Tags Posts tagged with "Vokietija"

Vokietija

0 399

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 1207

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 1516

Kad pateisintų prieš amerikiečių publiką savo politikos posūkį 180-čia laipsnių ir mobilizuotų platų pritarimą karui su Vokietija, Vilsono administracija sukūrė įspūdingiausią propagandinę mašiną, kokios pasaulis iki tol dar nebuvo matęs.

1917 metų balandį Vudras Vilsonas sukūrė Visuomeninės informacijos komitetą, kad išreklamuotų piliečiams karą ir papasakotų apie Amerikos karinius tikslus užsienyje. Vadovaujant Vilsono draugui žurnalistui Džordžui Krilui, Komitetas kombinavo reklamines technikas su žiniomis apie žmogaus psichologijos subtilybes. Pirmą kartą vyriausybė ėmė platinti propagandą tokiu dideliu mastu. Ir tai tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio, kurį Orvelas aprašė romane „1984″, pradžia.

Krilą į Komitetą įtraukė vienas genialiausių to laikmečio propagandistų, jaunas natūralizuotas amerikietis iš Vienos, vardu Edvardas Berneisas, kuris atsivežė su savimi gilias žinias apie naują žmogiškosios psichologijos šaką, dar neaprašytą angliškai. Jis buvo austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido giminaitis ir literatūrinis agentas Amerikoje.

Naudodamas įkyrią ir nemalonią Krilo žurnalistinę manierą rašyti ir froidistinį Berneiso psichologinį požiūrį (su jo pasąmonės sąvoka), vyriausybinis Komitetas užvertė nieko neįtariančius amerikiečius gerai apskaičiuotu melu ir šovinistiniais epitetais, demonizuodamas vokiečius ir visa tai palydėdamas vaizdais, kaip vokiečių kareiviai bado durtuvais belgų vaikus. Tie vaizdai ir simboliai buvo nuolat pateikiami žmonėms per masinės informacijos priemones, kad įpliekstų amerikiečiams karingas nuotaikas prieš Kaizerio Vokietiją, kuri tuo metu nekėlė Amerikai jokios grėsmės.

Komitetas faktiškai tapo karinio laikotarpio cenzoriumi. Teisindamasis vokiečių propagandos grėsme, kurią kelia antikariniai pasisakymai, komitetas naudojo „savanoriškus principus“ žiniasklaidos priemonėse ir suvaidino svarbų vaidmenį, prastumdamas per kongresą įstatymą dėl špionažo 1917 metais ir įstatymo dėl kurstymo 1918 metais. Radikalūs laikraščiai buvo uždaryti, teisinantis nuomonių įvairovės apribojimu karo laikotarpiu.

Krilą ir Berneisą į darbą Komitete įtraukė žurnalistas anglofilas ir artimas Vilsono patarėjas Volteris Lipmanas. Jaunas Harvardo absolventas Lipmanas savo laiku buvo priimtas dirbti ryšininku tarp Morgano grupės Volstrite ir britų slaptosios organizacijos „Apvalusis stalas“, kuri nuo pat savo įkūrimo 1909 metais agitavo Angliją ruoštis karui su Vokietija.

Pasirodanti du kartus per savaitę Lipmano skiltis Niujorko laikraštyje „Herald Tribune“ buvo perspausdinama šimtų vietinių laikraščių visoje Amerikoje, kas padarė jį įtakingiausiu probritišku ruporu šalyje. Jo straipsniai padarė lemiamą įtaką išsilavinusiai vidurinei klasei, kuri tradiciškai linkusi laikytis neutralumo ar apskritai pacifizmo.

Tačiau būtent unikalus ir iškrypęs Berneiso genijus sulydė į vieną darinį minios psichologiją ir masinės informacijos priemonių metodus, kad būtų pradėta dideliu mastu manipuliuoti konkrečiomis žmonių emocijomis. Jis ištyrinėjo tuos raktus, leidžiančius gauti priėjimą prie įtakos darymo žmonių elgesiui, savo dėdės Froido darbuose.

Su dideliu užmoju taikydamas savo atradimus, Komitetas vos per kelis mėnesius pasiekė neregėtų rezultatų, sumaniai sukurstęs Amerikos visuomenėje masinę karinę isteriją. Dėka pilnu pajėgumu atsiskleidusio Berneiso genijaus, froidistinis požiūris į žmogaus prigimtį buvo suderintas su tuo, ką vėliau pavadino melaginga reklama iš Medisono Aveniu. Rezultatais komitetas pasinaudojo, kurstydamas karingas nuotaikas. Ištyręs variantus kelių, kuriais informacija pasiekia visuomenę, komitetas užtvindė šiuos kanalus psichologiškai apdorotos karinės propagandos srautais.

Vidinį Komiteto aparatą sudarė 19 padalinių, kurių kiekvienas užsiėmė konkrečiu propagandos tipu. Naujienų skyrius, kaip pirminis su karu susijusios informacijos laidininkas, siuntinėjo tūkstančius pranešimų spaudai į vietinę žiniasklaidą. Komitetas vėliau patvirtino, kad daugiau kaip 20 000 laikraščių straipsnių kiekvieną savaitę buvo parašomi, remiantis minėtais pranešimais spaudai. Buvo sukurtas ir Sindikuotų straipsnių skyrius, kuris samdė žymius rašytojus (romanai, apsakymai, esė). Jų darbas buvo pateikti paprastiems amerikiečiams karą lengvai prieinama forma. Kiekvieną mėnesį jų opusai pasiekdavo maždaug 12 milijonų žmonių.

Pilietinės ir švietimo kooperacijos skyriuje darbavosi filologai anglofilai, kurie štampavo pamfletus su antraštėmis „Vokiški kuždaliai“, „Vokiški kariniai papročiai“ ir „Užkariavimas ir kultūra“. Tai buvo niekuo neužmaskuota propaganda. Solidesni filosofai, tokie kaip Džonas Devis ir Lipmanas, nusitaikė į subtilesnę publiką. Kiekvienas visuomenės sluoksnis buvo aprūpinamas tiksliai jam pritaikyta propaganda.

Komiteto vaizduojamosios reklamos skyrių sudarė talentingiausi iliustratoriai ir karikatūristai. Laikraščiai ir žurnalai dosniai suteikdavo reklamines vietas ir jau buvo neįmanoma atrasti periodinio leidinio be Komiteto produkcijos. Įspūdingi plakatai buvo išklijuoti ant pakelių skydų visoje šalyje. Ryškūs komiksai reklamavo amerikiečiams pardavinėjamas „Laisvės obligacijas“. Žvaigždėtai juostuoto Dėdės Semo atvaizdai skelbė jaunimui: „Dėdei Semui tavęs reikia!“ tas atvaizdas pasirodė esąs toks sėkmingas, kad gyvuoja ne tik kaip karinės propagandos pavyzdys, bet ir tapo amerikietiškos pop kultūros simboliu.

Filmų skyrius užtikrino karinę propagandą kine. Komitetas sukūrė nacionalinį savanorių korpusą, pavadintą „Keturių minučių žmonės“, jam priklausė iki 75 000 energingų savanorių, kurie pasirodydavo kaip įgalioti komiteto atstovai prieš prasidedant kiekvienam filmui ir išrėždavo 4 minučių trukmės ugningą kalbą, palaikančią karą, „Laisvės obligacijas“ ir panašiai. Tai buvo neįtikėtinai efektyvu.

1917 metais redakcinis straipsnis leidinyje „Motion Picture News“ paskelbė, kad „kiekvienas dirbantis šioje industrijoje nori įnešti savo indėlį“ ir pažadėjo, kad „per filmų anonsus, plakatus ir publikacijas laikraščiuose jie platins propagandą tiek laiko, kiek reikės, kad būtų tuojau pat mobilizuoti milžiniški šalies resursai“. Amerikos kino teatrus užplūdo tokie filmai kaip „Kazeris: Berlyno pabaisa“, „Peršingo kryžiuočiai“. Vienas iš jų, „Į pragarą su kaizeriu“, tapo toks populiarus, kad Masačiusetso policijai teko įsikišti ir išsklaidyti įniršusią minią, kuriai nepavyko patekti į filmą.

Kadangi propagandistai ketino pakeisti kito žmogaus mąstymo procesą nuosavu produktu, vietoje nuoširdžių argumentų jie naudojo netiesioginius pranešimus. Karo metu komitetas tai darė skelbdamas apskaičiuotus emocionalius šūkius, demonizuodamas Vokietiją, siedamas karą su įvairiausių gyventojų sluoksnių idealais ir nesidrovėdamas, esant reikalui, tiesioginio melo.

Taikinys – bazinės emocijos

Komiteto propaganda nuosekliai darbavosi su emocijomis, o ne su protu ir tai buvo Froido idėjų, kurias adaptavo Berneisas, pasekmė. Emocinė agitacija tapo mėgstamiausia komiteto strategų technika, nes jie suprato, jog dėka kvalifikuotų manipuliacijų, bet kokia emocija gali būti nukreipta norima kryptimi. Straipsnis, paskelbtas iš karto po karo leidinyje „Scientific Monthly“ įrodinėjo, kad „detalus mažos mergaitės ir jos kačiuko kančių aprašymas gali stimuliuoti mūsų neapykantą vokiečiams, sužadinti užuojautą armėnams, paversti mus Raudonojo Kryžiaus entuziastais ar priversti, kad paaukotume pinigų benamėms katėms“.

Komitetas sugalvojo karo laikmečio lozungus, tokius kaip „krauju plūstanti Belgija“, „nusikaltėlis kaizeris“, „padarysime pasaulį saugų demokratijai“. Tipiškas propagandinis plakatas vaizdavo agresyvų vokiečių kareivį su durtuvu ir užrašą viršuje „Atsimušime nuo šito huno Laisvės Obligacijomis“. Šiuo atveju neapykantos ir baimės jausmai buvo nukreipiami į pinigų aukojimą karinėms reikmėms.

Po karo vienoje sociologinėje-psichologinėje propagandos reikšmės karo metu analizėje Haroldas Lasvelas iš Čikagos universiteto pastebėjo, kad vokiečių propagandos pralaimėjimo Amerikoje priežastimi tapo būtent jos logiškumas, o ne emocijos. Vokiečių diplomatas grafas fon Bernšdorfas padarė tokią pat išvadą, tik iš kitos pusės: „Pažymėtina vidutinio amerikiečio savybė – tai gana didelis, nors ir paviršutiniškas, sentimentalumas“.

Vokiečių pranešimai spaudai visiškai neatsižvelgė į šį faktą. Berneisas ir Komitetas gi naudojosi tuo pilnu pajėgumu.

Dar viena propagandinė technika, kuria naudojosi komitetas – tai absoliuti priešo demonizacija. Kaip pabrėžė Lasvelas: „Psichologinis pasipriešinimas karui šiuolaikinėse šalyse yra toks didelis, kad kiekvienas karas turi atrodyti kaip gynyba nuo grėsmingo, mirtinai pavojingo agresoriaus. Negalima leisti jokių dviprasmybių tame, ko turi nekęsti visuomenė“.

Komiteto pamfletai vaizdavo vokiečius kaip iškrypusius žiaurius agresorius. Vienoje iš Komiteto publikacijų, profesorius Vernonas Kelogas klausė: „Ar bus nuostabu, jeigu po karo pasaulio žmonės, atpažinę kokiame nors žmoguje vokietį, trauksis į šalį, kad tik prie jo neprisiliestų, ar pasilenktų paimti akmenį, kad priverstų jį pasitraukti iš kelio?“

Nepaprastai efektyvi vokiečių demonizavimo strategija buvo kruvinų istorijų panaudojimas. Lasvelas rašo: „Puikia taisykle sukurstyti neapykantą, jei tik iš pat pradžių ji nevirsta įniršiu, tapo piktadarybių aprašymai. Šis metodas buvo sėkmingai naudojamas per kiekvieną žmonijai žinomą konfliktą“.

Neįtikinėtinos istorijos apie vokiečių barbariškumus Belgijoje ir Prancūzijoje skatino mitą apie vokiečių barbariškumo mitą. Vokiečių kareiviai, kaip pasakojo pasauliui Komiteto propagandos mašina, linksminosi, kapodami rankas belgų kūdikiams. Dar viena dažnai kartota istorija pasakojo, kaip vokiečių kareiviai amputuodavo belgų moterims krūtis.

1927 metais Lasvelas parašė knygą „Propagandinės technikos Pasauliniame kare“, detaliai analizuodamas Krilo, Lipmano ir Berneiso darbą. Jis pritarė pastarųjų įsitikinimui, kad viešpataujant demokratijai, neverta tikėtis, jog žmonės elgsis taip, kaip norėtų elitas. Gyventojų emocijomis reikia manipuliuoti, kad jie elgtųsi, kaip reikia.

Po karo Edvardas Berneisas patvirtino, kad jo kolegos išgalvodavo tariamus žvėriškumus, kad išprovokuotų visuomenės pasipiktinimą vokiečiais. Kai kurios žiaurios istorijos, cirkuliavusios karo metu, pavyzdžiui, istorija apie kibirą, pripildytą akių obuolių, ar apie septynmetį berniuką, kuris priešinosi vokiečių kareiviams mediniu pistoletu, buvo iš tikrųjų adaptuotos iš išgalvotų piktadarysčių, aprašymų, sukurtų praėjusiuose konfliktuose.

Savo darbe apie karo laikmečio propagandą, Lasvelis pareiškė, kad istorijos apie žvėriškumus visada bus populiarios ne tik todėl, kad auditorijai gali sukelti teisėtą pasipiktinimą priešu, bet ir dėl to, kad auditorija tam tikru mastu sutapatina save su nusikaltėliais. Jis rašo: „Jauna moteris, išprievartauta priešo, suteikia slaptą pasitenkinimą armijai potencialių prievartautojų kitoje barikadų pusėje.“

Toks buvo iškreiptas požiūris į žmogaus prigimtį, kurio laikėsi ir kurį propagavo Froidas, Berneisas, visa Medison Aveniu, kariniai spekuliantai, Visuomeninės informacijos Komitetas iš Vašingtono ir Morgano aplinka iš Volstrito.

Kad propaganda padarytų dar didesnį efektą, Komitetas masiškai keitė įprastais tapusius vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, žodį „hamburgeris“ pakeitė „liberti steiku“, kas primena žinomą Bušo laikais „frenč fri“ bulvių pervadinimą „fridom fri“ dėl aršios prancūzų opozicijos koviniams veiksmams Irake. Rauginti kopūstai „zauerkraut“ pavirto „laisvaisiais kopūstais“, o plačiai paplitęs „vokiškas pieniško šokolado gėrimas“ pavirto „olandišku“. Taikūs ir patriotiški Amerikos vokiečiai įvairiuose šalies kampeliuose gyveno bijodami minios susidorojimo vien dėl to, kad jie vokiečiai.

Ekstraordinarios masinių manipuliacijų visuomenės nuomone technikos per I Pasaulinį karą labai smarkiai prisidėjo prie Amerikos transformacijos į „vitrininę“ demokratiją, kurią realiai valdo plutokratinis elitas savo interesų labui.

1928 metais Berneisas paskelbė neįtikėtinai atvirą straipsnį, pavadintą tiesiog „Propaganda“. Jame jis paskelbė:

„Žinoma, būtent stulbinanti propagandos sėkmė karo metu atvėrė akis kai kuriems išsilavinusiems žmonėms… Į galimybę valdyti visuomenės nuomonę… Amerikos vyriausybė kūrė naujas technikas… Patriotiškai nusiteikę manipuliatoriai naudoja mentalines klišes ir emocinius publikos ypatumus, kad sukeltų masines reakcijas prieš tariamas piktadarybes, terorą ir priešo tironiją. Visiškai natūralu, kad pasibaigus karui, šie išsilavinę žmonės susimąstys, ar įmanoma pritaikyti panašias technikas sprendžiant taikaus laikotarpio problemas“.

Visa tai, pasirodo, tapo įmanoma.

Berneisas ėmėsi kurti naują profesiją, kurią pavadino „santykiais su visuomene“ arba, kitaip, viešaisiais ryšiais (PR). Knygoje, kurią jis redagavo po II Pasaulinio karo, Berneisas apibūdina savo darbą kaip „dirbtinį sutarimo konstravimą“. Berneiso rankų darbu tapo Medison Aveniu reklamos verslas ir jo rafinuotos technikos, skirtos suformuoti nesąmoningą ir įkyrų troškimą nusipirkti konkretų produktą, nuo cigarečių, brangios moteriškos avalynės iki automobilio ir apskritai visko, ką klientas nori parduoti, įskaitant politinius veikėjus. Berneisui buvo suteiktas „interpretacijų tėvo“ titulas, kalba eina apie manipuliavimo techniką, kurios tikslas – parduoti nesvarbu ką – politinius sprendimus ar dramblio kaulą.

Padedami Vilsono administracijos ryčių su visuomene Komiteto propagandinės mašinos, kurstančios tarp amerikiečių karinę isteriją, Dž. P. Morganas ir jo draugai iš Volstrito finansinių sluoksnių smarkiai išplėtė savo verslo apimtis. Volstritas ir su Morganu susijusi pramonė tiekė paskolas ir karinę techniką bei amuniciją britams, prancūzams ir italams. Jų operacijas dabar garantavo JAV vyriausybė ir praktiškai neribotos neseniai sukurtos FRS galimybės.

0 2359

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 2163

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 2387

Migrantų bendruomenės Vokietijoje gyvena vis labiau nuo šalyje vyraujančios kultūros izoliuotą gyvenimą.

Didžiausias migrantų krizės iššūkis Vokietijai buvo tinkamas migrantų iš Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir kitų vietų integravimas į šalies visuomenę. Naujas Vokietijos apgyvendinimo ir miesto plėtros asociacijos atliktas tyrimas parodė, jog migrantai ne tik tinkamai nesiintegruoja į visuomenę, bet net atvirkščiai – vis labiau nuo jos izoliuojasi ir dažnai visiškai atmeta Vokietijos kultūrą.

Tyrimas atskleidžia, kad migrantų bendruomenės didžiuosiuose miestuose kur kas dažniau renkasi izoliuotis nuo aplinkos nei užmegzti ryšius su aplinkiniais.

Toks pat tyrimas buvo atliktas ir 2008 metais. Tyrimų palyginimas parodo, kad nuo 2008 iki 2015 metų migrantų atsiribojimas nuo Vokietijos kultūros ir vietinių vokiečių stipriai padidėjo.

Tyrimo metu apklausta 80 migrantų, į Vokietiją atvykusių 2014 metais, 40 migrantų, į šalį atvykusių tarp 2008 ir 2014 metų, bei 40 prieglobsčio prašytojų, Vokietijoje atsidūrusių paskutinės migrantų bangos metu.

Vokietija naujųjų migrantų integracijai per metus išleidžia milijardus eurų, tačiau šis ir daugelis kitų tyrimų rodo, jog atvykėlių integracija nėra sėkminga.

Kai kurie Vokietijos sociologai, tokie kaip Annette Treibel, net siūlo patiems vokiečiams integruotis į migrantų kultūras, kad „jie jaustųsi labiau laukiami“. Pasigirsta siūlymų ir šalies mokyklose įvesti privalomas arabų kalbos pamokas, esą tam, kad atvykėliai nesijaustų „išskiriami“.

Žaliųjų partijos politikas Kurtas Edleris net pareiškė, jog iš prieglobsčio prašytojų nereikėtų reikalauti integracijos, o verčiau reikėtų jiems „atiduoti“ kurį nors miestą ir pavadinti jį „Naujuoju Alepu“.

Parengta pagal Breitbart.com informaciją

0 4153
Maria - viduryje.

Anglų “Mail Online” Allan Hall parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gruodžio 5 d.

Vokietijoje suimtas paauglys prieglobsčio prašytojas iš Afganistano, įtariamas išprievartavęs ir nužudęs 19-metę aukšto ES pareigūno dukterį. Spalio viduryje medicinos studentė Marija Ladenburger, kuri laisvalaikiu savanoriškai dirbo pabėgėlių namuose, buvo rasta negyva universiteto mieste Freiburge, netoli Šveicarijos pasienio. Jos tėvas yra Dr. Clemens Ladenburger, advokatas, tarnaujantis Europos Komisijos teisinio direktoriaus dešine ranka. Neaišku, ar mergina buvo kada nors prieš mirtį susitikusi su žmogžudžiu.

 

Pasak policijos pareigūnų, įtariamasis prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Jis buvo areštuotas penktadienį ir jam kitais metais teks stoti prieš teismą. Po išprievartavimo Marija buvo paskandinta. Jos kūnas rastas Dreisamo upėje spalio 16 d. Policija netoliese krūmuose rado 18,5 cm ilgio tamsių plaukų kuokštą, kurio dalis buvo nudažyta šviesiai. Merginos skara taip buvo pastebėta upės pakrantėje. Nusikaltimo tyrinėtojai tada pradėjo peržiūrinėti filmuotą medžiagą, paimtą iš mieste esančių stebėjimo kamerų. Pagaliau, po trijų savaičių pastebėtas tramvajumi važiuojantis prieglobsčio prašytojas, nešiojantis labai neįprastą šukuoseną, kurios dalis plaukų buvo nudažyta šviesiai. Įtariamasis buvo suimtas penktadienį ir jo DNR mėginiai leido padaryti išvadą, kad jis buvo nusikaltimo vietoje. Prokuroras Dieter Inhofer pranešė, kad vaikiną, kuris atvyko 2015 m., priglaudė šeima, gyvenanti Freiburge…

 

David Mueller, policijos specialios komisijos vadas, paskelbė per spaudos konferenciją, kad, remiantis apklausomis ir stebėjimo kamerų filmuota medžiaga, policijai pavyko nustatyti, ką nužudytoji mergina veikė prieš pat mirtį. Devyniolikmetė vakarą prieš nužudymą praleido vakarėlyje ir kompaniją paliko antrą valandą po vidurnakčio. Kaip jai buvo įprasta, Marija važiavo dviračiu namo. Ji tapo lytinio nusikaltimo ir smurto auka.

 

Spalio 26 d. ponas Ladenburger ir jo žmona Frederika užsakė Marijos nekrologą „Frankfurter Allgemeine“ laikraštyje. Jame rašoma, kad „Marija 19 metų mūsų šeimai atrodė lyg saulės spindulys, kuris ir toliau šviečia. Mes dėkojame Dievui už šią mums skirtą dovaną. Mes esame tikri, kad ji šiuo metu saugiai prisiglaudusi prie Viešpaties.“ Spalio mėnesį įvyko gedulingos mišios Marijos vardu Briuselyje, „Notre Dame des Graces“ bažnyčioje. Gruodžio 6 d. Marijai būtų sukakę 20 metų.

Auka

Policija dabar bando nustatyti ar įtariamasis galėjo netoliese nužudyti dar vieną merginą. Lapkričio mėnesio pradžioje, 27 metų Karolin G. buvo taip pat išprievartauta ir užmušta Endinge miestelyje, kuris yra 18 km nuo Freiburgo.

 

Šios žinios sutampa su Kanclerės Angela Merkel CDU partijos konferencija, per kurią ponia Merkel tikisi ketvirtą kartą būti paskirta partijos kandidate į kanclerius per ateinančių metų rinkimus, nežiūrint vis didėjančios pykčio bangos dėl jos atvirų durų pabėgėlių politikos. Paskutiniu metu viengungiai pabėgėliai vyrai vis dažniau įvykdo nusikaltimus Vokietijoje.

 

Vaizdingame Garmisch-Partenkirchen kurorte meras neseniai kreipėsi į Bavarijos žemės pareigūnus, prašydamas jų pagalbos susidorojant su pabėgėliais svečių namuose, o tuo tarpu visoje šalyje paskelbtas draudimas alkoholiui visuose pabėgėlių priėmimo centruose. Šią savaitę ponia Merkel bandys sutvirtinti paramą jos pabėgėlių politikai ir ji vis dar atsisako nustatyti ribas pabėgėlių atvykimui į Vokietiją.

 

Vertėjo komentaras: Marija Ladenburger nužudymas plačiai nuskambėjo Vokietijoje ir užsienyje. Vokietijos visuomenė kritiškai įvertino valstybinės televizijos kanalo ARD atsisakymą pranešti apie šį nusikaltimą, motyvuodamas tuo, kad įvykis neva buvo tik vietinės reikšmės. Vokietijos gyventojai vis dažniau neigiamai įvertina stambios žiniasklaidos nenorą adekvačiai komentuoti atvykėlių iš arabų ir Afrikos šalių nusikalstamą veiklą. O pasak vietinių teisėsaugos šaltinių, vien per paskutinius metus, kai prasidėjo masinė imigracija iš Trečiojo pasaulio į Vokietiją, nusikaltimų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000. Vokietijos policijos profsąjungos vadas Rainer Wendt, neseniai kalbėdamas su „Die Welt“ korespondentu, kaltino Merkel politiką dėl smarkiai pablogėjusios kriminogeninės situacijos. R. Wendt toliau minėjo, kad yra šių nusikaltimų tūkstančiai aukų, kurios patyrė neapsakomas kančias ir dėl žmonių, aktyviai skatinančių masinę imigraciją. Pastarieji nerodo jokių užuojautos ženklų ir yra arogantiškai įsitikinę savo misijos teisingumu. Atvykėlių skatinimo pasekmes užkrauna ant policijos ir nekaltų aukų pečių, sakė R. Wendt.

Vertė ir paruošė Algis Avižienis

1 1685

Vokietijoje šiais metais smarkiai išaugo migrantų vykdomų nusikaltimų skaičius. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius migrantai šalyje įvykdė daugiau kaip 142 tūkst. nusikaltimų, arba 780 nusikaltimų per dieną. Tai net 40% daugiau nei 2015 metais.

Dažnėjantis smurtas Vokietijos gatvėse atsispindi ir gyventojų apklausose. Spalio 24 d. vykdyta apklausa nustatė, jog net 68% šalies gyventojų bijo dėl savo saugumo, o 63% jaučiasi nesaugiai viešose vietose, kuriose yra daug žmonių.

Savo naujoje knygoje Vokietijos policijos pareigūnė Tania Kambouri rašo:

„Pastarosiomis savaitėmis, mėnesiais ir metais pastebėjau, kad musulmonai, daugiausia jauni vyrai, nejaučia net menkiausios pagarbos policijai. Kai patruliuojame gatvėse, dažnai esame visaip įžeidinėjami musulmonų. Tai daroma kūno kalba bei keiksmažodžiais, kai pro juos važiuojame. Kai sustojame prie šviesoforo, jie pasidaro dar agresyvesni, tai ypač būdinga migrantams.“

Freddie Lohse, Vokietijos policijos sąjungos narys teigia, jog dauguma migrantų jaučia, kad už savo veiksmus nebus rimtai nubausti. Pasak jo, „migrantai yra pripratę prie griežtesnių bausmių savo gimtosiose šalyse. Jie mums nejaučia jokios pagarbos“.

Pavyzdžiui, statistika rodo, jog Hamburge pirmaisiais šešiais šių metų mėnesiais migrantai įvykdė beveik pusę visų nusikaltimų, nors sudaro nedidelę dalį 1,7 milijonų mieste gyvenančių žmonių.

Taip pat pranešama, jog migrantų jaunimas visiškai kontroliuoja tam tikras Hamburgo vietas, tokias kaip Jungfernstiegas – vieną iš žinomiausių Hamburgo bulvarų. 2016 metais šiame bulvare jie jau užpuolė daugiau kaip 50 žmonių, taip pat smarkiai padaugėjo pranešimų apie bulvare pastebėtą girtavimą, narkotikų platinimą bei seksualinį priekabiavimą. Kitoje Hamburgo vietoje, Alsterdorfo rajone, padaugėjo pranešimų apie migrantų vykdomas vagystes ir apiplėšimus.

Brėmeno mieste išaugo organizuotas nusikalstamumas, nes policija didžiąją dalį savo pajėgumų skiria kovai su smulkiais gatvių nusikaltimais, kuriuos vykdo migrantai. Raineris Wendtas, Vokietijos policijos sąjungos vadovas, teigia: „Brėmenas kapituliavo prieš ypač pavojingus klanus. Valstybės legitimios jėgos monopolis virsta džiunglių įstatymais. Saugumo ir toliau mažėja.“

0 3265

1939 metais startavo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo Amerikos FRS ir Anglijos Bankas.

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas – vokiečių valiutos kolapsas, „Didžioji infliacija“. 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo „Ruro krizę“ – prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Būtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė „Dresdner Bank“ atstovo Hjalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Dauesas – planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios „pagalbos“ pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa H. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau – po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos „Duglas“ ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“ su toliau sekančiu perėjimo prie „naujosios pasaulio tvarkos“, jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.

0 1777

2012 m. gegužės 30 d. buvo paskelbta informacija apie susitarimą, pagal kurį kompanija «Rothshild Investment Trust “Capital Partners”» («RIT “CP”»), priklausanti Rotšildams, įsigijo stambų kompanijos «Rockefeller Financial services» («RFS») valdančios Rokfelerių ir kitų turtingiausių JAV šeimų verslą, akcijų paketą.

Paskelbta praktiškai visose pagrindinėse pasaulio MIP (masinėse informacijos priemonėse) ji buvo palydėta vienodo stiliaus paviršutiniškais atsiliepimais, kurių esmė susiveda į tai, kad du stambiausi globalių oligarchų klanai sudarė sąjungą prieš naują „pasaulinės krizės bangą“.

Iš tiesų nėra nieko labiau tolimo nuo tikrovės, nei panašūs tvirtinimai.

Reikalas tame, kad abiejų oligarchinių grupių strategija paskutiniu metu buvo lygiuojama pagal principą, suformuluotą dar Frederiko Nortono – Rotšildų biografo: „Šiandien šeima stengiasi savo buvimą pasaulyje padaryti negirdimu ir nematomu“.

Tai ir suprantama: dideli ir, tuo labiau, labai dideli pinigai bevelija tylą ir ramybę. Bet būtent ši tyla ir pratrūko gegužės 30 tuo dėmesiu, kuris buvo prikaustytas prie įvykusio fakto, kas akivaizdžiai parodė realų šių klanų svorį ne tik globalioje ekonomikoje, bet ir globalioje politikoje.

Mūsų požiūriu, finansų analitikai komentuodami naujo „aljanso“ atsiradimą, matomai paprasčiausiai supainiojo priežastį su pasekme: pati pasaulinė krizė yra Rotšildų ir Rokfelerių veiklos produktas, o ne atvirkščiai. Kaip būtent tai atsitiko, mes ir pabandysime čia išsiaiškinti.

Jei trumpai, tai praėję įvykiai reiškia, galbūt ir ne visišką Rokfelerių kapituliaciją prieš Rotšildus, tačiau bent jau mažiausiai, ką galima pasakyti – labai žymų jų atsitraukimą iš savo pozicijų.

Jeigu „kasti“ giliai, tai reikalinga detali analizė su istoriniu ekskursu – kitaip kažką suprasti šioje situacijoje bus praktiškai neįmanoma.

Todėl pradėsime nuo klausimo priešistorės:

Tikru prieštarų mazgu tarp šių dviejų klanų yra du XX a. pasauliniai karai. Be to abiem atvejais juos inicijavo Rokfeleriai ir būtent jie skynė tų karų pergalės vaisius.

JAV įstojimo į Pirmą pasaulinį karą sąlyga, kai tapo aišku, kad Prancūzija ir Britanija su Vokietija nesusitvarko, o Rusija iš karo „iškrenta“ dėl Vasario revoliucijos. Rokfeleriai davė nuorodymą savo naftos imperijai «Standard Oil of New Jersey» prazonduoti priklausančias Rotšildams naftos versloves Artimuose ir Tolimuose rytuose.

Nuo 1927 metų «Standard Oil» užvaldė 25% „Irako naftos kompanijos“ «IPC», sukurtos dar 1912 m. ir tada dar vadintos „TPC“ „Turkijos naftos kompanija“, akcijų. Be to, 50% akcijų tada atiteko Osmanų Imperijos vyriausybei, bet 25% gavo Rotšildų „Shell“, o taip pat „Deutsche Bank“, patekęs į jų „apkabą“ truputį vėliau.

Skirtingai nuo savo laikinų partnerių (kurie greičiausiai net neįtarė, jog jie laikini), anglai „žinojo ateitį“ todėl, kad patys ją ir planavo, suprasdami, kad Pirmame pasauliniame kare griuvus Vokietijai ir Osmanų Imperijai, jie kaip nugalėtojai sau pasiims visus 100%.

Taip ir būtų atsitikę, jei Antantė būtų sugebėjusi nugalėti vokiečius mūšio lauke. Bet sąjungininkams europiečiams šis uždavinys pasirodė ne pagal jėgas, ir prireikė JAV pagalbos – ekspedicinio, generolo Peršingo korpuso, nulėmusio karo baigtį vakarų fronte (kuris skirtingai nuo Antro pasaulinio karo tada buvo lemiamas).

JAV įsijungimas į karą buvo anglų surežisuotas ir įpirštas amerikiečių vyriausybei pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausiai provokaciniais, povandeninio karo atakų aktais, „užkulisiniu“ kiršinimu verčiant tą daryti Vokietiją, kuri beje ir pati naudojosi šia taktika. Išvengti to neva dėl bendro britų pranašumo jūrų ginkluotėje vokiečiai nenorėjo, o ir negalėjo dėl finansinės priklausomybės nuo Rokfelerių: 1914-1916 metais tie aprūpino stambiais kreditais ne tik kaizerį, bet ir jo osmaniškuosius sąjungininkus, tuo įgavę šešėlinę įtaką jų politikai.

Lemiamu postūmiu JAV atsisakant neutraliteto ir įsijungiant į karą buvo vokiečių povandeninio laivo nuskandintas keleivinis transportas „Luzitanija“ . Šio akto, užkulisiniais diplomatiniais manevrais paruošimas, labai priminė japonų atakos 1941 m. prieš JAV karine jūrų bazę Perl-Harbore įžangą. Tada po eilinio susitikimo su F. D. Ruzveltu, JAV karo ministras Stimsonas užrašė savo dienoraštyje: „Mes palietėme delikatų diplomatinių veiksmų klausimą, nukreiptą į tai, kad Japonija padarytų pirmą ir klaidingą žingsnį – atviros agresijos žingsnį.

Nėra didelės paslapties tame, kad abu įvykiai turi vienas ir tas pačias šaknis.

Negalima sakyti, kad Rotšildai visam tam nesipriešino. Jų pagrindinė politinė kreatūra JAV – pulkininkas Hausas, vadinęs save „valdžia už sosto“ , visus 1914 metus pašventė bandymams suburti Vakarų sąjungą prieš Rusiją, dalyvaujant tame JAV, Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai. „Anglija nenorėtų visiškai sutrypti Vokietijos, nes tada jai tektų vienas prieš vieną susidurti su savo senu priešu – su Rusija; – rašė Hausas prezidentui V. Vilsonui 1914 m. gegužę, – bet jei Vokietija be saiko didins savo laivyną – Anglijai neliks kito pasirinkimo“.

Kad palikti Anglijai (ir Rotšildams, kurie tada jau šimtą metų kontroliavo jos centrinį banką) pasirinkimo teisę, Hausas netgi atliko reisą į Berlyną, kur gavo audienciją pas kaizerį Vilhelmą II ir jūrų ministrą fon Tirpicą. Viskas veltui: Vokietijos laivynas už Rokfelerių pinigus (kompensuotus beje, amerikiečių iždo pagal Įstatymą apie Federalinę Rezervų sistemą) augo, kaip ant mielių, ir pasilikti nuošalyje nuo karo britai nesugebėjo, tuo perdavę Rokfeleriams visus politinius kozirius.

Antrojo pasaulinio karo metu ekonomika nuo politikos tapo dar labiau priklausoma.

Kai 1940 gegužę vokiečiai atakavo Prancūziją, frankų-britų grupuotė buvo greitai sutriuškinta, prancūzai atidavę Paryžių pasirašė paliaubas, o anglai pasijuto prispaustais prie La-Manšo belgų Diunkerko rajone.

Lygiagrečiai su 1939-1940 metų rudens-žiemos „keistu karu“ – vienu iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, stačiusiu istorikus į aklavietę, visada kildavo klausimas: kodėl vokiečiai vietoje to, kad pribaigti priešininką ir „ant jo pečių“ persikelti per La-Manšą, sustojo ir nepadarė nė žingsnio pirmyn, kol anglai neperkėlė savo pajėgų į Britanijos salas. Beje, transportų perkeliančių pajėgas irgi nebombardavo.

O „paslaptis“ buvo labai, labai paprasta.

Reikalas tame, kad jei Hitleris ir nebuvo tiesiogiai nusamdytas Rokfelerių (nors toks tvirtinimas irgi nėra vadinamas perdėtu), tai pilnai buvo nuo jų priklausomas karo ekonomikos srityje ir svarbiausiai nuo naftos, bei jos perdirbimo produktų – pirmiausiai benzino tiekimo. Faktų ir skaičių – nuo tarptautinių atsiskaitymų Bazelio Banko, nacių finansavimo tikslais sukūrimo 1930 metais, iki kompanijai «Standard Oil» išperkant 1934 m. 730 tūkstančių akrų žemės šalia Hamburgo, naftos perdirbimo gamyklos statybai, kuri tvarkingai funkcionavo viso karo metu – daugiau nei pakankamai. Bet mes neperkrausime jais medžiagos, kad nepaskęsti detalėse.

O ir žmonės atvedę Hitlerį į valdžią buvo JAV – tie patys broliai Allenas ir Fosteris Dallesai (brolių Rokfelerių pusbroliai). Ir vadovavo jiems visiems „trigalvis“ amerikiečių-britų-vokiečių aštuonkojis – Šrioderio bankas (turėjęs nacių vyriausybės agento statusą), o taip pat susijusios su juo firmos (Dabartinis H. Šrioderis – tų Šrioderių palikuonis).

Ir Ruzveltas, kurį su to paties Hauso pagalba vedė prie valdžios Rotšildai, iš tikro pasirodė Rokfelerių kreatūra(statytinis). Ne atsitiktinai patį Hausą naujojo prezidento aplinkoje pakeitė B. Baruchas – stambus biržos spekuliantas (panašus į Sorosą), konkrečiai pagerinęs savo reikalus JAV karo pramonės Komiteto pirmininko poste, kurį jis užėmė viso Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nedidelė pastaba: kai JAV spec-tarnybos 1943 metais raportavo Ruzveltui apie galimybę „pašalinti Hitlerį“ – šis kategoriškai uždraudė šią akciją.

O štai tą padaryti, bet jau tik 1944 metų liepą pabandė anglai. Sudarę paliaubas su „nauja“ Vokietijos vyriausybe, jie labai tikėjosi įtraukti JAV į priešpriešą su SSSR ir sugriauti numatomą tarybinį-amerikiečių aljansą. (Jį tiesa ir taip sugriovė, bet jau kitu būdu: vietoj pagrindinio „Naujo kurso“ architekto H. Volleso, „labai laiku“ į Baltuosius rūmus įleido Rotšildų kreatūrą H. Trumeną, kuris neilgai prieš Ruzvelto mirtį tapo vice-prezidentu, o po to ir JAV prezidentu).

Pagal visa tai Hitleris tiksliai vykdė visus Rokfelerių nurodymus. O instrukcijas 1940 metų gegužę jis gavo sekančias:

– neliesti anglų Diunkerke;

– nepersikelti per La-Manšą ir apskritai palikti Britaniją ramybėje, nutraukus operacijos „Jūrų liūtas“ pasiruošimą (įsiveržimą į Britanijos salas);

– išskleisti savo pastangas „Barbarosos plano“ pusėn – pasiruošti užpulti SSSR.

Hitleris šias instrukcijas skrupulingai įvykdė.

Bet kodėl jis jas apskritai gavo?

O todėl, kad Čerčilis situacijoje su Diunkerku atsidūręs ant kracho ribos (priminusio jam ir britų visuomenei Dardanelų operacijos, kurią vykdyti jis kaip Pirmasis Admiraliteto lordas išsireikalavo, kracho su britų laivynu košmarą), sutiko išpildyti visas sąlygas, kurias jam iškėlė Ruzveltas(beje, jie buvo pusbroliai) mainais į gynybą ir JAV karinę pagalbą. O būtent:

– Perduoti amerikiečiams Britų imperijos naftos „deimantą“ – Saudo Arabiją ( kurią karūnai beveik tiesiogiai „išarė“ britų žvalgyba ir asmeniškai Arabijos T. E. Lorensas, būtent šiems tikslams vykdę daugiametę kasimo po Osmanų Imperijos pamatais spec operaciją;

– išvesti visus britų kapitalus iš JAV ir parduoti amerikiečiams visą anglų turimą JAV nuosavybę;

– po karo pabaigos – paleisti Britanijos imperiją, suteikus kolonijoms nepriklausomybę (prasidėjo, kaip atsimename nuo Indijos – 1947 m.; paskui Britanijos kolonijinę imperiją iki 1960 m. subyrėjo ir sekančios sudėtinės „Rotšildų imperijos“ dalys – prancūzų, olandų ir belgų).

Tokiu būdu, — apie tai kalba daugelis specialistų (pirmiausia vakarų), užsiimančių globalia istorija ir politika, — pagrindine dviejų pasaulinių karų priežastimi buvo ne kas kita, kaip perimti iš Rotšildų ir Rokfeleriams konsoliduoti eurazijos naftos aktyvus. Būtent todėl Vokietiją dukart siundė prieš Britaniją (Hitlerį, kaip ir kaizerį Rokfeleriai tvarkingai finansavo viso karo metu). Naują „tvarką“ Ruzveltas 1944 metais asmeniškai padiktavo Britanijos pasiuntiniui JAV lordui Halifaksui (tam pačiam „Miuncheno suokalbio“ dalyviui, dar 1937 m. lapkritį sėkmingai susitarusiam su Hitleriu) : Saudo Arabija – Amerikai, Iranas – Britanijai, o Iraką ir Kuveitą „melšime“ kartu.

Nusileidę grubiai jėgai ir aplinkybėms, o prie viso to dar ir dukart, Rotšildai jiems suteiktų „nuoskaudų“ nepamiršo ir neatleido.

„Karštasis“ karas pasibaigė ir prasidėjo šaltasis.

Jei Rokfeleriai – pirmiausiai „naftos“ dinasija, tai Rotšildams svarbiausia – auksas ir kiti brangūs metalai. Tai jų svarbiausios įtakos ir kontrolės sferos.

Todėl Rotšildai pradėjo nuo pasikasimo po dolerio pamatais, numatę tikslą pakeisti jį auksu (pripažįstame, kad iš šio požiūrio taško truputį kitaip, nei mes esame įpratę, atrodo dolerio „atrišimas“ nuo aukso standarto įvykdytas prezidento R. Niksono 1971 m.).

Svarbiausias svertas tam – aukso kaina. Ji nustatoma ne rinkos, o direktyviniu keliu. Pradedant nuo 1940-ų metų, kasdien, be jokių pertraukų išeiginėmis ar švenčių dienomis, dukart į dieną, Londono brangiųjų metalų rinkos asociacija vykdo taip vadinamus „fiksingus“, kuriuose dalyvauja penki bankai: Britanijos Rotšildų šakos pagrindinis bankas «N M Rothshild & Sons», artimas jų prancūziškai atšakai «Societe Generale» (jis mums dar bus reikalingas), atmintinas dar pagal „turkų-irako“ sandėrį 1910-ais — 1920-ais metais «Deutsche Bank», kiniečių Rotšildų „filialas“ – globalus bankas «Hong Kong & Shanghai Banking Corp.» («HSBC»), išaugęs XIX amžiuje narkotikų prekybos pagrindu, o taip pat pasaulinio lygio lyderis pagal aukso ir kitų brangiųjų metalų apyvartą «ScotiaMocatta» — «Scotiabank Global Banking & Markets» padalinys.

Suprantama, kad šie „fiksingai“ vykdomi «N M Rothshild & Sons» erdvėje ir dar daugiau, būtent šis bankas iki 2004 metų juose išimtinai pirmininkavo (o vėliau tyliai „pasitraukė į šešėlį“).

Visų tarpklaninės kovos peripetijų nevardinsime. Pažymėsime tik tiek, kad per pastarąjį dešimtmetį auksas pabrango daugiau nei 10 kartų, o doleris silpnėja dėl neišmatuojamo dydžio JAV valstybės skolos, į kurios susidarymo kelią 1980-ųjų pradžioje, šią šalį atvedė vėlgi Rotšildai – su įžymiosios „reiganomikos“ pagalba, t.y. „finansinių burbulų“ pūtimo būdu.

Klausimas – o ką dar galima buvo daryti Reiganui, kai jo sukurta komisija, vadovaujama FRS valdytojų Tarybos pirmininko P. Volkerio (tų pačių Rotšildų statytinio) „išsiaiškino“, kad Fort-Nokse (JAV aukso atsargų saugykloje) nėra anei gramo Amerikos valstybinio aukso – tik užsienio ir privatininkų. Reikėjo gi kažkaip finansuoti „Strateginę gynybos iniciatyvą“ ir kitas inovacijas ginklavimosi varžybose, ant kurių kažkaip lyg „atsitiktinai“ užkibo Brežnevo ir Andropovo SSSR vadovybė. Štai Reiganas ir ėmė pūsti „muilo burbulus“, jų pagalba statydamas „potiomkino kaimus“ ir „oro pilis“. Būtent tada JAV ir atsirado valstybinė skola.

JAV būtų priėjusios iki „taško“ gerokai anksčiau, nei dabar – maždaug iki 1995 metų, bet joms labai pasisekė su SSSR iširimu, kurį pasiremdami ryšiais šalyje ruošė jau Rotšildai. Nesigilinant į smulkmenas (kita tema), išskirsime tik pagrindinius šios grandinėlės figūrantus: Berija – Kuusinenas (Kominterno ryšys su masonais) – Andropovas – Gorbačiovas; išskyrus juos į šią grandinėlę (ir ne antraeiliais vaidmenimis) įsiterpė Mikojanas ir Kosyginas.

Rokfeleriai SSSR iširimu nebuvo labai suinteresuoti.

Dar daugiau – jiems Tarybų Sąjunga buvo atsvara Rotšildams. Rokfeleriai lygiomis dalimis palaikė, kaip nacius, taip ir tarybinę industrializaciją. Skirtingai nuo jų amžinųjų konkurentų Rotšildų, jiems buvo reikalinga ne Londono valdomas „žavingos izoliacijos“ balansas, o suvienyta Eurazija su visa savo nafta. Potencialiais kontinento lyderiais, turint omenyje pasionarinių ideologijų (tegu ir priešingų krypčių) egzistavimą, jie matė, kaip Hitlerį, taip ir Staliną – nesvarbu kas iš jų laimėtų, tačiau tik jiems asmeniškai visai tai kontroliuojant (tam reikėjo abi šalis privesti iki būsenos tarpusavio kare, kai jos nebegalėtų mesti iššūkio JAV) .

Be to, 1920-ųjų pabaigoje gavę koncesinę Baku naftos dalį, Rokfeleriai jau Hitlerio rankomis, pabandė ją pilnai perimti savo nuosavybėn, tiesa apsiskaičiavę su Stalingradu. (Į „ekonominį“ karo kampanijos pobūdį 1942 m. skirtingai nuo 1941 m., kai vermachto puolimo objektais tapo politiniai SSSR centrai, nurodo daugelis šiuolaikinių specialistų, tame tarpe ir vokiečių).

Aplošęs savo netikėtus „pakeleivius“ I.V. Stalinas 1945 metais tapo savarankiška globalaus mąsto figūra. Mažai kam žinomas, skirtingai nei Molotovo – Ribentropo paktas, Molotovo – Hisso paktas, sudarytas 1944-1945 m. Suvienytų nacijų konferencijose San-Francisko ir Dumbarton Oaks’e, ir patronuojamas būsimo Niujorko gubernatoriaus ir JAV vice-prezidento Nelsono Rokfelerio, tapo nemaloniu siurprizu amerikiečių politiniam isteblišmentui. Nuo šiol jam nereikėtų kišti nosies į SSSR tautų ir Rytų Europos šalių reikalus, kaip beje ir Maskvai į „Britanijos“ Iraną ir „amerikiečių“ Saudo Arabiją. (Hissą, įskundus vienam iš pradedančių, P. Niksono komisijos tiriančios antiamerikietišką veiklą, narių , net nuteisė už „špionažą“ SSSR naudai – štai kaip netiko jo veikla!).

Situacija SSSR radikaliai pasikeitė po vado mirties. Kaip penkmečio „dvaro perversmų“ priežastis, įsitvirtinęs valdžioje (1953-1958 m.) Chruščiovas, būdamas trockistu „demaskavo“ žinomą „asmenybės kultą“ ir ne be Mikojano pagalbos persimetė prie Rotšildų. Prie mažai ką supratusio šiuose reikaluose Brežnevo, galios įgavo Kosyginas ir ypač Andropovas. Nespėjęs dar gyvas būdamas realizuoti savo griaunamojo „europietiškojo projekto“ , visagalis KGB šefas „pagimdė“ Gorbačiovą, kuris paleido šį projektą į gyvenimą dar iki išrenkant jį „genseku“, sudaręs eilę slaptų susitarimų 1984 m., perdalijant Europos įtakos sferas, su „austro-vengrų sosto“ įpėdiniu Otto von Habsburgu.

Tai yra, iš vienos pusės žiūrint – atsiremti į Gorbačiovo SSSR, kad atsilaikyti prieš Rotšildų spaudimą, Rokfeleriai negalėjo. O iš kitos pusės, 1980-ųjų pabaigoje susikaupus didelei valstybės skolai kilo subyrėjimo grėsmė jų pačių šaliai – JAV.

Ir Rokfeleriai pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu: kartu su Rotšildais įsijungė į SSSR griovimo procesą: galutinis sutarimas šiuo klausimu buvo pasiektas 1989 metais, uždarame „įtakingų žmonių“ susitikime (kasmetinėje Bildelbergų konferencijoje), vykusiame ispanų La Toja salelėje. (ten pat, nežiūrint į beviltišką M. Thatcher pasipriešinimą, kainavusį „geležinei ledi“ greitą atstatydinimą iš britų premjero posto, buvo priimtas sprendimas dėl Vokietijos suvienijimo).

SSSR griūties pagalba ir jos gyventojų sąskaita amerikiečiams pavyko užkamšyti daugybę „skylių“ savo ekonomikoje ir finansuose. Skaičius, būtent ko ir kiek buvo išvežta iš šalies jau 1995 metų spalio 24 dieną, uždarame ginkluotų JAV pajėgų, štabų vadų Suvienyto komiteto posėdyje įvardijo B. Klintonas (šie skaičiai viešai paskelbti 2000-ųjų pradžioje tikrai palieka didelį įspūdį).

Tuo pačiu – reikėtų atiduoti duoklę tiesai – Rokfeleriai, kaip galėjo, taip priešinosi SSSR sugriovimui – tame tarpe ir su Jelcino pagalba (kuris, skirtingai nei Gorbačiovas pasisakė už teritorinę Rusijos Federacijos pilnatvę). Ir ne tik Jelcino.

To, kas buvo prisigrobta buvusiame SSSR Amerikai užteko 20-čiai metų. Ir vėl valstybės skola spaudžia, ir vėl Valstijos – „prie paskutinės ribos“ (14 trln dolerių skolų – tai ne vienas metinis biudžetas).

Ką daryti Rokfeleriams, jei nebeliks JAV? Bžezinskis savo naujojoje knygoje „Strateginis matymas: Amerika ir globalios galios krizė“ (pamatė šviesą 2012 m. vasarį), tiesiai rašo, kad JAV šiandien panašios į SSSR prieš subyrėjimą ir svarsto du pasaulio globalaus vystymosi variantus – su amerikiečių lyderyste arba be jos, t.y., jei vadinti daiktus savais vardais – be JAV.

Išskyrus krizę eurozonoje, globalią situaciją verčia „įsitempti“ prasidėjusi 2012 m. pavasarį masinė, stambių finansinių kompanijų ir korporacijų top-vadybininkų evakuacija iš Volstrito. (Jau šie „kadrai“ bankų vietovėse ir finansinėje erdvėje orientuojasi ir dieną ir naktį: žino, kada, kur ir kuo kvepia, bei kur ir esant kokiam kvapui, ir kiek greitai reikia bėgti).

Blogiausiam atvejui Rokfeleriai šiandien superka žemes Argentinoje ir Čilėje. Bet iškelti baltą vėliavą (ar užmesti rankšluostį ant ringo virvių), matomai, mano, kad dar ankstoka.

Rotšildai gi, savo ruožtu spaudžia.

F. Hollandas Prancūzijoje – jų kreatūra.

Vieniša Euro Sąjungoje ir užėmusi gynybos pozicijas šalies viduje dabar atrodo ir A. Merkel. Besiorientuojantys į Britaniją, pagal V. D Ežovo (Adenauerio tarybinio biografo) liudijimą, social-demokratai „ima“ vienas federalines žemes paskui kitas (prieš kurį laiką laimėjo simboliškai svarbius municipalinius rinkimus Šiaurės Reine – Vestfalijoje). Naujos rokfeleriškos „išimties“, kaip Šrioderis №2 Vokietijos social-demokratų partijoje (VSDP) kol kas nenusimato.

Parlamento rinkimai Vakarų Vokietijoje jau 2013 metais, ir VSDP pergalė juose reikš visos euro zonos konsolidaciją Rotšildų rankomis ir jų naudai. Ir tada vietoje „europinės valstybės“, kurią dar nuo Hitlerio laikų statė Rokfeleriai, ES pavirs į išbarstytą municipalitetais mozaiką – chaosas, kuris, jeigu ką ir vienys, tai bus „laisvos prekybos zona“ be jokio nacionalinio ar religinio identiteto(ir todėl pilnai tenkinanti Rotšildus). Ir į šį chaosą bandys įtraukti (jau traukia!) NVS ir Rusiją, pradedant Ukraina, Moldova ir Pabaltijo valstybėmis – kur chaosas, iš esmės jau kelią puotą.

JAV Rotšildų kreatūra yra Obama: jį 2006 metų birželį Demokratų partijos bosams pristatė ne kas kitas, kaip D. Sorosas – artimiausias Rotšildų bendražygis.

Rusijoje Rotšildai kontroliuoja perbėgusią į jų pusę dar prie prezidento – Jelcino „šeimą“; sprendžiamą vaidmenį prastumiant jos politinius interesus šiandien vaidina Vološinas. Jie taip pat turi bendrą verslą su oligarchu Deripaska, o per jį – su Čiubaiso kreatūromis – oligarchais Potaninu ir Prochorovu (būtent iš čia dygsta visų „oranžinių“, „baltų“ , „žalsvų“ gatvių protestų Maskvoje ragai ir kojos) .

Čiubaisas gudriausias iš visų: turi ryšius su Rotšildais (per JAV eks-ministrą L. Sammersą, pirmininkaujantį Amerikoje Nacionalinei ekonomikos tarybai), ir su Rokfeleriais – yra globalaus banko „JP Morgan Chase“ direktorių tarybos nariu. Tikslas paprastas: bet kuriuo atveju išsilaikyti paviršiuje – ir juk „plaukia“, „neskęsta“!

Ypač Rotšildams svarbi yra Kinija.

Jei pavyks „daspausti“ Kinijos elitą (o sprendžiant pagal skilimą, kuris prasidėjo ryšium su „Bo Silajaus byla“, tai atrodo pradeda pavykti), Rotšildams gali pavykti užkabinti auksą prie juanio. Ir gražiai iškelti jį į naujos pasaulio rezervinės valiutos statusą, padengtą ne nafta, kaip doleris, o auksu (tam ir išpučiamos aukso kainos) .

Jei šitas triukas pavyks, tai greitu metu bus galima griauti ir dolerį ir pačias JAV (gaila, bet pas mus daugelis apie tai seniai ir naiviai svajoja, kaip apie kažką labai pozityvaus).

Kuriam tikslui?

Kad sukurti „Šiaurės Amerikos sąjungą“ su nauja valiuta amero, o po to – „Transatlantinę sąjungą“, kurioje Šiaurės Amerika, pilnai atitinkant globaliam Romos klubo planui, susijungtų su Europa, o amero su euru. Ir gautųsi „tikra“ pasaulinė valiuta: svaras sterlingų turbūt – kas gi daugiau? (Šis atlantinės transformacijos projektas numatytas Techaso susitarimais, kurie 2005 metų kovą buvo patvirtinti Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zonos – valstybių NAFTA narių pirmųjų asmenų).

Bet šiai „kaitai“ – nuo dolerio prie svaro (spėjamai) – reikalingas „stabilizatorius“. Pagal Rotšildų planą juo ir turi tapti juanis, padengtas auksu (kurio kainą Rotšildai, kaip mes įsitikinome nusistato patys), o taipogi sutvirtintas karine ir politine KLR galia.

Beje, susijungimo fone, o tiksliau, Rotšildams nupirkus Rokfelerius, Kinija ir Japonija nuo birželio 1 dienos nustojo tarpusavio atsiskaitymams naudoti dolerį, ir dabar atsiskaitinės griežtai juaniais ir jenomis.

Ši pasakaitė tačiau tik naivuoliams. Juanis ir jena prie vieningo vardiklio suvedami tik per ekvivalentą (VKM – vieningą kainos matą). Anksčiau šiuo ekvivalentu buvo doleris (jį kontroliuoja Rokfeleriai). O šiandien?

Jei nesakoma kas būtent – reiškia VKM vaidmuo pereina auksui. Ir šį aukso ekvivalentą (standartą), į kurio kainą ir bus atsižvelgiama vykdant japonų-kiniečių tarpusavio atsiskaitymus, jau kontroliuos Rotšildai.

Tai yra, „tykiai šnopuojant“, Kinijai ir Japonijai netolimoje perspektyvoje numatytas naujos, globalios finansinės valdžios pasikeitimas. Kalbant kitaip, Rokfeleriai „atidavė“ dar vieną rubežių. Ir po šito, matomai paprašė paliaubų. Būtent paliaubų, o ne taikos.

Lygiai taip pat ir Rotšildai 1917 ir 1940 metais prašė Rokfelerių paliaubų tarpklaninėje kovoje (čia ir apie amerikiečių karinę pagalbą kovoje prieš Vokietiją).

Skola ne rona, kaip sakoma – neužgyja!

Rotšildai dabar, kaip ir Rokfeleriai tada, maloningai sutiko. Būtent tame – vidinė, „istorinio“ 2012 gegužės 30 susitarimo, esmė.

Su priešistore mes pabaigėme. Pereiname prie susitarimo esmės.

Ir taip, Rotšildų – Rokfelerių aljanso, verslo-sudėtinė, atrodo taip: minėta grupė «RIT “CP”», kuriai vadovauja Džeikobas (Jakov) Rotšildas, nupirko 37% „RFS“ kompanijos akcijų.

Iškart „išslysta“ labai pikantiška detalė: Rotšildai „pirkėjai“ valdo viso tik 3 mlrd dolerių, o Rokfeleriai „perkamieji“ – valdo 34 mlrd. (viso gaunasi truputį mažiau 40 mlrd).

Kaip gi taip?

Tačiau viskas stoja į savo vietas, kai prisimename, kad šią 37% akcijų dalį anksčiau valdė prancūzų bankas „Societe Generale“ – tas pats, Londono aukso fiksingų nustatymo dalyvis.

Tačiau 2008 matais, kada šis bankas nupirko minėtą Rokfelerių kompanijos dalį, jis valdė 71 milijardo JAV dolerių vertės aktyvus – du kartus daugiau, nei jis nupirko.

O dabar tie 37% iš giganto perėjo nykštukui, kuris gaunasi valdo kito giganto turtą (aktyvus).

Ką visa tai reiškia?

Pirmiausiai tai, kad iš tiesų Rokfeleriai „paliaubų“ pasiprašė dar 2008 metais. Tačiau tada, matyt buvo nuspręsta juos „paspausti“ dar kartą, ko pasekoje įvyko Kinijos ir Japonijos susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų.

Taip, kad iki 2012 metų Rokfelerių padėtis dar labiau pablogėjo.

O kodėl Džeikobo Rotšildo kompanija turi tik 3 milijardus JAV dolerių, kai šeimos turtas vertinamas mažiausiai nuo dviejų iki dvidešimties trilijonų, o kai kurias „karštos galvas“ įvardina trijų šimtų trilijonų sumą? (Reikia atkreipti dėmesį, kad žymusis „Forbes“ sąrašas, parodantis mums viršutinę 64 milijardų JAV dolerių asmeninio turto ribą, neatsižvelgia į svarbiausią – kolektyvinius, šeimos kapitalus, iš esmės slėpdamas juos, matyt tam jis ir yra skirtas.

Pati gi „3 milijardų byla“ yra vidinis Rotšildų reikalas.

Nuo pat pradžių grupę sudarė penkios šakos, vėliau jų kiekis sumažėjo ir galiausiai liko dvi – britų ir prancūzų (tiksliau prancūziška-šveicariška).

Jos tarpusavyje nesipyko, tačiau ir labai nesibičiuliavo – silpnai konkuruodamos Rokfelerių lyderystės fone.

1980 metais britų šakoje įvyko skilimas. Ir Džeikobas Rotšildas, Evelino de Rošildo buvo išvarytas iš šeimos, jam uždraudžiant naudoti „Rotšildų“ pavardę savo firmų pavadinimuose.

Nemalonė 1988 metais buvo sušvelninta, o 2004 metais, kai Evelinas šeimos verslo valdymą perdavė prancūzų šakos atstovams – Deividui de Rotšildui, Džeikobas buvo pilnai reabilituotas.

Iš to seka, kad Džeikobas iš esmės yra prancūzų Rotšildų „įtakos agentas“ tarp britų. Būtent todėl jis buvo išvarytas, atstatant teises tik tada, kai prasidėjo oficialus dviejų šakų jungimosi procesas. (šis procesas baigėsi 2012 metų kovą-balandį, kai prancūzų ir britų šakos susijungė Paryžiuje).

Iš 3 milijardų Džeikobo Rotšildo neatitikimo jungtiniam grupės kapitalui (kas neleidžia kalbėti apie Rotšildų dalyvavimą sandoryje būtent kaip grupei) taip pat darytina išvada, kad visiškai atitinkant nugalėtojo teisėms, Rotšildai į apjungtą kompaniją įtraukė tik mažą savų aktyvų dalį, o iš Rokfelerių atėmė labai pelningą „grietinėlę“ („Johnson & Johnson“, „ Procter & Gamble“, naftos ir dujų koncernas „Vallares“ ir t.t.).

Bet iš to, taip pat seka, kad ir priimti kapituliacijos iš pirmojo Rokfelerių asmens – Deivido (dinastijos pradininko anūko) – nusiuntė trečiarūšį Rotšildą – ne pirmos ir ne antros eilės pagal vidaus hierarchiją, tačiau netgi ilgą laiką buvusį atstumtuoju tarp savų.

Tai jau savaime pažeminimas, tačiau tuo reikalas neapsiribojo. Kad dar labiau ir demonstratyviau įgelti Rokfeleriams:

– pirma, perdavė sandorio detales į viešumą, matyt, tokiu būdų užfiksuojant prašymo apie paliaubas faktą (ko nebuvo 2008 metais);

– antra, į susitarimo sąlygas įtraukė šalių teisę tik bendriems sprendimams ir funkcijoms, kurias tvirtins tik bendra vadovaujanti kompanija (kitaip tariant, Rokfeleriai nuo šiol savo namuose, JAV ir savo kontoroje, neturi teisės savarankiškai disponuoti nei savo asmeniniais, nei draugiškais aktyvais);

– trečia, netgi tolerantiški finansų analitikai (tie patys, kurie visuomenei „kabina ant ausų makaronus“ apie „grupių sujungimą kovai su krize“), pripažįsta, kad susitarimas veda prie didesnės Rotšildų ekspansijos plėtros bankų sektoriaus srityje JAV.

Ką tai reiškia?

Žinoma, naujas įspūdingas žingsnis, link istorinių sąlygų, Ruzvelto (t.y. Rokfelerių) pareikštų 1940 metais savo pusbroliui Čerčiliui (t.y. Rotšildams), apie britų aktyvų pardavimą JAV peržiūrėjimo. Tai beveik tas pat, ką padarė vokiečiai su prancūzais 1940 metais, išreikalavę pasirašyti žeminančias Prancūzijos armiją paliaubas tame pačiame Kompjenė miške ir tame pačiame štabo vagonėlyje, kuriame 1918 metų lapkritį maršalas Fošas priėmė faktišką vokiečių vadovybės kapituliaciją.

Teisingumo dėlei pažymėsime, kad šis peržiūrėjimas prasidėjo dar 1980 metais nuo JAV naftos rinkos perdalijimo (kai ten „abejomis kojomis“ įlipo karališkoji Britanijos naftos kompanija „British Petroleum“ ir ne viena, o aljanse, kas buvo ypač žeminančiu faktu JAV – su Saudo Arabija).

Ar Rokfeleriai paruošę kontržaidimą, jei taip. tai koks jis bus?

Žaidimas tai yra, tačiau verslo sektoriuje jį bus sunku realizuoti, nes patyliukais išvesti aktyvus iš bendros kompanijos bus sudėtinga: patys Rokfeleriai šio klausimo išspręsti jau negali, o leisti – kas gi jiems tą leis. Ne dėl to stengtasi!

Jei pabandys atsiimti savo aktyvus (turtą) Rokfelerių partneriai?

Bet ar surizikuos jie mesti tiesioginį iššūkį Rotšildams – štai koks klausimas. Vietoj to, kad žaisti tokius pavojingus žaidimus lengviau (ir pelningiau) Rokfelerius „išdurti“, susitarus su naujais šeimininkais.

Ir štai mes prieiname prie to, kad iš tikrųjų komplikuotos, patiriančio katastrofą globalaus klano gynybinės linijos randasi ne ekonomikoje, o politikoje, tiksliau – geopolitikoje.

Rinkimai JAV. Bus ne tik prezidento rinkimai, 2012 metų lapkritį bus atnaujinta ir didelė Senato ir valstijų gubernatorių dalis .

Jei Rokfeleriams pavyks gauti respublikonų daugumą ne tik Atstovų rūmuose (kaip dabar), tačiau ir Senate, galima bandyti „pravažiuoti“ pro šalį, 2012 m. gruodžio 23 d. – datą, kai formaliai pagal Federalinio rezervo įstatymą, baigiasi devyniasdešimt devynerių metų, Federalinio rezervo dolerių spausdinimo staklių nuomos sutarties terminas.

Juk čia yra svarbus koks niuansas? Kai priimami tokie bendri žingsniai, kaip FRS sukūrimas 99 metams (1913 metais) – o darė tai Rotšildai ir Rokfeleriai kartu, visada apeinant įstatymus, sudaromi nerašyti „džentelmeniški“ susitarimai. Juos pažeisti žinoma galima, tačiau tai bus nederama – taip reputacija rizikuojama tik išskirtiniais atvejais. Išdrįskime padaryti prielaidą, kad šiuo atveju tokie susitarimai buvo sudaryti taip pat – ir būtent 99 metams. Labiausiai tikėtina jų prasmė tame, kad iki to termino pabaigos jokiomis sąlygomis „netraukti į save antklodės“ ir nedaryti staigių judesių.

T.y. ir vieniems, ir kitiems rankos galutinai bus atrištos po 2012 m. gruodžio 23 d. – tada ir pažiūrėsime „kas yra chu“ (kaip sakė ponas Gorbačiovas).

FRS dabar kontroliuoja ne Rotšildai , o Rokfeleriai. Todėl Rotšildams galbūt naudingiau būtų jį sužlugdyti, kad nuo dolerio pereiti prie aukso (ir juanio), sukuriant sąlygas Šiaurės Amerikos „performatavimo“ proceso paleidimui, įtraukian JAV į „Šiaurės-Amerikos“ ir toliau į „Transatlantinę“ sąjungą.

Tačiau Rokfeleriai savo laiku (1927 metais) suprato, kokią miną Federalinio rezervo pavidalu jie padėjo po JAV pamatais. Ir pilnai kontroliuodami Baltuosius rūmus ir Kongresą, pakoregavo Federalinio rezervo įstatymą taip, kad atimti pas FRS pinigų spausdinimo mašiną galima ne nustatytu laiku, o tada, kai tai nuspręs Kongresas. (Rotšildai, matyt nusprendė, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas nerašytas susitarimas, tada atsakė Didžiąja depresija ir demokrato Ruzvelto pergale prieš respublikoną Huverį, pergale kuri, kaip mes jau pastebėjome, pasirodė „Pyro pergale“).

Tokiu būdu, vien tik Obamos išsaugojimas Baltuosiuose rūmuose Rotšildams yra būtinas, tačiau nepakankamas, kad nuversti dolerį. Be to, greičiausiai Obama bus reikalingas paskutinėje stadijoje: kad praleistų, neuždedant veto Kongreso sprendimui atšaukti Federaliniam Rezervui teisę spausdinimo staklių nuomai (kurį, greičiausiai panaudotų respublikonų prezidentas).

Tačiau, kad priimti tokį įstatymą ir nusiųsti Obamai pasirašymui, reikia turėti daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. O jeigu po 2012 m. lapkričio rinkimų, dauguma pasirodys besą respublikonų (kurie išsiskyrė tarp Rokfelerių ir Rotšildų), tai prastumti sprendimą dėl nuomos atšaukimo bus sudėtinga.

Reikšminga: tie respublikonai, kurie, kaip Ronas Polas, dabartinio prezidento kampanijos metu paskubėjo iškelti klausimą apie Federalinio rezervo nuomos teisės atšaukimą, iš priešrinkiminės distancijos pasitraukė labai greitai – tai reiškia, kad respublikonų stovykloje paradui vadovauja Rokfelerių šalininkai.

Taip kad laukiam lapkričio.

Antroji Rokfelerių gynybos linija – XVIII KKP suvažiavimas (vėl 2012 m. lapkritis).

Jei Kinijos valdžioje, kaip iki, taip ir po suvažiavimo išliks balansas, kuris garantuoja nepertraukiamą „dvitaktę“ valdžios kaitą – iš pradžių KKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus ir KLR pirmininko, o paskui per penkerius „pereinamuosius“ metus, – Centrinės karo tarybos Pirmininko, sėkmės šansų Rotšildams liks nedaug. Nes „saugiu uostu“, tinkamu laikinam perėjimui prie „auksinio juanio“, būtino Vakarų „performatavimui“, subalansuota Kinija tapti negali – tik išbalansuota, su numatytu vienos vidinės partijos grupuotės dominavimu ir griežtu visų kitų slopinimu (kaip tai pavyzdžiui buvo, 1970-aisiais metais).

Be patikimų, šimtaprocentinių garantijų, „aukso – juanio“ poros pavidale, politinėje sferoje papildytame strateginiu Kinijos-Japonijos aljansu, Rotšildai JAV dolerio nežlugdys – labai didelė rizika, kad situacija taps nekontroliuojama ir tada pagrindiniu argumentu vietoj pinigų gali tapti ginklai.

Atsiras galimybė prarasti viską ir iš karto, įskaitant ir gyvybę.

Sekanti Rofelerių gynybos linija (reikia pripažinti, po rinkimų Prancūzijoje beveik pilnai pralaimėta) – tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vyriausybės koalicijos CDU-CSU(šiuolaikinių politinių partijų sąjunga) bloko „ašis“ apskritai.

Gegužės 23 d. EuroSąjungos viršūnių susitikime, naujas Prancūzijos prezidentas F. Holland praktiškai pateikė Merkel prancūzų-olandų (pagal esmę Rotšildų) ultimatumą:

– atsisakyti idėjos paversti ES politine sąjunga;

– padaryti eurą priklausomą su euro obligacijų pagalba – kolektyvinių euro zonos skolinių įsipareigojimų (Soroso idėja, matyt, pretenduojančio juos kontroliuoti Rotšildų vardu).

Situaciją išgelbėti gali tik viena: ryžtingas Merkel to ultimatumo atmetimas ir krizės forsavimas euro zonoje – iki jos konsolidacijos Vokietijai kontroliuojant, kad ir ką iš jos prireiktų „išprašyti“. T.y. paversti Vokietiją į vieningą ir vienintelį euro emisijos centrą.

Šiuo atveju situacija iš esmės sugrįžtų į 1940 metus: Europa kontroliuojama Vokietijos, tik ne tankais, o spausdinimo staklėmis. Savos rūšies „Ketvirtasis reichas“.

Būtent apie tai kalbėjo Gerhardas Šrioderis 2011 metų rugsėjį, kai kvietė sudaryti „Jungtines Europos valstijas“ padedant „ašiai“ – Merkel – Sarkozi (kurį nuo tų laikų jau nunešė „permainų vėjai“).

Mažai tikėtina, kad Merkel tai pavyks: iš pradžių reikia konsoliduoti Vokietijos visuomenę, o ji suskaidyta ir pagrindinai opozicijoje prieš „valdžios partiją“. O laiko iki rinkimų (2013 m. rugsėjo) per mažai.

Ir paskutinė riba – V. Putino Rusija

Sudaręs iš naujo strateginį aljansą 2011 m. tarp „Rosneft“ su Amerikos „Exxon-Mobil“ (vietoj „British Petroleum“), kam padėjo skandalas kompanijoje „TNK-BP“, rusų lyderis parodė aišku ir ne dviprasmį ženklą.

Jis buvo suprastas ir išgirstas: būtent todėl 2012 metų sausį, nepaisant triukšmingų Valstybės departamento ir JAV ambasados reliacijų, palaikant gatvių protestus, V. Putino, kaip būsimo valstybės vadovo, kandidatūros naudai pasisakė šalies politikos patriarchas, akademikas E.M. Primakovas. O jau po savaitės Maskvoje atsirado tokia pažįstama figūra, kaip Henris Kisindžeris.

Įdomu: likus parai iki sutarties paskelbimo tarp Džeikobo Rotšildo ir Deivido Rokfelerio „TNK-BP“ paliko M. Friedmanas – „Alfa grupės“ vadovas, tarptautinės ekspertų tarybos konsultantas, prie JAV užsienio santykių Tarybos (įsimintinas jo 2009 m. konfliktas su minėtu Rotšildų verslo partneriu Deripaska).

Iki Friedmano kompanija paliko dabartinis „BP“ vadovas britas Dadlis, kuris Londone laikomas pagrindine rusų oligarchų sąmokslo auka, o paskui V. Vekselbergas ir t.t.

O dar po dviejų parų „TNK-BP“ projektą paliko ir dingo pati „British Petroleum“, atminčiai apie savo buvimą Rusijoje palikusi sarkastiškus Didžiosios Britanijos valstybinės informacinės korporacijos BBC komentarus.

Ką tai reiškia?

Kad Rokfeleriai su savo pralaimėjimu nesusitaikė ir laiko jį tarpiniu etapu tarpgrupinėje kovoje, ir pasiruošę kovoti toliau.

Tam jiems reikalinga Rusija. Prie viso to stipri, vieninga, konsoliduota Rusija (be „oranžinių ekscesų“): ne atsitiktinai, dar iki V. V. Putino inauguracijos, «Exxon-Mobil» atstovai jo akivaizdoje pasirašė su „Rosneft“ susitarimą susijusį su naftos gavyba Juodosios ir Karos jūros šelfuose.

Prie susitarimo prijungti „Suvienyta laivų statybos korporacija («Объединенная судостроительная корпорация») ir «Ростехнологии». Tai reiškia, kad aljansas «Роснефть»-«Exxon-Mobil» toli gražu neapsiriboja vien naftos klausimais.

I. I. Sečino paskyrimas „Rosneft“(«Роснефть») prezidentu šioje situacijoje – strateginės svarbos žingsnis.

Dabar jėgų išsidėstymas – vienas prie vieno primena 1920-ųjų pabaigą, kai Stalinas atėmė Baku naftos koncesijas iš Nobelių (Rotšildų partnerių) ir atidavė jas už 50% -inę koncesiją Rokfeleriams – mainais už finansinį ir technologinį tarybinės industrializacijos palaikymą.

Kiekvienoje naujoje vijoje Istorija kartojasi!

Rusijai, iš vienos pusės, atsiranda unikalus šansas: sužaisti globaliame „Didžiajame žaidime“ lygiomis su partneriu (tegu ir laikinu), kuris gyvybiškai (būtent gyvybiškai!) suinteresuotas jos sėkme. (Kas bus rytoj – jau kita kalba: tai politika, kurioje lygiagrečiai su strategija, egzistuoja ir taktika).

Iš kitos pusės, šio šanso realizacijai visaip trukdys ir priešinsis Rotšildų agentūra. (Jau priešinasi: ne atsitiktinai V. V. Putiną Berlyne ir Paryžiuje sutiko su užsakytų protestų krūva).

Klausimas tame, kiek greitai ir efektyviai rusų lyderiui pavyks užgesinti „penktąją koloną“, įvykdžius pirma būtinus pakeitimus ir negrįžtamai įtvirtinus naują jėgų pusiausvyrą.

Tai – šalies išgyvenimo klausimas. Kitaip, Rotšildų strategijoje Rusijos Federacijai lemta būti padalintai, kaip to visą savo gyvenimą siekė (ir dabar siekia) Gorbačiovas.

Pabaigai užduosime logišką klausimą: kas reikalinga pilnam išėjimui iš šių reikalų, kad šalis galėtų savarankiškai ir nepriklausomai vystytis?

Pasakysime sąžiningai: šiame etape reikia tiesiog atsilaikyti ir išauginti valstybės galią, konsoliduoti visuomenę ir įgauti (kad ir kaip baisu, kai kam tai pasirodytų) valstybinę ideologiją. Ir ne abstrakčią („už viską kas gerai – prieš visą blogį“), o projektinę. Galinčia pateikti šaliai ir pasauliui rusų viziją ir teisingos pasaulio tvarkos statybos planą, kaip alternatyvą šiandienos „pinigų pasauliui“.

Be viso to, šiandien visur skatinamas „pliuralizmas“ neformuoja vertybių sistemos koordinačių – normos, kuri atspindėdama ir fiksuodama civilizacijos idėją buitiniame lygmenyje, leistų atskirti gerą nuo blogo, socialų elgesį (politiką) nuo asocialaus ir t.t.

Žūtbūtinai reikalingas naujas elitas – nacionalinis, o ne komprador’inis (prekybos agentai).

Perspektyvoje, kai šie pirminiai reikalavimai bus išpildyti, anksčiau ar vėliau bus (turės būti) iškeltas klausimas apie šalies(kalbama apie Rusiją) išėjimą iš Bazelio klubo bei narystės griežtomis sąlygomis, ir jų nustatyto mechanizmo «currency board» – piniginės masės pririšimą prie aukso-valiutų rezervo kiekio, atsisakymo. Tai yra, paversti „Centrinį“ banką, kuris šiandien yra išorinės kontrolės instrumentu, „Valstybiniu“, vykdančiu valiutinę, tame tarpe ir emisijos politiką nacionaliniam, o ne globalių-oligarchinių interesų labui. (Ne atsitiktinai juk, tai išgirdę liberalai neišvengiamai pradeda žviegti: vagiui kepurė dega!).

Pastebėkime: centrinio banko nebuvo nei Rusijos imperijoje, nei SSSR. Atsirado jis tik „išsivysčiusios demokratijos“ laikais. Juose jis turi ir likti, kaip neatskiriamas atributas ir naujos „aukso ordos“ (šių laikų tiesiogine, o ne perkeltine istorine prasme) neokolonializmo „jungo“ simbolis, susijęs su šia „demokratija“.

Klausimas iš tiesų rimtas: JAV šiame kelyje, dar XIX amžiuje atlaikė pilietinį karą ir galų gale, praėjus pusei amžiaus, vis tiek atsidūrė globalios oligarchijos voratinklyje.
Bet tai jau – truputį kita tema. Viskam sava eilė.

2012 metai.

Sarmatas.lt