Tags Posts tagged with "Vitalijus Michalovskis"

Vitalijus Michalovskis

0 2126
Neišbrendamas purvas, slegiantis lavonų tvaikas, juodas fatalizmas ir išprotėjimo atvejai. Tokiu vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas jo dalyvių atsiminimuose. 1919 m. birželį Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią Didžiųjų skerdynių pasikartojimui, tačiau tapo tik trumpomis paliaubomis prieš dar baisesnę katastrofą.
 006
Pirmasis pasaulinis buvo visai kitokio tipo karas, nei prieš tai vykę kariniai susidūrimai. Masinis kulkosvaidžių, sunkiosios artilerijos ir tankų panaudojimas, dujų atakos ir pirmieji oro antskrydžiai slegiamai veikė daugelio fronte ne savo valia atsidūrusių, anksčiau nieko panašaus nemačiusių žmonių psichiką. Būtent šiuos klausimus savo mokslinėje apybraižoje pasistengė nušviesti rusų istorikė Jelena Seniavskaja.
Motyvacija
Karo pradžią daugelio didžiųjų Europos valstybių sostinių gyventojai pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Londone, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje šventai tikėta, kad karas padės išspręsti visas politinės bei ekonominės trinties problemas ir, kad būtent jų šalis taps nugalėtoja. Propaganda skelbė, esą kovos veiksmai netruksią ilgai, daugiausia porą mėnesių, o po to visi sugrįšią namo apgaubti nemirtingos šlovės.
Miestuose propaganda iš pradžių veikė, tačiau kariai, pašaukti iš Rusijos kaimo vietovių, visiškai nesuvokė, kas per nelaimė užgriuvo ant jų galvų. Generolas Aleksejus Brusilovas rašė, kad karo priežastis bei tikslus mažai kas galėjo dorai paaiškinti. Iš milžiniškos šalies gelmių į fronto apkasus suvaryti valstiečiai gūžčiojo pečiais: esą kažkas kažką kažkur nušovė, todėl Rusija priversta kariauti. Kas tokie „broliai serbai“, už kuriuos rusai užsistojo, kas yra nuolat deklaruojama slavų vienybė – niekam nebuvo aišku. Pasak Brusilovo, dažnas karys ne tik nieko nenutuokė apie savo priešus – Vokietiją ir Austriją, bet sunkiai įsivaizdavo kas vyksta kaimyninėje imperijos gubernijoje. „Ar buvo galima su tokiu moralinių pasirengimu tikėtis didžiulio patriotinio įkarščio?“ – retoriškai klausė generolas – „Ką galima pasakyti apie tokią panieką savo tautai?“.
Požiūris į priešą
 
Karys F. Stepunas laiške savo motinai rašė: „Atrodytų keista, tačiau priešakinėse fronto pozicijose nėra tos nuožmios neapykantos priešui. Žinoma, nekalbu apie atakų momentus ar durtuvų kautynes. Tikra neapykanta justi tik užnugaryje“.
Vienas žvalgyboje tarnavęs puskarininkis prisiminė, kad priešo žudymas suvoktas daugiau kaip darbas, savo paties išgyvenimo sąlyga. Ir netgi sėkmingai įvykdyta užduotis nekėlė ypatingo džiaugsmo: „Šiandien nugalėjome mes, o juk galėjome ir patys žūti. Bet nėra to pasitenkinimo, tik begalinis nuovargis“.
Priešas anapus „niekieno žemės“ įsivaizduotas kaip kažkoks beformis, beveidis Jis. Tačiau purve mirštantys, sviedinių ištaškyti priešo kariai dažnam kėlė vidinę užuojautą. Galbūt juose būdavo įžvelgiamas galimas savo pačių likimas? Šaudyti į toli esančią masę kur kas lengviau, nei į arti esančius veidus. Panašią psichologinę būseną savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašo ir vokiečių rašytojas, Pirmojo pasaulinio dalyvis Erichas Marija Remarkas.
Ura!
Šūksnis „Ura!“ psichologijos požiūriu labai svarbus. Kas, kad eilinis kareivis nežinojo nei jo kilmės, nei prasmės. Skardus ir bendras „Ura!“ veikė tarytum narkotikas, kaip nuskausminamieji prieš operaciją. V. Aramilevas rašė, kad fronte „Ura!“ skambėdavo lyg įaudrinto žvėries riaumojimas.
Atakos metu šūksnis mobilizuodavo išsekinto kūno jėgas paskutiniam šuoliui, padėdavo įveikti baimę, vienatvės pojūtį, teikdavo bendrumo jausmo. Visi laukė to „Ura!“ tarytum išganymo ir užsimiršimo. „Ura!“ gebėdavo akimirksniu pakelti ištisus batalionus net į savižudiškas atakas prieš viską šluojančių kulkosvaidžių ugnį.
Vienatvės pojūtis
Nors tiek Remarko, tiek kito Pirmojo pasaulinio karo veterano, Ernsto Jüngerio, knygose šiltai aprašoma fronto brolybė, ji buvo neatsiejama nuo visiškos vienatvės pojūčio. Kiekvienas čia gyveno savais atsiminimais iš praeities ir dažnai mintimis būdavo kažkur toli, kartu su savo artimaisiais. Karo dalyviai mini, kad šis vienišumo jausmas neapleisdavo ne tik apkasuose, bet ir žygiuose, nepaisant to, kad „šalia sunkiai žingsniavo tūkstančiai“.
 
 
Psichikos sutrikimai
Pirmojo pasaulinio pradžioje visos kariaujančios pusės susidūrė su iki tol nežinomais psichikos sutrikimais: isterišku blaškymusi, neprognozuojamu kai kurių karių elgesiu arba visiška apatija, nereagavimu į nieką tyliai tūnant ar verkiant kampe. Karinė rusų vadovybė iš pradžių šiuos atvejus nurašė simuliavimui ir bailumui. Kai kurie „simuliantai“ buvo perduoti karo tribunolui ir dažnas netgi atsisveikino su gyvybe. Ir tik vėliau, po medikų įsikišimo, pripažinta, kad šiuos karius derėtų gydyti užuot baudus ar smerkus.
Silpnesnė psichika neištverdavo kiauras dienas trunkančio sunkiosios priešo artilerijos apšaudymo kaukiančiais sviediniais, kuomet dangus maišėsi su žeme, sumaitotų draugų lavonų vaizdo, klastingų dusinančių dujų atakų, kai gretas retino baisi, nematoma mirtis.
Lavonai gulėjo kairėje ir dešinėje, mūsiškių ir priešo, „švieži“ ir daugiadieniai, neretai – subjauroti. Kai kur iš žemės styrojo negiliai palaidotos kojos. Dieve, kaip galima visą tai matyti ir neišsikraustyti iš proto?“ – rašė F. Stepunas.
Iš kitos pusės pripažįstama, kad visur tykanti mirtis užgrūdindavo karius, ir net didžiausios baisybės įspūdžio jau nebedarė. Patyrusiu kareiviu priešakinėse pozicijose buvo tampama labai greitai. Kartais užtekdavo kelių savaičių. Psichinės traumas dažniausiai patirdavo nespėję aklimatizuotis naujokai. Jie ir žūdavo dažniau dėl savo neatsargumo.
Kariškas fatalizmas
Kaip nulemta, taip ir bus“ – įprasta frazė fronte. Taikos metu niūrus fatalizmas sutinkamas kur kas rečiau, nei karo sąlygomis.
Tikėjimą lemties neišvengiamumu skatino tik ką buvusių šalia draugų mirtys, atvejai, kai kruvinoje mėsmalėje kažkas stebuklingai išgyvendavo, arba kai nežinia iš kur atskriejęs sviedinys ištaškydavo gerai įtvirtintą, visiškai saugia laikomą slėptuvė.
Pataikys ar nepataikys?“ – dažnai spėliodavo veidu į žemę įsikniaubę kariai, aplinkui aidint galingiems sprogimams. Vieni prietaringai tikėjo neišvengiamai žūsią jei ne šiandien, tai rytoj, kiti – priešingai, įsikalbėdavo sau, kad jiems nieko negresia.
Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais kariai gana tiksliai nuspėdavo savo mirtį, prašydami „laimingųjų“ perduoti laišką artimiesiems. „Tu liksi gyvas“ – kreipėsi karininkas į eilinį kareivį ištiesdamas atsisveikinimo raštelį motinai. Ir iš tiesų, pirmasis krito, o antrasis grįžo sveikas namo.
Ar dažnai tokios pranašystės išsipildydavo – nežinia, tačiau pasakojimai apie jas keliavo iš lūpų į lūpas. Kariškas folkloras buvo kupinas prietarų, simbolių, paslapčių.
Ramybės periodai
Trumpos ramybės periodai tarp mūšių įtampos nemažino. Veikiau atvirkščiai. Baisu, kai viskas staiga nutyla ir nuo priešo apkasų nesklinda joks garsas. Ką jie rengia – niekas nežinojo. Nervingo laukimo įtampa galėjusi trukti ištisas valandas. Daugelis veteranų prisiminė labiau už viską nekęsdavę tokių akimirkų. Geriau jau pavieniai susišaudymai ar netgi atviros kautynės.
E. Jüngeris rašė, kad priešo pasirodymas horizonte suteikdavo išsivadavimą nuo sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Mūšis atnešdavo, kad ir laikiną, užsimiršimą, o slegianti nežinomybė gniuždė.
 
 
Mirties baimė
Sakoma, kad negeras tas karys, kuris nebijo mirti. Didvyriai dažnai bijojo mirti ir visomis išgalėmis priešinosi mirčiai, todėl, nepriklausomai nuo to, liko jie gyvi ar ne, visuomenė žavisi jų žygdarbiais. Mirties baimės nebūvimas dažnai reiškė, kad karys tapo apatišku, ar atvirkščiai – per daug įsijautė į supermeno vaidmenį, o tai buvo pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos bičiuliams.
Mūšio lauke „ieškančių savo mirties“ nemėgo ir šalinosi lygiai taip pat, kaip nemėgo už kitų nugarų besislepiančių bailių. Bereikalinga rizika ir šlovės troškimas be kokia kaina fronte laikytas daugiau kvailumo, o ne šaunumo požymiu.
Parengė Vitalijus Michalovskis

0 1699
„Jeigu nebūtų žydų, juos tektų išgalvoti“. Paprastai šis posakis priskiriamas Hitleriui, nors iš tiesų garsiųjų žodžių autorius – XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs žydų kilmės britų literatas Israelis Zangwillas, savo garsiąja frazė norėjęs pasakyti, kad ant patogaus atpirkimo ožio galima sukabinti visas pasaulio nuodėmes.

 

Žinoma, ginkdie, nelyginu Putino su žydais. Žinoma, visiškai sutinku, kad Kremliaus propaganda puikiai suveikia net ten, kur tikimąsi mažiausiai, kad Lietuvoje yra ta penktoji kolona ir savi „naudingi idiotai“. Tačiau tam tikra prasme Zangwillo pastebėjimas puikiai tinka mūsų dabarčiai. Ar ne pernelyg dažnai mielieji mūsų žmogeliai užsižaidžia Putino paieškomis vienas kito kišenėje?

Putinas šen ir Putinas ten! O kas jo nemato – tas pats Didžiojo Šėtono Nr. 1 pakalikas! Medžiotojų – putinsekių galima sutikti tarp įvairaus amžiaus abiejų lyčių ir skirtingų politinių pažiūrų piliečių, tačiau bene labiausiai rimtus žvalgybininkus smėlinėje mėgsta pažaisti „kregždutės“, „progresyvieji liberalai“, bei kiti iki primityvumo egzaltuoti ar gal iki naivumo kvailoki gerojo, tik gerojo (o kaipgi kitaip?) Briuselio fanai. 
 
Beje, nepaisant deklaruojamų simpatijų pakančiai ir atvirai visuomenei, putinsekiai pasižymi dideliu aršumu ir beapeliaciniu kategoriškumu. „Aš turiu informacijos, o tu neturi!“ – rašė man vienas toks buitinis Kremliaus kėslų demaskuotojas, įžvelgiantis Maskvos agentą kiekviename suabejojusiame šventu Jo Didenybės V. Landsbergio neklystamumu.
Dalis tų „demaskuotojų“ patys apsėsti visagalio Putino šešėlio. Kaip kvaištelėjęs konspirologas apsėstas masonais ir iliuminatais, kaip Kremlius – paranojinėmis Vakarų sąmokslo prieš motulę Rusiją idėjomis, kaip bolševikai – klasių kova, kaip naciai – „žydų klausimu“. Žinote, iš esmės nėra didelio skirtumo tarp Maskvos propagandistų, nuolat skelbiančių apie ultrafašistinę Ukrainą, ir lyg sliekai po lietaus išlindusių mūsų namudinių informacinio karo „žinovų“, įžvelgiančių ilgą buvusio didžiojo brolio ranką kone kiekviename pakelės krūme. Mes mėgstame juoktis iš užzombintų, propagandos kvailinamų kremlinų kokiame Stavropolyje, tačiau ar pastebime vietinę publiką, kuriai nuo putiniškos manijos irgi jau senokai „rauna stogus“? Ar nebaisu gyventi, kai aplink tik priešai ir vatnikai, vatnikai ir priešai? O juk būtent tai turėtų atrodyti pasaulis turėtų nuožmiausių putinsekių akimis.
 
Kritikuoji ES tokią, kokia ji yra dabar? Akivaizdu, juk tau prie ruso buvo geriau! Pasakei, kad nepritari priverstiniam kvotinių „pabėgėlių“ importu? Reiškia vykdai Putino planą skaldant Europą! Abejoji įžūliai brukamu politiniu korektiškumu ir trisdešimties skirtingų „lytinių orientacijų“ atsiradimu? Tai tu pūti su Kremliumi į vieną dūdą! Užsiminei, kad informacijos slėpimas, iškraipymas ir cenzūra save laisva mėgstančia vadinti europietiškoje visuomenėje yra tipiška totalitarinė praktika? Kiek sidabrinių, judošiau, tau sumokėjo dėdės iš Latvių gatvės!?
Itin lakios fantazijos fotelio kontržvalgybininkams putinofilija atsiduoda viskas: nuo dabartinės Lenkijos vyriausybės (žinoma, prorusiškos!) palaikymo iki norvegų „Barnevernet“ kritikos. Beje, mintis parašyti šį komentarą gimė perskaičius vieną „diskusiją“, kurioje simpatijomis Kremliui buvo apšaukti netgi suabejoję įkyrokai brukamos „neužmirštuolės akcijos“ tikslingumu. Ir visiškai nesvarbu, kad tie tariami Putino bičiuliai siūlė vietoj naujojo simbolio segtis tradicines Trispalves.. Pasakykite, ar yra beprotybės ribos?
 
O juk iš tiesų tai darosi vis labiau panašu į masinę psichozę. Į savotišką raganų medžioklę, kurioje vieni kaltina kitus ir jau nebežinai, nei kaip tai prasidėjo, nei kaip toli nuėjo, nei kaip tai pagaliau užbaigti. O galbūt Putinas kaip tik norėtų būti surastas visur ir šitai jam naudinga? Paieškok savo kišenėj? Neieškojai?
Vitalijus Michalovskis

0 2657
Deniso Nikitenkos nuotrauka
Besidomintieji senųjų baltų istorija puikiai žino pajūrio kuršių gentį. Dabartinėje Vakarų Lietuvos ir Latvijos teritorijoje kadaise gyvenę be galo narsūs ir nuolat su skandinavais kariavę kuršiai ilgainiui tapo latvių ir lietuvių tautos dalimi, tačiau dar prieš tai ši gentis susidūrė su vokiečių kalavijuočių riteriais ir po virtinės kovų bei sukilimų buvo priversti pripažinti jų valdžią savo žemėje.
XVI a. šaltiniuose aptinkama pasakojimų apie vadinamuosius kuršių karalius, kurie ordinui pradėjus ekspansiją į baltų žemes savanoriškai priėmė krikštą ir perėjo vokiečių pusėn.Už lojalią tarnybą šių giminių atstovams buvo skirta žemės, o patys jie atleisti nuo bet kokių mokesčių ir prievolių. Taip prasidėjo paslaptinga ir mūsų dienomis mažai kam žinoma kuršių karalių (latv. kuršu ķoniņi) istorija…

1320 m. Livonijos ordino magistras Gerhardas fon Jorkas pasirašė žemės dovanojimo ir teisių suteikimo dokumentą, jis buvo įteiktas vienam iš tuometinių kuršių didikų Tontegodei. Dokumente sakoma, kad, pasitaręs su kitais ordino broliais, magistras Gerhardas perduoda Tontegodei teisę į žemes, kurias valdė jo pirmtakas Kristijonas: „Visa tai [Tontegodė ir jo palikuonys] gali valdyti amžiais remdamiesi tokia pat teise, kuri suteikta visiems ordino vasalams Kuršo žemėje.“
Vėliau tokios pačios teisės ir žemės valdos buvo suteiktos ir kitoms ordinui ištikimoms kuršių didikų giminėms: Penikiams, Sirkantams, Šmėdiniams, Dragūnams (nuo XIX a. vidurio – Vidiniams), Bartoltams, Kalėjams (nuo XIX a. vidurio – Šmitams).

„Kuršių karalių“ Penikių giminės herbas
Daugiausiai žemių 1439 m. valdė Penikių giminė – 6 hakenus (1 hakenas – apie 200 ha), visos kitos giminės gavo dviejų ar pusantro hakeno dydžio valdas Kuldygos (tuomet – Goldingeno) apylinkėse Vakarų Latvijoje.
Kaip jau buvo minėta, tokį dosnumą lėmė ordino tarnybon perėjusių paskirų kuršių giminių ištikimybė ir lojalumas. Šių giminių atstovai nuo seno palaikė ordiną visuose karuose, tarnavo jo kavalerijoje, o taikos metu saugojo Kuršo kelius ir atliko raitų ordino paštininkų funkcijas.
XVI a. šaltiniuose aptinkamos pirmosios užuominos apie paslaptingus kuršių karalius (vok. aukšt. Cursken konyngh), tačiau visiškai tikėtina, kad pasakojimai apie juos liaudyje plito ir anksčiau. Pasak šių legendų, kai kurie aukščiausi kuršių kunigaikščiai padėjo krikštyti savo gentainius ir įsitvirtinti Livonijoje, perėjo ordino tarnybon ir už tai gavo privilegijų bei žemių. Kiek šiose legendose istorinės tiesos – nežinia, tačiau atskiros ordino globojamos ir žemėmis apdovanotos kuršių giminės bematant buvo susietos su tais senaisiais kadaise pagoniško krašto valdovais.

Kitų „kuršių karalių“ giminių herbai. Pavyzdžiui, Kalėjai gavo herbą su kūju ir priekalu, kadangi jų giminė pasižymėjo naginga kalvyste.
Livonijos ordino magistro sekretoriaus Johanno Renerio „Livonijos istorijoje“ (XVI a.) apie Livonijos karą su Maskva rašoma: „Priešai narsiai gynėsi ir nubloškė nuo žirgo kuršių karalių, tačiau jis su vėliava pasislėpė miške, o kitą dieną sugrįžo sveikas į stovyklą. Šis karalius – Kuršo valstietis, kurio protėviai pagonybės laikais buvo vietos valdovai. Karaliavimas pasibaigė, kai į šią žemę buvo atnešta krikščionybė, tačiau jų palikuonys buvo atleisti nuo visų prievolių, gyvena prie Goldingeno, o jų giminės vyriausiasis iki šiol vadinamas kuršių karaliumi. Jis – Kuršo valstiečių vadas karo metu.“
Garsiausia kuršių karalių giminė buvo Penikiai, kuriems šis savotiškas titulas buvo suteiktas 1504 m. magistro rašte. Vienas iš giminės atstovų, Andrejas Penikis, pasižymėjo daugelyje mūšių, o jo ainiai paprastai vadovavo lengvųjų Livonijos raitelių būriams.1585 m. Penikių tėvonijoje, laisvajame Kuoninciemo (Karalių kiemo) kaime, lankėsi Karaliaučiaus vaistininkas Reinholdas Lubenau, vėliau savo įspūdžius jis aprašė šiais žodžiais: „Šis kuršių karalius apdovanotas ypatingomis privilegijomis; visi jie gyvena didelėje erdvioje sodyboje, santuokas sudaro tik tarp savų giminių; kiemo viduryje stūkso didelis namas, kuriame jie priglaudžia svetimuosius ir kiekvieną savaitę paeiliui kuris nors iš jų rūpinasi ūkiu. Aplinkui daug mažų namelių, kuriuose, kaip mažame mieste, gyvena šeimos. Jie visiškai laisvi nuo mokesčių, kartu dirba žemę ir viskas pas juos bendra.“

  Romantiškas „kuršių karalių“ vaizdavimas (XIX a. piešinys)

Įdomu tai, kad 1874 m. Kuoninciemo kaime kuršių karalių giminėje gimė Martinis Penikis – būsimasis carinės Rusijos kariuomenės pulkininkas ir nepriklausomos tarpukario Latvijos kariuomenės vadas. Priešingai nei vokiečius visuomet palaikę protėviai, Martinis Penikis kovojo prieš juos Pirmajame pasauliniame kare, o Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė siūlomo aukšto posto vokiečių suformuotame latvių SS legione. Matyt, šis žingsnis padėjo jam išvengti rimtesnių sovietų represijų ir senos kuršių karalių giminės palikuonis likusį gyvenimą nugyveno Rygoje (mirė jis 1964 m.). Penikių tėvonija – Karalių kiemo kaimas – beveik visiškai sudegė 1948 m.

Istorikai teigia, kad kuršių karalių giminės, nors ir buvo gerbiamos visame krašte, pagal savo socialinį statusą buvo laisvieji valstiečiai (vok. Freibauern). Tačiau šios giminingų valstiečių bendruomenės turėjo savo ženklus ir herbus, tai skyrė juos nuo paprastų laisvųjų valstiečių ir darė artimesnius dvarininkų sluoksniui, nors iš esmės dvarininkai jie nebuvo.
Pasak kuršių karalių klausimą nagrinėjusio latvių istoriko Agrio Dzenio, šių bendruomenių valdos buvo laikomos beveik visiškai nepriklausomais krašto vienetais, kuriuos sudarė atskiri kiemai (vienkiemiai). Visi bendruomenės klausimai buvo sprendžiami kiemų vyresniųjų – atskirų šeimų galvų sueigoje, o visam laisvajam kaimui vadovavo burmeisteris (latv. burmeistars), kuris dar buvo vadinamas seneliu (latv. vecais tēvs). Kaimo galva tvarkė visus bendruomenės reikalus už jos ribų, kaimo vardu sudarydavo sandorius, saugojo bendruomenės tradicijas ir buvo laikomas laisvosios gyvenvietės teisėju. Po vyresniojo mirties jo pareigos paprastai pereidavo vyriausiam sūnui.
 1788 m. statyta klėtis „kuršių karalių“ kaime

Visa kaimo žemė buvo dirbama kartu ir kiekvienas kuršių karalių giminės narys galėjo laisvai naudotis bendruomenės turtu – jos miškais, upėmis, laukais ir pievomis. Tačiau žemdirbystė nebuvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jie nuo seno prekiavo medumi, vašku, mediena ir kalvių gaminiais.

XIX–XX a. sandūroje Rusijos imperijoje išleista Jefrono ir Brokhauzo enciklopedija kuršių karalius apibrėžė kaip atskirą latviams giminišką etninę grupę. Enciklopedijoje rašoma, kad šioji istorinė laisvųjų valstiečių bendruomenė yra neraštinga, tačiau labai išdidi ir pasiturinti, o santuokas stengiasi sudaryti tik tarp savo atstovų. Iš kitų vietos gyventojų šie žmonės išsiskiria savitu apdaru ir renkasi liuteronų bažnyčioje, ant kurios varpinės galima pamatyti jų herbą – kuršių karalių ant žirgo su kalaviju ir vėliava.Agris Dzenis savo apybraižoje papildo, kad kuršių karaliai ne tik buvo išdidūs ir vertinantys savo kilmę, bet ir garsėjo vaišingumu, svetingumu. Būdami krikščionys, jie išsaugojo daugybę senųjų pagoniškų protėvių papročių, pavyzdžiui, šventė senovines šventes, garbino protėvių ir šventus medžius. Garsėjo šie žmonės ir savomis kelias dienas besitęsiančiomis puotomis (dzīras) krikštynų ar vestuvių proga, jas rengė visa bendruomenė ir į jas suvažiuodavo daug bendruomenei nepriklausančių svečių. Istorikas mano, kad tokios puotos padėdavo sutelkti bendruomenę ir stiprinti giminystės saitus.

1558 m. prasidėjo Livonijos karas, į jį įsitraukė visos regiono šalys, įskaitant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Livonijos kariuomenė pasirodė per silpna kautis su ją puolančiais maskvėnais, Livonijos konfederacija subyrėjo, vakarinėje jos dalyje susiformavusi Kuršo ir Žiemgalos hercogystė tapo Lietuvos, o vėliau ir Žečpospolitos vasale. Livonijos riterių ordinas buvo išformuotas, o pas-kutinis jo magistras Gotardas fon Ketleris iš katalikybės perėjo į liuteronų tikėjimą (beje, vėliau nei nemaža dalis Livonijos gyventojų) ir tapo Kuršo hercogu.
Šiuo istorijos laikotarpiu kuršių karalių teisės ir privilegijos buvo vis rečiau atsimenamos ir vis dažniau paminamos. Vietos valdžia nuolatos stengėsi priversti laisvųjų bendruomenių narius mokėti mokesčius ir atlikti įprastas valstietiškas prievoles. Kuršių karaliai buvo nušalinti ir nuo tradicinės karo tarnybos.
1860 m. „kuršių karalių“ krėslas
Maždaug nuo XVIII a. vidurio visos kuršių karalių bendruomenės pradėjo ilgą bylinėjimąsi dėl prarastų teisių iš pradžių su Kuršo, o paskui ir su Rusijos imperijos valdžia. Galutinė pergalė buvo pasiekta tik 1884 m., kai buvo atkurtos visos senosios kuršių karalių privilegijos. Laisvosios valdos faktiškai tapo nepriklausomomis valstybėmis Rusijos sudėtyje, o jų gyventojai vėl buvo atleisti nuo mokesčių ir karo prievolės. 1860 m. autonomiškuose Kuldygos kaimuose gyveno 790 šios bendruomenės narių ir dar apie 500 nepriklausančių bendruomenei gyventojų. Pastarieji, daugiausiai latviai ar vokiečiai, nuomojo kuršių karalių žemę savo veiklai arba dirbo jų ūkiuose.
1918 m. Latvijos Respublikos valdžia panaikino visas kuršių karalių privilegijas ir kaimų nepriklausomybę, priskirdama juos vietos valsčių administracijai. 1929 m. jų bendruomenės valdos buvo padalintos į įstatymu apibrėžtus atskirus žemės sklypus. Galutinai šią senąją tradiciją sunaikino sovietų okupacija, nors buvusių kuršių karalių palikuonių galima sutikti ir mūsų dienomis.
Nuo pat seniausių Livonijos riterių laikų kuršių karalių palikuonys tikėjo savo išskirtinumu, saugojo tam tikrą „kraujo grynumą“ ir puoselėjo giminės tradicijas. Tačiau ar iš tiesų jų protėviai buvo senieji pagoniško Kuršo valdovai? Į šį klausimą sunku atsakyti. Tikėtina, kad nelygioje kovoje su ordinu kilmingiausi kuršiai žuvo arba buvo germanizuoti, galbūt gavo vokiškus titulus, vardus ir realią valdžią krašte. Vadinamieji kuršių karalių protėviai galėję būti vidurinės grandies kuršių didžiūnai, kurių nesistengta nei germanizuoti, nei patraukti į savo pusę dalinant reikšmingas pareigas ir titulus. Feodalinėje Livonijos sanklodoje jie taip ir liko tarpinė grandis tarp laisvųjų žmonių ir kilmingųjų – aukščiausias to meto visuomenės laiptelis, kurį galėjo pasiekti nesuvokietėjęs baltas. Ir šiuo požiūriu jie buvo tikrieji kuršių karaliai, nors kadaise ir plačiai atvėrę vokiečiams duris…
Vitalijus Michalovskis

1 8521
Šiandienos Europoje vyrauja įsitikinimas, kad istorinę krikščionių ir musulmonų pasaulio priešpriešą pradėjo būtent krikščionys, viduramžių Kryžiaus žygių metu užpuolę ir negailestingai naikinę nekaltus musulmonus. Ta tema Europoje bei JAV viens po kito filmuojami pseudoistoriniai „atgailos už barbarybę“ kupini filmai, kuriuose  „tamsūs“ fanatiški europiečiai kaltinami „tolerantiškų“ bei „humaniškų“ Rytų niokojimu, rašomos graudingos knygos.

Iš tiesų tai nelabai atitinka tikrovę. Ši ištrauka – vertimas iš žymios italų rašytojos bei žurnalistės Orianos Fallaci knygos „Proto jėga“.

„635 m., tai yra, prabėgus trims metams po Mahometo mirties, Šventojo pusmėnulio kariuomenė įsiveržė į krikščionišką Siriją ir krikščionišką Palestiną. 638 m. jie užgrobė Jeruzalę ir Kristaus Kapo šventyklą. 640 m., užėmę Persiją, Armėniją ir Mesopotamiją (dabartinį Iraką), jie įsibrovė į krikščionišką Egiptą ir nukariavo krikščionišką Magribą. Tai yra, dabartinius Tunisą, Alžyrą ir Maroką.
668 metais jie pirmąkart užpuolė Konstantinopolį ir laikė apgulę jį penkis metus. 711 m. jie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir išsilaipino katalikiškoje Iberijoje, palaidodami po savimi Portugaliją ir Ispaniją, kur, nepaisant didvyriško Pelagijaus, Sido Kampeadoro bei kitų narsių karių pasipriešinimo, liko ištisiems aštuoniems amžiams.
Ir tas, kas tiki taikiais užkariautojų ir pavergtųjų santykiais tegul perskaito pasakojimus apie sudegintas abatijas ir vienuolynus, apie išniekintas bažnyčias, apie išprievartautas vienuoles, apie krikščionių ir žydų moteris, kurias jie įkalindavo savo haremuose. Tegul prisimena apie nukryžiuotus Kordoboje, pakartus Granadoje, apie nukirsdintus Tolede ir Barselonoje, Sevilijoje ir Samoroje (Sevilijoje kirsdinta emiro Mutamido įsakymu. Nukirstomis krikščionių galvomis jis puošė savo dvarą. Samoroje galvas kirto vizirio Almansūro įsakymu, kuris dabar pristatomas kaip „filosofų globėjas ir iškili musulmoniškos Ispanijos asmenybė“!
Omejadų kalifato (661 – 750 m.) užgrobtos teritorijos
Vien Jėzaus vardo ištarimas reiškė mirtį. Nukryžiavimą, nukirsdinimą, pakorimą ar sodinimą ant kuolo. Ta pati lemtis laukė ir tų kas drįsdavo skambinti varpais. Tas pats už žalios – islamo spalvos, nešiojimą. Pro šalį praeinant musulmonui kiekvienas krikščionis privalėjo pasitraukti į šoną ir nuolankiai nusilenkti. Ir vargas tam „netikėliui“, kuris drįso reaguoti į įžeidimą iš musulmono pusės. Šiandien plačiai afišuojama detalė esą „netikę šunys“ nebuvo verčiami priimti musulmonų tikėjimo, tačiau žinote kodėl? Ogi todėl, kad priėmusieji islamą nemokėdavo mokesčių. O nepriėmę privalėjo mokėti.
721 m. musulmonų kariauna iš Ispanijos pasuko į katalikišką Prancūziją. Vadovaujami Andalūzijos valdytojo Abd ar-Rahmano jie skerdė vyriškos lyties Pirėnų bei Narbono gyventojus, ir, pavergę moteris su vaikais, tęsė kelionę į Karkasoną.
Slinkdami į šiaurę visose pakelės abatijose jie žudė vienuolius ir vienuolės. Lione ir Dižone jie išplėšė visas bažnyčias. Žygiai į Prancūziją vyko bangomis ištisus vienuolika metų.
731 metais 380 tūkst. islamo pėstininkų ir 16 tūkst. raitelių pasiekė Bordo ir pasuko į Puatjė, o iš ten – į Tūrą. Ir jeigu 732 m. Karolis Martelis nebūtų jų sutriuškinęs prie Puatjė – Tūro, šiandien visą Prancūzija šoktų flamenką.
827 m. jie išsilaipino Sicilijoje. Skersdami, kirsdindami, kryžiuodami ir sodindami ant kuolo arabai nukariavo Sirakūzus ir Taorminą, po to Mesiną ir Palermą, per tris amžiaus ketvirčius (būtent tiek laiko prireikė išdidiems siciliečiams pavergti) islamizuodami salą. Musulmonai viešpatavo čia du šimtmečius kol jų neišmušė normanai.
836 m. arabai išsilaipino Brindizyje, 840 m. – Baryje, 841 m. – Ankonoje. Po to per Adrijos jūrą jie stūmėsi atgal link Tirėnų jūros ir 846 m. išsilaipino Ostijoje. Miestą jie apiplėšė ir sudegino, o netrukus, slinkdami Tibro upės pakrantėmis, pasiekė Romą.
Apgulę miestą ir įsiveržę į jį naktį musulmonai išplėšė šv. Petro ir Pauliaus baziliką. Tam, kad nuo jų atsikratytų, popiežius Sergijus II-asis buvo priverstas mokėti 25 000 sidabro lydinių duoklę. Kitas popiežius, Leonas IV-asis, norėdamas išvengti pakartotinių antpuolių, liepė aptverti Romą Leono siena. Palikę Amžinąjį miestą arabai užpuolė Kampanją. Ten jie viešpatavo septyniasdešimt metų, griaudami Montekasiną ir niokojami Salerną.
898 m. jie atakavo Provansą, o jei tiksliau – šiandienos San-Tropezą. Įsikūrę ten, 911 m. jie kirto Alpes ir įsiveržė į Pjemontą. Okupavę Turiną ir Kasalį mahometonai sudegino visas bažnyčias, nužudė tūkstančius krikščionių, po to pasuko į Šveicariją. Čia jie pasiekė Ženevos ežerą, tačiau sustabdyti sniego grįžo atgal į šiltąjį Provansą.
940 m. jie užėmė Tuloną ir jame įsikūrė, o vėliau… na, jūs jau žinote.
Mūsų dienomis įprasta daužyti save į krūtinę ir, kaltinant Vakarus už Kryžiaus žygius, verksmingai atgailauti. Žvelgti į tuos žygius kaip į didelę istorinę skriaudą, kuri buvo padaryta nekaltiems musulmonams. Tačiau šie Kryžiaus žygiai buvo ne tik bandymas susigrąžinti Jeruzalės Kristaus Kapo šventovę, o ginkluotas atsakas į keturis įsiveržimų, okupacijų ir skerdynių šimtmečius. Kryžiaus žygiai buvo kontrataka siekiant nutraukti musulmonų ekspansiją Europoje, tačiau jiems išsikvėpus, Alacho sūnūs vėl atnaujino savo nukariavimų politiką.
Ir šįsyk – turkų rankomis, kurie kūrė savo Osmanų imperiją paversdami Europą mūšio laukų. Ši grobuoniška idėja įsikūnijo žymiuosiuose janyčaruose. Vien jų pavadinimas mūsų kalboje tapo fanatiškų žudikų sinonimu.
Osmanų imperija 1683 m.
O ar žinote kas iš tiesų buvo janyčarai? Tai – elitinė Osmanų imperijos kariuomenė, superkareiviai, galėję ryžtis tiek fanatiškai savižudybei, tiek karui, skerdynėms, plėšimams? Ar žinote iš kur buvo imami tie janyčarai?
Ogi iš imperijos pavergtų kraštų. Iš Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Albanijos, Serbijos, prie jūros esančių Italijos sričių. Čia turkai grobdavo vienuolikos dvylikos metų berniukus, dažniausiai – kilmingų šeimų atžalas, ir, paversdami juos musulmonais, auklėdavo savo karo stovyklose.
Nenorėčiau tęsti šios istorijos pamokos, kuri politkorektiškose mūsų mokyklose jau tapo didžiausiu tabu, tačiau bent jau trumpai esu priversta atnaujinti itin užmaršių piliečių bei veidmainių atmintį.
Taigi, 1356 m., prabėgus 84 metams po Aštuntojo kryžiaus žygio, turkai užgrobė Galipolio pusiasalį, kuris driekiasi šimtą kilometrų išilgai šiaurinės Dardanelų pakrantės.
Iš čia jie leidosi į pietryčių Europos nukariavimą ir akimirksniu okupavo Triestą, Makedoniją, Albaniją. Jie pavergė Didžiąją Serbiją ir penkiems metams apgulė Konstantinopolį, paralyžiuodami miestą bei atkirsdami nuo likusios Europos. Tiesa, 1396 m. turkai buvo priversti sustoti ir susigrumti su islamizuotas, bet nepavergtais mongolais.
Tačiau jau 1430 m. musulmonai atnaujino Europos puolimą ir užgrobė Venecijai priklausančius Salonikus. 1444 m., palaužę krikščionių pasipriešinimą Varnoje, jie įsigalėjo Valakijoje, Transilvanijoje, Moldavijoje, 1453 m. vėl apgulė Konstantinopolį, kuris galiausiai buvo nukariautas sultono Mehmedo II-ojo.
Beje, ar žinote kas toks buvo Mehmedas? Ogi jaunuolis, kuris, remdamasis senuoju brolžudystės papročių, užėmė sostą pasmaugęs savo trimetį brolį.
Musulmonams griaunant Konstantinopolio sienas didelė dalis beginklių miestiečių pasislėpė Sofijos sobore ir meldė Viešpaties užtarimo. Į šventyklą įsiveržę turkai tiesiog sukapojo visus, įskaitant vaikus, į gabalus. Skerdynės tęsėsi nuo aušros iki pusiaudienio ir pasibaigė didžiajam viziriui sutikus: „Ilsėkitės! Dabar ši šventykla priklauso Alachui!“.
Konstantinopolio nukariautojas Mehmedas II
Tuo metų miestas degė, kareiviai kryžiavo ir sodino ant kuolo, prievartavo ir žudė vienuoles. Likusius gyvus sukaustė grandinėmis ir pardavė imperijos turguose.
Vakarop puotoje Mehmedas II, prieštaraudamas visiems islamo priesakams, mirtinai nusigėrė ir liepė jam atvesti keturiolikmetį graikų kunigaikščio Louko Notaro sūnų. Mehmedas pareikalavo, kad tėvas sutiktų atiduoti sūnų į sultono haremą (!), tačiau šiam nesutikus, įsakė visiems nukirsti galvas.
Sunaikinti visi Konstantinopolio altoriai, perlydyti varpai, cerkvės paverčiamos mečetėmis ar prekyvietėmis. Šitaip Konstantinopolis virto Stambulu.
Bet mūsų laikais apie tai nenorima girdėti. 1456 m. tas pats Mehmedas nukariauja Atėnus. Vėl cerkvės verčiamos mečetėmis, perlydomi jų varpai. Atėnų nukariavimas pasibaigė Graikijos nukariavimu, kurią musulmonai valdė ir naikino ištisus keturis amžius.
1476 m. jie puolė Venecijos respubliką, o 1480 m. – Apuliją. Ten pasikartojo toks pats skerdynių bei prievartavimų scenarijus, kaip ir Konstantinopolyje.
1512 m. Osmanų imperijos sostą užimą Selimas II Piktasis. Ir vėlgi – per brolžudystę, pasiųsdamas į aną pasaulį galybę savo vyriškos lyties giminaičių.
Šis ponas susilaukė sūnaus – būsimojo sultono Suleimano Puikiojo, kuris nukariautoje Europoje pasiryžo įkurti islamo valstybę.
Iškart po karūnavimo Suleimanas surinko milžinišką kariuomenę. Iš Rumunijos 1526 m. jis pajudėjo į katalikišką Vengriją, sumušė jos kariuomenę ir sudegino Budapeštą. Osmanų imperijos vergų turgūs nuo Alžyro iki Damasko vėl prisipildė naujais vergais.
Tačiau pergalių pasirodė mažai ir Suleimanas pasuko į Austriją.
Ultrakonservatyvioji Austrija buvo laikoma krikščionybės bastionų, kurios tuomet pavergti turkams nepavyko. Užtat besitraukdamas Suleimanas pasodino ant kuolų apie 30 000 vietos valstiečių, kurie jam pasirodė per prasti, kad būtų parduoti į vergovę.
Grįžęs į Stambulą Suleimanas pavedė reorganizuoti savo laivyną Hairedinui, kuris buvo vadinamas Raudonbarzdžiu. Sėkminga reforma pavertė Viduržemio jūrą kautynių arena dėl islamo viešpatavimo. Pats Suleimanas užgniaužė bręstantį rūmų perversmą pasmaugęs du vyresniuosius savo sūnus ir jų vaikus. 1565 m. sultonas apgulė krikščionių tvirtovę Maltoje.
Mirė Suleimanas po metų, titulą paveldėjo trečiasis jo sūnus Selimas, kuris vėliau gavo Girtuoklio pravardę. Būtent Selimas Girtuoklis, kartu su savo generolu Lala Mustafa 1571 m. užgrobia krikščionišką Kiprą.
Iš Venecijos kilusiam salos senatoriui Markantonijui Bragadinui, kuris atvyko pas sultoną aptarti taikos sąlygų, buvo nupjauta nosis ir ausys. Po trisdešimties dienų garbingam senatoriui Kipro gyventojų akivaizdoje nudirta oda. Prieš egzekuciją beausis ir benosis Bragadinas buvo priverstas sukti ratus po miestą nešdamas didelį šiukšlių maišą. Kiekvieną kartą pamatęs Lalą Mustafą buvęs senatorius turėjo laižyti žemę. Bragadino odą turkai prikimšo šiaudų ir padarė iš jos iškamšą.
Tuo metu Osmanų imperiją buvo savo galybės viršūnėje ir, valdoma vieno sultono po kito, tęsė žemyninės Europos antpuolius. 1621 ir 1672 m. pusmėnulio kariaunos okupavo kai kurias Lenkijos sritis.
Islamo ekspansija buvo sustabdyta tik 1683 m. rugsėjo 12 d. jungtinės krikščionių tautų kariuomenės pergalės prie Vienos dėka. Nenugalimoji turkų kariuomenė buvo priversta bėgti.
Kam aš visą tai pasakoju? Ogi tam, kad būtų aišku, jog šiandieninis islamo žygis į Europą – ne kas kito, o daugiaamžės islamo ekspansijos, imperializmo ir kolonializmo atgimimas. Tik šią XXI a. laviną dar lemia demografinis sprogimas.
Šis XXI a. ekspansyvios politikos renesansas – kur kas gudresnis. Kur kas klastingesnis. Kur kas pavojingesnis dėl savo demografinių aspektų.
Jis organizuotas kaip imigrantų lavina, kurie kuriasi mūsų šalyse, gimtojoje mūsų žemėje. Ir vietoje to, kad gerbtų mūsų įstatymus, jie demonstratyviai perša savus. Savo tradicijas, savo dievą..
Oriana Fallaci (1929 – 2006 m.)
ištrauka iš knygos „The Force of Reason“, 2004 m.
Vertė Vitalijus Michalovskis.
Vertimo į lietuvių kalbą teisės priklauso Vitalijaus Michalovskio tinklaraščiui
Apie autorę: 
 
Oriana Fallaci (1929 – 2006 m.) – italų žurnalistė bei rašytoja. Savo metu pripažinta viena geriausių Italijos žurnalisčių, Italijos prezidento apdovanota aukso medaliu už indėlį į šalies kultūrą. 
Jaunystėje simpatizavo kairiesiems judėjimams, tačiau brandžiame amžiuje pradėjo pasisakyti už konservatyvias vertybes. 
Per savo žurnalistinę karjerą asmeniškai kalbino tokias asmenybes kaip Muamaras Kadafis, Indira Gandi, Jasiras Arafatas, Henris Kisindžeris ir netgi radikalusis Irano ajatola Chomeinis. 
Parašė kelias knygas apie radikalaus islamizmo iššūkius Europai. Kai kurios jų tapo bestseleriais. 

3 1934
Vitalijus Michalovskis
„Jie pakels kalaviją kai tik mes jį numesime!“ Taip, kalbėdamas apie būsimąjį Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimą, dar XX a. pradžioje rašė Oswaldas Spengleris.

Šiandienos Europa jau riaugėja visiškai nekontroliuojamais atvykėlių srautais su tarp jų įsimaišiusiais teroristais (o juk pritariančių „pasaulinio kalifato“ idėjai daug daugiau!), ją viens po kito drebina kruvini džihadistų siurprizai.

Deja, Europa, kaip ir pranašavo Spengleris, neturi nei valios, nei vidinių jėgų gintis. Žinoma, po kiekvienos minioje sprogusios bombos ar nupjautos „netikėlio“ galvos Senojo žemyno politikai kurį laiką pasvaido rūstybės kupinus žaibus, grasindami teroristams „lig šiol neregėtu susidorojimu“. Tačiau vis žadamas rūstus Armagedonas taip niekad ir neįvyksta. Barzdoti mulos Londone ir toliau laisvai skleidžia neapykantą Vakarams, Paryžiaus policija „vis stebi“ potencialiai pavojingus“, taikūs biurgeriai po senovei per mylią aplenkia nedraugiškus getus, o juodbruvi Briuselio paaugliai niekinamai prunkščia į žurnalistų kameras esą „bedieviams“ taip ir reikia: „Tai ne europiečių, o Alacho žemę, ir skiria jis ją kam nori“. Paprastai tai reiškia: „susikiškite savo taisykles sau į vieną vietą!“
Vakarų pralaimėjimą Spengleris įžvelgė, visų pirma, nenumaldomame Europos visuomenės senėjime ne vien tik fizine, bet, kas ne mažiau svarbu, – moraline prasme. Europa pavargo dominuoti, pavargo diktuoti, pavargo kariauti, karšta geležimi rikiuoti prieš save visą pasaulį. Kelti siaubą ir pagarbą, kad ir kaip šventvagiškai XXI a. tai beskambėtu. Ji pavargo netgi agresyviau gintis, ir tai taps jai nuosprendžiu. Europos noras traukti ginklus išblėso, arba traukia ji juos nenoriai ir nerangiai, tik praleidusi smūgius į pačius paširdžius.
Vakarai, nepaisant viso technologinio, pramoninio ir iki šiol akivaizdaus karinio pranašumo, prarado svarbiausia – jaunatvišką veržlumą, stichišką pergalių ir nukariavimų troškimą. Spenglerio žodžiais tariant, tą „pirmykštį“, „barbarišką“ savisaugos ir dominavimo instinktą, vertųsi kautis dėl vis naujų horizontų ir, reikalui esant, bet kokiomis priemonėmis ginti save. Deja, pasaulyje lygsvaros nebūna: arba tu privalai nuolat atakuoti, arba nuolat trauktis. Kas, kad mūsų „liberalūs“, „humanizmu puošti“ protai nenori to pripažinti? Kas, kad lig šiol savo susikurtoje, palyginti ramioje europietiškoje buityje be karo, bado ir maro jautėmes nepasiekiami „necivilizuoto“ Anapus rankai?
Deja, tas Anapus nėra kitoje planetoje, o egzistuoja šalia, kaskart vis arčiau ir netgi tarp mūsų. Ten negalioja mūsų žaidimo taisyklės, negalioja iki utopizmo naivūs (ar greičiau – beprotiški?) amžino tarpkultūrinio sugyvenimo mitai, skirti ne kam kitam, o mūsų pačių bejėgystei užliūliuoti. Nesakau, kad šiandienos Europoje tais mitais netikima. Tikima, ir kartais iki tokio lygio, kad tai jau primena beviltiško narkomano kvaitulį. Bet visais laikais buvo aišku kaip diena: laisvė, teisės ir gerovė – nebuvo ir nėra jokia duotybė šiame negailestingame pasaulyje. Viską reikia iškovoti ir dažnai negailestingai ginti. Neužmiegant ant laurų, vis iš naujo ir iš naujo. Kitaip turėsi teisių tiek, kiek tau leis kitas!
spengler
Oswald Spengler (1880 – 1936 m.)
Spengleris rašė, kad rytietis permato europietį kiaurai, kai tik tas prabyla apie žmogiškumą ir amžiną taiką. Šiuose žodžiuose jis jaučia vakariečio baimę ir valios ginti save trūkumą. „Tai anksčiau jie bijojo baltųjų, bet dabar jie juos niekina“ – konstatavo vokiečių filosofas. Bet kodėl nutiko būtent taip, o ne kitaip?
Ogi todėl, kad europiečiai savyje išrovė galybės, pergalių ir šlovės mitus. Jie prarado religiją, kuri siūlė mirties įveikimą – vieną esminių bet kokios civilizacijos variklių. Galima iš to juoktis, galima nepripažinti, bet filosofas nekliedėjo, kalbėdamas apie tai, kas kuria Jos Didenybę Istoriją.
Be religinio mito, be tikėjimo savo išskirtinumu, nemirtinga šlove ir žygdarbiais, visuomenė tapo pacifistine. „Amžinasis karingumo pradas mirė vėlyvųjų amžių taikume. Europietis ėmė siekti komfortiškos ramybės. Ramybės, bet kokia kaina“. Vyrą – karį su ginklu rankose pakeitė taikinga vyriškos lyties būtybė „meilės paraduose“, o sukrėtimų nemėgstantis prekeivių (dabar jie vadinami verslininkais) luomas – šimtmečiais valdžiusią rūsčią karinę aristokratiją. „Vikingai išplaukė, biurgeriai liko“ – šis posakis kaip niekad tinka dabartinei Europai, naiviai besitikinčiai, kad priešas neatsilaikys prieš jos gėles ir atvirą šypseną. Deja, priešas ateina ne glėbesčiuotis, o skersti avių, kuriomis mes ir tapome. Mūsų atvirumu vadinamas neatsakingas atlapaširdiškumas bei visiška impotencija mirtino pavojaus akimirka liudija, kad tai ne priešas tapo galingas, o mes patys tapome silpni.
Tai ar verta stebėtis, kad Europą nenori kautis, o primygtinai ir kone maldaute siūlo priimti radikaliems atvykėliams jos gyvenimo sąlygas? Net keršto jausmo mes neturime: žaibiško, stichiško ir negailestingo. Mes leidžiame juoktis iš savęs, patapę klounais – į kairę ir į dešinę avansu išdalintų „liberaliųjų teisių“ įkaitais. Mes neturime teisėto pykčio, mes neturime išgyvenimo instinkto sąlygoto įsiūčio, mes neturime ginklų, kuriuos Europoje kadaise turėjo kiekvienas laisvas ir pakaltinamas pilietis, tam kad nedelsiant apgintų savo, ir savo vaikų gyvybes. Avys niekada nepasipriešins vienam vieninteliam tarp jų įsisukusiam vilkui. Vilką gali sustabdyti tik toks pats agresyvus žvėris.
Tačiau viskas, kas mums nuolat siūloma – tai „reikšti solidarumą“ ir nuolat gedėti dėl vis naujų teroro aukų, nešti popierines širdeles prie paminklų ir, taikiai susikibus už rankų, giedoti pagrabines giesmes. Galbūt tada kas nors gedės palinkęs ir prie mūsų pačių kraujo balų Europos sostinių aikštėse? Juodas humoras Vakarų saulėlydžio akivaizdoje…
Tai ką gi siūlė Spengleris? Ne, jis nesiūlė grįžti į viduramžius, jis nesiūlė griebtis valstybinio teroro ar atkurti išsikvėpusį kolonializmą, tačiau jis siūlė, jei reikia, nepabūgti kautis. Receptas – kautis: „Po griežtomis kultūringumo bei civilizuotumo formomis mumyse turi likti bent dalelė kažkur nuo senų laikų užsilikusio barbariškumo, galinčio prasiveržti kritiniais laikais tam, kad atsilaikytume, nugalėtume ir išliktume“.
P.S. Spėdamas, kad mūsų politkorektiškais laikais šis tekstas susilauks nevienareikšmės reakcijos, sakau, kad jis nėra nukreiptas prieš VISUS musulmonus. Tačiau jis yra nukreiptas ne tik prieš teroro aktų vykdytojus ir organizatorius, ne tik prieš garsiai ar nebyliai šiems išpuoliams pritariančius, bet ir prieš realybės nesuvokiančius, bekraščio mazochistinio liberalumo mitologijoje paskendusius savižudžius. Pagaliau – prieš mūsų pačių vidinę baimę ir bejėgystę, tik greitinančią Spenglerio pranašautą Saulėlydį, mūsų pačių pasaulio mirtį…

0 1186
Vitalijus Michalovskis
Kai šiandien kalbame apie propagandą, dažniausiai turime omeny Rusiją ir galingus jos informacinio poveikio mechanizmus. Tikrai nesimpatizuoju šiandienos Putino Rusijai, tad visas klaidingas iliuzijas iškart galite atmesti. Tačiau mūsuose propaganda, nors ir kartais atsargiai vadinama „visuomenės nuomonės formavimu“, irgi nepėsčia. Ir jos apraiškas pasistengsiu pademonstruoti vadinamųjų „pabėgėlių“ pavyzdžiu.

 

Nesiimsiu spėlioti, ar Lietuvoje egzistuoja kažkokia kryptinga valstybinės propagandos linija. Žinoma, propagandos ministerijos neturime, tačiau dažnokai susidaro įspūdis, kad kažkam reikia pateikti informaciją būtent taip, o ne kitaip. Žemiau išvardinu savo pastebėjimus, kurie, kaip ir kiekvienas mano rašinys, yra subjektyvūs, tačiau spręskite patys, kiek aš teisus, o kiek – ne.

 

 

Pabėgėliai, kurie yra migrantai
Prasidėjus visai tai su migrantų antplūdžiu susijusiai velniavai, didžiosios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (toliau – DŽP) kone vieningai trimitavo apie vargšus pabėgėlius. Tačiau nuovokesniam žiūrovui / skaitytojui iškart tampa aišku, kad didelė dalis tų „pabėgėlių“ – jokie ne pabėgėliai, o tiesiog kilusia sumaištimi ir masiniais žmonių srautais pasinaudoję „ekonominiai“. Dabar jau vis dažniau DŽP „pabėgėliai“ keičiami žodžiu „migrantai“. Matyt, suprasta, kad žmonės kol kas dar geba mąstyti savo galva.
„Analitinės“ laidos ir „diskusijos“
Jūs man pasakykite, kaip galima kalbėti apie diskusiją ir „nuomonių kryžkelę“ kai studijoje sukviesti maždaug tą pačią dainelę dainuojantys „oponentai“ dėl „nuomonių įvairovės“ kartais pasiginčijantys dėl kokio trečiaeilio dalyko? „Oponentai“ sutinka iš principo, kad „pabėgėlių“ visiems mums reikia, bet tučtuojau puola karštai aptarinėti kokią neprincipinę smulkmeną.
Vieną bajerį mūsų „analitinių“ / „diskusinių“ laidų nešėjai neabejotinai išmoko iš Vakarų ar Rytų kaimynų. Kai laidoje visgi pasirodo koks nors griežtas „pagrindinio kurso“ kritikas, jis tučtuojau imamas atakuoti primityviai tiesmukais, labiau išsilavinusiam žmogui netgi įžeidžiamais klausimais: „Kodėl jus taip nekenčiat juodaodžių / musulmonų / gėjų / žydų?“ Sulaukęs tokio kietakaktiško klausimo, mažiau pasiruošęs dalyvis tuoj pat pradeda mekenti ir teisintis, esą jis joks rasistas ir antisemitas, ko, taip sakant, laidos rengėjams ir reikia. Vietoj to, kad tiesiog spjauti šiems vedėjams į snukį ir užtrenkti duris, dalyvis priverstas paneigti kaltinimus nacizmais / rasizmais, nors nei jis pats, nei jo pažiūros su tikruoju nacizmu / rasizmu neturi nieko bendro. Įmanomi ir kiek kitokie klausimėliai / pareiškimai iš tos pačios operos: „Argi pabėgėlių vaikutis mažiau vertas gyventi už lietuvių?“ arba „Juk jūsų paties išvaizda ne kaip grynakraujo arijo“. Visų panašių pareiškimų tikslas – tiesiog išmušti pašnekovą iš pusiausvyros, pakaitinti aistras bei priversti teisintis. O to niekada negalima sau leisti.
Pažįstamas iš Vokietijos pasakojo, kad lygiai tokią pačia metodiką taiko daugelis vokiškų TV kanalų, kur nepatogus oponentas kviečiamas su tikslu ne tiek leisti jam pristatyti savo programą bei idėjas, kiek pastatyti jį į nelabai jaukią, nuolat atsimušinėjančiojo nuo absurdiškiausių kaltinimų, padėtį.
Tas pats, tik dar primityviau, ir Kremliaus kuruojamose TV. Pavyzdžiui, Solovjovo laidose koks nors dėl vaizdo pakviestas ukrainietis tuoj pat užsipuolamas: „Kodėl jūs taip nekenčiat rusų?“. Ukrainiečiui atsakius, kad daugelis jo tautiečių nejaučia rusams, kaip tautai, jokios neapykantos, tuoj pat užduodamas antras klausimas: „Tai kodėl tada bombarduojat rusų vaikus?“ Auditorija iš pasitenkinimo net staugia. Iš nuostabos praradęs amą „Benderos pakalikas“ puikiai „pastatytas į vietą“!

Tiesa, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad šįkart didieji portalai netikėtai nudžiugino: juose galima buvo rasti ganėtinai įvairių nuomonių „pabėgėlių“ klausimais.

Dažnai pateikiamos tos nuotraukos, „kurių reikia“
Viename iš užsienio TV reportažų moteris su mažu vaiku ant rankų, kurią policininkai bandė patraukti nuo traukinio, tiesiog griuvo tvarkos sergėtojui po kojomis. Pribėgo žurnalistai. Pasaulio žiniasklaida apskriejo kraupios nuotraukos: uniformuotas sadistas auliniais batais vos ne mindo vargšę bejėgę auką! Žvėrys, ne kitaip. Tai tik vienas pavyzdžių, o juk jų – šimtai. Prie Vengrijos sienos, pavyzdžiui, tvirtų žaliūkų minia garsiai skandavo Europoje nevienareikšmiškai vertinamą „Allach Akhbar“ (mūsų DŽP apie tai užsimenant nepastebėjau), o po to į policiją paleido plytgalius ir akmenis. Žiniasklaida užbliovė: „Policija elgesys šokiruoja“. Tai, kad po akmenų kruša stovintis ir savo pareigą vykdantis sienos sergėtojas taip pat gali turėti, o veikiausiai ir turi, mažamečių vaikų ar sunkiai sergančius tėvus, pas mus net necyptelta. Nuskendusio berniuko nuotraukomis buvo mojuojama tarytum nekrofiliška „didžios europiečių kaltės“ vėliava, nors nuovokesniam tai buvo gryniausias jo tėvo – iš saugios šalies išplaukusiojo ir savo šeimą pražudžiusiojo beprotybės liudijimas. Sumokėjęs apvalią sumą nusikaltėliams jis net nesugebėjo aprūpinti savo šeimos gelbėjimosi liemenėmis, susodinęs ją į nepatvarią geldą ir leidęsis kelionėn… ne ežeru, o jūra!
Kai kurios „visuomenės nuomonės formavimo“ kryptis DŽP:
„Humaniški“ Vakarai prieš „nehumaniškus“ Rytus
Vakarų visuomenė svetinga: pasitinka atvykėlius pyragais ir medumi. Apie keliasdešimties tūkstančių antiimigracinę vokiečių demonstracija Drezdene mūsų žiniasklaidoje užsiminta tik probėgomis, o juk pavasarį vyko taip pat masiniai protestai Anglijoje, vėliau – kitose Vakarų šalyse. Spalio 11 d., beje, planuojama prieš nežabotą imigraciją nukreipta demonstracija Olandijoje. Žiniasklaida žinoma, neužmiršta paminėti, kad visas jas rengia „neonaciai“ ir „ultradešinieji radikalai“. Nenuostabu, kad į iš anksto neonacistinėmis apšauktas ir neva neapykantą kurstančias, gausiai policijos filmuojamas, fotografuojamas ir protokoluojamas eitynes ryžtasi eiti toli gražu ne kiekvienas joms pritariantis vakarietis. Juk į Drezdeno gatves išėjusių vokiečių žodžiais, bet kokia eitynių dalyvio nuotrauka spaudoje gali kainuoti jam darbą, karjerą. Mes to norime ir Lietuvoje? Vakarų visuomenė, lygiai kaip ir Rytų, nėra vieninga atvykėlių klausimu. Ir tai, ką rodo jums per žinias, – tai tik fasadinė reiškinio pusė. Galų gale, kelios Vakarų šalys pasisakė griežtai prieš bet kokias kvotas. Ar Airija, Britanija, Danija – jau ne Vakarai? Apie Vidurio ar Rytų Europą jau net nekalbu.
Skirtingų laikmečių, aplinkybių ir kultūrinio konteksto suplakimas
Su tais kas mato skirtumo tarp lietuvių pabėgėlių XX a. viduryje ir nūdienos „pabėgėlių“ ir Rytų, kalbėtis net neverta. Bet ši dainelė itin mėgstama mūsų DŽP, visiškai ignoruojant ir kultūrų tarpusavio sugyvenimo lygmenis, ir gana liūdną musulmonų integracijos patirtį Vakaruose (beje, prieš keletą metų būtent tai pripažino pati Merkel, o ne prakeikti „dešinieji radikalai“), ir, apskritai, – akivaizdžius skirtumus tikrų ir tariamų pabėgėlių elgesyje šalyse, kurias jie kerta, ar į kurias jie vyksta. „O kas būtų, jeigu tu taptum pabėgėliu?“ – gailiai klykauja jausmingesni „apžvalgininkai“. Be abejo, pagal XXI a. „pabėgėlių“ madas, turėčiau surikti „Dievas su mumis!“, čiupti akmenį ir trenkti kokiam lenkų pasieniečiui per galvą!
„Kremliaus pėdsakas“
Ganėtinai šviežia korta kvailiems protams drumsti. Nesiaiškinkim, kiek ji pagrįsta, bet esmė tokia: šį migrantų antplūdį sukėlė Putinas su savo klika, o pagrindinis jo tikslas – suskaldyti Europa per šalių nesutarimus dėl „pabėgėlių“. Reiškia, norint išsaugoti Europos vienybę, būtina atidavus paskutines kelnes priimti pabėgėlių tiek, kiek bus liepta. Šiuo atveju peršamas „solidarumas“ yra nuolankus reveransas didžiosioms ES senbuvėmis. Ne Europos Sąjungai, pastebėkit, o tik ką skelbusiam, kad „priims visus“ vokiečių – prancūzų blokui. Vyšegrado nuomonės? Šios šalys gi proputiniškos!
Lygiagrečiai pilami priekaištai dėl „europietiškų vertybių“ nebūvimo, kurios, priklausomai nuo aptariamo klausimo, susiveda tai į užpakalio teisę, tai į begalinį ašaringą atgailavimą. Kremlius ir pasigraudenimas dėl „europietiškų vertybių“ Lietuvoje tinka bet kuriam atvejui. Vos kas ne taip, ir tave doroja tai Putinu, tai „vertybėmis“. Sklando legenda, kad ar tai Hitleris, ar tai Gėbelsas yra pasakęs: „Jei nebūtų žydų – aš juos sugalvočiau“. Susidaro įspūdis, kad tiek pat gyvybiškai mūsų piliečiams „europizuoti“ reikalingas ir Putinas. Klausykit, o angarą vasara Lazdynuose kartais padegė ne jis?
Galimas dalykas, kad ryt poryt atsiras naujų DŽP galvočių sukurtų pasakaičių. Jos bus kartojamos ir pateikiamos tarytum giliausia analizė, pati objektyviausia tiesa. Štai vakar per vieną šalies radijo stotį išgirdau pareiškimą: „Lietuvoje niekas nesiginčija, kad pabėgėlių reikia…“

Aš tikiuosi, kad mūsų piliečiai dar neišprotėjo iki zombiško Rusijos TV publikos lygio ir atskirs gryną pinigą nuo primityvių manipuliacijų.

0 1465

Vitalijus Michalovskis

Žinote kas man yra ne mažesnis, o gal net didesnis okupacijos simbolis už Žaliojo tilto balvonus?
Ogi tie, kurie dabar filosofuoja apie komunizmo baisumus bei simboliką, tačiau patys kadaise visiškai savanoriškai stojo į LKP, tie kas mokėsi „visasąjunginėse“ partinėse mokyklose, tie kurie agitavo jaunimą tapti komjaunuoliais.

Tie, kurie mokiniams organizuodavo ideologizuotas keliones į Rūdininkų girią istorijų apie didvyriškus tarybinius partizanus papasakoti, rašė vadovėlius su gausiais „tarybinių genijų“ citavimais. Žodžiu, visi tie, kuriuos pats velnias nešė į užsirašyti į raudonąjį aktyvą, auklėti jaunimą „teisinga dvasia“, segtis raudonas vėliavėles prie atlapų gegužės 1-ąją ir rėžti nuo tribūnų griausmingas kalbas. Jokios raganų medžioklės – tiesiog nuogas faktas.

Ir dabar tie patys žmonės kalba per TV bei reiškiasi viešumoje smerkdami „baisią praeitį“, nors kadaise toje pačioje praeityje buvo kur kas stambesnėmis žuvelėmis už mažametį spaliuką, pionierių, priverstinai „pašauktą“ į tarnybą į sovietų armiją ar „politinių“ valandėlių metu snaudžiantį „proletarą“.
Aš irgi, kaip ir milijonai kitų, smerkiu tą baisią praeitį, tačiau, skirtingai nei aukščiau aprašytieji, LKP nariu niekuomet nebuvau ir po raudonom vėliavom ditirambų „progresyviausiam pasaulyje žmonijos keliui“ negiedojau.
„Tu tiesiog per vėlai gimei“ – pasakys rūgščią miną nutaisęs vakar dienos tovariščius, o dabar jau – ponas, vietoje seno komunistinio švarko besimatuojantis liberalaus „vakarietiško“ politiko rūbą. Taip, per vėlai. Galbūt daugeliui mūsų tiesiog pasisekė, tačiau juk į partiją, skirtingai nei į kariuomenę, niekas niekuomet varu nevarydavo.
Absoliučiai visi jie turėjo pasirinkimą ir absoliučiai visi jie savo pasirinkimą padarė. Žinoma, kalbu ne apie Stalino laikų mėsmalę, kai bet koks, kad ir mažiausias nelojalumas galėjo pasibaigti pastatymu prie sienos. Viskas daug paprasčiau. Tiesiog asmeninės karjeros be palaiminimo „iš aukščiau“ nepadarysi, štai todėl mainais į sąžinę buvo pasirenkama partija. Ta pati Lenino įkurta ir Stalino krauju lipdyta partija, o jei tiksliau – LKP – vietinis jos filialas.
O taip, visagalis konformizmas. Šie žmonės ir Trečiajame reiche taptų tokiais pat partiniais (juk karjeros be to nepadarysi!), o atėjus sąjungininkams visą kaltę sukrautų Hitleriui. Pastarajam kontingentui nieko nereiškia versti skūrą kaip reikia, laimint „balvonus“ statant, o paskiau krykštaut juo verčiant.
Prieš kelis šimtus metų Prancūzijoje visiškai sužlugdyto Napoleono šalininkai jo išsižadėjo, tačiau pastarajam sugrįžus į valdžią tuoj pat rikiavosi į eilę dar kartą prisiekti ištikimybe. Istorija pamokanti ir gana iškalbinga: nepasitikėk tais kas šiandien labiausiai keikia vakarykščius savo globėjus.
Žaliojo tilto balvonai nukeliavo į istorijos šiukšlyną kaip žiaurios okupacijos simbolis. Tačiau kai nuolat balsuojama už gyvus okupacijos „simboliukus“, panašu, kad nieko nestebina. O ką daryti paprastam žmogui – juk „nėra daugiau už ką“…
Teisybė. Į Grūtą galima nuvilkti tik negyvus simbolius. Gyvų, deja, nepriima. Todėl su jais demokratinės daugumos valia tenka gyventi…

0 1658
(Straipsnis pasirodė „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje ir puslapyje.)
Šis rašinys gali būti vertinamas prieštaringai, tačiau jis palies karo simbolikos ir netgi karo metafizikos temą.
Mūsų dienomis karo klausimas yra ne tiek tabu, kiek nuspėjamas – karas vertinamas visuomet neigiamai, jis vadinamas pačiu kraštutiniu problemų tarp atskirų visuomenių sprendimo būdu, o bet kokio karo aprašymus dažniausiai lydi ir su juo susijusių žiaurumų liudijimai.