Žymės Posts tagged with "Vitalijus Balkus"

Vitalijus Balkus

0 294

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 800

Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikus rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Pirmos dalies video:

Antros dalies video:

0 941
Vitalijus Balkus

Rinkimų programų skaitymas nėra toks nuobodus kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pradėjęs jas skaityti „iš pareigos“, galiausiai tiek įsitraukiau į pažinimo procesą, kad pradėjau žymėtis išskirtiniausias programų vietas. Ypač įdomios buvo tos, kurios iš esmės prieštaravo partijų, kurioms priklauso kandidatai, programoms. Ką padarysi, ideologijos ideologijomis, o štai rinkėjui patikti vis tiek reikia. Maža to, dalis jų surašytos taip, kad sunku suprasti kokiems rinkimams jos rašytos. Taigi, jūsų teismui pateikiu kuklią suvestinę, tiesa, gerbdamas visų kandidatuojančių įdėtą darbą, nevardinsiu autorių.

Žaidimų aikštelių statytojai

 

  „Pastatysiu vaikų žaidimų aikšteles apygardoje.“ Taip arba panašiai skamba net kelių kandidatų pažadai. Taip pat būsimiems parlamentarams rūpi savo apygardos mokyklų remontai ir net paplūdimio įrengimas. Skamba patraukliai, rinkėjas pasiruošęs priglausti kandidatą prie širdies ir jau įsivaizduoja kaip jau kitą vasarą mėgausis paplūdimio malonumais.

 

O aš jau matau, kaip parlamento narys, su dar 3 iš valstybės apmokamais padėjėjais, apsiginklavęs kastuvais įrenginėja paplūdimį. Tai patrūks gi. Rajone juk tiek daug komunalinių problemų: šaligatviai kreivi, keliai duobėti ir atliekų konteineriai išvežami per retai. Visiems keturiems metams veiklos užteks. Net būtų galima padėjėjų skaičių išplėsti iki, pvz., komunalinės įmonės dydžio.

 

Na, o atmetus ironiją, tai pagalvokime rimtai. Turime vietos savivaldas, kurias taip pat renkame ir jų pagrindinė funkcija ir yra užtikrinti bendruomenės poreikius. Jie juk yra šeimininkai savo teritorijoje. Nors… iš karto prisiminiau būtent praėjusius savivaldų rinkimus, kuomet kandidatai į merus dažnai mieliau postringavo apie padėtį Ukrainoje nei kalbėjo apie savo miesto ar rajono problemas. Tiesa, yra būdas, leidžiantis parlamentarui pamaloninti rinkėjus. Tiesiog jį delegavusi partija turi būti pakankamai įtakinga, o dar geriau – valdanti tame rajone. Jie atliks savo tiesioginį darbą, o laurus gali priskirti ir Seimo nariui.

 

Europos galingiausieji?

 

Visai kitoks minties skrydis yra tų, kurie siūlo, pvz., nustatyti kvotas įvežamai žemės ūkio produkcijai arba teigia esą jie taps pajėgūs sustabdyti nelegalių migrantų perkėlimą taip, kad tai nesukels Briuselio pykčio protrūkio.

 

Iš esmės noras priešintis eurobiurokratijos diktatui yra gerai, tačiau kandidatas turi aiškiai pasakyti, kad jis siekia Lietuvai suvereniteto didinimo ir neabejotinos savų įstatymų viršenybės prieš svetimas direktyvas. Beje, priminsiu visiems koks dabar yra lietuviškos teisės statusas. Skaitome Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą dėl narystės Europos Sąjungoje ir jo antrąjį straipsnį, kuris skamba taip: „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.“

 

 Tuomet kyla pagrįstas klausimas: ar gali rinkėjui valdančiosios arba tokios pat probriuselietiškos sisteminės opozicinės partijos kandidatas žadėti tai, kas kertasi su ES teise? Be abejo, tačiau sunku patikėti, kad partija jį palaikys. Tad toks kandidatas arba prašovė su partijos pasirinkimu, arba rašo tai, ką nori girdėti nežinantys realios padėties ir paliktų Lietuvai. Ir pasirinkimas šiuo metu turi būti aiškiai nurodomas: arba mes toliau keliaujame nepriklausomybės praradimo ir eurofederacijos link, arba stipriname mūsų šalies suverenitetą.

 

Ideologija – nesvarbi smulkmena

 

Nenoriu pasirodyti nuobodus ir eilinį kartą rašyti daugumai žinomą dalyką, tačiau vis tik matau, kad eilinį kartą tenka pripažinti, kad vėl per akis pažadų, kurie net iš tolo neatitinka partijų ideologinių nuostatų. Nežinia ar tai vadų neapsižiūrėjimas, ar marketingo elementai, tačiau neįmanoma nepastebėti akį rėžiančių pavyzdžių.

 

Štai „kairiąją“ pozicionuojančios partijos kandidatas ketina siekti kuo lankstesnių darbo santykių. T.y. atvirai pasisako prieš dirbančiųjų teises, socialines garantijas ir apskritai gieda seną gerą liberalų dainelę. Tiesa, ir „dešinėje“ gausų pensijų ir socialinių išmokų didinimo pažadų. Įdomu kaip jie tai ruošiasi padaryti, nepadidinę valstybės vaidmens perskirstyme, t. y. tai, ko visuomet nori socialistai ir dar viršaus nepadidinę mokesčių?

 

Svarbiausia skamba gražiai, o kas dėl prieštaravimų ar loginių klaidų, tai ne rašiusio problema. Tokia jau yra žmogaus psichologija, kur pateikus kelis teiginius jis sąmoningai išsirinks sau tinkamą, jei kandidatas jam simpatiškas ar gerai išreklamuotas, arba atvirkščiai – ieškos nesutapimų nemėgstamo kandidato programoje. Dar vienas psichologinis triukas, dažnai aptinkamas programose – pripildyti ją  tariamo konkretumo.

 

Politikos magai ir ekstrasensai

 

Norite sužinoti ateitį – skaitykite rinkimų programas. Būtent tokią išvadą galima padaryti perskaičius tokias pranašystes kaip: „iki kadencijos pabaigos minimalus atlyginimas sieks 678 Eurus“. Kodėl ne 670 ar 680 manau suprantate. Kuo „kreivesnis“ skaičius, tuo daugiau patikės, kad jis remtas pagrįstais skaičiavimais, o ne paimtas „nuo lubų“ ar išburtas kortomis.

 

Vargiai galima patikėti, kad yra galinčių tiksliai pasakyti kaip suksis reikalai ekonomikoje po vienerių ar dviejų metų, o čia matome juvelyriškai tikslią prognozę. Tokį kandidatą, jei jis iš tikro moka taip tiksliai nuspėti ateitį, atrodytų reikia ne tai, kad į Seimą rinkti, o iš karto statyti į finansų ministro postą ir tučtuojau ruošti paraišką Nobelio premijos komitetui dėl garsiausio apdovanojimo įteikimo.

 

O juk bus ir tokių rinkėjų, kurie labai greitai pritaikys sau siūlomą sumą ir eis balsuoti pernelyg nesusimąstydami apie tai, kiek pažadas pagrįstas.

 

„Viskas blogai“ – prasta pozicija

 

Rašydamas šį straipsnį vis galvoju ar juo nepilu vandens ant „malūno“ tų, kurie kartoja it papūgos , kad „visi vienodi“, „viskas blogai“. Tikrai nenorėčiau prisidėti prie šio nedarnaus choro.

Juk dažniausiai apie nusivylimą kalba tie, kas iki rinkimų net nesidomi už ką balsuos ir galiausiai renkasi iš apylinkėje iškabintų plakatėlių.

Iš emocijų kyla spontaniški sprendimai, iš spontaniškų sprendimų – prastas pasirinkimas, iš prasto pasirinkimo – nusivylimas. Todėl kol yra laiko – skaitykite ką rašo kandidatai, analizuokite ir prisiminkite, jog ne tas geriausias, kuris daugiausiai žada, o tas, kuris žino kuria kryptimi dirbs.

 Vitalijus Balkus

0 620
Vitalijus Balkus

Šiandien esu laimingas. Laimingas , kad mano kuklios pastangos kalbėti taip, kaip liepia sąžinė, yra pastebėtos. Net ir trumpas mano kuklios personos paminėjimas VSD ataskaitoje tikrai mane nudžiugino.  Juk aš brendau tuo laikmečiu, kuomet viskas kunkuliavo. Viena santvarka keitė kitą,  byrėjo TSRS ir ant jos griuvėsių kūrėsi naujos valstybės, tarp jų ir Lietuva.  Ir niekas neleis pamiršti tuomet absoliučia tapusios žodžio laisvės. Nepamiršiu aš tų laikų, kuomet žmonės susirinkti į mitingą galėjo be leidimo, nepamiršiu, kaip mano tėvai pirmą kartą ėjo balsuoti pirmuose laisvuose rinkimuose, kur varžėsi asmenybės, o ne „sąrašai“. Ir nepamiršiu, kaip anuomet, būdamas vos 12-13 metų, skaičiau ne nuotykių knygas, o visą politinę spaudą, kurią tik galėjau gauti.

 

O svarbiausia, jog būtent tuomet supratau, kad  geriau tapti sąžiningu disidentu nei komfortiškai gyvenančiu komformistu. Tačiau vis tik pakalbėkime apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui.

Kaip rišo kilpą

 

Pirmą kartą po 1991 metų politinio persekiojimo šmėkla išniro iš užmaršties, kuomet vyko stojimo į ES agitacinė kampanija. Tiksliau tai buvo masyvi propaganda, kurios metu, nors vis dar net ir nacionaliniame eteryje buvo galima išgirsti priešingą nei oficialią nuomonę, tačiau disproporcija buvo tiek akivaizdi, kad tinkamai pasiekti klausytoją ar skaitytoją valdžios oponentams buvo be galo sunku. Tiesa, tuomet dar gelbėjo lietuviškos spaudos gausa, kur kiekvienas leidinys vis dar turėjo tai, ką galime pavadinti redakcine politika. Šiandien, kaip jūs puikiai žinote, dažniausiai šiąją pakeitė leidinius susipirkusių, dažnai užsienio investuotojų ir savininkų komerciniai interesai.

 

Bet, kaip prisimenate, tuomet net propaganda nepadėjo ir, jei vadovautis galiojusiu referendumo įstatymu, tai stojimo į ES referendumas Lietuvoje neįvyko, nes pirmą dieną neatėjo reikiamas rinkėjų skaičius.

 

Štai tuomet ir prasidėjo ėjimas link šiandien vis labiau įsivyraujančio beteisiškumo. Ir, jei vakar tai tebuvo šmėkla, šiandien tai – valstybės vardu veikianti, tautos vardą pasisavinusi ir Konstitucijos dvasią pamynusi bei už gerklės besitaikanti griebti pabaisa. Šimtarankė pabaisa, sulipdyta iš  komisijų ir inspekcijų, partinių UAB’ų, noriai politinius užsakymus vykdančių teismų.

 

Ir tai dar prieš vos kelerius metus viešoje erdvėje buvo galima pamatyti vieną kitą visuomeninką, politiką ar publicistą, drįstantį kalbėti kitaip nei pagal to momento politinę madą.

 

Didieji projektai – laisvių žudikai

 

Niekas taip nepaspartino politinių laisvių Lietuvoje suvaržymų, kaip didieji komerciniai ir, lygiai taip pat, didieji korupciniai projektai.  Akivaizdžiai neracionalūs ir nepakeliamai brangūs, tačiau ypatingai naudingi tiek kapitalui, tiek jo interesų lobistams valdančiame elite. Tokius galėjai, liaudiškai kalbant, „prastumti“ tik paskelbęs jų oponentus valstybės priešais.

 

Šiandien mes žinome, kad už metano (skalūnų) dujų gavybos projekto propagavimą buvo ne tik sumokėti milžiniški pinigai, tačiau šiais pinigai mito ir „nepriklausomo eksperto“ vaidmenį atlikdavęs vienas iš lietuviškos žurnalistikos (jei tai galima pavadinti žurnalistika) šulų. O juk puikiai suprantame, kad jis buvo ne toks vienas. Ir jau tuomet buvo nagrinėjamas ne pats projekto naudingumas ar žalingumas, o tiesiog visi projekto priešininkai buvo vadinami Lietuvos priešais.

 

Tas pats vyko ir atominės elektrinės kampanijos metu. Na, o apie „dujinio laivelio“ istoriją šiandien nenori kalbėti net šios aferos sumanytojai. Nes pernelyg jau akivaizdu, kad tie, kas sakė „kelkime vietinių energetinių išteklių (biokuro, alternatyviosios energetikos) galimybes,  nedegindami norvegiškų, rusiškų, Kataro, bet vis tiek svetimas, dujas“ buvo teisūs. Negi teks valdantiems pripažinti, kad tie, ką jie ir jų dvaro rašeivos vakar seilėmis besitaškydami vadino „Putino agentais“, buvo vieninteliai racionaliai tuomet kalbėję žmonės.

 

Šiandien didelių užsienio kapitalo projektų ir jiems propaguoti skirtų milijoninių investicijų dėka bet kokie pasiūlymai remtis pirmiausiai mūsų vietiniais pajėgumais, remti Lietuvos gamintoją ar ūkininką (jei kalbame apie energetinių augalų auginimą) liberalioje terpėje laikomi nepriimtinais.

 

Žemės referendumas ir laisvių pakasynos

 

Propaganda neveiksni, imkimės prievartos. Būtent toks lūžis įvyko po valdantį elitą mirtinai išgąsdinusių 320 000 piliečių parašų Žemės referendumui surengti. Aktyvistai, surinkę didesnį kiekį parašų, buvo tempiami į policiją. Tokių atvejų buvo ne vienas, ne du ir net ne dešimt.

 

Jei iki tol masinis teisinis persekiojimas dėl politinių motyvų buvo salyginai retas reiškinys ir dažniausiai po juo eiliniai interneto portalų komentatoriai patys dažnai suteikdavę pagrindą jais susidomėti (dažniausiai pagal liūdnai pagarsėjusį BK 170 str.), tai Žemės referendumo aktyvistų persekiojimas, nesant jokiai kaltei, buvo tikslinga, organizuota bauginimo kampanija, akivaizdžiai neturėjusi teisinių perspektyvų, tačiau skirta būtent įbauginti visus, kas išdrįs aktyviau oponuoti elitui.

 

Iš esmės Lietuvoje susiformavo neperspektyvios teisine prasme, tačiau baudžiamąja savo esme persekiojimo praktika. Jos tikslas – psichologinis teroras, kurio pagalba bandoma sužlugdyti bet kokią valdančiųjų nekontroliuojamą opoziciją. Be abejo paskutinis garsiausias atvejis – pernai kovo mėn. vykusios baudžiamosios kratos opozicinių aktyvistų, alternatyviosios medijos šaltinių ir visuomenininkų namuose. Tuomet iš tarpusavyje nelabai kuo susijusių aktyvistų buvo bandoma sulipdyti „antivalstybinę grupę“, pagal geriausias stalinistinės teisėsaugos taisykles. O atvejų, kuomet pavienių asmenų persekiojimas vyko metų metus, pvz. įklampinant į teismo procesus, yra dar daugiau. Ir po šiuo presu pakliuvo ne tik politiniai aktyvistai ar visuomenininkai, tačiau ir viešų kampanijų „aukos“. Taip kelerius metus buvo konfiskuota darbinė medžiaga iš režisieriaus, filmavusio filmą apie gimdymą namuose, na o patys šios bylos figurantai buvo persekiojami kelerius metus. O viskas tik dėl to, kad kaip tik tuomet sveikatos ministerijoje buvo paskelbtas vajus, siekiant išgyvendinti gimdymų namuose praktiką. Taigi, kaip matote, nebūtina užsiiminėti politina veikla, pakanka tapti neparankiam kam nors iš tų, kurie sau priskyrė valstybės vardą.

Nuo baudžiamojo persekiojimo iki teroro

 

Tai, kas vyksta dabar, vyksta be jokių išlygų ir gali būti sulyginama su makartizmo laikotarpiu JAV, kuomet vien įtarimas nelojalumu tapdavo persekiojimo priežastimi. Ukrainos įvykiai atvėrė valdančiam elitui iki tol neturėtas galimybes persekioti kitaminčius. Dabar jau nereikia net įrodymų, kad viešai bet kurį nepatenkintą politine valdžia, ekonomine santvarka ar tiesiog darbo sąlygomis paskelbtų rusų agentu. O kam tie įrodymai, jei net pasiteisinti apšmeižtajam nėra galimybės. Visos durys uždarytos. Maža to, Lietuvoje egzistuoja nepageidaujamų autorių ar pokalbių laidų pašnekovų sąrašas.

 

Tapti „prorusišku“, pagal dabartinį režimą, nėra sudėtinga. Kremliaus agentais ar šiaip valstybės priešais viešoje erdvėje ar VSD ataskaitose, ar kitokiose su realybe prasilenkiančiose pažymose buvo įvardinami: Žygaičių bendruomenė ir „žalieji“, tautininkai bei tautinio jaunimo nariai, savišvietos iniciatyva Laisvasis Universitetas, kairiosios organizacijos. Galiausiai priešais tapo profsąjungiečiai, pedagogai ir tai dar ne pabaiga. Baisiausia, kad iki paskutinio laikotarpio „Lietuvos priešų“ etiketes klijavo daugiausiai konservatorių „gatviniai“ simpatikai  ir koNSjaunimas (čia pagal analogiją su komjaunimu aut. pastaba), tačiau štai jau taip prabilo ir socialdemokratas, ir prie viso to ministras pirmininkas Butkevičius.

 

Dabartinė intriga yra tame, ar valdantis elitas ir toliau apsiribos persekiojimu viešoje erdvėje ir baudžiamosiomis kratomis arba kitomis teisminio sprendimo neturėsiančiomis priemonėmis, ar sieks realiai eliminuoti kitaminčius iš visuomeninio gyvenimo.

 

Juk šiais laikais nereikia vargti, pakišant narkotikus ar sukuriant sudėtingas kombinacijas baudžiamajai bylai sukurti. Kiekvieno mūsų namuose stovi bent po kelis prietaisus, dėl kurių jus gali ne tik patupdyti už grotų, bet padaryti tai pagal, pvz., labai negarbingą straipsnį. Tereikia į jūsų kompiuterį, jums net nežinant, įkelti atitinkamą turinį (pvz.vaikų pornografiją) ir jau bus problemų, o jei dar padarys platinimą, tuomet negarbė ir teistumas tampa realia perspektyva. Beje, toks opozicinių aktyvistų eliminavimo būdas dabar paplitęs Rusijoje.

 

Kitas taip pat žinomas ir jau Lietuvoje kai kada naudotas susidorojimo būdas – per ūkinę  veiklą. Be abejo jau mano minėtoje Rusijoje tai įgavo milžiniškus mastus (pvz. Navalno byla), tačiau ir mūsų teisėsauga ne ką prasčiau gali taip veikti, jei tik to pareikalaus politinės aplinkybės.

 

Išsigelbėjimas solidarume

 

Ar yra išeitis? Taip. Ir tai – ne mistinė vienybė, apie kurią kartkarčiais prabyla dažniausiai tautinės pakraipos opozicija. Vienybės nebuvo, nėra ir nebus. O štai solidarumas įmanomas. Tiesiog reikia perlipti per savo ego ir asmenines antipatijas. Na kam pliektis su tokiu pat aktyvistu dėl nereikšmingų smulkmenų? Na negi sunku pasidalinti internete kolegos straipsniu, net jei jis nėra bendramintis visais gyvenimo klausimais? Ar sudils kojos, jei ateisi į „svetimą“ renginį? Ar nusvirs rankos, jei perduosi savadarbį laikraštį, net ir ne tavo išleistą? Ir ar tikrai tau skaudės, jei apginsi savo skriaudžiamą kolegą darbe? Ar tavo širdis taps mažesnė, jei bent geru žodžiu palaikysi persekiojamą žmogų?

Asociacija „Nacionalinis interesas“
interesas.lt

2016 03 30

0 738

Sveiki, tautiečiai ir piliečiai. Šį pavasarį prabudo ne tik gamta, bet ir naujas politinis sezonas. Įsibėgėja rinkiminis vajus, o tam, jog jis būtų labiau pikantiškesnis, būtina surasti valstybės priešų. Be abejo, interesų tokiai paieškai yra ir daugiau. Na, reikia VSD parodyti, jog pluša iš peties, reikia parodyti naujas grėsmes, tikrą apokaliptinį vaizdą, kurio suvaldymui būtina įsisavinti daugiau lėšų. Visur priešai arba jiems prijaučiantys!

Rašau apie šios dienos naujieną – kasmetinę valstybės saugumo departamento (VSD) grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą (32 puslapiai), kurią paslaugiai „pasigauna“ ir didžiosios (tiražu ir apsilankymais) masinio dezinformavimo priemonės. Delfi, Alfa, Kas vyksta Kaune, gal ir daugiau, kurių dar nespėjau pamatyti. Jos „copy-paste“ principu nusikopijavo kas buvo parašyta ataskaitoje ir nepasivargino susisiekti su ten minimais asmenimis. O kam? Matyt visiems viskas aišku. Na, o kam neaišku ar smalsu, tai galiu išdėstyti savo poziciją ir matymo kampą.

Be aukščiau minėtų priežasčių (nežinau kurios svarbesnės) yra ir kitos. Politinio nesaugumo momentas valdančiajai klasei. Informacijos (propagandos) efektyvumo mažėjimas ir sunkiau vykstantis indoktrinacijos procesas, kuriam trukdo įvairūs disidentai, su savo viešais pasisakymais, alternatyviais tinklapiais, augančiomis gretomis ir pakankamai solidžiai vykstančiomis akcijomis. Be abejo, reikia gintis, o geriausia gynyba – puolimas, tad reikia naudoti seniai žinomą ir dažnai suveikiančią taktiką – apšaukti dirbant Rusijai arba skleidžiant jai naudingą informaciją.

Dažnai tai suveikia. Žmonėms būna nejauku bendrauti su tais, kurie įtraukti į saugumo sąrašus. Niekam nesinori tapatintis su vadinamaisiais valstybės priešais. Daug kas pergyvena dėl savo darbo, šeimos, įvairių galimybių, kurių gali netekti, tad yra įvaromas pleištas. Jau nekalbant apie tai, jog tie, kurie įtraukiami į „juoduosius sąrašus“, ateityje neturės galimybės dirbti svarbių darbų, nes yra, neva, nepatikimi. Tad niekaip kitaip, kaip tik teroru, šios VSD iniciatyvos negalima pavadinti. Šiuo teroru pažeidžiamas 25 Konstitucijos punktas: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tad kyla klausimas: kas tai agentūrai suteikia vertinimo teisę, kuri nuomonė, informacija ar įsitikinimas yra tinkami viešajai erdvei, o kurią reikia selekcionuoti kaip potencialiai pavojingą?

Akivaizdu, jog mūsų saugumo struktūros ir valdančioji klasė su savo vertinimais opozicijoje esantiems žmonėms sparčiai gravituoja link tos pačios Rusijos (o gal bambagyslė niekada ir nebuvo nutrūkusi?) . Pacituosiu kelis sakinius iš tos pačios VSD ataskaitos, skirtos įvertinti vidinę Rusijos politiką. Rusijos politinis režimas reformas laiko grėsme valdžios stabilumui. Tikėtina, kad artėjant 2016 m. Valstybės Dūmos rinkimams ir 2018 m. numatytiems prezidento rinkimams bus vengiama vidaus politinę įtampą galinčių padidinti permainų. Rusijos ekonomikos modelis nebus reikšmingai reformuojamas,tačiau galimi nedideli pakeitimai, kuriuos bus mėginama panaudoti kuriant su krize kovojančios valdžios įvaizdį. Dėl ekonomikos problemų potencialiai didėsiančią socialinę įtampą bus mėginama valdyti tolesniu kontrolės priemonių ir propagandos stiprinimu.Dėl politinių suvaržymų ir propagandos opozicinių judėjimų galimybės daryti įtaką politiniams ir visuomeniniams procesams labai menkos.Nepaisant to, režimo represyvumas opozicinių jėgų atžvilgiu toliau didėja. Opozicijos atstovai tapatinami su „penktąja kolona“, juos mėginama eliminuoti pateikiant kriminalinius kaltinimus. Kurstoma agresyvaus nacionalizmo atmosfera radikalizuoja visuomenę, skatina smurtą prieš opozicijos atstovus. Todėl joks opozicinis judėjimas nepajėgia pritraukti platesnio visuomenės palaikymo.“ – VSD ataskaita, 5 puslapis. Jums tai neatrodo kažkur matyta?

Dabar, kaip vienas iš asociacijos „Nacionalinis interesas“ steigėjų ir pirmininkas, bei tas, kurio pavardė minima ataskaitoje, patikslinsiu kai kuriuos faktus ir poziciją. Nacionalinis interesas nesiekia tapti partija, bent jau artimiausius 3 ar 4 metus. Su B3 grupe mus sieja tik parašų rinkimas dėl absurdiškų migracijos įstatymo pataisų atšaukimo (čia galit paskaityti daugiau). Prie šios iniciatyvos gali prisijungti bet kuri politinė jėga ar atskiras asmuo, tai pilietinės visuomenės iniciatyva. Mes stengiamės, jog Lietuva neturėtų tokių problemų (terorizmas, etninis ir religinis ekstremizmas ir t.t), kurias jau turi kitos Vakarų ir Šiaurės Europos šalys (net ir ta pati Rusija). Kaip ne keista, bet VSD atkakliai nepastebi tų grėsmių. T.y., pati visuomenė atlieka darbą, kurio nesugeba atlikti mūsų Seimas. Atvirkščiai – jis dar ir trukdo, tad kas čia valstybės priešai?

Yra dar viena pastaba apie mus. Ji liko tik VSD ataskaitoje, žiniasklaida to kažkodėl nepaminėjo: Prorusiškomis pažiūromis garsėjančių Mariaus Jonaičio ir Vitalijaus Balkaus įsteigta asociacija „Nacionalinis interesas“ pasisako prieš priverstinį imigrantų iš Azijos ir Afrikos priėmimą. Dėl kilusios migrantų krizės jie kaltina JAV ir jos sąjungininkes. Viešai pritaria Rusijos veiksmams Sirijoje.“
Įdomus teiginys dėl prorusiškumo. Ne naujas, bet keistas ir labai netikslus. Be abejo, skirtas kompromituoti. Tiek asociacija, tiek ir aš ar kolega Vitalijus Balkus, laikomės griežto neutraliteto provakarietiškumo ar prorusiškumo klausimu. Mes manome, jog šios temos išryškinimas yra specialiai forsuojamas, siekiant užtušuoti nevykusį mūsų valdžios valdymą ir nukreipiant visuomenės dėmesį nuo svarbių šalies aktualijų. 
„„Nacionalinis interesas“ pasisako prieš priverstinį imigrantų iš Azijos ir Afrikos priėmimą.“ Taip, kadangi tai laikome grėsme nacionaliniam Lietuvos saugumui, keista, jog VSD apie tai nerašo. Ar  jie mano atvirkščiai? Tada kyla klausimas, kieno interesams dirba ši institucija.
Dėl kilusios migrantų krizės jie kaltina JAV ir jos sąjungininkes. Viešai pritaria Rusijos veiksmams Sirijoje.“ Mes pritariame tiems veiksmams, kurie ves link stabilumo Sirijoje. Tai yra: karo veiksmų nutraukimas arba sustabdymas, migrantų srautų iš tos šalies sustabdymas ir Islamo valstybės projekto stabdymas. Visa tai atitinka Lietuvos ir Europos nacionalinius interesus. Be abejo, Rusija ėjo ten vedama savų interesų, bet kai kurie iš minimų pageidaujamų procesų įvyko ir tai teikia vilčių. Dėl migrantų krizės JAV ir sąjungininkai turi prisiimti politinę atsakomybę, nes, vis tik, kas inicijavo konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje bei finansuoja vadinamąją opoziciją Sirijoje? Apie tai kalba ne tik „prorusiški“ lietuviai, bet ir tokių žinomų šeimų atstovai kaip JAV prezidento Džono Kenedžio brolio Roberto Kenedžio sūnus Robertas Kenedis jaunesnysis. Ar jis irgi prorusiškas? Prašom susipažinti su jo išsamiu tekstu. Nors signataras Zigmas Vaišvila taip pat įrašytas į valstybės priešus, bet rekomenduočiau susipažinti ir su jo įžvalgomis šiame video  bei apskritai, laikas skaityti daugiau vakarietiškos spaudos, kurioje yra didesnė nuomonių ir analitikos įvairovė negu mūsiškėje. Sužinosit, mieli „aparatčikai“, to, ko nežinojot. Nors, manau, jog jūs viską puikiai žinot, tiesiog „atidirbat“ politinius užsakymus.

Keistokais laikais gyvename. Visur teigiama, jog esame laisva ir demokratiška Respublika, čia egzistuoja nuomonių pliuralizmas, žodžio laisvė, bet jei tik tavo požiūris nesutampa su „oficialia doktrina“ rizikuoji tapti priešu (liaudies?). Niekas nespausdins mūsų reakcijos į šią VSD ataskaitą, galime lažintis, nors šį tekstą išsiuntinėsime visoms žiniasklaidos grupėms. Nes gi sistemai nėra svarbu mūsų požiūris, svarbu iškepti „karštą“ naujieną ir uždėti štampą – valstybės priešas.

Bet kuriuo atveju mes tęsime savo pozityvų darbą toliau. Akivaizdu, jog jei maišome viršūnėlėms, tai vykdome teisingą politiką, nes oponuoti tiems, kurie naikina mūsų tautą ir valstybę yra moraliai atsakingas veiksmas. Tai mūsų pareiga prieš savo sąžinę ir vaikus. Kas, jei ne mes kelsime klausimus, kur dingsta milijardai mokesčių mokėtojų pinigų? Kodėl mūsų žmonės turi emigruoti ir kodėl čia privaloma atsivežti mums svetimus žmones? Kodėl Lietuvoje nebeliko lietuviškų bankų, o dominuoja skandinaviški? Kodėl mums diegiamos abejotinos vertybės? Kur dingo Lietuvos įstatymų viršenybė prieš tarptautinius (Europos sąjungos)? Kur dingo Lietuvos piliečio teisė laisvai reikšti savo nuomonę ir būti savo šalies šeimininku? Apie tai VSD nekalba savo ataskaitose, bet kalbame ir kalbėsime mes, kad ir kiek mus pultų anti tautinės jėgos. Kad ir kokias etiketes lipdytų. Aš pasiruošęs savo atžvilgiu prisiimti visas represijas, kokios jos tik gali būti, nes tai laikyčiau garbe. Žinau, jog po tokių VSD ataskaitų aš niekada gyvenime negausiu darbo valstybinėse struktūrose, nors turiu pakankamai sugebėjimų, bet tebūnie tai mano auka vardan tos Lietuvos, kuria tikiu.

Kviečiu žmones kritiškai vertinti tokias lietuviškų antilietuviškų struktūrų iniciatyvas. Jos skirtos skaldyti ir bauginti visuomenę. Jeigu kas turite abejonių – visada galime diskutuoti. Tiek internetu, tiek ir gyvai. Nesiduokime valdomi dezinformacija ir melu.
Jeigu pritariate šiame tekste parašytiems teiginiams – pasidalinkite juo. Esu užtikrintas, jog be mūsų pačių išplatintos žinios niekas jo nepublikuos.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

0 754
Vitalijus Balkus

2016 02 17 autoriaus pastaba.

Žemiau esantis tekstas buvo parašytas ir pirmą kartą publikuotas 2011 metų vasarį. Nuo to laiko praėjo 5 metai. Jau beveik pamiršta 2008-09 metų „krizė“ . Pasak valdančių mes jau senai nesame jokioje ekonominėje duobėje. Tik štai dabar mes esame per žingsnį nuo dar didesnio samdomų darbuotojų teisių siaurinimo ir darbo sąlygų bloginimo, kurį mums siūlo vadinamojo socialinio modelio kūrėjai.

——————————————————————————–
Kiekvieno mėnesio pabaiga – tai metas, kuomet daugelis mūsų sudėlioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms padengti. Komunalinės, ryšio paslaugos, įmokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo būti apmokėtos laiku.

Kreditavimas paslaugomis ar prekėmis yra visiems įprastas dalykas, be kurio sunku įsivaizduoti nuolatinių paslaugų tiekimą. Lygiai taip pat mes esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką dėl galimo kliento nemokumo. Joks mobilaus ryšio operatorius neteiks paslaugos, jei su juo nebus laiku atsiskaitoma, bankas ar lizingo bendrovė gali ne tik neleisti kredituoti asmens, vėluojančio sumokėti įmokas, bet ir pareikalauti grąžinti visą iki tol suteiktą kreditą dar nepasibaigus sutarties terminui. Tai suprantama, nes neatsakingai besielgdamas kreditorius besielgdamas vieną dieną tiesiog gali susidurti su rimtomis problemomis, o kartais ir bankrutuoti.

Tačiau ar visais kreditavimo atvejais kreditorius yra apsaugotas, o kredito grąžinimas – užtikrintas? Daugelis mūsų dirbame samdomą darbą, kuomet mėnesį darbovietėse kuriame tam tikrą produktą (materialų ar intelektinį), o jo pabaigoje gauname atlygį. Maža to, tenka susimokėti už kurą automobiliui ar viešo transporto bilietą, kad atvyktume į darbą. Akivaizdu, kad laikotarpį nuo darbo pradžios iki atlygio galėtume drąsiai vadinti kreditavimu. Neįprasta? Taip, tačiau kaip kitaip pavadinti tokį laikotarpį?

Nagrinėti šį klausimą per kreditoriaus ir skolininko santykių prizmę mane paskatino jau kasdienybe tapęs faktas, kuomet atlygis už darbą pasiekia darbuotoją po kelerių mėnesių. Tuo tarpu darbuotojas neturi jokių teisinių priemonių nustoti kurti produktą, už kurio kūrimą su juo nėra atsiskaityta. Be to, darbdavys neretai sudaro sąlygas, kurios faktiškai neleidžia atlikti darbo, ir laukia, kada darbuotojas sutiks su jam nepalankiu atleidimu „savo noru“. Pavyzdžiui, visai neseniai nuskambėjo istorija, kuomet saugos bendrovė vertė Klaipėdoje gyvenančius žmonės vykti budėti į Vilnių ir tokiu būdu siekė atsikratyti nereikalingais darbuotojais.

Pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti darbo santykiai, jei į juos žiūrėtume iš kreditoriaus pozicijų. Pasirašydami darbo sutartį mes įsipareigojame atlikti tam tikrą darbą – sukurti produktą ir suteikti paslaugą, leisiančią įmonei gauti pelną, kurio dalis turi atitekti mums atlyginimo pavidalu. Kitaip tariant, sumokėdamas atlyginimą, darbdavys padengia dalį mūsų suteikto kredito darbu.

Logiška, kad skolininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis gavo paskolą pinigais, ar prekėmis, ar paslaugomis, ar darbu, privalo tinkamai atsiskaityti su paskolos teikėju. Bet kodėl ryšio paslaugas teikianti bendrovė gali nutraukti paslaugos teikimą per 3 dienas negavusi eilinio mokėjimo, o įmonę savo darbu kredituojantis samdomas darbuotojas privalo laukti ilgus mėnesius, kol galės nustoti teikti paskolą? Maža to, turime ne vieną atvejį, kuomet darbdavys dingsta kaip į vandenį nepalikdamas galimybės nutraukti darbo sutarties. Tada tenka pereiti kryžiaus kelius siekiant oficialiai nutraukti teisinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei tarp Lietuvos įmonių būtų įstatymiškai įtvirtintos tokios pat kreditavimo prekėmis ar paslaugomis sąlygos, kaip ir kreditavimo darbu (darbo santykių) atveju. Galiu spėti, kad jau kitą dieną visos tarpusavio įmonių sutartys butu perrašytos taip, kad kreditorius gautų avansinį apmokėjimą.

Norėtųsi pakalbėti ir apie darbuotojo (t.y. kreditoriaus, kredituojančio įmonę savo darbu) galimybes gauti objektyvią informaciją apie darbdavį (t.y. kredito gavėją). Juk norint gauti banko paskolą, būtina pateikti šūsnį dokumentų, atspindinčių finansinę padėtį, o ir be šitų dokumentų bankai, lizingo bendrovės ir stambūs paslaugų teikėjai turi prieigą (kartais net ne visai teisėtą) prie įvairių duomenų bazių, kuriose matosi ir mokesčiai, ir esamas turtas, ir kiti labai svarbūs duomenys. Tačiau neteisingas duomenų pateikimas siekiant gauti banko paskolą yra nusikalstamas, o įmonės būklės „pagražinimas“ siekiant privilioti darbuotojus į įmonę – kasdienybė.

Nė vienas Lietuvoje galiojantis teisės aktas nesuteikia darbuotojui teisės reikalauti objektyvios informacijos apie įmonę, kurią jis kredituoja savo darbu, ir nė vienas teisės aktas nesuteikia teisės vienašališkai reikalauti peržiūrėti darbo sutarties sąlygas pasikeitus įmonės būklei. Darbuotojas yra įstatymiškai įpareigotas kurti produktą skolon net tuomet, kai visi kiti kreditoriai jau atsisako kredituoti įmonę, kurioje jis dirba. Jis privalo dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ateidamas į įmonę, nors padėtis gali būti radikaliai pasikeitusi. Darbuotojui nesuteikus galimybės sustabdyti įmonės kreditavimą, užprogramuojama situacija, kuomet juo teks rūpintis valstybei ir mokėti išmokas per garantinį fondą, kuris formuojamas iš niekuo dėtų, tvarkingai dirbančių įmonių lėšų.

Nesąžiningos kreditavimo darbu sąlygos būtų pagerintos plačiau naudojant terminuotas sutartis, kuomet atsiranda galimybė dažniau peržiūrėti darbuotojo ir darbdavio santykius. Tiesa, terminuotų sutarčių klausimas yra labai sudėtingas, nes per jas galimas nuolatinis spaudimas darbuotojui, leidžiantis bloginti darbo sąlygas tiems, kuriems sunkiai sektųsi rasti kitą darbą, arba tada, kai įmonė yra pagrindinis darbdavys miestelyje ar rajone. Tačiau užtikrinus galimybę sustabdyti darbą per trumpą laikotarpį, darbuotojas įgautų teisę ne tik reikalauti jau uždirbtų pinigų, bet ir išankstinio apmokėjimo už dar nepasibaigusį sutarties laikotarpį – lygiai taip pat, kaip tą daro bankai ar lizingo bendrovės.

Puikiai suvokiu, kad Lietuvoje iki šiol gyvuoja nuostata, kad darbdavys, priimdamas darbuotojai į darbą, daro jam paslaugą. Ne veltui įmonės savininkai ar vadovai šiandien vadinami „šeimininkais“. Tai archajiškas požiūris, kilęs iš baudžiavos laikų. Smulkmena? Tikrai ne. Žodis „šeimininkas“ numato visišką jam tarnaujančių pavaldumą. Tuo tarpu žodis „savininkas“ nurodo asmens teisę į nuosavybę ir yra suvokiamas kaip laisvesnis apibūdinimas.

Jei darbuotojas suvokia save kaip laisvą žmogų, kuris savo darbu kredituoja įmonę (pirmiausia – jos savininką), tada jam nesunku suvokti, kad jis yra tas, kuris nustato, kaip, kiek ir ką jis kredituoja. Lygiai taip pat jis nustato tą „lūžio tašką“, po kurio kreditavimas tampa nebeįmanomas. Darbuotojai turi suvokti save ne kaip gamybos įrankius ar pamalonintus šeimininko baudžiauninkus, o kaip laisvus kreditorius.

2011 02 03

Vitalijus Balkus

Asociacija „Nacionalinis interesas“

0 640

Visuomeninio Komiteto Prieš Priverstinę Imigraciją
ir
Asociacijos „Nacionalinis Interesas“

PRANEŠIMAS SPAUDAI

2016 02 03

Akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“ taps

bendros europiečių protesto dienos prieš nekontroliuojamą migraciją

dalimi.

2016 vasario 06d. vyksianti Visuomeninio Komiteto Prieš Priverstinę Imigraciją ir asociacijos „Nacionalinis Interesas“ akcija, kurios metu bus pristatyta peticija prieš nelegalią priverstinę imigraciją, įtraukta į europiečių protesto renginių sąrašą, kurie vyks 16-oje ES valstybių.

Negalutinais duomenimis (dalyvaujančių miestų sąrašas ilgėja kasdien) pilietinės akcijos prieš nelegalią migraciją tą pačią dieną vyks : Drezdene, Prahoje, Bordo, Varšuvoje, Bratislavoje, Amsterdame, Birmingeme, Vroclave ir kt. miestuose.

Europiečių susirūpinimas dėl savo šalių ateities vis didėja. Šiandien į solidarią akciją prieš nelegalią migraciją, radikalaus islamo įsigalėjimą ir nacionalinių bei centrinės ES valdžios neveiksnumą, kviečia piliečius ne tik politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai, tačiau ir bendruomeninės organizacijos. Būtent vietos bendruomenių susidūrimas su civilizuoto elgesio taisyklių nepaisymu, kuris dažnas tarp nelegalių migrantų, ir tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu europiečių kantrybės taurę.

Bendroje europinės akcijos dalyvių deklaracijoje, kurią pasirašė taip pat ir asociacija „Nacionalinis Interesas“, teigiama, kad ją pasirašiusieji gerbia Europos šalių suverenitetą ir visų Europos šalių piliečių teisę tvarkyti savo vidaus reikalus taip, kaip jie to pageidauja, taip pat yra pasiryžę apsaugoti Europą, žodžio laisvę ir visas kitas pilietines teises.

Lietuvoje akcijos metu bus keliamas reikalavimas atšaukti neatsakingai priimtą įstatymo pataisą, leidžiančią perkelti migrantus iš trečių šalių. Taip pat bus pristatyta net 30 metrų ilgio peticija su daugiau nei 24 000 (pasirašymas vis dar vyksta) pasirašiusiųjų piliečių sąrašu.

Akcija vyks; 2016 metų, vasario 06 dieną, 12.00 val. Vilniuje, Vilniaus gatvėje 15 (priešais EK Lietuvoje biurą)

https://www.facebook.com/events/655933371214670/

Kontaktiniai asmenys :
Marius Jonaitis – 860157540
Vitalijus Balkus – 863421034
Algis Avižienis – 868648156

12646702_10205062137223783_3500676953048648458_o(1) 12657861_10205061838096305_4553837473070591413_o

0 877

Kaip „sukryžminti“ begemotą su raganosiu? Reikia šia užduotį iškelti „nacionalinio“ transliuotojo LRT specialistams. Jie suras tarp jų ką nors bendro.

Jei tarp minimų herojų kartais nėra nieko bendro, tereikia visus išvadinti „rusų agentais“ ir susidėlioja lyg bendras baisus vaizdas. Be abejo, o kaip kitaip, nei tik „baisaus priešo“ veikla gali paaiškinti tai, kad piliečiai ir valdantis elitas Lietuvoje gyvena 2-ose skirtingose valstybėse, kur galioja skirtingi įstatymai. Eiliniams piliečiams pirmiausiai galioja prievolės , o elitui visokeriopų teisių (o tiksliau privilegijų) apsauga.

Atrodytų padaryta viskas, kad pilietis, o dar tiksliau rinkėjas, nelabai kur galėtų pasitraukti nuo 6 „valdiškų“ partijų, kurias, beje, nepriklausomai nuo to, ar jos jam simpatiškos ar ne, – privalo išlaikyti iš savo kišenės. Tačiau, o siaube, vis daugėja tų, kurie niekaip neišmoksta braukti „džiaugsmo ašarų“ vos tik pamokantį Grybauskaitės žodį išgirdę, ar apie N-tąjį kartą pasikeitusią tvirtą Butkevičiaus poziciją sužinoję.

Maža to, nedėkingi piliečiai tiek suįžūlėjo, kad nori demokratijos, jei net ne Šveicarijos pavyzdžio, tai bent jau tiek, kiek jos turi kiti Vakarų europiečiai. Nori teismų, kurie veiktu objektyvai taikant įstatymus, o ne „užsisakyk melodiją“ laidos principu.

Nori žinoti kur dingsta jų sumokami pinigai, ir nori matyti realią atsakomybę tų, kurie tuos pinigus pradangina. Nori būti užtikrinti dėl savo ateities ir nenori vieną rytą atsibusti nekviesto, tačiau atvežto, „svečio“ glėbyje. Be to, joks sveiko proto žmogus, nenori karo, ypač puikiai suprasdamas, kad niekuomet istorijoje karo kurstytojai neliejo savo kraujo, o savo ordinus užsitarnaudavo guldydami žemėn kitus.

Jei kas net ir nesipriešina atvirai, tai kaip „anais“ laikais, tyliai keikdamasis, tiesiog visomis išgalėmis stengiasi laikytis atokiau nuo „valdiškų“ reikalų. Rudeninis šaukimas į kariuomenę tai kuo puikiausiai parodė. Beje, 2016-m, pamatysite, bus tas pats. Vėl gi, prisiminsiu šveicarus, kurie gyvena taikoje 200 metų, nes yra motyvuoti prikreikus gintis, o motyvuoti jie todėl, kad joks interventas jiems negalėjo „pasiūlyti“ nieko geresnio, nei jų turima demokratija ir galimybė tiesiogiai valdyti savo šalį.

Taigi, pats laikas „nacionaliniam“ transliuotojui (LRT) ir Co pradėti panikuoti. Tiesa, greičiau net ne dėl bendros padėties, o dėl to, kad jų „objektyvi“ propaganda, jei ir pasiekia žiūrovus, tačiau seniau buvusio poveikio jau nebedaro. O tai jau tiesioginė grėsmė propagandininkų darbo vietoms.

1 1403

2016 m. žiema, Vokietija, Kelnas. Per 3.5 tūkst. taikios demonstracijos prieš migrantų šiame mieste įvykdytus barbariškus išpuolius dalyvių užspausti policijos vienoje iš miesto gatvių. Laikas bėga, tačiau miniai neišsiskirstant policija pradeda spausti susirinkusius, stengiantis juos išstumti į stoties aikštę. Ašarinės dujos ir vandens patrankos iš vienos pusės ir akmenys, buteliai ar kitokie gatvės „ginklai“ iš kitos. Iš esmės nieko naujo ir nieko tokio, ko nesame regėję, jei ne savomis akimis, tai bent jau televizijos ekrane, tačiau įvyko kai kas tokio, ko iki tol nėra buvę. Akmenys ir buteliai skriejo ne tik į protestuotojus vaikiusius policininkus, tačiau ir į žurnalistus. Ir skriejo ne atsitiktinai, ir ne atsitiktinai kameros tapo tokiais pat protestuotojų taikiniais, kaip ir policininkų mašinos.

 

Jei šalis pakankamai didelė, medijų erdvė nėra monopolizuota, o bendras žurnalistų, o ypač redaktorių, supratimas apie žodžio laisvę ir profesinę etiką yra kiek platesnis nei reklamos ploto pardavimo agento, tuomet padėtis nėra tragiškai prasta. Tačiau, jei laisvos erdvės nėra, o visuomenės informavimo priemonės sukoncentruotos kelių komercinių struktūrų arba net valstybės rankose, tuomet jos pradeda tarnauti siauram valdančiam elitui. Neieškokime ilgai pavyzdžių. Pvz., Lietuvoje interneto medijų rinka padalinta tarp 3 pagrindinių žaidėjų, kurių net 2 priklauso užsienio savininkams. Jiems atitenka ne tik didžiausias reklamai skirtų pinigų „kąsnis“, tačiau ir dažniausiai valstybės viešinimo paslaugų užsakymai ar net „juodieji“ partijų, politikų ar lobistų pinigai, kuriais apmokami nežymėti reklaminiai straipsniai.

 

Bet sugrįžkime į Vokietiją, kur pasipriešinimas tam, ką vokiečiai pavadino Melo Spauda (vok. Lügenpresse ) įgavo atvirą formą. Tai kas gi įvyko, kad spauda tradiciškai Vakaruose laikyta demokratijos ramsčiu tapo ne tik kritikos strėlių, tačiau ir tikrų akmenų mėtytojų taikiniu?

 

Kapitalistinė globalizacija atėjo ir į medijas, daugelis „nacionalinių“ informavimo priemonių jau senų seniausiai nėra nei nacionalinės, nei informavimo, o tėra didesnių korporacijų filialai reklamai pardavinėti ir tikslinei propagandai (kuri taip pat dažniausiai yra apmokama, kaip ir įprasta reklama) vykdyti. Dominuojanti liberalioji doktrina, kurios pamatinės vertybės yra kuo laisvesnis kapitalo judėjimas ir kuo paprastesnis kapitalų gausinimas, stiprinimas ir koncentravimas iš principo negali klestėti tikrai laisvo žodžio ir laisvos spaudos sąlygomis. Spauda atitinkanti realias „liberaliasias vertybes“ turi nepastebėti darbuotojų išnaudojimo, socialinių prieštaravimų, stambaus ir monopolinio kapitalo naikinamų ekonominių laisvių, visiškos politinio elito priklausomybės nuo rėmėjų, gamtos išteklių alinimo didžiųjų korporacijų pelno vardan ir t.t. Priešingu atveju ji trukdo užsidirbti pinigus ir taip griauna tobulą „laisvarinkininkų“ pasaulį.

 

Tačiau tai vis dar tik dirva, kurioje auga Lügenpresse. Tikras lūžis įvyksta ne tuomet, kai medijose meluojama nuolatos. Juolab, kad laikui bėgant bet kuriam protaujančiam žiūrovui ar skaitytojui išsivysto imunitetas propagandai, na o tiems, kam gamta pagailėjo mąstymo dovanos ar kantrybės analizuoti ką mato ir girdim išsivysto tikėjimas medijomis. Juoksitės, tačiau tam, kad nepasitenkinimas melu taptų akivaizdžiu, prireikė būtent tų, kurie kritiškai nežiūrėjo į tai, kuo juos „šeria“ medijos. Galima 101 kartą pirštu bakstelėti į baisią Europoje vykdomų išprievartavimų statistiką, kur pagrindiniai „antiherojai“ yra migrantai-musulmonai, tačiau „nugrabaliota“ ir mirtinai išgąsdinta per naujametinį karnavalą dukra, žmona, sesuo ar nors ir kaimynė paveikia kur kas geriau nei visos alternatyvių medijų (oficialiosios be abejo tyli), kuriomis remiasi protingieji, pastangos atverti akis.

 

Štai tas lūžio momentas, kuomet pvz. paprastas, iki tol apolitiškas vokietis pasako: „Ei, aš žinau apie tuos baisius atvejus, aš pats juos mačiau. Kodėl to nėra spaudoje, kuria aš tikėjau?“ Ir čia tuomet sprogsta mažytė bomba, sugriaunanti oficiozinės propagandos konstruktą vieno konkretaus žmogaus viduje. O kai tokių žmonių daug, tai jau jėga, kuriai suvaldyti korporacinės medijos įprastai panaudoja šmeižtą. Tačiau kuomet įvykis tokio mąsto kaip Kelne, labai sunku įtikinti visuomenę, kad kalbantis apie migrantų siautėjimą kaimynas, bendramokslis ar pažįstamas yra „fašistas“ ir „neonacis“, juodinantis pabėgėlius. Ir juo tapo staiga ir netikėtai.

 

Kelne įvyko tai, ką pavadinčiau informaciniu Černobyliu, t. y. įvykiu, kurio mąstai tokie dideli, kad jo nuslėpti, „užglaistyti“ ar iškreipti jo esmės neįmanoma . Pan. kaip tai buvo mano minėtos branduolinės katastrofos metu. Ir kas paaiškėjus tampa vieni iš kalčiausiųjų šioje istorijoje? Teisingai – oficiozinių medijų darbininkai. Taip, būtent „žurnalistai-staklininkai“, pasiruošę klusniai vykdyti šeimininkų per redaktorius pertransliuotus nurodymus. Rašyti tai, ko nebuvę ir nematyti to, kas akivaizdu.

 

Ir skriejo akmenys tikrai ne be pagrindo, nors labiausiai jų nusipelniusieji tuomet, kai gatvėje virė aistros, sėdėjo saugiuose biuruose, o kai kurie dar net ir už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo įvykio vietos.
2016 01 16

3 2423

Jei faktai neparankūs oficialiai propagandai, tai tuo blogiau faktams. Būtent pagal šį principą veikia provyriausybinės medijos, kai kalba apie migrantus.

Visuomet juose atsiras vietos „jautriai“ istorijai apie pabėgėlį, bėgusį nuo barzdotų pabaisų, likusį be stogo virš galvos, rizikavusį gyvybe kertant sienas ar keliantis per jūrą, arba dar geriau, jei pakeliui ką iš šeimos narių praradusi ir galiausiai atsidūrusi nykioje nelegalioje palapinių stovykloje, kur nors Balkanų valstybėje. Ir tikrai jokios kitos reakcijos iš sveiko skaitytojo ar žiūrovo nei atjautos nuskriaustajam po tokios istorijos negalima tikėtis.

Tik štai ne veltui sakoma, kad šėtonas slypi detalėse. Klasikinis viešų ryšių naudojamas triukas – per asmeninę istoriją pritempus „už ausų“ išvadas, tariamai paaiškinti visą procesą, anaiptol nepaneigia kur kas platesnių dalykų. Ir jei jau prakalbome apie dabartinę migracijos bangą, tuomet atsiribokime nuo sintetinio pabėgėlio vaizdo.

Pirmiausiai pati sąvoka „pabėgėlis“ plačiai ir klaidingai naudojama apibūdinant visus nelegaliai kertančius sienas. Pabėgėlis anaiptol nėra žmogus, staiga sugalvojęs vykti ten kur žemė gražesnė, alga didesnė ar, tarkime, merginos seksualesnės. 1951 metų Ženevos konvencija, kurį, beje, yra vienintelis bendrai pripažįstamas tarptautinis dokumentas, aiškiai nurodo, kad į politinio pabėgėlio statusą pretenduojantysis turi būti persekiojamas (arba pagrįstai bijantis būti persekiojamu) dėl religijos, rasės, priklausymo religinei grupei ir pan. Taigi, kad būtų aiškiau dabar iš karto atsakykime į klausimą ar dabartinis Irako pilietis gali tapti politinio prieglobsčio prašytoju? Juk Irako vyriausybė yra sudaryta pagal Vakarų demokratijos modelį, yra pripažinta tarptautinės bendruomenės ir, beje, kontroliuoja didžiąją dalį šalies teritorijos. Taigi, geriausią formalų pretekstą prašyti pabėgėlio statuso turi… salafitas. Skamba neįtikėtinai, tačiau daugiau ten nėra jokios religinės srovės, kuri būtų persekiojama.

Dar vienas svarbus faktas, kylantis iš mano minimo dokumento, yra tai, kad pabėgėlį priimanti valstybė privalo užtikrinti aprūpinimą maistu, laikinu būstu, suteikti kai kurias socialines paslaugas, tačiau nėra niekaip teisiškai įpareigojama nei atverti darbo rinką, nei mokyti kalbos, nei prijungti lygiomis teisėmis su savais piliečiais prie pašalpų sistemos. Beje, vėlgi, jei kalbėsime apie pavyzdžius, taip visuomet elgėsi ir tebesielgia JAV. Ir tie, kurie spekuliatyviai baksnoja pirštais į lietuvių migrantus, kukliai nutyli, kad nei lietuviai, nei airiai, nei kas kitas atvykę į JAV neturėjo jokių teisių, išskyrus teisę savo darbu (pradžioje dažniausiai sunkiu ir nelegaliu) įrodyti, kad jie reikalingi šiai valstybei ir verti visuomenės pagarbos. O ką dabar mes matome Europoje?

Vėlgi labai nepatogus faktas. Net po 10 metų dauguma migrantų vis dar lieka socialinių išmokų gavėjais. Ir tai nepriklauso nuo to ar valstybė turtingesnė, ar vargingesnė. Padėtis identiška Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje , Skandinavijos valstybėse ir t.t. Maža to, šie skaičiai nepriklauso net nuo to, ar socialinė sistema daugiau ar mažiau dosni. Vis tiek atsiranda niša likti amžinu išlaikytiniu. Ir čia vieninteliu sprendimu lieka visiškas atsisakymas remti svetimšalius. Ir vėlgi JAV daro būtent taip, visai pagrįstai laikantis principo. Savus piliečius, net ir pačius tingiausius, priklausančius prašytojų dinastijoms, valstybė kažkiek remia, tačiau svetimiems, kaip jau ir minėjau, reikia rūpintis savimi patiems.

Galiausiai europiečių svetingumas, nors ir vis labiau prievartinis, kaip matome neduoda jokių teigiamų vaisių. Be abejo yra tų, kurie iš migracijos pelnosi. Tai pirmiausiai korporacijos, įdarbinančios dalį migrantų ir galinčios susitaupyti darbo užmokesčio sąskaita. Jos veikia tradiciniu principu: pelnas privatizuojamas, nuostoliai suvisuomeninami, kur pelnas iš dirbančių migrantų lieka jiems, o „nepritapę“ ir toliau išlaikomi ir „integruojami“ iki begalybės likusios visuomenės sąskaita. Maža to, likusi neprivilegijuota visuomenės dalis dar yra priversta kentėti vis didėjantį kriminalinių išpuolių pavojų su „šviesia“ perspektyva sulaukti ir politinio teroro.

Prisipažinsiu atvirai, jog dar visai neseniai, girdėdamas apie prievartavimų epidemiją Vakarų Europoje ir jos tiesiogines sąsajas su musulmoniškų kraštų migrantais, šią informaciją įvertindavau kiek skeptiškai. Ir tai nepaisant to, kad pačiam teko gyventi Anglijoje ir be abejo ne pačiuose ramiausiuose rajonuose ir nepaisant to, kad daug ką mačiau savomis akimis. Tiesiog man buvo sunku patikėti, kad skaičiai gali būti tokie siaubingi. Pvz. visiškai oficialūs ir atviri Švedijos šaltiniai nurodo, kad 77.6 proc. išžaginimų įvykdo migrantai ir būtent iš musulmoniškų kraštų. Šioje liūdnoje situacijoje belieka tik pasidžiaugti, kad švedai vis dar neįslaptina šių faktų, kaip tai gėdingai daro prancūzai ir vokiečiai. O tai irgi faktas, parodantis tendencijas ir meskite į mane akmenį, jei tai tik atsitiktinumas.

Ir vis tiek vietoje to, kad pagaliau pradėti kalbėti atvirai, iš esmės ir nesistengiant pridengti nemalonius faktus, mes ir toliau matome konkretų pabėgėlį, slegiamą konkrečios žmogiškosios tragedijos, kurios aš beje nepaneigiu. Maža to, būsiu visuomet tas, kuris išties pagalbos ranką žūstančiam, alkstančiam ir stogą virš galvos praradusiam, tačiau niekuomet sveikame prote būdamas nesutiksiu, kad esu ką nors skolingas ekonominiam migrantui, kuris tiesiog nori sotesnio gyvenimo ir dar laikydamasis tokio gyvenimo būdo, kuris kels grėsmę mano šeimai, draugams ir visuomenei.

2015 12 23

Vitalijus Balkus
Asociacija – Nacionalinis interesas