Tags Posts tagged with "visuomenė"

visuomenė

0 1817

(Kodėl Lietuvoje nenusiseka visi valdžios pradėti projektai ir kodėl jie ir toliau visi žlugs)

***

Jums kilo kada nors klausimas, kodėl priimtas toks ar anoks keistas sprendimas? Kaip galima buvo taip kvailai pasielgti? Iš kur imasi visi tie „norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada?“ Jums atrodo, kad teisingas problemos sprendimas guli tiesiai po nosimi, tereikia šiek tiek pagalvoti ar kreiptis į kompetetingą specialistą… Tačiau ne viskas taip paprasta.

Yra du būdai išgyventi: nuolatinis kompetencijos didinimas ir nekompetencija (su teise klysti pagal nutylėjimą). Kompetencija turi paklausą, ypač kai pasiekia aukštą lygį, tačiau jai reikia daugiau sąnaudų ir ji reikalauja daug laiko (idealiu variantu – viso gyvenimo: tobulėti vienoje ar kitoje srityje galima iki begalybės, juo labiau, kad už nugaros trepsi visi kiti lenktynių dalyviai). Be to, kompetencija reikalauja užsikrauti atsakomybės naštą.

Nekompetencija visada veši ten, kur pripažįstama Teisė Klysti, be jos neįmanoma išsilaikyti paviršiuje, kai kažkas eilinį kartą nesigauna. Liūdnai pagarsėjusia Teise Klysti teisinama kuo tik norite – kilniais ketinimais, gerais norais, entuziazmu, ambicingumu, visais tais figos lapeliais ir moralinėmis indulgencijomis. Visuomenėse, kurios pagrįstos ne emocinėmis manipuliacijomis, o logika ir sveiku protu, šitie pasiteisinimai nesuveikia, tačiau kur jūs matėte tokią visuomenę? Ir kuo didesnės emocijos, tuo labiau paklausi nekompetencija. Kai keliate isterijas ar raudate iš susižavėjimo, šalto proto balsas nebus išgirstas (arba bus traktuojamas kaip įžeidimas: negalima skaityti pamokslų, kai vyksta tokia bendra nelaimė, laimė, panika, ažiotažas (reikiamą pabraukti). O ant emocijų bangos (sumaniai manipuliuojant) galima nuvažiuoti labai toli, ypač jeigu moki peršokti nuo vienos tokios bangos, ant kitos. Tai naudinga.

Nekompetencija visada gerokai suprantamesnė (mąstant abstrakčiai – neįmanoma būti kompetetetingu viskame), ir ji visada turi didesnę paklausą žmonių masėse, ji yra bet kokio populizmo pamatas. Kad ir kiek bekartotų proto bokštai: „kuo tai gali baigtis“, „kokios bus pasekmės“ – jie vargu ar bus išgirsti, jų apgailėtini balseliai paskęs pergalingų relizacijų ar saldžių pažadų chore. Piešk šviesias perspektyvas! O galvosi paskui (jeigu prireiks, visada galima prižadėti papildomai). Tai naudinga.

Nekompetencija nereikalauja pastangų ir išlaidų, žinių, analizės, ilgo tobulėjimo kelio. Pakanka entuziazmo, pasitikėjimo savimi, agresyvumo. Kiek daug įvairiausių katastrofų prasidėjo nuo žodžių „mes tai galime!“, ir vis tiek niekas neveikia, kas buvo kurta. Kaip tai bus sukurta? Kokios bus pasekmės? Rezultatas visiškai nesvarbus, čia jau pradeda veikti Greito Problemų Sprendimo magija – „bile kaip“, gal su baisiomis pasekmėmis, tačiau greitai. Ir visi laimingi. Tinka bet koks rezultatas, jeigu jis greitas ir reikalauja mažiau sąnaudų. Tai naudinga (trumpalaikėje perspektyvoje).

Nekompetencijai būdinga labai lengva ir paprasta veiklos sričių kaita, juk jūs nedėjote jokių ypatingų pastangų siekiant profesionalumo, neįvaldėte reikalingų žinių, dėl to galite lengvai persijungti į kokią nors kitą veiklos sritį. Koks skirtumas, ką imituoti, nutaisius protingą veidą? Ir jūs pasiruošęs imtis bet kokios veiklos, juk jeigu nesigaus arba gausis prastai, jūs juk turite Teisę Klysti, kurią papildo šventieji Kilnūs Ketinimai, o svarbiausia – jūs viską padarėte Greitai. O apverktiną rezultatą taisys kažkas kitas, bet juk tai jau ne jūsų problema, teisingai?

Nekompetencija kaip išgyvenimo problema, naudinga individo lygmenyje, tačiau fatališka visuomenės ir valstybės lygmenyse.

Problemos nesprendžiamos, jos vis gilėja ir auga kaip sniego kamuolys. Tačiau tų žmonių, kurie turi susidoroti su visa neišspręstų problemų gausa, nekompetencija neleis jiems kreiptis į kompetetingus specialistus dėl vienos paprastos priežasties: kad suvoktum/įžvelgtum problemą, būtina pačiam turėti atitinkamą kompetencijos lygį. Netgi supratimas, kad kažkas čia negerai, nesuveikia kaip pavojaus signalas, o tik stimuliuoja „kaip nors“ išspręsti, svarbiausia – greitai ir be ypatingų pastangų. Tai užburtas ratas. Iki tam tikro momento klaidos ir neišspręstos problemos vis kaupsis, o paskui ateis neišvengiamas krachas.

Nekompetencijai reikalingas emocinis nestabilumas – kaip maitinanti terpė. Tinka viskas: triukšmas, emocinis manipuliavimas. Emocijos vietoje blaivaus apskaičiavimo – juk tai taip įkvepia… Kuo karštesnės aistros, tuo didesnę paklausą turi problemų sprendimo greitis. Jeigu nestabilumo nėra, jį reikia sukurti ir nuolat pakurstyti, norint sėkmingai išgyventi. Priešingu atveju nekompetetingas žmogus neturi jokių šansų.

Tačiau neretai ir pats nekompetetingas žmogus tampa auka. Neturėdamas žinių, jis tampa labai lengvu grobiu. Pavyzdžiui, galima prisiimti nepakeliamų kreditų, tačiau nekompetencija finansų srityje neleis pasiekti tikslo, ypač, kai problemą spręsti bandoma kuo greičiau. Įžvelgti pavojų ir suprasti kracho neišvengiamumą – visa tai išeina už nekompetencijos ribų. Čionai irgi tas pats užburtas ratas. Neišvengiamo visuomenės, kurioje dominuoja nekompetencija, kracho atveju pirmiausiai pražus būtent jie – neturintys kompetencijos, su savo mažyčiu pasaulėliu, vardan kurio buvo pasirinktas būtent toks išgyvenimo modelis.

Nekompetencijos kaip patrauklaus modelio populiarėjimas išstumia profesionalumą kaip reiškinį. Galima tam tikrą laiką remtis buvusiais pasiekimais, naudotis sukauptu resursu, tačiau regresas neišvengiamas. O kilti iš griuvėsių nepalyginamai sunkiau, nei palaikyti vystymosi procesą.

Nekompetencija pavojinga savo agresyvumu: išstumti konkurentą ir užimti jo nišą – bet kokios išgyvenimo strategijos pagrindas. Problema ta, kad šiuo atveju išstumiami kompetentiški žmonės, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Veiklos imitacija neduoda apčiuopiamų rezultatų, kad ir kiek emociškai manipuliuotum. Ir ateina krachas (gerai, jeigu tik asmeniniame mikrolygmenyje). Nekompetencija, vyraujanti visuomenėje, sukuria netikrumo būseną, netikrumas gimdo iliuzijas, o kai iliuzijos subliūkšta, neišvengiamas socialinis sprogimas (kaip susikaupusių klaidų pasekmė).

Tačiau nežiūrint į galingą nekompetencijos savireklamą, nežiūrint į jos sėkmingą parazitavimą, yra ir kitas, paralelinis pasaulis, kur kompetencija egzistuoja ir veikia savos išgyvenimo strategijos rėmuose. Taip, ten nėra Teisės Klysti, ir rezultatas ten svarbesnis už problemų sprendimo greitį, tačiau pasitelkę į pagalbą kompetenciją jūs gausite apčiuopiamą rezultatą. Kad ten patektumėte, pakanka pakeisti išgyvenimo strategiją. O durys – štai jos, visai šalia.

Priešingu atveju beliks tik skųstis likimu ir pasakoti apie savo Gerus Norus. Ir kai viskas vėl nudardės į pakalnę, gydytis elektra…

0 1627

Žinomo rašytojo fantasto ir mąstytojo, kuriam labai nepatiko, kaip žmonija elgiasi su žiniomis, esė atpasakojimas

Mums pastoviai kalba, kad turime teisę žinoti. Tačiau ką būtent žinoti, atleiskite? Mokslą? Matematiką? Ekonomiką? Užsienio kalbas? Savaime aišku – nieko iš to, kas išvardinta. Galima netgi daryti prielaidą, kad mes jaučiame kur kas didesnį komfortą be viso šito, kadangi pas mus viešpatauja tamsybės ir nieko neišmanymo kultas. Mes jį turime su savimi nuo pat šios šalies įkūrimo.

Panašiai kaip virusas, tamsybė ir neišmanymas prasiskverbia į visus politinio ir kultūros gyvenimo kampelius, ir maitinasi jis melagingais pareiškimais apie žinojimo ir nežinojimo lygybę. Žmonės dažnai sako: „Mano neišmanymas niekuo ne blogesnis už jūsų žinias“. Beje, jei jau prakalbome apie politiką. Politikai visais laikais stengiasi kalbėti kaip galima primityviau, kad tik neįžeistų publikos pernelyg „moksliška“ kalba. Politikai susikūrė sau paprastą liaudišką kalbą, kuri leidžia atrodyti publikos akyse „savu“. Juk niekas nemėgsta pernelyg protingų, tiesa? Negalima leisti rinkėjams pasijausti nuskriaustiems šioje srityje.

Yra žmonių, kurie kalba keistais žodžiais, pastoviai taisosi akinius ir žiūri į visus iš aukšto. Tokiems mes turime specialų madingą pavadinimą – inteligentija. Į inteligentus šiais laikais žvelgiama atsainiai. Tai pakankamai paradoksalu, kadangi tie, kurie nepriklauso intelektualų elitui, labai miglotai įsivaizduoja ne tik tai, kuo užsiima inteligentai, bet vargu ar tą žodį taisyklingai sugebės parašyti. Visuomenė atsisako pripažinti žinių, kurias saugo inteligentija, svarbą. Visuomenei svarbu žinoti tiktai naujienas. Kriminalinė kronika, teismų peripetijos, korupciniai skandalai, debatai, protestai, reportažai… Žmonėms nepatinka jaustis neišmanėliais, net jeigu jie ir yra neišmanėliai. Jie pasirengę vartoti visus tuos „žinių“ surogatus, kad tik nejaustų savo pačių kvailumo.

Mes išties turime teisę žinoti. Tai visiškai natūralus troškimas. Kad savęs netraumuotume, galime nenerti stačia galva į inteligentijos žinių okeaną, nėra jokio reikalo to daryti. Kasdieniniame gyvenime mums reikalingas paprastas atsakymas į paprastą klausimą: „O kas čia apskritai vyksta?“ tai labai puiku. Tačiau iškyla kitas klausimas: o kaip visuomenė turi sužinoti visą šią informaciją?

Visuomenė atsako: o tam mums reikalinga laisva spauda, žodžio bei informacijos laisvė, jokios cenzūros ir taip toliau pagal sąrašą. Tegu laisva žiniasklaida paaiškina mums teisybę, tegu papasakoja, kas vyksta. Šie profesionalai atvers mums akis ir privers pamatyti pasaulį be neišmanymo miglos. Tada pas mus atsiras pojūtis, kad visame kame orientuojamės.

Žinoma, visa tai suveiks. Jeigu visuomenė moka skaityti. O skaitymas – tai itin inteligentiškas užsiėmimas. Apsidairykite aplinkui – ar daug matote bendrapiliečių, kurie sugeba perskaityti daugiau kaip 1000 žodžių per vieną kartą? O jeigu tuos žodžius sudaro daugiau kaip trys skiemenys? Daugiausia, ką mes sugebame – perskaityti rėksmingą antraštę. Ir kam mums tada toji išgirta žodžio laisvė?

Ką gi daryti? Pradžiai galėtume užduoti sau klausimą: ar vertas neišmanymas pagarbos? Aš manau, kad kiekvienas žmogus, turintis protą, gali tapti intelektualu. Manau, kad mes turime gerbti žmones, kurie skleidžia žinias. Tie patys inteligentai, kurių taip nemėgstame, turi tapti naujaisiais herojais. Žinios – štai universali ir amžina vertybė.

Visi mes galime tapti intelektualinio elito dalimi ir tada lozungas „mes turime teisę žinoti“ išties įgaus prasmę, o tuo pačiu įgaus prasmę bet kokia demokratinė koncepcija. Sugebėjimas laisvai mąstyti pasiekiamas didžiulėmis pastangomis. Tai ar ne geriau mums truputį nukentėti, kažką paaukoti ir suprasti aplinkinį pasaulį, nei likti nežinioje ir dar tuo didžiuotis?

***

Šis Aizeko Azimovo esė „Tamsybės kultas“ buvo paskelbtas žurnale Newsweek 1980 sausio 21 dieną. Azimovas rašė apie Ameriką, smerkdamas visuomenę, kuri nesiekia žinių.

Savo knygose Azimovas rašė apie protingus ir veiklius žmones. Jo herojai keitė ištisų laikmečių ir galaktikų istorijos eigą. Rašytojas garbino mokslą. Jis tikėjo, kad mokslas padės padaryti pasaulį geresniu. Fantazavo apie žmones, kurie gyvens po tūkstančių metų nuo mūsų laikmečio.

Nuo šio esė publikavimo laiko praėjo 37 metai, o mums verta susimąstyti apie rašytojo minčių aktualumą. Pasižiūrėkime į save, apsidairykime aplinkui ir pasidarykime išvadas.

13 32837

Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats asmuo Andrius Tapinas nėra koks tai raupsuotasis, kuris varytų visą šalį į neviltį ir kuriam kristų visa kaltė dėl svarbiausių visuomenės problemų (net neskaitant to, kad yra viešas asmuo, privalantis jausti atsakomybę), bet jis yra puikiausias demoralizuotos liaudies atspindys. Šis žmogus – išmanus demagogas, neeilinis tuo, kad puikiai valdo viešuosius ryšius ir geriausiai apčiuopia, kokiu metu ką ir kaip sakyti, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir virškintų manipuliacijoms neatsparūs, jokio rimtesnio mentalinio išprusimo neturintys šalies piliečiai, kurie tik seka atpalaiduotu žvilgsniu, ką televizijos ar interneto cirkas sugros.

Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus. Tapinas, gudriai pasitelkdamas internetinę trydą, randa puikią prieigą prie intelektualiai neatsparaus jaunimo per televiziją, auksinius protus, konkursėlius. Visur pilna jo pasisakymų jautriausiomis temomis, dažniausiai dirbtinai sufabrikuotomis žiniasklaidos, be jokio svarbaus turinio. Kiek man žinoma, tas pats žmogus važinėjasi po mokyklas ir mokyklos jį geranoriškai priima. O kodėl turėtų nepriimti: svarbu, kad žinomas asmuo… nepaisant to, kad tas pats žmogus aptakiausiai skatina patyčias, bet mokyklose sykiu rengiamos savaitės be patyčių? Meluoti sau ir šypsotis galima be jokio pasipriešinimo. Bėda ta, kad tokiems personažams kaip Tapinas nėra jokios atsvaros, jokio kritinio proto. Aš bent jau nepamenu, kad mano buvusi mokykla būtų pakvietusi iškilių rašytojų ar kultūros žmonių, kad pristatytų savo kūrybą. Gal išties blogai prisimenu, bet ties tuo nesiplėsiu.

Sufabrikuota nuomonė (memas) yra žuvis, kuri praryjama su kaulais be jokio svarstymo: Tapinas – ir ne tik jis – tampa jaunimo dievaičiu, autoritetu ir nuomonės lyderiu. Jis išties vizualiai primena objektyvų žurnalistą. Didžiausias melas yra labai panašus į tiesą: tuo galime paaiškinti, kad apie rūbų dizainą tariamai išmananti stilistė puikiai primeta savo apverktinai vulgarų pasaulėvaizdį feisbuko sekėjams.

Tie patys hipsteriai, kurie stačiai pabrėžia, kad turi savo nuomonę, iš tiesų retransliuoja Tapiną, Valatką, Užkalnį, Jagelavičiūtę ar kitus panašius veikėjus, kurie iškyla į viešumą dėl jūsų apsileidimo ir prarydami jų postus jūs kompensuojate savo išprusimo vakuumą. Dabar labai populiaru tyčiotis iš „valstiečių“, pabūti kartu minioje su dėmesio aukomis, pabūti budelių pusėje.

Šitie naivūs žmonės neturi intelektualinio stuburo ir aš tai galiu pasakyti tiesiai jiems į akis: jūs esate gerai apdorota antrarūšė žaliava, pritaikyta politiniams reitingams kelti ir žiniasklaidos dividendams gauti. Jūsų protai nejučiom prievartaujami ir jūsų pozicija bet kuriuo politiniu klausimu tėra beždžionių veislės pamėgdžiojimas, gyvuliškų instinktų balsas, nors jūs būtinai save pristatote, pozicionuojate kaip laisvus ir progresyvius piliečius, tarsi būtumėte Landsbergienės klonai. Jūsų reikšmingas darbas, dėl kurio jaučiatės svarbūs ir reikalingi, jums netrukdo parduoti savo proto į vergiją. Tegul būna palaiminti antikos laikų vergai – jie bent žinojo, kad tokie yra. Jūs norite tapatintis su Tapinu, nes instinktyviai jaučiate galios ir populiarumo poziciją, kuri, kaip taisyklė, niekada nebūna tiesos pusėje. Tiesa jums neegzistuoja, nes girdite tik inercijos aidą.

Man sykiu ir gėda, ir skaudu, kad turime tokią visuomenę. Ir jaučiu tam tikrą kaltę, kad kol kas nežinau, kokiais būdais stabdyti šį bendrą apsileidimą, užtikrinantį, kad pavasaris į mūsų šalį dar greitai neateis.

Martynas Baldauskas

2 2414

Globali maisto gamyba lėmė pramonės monopolių atsiradimą žemės ūkio sektoriuje. Mažas įmonių skaičius dabar dominuoja sėklų, žemės ūkio chemikalų, perdirbimo, logistikos ir net maisto gamybos tiekime. Tačiau, kaip išaiškėja pagal mūsų naują ataskaitą, bendruomenės visoje Europoje rodo, kad yra dar vienas pasirinkimas atsiimant maisto gamybos nuosavybę.

Nuo ūkininkų rinkos Prahoje iki visuomenės remiamų žemės ūkio sistemų – kur susiburia bendruomenės, kad pirktų viena iš kitos ir remtų vietos ūkius – Prancūzijoje ir Italijoje, piliečiai atsiima maisto sistemos kontrolę į savo rankas.

Prekybos centrų ardymo nauda yra plataus masto. Žmonių, kurie valgo maistą, sujungimas su žmonėmis, kurie tą maistą gamina, yra puikus būdas sukurti bendruomeniškumą. Tuo pačiu, tai yra puiki jungtis tarp žmogaus ir mūsų bendro gamtos pasaulio.

Praktikoje tai reiškia daugiau, negu pirkti „iš vietinių“ maisto monopolių, kurie kitaip papildo mūsų nualintą, industrializuotą žemės ūkio sistemą. Tai – ištisos maisto sistemos tapimas vietine: dirbant su kitais piliečiais ir ūkininkais, taip mažinant tiekimo grandinę vietos bendruomenių ir ekonomikos labui.

Surinkti ataskaitos pavyzdžiai nebūtinai buvo sukurti spręsti šią pasaulinę problemą. Dauguma šių pavyzdžių yra kartu susibūrusių individų darbo vaisius, kurie tiesiog nori žinoti, iš kur atkeliavo jų maistas, nori remti vietos ūkininkus ir gamintojus, arba atgaivinti vietos ekonomiką. Kartu jie atspindi augantį paprastų žmonių judėjimą, kuris skatina trumpas (t.y. vietos) maisto tiekimo grandines, tiekiančias subalansuotai, nedideliais kiekiais dirbamą maistą – taip pat žinomas kaip „agroekologinis“ ūkininkavimas.

Pavyzdžiui, Gruppi di Acquisito Solidale judėjimas Italijoje leidžia bendruomenėms visoje šalyje susiburiant pirkti tiesiai iš tvarių vietos gamintojų, su kuriais jie gali tiesiogiai kontaktuoti. Šiuo metu yra 2000 Gruppi di Acquisito Solidale grupių visoje šalyje, kurių vidutinė metinė apyvarta siekia 90 mln €.

Adanella Rossi, Pisa Gruppi di Acquisito Solidale narė ir Pisa universiteto tyrėja, aiškina: „Mūsų judėjimas vaizduoja alternatyvą sistemai, kuriai mes nepritariame. Ši alternatyva leidžia išsipildyti mūsų įsitikinimams kasdieniniame gyvenime ir padeda gyventi pagal mūsų vertybes. Nei vartotojai, nei gamintojai nėra palikti ir nėra savanaudiškumo. Mūsų suvartojimas nėra grindžiamas žemės, žmonių ar gyvūnų išnaudojimu. Nėra pertekliaus ar eikvojimo. Visas maistas turi tikslą ir yra daug mažiau pavojingas sveikatai.“

Mūsų gamybos, perdirbimo ir maisto platinimo permąstymas gali taip padėti pakeisti mūsų ekonomiką, kad ji galėtų pagelbėti klimato kaitos ir biologinės įvairovės žlugimo problemoms, taip pat nerimą keliančiai augančiai socialinei ir ekonominei nelygybei.

Politikams dabar reikia pripažinti agroekologinių metodų vertę maisto sistemoje ir remti juos keliose politikos srityse – įskaitant sveikatos, aplinkos, kaimo plėtros, prekybos ir žemės ūkio – pažymint, kad jie galėtų pateikti sprendimus daugeliui įvairių departamentų, ypač vietos ir regioniniu lygiais.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.