Tags Posts tagged with "Vilnius"

Vilnius

1 2475

Pirmadienį, rugpjūčio 21 d. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros startavo neterminuota bado akcija, nukreipta prieš šalyje nusistovėjusį faktinį paprastų piliečių beteisiškumą, korumpuotos valdininkijos, oligarchų ir jiems tarnaujančios teisėsaugos struktūrų savivalę.

Pagrindinis bado akcijos iniciatorius, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas, D. Šulcas, išskiria tris pagrindinius badautojų reikalavimus:

1) įteisinti realią teisėjų bei prokurorų asmeninę atsakomybę – šiandien jos nėra, teismams priiminėjant tiek įstatymams, tiek sveikam protui prieštaraujančius nutarimus ir niekam už tai neatsakant;

2) įvesti prisiekusiųjų arba tarėjų institutą, kaip atsvarą „iš viršaus“ skiriamiems ir nevaržomai savivaliaujantiems teisėjams;

3) pasiekti, kad visi prieš Lietuvos teismus stojantys asmenys, be tautybės ar pilietybės skirtumo, būtų išklausomi teismo, netaikant nei išsilavinimo, nei kitokio cenzo, kokie dabar praktiškai egzistuoja.

DSC_0003
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Badautojai pabrėžia, kad dabarties Lietuvoje itin opi ir žodžio laisvės problema – už valdančiajai klasei neįtinkančios nuomonės reiškimą su persekiojimais susiduria eilė aktyvistų.

Vienas tokių, į bado akciją iš Šiaulių atvykęs Ž. Razminas, šiuo metu kartu su bendražygiais teisiamas dėl savo pasisakymų prieš ES ir NATO, nurodo ir į tą faktą, kad net deklaruojami Lietuvos respublikos įstatymai neretu atveju prieštarauja patys sau, dargi būdami žemesni ES jurisdikcijos atžvilgiu. Negana to, kokia bebūtų Konstitucinio teismo sofistika, pats NATO karinių bazių Lietuvoje dislokavimo faktas stačiai prieštarauja buržuazinės 1992 m. Konstitucijos 137 str., o visa valstybė realiai tarnauja tiktai viršūnėlėje atsidūrusių turtuolių, kapitalistų, bankininkų ir komersantų, interesams. Todėl bado akcijos, kaip protesto formos, paskirtis turinti būti plačiosios liaudies reikalams neabejingų žmonių sužadinimas, radikaliosios opozicijos jėgų sutelkimas.

Matyti, kad prie minėtosios akcijos dedasi skirtingų srovių atstovai, bet visi esantys kraštutinės opozicijos esamai valdžiai ir šalies politiniai krypčiai pozicijose. Ne išimtis ir marksistai, suvokiantys dar Kompartijos manifeste išreikštą mintį, kad komunistai remia kiekvieną judėjimą, vienaip ar kitaip nukreiptą prieš esamą santvarką, kuri šiuo atveju ir yra giluminė visų problemų, tame tarpe ir teisinio nihilizmo, priežastis*.

DSC_0040

Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Kokia dar galima demokratija ar teisinė valstybė liaudžiai, jei visa ekonominė struktūra, ant kurios stovi kasdienis mūsų visuomenės gyvenimas – iš pagrindų antidemokratinė? Iš tiesų jokia, nebent „demokratija“ laikytume veidmainišką sistemą, kurioje demokratiniai principai realiai galioja tiktai buržujams ir jų liokajams.

Visas ūkis – saujelės kapitalistų rankose. O ekonominis viešpatavimas galiausiai nulemia ir politinį, ir teisinį, ir netgi dvasinį viešpatavimą. Todėl kova už demokratiją ir žmogiškąsias mūsų teises anksčiau ar vėliau susiliesianti su kova dėl sisteminių pokyčių, nes ekonominė demokratija, kaip realioji politinės demokratijos prielaida, yra ne kas kita, kaip socializmas.

Tuo tarpu daug kas kritikuoja bado akcijos iniciatorius, esą jų veiksmai reiškiantys kapituliaciją, nusižeminimą prieš valdžią ar prieš kapitalistus. Arba tiesiog beprasmiško Sizifo darbo ir savęs marinimo. Tokiu pagrindu jie badautojus smerkia ir atsiriboja nuo jų veiksmų, vis dėlto nesuvokdami reikalo esmės.

20170821_111442Pats protesto, tiek bendros beteisiškumo padėties, tiek konkrečių atvejų ir nukentėjusių žmonių istorijų kėlimo aikštėn, faktas, yra teigiamas ir nusipelnantis visų dirbančiųjų, sąmoningųjų inteligentų, ir šiaip geros valios žmonių, palaikymo. Kokie šio protesto metodai ar niuansai, esamomis aplinkybėmis – antro ar netgi trečio plano klausimas. Esmė – išsakomų minčių svarbumas ir keliamų reikalavimų teisingumas. Ties šituo ir galima vienytis.

DSC_0031Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 37.

Papildomos informacijos apie akciją galite rasti čia.
Ir čia (vaizdo įrašas).

0 1792
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

1 2892

Dr. Romas Batūra

Nuo XVa. pabaigos Lietuvai vis sunkėjo karas su Maskvos Rusija, kol XVIIa. viduryje didžiulio jos antplūdžio metu labai nukentėjo didžioji Lietuvos dalis ir sostinė Vilnius.

Nuo XVIa. vidurio Rusijos valstybė agresyviai plėtėsi į silpno valstybingumo rytus, užgrobdama Kazanės, Astrachanės ( taigi visą Pavolgį), Sibiro chanatus, Baškiriją, Užuralį, Vakarų Sibirą, daugybės tautų žemes, kurios galėjo caro baudžiavinio režimo kariuomenei teikti tūkstančius žirgų. Dėl netolerantiškos, neperspektyvios Lenkijos magnatų politikos Padnieprės kazokų atžvilgiu, susidarė sąlygos Rusijai 1654m. juos prisijungti, pradėti naują karą prieš Respubliką, prieš Lietuvą, puolant daugiatūkstantinėmis raitelių kariuomenėmis.

XVIIa. viduryje, vadinamojo Tvano laikotarpyje Lietuvą užplūdo maskvėnų armija, pasitelkus kazokus ir Kazanės totorius. Tuo metu Lietuvą bei Lenkiją puolė ir švedai.

Karo pavojus, deja, nesubūrė Abiejų Tautų Respublikos valdančiųjų sluoksnių, Seimas, kosmopolitinis Lietuvos – Lenkijos Vazų šeimos valdovo Jono Kazimiero (1648 – 1668) dvaras neužtikrino reikiamų sąlygų gynybai. Lietuvos kariuomenės vadas , didysis etmonas Jonušas Radvila sunkiomis sąlygomis, drąsiai, nelygioje kovoje stabdomaisiais mūšiais prilaikė besiveržiantį į Lietuvą priešą. Štai 1654m. rugpjūtyje prie Šepelevičių (LDK rytuose tarp Mogiliovo ir Borisovo) 6-7 tūkstančiai LDK karių kovėsi su 83 tūkstančiais maskvėnų. Vėliau, 1655 m. vasarą maskvėnų priekiniai daliniai sėkmingu mūšiu stabdyti dar arčiau į vakarus, jau prie Ašmenos upės. Tačiau nežiūrint į tai, didžiulės Maskvos pajėgos artėjo prie Vilniaus – trys kariuomenės (po 40, 60, ir 80 tūkstančių), apie 180 tūkstančių priešo karių.

Jonušas Radvila nieko nebodamas siekė duoti atkirtį. Siuntė universalus, šaukdamas visų pavietų bajorus Tėvynės ginti, nes turimų pajėgų akivaizdžiai nepakako. Nuo liepos 31d. Vilniaus vaivadijos bajorai kariai buvo skubiai surašomi prie Vilniaus „už Trakų vartų“. Vilniaus pavieto vėliavos rugpjūčio 2d. traukė ryčiau Vilniaus  į Nemėžį,  prisijungti prie samdytos kariuomenės. Turėjo prisijungti Vilkmergės pavietas (120 husarų, 120 kazokų), Ašmenos pavietas (200 husarų, 300 kazokų), Žemaitija (200 husarų, 300 kazokų) ir kt. Nemaža pavietų delsė organizuotis, vėlavo.

Kariuomenės dvasią labai pakirto karaliaus Jono Kazimiero įsakymas iš Varšuvos – Vilniaus prieigose buvusias karališkąsias  pajėgas (5 tūkstančius žmonių) skubiai perkelti į Marienburgą. Akivaizdu, kad karalius tapo abejingas LDK ir Vilniaus gynybai. Rugpjūčio 6d. stovykloje prie Nemėžio buvo gautas pranešimas, kad Didžioji Lenkija, Poznanės regionas, dar liepos 25d. pasidavė švedams.

Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655m. rugpjūčio 8d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal  J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių.

Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.

Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.

Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.

Toliau vyko derybos su didžiąją krašto dalį okupavusiomis Maskva ir Švedija.

J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.

1655m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto ir jo aplinkoje buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, sulaikant didžiulę Maskvos invaziją. Tai ryškiai liudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus, to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“). Jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica….“) amžininko, dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami šie faktai. Mūšis plačiai nuskambėjo to meto Europoje, tačiau vėliau primirštas.

Pamiršti apie 2000 žuvusiųjų 1655m. negalima. Palyginimui – visose 1918 – 1927m. Nepriklausomybės kovose žuvo ir mirė nuo žaizdų 1098, sužeisti 1175 Lietuvos kariai, viso 2273 ( Savanorių žygiai, 1t., 1937, 1991). Nors tai skirtingos epochos, aplinkybės, bet statistika tragiškai imponuojanti. Čia prie Žaliojo tilto galėtų būti pagerbta ne tik svarbiausias to meto mūšis, bet ir visi kovoję ir žuvę vadinamojo Tvano laikotarpyje.

Neries dešiniajame krante priešais tiltą, Ukmergės ir Kalvarijų, Verkių kelių ( gatvių ) pradžioje buvo kalva, ant kurios stovėjo mūrinis koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus skulptūra ( statytas 1710m. maro metu ). XIXa. akmenimis tvirtinant kalvos papėdę, pabiro žmonių kaulai. Tuomet, toliau pažvalgius, manyta, kad „visa kalva supilta iš žmonių palaikų“. Spėta, kad šis „pilkapis“ atsirado per maro epidemiją, arba kurį nors priešų antpuolį (A. H. Kirkoras, 1859). Kalva sieta su tilto gynyba.

Atstatant tiltą, 1950m., platinant ir rekonstruojant gatvę, koplytstulpis buvo nugriautas, kalva nukasta (V. Drėma, 1991). Tuomet moksleivio akimis pačiam teko matyti, kaip kasant iš kalvos rytinio šlaito byrėjo žmonių kaulai, kaukolės ir, mums šiuo atveju ypač svarbu, senovinių artilerijos pabūklų vamzdžiai (jie vėliau buvo Istorijos etnografijos muziejaus, dab. Nacionalinio muziejaus žinioje). Galima tvirtinti, kad būtent šios patrankos su žmonių palaikais mena didįjį 1655m. mūšį ir jame žuvusiuosius. Sovietiniais metais be atodairos sunaikintą kovojusių ir žuvusiųjų atminimą būtina pagerbti.

Ant aptariamo, atstatyto 1952m. Neries tilto, pavadinto Černiachovskio vardu, neatsitiktinai atsirado keturios skulptūrinės grupės. Jos aukštino Lietuvos sovietizaciją. Skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“ skirta sovietiniams kareiviams, bet jie okupavo Lietuvą, žudė mūsų Laisvės kovotojus, jų išvedimas šiandien mums yra nacionalinė šventė. „ Žemės ūkis“ skirta sovietiniams kolūkiečiams, bet kolūkiai kurti prievarta, tremiant žmones, atimant ūkininkų turtą, Lietuvos kaimą pajungiant okupacinio režimo poreikiams. Panašiai sovietinė ideologija liaupsinama ir likusiomis dvejomis skulptūrinėmis grupėmis – „Pramonė ir statyba“ bei „Besimokantis jaunimas“. Pastarasis jau nepriklausomoje Lietuvoje pervadintas – „Mokslo jaunimas“.

Pažymėtina, kad sovietiniais metais šios tilto skulptūros buvo įtrauktos į Respublikos kultūros paveldo registrą tik kaip Vietinės reikšmės dailės paminklai (1973, Nr. 50).  Dabar jas  turime įregistruotas į registrą ( 1993m. ),  bendrame vertybių sąraše  jos pripažintos valstybės saugomomis 2005 04 09 ( Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu).

Šios skulptūros nėra normalaus „mūsų gyvenimo liudininkės, mūsų kultūros dalis“, kaip kai kas norėtų matyti. Tai prievartos ir demagogijos atspindys. Skulptūras režimo sąlygomis buvo priversti kurti septyni lietuvių skulptoriai. Revoliucinės, sovietinės  tematikos objektais akylai rūpinosi aukščiausi kompartijos organai. Tai krašto dvasinio pavergimo priemonė.

Šiandien jau pašalinta nemaža pagrindinių okupacines ideologijos objektų. To turi sulaukti ir aptariamas ansamblis ant Žaliojo tilto vis dar demagogiškai gožiantis mūsų Laisvės dvasią ir ankstesnių amžių kovą už Tėvynę. Visuomenėje gausu principinių, pagrįstų pastangų pašalinti sovietinės ideologijos skulptūras nuo svarbaus sostinės erdvėje Neries tilto, žeminančias nepriklausomos valstybės ir tautos orumą. Tenka tik apgailestauti, kad to nesuvokia kai kurie paminklosaugininkai, kaip atrodo, stokojantys nacionalinės savigarbos.

Ši mūšio vieta turėtų būti įtraukta į paminklinių gerbiamų vietų registrą, vizualiai pagerbta menine paminkline prasme. Taip būtų atkurta ir pagerbta užmiršta istorinė tiesa.

1989 08 23 nuo Vilniaus Aukštutinės pilies bokšto, pro Katedrą, palei Nerį ir šiuo tiltu, toliau pakrante iki plento ėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos tautų išsivadavimą ir Laisvę reprezentavęs pasauliui Baltijos kelias. Jo atminimą ant tilto taip pat turėtų fiksuoti šio istorinio kelio simboliai.

Taip sutvarkytas tiltas taptų reikšmingu  mūsų Laisvės kovų liudininku, oriai pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Nuotraukos: Žaliasis tiltas 1874 m. ir 1904 m.

Nuoroda į šaltinį.