Tags Posts tagged with "vartotojiškumas"

vartotojiškumas

0 240

Straipsnis rašytas 2007 metais, bet mintys tinka ir šioms dienoms (Redakcijos pastaba).

Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne per daug vertingomis mūsų kasdienybei.

Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (…). Nes ateitis yra jau šiandien…“

Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptimi, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hegelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

1 930

Palūkanos primena virusą, jos prasiskverbia į visuomenę, dauginasi ir sugriauna jį iš vidaus. Sugriaunamos visos žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferos: gamta, noosfera, mokslas, kultūra ir, be abejo, ekonomika. Šis virusas leido palūkininkams įpiršti visam pasauliui savo jungą. Jis apnuodijo visą planetą.

Pasaulis, kuriame 7% gyventojų turi daugiau turto nei visi likusieji, pasaulis, kuriame skurdas tampa priimtina norma, kur netgi sėkmingi visuomenės atstovai pabunda, bijodami dėl rytojaus, nes gali prarasti viską: verslą, darbą, būstą, pasaulis, kuriame žinios, moralė, dorovė jau nebėra prioritetai ir sėkmės garantai. Šitą pasaulį sukūrė palūkininkai, pasitelkę baisų instrumentą, kurio pavadinimas – palūkanų procentas.

Visą savo turtą palūkininkas susikrovė pardavinėdamas jums pinigus už pinigus. Tačiau pinigai – ne prekė, tai tik universali prekių mainų priemonė, panaudoto darbo, gamtinių ir materialinių resursų matas. Įsivaizduokite, kad paskolinote metro ilgio liniuotę ir reikalaujate, kad jums sugrąžintų tą pačią liniuotę, tik 20-čia centimetrų ilgesnę. Absurdas.

Nieko negamindami, palūkininkai, kaip parazitai, iščiulpia paskutinį kraują iš savo aukos – ekonomikos – kūno. Jie kantriai laukia, kol ekonomika išleis kvapą – t.y. nebegalės padengti skolų su procentais i tada sužiaumos viską, aks joje yra vertingo: atims nuosavybę, užgrobs žemę ir resursus, o paskui pasiūlys visa tai iš naujo paimti kaip kreditą.

Daugybė žmonių yra bankų skolininkai ir atiduoda paskutinius pinigus kreditams padengti. Palūkininkai maitinasi mūsų silpnybėmis ir nelaimėmis, juk skolinamės mes ne iš gero gyvenimo arba sukvailinti reklamos, ir palūkininkai kruopščiai kuria sąlygas, kuriose klestėtų skurdas ir vartotojiškumas.

Juk mes, kaip maži vaikai, pamatę gražų įpakavimą, prarandame ramybę ir miegą, kol neįsigyjame naujo žaisliuko. Prieinama iki visiško absurdo – prekės įpakavimas sudaro iki 60% jos vertės. Tai ką gi mes perkame – prekę, ar niekam nereikalingą įpakavimą, kurį vėliau išmetame, teršdami aplinką?

Kvailinant pirkėjus, kaina rašoma su devynetais skaičiaus gale. Prekės pakuotėje sumažinamos (dydžiu ar kiekiu) ir nurodoma atseit mažesnė kaina. Prekės kokybė ir vartojimo laikas piktybiškai sumažinami. Natūralūs, naudingi produktai nyksta nuo prekystalių, jų vietą užima chemikalai ir GMO.

Realių pinigų kiekis apyvartoje visada dirbtinai sumažinamas ir yra mažesnis nei skolų su procentais kiekis, tai labai lengva išreikšti formule: pinigai<pinigai+% – pinigai mažiau už pinigus su procentais.

Kad atiduotum skolą su procentais, reikia kažką nuvaryti į bankrotą (tai vadinama konkurencija) arba paimti naują kreditą ir nauji procentai uždedami ant ankstesnių, tada skola ima plėstis ne pagal linijinius dėsnius, o eksponentiškai, geometrine progresija.

Kaip sakė ekonomistas Arturas Bouldingas, „kiekvienas, kuris galvoja, kad eksponentiškas augimas tęsis amžinai baigtiniame pasaulyje – arba pamišėlis, arba ekonomistas“.

Jeigu pinigų nepakanka visiems, vadinasi, reikia dėl jų kovoti – plėšti bendrapiliečius, apgaudinėti, suktis, žodžiu – pačiam tapti parazituojančiu elementu. Tai išties gudrus ėjimas, kurį padarė puikiai psichologiją išmanantys žmonijos priešais.

Tai, ką mus įpratino laikyti demokratija ir laisve, realybėje yra gudragalviška užslėptos vergijos forma ir kol visa mūsų visuomenė yra priklausoma nuo bankų kreditų, kurie kuria naujus pinigus, būtent socialiniai parazitai bankininkai priiminės sprendimus už mus.

„Iš pradžių pradėję kontroliuoti bankų sistemą, mes galime kontroliuoti korporacijų kapitalą. Tokiu būdu mes įvedėme totalinę monopoliją žiniasklaidoje. Visos TV programos kruopščiai sukurtos tokiu būdu, kad sužadintų emocijas ir išjungtų loginį mąstymą. Dėl to žmonės užprogramuojami reaguoti taip, kaip mums reikia, o ne taip, kaip reaguoti patartų jų protas. Baime ir bauginimu mes iškastravome visuomenę. Tokiu metodu iškastruota visuomenė tapo nuolankia ir lengvai valdoma. Žmonės galvoja ne apie ateitį ir klestėjimą, o apie tai, kaip suvesti galą su galu“ (iš Haroldo Voleso Rozentalio interviu).