Tags Posts tagged with "valstybė"

valstybė

0 1134

Nacionalinė valstybė nyksta. Apie tai jau niekas nesiginčija. Ginčijamasi apie tai, kas pakeis tautinę valstybę. Vieni teigia, kad tai bus pasaulinė vyriausybė, kiti – pasaulinė civilizacija, treti – regioninė valstybė. Tautinė valstybė iš tikrųjų traukiasi, tačiau valstybė kaipo tokia yra dar pakankamai stipri ir niekam neleis užimti jos vietos. Kalba eina ne apie korporacijų pavirtimą valstybe ir ne apie korporacinę valstybę, kokios buvo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Italija ir 1933-45 metų Vokietija. Kalbama apie iš principo visiškai naują ir, greičiausiai, siaubingą fenomeną, kuris amžininkams gali pasirodyti ne mažiau baisus, negu XV amžiaus „naujosios monarchijos“ to laikmečio sociumui. Valstybė korporacija – tai ne rytojus, o jau ši diena. Ji jau čia, mes tiesiog neįžvelgiame jos per suskilinėjusį tautinės valstybės šarvą.

LAIKO PERGALĖ PRIEŠ ERDVĘ

Globalizacija, kaip žinia, yra toks gamybos ir mainų procesas, kai dėl to, jog informaciniai faktoriai dominuoja materialių faktorių atžvilgiu, kapitalas, kuris pavirsta elektroniniais signalais, išsilaisvina nuo visų lokalinio ir valstybinio lygmens apribojimų – erdvinių, materialių, socialinių. Tai, kaip teigia Zigmundas Baumanas, yra laiko pergalė prieš erdvę, kitaip sakant tų, kurie kontroliuoja laiką (kapitalą) pergalė prieš tuos, kurie kontroliuoja erdvę (valstybę). Susiformavus globalinėms pinigų rinkoms, valstybės galimybė kontroliuoti finansinius ekonominius srautus smarkiai sumažėjo. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje, grynai spekuliacinių tarpvaliutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijono dolerių per dieną. Tai penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybos mainų apimtis ir tiktai šiek tiek mažiau negu visų nacionalinių pasaulio bankų rezervų suma tuo momentu (1,5 trln dolerių).

Nė viena pasaulio valstybė, neskaitant JAV (dėka to, kad, pirma, amerikiečiai turi galingus karinius ir politinius muskulus, antra – Amerika yra stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) būstinių vieta) neatsilaikys nė kelių dienų prieš globalinį spekuliacinį spaudimą. Jau 1994 metais, vos po vienuolikos metų po to, kai atsirado terminas „globalizacija“, Meksikos finansinė krizė akivaizdžiai parodė valstybės silpnumą globalinės rinkos akivaizdoje (G-7, Pasaulio bankui ir TVF pavyko sukrapštyti Meksikai vos 50 milijardų dolerių).

Globalizacijos dėka valstybinis ir lokalinis lygmenys pasitraukė į antrą planą, o globalinis ir regioninis – išėjo į pirmą. Šiuolaikinio pasaulio makroregionalizacija turi du aspektus. Pirmiausiai tai viršnacionalinių ekonominių ir politinių struktūrų, tokių kaip ES, formavimasis. Antras, kur kas svarbesnis dalykas – jau dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradęs fenomenas, kurį žinomas japonų vadybininkas ir publicistas, kelių ekonominių bestselerių autorius Kenitis Omaja knygoje „Tautinės valstybės pabaiga: Regioninių ekonomikų pakilimas“ (1995) pavadinio valstybe-regionu (arba regionine ekonomika – akivaizdus poleminis iššūkis Brodelio ir Valersteino „pasaulinei ekonomikai).

Omajo nuomone, būtent regioninė ekonomika, o ne nuosmukį patirianti tautinė valstybė yra natūralus verslo vienetas globalioje informacijoje ekonomikoje. Be to, nepriklausomai nuo to, ar regioninė ekonomika veikia vienos ar kitos valstybės ribose kaip autonominis ekonominis darinys (Silicio slėnis, San Paulo aglomeracija Brazilijoje, Šiaurės Italija) ar išsidėsčiusi per kelias valstybes (Rusijonas-Langedokas-Katalonija; Penangas-Medanas-Phuketas). Regioninė ekonomika sprendžia regionines problemas, naudodamasi globaliais resursais. Regioninė ekonomika kur kas glaudžiau susijusi su kitomis regioninėmis ekonomikomis, nei su sava valstybe.

Regioninės valstybės funkcionavimą lemia grynai ekonominiai, o ne politiniai ar, juo labiau, socialiniai imperatyvai. Regioninė valstybė – tai paklausos ir pasiūlos vienetas, ir nieko daugiau. Ir dėl to jos gyventojų skaičius neturi viršyti 20 milijonų žmonių (kitaip nebus užtikrinta piliečių kaip vartotojų visuma, visi turi būti sąlyginai turtingi), bet ir negali būti mažesnis kaip 5 milijonai žmonių (kad būtų sutaupyta paslaugų sąskaita, ypač tų, kurios svarbios aktyviam dalyvavimui globalioje ekonomikoje). Tokiu būdu, globali ekonomika – tai ne vientisas audinys, bet tinklas iš 100-200 taškų-mazgų, kurie visų pirma susiję tarpusavyje. Jie tarsi sklando virš likusio pasaulio su jo tautinėmis valstybėmis ir pasaulis šiam tinkui absoliučiai nerūpi.

Tai, ką Omaja pavadino „valstybe-regionu“, Filipas Bobitas vadina „valstybe-rinka“ (market-state), kuri pamažu pakeičia tautinę valstybę. Jeigu pastarosios imperatyvai turėjo politinį-ekonominį pobūdį, o 1945-1975 dar ir socialinį, tai region-state arba market-state imperatyvai ir prasmė yra visų pirma ekonomika, o jau paskui politika ir dar mažesne prasme – socialinė funkcija. Iš esmės ir viena, ir kita – tai ne kas kita, kaip valstybės desocializacija, denacionalizacija ir tam tikra prasme deteritorializacija. Ir jeigu valstybė-regionas dar gali išsaugoti teritorinę valstybę, o tuo pat metu išlaikyti ir socialinės bei politinės valstybės bruožus, tai valstybė-rinka šitas charakteristikas iš esmės praranda. Tokiu būdu valstybė-regionas – tai pereinamoji forma link struktūros, kuri išties yra adekvati Pax Globalica – valstybės-rinkos. Teisingiausia būtų kalbėti apie rinkos valstybingumą. Konkrečią istorinę formą, adekvačią globalinei rinkai ir rinkos valstybingumui, aš vadinu valstybe-korporacija (corporation-state).

VALSTYBĖ – KLANAS

Valstybė-korporacija – tai toks darinys, kurio sandara, tikslai ir funkcionavimas susiję visų pirma su ekonomika, kitaip sakant, siekia minimalizuoti politines ir socialines sąnaudas, reikalingas išsilaikyti konkrečioje teritorijoje – nuo suvedimo į minimumą socialinių įsipareigojimų, būdingų valstybei, iki atliekamų, ekonomiškai nerentabilių korporacinės valstybės požiūriu gyventojų (kurie arba nebegauna savo „pyrago dalies“ arba fiziškai pašalinami iš realaus gyvenimo).

Kai tik svarbiausiu dalyku valstybėje paskelbiamas ekonominis konkurencingumas globaliniu mastu, apie socialinę ir nacionalinę valstybės sferas galima pamiršti – valstybė pradeda elgtis kaip korporacija, kurioje viską lemia ekonominis efektyvumas: „išgyvena stipriausias“ ir „nieko asmeniško“.

Tautinė valstybė, žinoma, yra neadekvati neoliberalios globalizacijos pasauliui, kadangi yra apkrauta socialiniais įsipareigojimais gyventojų masių atžvilgiu. Industrinėje epochoje tokių funkcijų vykdymas – ne labdara, bet imperatyvas. Pirma – industrinei gamybai reikalinga masinė darbininkija ir masinė vidurinė klasė. Antra – industrinė epocha, tai epocha sisteminių pasaulinių karų, kuriuose kaunasi kariniai pramoniniai kompleksai, t.y. nacijos apskritai, iš čia seka būtinybė imtis socialinių-politinių priemonių, kurios užtikrintų tautos vienybę. Trečia – industrinėje epochoje egzistavo sisteminis antikapitalizmas (TSRS), logiškai sekantis iš kapitalizmo prigimties. Dviejų pasaulių priešprieša privertė buržuazinę valstybę įgauti tokį pavidalą, kuris apskritai nebūdingas kapitalizmo prigimčiai ir jai prieštarauja – Welfare nation state, t.y. tapti visuotinės gerovės valstybe.

Tolimesnis tautinės valstybės, ir kaip nation, ir kaip welfare – vystymasis turėjo nuvesti į tokį radikalų pajamų ir valdžios perskirstymą, kad viešpataujantis elitas būtų paprasčiausiai virtęs vidutinės klasės viršūnėmis. Tokios ateities baimė ir klausimas „kas bus toliau?“ atsispindėjo žymiojoje ataskaitoje „Demokratijos krizė“, kurią parašė Zbignevas Bžezinskis, Mišelis Krozjė ir Dzedzis Vatanukis, gavę Trišalės komisijos užsakymą.

Globalinei informacinei postindustrinei ekonomikai su jos inovatyvumu ir gamybinių pajėgumų perkėlimu į Pietus, nereikalingos masinės darbininkų ir vidurinės klasės. Sisteminių pasaulinių karų dėl hegemonijos epocha pasibaigė, kapitalizme atsirado hegemonas – Amerika (nuo devintojo dešimmečio – Globoamerika). TSRS nebeegzistuoja. Jau nebereikia nieko maitinti ir taikyti. Toliaregiai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Dednis ir Aikenberis, iškart, kai tik baigėsi šaltasis karas, numatė welfare state demontažą. Tačiau jiems matomai ir į galvą negalėjo ateiti, kad drauge su forma bus demontuotas ir sugriautas turinys – nation-state, kadangi nation nustojo būti tiek gamybos organizavimo, tiek politikos organizavimo kovoje dėl dominavimo pasaulyje, forma. Ir dėl to nation-state, drauge su kuria pasitraukia politika ir pilietinė visuomenė (likit sveikos, politologija ir sociologija) vietą užima corporation-state. Be to, sparčiausiai šis procesas vyksta ne kapitalistinės sistemos periferijoje.

Taigi: valstybė korporacija – tai toks administracinis-ekonominis kompleksas, kuris, atrodydamas bent jau formaliai kaip valstybinis aparatas, vaidina savarankišką ir lemiamą vaidmenį konkrečioje valstybėje. Jis tuo pat metu daro tos šalies ekonominius, politinius ir nacionalinius interesus priklausomais nuo korporatyvinių, ar, bent jau, žvelgia į pirmuosius interesus per antrųjų prizmę. Šis kompleksas privatizavo savo naudai valstybei kaip institucijai būdingas valdžios funkcijas ir tuo pat metu atsisakė vykdyti didžiumą valstybei būdingų socialinių įsipareigojimų bei funkcijų (arba smarkiai jas apkarpė). Vidinis valstybės-korporacijos organizacijos principas – klanas. Būtent klanas, o ne fizinis individas, kaip tautinėje valstybėje, yra bazinis socialinis valstybės-korporacijos vienetas.

Tautinė valstybė ne iš karto pavirsta valstybe-korporacija. Iš pradžių ji denacionalizuojama ir privatizuojama, kol iš valstybingumo belieka minimali sienų bei teritorijos kontrolė ir represinė galia, kuri smarkiai išauga, kadangi vyksta denacionalizavimas bei desocializavimas, o tai kelia masinius protestus ir neramumus. Kaip pastebėjo vienas iš Meksikos valstiečių lyderis, „globalizacijos kabarete“ valstybė pradeda šokti striptizą ir galiausiai iš jos belieka tik tai, kas būtiniausia – represinis aparatas. Nacionalinės vyriausybės liaujasi buvusios ir nacionalinėmis, ir vyriausybėmis, pavirsdamos korporacijų administracijos organais.

Suprantama, šis scenarijus – tai silpnų Pietų, buvusio trečiojo pasaulio šalių dalia. Stipresnės tų pačių Pietų valstybės patys pavirsta valstybėmis-korporacijomis: jeigu šalis nedidelė, tai kalba eina apie vieną korporaciją, jei didesnė – apie kelias (pavyzdžiui, Kolumbijoje esama dviejų narkokartelių – Kalio ir Medeljino ir iš dalies Revoliucinė Kolumbijos armija (FARC). Korporatizacijos procesai vyksta ir tokiose šalyse kaip Rusija, Indija, Indonezija, Kinija, Brazilija. Šiose stambiose valstybėse, dėl jų didumo, gyventojų skaičiaus, galingos ir aukštos kultūros, istorinių tradicijų ir pretenzijų įgyti jei ne supervalstybės, tai bent regioninės galybės statusą, valstybės virtimas korporacija vyks itin aštriai, prieštaringai, konfliktiškai, sukels didžiulius socialinius sukrėtimus. Valstybių virtimas korporacijomis vyksta ir Šiaurėje. Tarkime, Amerika – tai ne tik ir ne tiek valstybė, kiek Globoamerika: amerikietiškų transnacionalinių korporacijų matrica, su kuria vienaip ar kitaip susijusios visos besiformuojančios valstybės-korporacijos.

PLANAI

Teroristinės organizacijos po Šaltojo karo irgi ėmė virsti politinėmis ir ekonominėmis naujo tipo korporacijomis, savotiškomis korporacijomis-kvazi valstybėmis. Vyksta totalinis pasaulio virtimas korporacijomis, kas išoriškai primena finalinius Romos imperijos šimtmečius ir XIV-XV šimtmečius Europoje. XXI amžius taps įvairių korporacijų šimtmečiu – įvairių savo kilme, forma, galia, tačiau vienodų savo esme. Ir tai taps labai rimtu išbandymu tokiam krikščioniškam žmonijos iškovojimui, kaip asmenybė, kuriai nebebus kuo pasikliauti, kaip tik pačia savimi ir teks pavirsti vieno asmens korporacija.

Desocializacija, vykstanti valstybėje korporacijoje turi ir kitą aspektą. Kadangi šiuolaikinė globali politika, bent jau svarbiausios jos sferos (prekyba ginklais, nafta, brangiaisiais metalais, auksu, narkotrafikas, prostitucija, porno biznis) tapo globalia kriminaline ekonomika, kurios normalus funkcionavimas pagrįstas valstybinių ir tarptautinių įstatymų laužymu, tai korporacija-valstybė yra iš esmės korporacinė-kriminalinė valstybė. Netgi iki to, kad tam tikrose pasaulio zonose kriminalinis pobūdis pradeda dominuoti. Visa eilė Afrikos valstybių taip ir vadinamos: „valstybė-banditė“. Jas taip pavadino M. Šacbergas, savo puikiame darbe „Engimo Zaire dialektika“. Korporatizacija ir kriminalizacija, vykstanti tautinėse valstybėse – tai dvi vieno medalio pusės, du vienas kitą spartinantys ir vienas kitą palaikantys procesai.

Būtent korporatyvumas (nevalstybingumas ar netgi antivalstybingumas) padaro valstybę-korporaciją idealia globalinės kriminalinės ekonomikos struktūra ir forma. Globalinėje ekonomikoje riba tarp kriminalinės ir teisinės zonų ištrinta: „pelnas aukščiau visko“. Kriminaliniai pinigai ir kriminalinės struktūros, kriminalinės revoliucijos (panašios į banditų įsigalėjimą Rusijoje prie Jelcino) – tai labai stiprios ir efektyvios priemonės, korporatizuojant valstybę (nekalbant jau apie pirminio kapitalo kaupimą) ten, kur legalių ekonominių priemonių ir mechanizmų tam nepakanka ar tiesiog nėra. Reikia tik truputėlį padėti. Be viso kito – sunaikinti, pasitelkus į pagalbą reorganizacijų grandinę, teisėtvarkos organus, paverčiant jas jėgos struktūromis. Jėgos struktūra – tai jau nebe teisėtvarkos organas, o galia pagrįsto verslo personifikatorė.

Valstybė korporacija yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ar anapus įstatymo ir bausmės ribos. Tai iš principo naujas (post buržuazinis ir tuo pat metu postcivilizacinis) fenomenas ne tik valstybingumo, bet ir ekonomikos, teisės, moralės požiūriu. Į valstybę korporaciją atrenkamas ir atitinkamas socialinis, antropologinis tipas, konkreti žmogiškoji medžiaga.

Valstybės korporatizavimą ir kriminalizavimą pasitinka priešingas procesas – kriminalo politizavimas ir etatizavimas. Kriminaliniai karteliai transformuojasi į valstybes korporacijas (kontroliuojančias konkrečią teritoriją ar bent jau judėjimo zonas) ir tai dar labiau silpnina tautines valstybes. O šiuolaikinės globalinės ekonomikos, kurioje kriminalinės korporacijos yra tokie patys ekonominiai agentai kaip ir tautinės valstybės ar transnacionalinės korporacijos, požiūriu, tarp kriminalo ir nekriminalo (t.y. tiesiog korporacijų, valstybių korporacijų, tautinių valstybių, regioninių ekonomikų ir t.t.) jokio skirtumo nėra. Visa tai tėra taškai ir mazgai pasauliniame globaliniame tinkle, kuriame neliko vietos 80% planetos gyventojų ir kuris formuojasi virš tų nebereikalingų žmonių kaip savotiška supervisuomenė.

Valstybės tirpimo (jau pasirodė ir tokie terminai) procesas vis spartėja, ypač ten, kur valstybė stipresnė už visuomenę, kur visuomenė kaipo tokia (t.y. pilietinė visuomenė) silpna ar jos praktiškai niekad nebūta. Taip yra, pavyzdžiui, už šiaurės Atlanto kapitalistinės sistemos branduolio ribų. Ir jeigu Azijos visuomenėse valstybių desocializavimo kelyje pasipainioja vietinės kolektyvistinės tradicijos ir korporacijos, tai Lotynų Amerikoje, nemusulmoniškoje Afrikoje ir ypač buvusiose komunistinėse šalyse tokių kliūčių nepasitaiko.

AKMENĖLIAI ANT JŪROS KRANTO

Viskas, kas čia pasakyta, vis dėlto nereiškia, kad valstybė jau praktiškai išnyko. Valstybės marketizacijos/korporatizacijos procesas dar nesibaigė, čia įmanomi ir atgaliniai judesiai. Pirmas dalykas, tautinė valstybė, ypač esanti branduolyje, dar turi jėgų priešintis. Ypač jeigu joje, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, esama galingų socialinių tradicijų, kurių šaknys slypi ne tik naujuosiuose amžiuose, bet ir viduramžiuose (viduramžių korporatyvumas buvo iš principo kitoks nei postkapitalizmo laikais, jis buvo socialinis, o ne ekonominis ir kad jų nepainiotume, teisingiau būtų kalbėti apie korporacionalumą). Ir kuo galingesnės šios šaknys, tuo lėčiau vyksta nation-state atmirimas ir jos pavirtimas corporation-state.

Antras dalykas – nation-state yra tas kevalas ir tas resursas, kurį naudoja tarpusavio kovoje egzistuojančios tos valstybės viduje korporacijos-valstybės. Ir būtent ant tų nacionalinių valstybių gyventojų pečių užkraunamos jų problemos – nuo savo skolų padengimo iki karų, kurie kariaujami tautinių valstybių vardu.

Trečia – tautinės valstybės fasado išsaugojimas leidžia nuslėpti grobuonišką korporacinės-kriminalinės valstybės prigimtį, pateikti korporacinius-kriminalinius konfliktus kaip nacionalinius-valstybinius. „Kur protingas žmogus slepia akmenėlį? Tarp akmenėlių ant jūros kranto“. Juolab, kad korporacija-valstybė, formaliai įsikūrusi toje pačioje teritorijoje kaip ir tautinė valstybė, kaip ją sudarančių struktūrų visuma, pasireiškia labiau kaip suma, o ne kaip visuma ir dėl to jos potencialas visada bus silpnesnis už tautinės valstybės potencialą.

Naujosios epochos konfliktai dar tam tikrą laiką vyks savo sena forma, su senomis vėliavomis ir tiktai tada, kai pastarosios susidėvės, o naujieji agentai galutinai atsistos ant kojų, prasidės korporacijų-valstybių brave new world ir iškils uždavinys apskritai atsikratyti valstybių. Būtent šia kryptimi, priešinga tai, kuria vystėsi Vakarų Europos valdžios struktūros nuo „ilgojo XVI amžiaus“ (1453–1648 metais), vystosi šiandien valstybės, jau pergyvenusios savo apogėjų – formą ir fazę, pavadintą „tautine valstybe“.

Korporacija-valstybė turi nemažai požymių, kurie suartina ją su ankstyvojo kapitalizmo tiek valstybėmis, tiek struktūromis, tokiomis kaip britų Ost Indijos kompanija ir ikikapitalistinėmis valdžios struktūromis. Kelias į valstybę korporaciją – tai „atgal į ateitį“ arba „pirmyn į praeitį“. Greičiausiai korporacija-valstybė įveiks savo kelią nuo tautinės valstybės iki nevalstybinių valdžios formų greičiau negu XV-XVI amžių kunigaikštystės pavirto tautinėmis valstybėmis. Suprantama, taip nutiks, jeigu niekas nepasuks atgalios ar nedeformuos šitos „pažangos“. Juk mes kalbame apie sistemas ir evoliuciją, tačiau esama dar ir subjekto bei revoliucijos, egzistuoja kova, kuri, kaip teisingai pastebėjo Heraklitas, yra „viso ko motina“. Kas gi galėtų apraminti įsisiautėjantį galiūną – valstybę-korporaciją?

Kažkada Baringtonas Mūras pastebėjo, kad revoliucijos dažniau užgimsta ne iš pergalingų aukštyn besibraunančių klasių šūkių, bet iš priešmirtinių dejonių tų, kuriuos tuoj tuoj nuplaus progreso bangos. Senosios vidurinė ir darbininkų klasės paverčiamos lokalais – tais, kurie, skirtingai nei globalai, palieka savo gyvenamąsias vietas kaip pabėgėliai ar migrantai, legalūs ar nelegalūs. Tai yra vienas iš pasipriešinimo rezervuarų. Esama ir kitų.

Bet kokiu atveju korporacija-valstybė ir nuo jos neatsiejama denacionalizacija bei desocializacija negali nepagimdyti kažko panašaus į social-nacionalizmą – kaip savo socialinę antitezę. Šioje antitezėje išsitrina Postmoderno epochai (1789-1991) būdingi prieštaravimai tarp „kairės“ ir „dešinės“, šis naujas judėjimas gali suvienyti „reakcingojo progresizmo“ rėmuose visus, kam iškilo grėsmė tapti žaliava valstybei-korporacijai. Neoliberalizmui gali būti priešpastatytas konservatyvizmas ir marksizmas. Valstybės korporacijos „herojų“ sociopatalogijai galima priešpastatyti solidarumą. Kriminaliniam kolektyvizmui ir klaniškumui – individualizmą. Ar tai garantuos sėkmę? Visiškai ne. Tačiau tai nereiškia, kad reikia su džiaugsmu priimti „progresą“, kuris tau brukamas. „Tai ne mano progresas“. – sako Kandidas, pagrindinis brolių Strugackių „Sraigės ant šlaito“ herojus. – „Ties manimi jis suklups“. Ir, suspaudęs rankoje skalpelį, išeina į Mišką. Aš kalbu apie tai, kad visa istorijos eiga per artimiausius 30-40 metų gali būti pakeistas įsikišus jėgoms ir stichijoms, kurios yra žymiai galingesnės už valstybę-korporaciją. Tačiau tai jau kita tema.

0 2107

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

13 31069

Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats asmuo Andrius Tapinas nėra koks tai raupsuotasis, kuris varytų visą šalį į neviltį ir kuriam kristų visa kaltė dėl svarbiausių visuomenės problemų (net neskaitant to, kad yra viešas asmuo, privalantis jausti atsakomybę), bet jis yra puikiausias demoralizuotos liaudies atspindys. Šis žmogus – išmanus demagogas, neeilinis tuo, kad puikiai valdo viešuosius ryšius ir geriausiai apčiuopia, kokiu metu ką ir kaip sakyti, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir virškintų manipuliacijoms neatsparūs, jokio rimtesnio mentalinio išprusimo neturintys šalies piliečiai, kurie tik seka atpalaiduotu žvilgsniu, ką televizijos ar interneto cirkas sugros.

Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus. Tapinas, gudriai pasitelkdamas internetinę trydą, randa puikią prieigą prie intelektualiai neatsparaus jaunimo per televiziją, auksinius protus, konkursėlius. Visur pilna jo pasisakymų jautriausiomis temomis, dažniausiai dirbtinai sufabrikuotomis žiniasklaidos, be jokio svarbaus turinio. Kiek man žinoma, tas pats žmogus važinėjasi po mokyklas ir mokyklos jį geranoriškai priima. O kodėl turėtų nepriimti: svarbu, kad žinomas asmuo… nepaisant to, kad tas pats žmogus aptakiausiai skatina patyčias, bet mokyklose sykiu rengiamos savaitės be patyčių? Meluoti sau ir šypsotis galima be jokio pasipriešinimo. Bėda ta, kad tokiems personažams kaip Tapinas nėra jokios atsvaros, jokio kritinio proto. Aš bent jau nepamenu, kad mano buvusi mokykla būtų pakvietusi iškilių rašytojų ar kultūros žmonių, kad pristatytų savo kūrybą. Gal išties blogai prisimenu, bet ties tuo nesiplėsiu.

Sufabrikuota nuomonė (memas) yra žuvis, kuri praryjama su kaulais be jokio svarstymo: Tapinas – ir ne tik jis – tampa jaunimo dievaičiu, autoritetu ir nuomonės lyderiu. Jis išties vizualiai primena objektyvų žurnalistą. Didžiausias melas yra labai panašus į tiesą: tuo galime paaiškinti, kad apie rūbų dizainą tariamai išmananti stilistė puikiai primeta savo apverktinai vulgarų pasaulėvaizdį feisbuko sekėjams.

Tie patys hipsteriai, kurie stačiai pabrėžia, kad turi savo nuomonę, iš tiesų retransliuoja Tapiną, Valatką, Užkalnį, Jagelavičiūtę ar kitus panašius veikėjus, kurie iškyla į viešumą dėl jūsų apsileidimo ir prarydami jų postus jūs kompensuojate savo išprusimo vakuumą. Dabar labai populiaru tyčiotis iš „valstiečių“, pabūti kartu minioje su dėmesio aukomis, pabūti budelių pusėje.

Šitie naivūs žmonės neturi intelektualinio stuburo ir aš tai galiu pasakyti tiesiai jiems į akis: jūs esate gerai apdorota antrarūšė žaliava, pritaikyta politiniams reitingams kelti ir žiniasklaidos dividendams gauti. Jūsų protai nejučiom prievartaujami ir jūsų pozicija bet kuriuo politiniu klausimu tėra beždžionių veislės pamėgdžiojimas, gyvuliškų instinktų balsas, nors jūs būtinai save pristatote, pozicionuojate kaip laisvus ir progresyvius piliečius, tarsi būtumėte Landsbergienės klonai. Jūsų reikšmingas darbas, dėl kurio jaučiatės svarbūs ir reikalingi, jums netrukdo parduoti savo proto į vergiją. Tegul būna palaiminti antikos laikų vergai – jie bent žinojo, kad tokie yra. Jūs norite tapatintis su Tapinu, nes instinktyviai jaučiate galios ir populiarumo poziciją, kuri, kaip taisyklė, niekada nebūna tiesos pusėje. Tiesa jums neegzistuoja, nes girdite tik inercijos aidą.

Man sykiu ir gėda, ir skaudu, kad turime tokią visuomenę. Ir jaučiu tam tikrą kaltę, kad kol kas nežinau, kokiais būdais stabdyti šį bendrą apsileidimą, užtikrinantį, kad pavasaris į mūsų šalį dar greitai neateis.

Martynas Baldauskas

0 1170
Vladas Jurgelevičius

Nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo 26 metai. Per tuos metus nemažai išparduota Lietuvos turto teisėtomis ir ne visai teisėtomis priemonėmis, prisidengus laisva rinka, kuri viską sureguliuos. Taigi, turime ką turime. Tie, kurie dalyvavo šiuose procesuose, ir dabar valdžioje. Aš ir pats prisimenu tuos „gelbėtojus“, kurie mušdamiesi į krūtines skelbė, kad dirbsią tautos labui. Nemanau, kad kas nors ateityje pasikeis, jeigu mes ir toliau rinksime tuos pačius politikus, kurie žada, vėliau nusisuka spręsdami savo, rėmėjų, bičiulių ir kitų suinteresuotų grupuočių reikalus, piliečiams palikdami tik prievoles, pareigas, sukeliant mūsų piliečių nusivylimą, netikėjimą šviesia Lietuvos ateitimi. Drąsiai galiu sakyti, kad šiuo metu pasirinkimas yra. Puikiai suprantu savo padėtį šiuose rinkimuose, nesu partinis, tačiau dalyvauju šiuose rinkimuose su Lietuvos liaudies partija, su žmonėmis, kurie tiki Lietuvos ateitimi, kuriems žemė yra tautos, valstybės pamatas.
Prisiminkime kaip išrinktieji vertino mūsų Lietuvos piliečių siekį, pastangas išlaikyti žemę ateities kartoms. Valdžia darė viską, kad referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams neįvyktų, pasitelkiant teisėsaugos, žiniasklaidos ir kitas priemones. Visa valdžios informacija buvo ir lieka tendencinga kaip ir tais laikais, tik veikiama subtiliau.
Atominės elektrinės atsisakėme stodami į Europos sąjungą? Taip! Naujos atominės elektrinės referendumas (patariamasis) vyko 2012 m. spalio 14 dieną kartu su Seimo rinkimais. Tačiau valdžia vis tiek svarstė naujos elektrinės statymo galimybę, bandydama kaip nors išsukti aferą su LEO LT. Mokesčių mokėtojams liko prievolė uždaryti senąją, o naujos statyti neapsimoka. Uždarius atominę elektrinę, elektra pabrango, o dėl to brango ir visa produkcija. Tuo tarpu senosios VAE uždarymo finansavimas su Europos sąjungos pagalba baigsis iki 2020 metų. Tų lėšų jau dabar nepakanka, o iki elektrinės numatytų eksploatacijos darbų pabaigos 2038 metais trūksta 900 milijonų eurų. Iš kur jų paimsime? Ir vėl iš mokesčių mokėtojų?
Pagal Briuselio reikalavimus turime pertvarkyti savo ūkį taip, kad neturėtume nieko valstybinio, o viską išsipardavę tiestume rankas išmaldai. Ir čia mūsų ateitis? Suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, kaip alternatyva rusiškoms dujoms, irgi paskaičiuotas ir pamatuotas valdžios savalaikis sprendimas. Juk tai apmokės dujų vartotojai ir mes, mokesčių mokėtojai. Gamintojai, kurie gamyboje vartoja dujas, priversti pirkti brangesnes iš laivo. Dėl to priverstinio pirkimo nukenčia jų konkurencingumas. Tai per paslaugas, prekes juntame ir mes, vartotojai.
Aš esu už projektus, kurie neš naudą visuomenei ir Lietuvos valstybei. Elektros jungtys su Švedijos „Nortbalt“, su Lenkijos „LitPol Link“, „Rail Baltica“ projektai. Esu už tai, kad nebūtų meluojama, kai skaičiuojama projekto ekonominė nauda visuomenei ir piliečiams, kaip atsitiko su „Mažeikių nafta“ ir „Williams“. Negalime nepaskaičiuotai, nepamatuotai sau to leisti. Ar mes išlošime? Mes galime padaryti tik vieną išvadą: nereikia lošti, nes praktika rodo, kad pralošiame.

Mano, kaip kandidato, principiniai darbai:
1. Atstatyti 47 Konstitucijos straipsnį, kurio turinys buvo: „žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Valstybei“.
2. Performuoti užsieniečiams į nuomą, kad ir 100 metų, jau įsigytas dirbamas žemes ir miškus bei vandens telkinius.
3. Sumažinti Konstitucijoje referendumui inicijuoti numatytus 300 000 į 100 000 piliečių parašų, kas leistų patiems spręsti svarbius valstybės klausimus.
4. Alkoholio pramonė, tiekėjai, pardavėjai kartu su vartotoju prisiimtų atsakomybę už padarinius.
5. Progresiniai mokesčiai. Pagalba ir lengvatos daugiavaikėms šeimoms (pats esu iš penkių vaikų šeimos). Lengvatinis PVM tarifas maistui.
6. Skatintinas gamybinis verslas. Neapriboti draudimais užsiauginti sveiko maisto, kaip ir dalintis sėjamąja medžiaga.
7. Skatinti alternatyvią energetiką ne iš valstybės biudžeto.
8. Daryti viską, kad būtume savo šalies šeimininkais.

Pagarbiai
Jūsų kandidatas
Vladas Jurgelevičius
Kandidato sąrašo Nr. 32

0 1018

Vitalijus Balkus

Per kelias pastarąsias dienas viešojoje erdvėje sinchroniškai atsirado net keli straipsniai, kuriuose buvo bandoma įvilkti į tautinius rūbus visiems žinomą „amerikietiškos svajonės“ viziją. Neskaičiavau, kiek kartų buvo paminėti žodžiai „galimybės“ ir „efektyvumas“ bei teigta, kad Lietuva yra puiki šalis verslui vystyti.
Palikime autorių sąžinei nekritišką vieno ar kito „virtualaus verslininko“ teiginių perteikimą kaip neginčijamą tiesą. Juk „virtualus verslininkas“ tuo ir stiprus, kad moka užsidirbti iš savo paties sukurto ir vartotojui įteigto poreikio, ir jam negalioja dauguma veiksnių, įtakojančių realų sektorių. Apie pastarojo sunkumus rašiau ne vieną kartą ir šį kartą labai nesinorėtų kartoti tą patį. Juolab kad šį kartą atsirado daug įdomesnė tema.
Pagaliau visiškai atvirai buvo įgarsinta vadinamojo „modernaus verslo“ samprata, paliekanti valstybei pagalbinį vaidmenį. Valstybės pagrindas yra nebe piliečiai, o kažkas, kas vadinama „verslu“. Tiesa, toks požiūris nėra pernelyg naujas. Jis dažnai pateikiamas LLRI ultraliberalų ar stambų finansinį (bankų) kapitalą tiesiogiai atstovaujančių analitikų rekomendacijose. Pripažinsiu, sunku nesutikti, kuomet jie kalba apie biurokratinę valstybės aparato prigimtį, apie nepakankamą įstatymų kokybę ir pasirinktinį jų taikymą. Tačiau ar mes, dažnai kalbantys apie tą patį, iš tiesų matome tuos pačius problemų sprendimo kelius, o svarbiausia – tą patį siektiną tikslą?
Valstybės raidą galime nusakyti seka: „kunigaikščių valstybė“ – „monarchinė valstybė“ – „teritorinė valstybė“ – „nacijos valstybė“. Nacijos valstybės modelis – tai visuomenės modelis, kuris į piliečių institutą įtraukia plačiausius gyventojų sluoksnius. Nacijos valstybė piliečiais pavertė visus šalies gyventojus, visą naciją (etninę organizacijos formą, kurios bazinis vienetas yra individas). Valstybė ir nacija susitapatino. Aukščiausia nacijos valstybės forma – gėrovės valstybė („welfare state“), kurioje valstybė užtikrina piliečiams didžiausią socialinių paslaugų apimtį.
Virsmą iš pirmykštės kapitalistinės „teritorinės valstybės“ į gerovės valstybę mes galime stebėti ne tik skandinavų, bet ir klasikinio anglosaksų kapitalizmo šalyse. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, ir ypač „Didžiosios depresijos“ laikais Jungtinėse valstijose visiškai pagrįstai bijota panašių įvykių. Todėl tuometinis prezidentas Franklinas Rooseveltas, nepaisydamas milžiniško korporacijų spaudimo ir neapgristų kaltinimų komunistinių idėjų diegimu, pasuko šalį būtent „welfare state“ keliu. Tuomet įvyko toks postūmis, kad iki pat Ronaldo Reagano laikų išsilaikė „vienos algos“ principas, t. y. padėtis, kuomet vienas dirbantysis gali išlaikyti visą šeimą.
Neteigiu, kad tuomet buvo sukurta tikra gerovės valstybe, tačiau šis modelis buvo sąlyginai sėkmingai taikomas tol, kol jį išmontavo konservatyvi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher (1979) ir JAV prezidentas R. Reaganas (1981). Vis dėlto esu priverstas teigti, kad Didžiojoje Britanijoje išlikusi piliečiams teikiamų socialinių paslaugų dalis yra žymiai didesnė nei Lietuvoje.
Būtent gerovės valstybės modelio atsisakymo metu vyko kitas procesas – masinis stambaus kapitalo virsmas transnacionaliniu, t.y. prasidėjo procesas, kurį dabar vadiname kapitalistine globalizacija. Verslo logikos diegimas valstybės valdyme yra tiesioginis transnacionalinių kompanijų (TNK) veiklos tikslas. Nacijos valstybės modelis, ypač jei jis orientuotas į gerovės valstybės sukūrimą, yra nepriimtinas TNK, nes daug paprasčiau dirbti su unifikuotu vartotojų unifikuotoje verslo aplinkoje.
O svarbiausia, kad bendrasis valstybės raidos modelis turėjo būti paremtas vadinamuoju veiklos efektyvumu (šiuo atveju tai pelno sinonimas). Iš čia kildinama ir kapitalo bei valdžios simbiozė. Tiksliau reikėtų rašyti „kapitalo ir valdžių simbiozė“, nes TNK veikia dešimtyse valstybių. Susiformavo tam tikra eksteritorinė stambiosios buržuazijos klasė, kuri kartais vadinama „hiperburžuazija“, o „Ekonomikos smogiko išpažinties“ autoriaus J. Perkinso apibūdinama kaip „korporatokratija“.
Simbiotiniai valdžios ir kapitalo santykiai, kuriuose valdžia tampa kapitalo „ekonominių laisvių“ garantu, verčia mus kitaip traktuoti patį naująjį valstybės modelį. Iš visų šio modelio apibūdinimų taikliausias man atrodo „valstybes-korporacijos“ terminas.
Valstybė-korporacija – tai vienalytis vadžios ir privačios nuosavybės darinys, kurio funkciniai uždaviniai grįsti bendrojo ekonominio efektyvumo siekiu. Atitinkamai šio modelio sėkmė grindžiama verslui būdingais kriterijais, kurių vienas yra išlaidų mažinimas, t.y. neperspektyvių ir nuostolingų piliečių atsisakymas. Valstybės-korporacijos požiūriu, nerentabili piliečių dalis turi būti atskiriama nuo bendrojo gėrybių „pyrago“ dalybų arba išstumiama už sistemos ribų. Būtent tą mes matome stebėdami emigracinius procesus Lietuvoje.
Kai tik valstybė pradeda deklaruoti konkurencinio efektyvumo siekį kaip pagrindinį savo veiklos tikslą, tuoj pat pamiršti apie socialines ir nacionalines valstybės sudedamąsias. Valstybė ima veikti kaip korporacija, kuriai principas „išgyvena stipriausias“ tampa pagrindiniu principu. Formaliai valstybė-korporacija išlaiko visus nacionalinės valstybės atributus, maža to, dalis teisės aktų gali ganėtinai griežtai reglamentuoti formalią nacijos atributikos apsaugą, tačiau po šiuo kevalu slepiasi jau visai kitas darinys.
Ypač aiškiai tai pastebima didžiausiame kapitalistinės globalizacijos darinyje – Europos Sąjungoje. Svarbiausi sprendimai deleguoti centrinei sąjungos valdžiai, tačiau atskiroms Europos šalims palikta teisė į formalius suvereniteto simbolius. (Tai, beje, yra vienas esminių skirtumų tarp ES ir TSRS. Pastarojoje buvo ypač nekenčiami nacionalinį suverenitetą primenantys simboliai.)
Valdžios organai valstybėje-korporacijoje pirmiausia atstovauja grupiniams interesams. Grupės, cecho ar klano vaidmuo tokioje valstybėje apskritai yra pats svarbiausias. Valdžia joje tiesiogiai vykdys korporacijų nurodymus arba savo sprendimus perleis per korporacinių interesų prizmę. Savaime suprantama, kad stiprėjant grupiniams interesams mažėja individo (piliečio) vaidmuo . Ankstesnėje nacijos valstybėje piliečio galimybės įtakoti valdžios sprendimus buvo ribotos dėl atstovaujamosios demokratijos modelio (o kito modelio dar nebuvo), tuo tarpu valstybėje-korporacijoje apskritai nėra jokių realių svertų daryti įtaką valdžios sprendimams. Parlamentinėje atstovaujamoje demokratijoje sprendimų priėmimo įrankiai – partijos. Todėl būtent partijos yra pirmiausia privatizuojamos, paverčiant jas korporacinių interesų atstovėmis.
Turėtume pakalbėti ir apie įstatymus bei jų taikymą valstybėje-korporacijoje. Čia galioja du įstatymų priėmimo principai. Pirmasis – diegti korporacinės etikos normas teisėje. Kitas, mums geriau pažįstamas, – formaliai išlaikyti nacijos valstybei būdingas teisės normas, tačiau veikti ne pagal jas, o pagal korporacinės etikos normas.
Esu priverstas tarti pagiriamąjį žodį LLRI, kuris nuolat pasisako už korporacinės etikos normų legitimavimą perkeliant jas į valstybės teisę. Tai bent jau sąžininga, nors man asmeniškai ir nepriimtina, nes valstybė-korporacija nuo to netaps patrauklesnė. Antruoju atveju, kuomet korporacinės etikos normos taikomos ne de jure, o de facto, mes irgi matome tam tikras taisykles, kurios galbūt mažiau patinka moderniems verslininkams, nes sukuria uždaresnę sistemą, tačiau jos nėra žymiai blogesnės piliečio atžvilgiu.
Už įstatymo ribų sudaromi susitarimai tarp valdžios ir korporacijų bei tarpusavio susitarimai tarp korporacijų yra normalus reiškinys valstybėje-korporacijoje. Mes net negalime vartoti žodžio „korupcija“, nes, vadovaujantis korporacine etika, tai tampa įprastu komunikacijos procesu. Juo labiau reikia nepamiršti, kad korupcija – tai visuomeninių funkcijų panaudojimas privatiems interesams. Taigi visuomeninės funkcijos ir privatus sektorius yra skirtingi dalykai. Išplitus simbiotiniams santykiams tarp kapitalo ir valstybės aparato, mes jau nebegalime atskirti, kur vieši, o kur privatūs interesai. Jau šiandien pas mus pakanka jungtinių struktūrų (viešosios įstaigos, institutai ir t.t.), kurių veikla yra paremta simbiotiniais valdžios ir kapitalo ryšiais.
Negaliu teigti, kad mes jau gyvename valstybėje-korporacijoje, tačiau tendencija sulydyti kapitalą ir valstybės valdymą aiškiai pastebimą, ir ji tik stiprės. Oligopolinių junginių formavimas šalies viduje, o svarbiausia – TNK atėjimas paverčia ne tik Lietuvą bet ir visas buvusias Rytų bloko valstybes idealia terpe šiam modeliui įsigalėti. Šį procesą dar labiau pagreitina pilietinės savivaldos ir pilietinės kontrolės mechanizmų nebrandumas, įprotis gyventi politiškai ir ekonomiškai tvirtai valdomoje visuomenėje, susiformavęs sovietinio socializmo (o gal vis dėlto valstybinio kapitalizmo?) metais.
Vienas dalykas, kai apie įstatymų skaidrumą kalba korporacijos, ir visai kitas, kai apie tą patį kalba pilietinės valstybės šalininkai. Jei apsiribosime antraščių ir pavienių citatų skaitymu, galėsime susidaryti klaidingą įspūdį – juk stambus korporacinis verslas pasisuko veidu į pilietį. Maža to, nemažai piliečių šiandien noriai palaiko stambųjį kapitalą atstovaujančius politikus. Jie nesuvokia, kad tariamo efektyvumo bei konkurencingumo vardan bus smarkiai nutolta nuo nacijos valstybės modelio ir gerovės valstybė taps nebeįmanoma.
2011 m.