Žymės Posts tagged with "valstybė"

valstybė

0 1769

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

13 30766

Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats asmuo Andrius Tapinas nėra koks tai raupsuotasis, kuris varytų visą šalį į neviltį ir kuriam kristų visa kaltė dėl svarbiausių visuomenės problemų (net neskaitant to, kad yra viešas asmuo, privalantis jausti atsakomybę), bet jis yra puikiausias demoralizuotos liaudies atspindys. Šis žmogus – išmanus demagogas, neeilinis tuo, kad puikiai valdo viešuosius ryšius ir geriausiai apčiuopia, kokiu metu ką ir kaip sakyti, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir virškintų manipuliacijoms neatsparūs, jokio rimtesnio mentalinio išprusimo neturintys šalies piliečiai, kurie tik seka atpalaiduotu žvilgsniu, ką televizijos ar interneto cirkas sugros.

Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus. Tapinas, gudriai pasitelkdamas internetinę trydą, randa puikią prieigą prie intelektualiai neatsparaus jaunimo per televiziją, auksinius protus, konkursėlius. Visur pilna jo pasisakymų jautriausiomis temomis, dažniausiai dirbtinai sufabrikuotomis žiniasklaidos, be jokio svarbaus turinio. Kiek man žinoma, tas pats žmogus važinėjasi po mokyklas ir mokyklos jį geranoriškai priima. O kodėl turėtų nepriimti: svarbu, kad žinomas asmuo… nepaisant to, kad tas pats žmogus aptakiausiai skatina patyčias, bet mokyklose sykiu rengiamos savaitės be patyčių? Meluoti sau ir šypsotis galima be jokio pasipriešinimo. Bėda ta, kad tokiems personažams kaip Tapinas nėra jokios atsvaros, jokio kritinio proto. Aš bent jau nepamenu, kad mano buvusi mokykla būtų pakvietusi iškilių rašytojų ar kultūros žmonių, kad pristatytų savo kūrybą. Gal išties blogai prisimenu, bet ties tuo nesiplėsiu.

Sufabrikuota nuomonė (memas) yra žuvis, kuri praryjama su kaulais be jokio svarstymo: Tapinas – ir ne tik jis – tampa jaunimo dievaičiu, autoritetu ir nuomonės lyderiu. Jis išties vizualiai primena objektyvų žurnalistą. Didžiausias melas yra labai panašus į tiesą: tuo galime paaiškinti, kad apie rūbų dizainą tariamai išmananti stilistė puikiai primeta savo apverktinai vulgarų pasaulėvaizdį feisbuko sekėjams.

Tie patys hipsteriai, kurie stačiai pabrėžia, kad turi savo nuomonę, iš tiesų retransliuoja Tapiną, Valatką, Užkalnį, Jagelavičiūtę ar kitus panašius veikėjus, kurie iškyla į viešumą dėl jūsų apsileidimo ir prarydami jų postus jūs kompensuojate savo išprusimo vakuumą. Dabar labai populiaru tyčiotis iš „valstiečių“, pabūti kartu minioje su dėmesio aukomis, pabūti budelių pusėje.

Šitie naivūs žmonės neturi intelektualinio stuburo ir aš tai galiu pasakyti tiesiai jiems į akis: jūs esate gerai apdorota antrarūšė žaliava, pritaikyta politiniams reitingams kelti ir žiniasklaidos dividendams gauti. Jūsų protai nejučiom prievartaujami ir jūsų pozicija bet kuriuo politiniu klausimu tėra beždžionių veislės pamėgdžiojimas, gyvuliškų instinktų balsas, nors jūs būtinai save pristatote, pozicionuojate kaip laisvus ir progresyvius piliečius, tarsi būtumėte Landsbergienės klonai. Jūsų reikšmingas darbas, dėl kurio jaučiatės svarbūs ir reikalingi, jums netrukdo parduoti savo proto į vergiją. Tegul būna palaiminti antikos laikų vergai – jie bent žinojo, kad tokie yra. Jūs norite tapatintis su Tapinu, nes instinktyviai jaučiate galios ir populiarumo poziciją, kuri, kaip taisyklė, niekada nebūna tiesos pusėje. Tiesa jums neegzistuoja, nes girdite tik inercijos aidą.

Man sykiu ir gėda, ir skaudu, kad turime tokią visuomenę. Ir jaučiu tam tikrą kaltę, kad kol kas nežinau, kokiais būdais stabdyti šį bendrą apsileidimą, užtikrinantį, kad pavasaris į mūsų šalį dar greitai neateis.

Martynas Baldauskas

0 1085
Vladas Jurgelevičius

Nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo 26 metai. Per tuos metus nemažai išparduota Lietuvos turto teisėtomis ir ne visai teisėtomis priemonėmis, prisidengus laisva rinka, kuri viską sureguliuos. Taigi, turime ką turime. Tie, kurie dalyvavo šiuose procesuose, ir dabar valdžioje. Aš ir pats prisimenu tuos „gelbėtojus“, kurie mušdamiesi į krūtines skelbė, kad dirbsią tautos labui. Nemanau, kad kas nors ateityje pasikeis, jeigu mes ir toliau rinksime tuos pačius politikus, kurie žada, vėliau nusisuka spręsdami savo, rėmėjų, bičiulių ir kitų suinteresuotų grupuočių reikalus, piliečiams palikdami tik prievoles, pareigas, sukeliant mūsų piliečių nusivylimą, netikėjimą šviesia Lietuvos ateitimi. Drąsiai galiu sakyti, kad šiuo metu pasirinkimas yra. Puikiai suprantu savo padėtį šiuose rinkimuose, nesu partinis, tačiau dalyvauju šiuose rinkimuose su Lietuvos liaudies partija, su žmonėmis, kurie tiki Lietuvos ateitimi, kuriems žemė yra tautos, valstybės pamatas.
Prisiminkime kaip išrinktieji vertino mūsų Lietuvos piliečių siekį, pastangas išlaikyti žemę ateities kartoms. Valdžia darė viską, kad referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams neįvyktų, pasitelkiant teisėsaugos, žiniasklaidos ir kitas priemones. Visa valdžios informacija buvo ir lieka tendencinga kaip ir tais laikais, tik veikiama subtiliau.
Atominės elektrinės atsisakėme stodami į Europos sąjungą? Taip! Naujos atominės elektrinės referendumas (patariamasis) vyko 2012 m. spalio 14 dieną kartu su Seimo rinkimais. Tačiau valdžia vis tiek svarstė naujos elektrinės statymo galimybę, bandydama kaip nors išsukti aferą su LEO LT. Mokesčių mokėtojams liko prievolė uždaryti senąją, o naujos statyti neapsimoka. Uždarius atominę elektrinę, elektra pabrango, o dėl to brango ir visa produkcija. Tuo tarpu senosios VAE uždarymo finansavimas su Europos sąjungos pagalba baigsis iki 2020 metų. Tų lėšų jau dabar nepakanka, o iki elektrinės numatytų eksploatacijos darbų pabaigos 2038 metais trūksta 900 milijonų eurų. Iš kur jų paimsime? Ir vėl iš mokesčių mokėtojų?
Pagal Briuselio reikalavimus turime pertvarkyti savo ūkį taip, kad neturėtume nieko valstybinio, o viską išsipardavę tiestume rankas išmaldai. Ir čia mūsų ateitis? Suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, kaip alternatyva rusiškoms dujoms, irgi paskaičiuotas ir pamatuotas valdžios savalaikis sprendimas. Juk tai apmokės dujų vartotojai ir mes, mokesčių mokėtojai. Gamintojai, kurie gamyboje vartoja dujas, priversti pirkti brangesnes iš laivo. Dėl to priverstinio pirkimo nukenčia jų konkurencingumas. Tai per paslaugas, prekes juntame ir mes, vartotojai.
Aš esu už projektus, kurie neš naudą visuomenei ir Lietuvos valstybei. Elektros jungtys su Švedijos „Nortbalt“, su Lenkijos „LitPol Link“, „Rail Baltica“ projektai. Esu už tai, kad nebūtų meluojama, kai skaičiuojama projekto ekonominė nauda visuomenei ir piliečiams, kaip atsitiko su „Mažeikių nafta“ ir „Williams“. Negalime nepaskaičiuotai, nepamatuotai sau to leisti. Ar mes išlošime? Mes galime padaryti tik vieną išvadą: nereikia lošti, nes praktika rodo, kad pralošiame.

Mano, kaip kandidato, principiniai darbai:
1. Atstatyti 47 Konstitucijos straipsnį, kurio turinys buvo: „žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Valstybei“.
2. Performuoti užsieniečiams į nuomą, kad ir 100 metų, jau įsigytas dirbamas žemes ir miškus bei vandens telkinius.
3. Sumažinti Konstitucijoje referendumui inicijuoti numatytus 300 000 į 100 000 piliečių parašų, kas leistų patiems spręsti svarbius valstybės klausimus.
4. Alkoholio pramonė, tiekėjai, pardavėjai kartu su vartotoju prisiimtų atsakomybę už padarinius.
5. Progresiniai mokesčiai. Pagalba ir lengvatos daugiavaikėms šeimoms (pats esu iš penkių vaikų šeimos). Lengvatinis PVM tarifas maistui.
6. Skatintinas gamybinis verslas. Neapriboti draudimais užsiauginti sveiko maisto, kaip ir dalintis sėjamąja medžiaga.
7. Skatinti alternatyvią energetiką ne iš valstybės biudžeto.
8. Daryti viską, kad būtume savo šalies šeimininkais.

Pagarbiai
Jūsų kandidatas
Vladas Jurgelevičius
Kandidato sąrašo Nr. 32

0 932

Vitalijus Balkus

Per kelias pastarąsias dienas viešojoje erdvėje sinchroniškai atsirado net keli straipsniai, kuriuose buvo bandoma įvilkti į tautinius rūbus visiems žinomą „amerikietiškos svajonės“ viziją. Neskaičiavau, kiek kartų buvo paminėti žodžiai „galimybės“ ir „efektyvumas“ bei teigta, kad Lietuva yra puiki šalis verslui vystyti.
Palikime autorių sąžinei nekritišką vieno ar kito „virtualaus verslininko“ teiginių perteikimą kaip neginčijamą tiesą. Juk „virtualus verslininkas“ tuo ir stiprus, kad moka užsidirbti iš savo paties sukurto ir vartotojui įteigto poreikio, ir jam negalioja dauguma veiksnių, įtakojančių realų sektorių. Apie pastarojo sunkumus rašiau ne vieną kartą ir šį kartą labai nesinorėtų kartoti tą patį. Juolab kad šį kartą atsirado daug įdomesnė tema.
Pagaliau visiškai atvirai buvo įgarsinta vadinamojo „modernaus verslo“ samprata, paliekanti valstybei pagalbinį vaidmenį. Valstybės pagrindas yra nebe piliečiai, o kažkas, kas vadinama „verslu“. Tiesa, toks požiūris nėra pernelyg naujas. Jis dažnai pateikiamas LLRI ultraliberalų ar stambų finansinį (bankų) kapitalą tiesiogiai atstovaujančių analitikų rekomendacijose. Pripažinsiu, sunku nesutikti, kuomet jie kalba apie biurokratinę valstybės aparato prigimtį, apie nepakankamą įstatymų kokybę ir pasirinktinį jų taikymą. Tačiau ar mes, dažnai kalbantys apie tą patį, iš tiesų matome tuos pačius problemų sprendimo kelius, o svarbiausia – tą patį siektiną tikslą?
Valstybės raidą galime nusakyti seka: „kunigaikščių valstybė“ – „monarchinė valstybė“ – „teritorinė valstybė“ – „nacijos valstybė“. Nacijos valstybės modelis – tai visuomenės modelis, kuris į piliečių institutą įtraukia plačiausius gyventojų sluoksnius. Nacijos valstybė piliečiais pavertė visus šalies gyventojus, visą naciją (etninę organizacijos formą, kurios bazinis vienetas yra individas). Valstybė ir nacija susitapatino. Aukščiausia nacijos valstybės forma – gėrovės valstybė („welfare state“), kurioje valstybė užtikrina piliečiams didžiausią socialinių paslaugų apimtį.
Virsmą iš pirmykštės kapitalistinės „teritorinės valstybės“ į gerovės valstybę mes galime stebėti ne tik skandinavų, bet ir klasikinio anglosaksų kapitalizmo šalyse. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, ir ypač „Didžiosios depresijos“ laikais Jungtinėse valstijose visiškai pagrįstai bijota panašių įvykių. Todėl tuometinis prezidentas Franklinas Rooseveltas, nepaisydamas milžiniško korporacijų spaudimo ir neapgristų kaltinimų komunistinių idėjų diegimu, pasuko šalį būtent „welfare state“ keliu. Tuomet įvyko toks postūmis, kad iki pat Ronaldo Reagano laikų išsilaikė „vienos algos“ principas, t. y. padėtis, kuomet vienas dirbantysis gali išlaikyti visą šeimą.
Neteigiu, kad tuomet buvo sukurta tikra gerovės valstybe, tačiau šis modelis buvo sąlyginai sėkmingai taikomas tol, kol jį išmontavo konservatyvi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher (1979) ir JAV prezidentas R. Reaganas (1981). Vis dėlto esu priverstas teigti, kad Didžiojoje Britanijoje išlikusi piliečiams teikiamų socialinių paslaugų dalis yra žymiai didesnė nei Lietuvoje.
Būtent gerovės valstybės modelio atsisakymo metu vyko kitas procesas – masinis stambaus kapitalo virsmas transnacionaliniu, t.y. prasidėjo procesas, kurį dabar vadiname kapitalistine globalizacija. Verslo logikos diegimas valstybės valdyme yra tiesioginis transnacionalinių kompanijų (TNK) veiklos tikslas. Nacijos valstybės modelis, ypač jei jis orientuotas į gerovės valstybės sukūrimą, yra nepriimtinas TNK, nes daug paprasčiau dirbti su unifikuotu vartotojų unifikuotoje verslo aplinkoje.
O svarbiausia, kad bendrasis valstybės raidos modelis turėjo būti paremtas vadinamuoju veiklos efektyvumu (šiuo atveju tai pelno sinonimas). Iš čia kildinama ir kapitalo bei valdžios simbiozė. Tiksliau reikėtų rašyti „kapitalo ir valdžių simbiozė“, nes TNK veikia dešimtyse valstybių. Susiformavo tam tikra eksteritorinė stambiosios buržuazijos klasė, kuri kartais vadinama „hiperburžuazija“, o „Ekonomikos smogiko išpažinties“ autoriaus J. Perkinso apibūdinama kaip „korporatokratija“.
Simbiotiniai valdžios ir kapitalo santykiai, kuriuose valdžia tampa kapitalo „ekonominių laisvių“ garantu, verčia mus kitaip traktuoti patį naująjį valstybės modelį. Iš visų šio modelio apibūdinimų taikliausias man atrodo „valstybes-korporacijos“ terminas.
Valstybė-korporacija – tai vienalytis vadžios ir privačios nuosavybės darinys, kurio funkciniai uždaviniai grįsti bendrojo ekonominio efektyvumo siekiu. Atitinkamai šio modelio sėkmė grindžiama verslui būdingais kriterijais, kurių vienas yra išlaidų mažinimas, t.y. neperspektyvių ir nuostolingų piliečių atsisakymas. Valstybės-korporacijos požiūriu, nerentabili piliečių dalis turi būti atskiriama nuo bendrojo gėrybių „pyrago“ dalybų arba išstumiama už sistemos ribų. Būtent tą mes matome stebėdami emigracinius procesus Lietuvoje.
Kai tik valstybė pradeda deklaruoti konkurencinio efektyvumo siekį kaip pagrindinį savo veiklos tikslą, tuoj pat pamiršti apie socialines ir nacionalines valstybės sudedamąsias. Valstybė ima veikti kaip korporacija, kuriai principas „išgyvena stipriausias“ tampa pagrindiniu principu. Formaliai valstybė-korporacija išlaiko visus nacionalinės valstybės atributus, maža to, dalis teisės aktų gali ganėtinai griežtai reglamentuoti formalią nacijos atributikos apsaugą, tačiau po šiuo kevalu slepiasi jau visai kitas darinys.
Ypač aiškiai tai pastebima didžiausiame kapitalistinės globalizacijos darinyje – Europos Sąjungoje. Svarbiausi sprendimai deleguoti centrinei sąjungos valdžiai, tačiau atskiroms Europos šalims palikta teisė į formalius suvereniteto simbolius. (Tai, beje, yra vienas esminių skirtumų tarp ES ir TSRS. Pastarojoje buvo ypač nekenčiami nacionalinį suverenitetą primenantys simboliai.)
Valdžios organai valstybėje-korporacijoje pirmiausia atstovauja grupiniams interesams. Grupės, cecho ar klano vaidmuo tokioje valstybėje apskritai yra pats svarbiausias. Valdžia joje tiesiogiai vykdys korporacijų nurodymus arba savo sprendimus perleis per korporacinių interesų prizmę. Savaime suprantama, kad stiprėjant grupiniams interesams mažėja individo (piliečio) vaidmuo . Ankstesnėje nacijos valstybėje piliečio galimybės įtakoti valdžios sprendimus buvo ribotos dėl atstovaujamosios demokratijos modelio (o kito modelio dar nebuvo), tuo tarpu valstybėje-korporacijoje apskritai nėra jokių realių svertų daryti įtaką valdžios sprendimams. Parlamentinėje atstovaujamoje demokratijoje sprendimų priėmimo įrankiai – partijos. Todėl būtent partijos yra pirmiausia privatizuojamos, paverčiant jas korporacinių interesų atstovėmis.
Turėtume pakalbėti ir apie įstatymus bei jų taikymą valstybėje-korporacijoje. Čia galioja du įstatymų priėmimo principai. Pirmasis – diegti korporacinės etikos normas teisėje. Kitas, mums geriau pažįstamas, – formaliai išlaikyti nacijos valstybei būdingas teisės normas, tačiau veikti ne pagal jas, o pagal korporacinės etikos normas.
Esu priverstas tarti pagiriamąjį žodį LLRI, kuris nuolat pasisako už korporacinės etikos normų legitimavimą perkeliant jas į valstybės teisę. Tai bent jau sąžininga, nors man asmeniškai ir nepriimtina, nes valstybė-korporacija nuo to netaps patrauklesnė. Antruoju atveju, kuomet korporacinės etikos normos taikomos ne de jure, o de facto, mes irgi matome tam tikras taisykles, kurios galbūt mažiau patinka moderniems verslininkams, nes sukuria uždaresnę sistemą, tačiau jos nėra žymiai blogesnės piliečio atžvilgiu.
Už įstatymo ribų sudaromi susitarimai tarp valdžios ir korporacijų bei tarpusavio susitarimai tarp korporacijų yra normalus reiškinys valstybėje-korporacijoje. Mes net negalime vartoti žodžio „korupcija“, nes, vadovaujantis korporacine etika, tai tampa įprastu komunikacijos procesu. Juo labiau reikia nepamiršti, kad korupcija – tai visuomeninių funkcijų panaudojimas privatiems interesams. Taigi visuomeninės funkcijos ir privatus sektorius yra skirtingi dalykai. Išplitus simbiotiniams santykiams tarp kapitalo ir valstybės aparato, mes jau nebegalime atskirti, kur vieši, o kur privatūs interesai. Jau šiandien pas mus pakanka jungtinių struktūrų (viešosios įstaigos, institutai ir t.t.), kurių veikla yra paremta simbiotiniais valdžios ir kapitalo ryšiais.
Negaliu teigti, kad mes jau gyvename valstybėje-korporacijoje, tačiau tendencija sulydyti kapitalą ir valstybės valdymą aiškiai pastebimą, ir ji tik stiprės. Oligopolinių junginių formavimas šalies viduje, o svarbiausia – TNK atėjimas paverčia ne tik Lietuvą bet ir visas buvusias Rytų bloko valstybes idealia terpe šiam modeliui įsigalėti. Šį procesą dar labiau pagreitina pilietinės savivaldos ir pilietinės kontrolės mechanizmų nebrandumas, įprotis gyventi politiškai ir ekonomiškai tvirtai valdomoje visuomenėje, susiformavęs sovietinio socializmo (o gal vis dėlto valstybinio kapitalizmo?) metais.
Vienas dalykas, kai apie įstatymų skaidrumą kalba korporacijos, ir visai kitas, kai apie tą patį kalba pilietinės valstybės šalininkai. Jei apsiribosime antraščių ir pavienių citatų skaitymu, galėsime susidaryti klaidingą įspūdį – juk stambus korporacinis verslas pasisuko veidu į pilietį. Maža to, nemažai piliečių šiandien noriai palaiko stambųjį kapitalą atstovaujančius politikus. Jie nesuvokia, kad tariamo efektyvumo bei konkurencingumo vardan bus smarkiai nutolta nuo nacijos valstybės modelio ir gerovės valstybė taps nebeįmanoma.
2011 m.