Tags Posts tagged with "Vakarai"

Vakarai

0 2029
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

1 1485

Andrius Martinkus
2014 m. kovo 28 d.

„Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą projektą galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.“, – sako Andrius Martinkus, knygos „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“ autorius, nuo 2000-ųjų metų Šiaurės Atėnų savaitraštyje paskelbęs apie šimtą politinių ir kultūrinių esė apie Europos tapatybę. Šiuo metu A. Martinkus dėsto Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Filosofijos ir kultūros studijų katedroje.

„Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. (…) Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje“, – priduria jis. Su A. Martinkumi kalbasi Tomas Kavaliauskas, JAV publikuotos knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo autorius.

– Parašėte knygą „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“, išleistą rusų kalba.* Ar nemanote, kad XXI a. „rusų idėja“ ir dvasia galėtų skleistis tik per dvasinį ir politinį pačios Rusijos atsinaujinimą? Kalbant apie santykius su Baltijos šalimis, ar neatrodo, kad Rusija įgytų moralinį pranašumą, jeigu ne tik pripažintų Sovietų Sąjungos vykdytas represijas, tikinčiųjų persekiojimus, istorijos falsifikavimą, bet ir atlygintų už patirtas kančias? Taip pasielgusi, „prisijaukintų“ politiškai rusofobiškus estus, latvius ir lietuvius, kurie nebelaikytų jos geopolitiniu priešu. Suprantu, kad tokia mintis yra grynai hipotetinė, nes pasaulyje, kur klesti sistema, Putino su jo valdomais oligarchais užmaišyta ant „Gazprom“ beribio gobšumo mielių, apie dvasinį atsivertimą kalbėti naivu. Bet tegul tai bus teorinis pasvarstymas, kas būtų, jeigu būtų.
– Deja, turime pripažinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių postkomunistinė istorija labai nepalanki tam, kad istorinės atminties konfliktas taptų mažiau aštrus. Reikalas tas, kad šitas konfliktas daug kam yra naudingas tiek Baltijos šalyse, tiek Rusijoje. Naudingas jis pirmiausia tiems abiejų pusių politikams, kurie nori į „paprastų“ savo šalies piliečių sąmonę įskiepyti labai banalų, bet politinės vadybos požiūriu veiksmingą dalyką – „priešo“ įvaizdį. Turėkime omenyje, koks valstybės tipas visoje postkomunistinėje erdvėje susiformavo po drastiškų neoliberalių reformų. Davidas Harvey’s „Trumpoje neoliberalizmo istorijoje“, turėdamas omenyje ne vien postkomunistinėje erdvėje, bet ir pasaulyje įsigalinčią tendenciją, siūlo labai paprastą, bet, mano manymu, talpų ir tikslų apibrėžimą – šiandien vyrauja neoliberali valstybė. Absoliuti dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra daugiau arba mažiau neoliberalios. Jeigu prisimintume klasikinę Aristotelio valstybinių santvarkų klasifikaciją (monarchija, aristokratija, demokratija, tironija, oligarchija, ochlokratija) ir surizikuotume pritaikyti ją šiuolaikiniam pasauliui, tai ne tik Rusija, bet ir Kinija, Indija, Lietuva, Brazilija, JAV, didžioji dalis kitų pasaulio šalių turėtų būti priskirtos daugiau oligarchijos negu kokiam nors kitam tipui. (Pavyzdžiui, JAV, Rusija, Lietuva būtų oligarchijos su didesniu arba mažesniu demokratijos elementų skaičiumi. Didžioji Britanija – oligarchija su demokratijos ir monarchijos elementais. Uzbekistanas – oligarchija su tironijos elementais ir t. t.) Istorinės atminties konfliktas (kaip ir daugybė kitų dalykų) yra naudingas valdantiesiems tiek Baltijos šalių, tiek Rusijos oligarchams, nes, suaktyvindami išorinio priešo įvaizdį, jie nukreipia išnaudojamų sluoksnių dėmesį nuo šalies viduje klestinčios socialinės neteisybės. Aišku, nežinome, kas būtų, jeigu būtų, bet man atrodo, jeigu Rusijoje susikurtų socialiai teisingesnė visuomenė, tada nei sovietinės praeities nostalgija, nei Stalino kultas nebūtų tokie gajūs – juos palaiko ne tik (gal net ne tiek) meilė komunistinei praeičiai ir diktatoriui, bet ir neapykanta neoliberaliai dabarčiai, nes ji yra socialiai neteisinga.

Beje, kalbant apie postkomunistinės Rusijos istorijos etapus, manau, neteisinga Putino periodą išskirti kaip kažkokį išskirtinį. Dabartinės Rusijos oligarchijos „tėvas“ buvo Borisas Jelcinas. Šiuolaikinė neoliberali Rusijos valstybė yra Jelcino–Putino Rusija. (Šiuolaikinę neoliberalią Lietuvos valstybę pagal analogiją būtų galima vadinti Landsbergio–Brazausko Lietuva.) Rusų ir lietuvių, latvių ir estų nacionalizmas yra vienas iš instrumentų, kurie padeda Rusijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos oligarchijoms įteisinti save (aišku, neteigiu, kad šios šalys yra vienodai oligarchiškos, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Estijos oligarchijoje demokratijos elementų yra daugiau negu Rusijos oligarchijoje).

Apskritai kiekvienos neoliberalios valstybės elitas gali manipuliuoti nacionaliniais jausmais ir istorine atmintimi, nors pats iš esmės yra antinacionalinis. Tą liudija banalūs, bet kartu tragiški demografiniai faktai. Po komunizmo žlugimo Rusijos gyventojų skaičius sumažėjo dešimtadaliu, o milijardierių Maskvoje gyvena daugiau negu Niujorke. Net penktadalio gyventojų netekusioje Lietuvoje neseniai buvo paskelbta, kad reikia laukti Rusijos informacinių atakų prieš svarbius valstybės asmenis. Tai buvo padaryta iškart po to, kai Konstitucinis Teismas pareikalavo į ikikrizinį lygį atstatyti teisėjų, politikų, kitų gerai apmokamų pareigūnų algas. Dešinieji ir kairieji politikai viešumoje piktinosi vieni kitais, bet sutarė, kad teismo sprendimą reikia vykdyti. Rezultatas – bibliotekininkų ir kitų mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų atlyginimai liko elgetiški. Tauta mobilizuojama prieš išorinę grėsmę ir tuo pat metu apiplėšinėjama. Tai tik viena iliustracija, kaip smarkiai neoliberalios Lietuvos elitas susvetimėjęs su tauta.

Tai, kad politinis neoliberalių oligarchijų elitas piktnaudžiauja istorinės atminties skirtingumais, savaime suprantama, nė kiek nesumenkina fakto, kad tautų istorinė atmintis iš tikrųjų radikaliai skiriasi. Rusams Antrasis pasaulinis karas dar ilgai (o gal ir visada) reikš pirmiausia Rusijos valstybingumo triumfą. Mums šis karas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos valstybingumo netektimi, kurio pagrindinė, bet ne vienintelė (nes buvo dar ir Vokietija, ir Jaltos konferencijos dalyvės) kaltininkė – šalis, kurios pergalę Antrajame pasauliniame kare savinasi dabartinė Rusija. Man patinka Boriso Kapustino mintis: „Istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, panašus į tokį, koks atsirado tarp Prancūzijos ir Vokietijos arba tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį ateityje tęstų abi pusės.“* Koks tas projektas galėtų būti? Man atrodo, viena puikia proga jau nepasinaudota. Juk jeigu lietuviai, latviai, estai ir rusai komunizmo žlugimą bendrai išgyventų kaip išsivadavimą iš ideologinio blogio, rusams būtų daug lengviau pripažinti ir pasmerkti komunistinės SSRS (net ne Rusijos) įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Deja, neoliberali postkomunistinės Rusijos socioekonominė tikrovė labai greitai nuslopino šitą pakilų išsivadavimo jausmą.

Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium nevaržomą kapitalizmą pavadino tironija. Gal postneoliberali epocha – su sąlyga, kad neoliberalizmo tironija bus suvokta kaip komunistinės tironijos tęsinys – sukurs naujas prielaidas, kaip spręsti istorinės atminties konfliktą? Bet šios, apeliuojant į Karlo Polanyi’o garsaus veikalo pavadinimą, „didžiosios transformacijos“, kurios vienas iš ženklų yra, be abejo, niekaip nesibaigianti pasaulio ekonominė krizė, kontūrai dar labai neaiškūs.

– Nesutinku, kad neoliberalizmas yra tironija, tęsianti komunizmo tironiją. Maža to, socialinės neteisybės ir oligarchijos laipsnis įvairiose šalyse yra labai skirtingas. Net ne visoms postkomunistinėms šalims reikia dar vienos „didžiosios transformacijos“. Manau, skirtumai tarp Lenkijos ir Rumunijos, Estijos ir Bulgarijos akivaizdūs, o socioekonominiai kontrastai tarp Čekijos ir Ukrainos, Lietuvos ir Moldovos labai ryškūs.
Bet padiskutuokime apie Rusijos tapatybę, kaip itin susijusią su jos istorijos reinterpretacijos tradicija. Praeityje intelektualai eurazininkai irgi stengėsi perrašyti istoriją…

– Istorija perrašoma nuolatos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje eurazininkai radikaliai perrašė Rusijos istoriją, tuo labai papiktindami didžiąją rusų porevoliucinės politinės emigracijos dalį. Pavyzdžiui, jie tvirtino, kad vadinamasis totorių-mongolų jungas iš tikrųjų išėjęs Rusijai į naudą. Būtent totorių-mongolų valdomose rusų gyvenamose teritorijose, o ne Kijevo Rusioje, kaip teigė tradicinė istoriografija, pasak eurazininkų, prasidėjusi dabartinė Rusijos valstybė. Eurazininkų plėtotos interpretacijos atspalvių galima įžvelgti ir naujausiame vidurinėms mokykloms skirtame Rusijos istorijos vadovėlyje, kuriame vietoj sąvokos totorių-mongolų jungas, vartojama nutautinta šios sąvokos versija – ordos jungas. (Būta pastangų apskritai atsisakyti žodžio jungas.) Tai suprantama – totoriai yra antra pagal dydį Rusijos Federacijos tauta po rusų. Tačiau motyvuotas siekis politiškai korektiškai vertinti vienų kitiems padarytas istorines skriaudas dažnai peržengia sveikos nacionalinės savimonės ribas.

– Aptarkime ir Lietuvos tapatybės, transkultūrinės atminties klausimus. Lietuvos tapatybę istorikai tendencingai konstruoja arba per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę, būtinai įtraukdami lenkišką Vilniaus praeitį, arba pabrėžia baltų genčių ištakas, tarsi pamiršdami, kad tarp šiandieninės lietuvybės ir baltų genčių prado įsiterpia keleto šimtmečių slaviškoji LDK. Tačiau turime ir trečią galimybę – tai Klaipėdos kraštas ir Mažosios Lietuvos istorija. Juk modernios lietuvių kalbos kelias nebuvo vien tik filologinis išsilenkinimas, bet dar ir išsigermaninimas. Ką pasakytumėte apie šias konkuruojančias LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybes? Kokie privalumai ar ideologiniai pavojai, pramaišiui su kitų šalių interesais, čia slypi?

– Vargu ar galima kalbėti apie rimtą, kaip čia suformulavote, LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybės konkurenciją, nors Mažosios Lietuvos įnašas į visos Lietuvos kultūrą neabejotinai milžiniškas, sakyčiau, neproporcingai didelis (turint omenyje istorinių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus santykį). Pakanka prisiminti tik kelis – pačius iškiliausius – vardus: Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos indėlio į politinę XX a. Lietuvos istoriją. Turiu omenyje pirmiausia 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą, kuriuo buvo deklaruota politinė valia susijungti su atsikuriančia Lietuvos valstybe. (Vienas iš žymiausių šio akto signatarų – Martynas Jankus, beje, buvo ir tarp pagrindinių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų.) Šiemet sausio 1-ąją sukako 300 metų nuo Donelaičio gimimo.

Šiemet sukaks ir 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Po šio karo pavyko atkurti Lietuvos valstybę ir pirmą kartą istorijoje bent iš dalies (Klaipėdos kraštas) suvienyti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Deja, ateinančiais metais (sausio–balandžio mėnesiais) minėsime 70-ąsias Mažosios Lietuvos žūties per Antrąjį pasaulinį karą metines. Tas baisus karas pasiglemžė daug gyvybių ir daug vertybių, sukurtų per šimtmečius. Kalbant apie Lietuvos valstybę (kuri irgi buvo prarasta, bet, kaip parodė istorija, ši prarastis nebuvo negrįžtama), pirmiausia tenka apgailestauti, kad dvi bendruomenes – žydų ir lietuvininkų – praradome, deja, visiems laikams. Būtent todėl Mažosios Lietuvos tapatybė nesudaro konkurencijos LDK paveldui, į kurį be Lietuvos pretenduoja dar ir tokie politiniai subjektai kaip Lenkija, Baltarusija, iš dalies net Ukraina. Jeigu Mažoji Lietuva nebūtų žuvusi Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, manau, situacija galėtų būti kitokia jau vien todėl, kad turėtume istorikų, atstovaujančių mažlietuvių bendruomenei. O dabar vyksta konkurencija (beje, visiškai nesveika) tik tarp LDK ir 1918–1940 m. nacionalinės valstybės paradigmų.

Nesusipratimai kyla iš to, kad Atgimimo metais lietuviai (bent jau dauguma iš jų) siekė atkurti būtent nacionalinę valstybę. Per dainuojančią revoliuciją skambėjo Maironio, o ne Motiejaus Sarbievijaus eilės. Į ES stojome, atrodo, irgi kaip į nacionalinių valstybių sąjungą. Tačiau dabar labai ryški tendencija, kad iš suverenių nacionalinių valstybių konfederacijos ES gali virsti neoimperiniu federaciniu dariniu.

Pačioje LDK paradigmoje išskirčiau dvi kryptis – nuosaikią ir beveik atvirai polonofilišką. Pirmoji visiškai dera ir nekonfliktuoja su nacionalinės Lietuvos valstybės paradigma. Man sunku pasakyti, kokių motyvų yra vedami mūsų polonofilai. Abiejų Tautų Respublikos (kuri iš Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos vis labiau krypo federacijos link) istorinė patirtis lyg ir koreliuoja su dabartine neoimperine federalistine ES tendencija. Bet, kaip žinome, Abiejų Tautų Respublikos baigtis buvo labai liūdna…

– Bet kai kurie Lietuvos intelektualai, reikia pripažinti, patys atkakliai triūsia, kad ištrintų istorinę atmintį, reikalingą tautiniam sąmoningumui palaikyti…

– Ant Laisvės paminklo Kaune yra įrašas: „1920 m. žuvusiems kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių atminti“. Visada maniau (ir taip buvo manoma tiek nepriklausomoje tarpukario, tiek okupuotoje sovietinėje Lietuvoje), kad šis įrašas skirtas priminti Lietuvos pasipriešinimą Lenkijos agresijai. Tačiau štai girdime aiškinimus, iš kurių išplaukia, esą anuomet įsiplieskė ne Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, bet vyko kone pilietinis karas, kuriame lietuviai kariavo tarpusavyje, nes skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį.

Ant Laisvės paminklo yra ir kitas įrašas, skirtas 1923 m. sausio 10–15 dienomis vykusiai Klaipėdos krašto prijungimo akcijai atminti. Tai vienas iš pačių drąsiausių žingsnių per visą 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją – juk buvo mestas iššūkis Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai Prancūzijai ir jos sąjungininkei Lenkijai. Tai leido ne tik laimėti Klaipėdos uostą, bet ir nuo tolesnės germanizacijos išgelbėti Mažosios Lietuvos dalį, gaila, labai nedidelę. Užsiminėte apie „išsigermaninimą“. Tačiau išsigermaninimas suponuoja, kad buvo germanizacija. Bet gal klystate? Juk viena lietuvių filosofė pareiškė, esą jokios germanizacijos nebuvo – tai grynas sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Vėliau ši filosofė, Joną Basanavičių pavadinusi „psichiniu ligoniu“, o Vincą Kudirką – „nevykėliu gydytoju“, tapo Lietuvos prezidento patarėja, po to – švietimo ir mokslo viceministre.

Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis sako, kad net sovietinės okupacijos laikais toks kalbėjimas apie Basanavičių ir Kudirką buvo sunkiai įsivaizduojamas. Man atrodo, čia turime akivaizdų įrodymą senos tiesos, skelbiančios, kad istoriją rašo nugalėtojai. Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. Tikrai laisvos ir save gerbiančios politinės tautos viešajame diskurse tokie absurdiški samprotavimai apie savo tautos sąmonės žadintojus visiškai neįsivaizduojami. Tačiau jie yra įmanomi ir priimtini, esant antinacionaliniam neoliberaliam oligarchiniam režimui. Šį režimą ideologiškai aptarnaujantys viešieji asmenys ciniškai tvirtina, esą į NATO ir ES įstojusi Lietuva dar niekada istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar. Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje.

– Pastaruosius dešimt metų „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje daug rašėte apie krikščionišką Europą ir jos privalumus. Daug kritiškų žodžių skyrėte liberaliai ir sekuliariai Vakarų Europai. Tačiau neseniai paskelbėte tekstą, kuriame giriate islamą. Turint omenyje, kad „sekuliarioji“ Vakarų Europa nebe tokia jau ir sekuliari, nes ji vis labiau darosi islamiška, atsiranda tokie kandūs terminai kaip Euroarabija. Ar Jūsų išdėstyta pozicija nėra kerštingas džiūgavimas, kad religingumas grįžta į Europą bent jau islamo invazijos pavidalu?

Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, Berlynas – itin islamiški. Ar manote, kad islamiška Europa vis tiek geriau negu sekuliari, jeigu jau ji negali būti krikščioniška? Kitaip tariant, ar sekuliariai Vakarų Europai už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą turi atkeršyti islamas? Jei taip, tada logiška būtų teigti, kad Jūs nepageidautumėte islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, nes šios šalys nenusisuko nuo krikščionybės, bet veikiausiai rekomenduotumėte islamo skiepus Čekijai, kuri Vidurio Rytų Europoje išsiskiria ateizmu. Tad ar sveikinate Mahometo atėjimą į Europą apskritai, ar tik į konkrečias šalis?

– Aišku, kad nepageidauju islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekijai nerekomenduočiau „islamo skiepų“. Apskritai Vakarų ir Vidurio Europos santykis su islamo problema šiandien yra skirtingas, nepaisant to, kad istoriškai tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos krikščioniškos tautos aršiai konfliktavo su islamo šalininkais. Galima prisiminti kryžiaus žygius, kuriuose dalyvavo daugiausia Vakarų Europos riteriai, ilgus amžius trukusią priešpriešą su Osmanų imperija (svarbus vaidmuo čia teko ir jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei).

Jūsų minėtame tekste islamą ne tiek gyriau, kiek bandžiau parodyti, kad tam tikrais atžvilgiais ši religija yra geriau pritaikyta egzistuoti dabarties pasaulyje, tačiau tai jokiu būdu ne(į)rodo metafizinio jos pranašumo, – galų gale krikščionybė kalba juk ne apie šiapusinį Bažnyčios triumfą, o apie pergalę amžinybėje. Kalbant apie Jūsų minėtą „kerštingą džiūgavimą“, gal širdies gilumoje kartais ir pajuntu trumpalaikes jo apraiškas, regėdamas, kaip Vakarų oligarchijos vykdo eilinę veidmainišką demokratijos eksporto į musulmoniškas šalis akciją. Po tokių akcijų pasaulyje atsiranda geriausiu atveju dar viena oligarchija su demokratiniu fasadu. Blogiausiu atveju įsitvirtina oligarchija su ochlokratijos (minios valdžia) elementais. Ryškiausi pastarojo dešimtmečio tokios politikos pavyzdžiai, be abejonės, būtų Irakas ir Libija, kur nuo „tironų“ išvaduoti barzdoti vyrai įgyvendina savitas laisvės sampratas – pranešimai iš Irako, kad teroro aktas ir vėl nusinešė kelias dešimtis gyvybių, jau seniai nieko nebestebina, o Tripolio valdžia nesugeba įvesti tvarkos net sostinėje.

Tačiau piktdžiuga yra blogas jausmas, nederantis prie mūsų akyse vykstančių dramatiškų pokyčių masto. Vakarų Europos visuomenė sparčiai keičiasi, o iš politinio elito laikysenos susidaro keistas įspūdis, kad jį apėmęs visiškas sutrikimas, akis badantis nesusigaudymas, abejingumas, kartais netgi pikta valia. Europos dešinieji nuolatos kalba apie islamo grėsmę. Europos kairieji islamo, regis, nebijo. Jie labiau nerimauja, kad dešinieji gali radikalizuotis ir iškils fašizmo grėsmė. Prancūzijos ir Nyderlandų ultradešinieji – Marine Le Pen ir Geertas Wildersas – neseniai sutarė bendradarbiauti antiislamiškame fronte. Tačiau bendradarbiauti šeimos vertybių gynimo fronte, atrodo, bus daug sunkiau – Wildersas yra stipriai įsipareigojęs galingai Nyderlandų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) bendruomenei. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui ir kairiajai Norvegijos vyriausybei, šių šalių oro pajėgos bombardavo Libiją, o dešinysis ekstremistas Breivikas, keršydamas Norvegijos kairiesiems už imigracinę politiką, palankią (jo nuomone) musulmonams, įvykdė kraupiausią šalies istorijoje teroro aktą. Bombarduoti – šį kartą jau Siriją – labai norėjo ir dešinysis Cameronas, ir dešinįjį Sarkozy pakeitęs kairysis Hollande’as, skubiai įteisinęs vienos lyties asmenų „santuokas“.

Kalbant apie Vakarų Europos tautų ir nacionalinės jų kultūros išlikimą, kaip vertinti tradicinės šeimos instituto ardymą, kuo pateisinti Viduržemio jūros regiono musulmoniškų valstybių griovimą, kurio neabejotina pasekmė yra išaugęs pabėgėlių (paprastai, beje, tradicinės seksualinės orientacijos), plūstančių į Europą, skaičius? Mano požiūriu, atsakymas aiškus. Neoliberalių Europos valstybių tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio elito vykdoma politika yra antinacionalinė vietinių gyventojų atžvilgiu. Galima prisiminti ir sparnuotą Lietuvos ekspremjero Andriaus Kubiliaus frazę, kad „teisę emigruoti išsikovojome“. Kaip ir kitose nuo komunizmo išsivadavusiose Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje išsilaisvinimas daug kam reiškė tiesiog laisvę parduoti save kaip pigius, kalbant neoliberaliu žargonu, „žmogiškuosius išteklius“ naujoje metropolijoje (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) sukoncentruotam, o į Lietuvą kažkodėl niekaip nenorinčiam ateiti kapitalui.

Vidurio Europa iš tikrųjų didele dalimi tapo Vakarų Europos priedėliu, turinčiu kolonijos bruožų, teikiančiu pigius „žmogiškuosius išteklius“ labiau išsivysčiusiai (be viso kito, ir dėl užjūrio kolonijų išnaudojimo) žemyno daliai. Susidaro įspūdis, kad senosios imperinės Vakarų Europos metropolijos šiandien yra traukos centras, kuriame „žmogiškieji ištekliai“ iš Vidurio Europos, artimesni rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu, savaip amortizuoja (aišku, tik iš dalies ir tik laikinai) didžiulį srautą rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu tolimesnių „žmogiškųjų išteklių“ iš prarastų kolonijinių užjūrio šalių.

Jeigu grįžtume prie klausimo apie islamą, man atrodo, kad problemą galima nagrinėti iš dviejų istorinių perspektyvų – trumpalaikės ir ilgalaikės. Į sparčiai kintančios Europos fenomeną žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, reikėtų nepamiršti, kad joks kitas žemynas, tiksliau tariant, išeiviai iš to žemyno, nepakeitė pasaulio veido taip labai, kaip tą padarė Europa ir europiečiai. Kadangi islamas yra viena iš pasaulinėmis vadinamų didžiųjų religijų, o aš esu praktikuojantis katalikas, neabejoju, kad kalbėdami apie islamo problemą Europoje tikrai negalėsime išsiversti be sąvokų gėris ir blogis.

XX a. pasaulis buvo didžiųjų europinių ideologijų – liberalizmo, marksizmo, nacionalizmo – tarpusavio konkurencijos arena. XXI a. pradžios pasaulį kol kas irgi valdo europinė ideologinė paradigma (nors militariškai ją palaiko pirmiausia JAV) – neoliberalizmas. (Islamo fundamentalizmą laikau išvestiniu fenomenu, atsiradusiu kaip reakcija į neoliberalizmą (rinkos fundamentalizmą).

Žvelgiant iš tos pačios ilgalaikės istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad Europa, skleidusi pasaulyje ne tik krikščionybę, bet ir eksportavusi destruktyvias, antikrikščioniškas ir antireligines ideologijas (tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas turi kvazireligijos bruožų), nukreiptas prieš didžiąsias religines tradicijas, šiandien vis labiau primena Rusiją, kaip ją apibūdina garsusis (kartais klaidingai priskiriamas Levui Trockiui) teiginys: „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže.“

Senosios Europos tautos su jų papročiais, religija, tradicijomis ir dorovės normomis turės kaip tie žabai sudegti pačių Vakarų užkurtame neoliberalios globalizacijos lauže. Ir visiškai neaišku, ar Vakarų Europa bus musulmoniška, – islamas, kaip viena iš trijų tradicinių abraomiškųjų religijų, tikrai nėra neoliberalaus Europos elito karštos meilės objektas. Neaišku, kokia bus Europa apskritai. Tačiau tokia miglota ateities vizija dabartiniam politiniam Europos elitui, regis, yra priimtina.

Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, padėtis neatrodo tokia dramatiška. Juk dar 7-ą ir 8-ą praėjusio amžiaus dešimtmečiais niekas nė nekalbėjo apie Europos islamizaciją. Situacija pradėjo dramatiškai keistis per pastaruosius tris dešimtmečius – o tai ir yra neoliberalizmo era. Jo įdiegtas judėjimo ir kaitos kultas „išjudino“ aplink Viduržemio jūrą įsikūrusio senojo pasaulio dalis – krikščioniškąją ir islamiškąją. Turint omenyje, kad neoliberalizmas – kaip ir žlugęs komunizmas – nėra pasaulio lemtis, o tik valingas politinis apsisprendimas, jis gali būti įveiktas, priėmus kitą valingą politinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu būtų ankstoka laidoti tiek senąsias Europos tautas, tiek ir krikščionybę, kuri Europoje šalia islamo, tikėtina, egzistuos ir ateityje. Protestai prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą 2013 m. gegužę Paryžiuje buvo didžiausi nuo 1968-ųjų.

Mano paties požiūris į ateitį yra tarp šių dviejų perspektyvų. Norėčiau būti optimistas, bet akivaizdu, kad pasaulis yra labai smarkiai sužalotas ir toliau žalojamas neoliberalizmo. 300 turtingiausių planetos žmonių valdo didesnę turto dalį, negu jo tenka 3 milijardams neturtingiausių gyventojų. Toks pasaulis negali būti stabilus.

– Levas Karsavinas, vienas iš įtakingiausių eurazininkų, nenorėjo tapti Vakarų europiečiu, todėl vietoj Oksfordo pasirinko Kauną, nes šis arčiau Rusijos. O koks Jūsų pasirinkimas: ar manote, kad slaviškoji civilizacija yra atsvara neoliberaliai Europos ir JAV ideologijai? Tačiau ar tai gali būti išeitis, turint omenyje dvasinį Rusijos pasiligojimą? Turbūt pritarsite, kad šiandieninis gazprominis Kremlius irgi yra globaliai neoliberalus, purtomas kapitalistinio gobšumo priepuolių.

– Tikrai nesu Rusijos ar slaviškosios civilizacijos apologetas, nors neabejoju, kad neoliberalizmui, kurio pagrindinis lokomotyvas, deja, buvo ir tebėra mūsų strateginė sąjungininkė – JAV ir Europos Sąjunga dabartiniu jos pavidalu, reikia priešintis, nes tai blogis, žmogiškumą deformuojantis ne mažiau už komunizmo blogį. Civilizaciniu atžvilgiu priskiriu save krikščioniškajai civilizacijai, todėl kaip katalikas esu Vakarų atstovas, gyvenantis istorinėje krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, lotyniškosios ir graikiškosios, romėniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijų sandūroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad Vakarai, su kuriais save tapatinu, mažai ką bendro turi su tais „Vakarais“, kurie 1917 m. atėjo į Rusiją komunizmo pavidalu, o šiam žlugus, neoliberalizmo pavidalu užgriuvo visus postkomunistinius kraštus. Tragiška demografinė lietuvių tautos situacija man yra įrodymas, kad vieną blogį pakeitė kitas blogis.

Nesileisdamas į svarstymus, ar pagrįsta pagrindinė Oswaldo Spenglerio tezė apie Europos saulėlydį, save priskirčiau Vakarų kultūrai, bet ne civilizacijai, kurios atsiradimo viena iš kertinių datų yra 1789-ieji, kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija.

Visiškai sutinku, kad šiandieninis gazprominis Kremlius lygiai toks pat globaliai neoliberalus, o komunistinį eksperimentą iškentėjusi ir neoliberalizmo draskoma dabartinė Rusija yra dvasiškai pasiligojusi. Apie tai iš dalies jau kalbėjau, aptardamas, kaip postkomunistinė neoliberali oligarchija manipuliuoja istorine atmintimi. Šiame kontekste galima prisiminti ir Rusijoje priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą. Nesiimu spręsti, ar įstatymo rengėjai ir asmeniškai Putinas, kuris jį pasirašė, buvo vedami nuoširdžių moralinių paskatų. Tačiau šiuo atveju išorinio „priešo“ konstravimas, regis, ne tik davė politinės naudos šalies viduje, bet ir objektyviai atspindėjo politinę liniją, dominuojančią Vakaruose.

Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių iš esmės atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigia dorovinius pradmenis ir bet kokią tradicinę tapatybę: nacionalinę, kultūrinę, religinę, netgi lytinę. Vykdo politiką, kuri sulygina daugiavaikę šeimą ir vienalytę partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą šėtonu. […] Ir šį modelį bandoma agresyviai brukti visiems, visam pasauliui. Esu įsitikinęs, kad tai yra tiesus kelias į degradaciją ir primityvizaciją, į gilią demografinę ir dorovinę krizę.“ Tai ištrauka iš Putino kalbos, pasakytos 2013 m. rugsėjo 19 d. vadinamajame Valdajaus forume.

Pažymėjęs, kad po 1991 m. šalis išgyveno „audringą ir dramatišką laikmetį“, Putinas savo kalbą baigė taip: „Rusija, kaip tai jau ne kartą buvo istorijoje, perėjusi per kančias, išbandymus, sugrįžta prie pačios savęs, sugrįžta prie savo pačios istorijos.“

Norėčiau išgirsti ką nors panašaus iš ES lyderių, kai kalbama apie Europos istoriją. Kadaise Milanas Kundera už Geležinės uždangos atsidūrusią Vidurio Europą pavadino „pagrobtaisiais Vakarais“. Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą (pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, nacionalinės valstybės yra ãtgyvena, ES turinti tapti naujo tipo „neimperine imperija“) projektą irgi galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.

– Parašėte disertaciją apie eurazininkų judėjimą. Kaip, Jūsų manymu, „rusų mintis“ pasireiškia šiandien, bent jau žvelgiant iš lietuvių perspektyvos? Ar galima kalbėti apie kokį nors neoeurazijizmą?

– Yra keletas intelektualinių srovių, kurios skelbiasi vienaip arba kitaip tęsiančios, plėtojančios klasikinio (XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių) eurazijizmo tradiciją. Geriausiai žinomi (ir ne vien Rusijoje) vardai, be abejo, yra Levas Gumiliovas ir Aleksandras Duginas. 1992 m. miręs istorikas, etnologas Gumiliovas – pagarsėjusių, prieštaringai vertinamų etnogenezės ir pasionariškumo teorijų kūrėjas – buvo „genetiškai“ susijęs su klasikiniu eurazijizmu. Asmeniškai pažinojo vieną iš jo pradininkų Piotrą Savickį (1895–1968), kurį Duginas vadina „Rusijos geopolitikos tėvu“. Gumiliovo, laikiusio save „paskutiniuoju eurazininku“, idėjos turi nemažai šalininkų. Galima kalbėti net apie Gumiliovo mokyklą su šiuolaikine infrastruktūra (interneto svetainė ir t. t.). Tačiau plačioji visuomenė neoeurazijizmą paprastai sieja su Duginu. Būtent jis parašė pratarmes naujai išleistiems pagrindinių eurazijizmo klasikų (jau minėto Savickio, Nikolajaus Trubeckojaus, Nikolajaus Aleksejevo) veikalams. Tačiau Duginas iš eurazijizmo perima tik labai specifinius aspektus, pavyzdžiui, kraštutinį (ne vien politinį, bet ir giliausia prasme metafizinį) antivakarietiškumą. Bet ir šiuo atžvilgiu labai nutolsta nuo „klasikos“. Dugino doktrinos esmę geriausiai perteikia tokie jo žodžiai: „Anapus dešiniųjų ir kairiųjų, vienintelė ir nedaloma Revoliucija dialektinėje triadoje: Trečioji Roma – Trečiasis Reichas – Trečiasis Internacionalas.“

Savaime suprantama, eurazininkams klasikams, kurie vis dėlto tęsė krikščioniškąją rusų minties tradiciją, Šventosios Rusijos (Trečiosios Romos), nacionalsocialistinės Vokietijos (Trečiojo Reicho) ir komunistinės SSRS (Trečiojo Internacionalo) „dialektinė triada“ būtų absoliučiai nepriimtina tiek logiškai, tiek ir morališkai. Tačiau Duginui ši triada įkūnija bekompromisį metafizinį pasipriešinimą pagrindinėms istorinėms Vakarų atramoms: Trečioji Roma (Maskvos valstybė) yra opozicija katalikiškajai Romai, Trečiasis Reichas – liberaliai demokratijai, Trečiasis Internacionalas – kapitalizmui.

Dažnai sakoma, kad Duginas yra fašistas. Ir tai tiesa. Tačiau fašisto etiketė liberaliame demokratiniame diskurse dažnai išduoda norą intelektualiai pažeminti taip įvardijamą asmenį, jį marginalizuoti. Intelektinių Dugino gebėjimų vertinimo skalė Rusijoje plati kaip ruso siela. Vieni jį laiko paprasčiausiu šarlatanu. Kiti – talentingu rašytoju, bet jokiu būdu ne filosofu. Dar kiti – didžiausiu dabartiniu Rusijos filosofu, gal net antru po Dostojevskio. Bet prisiminkime, kad Hegelį „šarlatanu“ vadino Schopenhaueris, o iš man žinomų asmenų, Duginą vadinančių „šarlatanu“, nė vienas pagal intelektą toli gražu neprilygsta Schopenhaueriui. Duginas yra Maskvos universiteto profesorius ir daugiau kaip 40 knygų (tiek monografijų, tiek įvairių disciplinų – daugiausia geopolitikos – vadovėlių aukštosioms mokykloms) autorius. Kai kurios iš jų išverstos į pagrindines Europos kalbas. Duginas nėra vien lokalinis Rusijos fenomenas. Jis identifikuotinas kaip vienas iš Europos naujosios dešinės atstovų Rusijoje. Šiuo atžvilgiu jis yra vakarietis ir europietis. Didžiausiu XX a. mąstytoju jis laiko prancūzų tradicionalizmo filosofijos kūrėją René Guénoną. Tarp didžiausių jo autoritetų – italų tradicionalistas Julius Evola ir vokiečių geopolitikos klasikas Carlas Schmittas. Dugino geopolitinis idealas kitoks negu Rusijos „geopolitikos tėvo“ Savickio, kuriam Rusija–SSRS atrodė savipakankama geopolitinė erdvė. Kaip ir daugeliui Europos, ypač Vakarų, naujųjų dešiniųjų, jam siektinas idealas – kontinentinės Europos glaudi sąjunga su Rusija prieš anglosaksiškąjį pasaulį, vadovaujamą JAV.

Nesu naujosios dešinės, kurios vienas iš atstovų, žinomas prancūzų istorikas Dominique’as Venner, protestuodamas prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, šalininkas. Man nepriimtinas jos nekrikščioniškumas (o kartais ir atvira neopagonybė). Pritariu tokiam stačiatikiškai krikščioniškam Dugino apibūdinimui: „Gnostikas, pagonis, postmodernistas“. Tačiau Dugino – kaip ir visos europinės naujosios dešinės (kartu su tokiomis partijomis kaip Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinė aušra“ ir daugeliu kitų) – fenomenas yra tik viena iš gilios dvasinės krizės, kuri dabar apėmusi erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apraiškų. Daug svarbesnis negu tai, kokiai geopolitinei erdvei – Lisabonos sutarties ES ar Rusijos kuriamos Eurazijos muitų sąjungai – priklausys Ukraina, yra niūrus demografinis kolapsas, naikinantis tiek ES, tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Pataisant garsųjį Vladimiro Putino teiginį, reikėtų konstatuoti, kad didžiausia geopolitinė XX a. tragedija yra ne tai, kad subyrėjo SSRS, o tai, kad SSRS subyrėjimas komunizmo engtoms tautoms neatnešė tikrojo išsivadavimo. Nežinau, ar Dugino nuopelnas, kad Rusijos valdžios retorikoje atsirado sąvoka Eurazija, vartojama politine prasme. Valdajaus forume Putinas sakė: „Eurazijos Sąjunga – tai istorinės Eurazijos erdvės tautų tapatybės išsaugojimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje.“

Bet kol kas šitas projektas yra vykdomas neoliberalios vergijos sąlygomis.

– Dėkoju už pokalbį.
Šis pokalbis vyko 2013-ųjų metų gruodyje

* „Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Директ-Медиа, 2013.

„Kultūros barai“

0 1554

MULTIKULTŪRALIZMAS

„Mūsų pagrindinis uždavinys – dekonstruoti daugumą. Ir padaryti tai turime taip kruopščiai, kad ji daugiau niekad savęs taip nebevadintų“ – Tomas Hilandas Eriksenas

Būtų neteisinga manyti, kad vidutinis amerikietis ar europietis žavisi jam brukamomis šiuolaikinio liberalizmo vertybėmis. Nepakantumo bet kokiai kitai nuomonei, kuri neatitinka politinio meinstrymo, atmosfera tam ir sukurta, kad užčiauptų ir marginalizuotų disidentus. Šia prasme Vakarų demokratija mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito autoritarinio režimo, kuriems ji save atseit priešpastato.

Ir vis dėlto politikams reikia laimėti rinkimuose ir šiame kare nėra jokių uždraustų metodų. Vienas veiksmingiausių metodų – pakeisti savus gyventojus, kurie nebalsuoja už liberalus, tais žmonėmis, kurie tai darys. 1965 metais Amerikoje buvo priimtas naujas Migracijos Aktas, kuris iš esmės pakeitė imigrantų etninę ir kultūrinę sudėtį ir padarė pradžią multikultūralizmo epochai.

Jei 7-ame dešimtmetyje į Ameriką plūdo atvykėliai iš Europos šalių, tai priėmus įstatymą imigrantais tapo daugiausiai lotynų amerikiečiai. Kaip taisyklė – menkai išsilavinę ir žemos kvalifikacijos, jie tapo pagrindiniais socialinių pašalpų gavėjais. Pašalpos gi tapo būdu kontroliuoti elektoratą. Šitokiu būdu labiau pasiturintys konservatyvių pažiūrų piliečiai ėmė finansuoti iš savo kišenės armiją nuo valstybės priklausomų išlaikytinių, kurie klusniai balsavo už liberalus. Tie, kurie šiai situacijai nepritarė, tučtuojau būdavo apšaukiami rasistais (matyt, dėl to, kad kai kam atrodo, jog „išlaikytinis“ – tai atskira rasė).

Taip, bet juk Amerika – tai imigrantų šalis? Ne visiškai taip. Imigranto sąvoka smarkiai pakito per pastaruosius du šimtmečius. Anksčiau imigrantas neturėjo jokių valstybės garantijų ir galėjo pasikliauti tik savo jėgomis. Jis atvykdavo į tuščią teritoriją, kurią jam reikėjo įsisavinti. Dabartinis gi imigrantas atvyksta į teritoriją, kuri įsisavinta daug geriau nei ta šalis, iš kurios jis atvažiavo. Šio niuanso, beje, šiuolaikinėse diskusijose priimta neminėti.

Dėl to sakyti, kad JAV yra imigrantų šalis, ne visiškai teisinga. Tai greičiau persikėlėlių šalis. Ir jeigu į šalį atvyksta tiktai tie, kurie pasikliauja savo jėgomis, kurie stato naujus miestus ir įsisavina tuščias žemes – tai vienas dalykas. O jeigu atvažiuoja tie, kurie tikisi, kad juos aprūpins valstybė – tai jau visai kita.

Taip pat praeities migrantas buvo priverstas integruotis ir asimiliuotis į vietinę kultūrą ir turėjo tam labai mažai laiko dėl grynai ekonominių priežasčių. Šiuolaikiniai migrantai nuo tokių nežmoniškų sąlygų apsaugoti. Negana to – būtent vietiniai gyventojai dabar turi prisitaikyti prie tolimų šalių papročių. Multikultūralizmas susivedė į tai, kad apie europietišką kultūrą galima kalbėti tiktai negatyviai, o apie visas kitas – išimtinai pozityviai.

Štai pavyzdys. Kolorado valstijoje konditeris dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė kepti tortą vienalytėms vestuvėms. Teismas nutarė, kad tai neteisėta ir paskyrė 135 000 dolerių baudą. Ilinojaus valstijoje du darbuotojai atsisakė pristatyti alkoholį – irgi dėl savo religinių įsitikinimų. Dėl ko ir buvo atleisti. Teismas paliepė išmokėti jiems 240 000 dolerių kompensacijos. Skirtumas tas, kad pirmu atveju kalba ėjo apie krikščionį, o antruoju – apie musulmonus.

Tokius dalykus neeuropiečiai laiko akivaizdžiu silpnumu ir signalu pradėti ryžtingus veiksmus. Iš esmės taip ir yra ir visiškai dėsninga baigtimi taps gyventojų ir kultūros pasikeitimas. Ir atsitiks tai gerokai greičiau, nei daug kam gali pasirodyti. Šia prasme turime puikių pavyzdžių – Libaną, kuris anksčiau buvo vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, ir Pietų Afrikos Respubliką.

Neseniai nutikęs atvejis su mokiniu Achmedu Mohamedu – puikus pavyzdys. Vaikinas nusipirko senamadišką elektroninį laikrodį ir nedidelį lagaminėlį, kad konstrukciją padarė labai panašią į bombą su laikrodiniu mechanizmu. Lagaminėlį jis atsinešė į mokyklą. Parodė vienam mokytojui, kuris pasakė – taip, puiku, bet geriau to niekam nerodyk. Paskui parodė kitam mokytojui ir t.t. Galiausiai jis įjungė laikrodį į rozetę ir nustatė žadintuvą, kuris suveikė pamokos metu. Pamatęs šį išradimą mokytojas iškvietė policiją ir vaikiną areštavo. Spauda pasigavo klaikios genialaus išradėjo diskriminacijos istoriją, visas Tviteris sprogo nuo atitinkamų įrašų. Obama pasikvietė jaunąjį genijų į Baltuosius rūmus, Zukerbergas – į Facebook’o ofisą, Brinas – į Google. JTO pareiškė, kad norėtų jaunuolį matyti savo būstinėje. Po savaitės jam jau buvo pasiūlytas nemokamas mokslas pasirinktinai Jeilyje arba Harvarde.

2007 metais Harvardo profesorius Robertas Patnemas, vienas pagrindinių multikultūralizmo ir gyventojų diversifikacijos ideologų (už ką netgi gavo atitinkamą apdovanojimą Švedijoje), paskelbė darbą, kuriame buvo tyrinėjami žmonių, gyvenančių daugianacionaliniuose ir monokultūriniuose rajonuose, skirtumus. Paaiškėjo, kad nepaisant lūkesčių, gyvenimas multikultūrinėje aplinkoje turi daug negatyvių pasekmių. Tokių rajonų gyventojai, be viso kito, linkę:

Mažiau pasitikėti vietine valdžia ir vietine spauda;

Mažiau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

Pas juos mažiau draugų ir žmonių, kuriais jie pasitiki;

Jie laiko save mažiau laimingais ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę;

Daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ir labiau pritaria teiginiui „televizija – pagrindinė mano gyvenimo pramoga“.

Kitaip sakant, multikultūriniuose rajonuose ima gyventi labiau izoliuotai, iš esmės pereina į gynybos režimą, kai vengiama išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, žemiausias Amerikoje žmonių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra Los Andžele, pačiame margiausiame nacionaline prasme JAV mieste. Tuo pat metu konservatyviose valstijose, pavyzdžiui, Montanoje ar Vajominge gyvena labiausiai susitelkę gyventojai (be to, ten žemiausias nusikalstamumas).

Tačiau tokie tyrimai nedaro jokios įtakos liberaliai politikai, kurią varo JAV ir Europos šalių vadovai. Juk liberalų nedomina faktai, svarbiausia – jų ketinimai ir nuomonė apie pačius save. Dėl to pasidarė įmanoma situacija, kai anglų Roterheme ištisus 16 metų patyrė seksualinę prievartą 1400 paauglių, daugiausiai anglų mergaičių. Ir nutiko tai dėl to, kad prievartavo vietiniai pakistaniečiai ir policija paprasčiausiai bijojo būti apkaltinta rasizmu, dėl to užmerkė akis.

Kaip galėjo atsitikti, kad buvo nuslopinti visuomenės savisaugos instinktai, ypač tokie galingi kaip savo moterų ir vaikų gynimas? Juolab, kad niekam negrėsė nei kalėjimas, nei netgi baudos – vien tik baimė, kad „politkorekcijos policija“ gali sugriauti jiems karjerą ir padaryti atskalūnais. Ir, kaip paaiškėjo, socialinė realybė žmonėms tapo svarbesne už pačią realybę. Didžiumai žmonių argumentas „taip yra dėl to, kad visi žino, jog taip yra“ yra galingesnis už bet kokius faktus, o baimė dėl savęs paties atsveria bet kokius nemalonumus, kurių gali patirti kiti.

Kai ten bebūtų šiomis žmogiškos psichikos savybėmis Vakarų valdantys sluoksniai naudojasi labai sumaniai. Švedija, kitados viena iš saugiausių ir geriausiai gyvenančių šalių, praktiškai atvėrė savo sienas. Suprantama, ne visiems. Išeiviui iš Somalio, Etiopijos ar Irako gauti leidimą gyventi nepalyginamai lengviau nei aukštos kvalifikacijos specialistams iš turtingesnių šalių, ypač jeigu jo veido spalva neteisinga. Šiuo metu kas septintas Švedijos gyventojas gimė už ES ribų ir toks rezultatas buvo pasiektas vos per kelis dešimtmečius. Šalis įkopė į trečią vietą pagal išprievartavimus ir prievartauja anaiptol ne „išvyrinti“ švedai. Matyt, visa tai daroma vardan to, kad visam pasauliui būtų pademonstruotas aukščiausio laipsnio kilnumas ir ištikimybė progresyvioms vertybėms. Netgi nuosavų vaikų ateities kaina.

Tačiau Vakarų elitui nepakanka sunaikinti savų šalių kultūras. Pavyzdžiui, Japonijai nuolat daromas spaudimas dėl jos imigracinės politikos. 2012 metais šalis suteikė prieglobstį tik 18 pabėgėlių, kai tuo tarpu JAV – 76 000. spaudimas neapsiriboja oficialiu lygmeniu. Įvairaus plauko aktyvistai ir „mąstytojai“ stengiasi pakeisti Japonijos visuomenės nuomonę tolerancijos ir multikultūralizmo kryptimi. Kam Amerikai reikia, kad Japonija taptų multikultūrine šalimi? Jie turi kažkokių problemų versle? Japonija neremia Amerikos politinių iniciatyvų? O gal Japonija labai silpnai išsivysčiusi socialinėje ir ekonomikos sferoje ir reikia atnešti jai pažangą bei klestėjimą? O gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vegetaras stengiasi įtikinti savo draugus, kad vienintelis būdas teisingai gyventi – tai būti vegetaru?

Deklaruojama skirtingų kultūrų lygybė ir vertė praktikoje veda į jų suardymą ir sunaikinimą. Amerikoje jau nepadoru linkėti „laimingų Kalėdų“, reikia linkėti „laimingų išeiginių“, kad netyčia ko nors neįžeistum. Švedijoje vyskupė-lesbietė siūlo demontuoti kryžius nuo bažnyčių, kad šalis taptų patrauklesnė musulmonams. Nelegalių migrantų daugiau nebegalima vadinti nelegaliais, reikia sakyti „nedokumentuoti“. Galbūt po 10 metų Vokietija jau nebebus tvarkos ir klestėjimo pavyzdys, darantis didžiulį įspūdį turistams iš viso pasaulio. Unikali japonų kultūra užleis vietą urbanistinei biomasei, kaip nutiko Los Andžele, o savo kokybe Toyota, pagaminta Japonijoje, daugiau nesiskirs nuo amerikietiškų ar prancūziškų automobilių. Nors Azijos šalys multikultūralizmo koncepciją kol kas mandagiai atmeta. Galbūt dėl to jų civilizacijų amžius siekia tūkstančius metų.

Iš esmės multikultūralizmu tikintys žmonės nepripažįsta jokios kultūros ir tradicijos vertingumo, kad visiškai įsipaišo į liberalią pasaulėžiūrą, kur svarbiausia vertybe laikoma individo autonomija. Tačiau individas negali egzistuoti už civilizacijos organizmo ribų, dėl to „daugumos demontažas“ galiausiai gali pavirsti civilizacijos demontažu ir senos daugumos pakeitimu nauja, kuri turės jau kitas vertybes, ir liberalizmui vietos ten nebeliks. Kaip žinia, realybė visada skaudžiai baudžia tuos, kurie gyvena išgalvotame pasaulyje.

0 1220

Liberalizmas prieš Konservatizmą

Pirmoje dalyje aš paminėjau pagrindines ideologines vertybes, kurias Vakarai mėgina skleisti likusiame pasaulyje – multikultūralizmą, vienalyčių santuokų legalizaciją ir ribų tarp vyrų ir moterų trynimą. Vakarų liberalų protuose visi šie trys dalykai išplaukia iš trijų žodžių – Laisvė, Lygybė ir Teisingumas (taip taip, viskas prasidėjo 1789 metų Prancūzijoje, tada užgimė ir konservatizmas, kaip reakcija į liberalizmą).

Tačiau prieš pradedant gilintis į tai, kaip atrodo laisvės ir lygybės siekis praktikoje, pamėginsime suprasti, kuo fundamentaliai skiriasi liberalų ir konservatorių pasaulėžiūros.

Liberalas yra idealistas. Jis mano, kad žmogus gimsta švarus nuo ydų, o visuomenė per institucijas ir tradicijas jį sugadina. Konservatorius gi mano, kad žmogus iš prigimties yra netobulas, todėl visuomenės uždavinys yra motyvuoti jį geriems darbams, tuo pat metu pagal galimybę nuslopinant visa kas bloga.

Liberalas vertina bet kokią politiką pagal jos ketinimus. Konservatorius pirmiausiai žiūri į pasekmes. Jeigu konservatorius abejoja, kad liberalo pasiūlytas būdas suveiks, tai liberalas kaltina konservatorių, kad tas nenori gero žmonėms.

Liberalas mano, kad kiekviena problema turi sprendimą. Konservatorius mano, kad bet kuris sprendimas turi savo kainą (pasekmes) ir kad daugeliu atveju sprendimų išvis nėra – tiktai kompromisai. Liberalas – svajotojas, konservatorius – praktikas.

Liberalas įsitikinęs, kad tradicijos ir kultūra yra kalėjimas, kuriame uždaryta laisva žmogaus valia. Konservatorius supranta, kad tradicijos ir kultūra klostosi šimtmečiais, daugybės bandymų ir klaidų keliu.

Liberalas tiki revoliucija ir mano, kad bet koks egzistuojančios tvarkos sunaikinimas gali atnešti tiktai naudą. Konservatorius, remdamasis istorine patirtimi, žino, kad revoliucijos visada sukuria chaosą, pareikalauja daugybės aukų ir nusmukdo daugumos gyventojų gyvenimo lygį. Konservatoriaus priimtinesnis evoliucinis laipsniškų pokyčių kelias.

Liberalas gali būti protingas, bet jis nesupranta, kad protas be išminties nieko nevertas. Konservatorius vertina sukauptą per šimtmečius išmintį ir nelaiko savęs protingesniu už savo protėvius vien dėl to, kad gimė vėliau už juos.

Liberalas atmeta realybę, jeigu ji prieštarauja jo norams. Svarbiausia jam yra „laisvė“ ir dėl to jo priešais tampa bet kokie apribojimai: visuomenė, istorija, kultūra, biologija, gamtos dėsniai. Postmodernizmas atmeta objektyvios realybės egzistavimą – realybė, tai socialinė konstrukcija, vadinasi, galima sukonstruoti bet kokį pasaulį pagal savo norus. Dėl to multikultūralizmas tapo instrumentu kovai su nuosava kultūra, kuri riboja liberalo laisvę. Juk jam nuosava kultūra – tai tik viso labo tamsių protėvių išmislas.

Vienalytės santuokos – tai praktiškai ir taip jau žlungančio santuokos instituto panaikinimas. Kitados santuoka buvo pats svarbiausias sprendimas gyvenime. Jaunuolis turėjo subręsti, tapti vyru, kuris deramai aprūpins savo šeimą ir bus už ją atsakingas. Vienalyčių santuokų legalizavimas konstatuoja faktą, kad santuoka tapo ne ką svarbesnė už nekilnojamo turto sandėrį ar turistinės vizos atostogoms įsigijimą.

Kam reikia trinti ribą tarp vyrų ir moterų? Tai daroma dėl to, kad liberalams nepakenčiama mintis, jog jo pasirinkimą riboja biologija ir socialiniai vaidmenys, priimti visuomenėje. Kam atitikti kažkokius standartus, jei galima tuos standartus panaikinti ir kiekvieną žmogų laikyti unikalia žvaigžde?

Sunku, beje, neigti, kad tokie argumentai nėra patrauklūs. Raskite vedusį vyrą, kuris bent kartą nepasvajotų vėl tapti viengungiu. Kas nenorėtų pasijausti reikšmingu ir svarbiu, ypač jei dėl to nereikia dėti jokių pastangų? Nemažai konservatorių norėtų pagyventi liberalų utopijoje, galbūt dėl to liberalizmas ir išplito taip plačiai?

Didžiausia liberalizmo bėda yra tai, kad jis neturi jokios tvirtos programos, išskyrus kovą su egzistuojančia tvarka. Lengva, žinoma, eksploatuoti žmonių vidinį laisvės ir teisingumo troškimą, parodant pirštu tas laisves ribojančius dalykus ir ištraukiant iš konteksto atskirus atvejus, kai kažką kažkas neteisėtai apgavo – tačiau liberalai nesiūlo jokių adekvačių alternatyvų.

Dėl to viskas susiveda tik į atmetimą visko, kas asocijuojasi su tradicijomis ir konservatizmu. Bolševikai naikino religinius institutus, visuomeninius santykius ir tradicinę šeimą, tarp viso kito labai supaprastinę skyrybų ir abortų procedūras. Tačiau galiausiai, nepateikę suderinamos su realybe alternatyvos, jie tapo sekančios liberalų bangos aukomis. Pastarieji sunaikino šiaip ne taip susiformavusias prie tarybų valdžios tradicijas ir vėl, be jokios ilgalaikės strategijos, vien kupini naivių vilčių, kad kopijuodami Vakarų visuomenės atributus jie kažkokiu būdu pakels šalies gerovę, sugriovė visas ankstesnes tradicijas, nesukurdami nieko naujo.

Amerikiečių liberalai, kaip neatrodytų paradoksalu, beveik nesiskiria nuo marksistų, kurie veikė Rusijoje po 1917 metų. Skirtumas tik tas, kad šiuolaikinis technologijų lygis ir nacionalinės valiutos statusas suteikia platesnes galimybes savo utopijai finansuoti.

Amerikos kultūra prarado supratimą, kas yra asmeninė atsakomybė. Juk jeigu į pirmą planą iškelsi asmeninę laisvę be jokios atsakomybės, kai dėl individo bėdų visada kalta visuomenė, tai visuomenė suskyla į nedideles „represijų aukų“ grupeles. O politikai, kad išsikovotų balsų, kultivuoja, pasitaikius pirmai galimybei išpučia, o jeigu nėra nieko tinkamo, tai iš esmės išsigalvoja konfliktus tarp baltųjų ir juodaodžių, vyrų ir moterų, tarp tradicinės ir netradicinės orientacijų atstovų.

Tarp kitko, per paskutinius du dešimtmečius Amerikos mokyklose stiprėja tendencija nevertinti mokinių pažymiais, neskirstyti mokinių pagal pažangumą ir „dalinti medalius“ vien už dalyvavimą kur nors (o ne už pergalę). Jei lošia dvi komandos, tai taškai neskaičiuojami, žaidėjai periodiškai sumaišomi. Kad nebūtų pralošusių – o ir išlošusių taip pat. Vaikai reguliariai rašė esė tema „aš – žvaigždė“ ir kuria prezentacijas, kuriose svarbiausia tema yra jų nuosava persona.

Žmonės gyvena nuolat jausdami kokią nors kaltę, ir ši kaltė yra grupinė, pavyzdžiui dėl kolonijinės istorijos, kurią reikia nuolatos išpirkinėti. Dėl Vakarų Europą tiesiog apsėdo idėja priimti kiek galima daugiau pabėgėlių, nežiūrint į jokias pasekmes. Tuo pat metu jie paradoksaliu būdu nemano, kad padarė klaidą, surengę seriją perversmų Tunise, Egipte, Libijoje, Sirijoje ar prievarta pakeitę valdžią Irake ir Afganistane. Juk diktatorius nuvertė, vadinasi, viskas ideologiškai teisinga. Pasekmės neturi reikšmės.

2010 metais Tilo Saracinas išleido knygą „Vokietija. Savilikvidacija“, kurioje kalbama apie vokiečių visuomenėje vykstančius procesus, kurie neaptarinėjami dėka totalitarinės politkorekcijos atmosferos. 2011 metais išėjo Patriko Bjukineno knyga „Supervalstybės savižudybė“ – apie amerikiečių visuomenę. Beje, Tilo Saracinas buvo priverstas palikti postą Vokiečių Federalinio Banko direktorių taryboje po masinės pasipiktinusios liberalios visuomenės atakos. Politkorekcijos sferoje Vakarai per pastaruosius 5 metus žengė toli į priekį.

Šiuolaikinis liberalusis diskursas nenumato diskusijų. Bet kurtis žmogus, garsiai išsakęs idėjas, kurios nesiderina su liberalų šios dienos dienotvarke, tučtuojau pradedamas pjudyti, gali prarasti darbą ar kokias nors privilegijas. Negana to, visiškai nebūtina netgi garsiai kalbėti. Kompanijos Mozilla įkūrėjas Brendonas Eichas 2014 metais buvo paskirtas nuosavos kompanijos generaliniu direktoriumi (iki to laiko jis buvo techninis direktorius). Tačiau išbuvo savo poste jis viso labo 9 dienas, kadangi LGBT bendrija pakėlė triukšmą dėl to, kad 2008 metais jis drįso asmeniškai paaukoti 1000 dolerių fondui, palaikančiam tradicinę santuoką (apie ką LGBT sužinojo iš „atsitiktinio“ informacijos nutekėjimo iš mokesčių inspekcijos).

Amerikos universitetuose viešpatauja absoliutus nepakantumas net menkiausiems konservatyvizmo pasireiškimams, ten neleidžiama net suabejoti pasirinkto kelio teisingumu. Iš esmės JAV mokymo įstaigos pavirto jaunosios kartos indoktrinizacijos instituciją, kas pagimdė tokį fenomeną kaip SJW (Social Justice Warrior – socialinio teisingumo karys). Tai judėjimas žmonių, kurie pasirengę įsižeisti dėl bet kurios priežasties ir netgi tokios frazės kaip „šitas pareigas turi užimti kvalifikuočiausias kandidatas“ jų nuomone yra pasibaisėtinas rasizmo pasireiškimas. Karingos šitų internetinių kovotojų akcijos sukelia viešiems asmenims didžiulį siaubą, o savicenzūros lygis Amerikos visuomenėje kelia dar didesnį siaubą. Tačiau juk sprendžiant pagal Holivudo filmus ir reklamą – tai šalis, kurioje svarbiausiomis vertybėmis lyg ir laikomos žodžio bei saviraiškos laisvė, o taip pat galimybė savo rankomis susikurti sau sėkmę? Bijau, kad jau seniai taip nėra.

Liberali pasaulėžiūra neturi pamatų, ji regi save tiktai kaip atsvarą egzistuojančiai tvarkai, kad ir kokia ji bebūtų. Visuomenė, kurią apsėdo liberalizmo idėja, pasmerkta nuolatiniam nusistovėjusios tvarkos laužymui, kuris galiausiai baigsis visišku kolapsu. Gyvenimas tegu ir gražių, bet su realybe neturinčių nieko bendro idėjų pasaulyje, kai nėra jokio atgalinio ryšio, negali tęstis amžinai.

Ir šiandien anaiptol ne visi Vakarų gyventojai žavisi Amerikos įgyvendinama Kultūrine Revoliucija, visų pirma dėl to, kad jų nuosavos valstybės rizikuoja pavirsti trečiojo pasaulio šalimis. Klausimas tiktai tas, iki kokios ribos turi nueiti visuomenė ir kas taps lūžį išprovokavusiu įvykiu, kai pagaliau įsijungs savisaugos instinktas.

0 1316
Vitalijus Michalovskis
Kai šiandien kalbame apie propagandą, dažniausiai turime omeny Rusiją ir galingus jos informacinio poveikio mechanizmus. Tikrai nesimpatizuoju šiandienos Putino Rusijai, tad visas klaidingas iliuzijas iškart galite atmesti. Tačiau mūsuose propaganda, nors ir kartais atsargiai vadinama „visuomenės nuomonės formavimu“, irgi nepėsčia. Ir jos apraiškas pasistengsiu pademonstruoti vadinamųjų „pabėgėlių“ pavyzdžiu.

 

Nesiimsiu spėlioti, ar Lietuvoje egzistuoja kažkokia kryptinga valstybinės propagandos linija. Žinoma, propagandos ministerijos neturime, tačiau dažnokai susidaro įspūdis, kad kažkam reikia pateikti informaciją būtent taip, o ne kitaip. Žemiau išvardinu savo pastebėjimus, kurie, kaip ir kiekvienas mano rašinys, yra subjektyvūs, tačiau spręskite patys, kiek aš teisus, o kiek – ne.

 

 

Pabėgėliai, kurie yra migrantai
Prasidėjus visai tai su migrantų antplūdžiu susijusiai velniavai, didžiosios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (toliau – DŽP) kone vieningai trimitavo apie vargšus pabėgėlius. Tačiau nuovokesniam žiūrovui / skaitytojui iškart tampa aišku, kad didelė dalis tų „pabėgėlių“ – jokie ne pabėgėliai, o tiesiog kilusia sumaištimi ir masiniais žmonių srautais pasinaudoję „ekonominiai“. Dabar jau vis dažniau DŽP „pabėgėliai“ keičiami žodžiu „migrantai“. Matyt, suprasta, kad žmonės kol kas dar geba mąstyti savo galva.
„Analitinės“ laidos ir „diskusijos“
Jūs man pasakykite, kaip galima kalbėti apie diskusiją ir „nuomonių kryžkelę“ kai studijoje sukviesti maždaug tą pačią dainelę dainuojantys „oponentai“ dėl „nuomonių įvairovės“ kartais pasiginčijantys dėl kokio trečiaeilio dalyko? „Oponentai“ sutinka iš principo, kad „pabėgėlių“ visiems mums reikia, bet tučtuojau puola karštai aptarinėti kokią neprincipinę smulkmeną.
Vieną bajerį mūsų „analitinių“ / „diskusinių“ laidų nešėjai neabejotinai išmoko iš Vakarų ar Rytų kaimynų. Kai laidoje visgi pasirodo koks nors griežtas „pagrindinio kurso“ kritikas, jis tučtuojau imamas atakuoti primityviai tiesmukais, labiau išsilavinusiam žmogui netgi įžeidžiamais klausimais: „Kodėl jus taip nekenčiat juodaodžių / musulmonų / gėjų / žydų?“ Sulaukęs tokio kietakaktiško klausimo, mažiau pasiruošęs dalyvis tuoj pat pradeda mekenti ir teisintis, esą jis joks rasistas ir antisemitas, ko, taip sakant, laidos rengėjams ir reikia. Vietoj to, kad tiesiog spjauti šiems vedėjams į snukį ir užtrenkti duris, dalyvis priverstas paneigti kaltinimus nacizmais / rasizmais, nors nei jis pats, nei jo pažiūros su tikruoju nacizmu / rasizmu neturi nieko bendro. Įmanomi ir kiek kitokie klausimėliai / pareiškimai iš tos pačios operos: „Argi pabėgėlių vaikutis mažiau vertas gyventi už lietuvių?“ arba „Juk jūsų paties išvaizda ne kaip grynakraujo arijo“. Visų panašių pareiškimų tikslas – tiesiog išmušti pašnekovą iš pusiausvyros, pakaitinti aistras bei priversti teisintis. O to niekada negalima sau leisti.
Pažįstamas iš Vokietijos pasakojo, kad lygiai tokią pačia metodiką taiko daugelis vokiškų TV kanalų, kur nepatogus oponentas kviečiamas su tikslu ne tiek leisti jam pristatyti savo programą bei idėjas, kiek pastatyti jį į nelabai jaukią, nuolat atsimušinėjančiojo nuo absurdiškiausių kaltinimų, padėtį.
Tas pats, tik dar primityviau, ir Kremliaus kuruojamose TV. Pavyzdžiui, Solovjovo laidose koks nors dėl vaizdo pakviestas ukrainietis tuoj pat užsipuolamas: „Kodėl jūs taip nekenčiat rusų?“. Ukrainiečiui atsakius, kad daugelis jo tautiečių nejaučia rusams, kaip tautai, jokios neapykantos, tuoj pat užduodamas antras klausimas: „Tai kodėl tada bombarduojat rusų vaikus?“ Auditorija iš pasitenkinimo net staugia. Iš nuostabos praradęs amą „Benderos pakalikas“ puikiai „pastatytas į vietą“!

Tiesa, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad šįkart didieji portalai netikėtai nudžiugino: juose galima buvo rasti ganėtinai įvairių nuomonių „pabėgėlių“ klausimais.

Dažnai pateikiamos tos nuotraukos, „kurių reikia“
Viename iš užsienio TV reportažų moteris su mažu vaiku ant rankų, kurią policininkai bandė patraukti nuo traukinio, tiesiog griuvo tvarkos sergėtojui po kojomis. Pribėgo žurnalistai. Pasaulio žiniasklaida apskriejo kraupios nuotraukos: uniformuotas sadistas auliniais batais vos ne mindo vargšę bejėgę auką! Žvėrys, ne kitaip. Tai tik vienas pavyzdžių, o juk jų – šimtai. Prie Vengrijos sienos, pavyzdžiui, tvirtų žaliūkų minia garsiai skandavo Europoje nevienareikšmiškai vertinamą „Allach Akhbar“ (mūsų DŽP apie tai užsimenant nepastebėjau), o po to į policiją paleido plytgalius ir akmenis. Žiniasklaida užbliovė: „Policija elgesys šokiruoja“. Tai, kad po akmenų kruša stovintis ir savo pareigą vykdantis sienos sergėtojas taip pat gali turėti, o veikiausiai ir turi, mažamečių vaikų ar sunkiai sergančius tėvus, pas mus net necyptelta. Nuskendusio berniuko nuotraukomis buvo mojuojama tarytum nekrofiliška „didžios europiečių kaltės“ vėliava, nors nuovokesniam tai buvo gryniausias jo tėvo – iš saugios šalies išplaukusiojo ir savo šeimą pražudžiusiojo beprotybės liudijimas. Sumokėjęs apvalią sumą nusikaltėliams jis net nesugebėjo aprūpinti savo šeimos gelbėjimosi liemenėmis, susodinęs ją į nepatvarią geldą ir leidęsis kelionėn… ne ežeru, o jūra!
Kai kurios „visuomenės nuomonės formavimo“ kryptis DŽP:
„Humaniški“ Vakarai prieš „nehumaniškus“ Rytus
Vakarų visuomenė svetinga: pasitinka atvykėlius pyragais ir medumi. Apie keliasdešimties tūkstančių antiimigracinę vokiečių demonstracija Drezdene mūsų žiniasklaidoje užsiminta tik probėgomis, o juk pavasarį vyko taip pat masiniai protestai Anglijoje, vėliau – kitose Vakarų šalyse. Spalio 11 d., beje, planuojama prieš nežabotą imigraciją nukreipta demonstracija Olandijoje. Žiniasklaida žinoma, neužmiršta paminėti, kad visas jas rengia „neonaciai“ ir „ultradešinieji radikalai“. Nenuostabu, kad į iš anksto neonacistinėmis apšauktas ir neva neapykantą kurstančias, gausiai policijos filmuojamas, fotografuojamas ir protokoluojamas eitynes ryžtasi eiti toli gražu ne kiekvienas joms pritariantis vakarietis. Juk į Drezdeno gatves išėjusių vokiečių žodžiais, bet kokia eitynių dalyvio nuotrauka spaudoje gali kainuoti jam darbą, karjerą. Mes to norime ir Lietuvoje? Vakarų visuomenė, lygiai kaip ir Rytų, nėra vieninga atvykėlių klausimu. Ir tai, ką rodo jums per žinias, – tai tik fasadinė reiškinio pusė. Galų gale, kelios Vakarų šalys pasisakė griežtai prieš bet kokias kvotas. Ar Airija, Britanija, Danija – jau ne Vakarai? Apie Vidurio ar Rytų Europą jau net nekalbu.
Skirtingų laikmečių, aplinkybių ir kultūrinio konteksto suplakimas
Su tais kas mato skirtumo tarp lietuvių pabėgėlių XX a. viduryje ir nūdienos „pabėgėlių“ ir Rytų, kalbėtis net neverta. Bet ši dainelė itin mėgstama mūsų DŽP, visiškai ignoruojant ir kultūrų tarpusavio sugyvenimo lygmenis, ir gana liūdną musulmonų integracijos patirtį Vakaruose (beje, prieš keletą metų būtent tai pripažino pati Merkel, o ne prakeikti „dešinieji radikalai“), ir, apskritai, – akivaizdžius skirtumus tikrų ir tariamų pabėgėlių elgesyje šalyse, kurias jie kerta, ar į kurias jie vyksta. „O kas būtų, jeigu tu taptum pabėgėliu?“ – gailiai klykauja jausmingesni „apžvalgininkai“. Be abejo, pagal XXI a. „pabėgėlių“ madas, turėčiau surikti „Dievas su mumis!“, čiupti akmenį ir trenkti kokiam lenkų pasieniečiui per galvą!
„Kremliaus pėdsakas“
Ganėtinai šviežia korta kvailiems protams drumsti. Nesiaiškinkim, kiek ji pagrįsta, bet esmė tokia: šį migrantų antplūdį sukėlė Putinas su savo klika, o pagrindinis jo tikslas – suskaldyti Europa per šalių nesutarimus dėl „pabėgėlių“. Reiškia, norint išsaugoti Europos vienybę, būtina atidavus paskutines kelnes priimti pabėgėlių tiek, kiek bus liepta. Šiuo atveju peršamas „solidarumas“ yra nuolankus reveransas didžiosioms ES senbuvėmis. Ne Europos Sąjungai, pastebėkit, o tik ką skelbusiam, kad „priims visus“ vokiečių – prancūzų blokui. Vyšegrado nuomonės? Šios šalys gi proputiniškos!
Lygiagrečiai pilami priekaištai dėl „europietiškų vertybių“ nebūvimo, kurios, priklausomai nuo aptariamo klausimo, susiveda tai į užpakalio teisę, tai į begalinį ašaringą atgailavimą. Kremlius ir pasigraudenimas dėl „europietiškų vertybių“ Lietuvoje tinka bet kuriam atvejui. Vos kas ne taip, ir tave doroja tai Putinu, tai „vertybėmis“. Sklando legenda, kad ar tai Hitleris, ar tai Gėbelsas yra pasakęs: „Jei nebūtų žydų – aš juos sugalvočiau“. Susidaro įspūdis, kad tiek pat gyvybiškai mūsų piliečiams „europizuoti“ reikalingas ir Putinas. Klausykit, o angarą vasara Lazdynuose kartais padegė ne jis?
Galimas dalykas, kad ryt poryt atsiras naujų DŽP galvočių sukurtų pasakaičių. Jos bus kartojamos ir pateikiamos tarytum giliausia analizė, pati objektyviausia tiesa. Štai vakar per vieną šalies radijo stotį išgirdau pareiškimą: „Lietuvoje niekas nesiginčija, kad pabėgėlių reikia…“

Aš tikiuosi, kad mūsų piliečiai dar neišprotėjo iki zombiško Rusijos TV publikos lygio ir atskirs gryną pinigą nuo primityvių manipuliacijų.