Tags Posts tagged with "Ukraina"

Ukraina

0 3285

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesiryš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

 

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?


– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

 

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

 

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praradusi aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijonines eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada balsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrąjį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržengia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui?

Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

 

 

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėmis „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

 

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiomis sąlygom? Geopolitinėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliuojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos industrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

 

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį balsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius duomenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

 

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

 

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

 

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

 

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

 

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžimas?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Detroitas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

 

Vertė O. P

http://www.2000.ua/

0 2367
Marius Jonaitis

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

grosman
Vladimiras Groismanas

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).

Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.
1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.
Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams: jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o darbdaviai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Informaciją rinko, apibendrino ir išvadas padarė:
Marius Jonaitis
(už šaltinius ačiū Liaudies partijos ir geopolitikos.lt tinklapiui bei visagaliui google).
2017.07.23

0 1770

Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“ – potencialių išdavikų – veiklos sėkme? Teigiamas atsakymas labai nuliūdintų šio teksto autorių, nes reikštų, kad Lietuvos ir Rusijos patriotai yra pasmerkti būti amžini priešai ir santykiuose su savo geopolitine varžove remtis ne savo šalį mylinčiais piliečiais (t. y. patriotais), bet ją išduoti pasiruošusia „penktąja kolona“. Laimei, rašantis šias eilutes yra laisvas nuo tokio pesimizmo, o išlaisvina jį žinojimas, kad daug apie „penktąją koloną“ Lietuvoje samprotaujančių nėra tikrieji šalies patriotai, todėl jų peršama bičiuliavimosi su Rusijos „penktąja kolona“ logika anaiptol nėra neišvengiama. Aiškumo dėlei reikia iš karto pasakyti, kas šiame tekste nelaikoma tikruoju patriotizmu. Juo nelaikoma tokia „meilė“ savo šaliai, kuri negali egzistuoti be neapykantos kitai šaliai. Juo nelaikomos ir kitos dvi iškrypusios „meilės“ savo šaliai formos. Pirmosios poetinė išraiška yra ruso Vladimiro Pečiorino (1807–1885) eilės: Как сладостно отчизну ненавидеть и жадно ждать ее уничтоженья („Kaip saldu nekęsti tėvynės ir godžiai laukti jos sunaikinimo“). Tai „meilė“, kurios objektas laikomas tokiu šlykščiu ir buvimo nevertu, jog būtent iš meilės jam daroma viskas, kad jis – ne tik pasaulio, bet ir savo paties labui – tiesiog kuo greičiau išnyktų. Kiek žinoma šio teksto autoriui, tokia „meilė“ ypač būdinga kai kuriems dviejų šalių – Rusijos ir JAV – intelektualams. Kita iškrypusios „meilės“ savo šaliai forma yra tada, kai šalis mylima kaip teritorija, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Kai apie patriotizmą samprotauja neoliberalių oligarchijų politinis elitas, už jo kalbų paprastai slypi būtent toks „tėvynės meilės“ supratimas. Jei dėl kokių nors priežasčių – tarkime, dėl šaliai įvestų tarptautinių ekonominių sankcijų – bendrapiliečių apiplėšinėjimas tampa neefektyvus ir pinigų šeimininkų (globalių palūkininkų) nemalonėn patekusios neoliberalios oligarchijos elito turtai pradeda greitai tirpti, yra didelė tikimybė, kad patriotizmo figos lapelis bematant nukris, kartu apnuogindamas tikrąją – transnacionalinę, kosmopolitinę – neoliberalios oligarchijos elito esmę. Vakarykščiai „patriotai“ tokiu būdu tampa „penktąja kolona“. Net tarus, kad Vakarų neoliberalios oligarchijos su JAV priešakyje, priešindamosi savo grobuoniškai prigimčiai, Ukrainos konflikto kontekste veikia vedamos pirmiausia kilnaus ir nesavanaudiško tikslo apginti „tarptautinę teisę“ (jų pačių ne kartą sulaužytą) ir sustabdyti kitą neoliberalųjį plėšrūną, akivaizdu, kad šio tikslo yra siekiama tikintis, jog Rusijai taikomos sankcijos jos neoliberalaus valdančiojo elito gretose galų gale išprovokuos vieną niekšingiausių puolusiai žmogaus prigimčiai būdingų poelgių – išdavystę.

Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas įkūnija krikščionybės išdavystę ir yra pragaištingo Vakarų kelio, kurio pradžia paženklinta „Proto deivės“ garbinimu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – vienas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų, – tąsa. Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas yra nuo Dievo atsiskyrusio proto ambicija įgyvendinti vieną iš krikščioniškosios Tiesos aspektų. Laisvė, lygybė ir brolybė Kristuje – tokia yra ši Tiesa, kurios aspektai, būdami atskirti nuo Kristaus (ką ir padarė revoliucija savo garsiajame šūkyje), virsta hekatombas žmogiškųjų aukų ryjančiais stabais. Komunizmas buvo „lygybės“ įgyvendinimo projektas. Neoliberalizmas yra „laisvės“ įgyvendinimo projektas. Būdami iš esmės antikrikščioniškos dvasios užmojai, abu šie projektai yra lygybės ir laisvės karikatūros, kuriomis, be viso kito, tyčiojamasi iš brolybės. Tačiau abiem projektams būdinga tam tikra įtikinimo ir klaidinimo galia, kurios paveiktiesiems gresia perspektyva tapti savo šalies išdavikais. Galima priklausyti „penktajai kolonai“ tikint (dažnai – visai nuoširdžiai), kad komunizmas iš tikrųjų įgyvendina pilnutinį socialinį teisingumą, o jį eksportuojanti šalis visam pasauliui (taigi ir mano šaliai) neša „šviesią ateitį“. Bet galima priklausyti „penktajai kolonai“ ir tikint, kad neoliberalizmas – ir pagrindinė jį eksportuojanti šalis – įkūnija tikrąją laisvę, dėl kurios privalu kovoti su šiai laisvei besipriešinančia savo šalies valdžia. Komunizmo melo akivaizdoje ypač svarbu buvo turėti dvasių skyrimo dovaną, apie kurią rašo apaštalas Paulius (1 Kor 12, 1–3). Ne mažiau svarbi ši dovana yra ir neoliberalizmo melo akivaizdoje.

Visiems žinoma Salomėjos Nėries istorija. Didžiausios lietuvių poetės – kaip ir kai kurių kitų mūsų intelektualų – tragedijos išvengė Antanas Maceina, puikiai jautęs kapitalizmo neteisingumą ir gebėjęs įvertinti komunizmo pasiekimus. Knygoje „Buržuazijos žlugimas“ (išleistoje, beje, 1940 m.) filosofas rašė: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. […] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Vis dėlto A. Maceinos diagnozė visiškai nedviprasmiška: „Bolševizmas yra satanistinis […]“ (Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992, p. 334–335). A. Maceina turėjo dvasių skyrimo dovaną. S. Nėris jos stokojo.

Vakarų ir Rusijos neoliberalių oligarchijų konflikto sąlygomis dvasių skyrimo dovanos turėjimas vėl tampa nepaprastai aktualus. Kas yra „penktoji kolona“ neoliberalioje Rusijos oligarchijoje? Tai gana marga publika, kurioje esama ir žmonių, nuoširdžiai manančių, kad siekia gėrio savo tėvynei. (O ar S. Nėris siekė blogio Lietuvai?) Vis dėlto Rusijos „penktosios kolonos“ branduolį sudaro dar didesni liberalai už tuos, kurie šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje valdo Rusija vadinamą teritoriją. Jiems atrodo, kad neoliberali Rusija yra nepakankamai liberali, kad joje per mažai „laisvės“ ir kad dėl jos didesnio liberalumo leistina susidėti su pasauliniu neoliberalizmo flagmanu, t. y. tapti JAV politikos įrankiu Rusijos viduje. Didžioji jų dalis yra sėkmingai išsivadavę iš religijos ir Rusijoje klestinčią (jų požiūriu) „homofobiją“ smerkiantys piliečiai. Kitaip – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš neoliberalios Lietuvos propagandos tapomo paveikslo – atrodo „penktoji kolona“ mūsų šalyje. Tai taip pat gana marga publika, kurios branduolį sudaro tikrai ne liberalai. (Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik liberaliomis save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“.) Iš visų kandidatų tapti šio negarbingo sambūrio nariais čia paminėsime tik žmones, kurie, skausmingai išgyvendami vadinamųjų „tradicinių“ vertybių eroziją Vakaruose, negali nematyti, kad Rusijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje – daugumos piliečių pasipriešinimas iš užsienio peršamoms, švelniai tariant, abejotinoms moralinėms naujovėms sulaukia sąjungininkų tarp politiką vykdančiųjų. Kitaip nei komunistinė Rusija, neoliberali Rusijos oligarchija negali suvilioti socialiai teisingos visuomenės iliuzija. Bet ar ji negali tapti tam tikru traukos centru bent daliai tų, kurie jaučiasi atstumti Vakaruose vykdomos „tradicinių“ vertybių griovimo politikos? Kai tokia politika brukama Lietuvoje argumentuojant, kad tokiu būdu šalis stipriau integruojama į Vakarų „vertybinę erdvę“ ir tolsta nuo „homofobinės“ Vladimiro Putino Rusijos, kyla klausimas, kokia dvasia slypi už tokios argumentacijos. A. Maceinai buvo aišku, kokia dvasia slypi už bolševizmo stebuklų. Šiandien, kai vienos lyties asmenų „šeimose“ auga vaikai, o pačių lyčių skaičius svyruoja tarp kelių ir keliolikos, kyla klausimas – kokia dvasia slypi už šių stebuklingų pokyčių?

Žvanginimo ginklais fone tvirtinimas, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra daugiau panašumų nei skirtumų, gali nuskambėti keistai. Bet įsivaizduokime psichiatrijos ligoninę, kurioje gyvena napoleonai, cezariai, aristoteliai, da vinčiai, kleopatros, aleksandrai makedoniečiai, nefertitės, Egipto faraonai ir visas Olimpas graikų dievų. Marga publika, skirtingos asmenybės. Tačiau visoms joms bendra tai, kad visos jos – psichikos ligoniai, prižiūrimi pulko gydytojų su ligoninės vyriausiuoju gydytoju priešakyje. Visas neoliberalus pasaulis – milžiniška psichiatrijos ligoninė, nuo realybės atitverta aukšta propagandos siena. Ir visi jo gyventojai – ligoniai, prižiūrimi tikrąją diagnozę žinančių gydytojų komandos. Juk ar gali būti sveika visuomenė, kurioje šventikas viešai propaguoja „ikoną“ su Stalino atvaizdu? (Vienas iš Stalino „nuopelnų“ esąs tas, kad jo dėka Rusijoje daugybė žmonių pelnė kankinių vainiką ir dabar yra šventieji danguje.) Ar gali būti sveika visuomenė, kurioje populiariausią dainų konkursą laimi barzdotas transvestitas? Ar gali būti sveika visuomenė, kurios įvaizdžio neatsiejama dalimi tapo šaudymai mokyklų klasėse ir universitetų auditorijose? „Hanibalas prie vartų!“ – sklinda iš psichiatrijos ligoninės kieme esančio garsiakalbio. Ir iš palatų į dangų kyla švento pasipiktinimo balsai: „Kartagina turi būti sugriauta!“

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie šioje šalyje vis stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą, aišku, reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV arba Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Tame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais“. Tie žmonės ne tik priešpriešina save Rusijos „penktajai kolonai“, bet ir nuosekliai kritikuoja tuos valdžioje esančius ir „patriotus“ vaidinančius oligarchus, kurie myli Rusiją kaip teritoriją, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Būtent jie, o ne liberalioji „penktoji kolona“ yra tikroji „opozicija“, siekianti Rusijos išvadavimo iš neoliberalizmo jungo. (Tai, kas neoliberalios Vakarų propagandos vadinama tikrąja „opozicija“ Rusijoje – liberalioji „penktoji kolona“, – iš tikrųjų nėra jokia opozicija pačiam neoliberalizmui. „Penktoji kolona“ viso labo siekia vieną neoliberalų režimą pakeisti kitu neoliberaliu režimu, kitaip tariant, atsisėsti į Putino & Co vietą ir toliau apiplėšinėti Rusijos žmones, – tik šį kartą su džiaugsmingu Vakarų pritarimu, kas, beje, jau buvo valdant Borisui Jelcinui.) Rašantis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti (ir ne taip retai, deja, yra) Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu, – ne visada, bet, deja, dažnai, – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai liberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. O tai, kad neoliberalios Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik „liberaliomis“ save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“, jam tik įrodo, jog pastaroji yra verta ne didesnės pagarbos už tą, kuris už trisdešimt sidabrinių išdavė savo mokytoją.

Daugybė reiškinių – pradedant Ukrainoje pralietu ir vis dar liejamu krauju ir baigiant baisiu Lietuvos demografiniu nukraujavimu, prie pasaulinių rekordų artėjančia alkoholio vartojimo ir savižudybių statistika – verčia konstatuoti milžinišką 23 metų neoliberalizmo viešpatavimo pokomunistinėje erdvėje nesėkmę. Ši nesėkmė dar turi visas galimybes – jei Ukrainos krizė (pati savaime arba kaip kitų įvykių dalis) taps Trečiojo pasaulinio karo preliudija – virsti pasauline katastrofa ir visos žmonijos bankrotu. Jei komunizmas buvo blogis (o jis, be abejonės, buvo blogis), būtų galima tikėtis, kad išsivadavimas iš jo pokomunistinėje erdvėje sukurs daugiau arba mažiau harmoningo tautų vystymosi ir bendrabūvio sąlygas. Bet šito neįvyko. Vietoj vystymosi ir taikaus bendrabūvio turime nykstančią Lietuvą, kraujuojančią Ukrainą, dešimtis milijonų visoje pokomunistinėje erdvėje emigracijos, alkoholizmo, narkomanijos sužalotų likimų ir savižudybėmis pasibaigusių gyvenimų. Visa tai liudija neoliberalizmą esant ne gėriu ir ne tikruoju išsivadavimu, bet vienur geriau, kitur prasčiau už gražių iškabų pasislėpusiu (pvz., Lietuvoje savo tikrąją esmę jis labai sėkmingai dangsto šventu 1991 m. iškovotos Nepriklausomybės vardu) blogiu ir naujais pančiais. Dabar, kai neoliberalus pasaulis yra purtomas krizių, kai neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūne atsivėrė nauja kraujuojanti žaizda Ukrainoje, kalbos apie tautų draugystę mūsų regione – šiame globalios psichiatrijos ligoninės korpuse – gali pasirodyti naivios ar net ciniškos. Vis dėlto neoliberalizmo sukeltoje globalioje krizėje – kurios vienas iš aspektų yra Ukrainos krizė – šio teksto autorius norėtų matyti ligonių skausmingo išgijimo pradžią. Aišku, viskas gali baigtis ir daug liūdniau. Kad ir kokia reali ši niūri perspektyva, autorius leidžia sau užbaigti mintimi apie galimybę pasaulio, kuriame vienos mūsų regiono šalies patriotai, bendraudami su kitos mūsų regiono šalies atstovais, pirmenybę teiks tos šalies patriotams, o ne jos „penktajai kolonai“.

Andrius Martinkus
2014 10 14

0 2029
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1859

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1879

Žmonės buvo gana stipriai nusiminę, matydami žlungančią Ukrainos ekonomiką – būtent todėl ir vyko protestai. Dėl to nėra jokių abejonių. Vakarų žiniasklaida sakė, kad taip buvo dėl prorusiško diktatoriaus, Ukrainos prezidento Janukovičius. Žinoma, Amerikos žiniasklaida teigė, jog jis užgrobė Ukrainą, pavogė milijardus dolerių ir įvykdė begales kitų nusikaltimų.

Reikia pripažinti, jog jis galėjo tai padaryti – Ukrainos politika yra gana korumpuota – bet tikroji priežastis yra tokia, apie kurią žiniasklaida niekada nekalbės. Kodėl? Nes tai nuostabus įrankis, TVF ir Pasaulio bankas naudojo ją dešimtmečiais prieš mažesnes šalis. Labai efektyviai.

Centriniai Ukrainos bankininkai buvo TVF / Pasaulio banko lėlės – jie susiejo Ukrainos valiutą (grivina) su JAV doleriu. Taigi, daugelį metų 8 grivinos buvo maždaug lygios 1 doleriui. Matote, Ukraina yra orientuota į eksportą. Ji yra viena iš didžiausių kviečių ir kukurūzų eksportuotojų. Kai yra pririšama šalies, orientuotos į eksportą, valiuta, jai pradeda trūkti lankstumo. Taigi, jei kviečių ir kukurūzų kaina visame pasaulyje krinta – kaip krito per 2013 m. – tada šalis praranda konkurencingumą.

Panašūs eksperimentai buvo padaryti su daugeliu Pietų Amerikos šalių ir visi jie veda į tuos pačius rezultatus.

Klastinga yra tai, kad dabar, kai bankininkai perėmė Ukrainą, jie išbraukė šį apribojimą. Per pastaruosius keletą savaičių Ukrainos valiutos vertė sumažėjo daugiau nei 25%, o 11 grivinos tapo vienu žavingu JAV doleriu.

Kodėl? Nes dabar Vakarų bankai ir korporacijos ketina supirkti daug Ukrainos turto. Įsivaizduokite: korporacijos, bankai, žemė, naudingų iškasenų šachtos, vanduo, komunalinės paslaugos, oro uostai… galima vardinti ir vardinti. Esmė ta, jog jie nori tą turtą pirkti su nuolaida. Taigi, jie vis daugiau manipuliuos valiuta, kad ji dar labiau nuvertėtų. Tiesą sakant, tai daryti nėra sudėtinga. Reitingų bendrovės, tokios kaip S&P, Moody ir t.t. staiga ras duomenų apie prastą Ukrainos situaciją, o tada „Bingo“!

Taigi, apibendrinant: 1) surasti į eksportą orientuotas mažas šalis; 2) pririšti jų valiutą prie JAV dolerio; 3) leisti ekonomikai byrėti; 4) ateiti kaip išgelbėtojui, kuris žada dideles paskolas; 5) atrišti valiutas ir tegul jų valiuta krenta; 6) nusipirkti šalį, kaip konkurentą verslo pasaulyje.

Būtent apie tai korporacinė žiniasklaida nė nesiruošia kalbėti. Jai vis dar patinka maitinti žmogų paprastu pasakojimu apie vieną prezidentą ar ministrą pirmininką, kuris yra atsakingas už visus blogus dalykus, vykstančius šalyje.

Dabar pasaulį valdo „finansų burtininkai”.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.

0 743

Algis Avižienis

Tautininkų vadai šiuo metu atrodo išsiblaškę. Pirmoje metų pusėje sėkmingai kovojo už žemės nuosavybės referendumo paskelbimą. Kitaip sakant, priešinosi Vakarų kapitalo ekspansijai į mūsų žemės ūkį. Antroje metų pusėje pagrindinis dėmesys nukrypo į rusiško imperializmo išraiškas Ukrainoje. Garsiai kalbama apie paramą ukrainiečiams ir saugumo pavojus mums. Aistringai (bent žodžiais) remiama ukrainiečių kova, kuri tarp kitko, yra ir už integraciją į ES. O tuo tarpu mūsų valdžia žengia paskutinius žingsnius lito likvidavimo link. Tautininkų vadovybė, atrodo, taip ir priims šį didžiulį suvereniteto praradimą iš esmės tylėdama. Ar dėl to, kad įvedus eurą tikimasi geriau apsisaugoti nuo rusų? Ar tautininkų vedliai tikrai mano, kad vokiečiai, prancūzai bei italai daugiau rūpinasi mūsų saugumu nei savo ekonominiais interesais Rusijoje? Kur dingo tas skambus ir kartu teisingas šūkis: „Ne rytams ar vakarams“?
Nežinia kiek laiko tęsis Ukrainos krizė, bet dabar jau tampa aišku, kad abi konfliktuojančios pusės – rusiškas ekspansionizmas ir Vakarų globalizacija – nori pailsėti. Ši kova dėl įtakos mūsų kaimynystėje tampa per brangi abiems konkurentams, nekalbant apie patirtus milžiniškus ukrainiečių nuostolius. Be to, Vakarų pasaulio žvilgsnis vėl nukrypsta į nesibaigiančius karinius konfliktus Vidurio Rytuose, kur tikimasi ir Rusijos pagalbos, kovojant prieš musulmonų radikalus. Tad galima tikėtis laipsniško santykių atšilimo.
Rytų–Vakarų susistumdymas mūsų regione liks geopolitine aksioma. Kartais ši priešprieša nurims, o po kiek laiko vėl įkais. Kilus tarptautinei įtampai, lietuvių tautininkams svarbu neprarasti pusiausvyros ir neužmiršti kertinių, nacionalinių principų. Neverta per triukšmingai sutapatinti save su viena konfliktuojančia puse ir atsirasti mūšio priešaky. Abidvi konkurentės yra iš esmės anti-nacionalinės. Apie Vakarų pasaulio universalius siekius net neverta kalbėti. Jie akivaizdūs. Bet Putino Rusija irgi norėtų būti pasauline galybe, jei tik jos demografiniai bei ekonominiai resursai leistų. Apie NATO tikslus cinikai šnibždėdavo, kad ši karinė sąjunga skirta amerikiečiams likti Europoje, rusus išstumti iš ten ir vokiečius supančioti. O rusai savo ruožtu svajoja amerikiečius eliminuoti iš Europos politikos, užimti jų vietą ir tokiu būdu pajungti vokiečius bei kitus europiečius savo tikslams. Nei viena, nei kita pusė nėra suinteresuota stiprinti europiečių tautinę savimonę. Viena siekia globalios santvarkos, kita kol kas turi tenkintis vien savo Eurazijos vizija.
2014 m.