Tags Posts tagged with "TVF"

TVF

0 1732

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

3 6620
Lietuva po TVF reformų: vakar – pramoninė valstybė, šiandien tik vakariečių eksporto rinka?
Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė, o dabar įvykdžius visas demokratines ir liberalias reformas tapo bedarbių šalimi. Gamyklos beveik visos sunaikintos, sugriautos, paverstos importinio šlamšto sandėliais.
Visur vien importas.
O reformos sumanytos ne Lietuvoje – jų autorystė priklauso Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF), Briuseliui ir Vašingtonui. Primenu. Tokios pat reformos pagal investicinius čekius (vaučerius) buvo daromos Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse.
Iš kur tokia vienybė? Vienybė yra todėl, kad centras iš kur jos buvo paleistos yra vienas!
——————————————————————————————————-
„Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos. Jos privalo savo šalyje įvesti „laisvąją rinką“, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.“
——————————————————————————————————-
Įvykdžius reformas visur, ne tik Lietuvoje, vien tik suirutė ir ūkio griovimas. Kam tokios reformos tuomet reikalingos? Kartoju – reformų sumanytojai TVF, Briuseliui ir Vašingtonui.
TVF veikloje dalyvauja daug valstybių. Visos turi po tam tikrą kiekį akcijų, panašiai kaip akcinėje bendrovėje. Tačiau liūto dalį akcijų turi JAV vyriausybė, nes akcijos skirstomos tokia proporcija kiek kas yra pinigų įdėjęs, o JAV indėlis didžiausias. Taigi balsuojant ir priimant sprendimus TVF visada lemiamą svorį turi JAV vyriausybės balsas.
Faktiškai TVF yra JAV vyriausybės įrankis. Tai kodėl tuomet JAV tiesiai nesako, kad to ar kito reikalauja būtent JAV, o ne kažkoks beasmenis TVF? Todėl, kad jankiai veidmainiauja ir slepiasi už TVF, t.y. už tarptautinės organizacijos ir bendruomenės pečių.
Kas yra Briuselis ir ES?
Pravartu priminti, kad beveik visi ES nariai yra ir NATO nariai ir jų žemėje stovi JAV kariuomenė – taigi jie yra JAV sąjungininkai, t.y. vasalai. Štai viskas ir susiveda – visos reformos eina iš Vašingtono.
Kam tokios reformos reikalingos ir kam jos naudingos? Kodėl jos būtent tokios, o ne kitokios? Reformos didžiulę naudą duoda visų pirma JAV ir jų vasalui ES, nes sunaikinus gamybą visoje buvusioje socialistinėje Rytų Europoje ir buvusioje TSRS visoms Vakarų pramoninėms valstybėms, t.y. JAV ir jos vasalui ES, visas buvęs socialistinis lageris tapo eksporto rinka.
Jie iš reformų laimėjo daug, nes dabar įsigijo didžiulę rinką savo prekių eksportui, ir neturi šioje rinkoje jokios konkurencijos.
Seniau dėl eksporto rinkų kariavo, grobė kolonijas ir taip kūrė savo prekėms rinkas. O dabar apsiėjo be karo – privertė įvykdyti reformas tokias kokių jiems reikėjo.
Maždaug prieš penkiolika metų visi kas važinėjo į Vokietiją parvažiavę visada sakydavo, kad tos pačios prekės Vokietijoje markėmis kainuoja tiek pat kaip pas mus litais. O viena markė tuomet kainavo beveik tris litus. Kodėl taip pigiai, beveik tris kartus pigiau negu pas save, vakariečiai savo prekes pas mus pardavinėjo? Iš kur toks kapitalistų dosnumas? Taip buvo daroma, kad mūsų gamintojai negalėtų parduoti savo prekių ir bankrutuotų, nes vakarietiškos tokios pačios prekės buvo pardavinėjamos pigiau negu lietuviškų prekių savikaina (pavyzdžiui „Akmenės cementas“ negalėjo savo produkcijos parduoti nes cementą žymiai pigiau ir netgi pigiau nei Akmenės savikaina pardavinėjo „Skansen“).
Tuomet mūsų politikai, visi be išimties, kalbėjo, kad lietuviai nemoka gaminti, nemoka dirbti, todėl ir prekės mūsų brangesnės už vakarietiškas. Bet juk prekės gaminamos iš tų pačių žaliavų ir pas mus ir Vakaruose. Mūsų darbininkai už tokį patį darbą gaudavo dešimtis kartų mažesnius atlyginimus, o vakariečių prekės vis tiek tris kartus pigesnės.
O kaip yra dabar?
Dabar jau seniai visos gamyklos bankrutavusios, visa jų įranga parduota į metalo laužą, o patalpos paverstos vakarietiško šlamšto sandėliais ir parduotuvėmis. Tai dabar tos pačios vakarietiškos prekės pas mus kainuoja porą kartų brangiau negu Vakaruose.
Kodėl taip yra?
Todėl, kad pas mus nieko negamina ir mes dabar esame priversti viską pirkti iš vakariečių. Mes tapome vakariečių eksporto rinka. Reformos pasiekė tą, ką ir turėjo pasiekti.
Akivaizdu, kad tada vakariečiai masiškai dempingavo. Dempingas (angliškai numetimas) yra ekonominė sąvoka. Dempingas aiškinamas taip:
„Dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose mažesnėmis už vidaus rinkos kainas, mažesnėmis už gamybos kaštus. Užsienio rinkose dempinguojama visada siekiant sugriauti, sunaikinti vietos gamintojus, o juos sunaikinus įgyti tame krašte monopolį ir tada įgijus monopolį kainas padidinti kelis ar keliasdešimt kartų“.
Va tuomet, užkėlus kainas, gaunamas milžiniškas pelnas.
Dempingas yra apiplėšinėjimo būdas
Lordas Broghemas 18 amžiuje Anglijos parlamentui pasiūlė, kad pradedant prekių eksportą į kokią nors šalį pradžioje labai apsimokėtų prekių kainas nuleisti tiek, kad jos būtų mažesnės už tų prekių gamybos savikainą toje šalyje. O kad Anglijos gamintojai dėl tokios prekybos nenukentėtų ir jiems apsimokėtų gaminti pasiūlė, kad vyriausybė eksportuotojams nuostolius atlygintų. Taip atsirado dotacijos. Anglijos parlamentas pritarė Broghemo projektui ir Anglija pradėjo kituose kraštuose dempinguoti, t.y. plėšikauti. Kai JAV iškovojo nepriklausomybę, Anglija pradėjo masiškai dempinguoti JAV vidaus rinkoje.
Kai JAV šitą pastebėjo ir pradėjo dempingą drausti, Anglija pradėjo organizuoti savo prekių kontrabandą į JAV. Prieidavo iki ginkluotų susidūrimų, bet JAV niekaip negalėjo įveikti Anglijos dempingo. JAV atsigavo ir nugalėjo Anglijos dempingą tik kai Europoje kilo Napoleono karai. Tuomet Anglija buvo ne juokais išsigandusi ir visas jėgas skyrė karams Europoje. JAV per tą laiką spėjo susitvarkyti taip, kad po karo anglai jau neįstengė nei dempinguoti, nei kontrabandos įvežti į Ameriką.
Tuomet prasidėjo didelis pramonės augimas Amerikoje. Anglai dempingavo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje ir iš to susikrovė didžiulius turtus.
Dabar šiais laikais dempingą naudoja visos pramoninės šalys prieš taip vadinamą trečiąjį pasaulį arba dar kitaip sakoma prieš besivystančias šalis. Vienu žodžiu prieš buvusias kolonijas. Prisiminkime eksporto dotacijas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma ES dotavo visas eksportuojamas į Lietuvą prekes. Taigi, griuvus komunizmui Vakarų pramoninės šalys dempingą panaudojo ir prieš buvusias socialistines ir komunistines šalis. Prieš Lietuvą irgi.
Kai Lietuvoje buvo sunaikinta gamyba, uždarytos ir sugriautos gamyklos, nereikalingi tapo ir darbininkai. Dėl to kilo masinis nedarbas ir skurdas. Žmonės priversti gelbėtis nuo bado mirties masiškai pradėjo važiuoti ieškotis pragyvenimo šaltinio į Vakarų Europos pramonines šalis. Emigracijos mastai tiesiog katastrofiški.
Kas bus kai visas jaunimas išvažiuos, o seniai išmirs?
Ne veltui jau dabar kai kas pranašauja, kad iki 2050-jų lietuvių neliks. Šitaip Lietuva nebuvo sugriauta, sunaikinta per jokius karus, o demokratai ir liberalai sugebėjo sugriauti ir be karo.
Bet kodėl tokios reformos yra įmanomos įvykdyti? Kodėl vyriausybės (ne tik Lietuvos, bet ir visų buvusių socialistinių ir komunistinių šalių) leidžia tokiems dalykams vykti? Ar jie visi akli ir nieko nemato?
Atsakymas į šiuos klausimus yra labai paprastas. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad liberalios vyriausybės reikalingos ne Didžiajai Britanijai ir ne kitoms ES pramoninėms valstybėms ir ne JAV, o toms šalims, kurias pramoninės valstybės nori apiplėšti. D.Britanijoje, JAV ir kitose pramoninėse valstybėse vyriausybės yra stiprios – jų pareiga ir vienas pagrindinių rūpesčių yra rinkos reguliavimas. Pas juos nėra jokių laisvųjų rinkų – rinkos yra reguliuojamos, o už dempingą ir monopolio siekimą labai griežtai baudžiama.
Neseniai Amerikoje „Mikrosoft“ kompanija už antimonopolinių įstatymų pažeidimą sumokėjo kelis milijardus dolerių baudą ir buvo priversta suskaidyti įmonę į kelias nepriklausomas dalis taip, kad tos dalys negalėtų turėti monopolio ar į jį pretenduoti.
Pavyzdys kaip buvo dempinguojami Meksikos fermeriai, JAV- Meksikos prekybos metu. 1997-2005 metais, Meksika buvo užversta žemės ūkio produktais, kainomis žemesnėmis nei vietinių fermerių kaštai. Šiame tyrime, 8 studijuoti produktai: kukurūzai, sojų pupelės, kviečiai, medvilnė, ryžiai, jautiena, kiauliena ir paukštiena. Visų produktų eksportas pastebimai išaugo – nuo žemiausio 159% (soja) iki 707% (kiaulienos)
Dažnai girdime, kad JAV vyriausybė uždraudė savo šalies gamintojams pardavinėti savo gaminius vienai ar kitai šaliai, kad uždraudė savo šalies bankams skolinti pinigus kokios nors valstybės įmonėms ar piliečiams, kad uždraudė kokios nors šalies prekes pardavinėti Amerikoje. Už draudimų nepaisymą labai griežtai baudžiama.
Kas tai yra? Ar tai „laisvoji rinka“?
Ir aklas gali matyti, kad rinka Amerikoje yra griežtai vyriausybės reguliuojama. Taip pat yra ir Europos Sąjungoje. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad D.Britanija ir kitos pramoninės valstybės žūt būt privalo besivystančiose ir kitose trečiojo pasaulio valstybėse į valdžią atvesti liberalias vyriausybes, kurias jie dar vadina minimaliomis vyriausybėmis.
Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos.
Jos privalo savo šalyje įvesti laisvąją rinką, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.
Štai kodėl ponas M.Makfolas labai kategoriškai reikalauja, kad JAV vyriausybė bet kokiomis priemonėmis siektų liberalizuoti visų pasaulio valstybių vyriausybes ir, kad prieš nenorinčius liberalizuotis, naudotų karinę jėgą arba žudytų vyriausybių narius, politinius ir visuomenės veikėjus vien tik dėl to, kad jie nenori leisti, kad jų tėvynė būtų apiplėšta.
Tai ir liberalizavo Rytų Europą. Ir visur išplatino skurdą.
O Lietuvoje kuo toliau tuo liberalesnės vyriausybės stojasi prie valdžios vairo. Ekonomika rieda žemyn. Žmonės masiškai palieka tėvynę.
Buvęs Lietuvos liberalizmo “tėvas” ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau)

Kaip dabar vykdomas dempingas prieš Lietuvą?
Visoje Europos Sąjungoje žemdirbiai gauna išmokas už pasėlius. Žemdirbių pajamos susideda iš dviejų dalių – vieną dalį gauna pardavę produkciją, kita dalis yra ES mokamos išmokos už pasėlius.
Lietuvos žemdirbiai gauna 3 kartus mažesnes išmokas, o produkciją parduoda panašiomis ar mažesnėmis kainomis nei jų kolegos iš senosios ES (tos kuri buvo iki jai išsiplečiant į Rytų Europą).
Lietuviai gauna mažesnes pajamas už tą patį darbą, tai ir naujos našios technikos nelabai įperka ir samdomiems darbininkams yra priversti mokėti daug kartų mažesnius atlyginimus.
Mūsų žemdirbiai gauna mažesnes pajamas, o produkciją visi ES nariai gali pardavinėti be jokių kliūčių visoje ES. Mūsų žemdirbiai pastatyti į žymiai blogesnes sąlygas. Atsilikimas garantuotas.
O kodėl taip yra? Kodėl Lietuvos žemdirbiai pastatyti į tokias nelygias sąlygas?
„Šiuo metu Baltijos šalys gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, nors mūsų gamybos kaštai ir išlaidos yra tokie pat, o kai kuriais atvejais netgi didesni negu kitose ES šalyse. Vienodi ir aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto saugos ir kiti reikalavimai – kurie, beje, yra griežčiausi pasaulyje. Todėl Baltijos šalių žemdirbiams yra pernelyg sunku konkuruoti bendroje ES rinkoje“, – sako A. Stančikas.

Baltijos šalių žemdirbiai reikalauja stipraus ir sąžiningo Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto. 2013 vasario 4. // neurope.eu nuotr.
Todėl, kad tokią sutartį pasirašė Lietuvos vyriausybė, prezidentas ir ją patvirtino seimas. Tokia yra stojimo į ES sutartis – taip joje parašyta, kad lietuviai pinigų negaus.
O kas tą sutartį skaitė?
Tuo metu, kai vyriausybė ir prezidentas pasirašinėjo sutartį ir ją ratifikavo (patvirtino) Seimas, ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą, buvo surašyta angliškai, o vyriausybės vadovas ir prezidentas anglų kalbos nemokėjo.
Visą sutarties tekstą sudaro kelios dešimtys tūkstančių puslapių. Tokios apimties teksto išversti nebuvo laiko, o angliškai nemokėjo. Pasirašė neskaitę. Seimo nariai irgi už ją balsavo jos neskaitę. Balsavo taip todėl, kad taip reikia. Tai ko dabar norėti?
Jei kas dabar pareikalautų sulyginti Lietuvos žemdirbiams mokamas išmokas su jų kolegų Vakaruose gaunamomis ir išlyginti ūkininkavimo sąlygas, vakariečiai iš karto pirštu durtų į sutartį ir sakytų – va patys taip pasirašėte, reikėjo tada sakyti. Turime – sutartyje įrašyta, kad vakariečiai turi teisę dempinguoti Lietuvos žemės ūkį.
Štai ką reiškia liberalios (anot Londono ekonomikos mokyklos „minimalios“) vyriausybės. Liberalai (visų veislių) ir visi „laisvosios rinkos“, kurios Vakaruose nė su žiburiu nerasi, gynėjai ir propaguotojai klusniai vykdo ir pasirašinėja viską ko tik pareikalauja jų šeimininkai ir viršininkai iš Vašingtono ir Briuselio.
Ne veltui juk jie parvažiavę iš Vakarų visada giriasi – „gavome namų užduočių“, „vykdome namų užduotis“.
Tokias kalbas iš mūsų politikų esame girdėję šimtus kartų. Tokias kalbas transliuoja radijas televizija, rašo laikraščiai. Mūsų politikai didžiuojasi, kad gauna namų užduotis, kad jas vykdo. Štai ir turime – užduotis įvykdė ir Lietuva tapo bedarbių šalimi.
Iš kitos pusės žiūrint, viršininkas yra ne tas kas vaidina viršininką nors ir vadintųsi premjeru, prezidentu ar seimo dauguma, o viršininkas yra tas, kurio įsakymai vykdomi. Taigi mūsiškiai tik vykdo namų užduotis, o jas jiems duoda Briuselis ir Vašingtonas. Kas yra viršininkas ir kas tarnas gerai matyti.
Zoknių karinė aviacijos bazė
Imkime Zoknių karinę aviacijos bazę. Šiaulių merija ir verslininkai daug kartų mėgino joje įrengti „laisvąją ekonomikos zoną“, krovininės aviacijos oro uostą ir dar įvairių projektų siūlė, tačiau nė viena vyriausybė neleido šiauliečiams ničnieko daryti, o kai „įstojome“ į NATO vyriausybė skyrė pinigų, suremontavo apgriuvusią bazę, įrengė viską ko reikalavo NATO ir atidavė nemokamai naudotis. Visi NATO nariai yra JAV vasalai, taigi faktiškai Zoknių aviacijos bazę nemokamai naudotis gavo JAV, t.y. taip, kaip ir sako Č. Frimenas.
Bazė buvo reikalinga Amerikai, todėl visos vyriausybės neleido šiauliečiams ką nors joje daryti, o paskui, kai atėjo laikas, mūsų vyriausybė už mūsų pinigus suremontavo, įrengė ir atidavė nemokamai naudotis ir dabar dar ją išlaiko. Kodėl taip vyriausybės darė ir daro? Jos vykdė ir vykdo namų užduotis.
Jei Amerikai prireiks, tai iš Zoknių kils lėktuvai ir skris bombarduoti kurį nors mūsų kaimyną. Kaimynai gali smogti atgal. Amerikos gal ir nepasieks kaimynų atsakas, o už ką žus lietuviai? Tai va toks yra NATO saugumas.
Komunalinių įmonių privatizacija
Va dabar TVF (suprask Vašingtonas) reikalauja, kad Lietuvoje būtų privatizuojamos komunalinės įmonės, t.y. vandentiekis, šilumos ūkis, šiukšlių išvežimas ir kitos.
Kokios bus pasekmės?
Pasekmės aiškios – kai Vilniuje A.Zuokas privatizavo šilumos ūkį, šiluma vilniečiams pabrango 2-3 kartus. Dabar už šildymą mokame brangiau nei mūsų šiaurės kaimynai švedai ir suomiai, nors pas juos žiemos šaltesnės. Švedai ir suomiai neprivatizuoja šilumos ūkio. Jį pas juos valdo savivaldybės. Privatizuos vandentiekį – bus ir su vandeniu tas pats.
Ar išsimokėsime, kai visą komunalinį ūkį perims privatininkai?
Dabar didelę dalį Lietuvos biudžeto sudaro ES pagalba ir sanglaudos fondo duodami pinigai. Ir tai biudžete labai trūksta pinigų, todėl didinami mokesčiai. Valdžios atstovai giriasi, kad ES mums labai padeda, duoda daug pinigų. Aišku sugriovė ūkį tai dabar duoda daug pinigų, kad valdininkai turėtų iš ko sau atlyginimus susimokėti ir nesistengtų ūkio kurti ir žmones įdarbinti. O kas bus kai pinigų neduos? O taip gali atsitikti. Tada mūsų liberali-minimali valdžia klaupsis ant kelių prieš Briuselį ir vykdys kiekvieną jo užgaidą.
Ir aklas gali matyti – visas valdymas eina per pinigus. Briuselis duoda pinigų ir taip nusiperka visą mūsų vyriausybę ir prezidentą, ir seimą. Visi nupirkti. Jie turi pinigų, yra viskuo patenkinti, o liaudis tegu eina po velnių. Ji reikalinga tik tam, kad per rinkimus pabalsuotų už jų partijas. Ar yra iš ko rinktis? Kol kas visos partijos kiek jų buvo pasirodo yra nupirktos. Mes savo kailiu esame patyrę komunizmą. O dabar mums kailį lupa liberalizmas. Ar ištversime?
Tai sąjungininkai jie (Briuselis ir Vašingtonas) mums ar ne sąjungininkai? Kartoju – dar nė karto per jokius karus Lietuva nebuvo taip sugriauta, sunaikinta kaip kad dabar sugriovė mūsų šalį Briuselio ir Vašingtono mums primestos reformos.
Stalinas trėmė lietuvius į Sibirą, bet nors ir labai žiauriai elgėsi, ištrėmė daug mažiau žmonių negu dabar išvijo iš Lietuvos mums primestų reformų vykdymas. Tai ar po to, kai mūsų tariami sąjungininkai taip pasidarbavo Lietuvoje, mes ir toliau juos dar vadinsime sąjungininkais?
Didžiausia kova pasaulyje šiais laikais vyksta ekonomikoje. Senosios pramoninės valstybės iš visų jėgų stengiasi buvusioms kolonijoms ir kitiems pramoninės gamybos neturintiems kraštams neleisti sukurti pramonės, nes gamyba sukuria viską ko žmonėms reikia, kad jie gerai, turtingai ir laisvai gyventų. Senosios pramoninės šalys nori išlaikyti gamybos monopolį. Dėl to jos veikia vieningai.
Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė. Dabar, įvykdžius reformas, pramonės beveik neliko. Jau dvidešimt metų kai pagrindinį mūšį mes kasdien pralaimime. Įmonės vis užsidarinėja ir užsidarinėja. Darbininkai į užsienį važiuoja ir važiuoja.
Šitoje kovoje išgyvens tik tie, kas sugebės susikurti pramonę, visi kiti anksčiau ar vėliau bus sunaikinti arba taps juodadarbiais pramoninėse šalyse. Kito kelio nėra.
AUTORIUS:
Pranas Valickas – „Kas vyksta Lietuvoje?“
Publikuota: 2013 liepos 04

0 1484

„Egzistuoja kelios labai rimtos problemos, susijusios su Breton Vudo finansiniais pančiais ant viso pasaulio kaklo, kurie dabar veržiasi vis smarkiau ir smarkiau. Šiandien vis daugėja įvykių, kurie veda prie teisingesnio pasaulinių resursų naudojimo“ – mano amerikiečių rašytojas ir tinklapio China Rising autorius Džefas Braunas, gyvenantis Pekine jau keletą metų.

Kinija jau pakankamai ilgą laiką agresyviai kaupia fizinio aukso atsargas. Eilinis žmogus, minimaliai išmanantis pasaulinę brangiųjų metalų rinką, paprastai nekreipia dėmesio į pranešimus apie 1778 tonas sudarančias Kinijos aukso atsargas ir daro taip lengvai, kaip numoja ranka į oficialius pareiškimus apie JAV aukso atsargas.

Turbūt patikimiausias Kinijos aukso atsargų vertinimas pagrįstas Alasderio Makleodo tyrimo duomenimis. Jis padarė išvadą, kad Kinija kaupia auksą savo Centriniame Banke gerokai ilgesnį laiką, nei priimta manyti. Be to, jis daro prielaidą, kad Kinijos aukso atsargos siekia ne mažiau kaip 25 000 tonų.

Visai neseniai Kinija pradėjo vertinti savo auksą Šanchajaus biržoje juaniais. Kol kas niekas nežino, ar padarys tai tiesioginę įtaką Vakarų bankų galimybei tęsti savo negailestingas manipuliacijas aukso rinkoje, tačiau greičiausiai tai bus dar vienas metodiškas Kinijos žingsnis link pakartotinio aukso įvedimo į pasaulinę valiutų sistemą.

Vakarai susidūrė su globaline pertvarka, kurią sumanė Kinija kartu su Rusija, kurios ruošiasi sunaikinti Breton Vude įvestą Vakarų valdomą globalinės finansinės sistemos kontrolę.

Keli galingi statybiniai blokai šioje statyboje jau pakloti į vietas ar netrukus bus pakloti. Sukurtas naujas BRIKS vystymo bankas, kuris atveria savo duris verslui šį mėnesį. Tai bus savotiška alternatyva Tarptautiniam Valiutos Fondui. Azijos infrastruktūros investicijų bankas neseniai išleido 750 milijardų dolerių vertės obligacijas juaniais. Jis laikomas finansine Pasaulio Banko alternatyva.

Svarbiausias numatomas įvykis – tai Kinijos ir Rusijos įvedama prekybos atsiskaitymų sistema, kuri leis dalyviams apeiti SWIFT sistemą ir atsiskaityti prekybiniuose sandėriuose nesinaudojant doleriu.

0 2689

Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis Lietuva ir toliau turėtų veržtis diržus, o kai kurie mūsų politikai ir bankų konsultantai, perėmę užsieniečių retoriką, bet kokius mėginimus didinti atlyginimus ir bent minimaliai pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą vadina „populizmu“. Ir niekam nerūpi, kad šimtai lietuvių kasdien bėga iš šalies ten, kur jokie užsienio fondai neturi galios reguliuoti atlyginimų dydžio, o tų šalių politikai dirba savo žmonių naudai, bet ne užsienio „ekspertams“. Apie tai specialiai „Respublikai“ komentuoja ekonomistas Valdemaras Katkus.

 

– Užsienio specialistai iš TVF Lietuvoje atliko reviziją ir jau ne pirmą kartą nustatė, esą atlyginimų kelti jokiu būdu negalima, kai kurie aukščiausi mūsų politikai ir bankų „ekspertai“ jiems antrina, esą atlyginimų didinimas yra populizmas. Kodėl lietuviams draudžiama geriau gyventi?

– Šiuo metu vyrauja dvi absoliučiai skirtingos nuomonės šiuo klausimu – TVF ir Europos Komisijos. Šių metų vasario 20 d. EK tarnybos savo ataskaitoje apie minimalų darbo užmokestį rašo štai ką: „Tikimasi, kad minimalaus darbo užmokesčio augimas teigiamai paveiks minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų vartojimą, taigi ir ekonomikos augimą.“ Taigi EK sako visiškai priešingus dalykus nei TVF. Tačiau pažvelkime į realius skaičius. Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, vienam gyventojui per metus tenka 74 proc. BVP nuo Europos vidurkio, Estijoje – 73 proc., o Latvijoje – 64 proc. Pagal šį rodiklį tarsi atrodome neblogai, tačiau pagal minimalią algą vaizdas priešingas – Lietuvoje minimumas yra 350 eurų, Latvijoje – 360 eurų, o Estijoje – 430 eurų.

– Tai lieka neaišku, kodėl mes negalime kelti atlyginimų, jeigu bendras vidaus produktas vienam gyventojui yra didesnis?

– Taip, klausimas aktualus ir teisėtas. Bet pažvelkime per kitą pjūvį. Štai visoje ES metinių pajamų vidurkis sudaro 27 300 eurų, o Lietuvoje – tik 12 400. Padalinkime vieną skaičių iš kito ir gausime, kad Lietuvos pragyvenimo lygis tesiekia vos 45 proc. bendro ES vidurkio. Šis rodiklis kur kas objektyvesnis, nes atspindi realias mūsų gyventojų pajamas. O jeigu palygintume save su Vokietija, tai pamatytume, kad mūsų pragyvenimo lygis tesudaro 17 proc. vokiečių pragyvenimo lygio… Todėl džiaugtis tais 74 proc. BVP mums tikrai nereikėtų, nes atsilikimas yra milžiniškas. Dar įdomiau pažvelgti į mūsų įmonių pelnų statistiką. Neseniai buvo skelbta, kad įmonių pelnai grįžo į prieš krizę buvusį lygį. Jeigu tikėtume Statistikos departamentu, tai įmonių pelningumas išaugo iki 19 proc., o žmonių atlyginimai augo vos 5,6 proc. Tai štai ko mums nepaaiškina arba ką nutyli TVF specialistai: galima manyti, kad darbdaviai šiuo metu tiesiog nesidalina savo pelnu ir nekelia atlyginimų. Įvairūs bankininkai mums aiškina, kad jie tas perteklines pajamas skirs medžiaginėms investicijoms ir ateityje bus labai gerai… Bet pažiūrėkime į gamybinių bendrovių investicijas, lyginant nuo bendro uždarbio. Lietuvoje investuojama 17 proc., ES vidurkis yra 21,5 proc., o Estijoje įmonės investuoja 28 proc. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra mažiau mokesčių surenkama nei Estijoje. Tai iš šių skaičių akivaizdu, kad TVF gina stambaus kapitalo arba darbdavių interesus, o ne paprastų žmonių.

– O kodėl tie užsienio „ekspertai“ nepataria, kaip mums ištrūkti iš šio užburto rato: juk žmonės iš Lietuvos masiškai bėga dėl mažų atlyginimų, o ne dėl kažko kito… Pagaliau tie patys darbdaviai, nenorintys dalintis pelnu, aiškina, kad negali susirasti darbuotojų. O TVF postringauja apie esą menką darbo našumą… Ar tai ne absurdas?

– Jie postringauja apie menką darbo našumą, bet nesako, kad darbo našumas kyla ne tik tada, kai žmonės gerai dirba, o ir tada, kai investuojama į naują įrangą bei naujas technologijas. Jie nenori matyti, kad Lietuvoje yra nedidelės kapitalo investicijos ir labai menkas atlyginimų pakėlimas, palyginti su įmonių pelnais. Juk visi žinome, kad 6 metus Lietuvoje atlyginimų niekas nekėlė, bet ir šito reiškinio TVF niekaip neaiškina, tačiau mėgsta akcentuoti, kad kelti minimalų atlyginimą yra kenksminga Lietuvai, atseit geriausia yra įvesti papildomus mokesčius… Tačiau pati problemos esmė juk yra čia: kaip teisingai paskirstyti įmonių gaunamas pajamas tarp darbuotojų ir protingų investicijų bei pelno įmonių savininkams. Būtent apie tai užsienio ekspertai kažkodėl nenori kalbėti ir jokių paaiškinimų jų retorikoje neaptiksime. Juolab, kaip minėjau, dvi skirtingos užsienio institucijos deklaruoja absoliučiai priešingas nuomones. Bet mums ne jų nuomonių reikia klausytis, o turėti aiškią savo viziją, kaip gaunamas pajamas teisingai padalinti tarp atlyginimų, investicijų ir darbdavių pelno dydžio. Ši bėda pas mus įsisenėjusi ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos.

– Maža to, visokie užsienio „ekspertai“ mums dar mėgsta aiškinti, kad būtinai turime laikytis „fiskalinės drausmės“. Tuomet ir mūsų valdžia pakartoja tą patį ir toliau sėkmingai melžia gyventojus. O kodėl tik mes tos drausmės turime laikytis? Kodėl jie to nesako kokiai nors Prancūzijai, Ispanijai ar Italijai, kurios į biudžetą visada surenka mažiau, nei išleidžia, ir gyvena amžinon skolon?

– Dėl fiskalinės drausmės, tai yra tiesa. Ta pati Prancūzija ilgą laiką jos nesilaikė, bet svarbiausia, kad Prancūzija ir Vokietija ilgą laiką viešai deklaravo nuomonę, jog fiskalinė drausmė turi galioti visoms mažosioms valstybėms, bet vokiečiams ar prancūzams – ne. Tai viešai ne kartą sakė tiek prezidentai, tiek kancleriai, tiek visi kiti. Vokietijos biudžetas šiuo metu yra subalansuotas, jie to laikosi, bet Prancūzija šiuo metu pasinaudojo teroro aktais Paryžiuje, parašė laišką Europos Komisijai ir ten paaiškino, kad dėl to, jog reikia padidinti išlaidas saugumui, nesilaikys fiskalinės drausmės artimiausius trejus metus. O EK sutiko, kad galima daryti išimtį, esant tokiai situacijai. Tai rodo chaosą pačioje euro zonoje – dabar tarsi bandoma 19 ES finansų ministerijų sureguliuoti, pritaikant visiems vienodas sąlygas, bet iš tikrųjų tos sąlygos nėra vienodos. Prancūzija yra antra pagal dydį ekonomika Europoje ir jos valdžia sau palieka daug daugiau išteklių, kuriuos gali perskirstyti žmonėms, negu Lietuva. Vėl grįžtame prie tos pačios įsisenėjusios problemos pačioje ES: turime Europos centrinį banką, kuris niekam nepriklauso, turime 19 skirtingų fiskalinių politikų ir visi suprantame, kad euro zona niekaip negali būti subalansuota, o euras niekaip negali būti naudingas visiems. Pavyzdžiui, vokiečiams jis naudingas, o graikams – ne. Tai veda prie suirutės ir stagnacijos euro zonoje, juolab kad didžiosios valstybės visada gali pasinaudoti įvairiomis išimtimis, nes ir Lisabonos sutartyje yra straipsnių, kurie leidžia nesilaikyti bendros fiskalinės politikos dėl saugumo.

– Na gerai, o kokios politikos laikosi mūsų valdžia, jeigu net užsienio struktūros laikosi visiškai priešingos nuomonės? Kurių „ekspertų“ mūsiškiai klauso ausis suglaudę?

– Mūsų valdžia laikosi itin griežtos, kone pavyzdinės taupymo politikos. Taupymas yra didelis, biudžeto deficitas labai mažas. Jie nori išlaikyti mažą deficitą, kaip ir reikalauja Briuselis, dėl to nenori kelti atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams. Kai mes kalbėjome, kad privačios įmonės turi subalansuoti atlyginimų, investicijų ir pelno maržas, tai lygiai taip pat vyriausybė turi subalansuoti, kiek tas biudžeto deficitas gali būti protingas, kiek galima pakelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams. Taigi, dabar turime tokią suvaržymo politiką: darbdaviai palieka sau didelius pelnus, o Vyriausybė riboja atlyginimų kėlimą. Krizės metais pas mus jo ir taip niekas nekėlė, tuo metu estai ir latviai tai darė, o ir vėliau gerokai daugiau didino atlyginimus nei pas mus. Pasirinkimas dabar tik toks: arba mes galvojame savo galva ir norime pagerinti savo žmonių gyvenimą, arba mes veikiame kaip Briuselio planktonas ir prisitaikome prie jų reikalavimų, gamindami Briuseliui gražius skaičiukus ir rodiklius.

– Mes mėgstame lygintis su estais, bet per pastaruosius 26 metus Lietuva niekada neturėjo perteklinio biudžeto, kai tuo metu estai iš perteklinių pinigų susikūrė antikrizinį fondą ir sėkmingai išlaviravo per visas krizes. Kodėl taip yra?

– Estai, numatydami politikų įvairius rinkimų pažadus ir ciklus, konstituciškai įvedė normą, kad vyriausybė negali turėti biudžeto deficito. Dėl to ir bendra jų užsienio skola labai nedidelė. O mūsų skola yra tokia dėl to, kad kasmet ten kaupiasi biudžeto deficitas. Taip, tai nenormalu. Ypač turint omeny, kad 2007-2008 metais piniguose buvo galima maudytis, tačiau netgi tada Vyriausybė sugebėjo turėti iki 3 proc. deficitą, nepaisant visų pasirašytų fiskalinės drausmės aktų… Ši bėda Lietuvoje yra amžina. Estai tai sutvarkė įstatymais, tačiau dabar nemanau, kad mums reikėtų eiti šiuo keliu. Pasilikime tų 3 procentų deficitą, kurį leidžia EK, bet elkimės su tuo protingai – kelkime atlyginimus mokytojams, gydytojams, gaisrininkams ar policininkams, nes automatiškai didės jų perkamoji galia. Taip pat reikia sureguliuoti viešojo ir privataus sektoriaus pajamų paskirstymą, nes Lietuvoje ekonomika dabar visiškai nevaldoma, nėra bendros savireguliacijos, kuri pajėgtų tai subalansuoti. Dabar nėra jokio bendro matymo: bankų sektorius gyvena savo gyvenimą, privačios įmonės – savo, o Vyriausybė – savo. Sureguliavus šiuos tarpusavio santykius ir tinkamai perskirsčius pajamas būtų galima pasiekti, kad žmonės iš Lietuvos tokiais tempais nebėgtų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

1 1785

Hitlerio ir Musolinio atėjimo į valdžią istorija, nacių partijos ir italų fašistų istorija – viena labiausiai saugomų Vakarų paslapčių. Nes būtent Londonas, Paryžius ir Vašingtonas pasirinko šiuos veikėjus iš daugelio kitų kandidatų ir suteikė jiems kolosalią pagalbą. Iš pradžių atvedė į valdžią, paskui suteikė resursų, pinigų ir technologijų. Paskui atidavė ištisas valstybes. Ir viskas dėl to, kad būtų pradėtas karas.

Baisus. Pasaulinis. Po kurio, pagal Breton Vudo susitarimą, doleris pagaliau taps pasauline rezervine valiuta.

Savo indėlį į nacistų pergalę įnešė ir Anglijos Banko vadovas seras Normanas Montegiu.

Seras Normanas Montegiu valdė Anglijos Banką 24 metus, pergyvenęs šiame poste 3 monarchus ir 6 ministrus pirmininkus. Žymus jis tuo, kad trečiame dešimtmetyje sukūrė schemą, pagal kurią šiandien veikia Tarptautinis valiutos fondas. Schemos esmė – įvesti totalinę ekonominę kontrolę Europos šalių atžvilgiu. Bankininkas Montegiu tvirtai vairavo Europą, iškeldamas į valdžią patogius politikus ir pašalindamas nepatogius.

„Patogiais“ anglai kažkodėl laikė ir italų fašistus bei vokiečių nacistus. Viskas kartojasi: dabartiniai įvykiai Europoje ir Amerikoje tiesiog kopija tų, kurie vyko Senajame ir Naujajame pasaulyje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Už okeano pučiasi finansinių spekuliacijų burbulas ir kad procesas būtų kaip nors sulėtintas, kad burbulas nesprogtų, FRS didina kreditų kainą. Europoje dėl to sulėtėjo BNP augimas. Europiečiai nepatenkinti ir jų niurzgėjime užatlantės magnatai jau girdi artėjančios didžiosios depresijos atgarsius. Kad būtų kaip nors išsaugotas Amerikos ir Europos ekonomikų balansas, reikalingas išorinis reguliatorius, kažkas panašaus į šiuolaikinį TVF. Šį reguliatorių mėgina kurti du finansininkai, vadovaujantys dviem svarbiausiems pasaulio emisijos centrams. Tai – Anglijos Banko valdytojas Normanas Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Bendžaminas Strongas.

Šiuodu veikėjus vienijo ne vien darbas, bet ir dar kai kas. Strongas vadino Montegiu „mano keistuoliu balandėliu“. Kartą jų poroje pasirodė „trečias nereikalingas“ – vokiečių Reichsbanko prezidentas Jalmaras Šachtas. Kenčiantis Strongas netrukus mirė ar tai nuo džiovos, ar tai dėl meilės be atsako Montegiu. O švelni Montegiu ir Šachto draugystė truko dar labai ilgai ir vokiečių bankininkas netgi tapo savo britų kolegos anūko krikštatėviu. Būtent ši finansininkų porelė padarė pradžią finansiniam tramplinui vokiečių naciams ir asmeniniam Hitlerio skrydžiui į valdžią.

„MONTEGIU PRINCIPAS“ – GRIEBTI GELEŽINE RANKA VALSTYBES UŽ GERKLĖS

Prieš tai, kai Anglijos Bankas ėmė pumpuoti pinigus nacistams, tą patį jis padarė su fašistiniu Musolinio režimu Italijoje. 1925 metų lapkritį Italijos vyriausybė paskelbė: pasiektas susitarimas dėl Italijos Versalio skolų grąžinimo Anglijai ir JAV. Ir vos po savaitės Musolinis gavo iš Amerikos 100 milijonų dolerių neva liros stabilizavimui, o iš tikrųjų – asmeninės valdžios įtvirtinimui. Gesinti Versalio skolas galima buvo ilgai. O štai 100 milijonų dolerių, gauti iš karto su Montegiu protekcija ir dėka jo draugystės su Strongu, leido diktatoriui išspręsti begalę einamųjų problemų, tame tarpe ir susijusių su nepaklusniais italų bankininkais. Kodėl nusprendė duoti pinigų būtent Musoliniui? Todėl, kad Londonas ir Vašingtonas laikė jį figūra, kuri sugebės padengti senas skolas, o tuo pat metu prisidarys naujų.

Štai ką rašė amerikiečių ekonomistas ir geopolitikas Viljamas Engdalis savo knygoje „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir naujoji pasaulio tvarka“: „Nuo Lenkijos iki Rumunijos per visą trečią dešimtmetį vieni ir tie patys žmonės, Morganų bankas, Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo bankas sėkmingai įvedinėjo ekonominę kontrolę daugumos kontinentinės Europos šalių atžvilgiu…“ Principas buvo paprastas: kad priverstum kreditų prisiėmusią ar anksčiau prasiskolinusią Europos valstybę anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais, reikia atvesti į valdžią „stiprią ranką“. Pageidautina – apskritai geležinę. Kitaip pinigų neatgausi. Tiesa, į geležinę ranką teks kartas nuo karto investuoti dolerių – kad nesurūdytų.

MONTEGIU ATVEDĖ HITLERĮ Į VALDŽIĄ, IŠPROVOKAVĘS BANKŲ KRIZĘ

Kaip atvesti į valdžią vienoje iš svarbiausių Europos šalių nelabai populiarų savo šalyje politiką, kurį anglosaksai laiko patogiu ir visiškai kontroliuojamu? Pripumpuoti jį pinigais? Tai truks ilgai ir brangiai kainuos, paprasčiau sukurti šalyje situaciją, kai tauta pati ims trokšti permainų, ir tada už Vakarų kontroliuojamą politiką nubalsuos nemokamai. Rizika ir investicijos – minimalios.

Taigi, kad Hitleris iškart taptų populiariu respektabiliu politiku, o svarbiausia, kad kartą ir visiems laikams būtų baigta su jo priešininkais, Montegiu finansinis genijus sugalvojo sudėtingą kombinaciją. Žymią dalį vokiečių kapitalo tuo metu kontroliavo žydai, kurie kategoriškai nenorėjo matyti antisemito Hitlerio prie vokiečių valstybės vairo. Vadinasi, uždavinys toks – padaryti taip, kad žydų kapitalai būtų pašalinti iš lošimo.

Manote, tai sudėtinga? Montegiu taip nemanė. Štai ką apie tai rašė Viljamas Engdalis: „Niujorkos biržos kracho 1929-1930 metais metu Vokietija užėmė unikalią padėtį tarp stambių pramoninių Europos šalių. Jos skola užsienio bankams už trumpalaikius kreditus siekė apie 16 milijardų markių. Kad būtų visiškai sugriauta vokiečių bankų sistema, pakako nedidelio stumtelėjimo. Stumtelėjo Niujorko federalinio rezervo bankas ir Anglijos Bankas. 1929 metais jie nuosekliai padidino palūkanas po dviejų metų beprecedentinių biržos spekuliacijų mažinimo linkme“. Prasidėjo masinis anglų ir amerikiečių kapitalų nutekėjimas iš Vokietijos. Ką ten nutekėjimas – per valandą sugriuvo visa vokiečių finansų sistema, palaidojusi po savimi nepaklusnius bankininkus, nenorėjusius bendradarbiauti su Hitleriu.

„MONTEGIU SĄMOKSLO“ AUKA TAPO ŠVEDŲ „DEGTUKŲ KARALIUS“

Tačiau vokiečių bankininkų „antihitlerinė koalicija“ taip paprastai pasiduoti nesiruošė. Jų atstovai įtikinėjo Reichsbanko vadovą Hansą Liuterį paimti skubų stabilizuojantį kreditą iš kitų šalių centrinių bankų. Liuteris ilgai spyriojosi, tačiau kai jį galiausiai įtikino, kreipėsi pagalbos į Normaną Montegiu. „Ir šis. – rašo Engdalis. – užtrenkė prieš mūsų nosį duris. Kaip pasekmė – krizės situacijoje Vokietijai daugiau nebebuvo iš ko paimti kredito“. Montegiu su Šachtu jau trynėsi iš pasitenkinimo rankas: susidariusioje situacijoje Hitlerio atėjimas į valdžią atrodė nebe už kalnų.

Ir visgi bankininkų „antihitlerinė koalicija“ sugebėjo dar kartą pamėginti sustabdyti nacistų ėjimą į valdžią: finansininkams pavyko įkalbėti švedų „degtukų karalių“ Ivarą Kriugerį paskolinti Reichsbankui 500 milijonų markių. „Kreditas, kurį suteikė Kriugeris kėlė nepriimtiną politinę grėsmę ilgalaikei Montegiu draugų strategijai“. – rašo toliau Engdalis. Ir su švedu teko susidoroti: 1932 metų pradžioje Kriugerį surado negyvą vieno iš Paryžiaus viešbučio numeryje. Žuvus Kriugeriui, Vokietija nebeteko vilties išsigelbėti. Ji buvo paprasčiausiai atkirsta nuo užsienio kreditų.

1 5325

Eilinę misiją (kokią?) Lietuvoje baigiantis Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) siūlo (rekomenduoja) pristabdyti pastaraisiais metais itin dažnai didinto minimalaus atlyginimo kėlimą. Premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad į tokias TVF pastabas bus atsižvelgta. (BNS)

„Siekiant didesnio produktyvumo, turite užtikrinti, kad atlyginimų augimas nebūtų pernelyg spartus….[…]“, – trečiadienio spaudos konferencijoje sakė TVF misijos vadovas Christophas Klingenas. (BNS)

Kaip tai iššifruoti į lietuvių kalbą?

TVF misija Lietuvoje greičiausiai buvo eilinis finansų auditas, siekiant įvertinti skolininko pajėgumą. Šįkart pajėgumas atrodo sumažėjo ir TVF tuojau pat davė apie tai žinoti.

Ir čia mes matome, kaip Tarptautinis valiutos fondas, neturintis Lietuvoje jokių oficialių pareigų, niekieno nerinktas ir niekieno neprašomas, ir niekam (jokiems darbams, veiksmams, tyrimams) Lietuvoje neįgaliotas, liepia Lietuvos vyriausybei (?) stabdyti minimalaus atlyginimo kėlimą, nes yra rizika, jog ji nesugebės užpirkti ginkluotės, norvegiškų dujų ir t.t. bei aptarnauti valstybės skolų (sumokėti palūkanų procentų nuo savo 16,5 mlrd €urų (beveik 57 mlrd LT) užsienio skolos, iš kurios kiekvienam piliečiui tenka apie 5 800 €u (20 000 LT) – 2g.lt duomenimis).

Paliepimas skamba rekomendacijos forma (kuri labai panaši į širmą, dengiančią paliepimą), tačiau skubotas premjero užtikrinimas, jog į rekomendaciją bus atsižvelgta, nepalieka abejonių, jog tai tikrai buvo tiesioginis įsakymas pavaldiniui, ir iš tiesų jis buvo duotas gerokai anksčiau, dar prieš konferenciją, kai pati konferencija buvo skirta tik visuomenės susipažinimui su tuo, jog atlyginimų pakėlimo jai teks palaukti iki neapibrėžto meto. Nuo liepos 1-os MMA turėjo būti didinamas 30 €urų iki 380 €u. TVF įsakymas Lietuvai

Pradeda ryškėti paveikslas pateikiantis realią valdymo situaciją šalyje, ir kam iš tiesų priklauso pati valstybė – mūsų Lietuva.

Jei mūsų rinkta Lietuvos vyriausybė paklūsta užsienio darinio (TVF būstinė yra Vašingtone) nurodymams, – galime daryti išvadą, jog Lietuvai būtina kelti klausimą apie jos nepriklausomybės atkūrimą, vaduojantis iš neokolonializmo gniaužtų..

Jei žinoma dar yra tuo suinteresuotų žmonių.

Sarmatas.lt

0 1567

Ištraukos iš 2014 m. gegužės mėn. 6 d. straipsnio, išspausdinto Prof. Michael Hudson Interneto svetainėje. Šis straipsnis taip pat paskelbtas platesnėje studijoje „Taupymo politikos prieštaravimai: Neoliberalaus Baltijos modelio socioekonominiai kaštai,“ redaguotoje Jeffrey Sommers & Charles Woolfson
Latvija, maža Baltijos respublika, patyrė patį didžiausią ekonomikos susitraukimą iš visų Europos šalių po 2008 m. didžiosios finansinės krizės. Nuosmukio priežastis – Švedijos bankų neatsakingas skolinimas, kuris išpūtė nekilnojamo turto burbulą. Šis burbulas turėjo sprogti, taip kaip sproginėjo panašūs burbulai nuo JAV iki Europos. Dar blogiau, Latvijos skolų palikimas buvo išreikštas eurais. Tai pakartojo pietinių šalių problemas, patirtas 1980-ųjų skolų krizės metu, kai skolos buvo apmokamos užsienio valiuta, daugiausia tuometiniais stipriais doleriais.
Latvijos atvejis yra reikšmingas tuo, kad nacionaliniai ekonominiai interesai buvo paaukojami užsienio bankininkams. Atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos 1991 m., Latvija buvo nuolat maitinama neoliberalia politika. Prasidėjus 2008 m. finansiniam šokui, Latvija su dideliu užsispyrimu įsikibo į griežto taupymo politiką (diržų veržimo) – arba tiksliau į taupymo politiką dirbantiems, o išmokas bankams. Siekdama atgauti švedų bankų „pasitikėjimą,“ — kitaip sakant, ji turėjo pažadėti, kad išgelbės bankus nuo jų blogų paskolų – Latvija smarkiai sumažino užimtumą, valdžios sektorių, valstybinio sektoriaus algas ir viešas išlaidas.
Ši politika atspindėjo švedų reikalavimus, kuriuos rėmė Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Sąjunga (ES): bankams reikia grąžinti pinigus iki paskutinio cento. Visos kitos priemonės buvo subordinuojamos šiam tikslui. Latvijos vyriausybė nukentėjo nuo Stokholmo sindromo. Ji tapo uoli užsienio finansinių interesų gynėja ir tokiu būdu pavertė šalies ekonomiką nuskurdusia skolininke, taupydama netgi daugiau nei TVF ir švedai patarė.
Įvedus tokią taupymo politiką, kuri išgelbėjo švedų skolintojus, Latvija tapo pasaulinio lygio aštrių debatų objektu. Klausiama ar tai modelis vertas kopijavimo, ar kiek įmanoma reikia jo vengti. Tuo metu, kai Europos finansinė troika – TVF, Europos komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB) – įveda griežto taupymo politiką Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje, ji iškelia Latvijos pavyzdį kaip „vidinės devalvacijos“ etaloną. Šis etalonas turi „įrodyti“, kad Latvijos algų ir nedarbo taupymo politika parodė teisingą kelią po to, kai sprogo nekilnojamo turto burbulas 2008 m. Latvijos Ministras pirmininkas, Valdis Dombrovskis, ir Anders Aslund gyrėsi, kad nepražiopsojo progos, kurią suteikė krizė, įgyvendinti „universalius taupymo politikos privalumus“: „Latvijos finansų pritaikymo patirtis įtikino mus, kad yra universaliai naudinga kiek įmanoma greičiau įvesti taupymo priemones. Gyventojų patirtus sunkumus reikia sukoncentruoti į kuo trumpesnį laikotarpį, kai piliečiai dar yra nusiteikę aukotis. Tai periodas, kurį Lezek Balcerowicz vadina „nepaprastos politikos“ periodu.“ (Aslund ir Dombrovskis 2011: 119)
Bekraujis technokratų naujadaras, dabar vadinamas „vidine devalvacija“, anksčiau 1990-aisiais metais buvo apibūdinamas kaip Vašingtono susitarimas. Dar anksčiau, nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų metų, TVF mėgstamas terminas, naudojamas Trečiojo pasaulio šalyse, buvo „griežto taupymo planas.“ Bet „griežtas taupymas“ atrodė perdėm tiesmukas terminas. Todėl jį pakeitė kitu, nuostabiu, Orvelo vertu terminu „stabilizacijos programa.“ Šis eufemizmas turėjo gražiau pridengti Vašingtono ir tarptautinių finansinių institucijų politiką, nukreiptą į finansinį išnaudojimą, priklausomybę nuo tarptautinės prekybos ir mažų algų lygio išlaikymą. Pagrindinis siekis buvo įkurti sau palankias oligarchines grupes, įgyvendinti privatizacijas taip, kad po Sovietų sąjungos griūties, naujai atsiradę kleptokratai sutiktų dirbti prieš nacionalinius interesus. Šitokia tvarka užtikrino, kad vartotojų prekės, skirtos vidaus rinkai ir eksportui, užleistų vietą importinėms prekėms iš Vakarų. Tai padidino turtingųjų pasaulio šalių eksportą ir tuo pačiu leido joms importuoti pigias prekes.
Panašios priemonės buvo taikomos dar prieš šimtmetį, ir jos sukėlė jau žinomą „Persijos žlugimą“, „Egipto žlugimą“ bei kitus reiškinius, susijusius su ginkluotų laivų diplomatija. Šią sudėtingą sąveiką simbolizavo prancūzų „civilisatrice“ (civilizacijos misija), kurią atliko šalys skolintojos (Conklin 1998). Taigi, matome, kad čia turime reikalą ne su moderniais reiškiniais, o su žymiai anksčiau išdirbta prekybos ir bankininkystės politika. Naujas elementas taip vadinamo Baltijos stebuklo yra tai, kad šios šalys savanoriškai priima šitą politiką, ir visai nereikia ginkluotų laivų arba karinės jėgos panaudojimo. Kartais net atrodo, kad Baltijos šalių vyriausybės įdiegė tokias griežto taupymo programas, kurios savo radikalumu pralenkia TVF pozicijas iš dešiniojo flango (Sommers ir Hudson 2012).
Finansinės taupymo politikos sąvoka yra vienašališka. Tai reiškia, kad reikia sumažinti viešas išlaidas tam, kad sumažėtų algos (o tuo pačiu sumažėtų ir galimybės importuoti vartojimo prekes); kad kredituojančios šalys galėtų supirkinėti vertingiausią vietinę nuosavybę (žemę ir gamtos išteklius bei privatizuotas infrastruktūros monopolijas); kad šalys skolininkės sumokėtų skolas, kurias prisiėmė iš pramoninių skolintojų šalių.
Valdžios išlaidų apkarpymas po 2008 m. padidino nedarbą ir sumažino viešojo sektoriaus algas 30 proc. Tai davė postūmį ir privataus sektoriaus algų kritimui. Mažiau pinigų liko importinėms prekėms pirkti. Eksportas išaugo nuo 42 proc. BVP 2008 m. iki 60 proc. BVP 2012 m. Prekybos deficitas krito iki 2 proc. BVP – žymiai mažiau nei 2008 m, kai šis rodiklis siekė 26 proc. Taip buvo „išlaisvintos“ pajamos sumokėti skolas užsienio bankams ir kitiems skolintojams.. Tokiu būdu per tuos keturis metus, Latvijos užsienio skola susitraukė nuo 57 proc. BVP iki 38 proc. BVP (TVF 2012 m.)
Kai sprogo nekilnojamo turto burbulas ir smuko statybos, susikaupę hipotekos kreditai buvo apmokami Latvijos socialinių išlaidų sąskaita. Emigracijos srautai įgavo pagreitį, kai nedarbas šoktelėjo iki 21,2 proc. 2010 m. sausio mėn. (Y. Charts 2013). Nors BVP augo 6 proc. 2011-12 m., diržų veržimo politika buvo tokia arši, kad nedarbas dar vis siekia dviženklį skaičių ir BVP 2014 m. vos pasivijo iki krizinį lygį. Taigi, Latvijos griežta taupymo politika nuskurdino ekonomiką. Nežiūrint to, ši politika išgelbėjo užsienio bankus ir neleido įsivyrauti taupytojų arba vertybinių popierių sąvininkų panikai. Štai koks tikrasis Latvijos reformų tikslas.
Neoliberalai teigia, kad Latvijos atsigavimas parodo, kad diržų veržimas gali sugrąžinti ekonominį augimą ir apsaugoti nuo valstybės kreditų įsipareigojimo neįvykdymo. Faktas, kad taupymo politika sugebėjo pasukti priešinga kryptimi algų augimą, kuris įsivyravo nekilnojamo turto burbulo laikotarpyje 2005-2007 m., yra teigiamai įvertintas Europos Sąjungoje ir net JAV. Manoma, kad tai gera pamoka visoms įsiskolinusioms ekonomikoms.
Bet Latvijos ekonomika taip ir neišbrido iš struktūrinio atsilikimo, kuris atsirado po nepriklausomybės. Šalies ekonominis susitraukimas 2008-10 m. buvo žiaurus, o Latvija lieka viena iš neturtingiausių ES šalių po Rumunijos ir Bulgarijos. Kaip „Financial Times“ laikraštyje sakė Richard Milne, „Latvija lieka nuskurdusi šalis, pati skurdžiausia po Rumunijos ir Bulgarijos, o jos BVP dar vis nepasiekė iki krizinio lygio. Nedarbas nukrito nuo 20 proc. aukštumos, bet išlieka 10,9 proc.“ (Milne 2013).
Šis ekonominis nuopolis pažymėjo paskutinį taip vadinamą „Baltijos tigrų“ etapą. Politinis stebuklas įsidėmėtinas tuo, kad jų aukos pasirinko tęsti diržų veržimo politiką, o ne išmesti neoliberalią partijų koaliciją iš valdžios. Tuo metu, kai JAV pradėjo didinti biudžeto deficitą tam, kad sumažintų nedarbo skaičių po 2008 m., Latvija sąmoningai didino valstybės biudžeto perteklių, kad padidintų nedarbą ir tokiu būdu sumažintų algas. Buvo žadėta, kad tai padidins šalies ekonomikos efektyvumą ir paruoš dirvą ekonominei gerovei. O iš tikrųjų tokios priemonės iščiulpia gyvybę iš ekonomikos – tam, kad sumokėti skolintojams užsienyje ir Latvijoje. Skurdas išplito, ir padidėjo socialinė atskirtis (CŽV 2013).
Vyraujant diržų veržimo politikai, nėra nuostabu, kad pablogėjo demografiniai rodikliai. Naujų santuokų ir gimstamumo rodikliai krito krizės metu. Taip būna, kai ekonominė konjunktūra krenta; maždaug 14 proc. visų dirbančiųjų emigravo į užsienį. Tie, kurie yra pajėgiausi kurti naujas šeimas, išvyko iš savo šalies ir ten paliko senstančią visuomenę. Kaip Neil Buckley pastebėjo pokalbyje su latvių demografu Mihails Hazans: „Latviai jau emigruodavo net ir gerovės metais. Bet tai buvo atskiri šeimos nariai, kurie išvykdavo laikinai. Nuo 2004 m. iki 2008 m. emigravo 16 000 latvių kasmet. Įsitvirtinus taupymo politikai, emigracijos skaičius šoktelėjo iki 40 000 kasmet. Išvyko net ištisos šeimos, daug jaunų ir išsilavinusių. Dauguma neturi ketinimų grįžti.“ (Buckley 2011)
Valdžia taip pat radikaliai sumažino išlaidas sveikatai ir švietimui, o tai dar daugiau pablogino demografinę padėtį. Tam, kad sustabdyti Latvijos demografinę katastrofą, reikia suvokti, kad pagrindinis veiksnys, skatinantis jaunus latvius emigruoti (nors šis procesas dabar pagaliau kažkiek sulėtėjo) yra faktas, kad algos per žemos, o nedarbas aukštas. Lygiai taip pat svarbi yra šalies mokesčių politika, kuri stumia jaunus darbuotojus į užsienį.

(Bus tęsinys)
Vertė: Algis Avižienis