Tags Posts tagged with "trečias kelias"

trečias kelias

2 5130

Vertė Algis Avižienis.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais.

 

Bandydamos susidoroti su Didžiosios depresijos masiniu nedarbu ir ekonominiu sąstingiu, tiek JAV, tiek Vokietijos vyriausybės pradėjo naujoviškas bei ambicingas programas. Nors Prezidento Franklin Roosevelt „Naujasis kursas“ tik šiek tiek pagerino padėtį JAV, Trečiojo Reicho žymiai daugiau koncentruota ir visapusiška politika pasiekė itin efektyvių rezultatų. Per tris metus nedarbas buvo pašalintas, o Vokietijos ekonomika suklestėjo. Roosevelt pasiekimai sprendžiant Depresijos iššūkius yra gana gerai žinomi, tačiau Hitlerio įspūdingi laimėjimai nėra plačiai suvokiami arba įvertinti.

 
Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio mėn. 30 d. Po kelių savaičių, kovo mėn. 4 d., Franklin Roosevelt pradėjo savo prezidentavimą. Abu vyrai per ateinančius dvylika metų išliko savo šalių vyriausiais vykdytojais iki 1945 m. balandžio mėn., prieš pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. 1933 metų pradžioje abiejose šalyse pramoninė gamyba buvo nusmukusi per pusę nuo 1929 m. lygio. Abu vadai greitai pradėjo drąsias, naujas iniciatyvas, kad būtų pažabota baisi ekonominė krizė, visų pirma masinio nedarbo rykštė. Galima pastebėti stulbinančių panašumų abiejų vyriausybių užmojuose, bet rezultatai labai skyrėsi.

 
Vienas iš įtakingiausių ir plačiai skaitomų 20-tojo amžiaus Amerikos ekonomistų buvo John Kenneth Galbraith. Jis buvo kelių prezidentų patarėjas, ir kurį laiką tarnavo JAV ambasadoriumi Indijoje. Taip pat parašė keliasdešimt knygų ir daugelį metų dėstė ekonomiką Harvardo universitete. Rašydamas apie Vokietijos pasiekimus, Galbraith pažymėjo: „Nedarbo pašalinimas Vokietijoje Didžiosios depresijos metu be infliacijos – kai iš pradžių buvo apsiribota vien būtiniausia civiline veikla – tai buvo įžymus pasiekimas. Jis retai kada pripažintas ir retai aptarinėjamas.“

 
Pasak Galbraith, Hitlerio režimo ekonominė politika rėmėsi „stambiu skolinimusi viešoms išlaidoms. Iš pradžių lėšos buvo skiriamos daugiausiai civiliniams darbams – geležinkeliams, kanalams ir greitkeliams. Tai buvo žymiai efektyvesnis nedarbo sumažinimas nei bet kurioje kitoje pramonės šalyje. Jau 1935 m. gale Vokietijoje nedarbas baigėsi. 1936 m. aukštos pajamos kėlė kainas arba atsirado galimybės jas kelti. 1930-ųjų pabaigoje Vokietijoje vyravo visiškas užimtumas ir stabilios kainos. Pramonės pasaulyje tai buvo absoliučiai unikalus pasiekimas.“

 

Galbraith pastebėjo, kad „Hitleris numatė, kaip vystysis moderni ekonominė politika, suvokdamas, kad greitas nedarbo panaikinimas yra įmanomas tiktai, kai kartu yra įvedama algų bei kainų kontrolė. Nėra nuostabu, kad tauta, kurią taip stipriai spaudė ekonominė baimė, taip teigiamai įvertino Hitlerį, kaip ir amerikiečiai teigiamai įvertino Roosevelt.
Galbraith rašė, kad kitos šalys nesugebėjo suvokti arba mokytis iš Vokietijos patirties: „Vokiečių patirtis buvo pamokanti, bet neįtikinanti. Anglijos ir Amerikos konservatoriai, susipažinę su nacių finansinėmis erezijomis – jų skolinimosi ir išlaidų politika – visi kaip vienas pranašavo žlugimą… O Amerikos liberalai ir Britanijos socialistai, susipažinę su Nacių priespauda, profsąjungų naikinimu, rudmarškiniais, juodmarškiniais, koncentracijos stovyklomis, klykiančia retorika, nusprendė ignoruoti nacių ekonominius pasiekimus. Nieko gero nepasieks Hitleris, jie manė, net ir visiško užimtumo.

 
Dvi dienas po savo paskyrimo Kancleriu, Hitleris pasakė kalbą tautai per radiją. Nors buvo aišku, kad jis ir kiti jo judėjimo vadai ketino reorganizuoti šalies socialinį, politinį, kultūrinį bei švietimo gyvenimą pagal Nacionalsocialistinius dėsnius, visi suprato, kad vyraujant masiniam nedarbui (šeši milijonai be darbo) ir ekonominiam sąstingiui, didžiausias to momento uždavinys buvo tautos ekonominio gyvenimo atstatymas, kitaip sakant, kova prieš nedarbą ir būtinybė kurti produktyvias darbo vietas.

 
„Baisu pažvelgti į mūsų žmonių vargus ir kančias!“ – Hitleris pasakė savo inauguracinėje kalboje. Šalia išalkusių milijonai pramonės darbininkų dar egzistuoja ir visos vidurinės klasės ir amatininkų nuskurdimas. Jei šis griuvimas taip pat pribaigs Vokietijos ūkininkus, tai susidursime su neįsivaizduojamos apimties katastrofa. Nes tokiu atveju mus užtiktų ne tik tautos žlugimas, bet ir dviejų tūkstančių metų paveldo griūtis…“ Hitleris pareiškė, kad naujoji valdžia „įvykdys šalies ekonomikos reorganizaciją remdamasi dvejų atskirų, keturių metų planais. Vokietijos ūkininkas bus išgelbėtas tam, kad būtų išsaugotas tautos maisto tiekimas, o tai reiškia ir jos gyvavimo pagrindas. Vokietijos darbininką apginsime nuo žlugimo, įvesdami koordinuotą ir visapusišką ataką prieš nedarbą.“

 
„Per keturis metus ryžtingai nugalėsime nedarbą,“ – prisiekė jis. „Marksistinėms partijoms ir jų sąjungininkėms buvo suteikti 14 metų, kad jos parodytų, ką sugeba padaryti. Rezultatas – griuvėsių krūva. O dabar, Vokietijos žmonės, duokite mums keturis metus ir tada priimkite nuosprendį mums!”

 
Atmesdamas miglotus ir nepraktiškus kai kurių jo partijos radikalų požiūrius, Hitleris kreipėsi į visuomenei žinomus patyrusius ir kompetentingus vyrus. Žinomiausias iš jų buvo Hjalmar Schacht, garsus bankininkas ir finansininkas, kuris savo veikla pasižymėjo privačiame versle ir valstybinėje tarnyboje. Nors Schacht aiškiai nebuvo nacionalsocialistas, Hitleris jį paskyrė Vokietijos centrinio banko, Reichsbanko, prezidentu, o vėliau ir Ekonomikos ministru.
Kaip rašė Prof. John Garraty, žinomas Amerikos istorikas, Hitleris ir jo naujoji vyriausybė „… tuojau pat pradėjo totalinį puolimą prieš nedarbą… Jie skatino privačią pramonę, įvesdami dotacijas ir mokesčių lengvatas, stimuliavo vartotojų pirkinius, suteikdami paskolas jaunavedžiams ir nėrėsi į masinę viešųjų darbų programą, kuri šaliai padovanojo greitkelių sistemą bei socialinio būsto, geležinkelių ir navigacijos projektus.“

 
Režimo naujieji vadai sugebėjo įtikinti anksčiau skeptiškai ir net priešiškai nusiteikusius vokiečius, kad jie dirbs nuoširdžiai, ryžtingai ir sumaniai. Tai skatino pasitikėjimą, kuris padrąsino verslininkus samdyti naujus darbuotojus ir investuoti, o vartotojus išleisti daugiau lėšų, žvelgiant į ateitį.

 
Taip, kaip buvo pažadėta, Hitleris ir jo nacionalsocialistinė valdžia panaikino nedarbą per keturis metus. Neturinčių darbo skaičius buvo sumažintas nuo šešių milijonų 1933 m. pradžioje iki vieno milijono 1936 m. Nedarbo nuošimtis taip greitai buvo sumažintas, kad jau 1937-38 m. šalyje vyravo darbo jėgos trūkumas.

 
Didžiajai masei vokiečių algos ir darbo sąlygos nuolat gerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. bruto realios savaitės darbo pajamos padidėjo 21 procentais. Atsižvelgus į mokesčių atskaičiavimus ir pragyvenimo lygio pokyčius, realus savaitinis darbo pajamų padidėjimas siekė 14 procentų. Tuo pačiu metu nuomos kainos liko stabilios, o šildymo ir apšvietimo išlaidos santykinai sumažėjo. Kai kurių vartojimo prekių kainos nukrito, pavyzdžiui, elektrinių prietaisų, laikrodžių, ir maisto produktų. „Vartojimo prekių kainos vidutiniškai kasmet kilo tiktai 1,2 procentais nuo 1933 m. iki 1939 m.,“ – pažymėjo Anglijos istorikas Niall Ferguson. „Tai reiškia, kad Vokietijos darbininkai geriau gyveno ne tik nominaliai, bet ir realiai: nuo 1933 m. iki 1938 m., savaitinės darbo pajamos (atskaičiavus mokesčius) išaugo 22 procentais, o pragyvenimo lygis padidėjo tiktai 7 procentais.“ Net ir po to, kai karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėn., darbininkų pajamos toliau augo. Iki 1943 m. vidutiniškos valandinės pajamos padidėjo 25 procentais, o savaitinės pajamos išaugo iki 41 procentų.

 
„Normali“ darbo diena daugumai vokiečių tęsėsi aštuonias valandas. Viršvalandžių darbas buvo dosniai atlyginamas. Didėjant algoms, plėtėsi socialinės išmokos natūra, sukurtos geresnės darbo, sveikatos ir saugumo sąlygos. Fabrikuose įsikūrusioms valgykloms buvo skirtos dotacijos šiltam maistui, prie fabrikų buvo įrengti sporto aikštynai, parkai. Buvo dotuojami apsilankymai teatruose, koncertuose, parodose, bei remiamos sporto, iškylavimo, šokių grupės. Parama buvo skiriama suaugusiųjų kursams ir masiniam turizmui. Jau ir anksčiau plačiai išvystyta socialinė rūpyba buvo dar labiau išplėsta.

 
Hitleris norėjo, kad vokiečiai turėtų „kiek įmanoma aukštesnį pragyvenimo lygį.“ Jis tarė interviu su Amerikos žurnalistu 1934 m. pradžioje: „Mano nuomone, amerikiečiai teisingai mano, kad nereikia visus sulyginti, o reikia išsaugoti kopėčių principą. Tačiau, kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė kopti tomis kopėčiomis.“ Remiantis šiuo požiūriu, Hitlerio valdžia skatino socialinį mobilumą, galimybes tobulėti profesionaliai. Kaip rašė Prof. Garraty, „Neginčijama, kad naciai skatino darbininkų klasės socialinį bei ekonominį mobilumą.“ Norėdama skatinti naujus įgūdžius, valdžia žymai išplėtė suaugusiųjų profesinio mokymo programas ir dosniai skatino efektyvių darbuotojų profesinį tobulėjimą.

 
Istorikas John Garraty rašė, kad „Nacionalsocialistinė ideologija ir pats Hitleris buvo linkę proteguoti eilinį vokietį, o ne kokią nors elitinę grupę. Darbininkams buvo skiriama garbingą vietą sistemoje.“ Režimas suteikė apčiuopiamas socialines išmokas natūra: dotuojamą būstą, pigias ekskursijas, sporto programas ir malonesnes fabrikų darbo sąlygas.

 

Istorikas Joachim Fest rašė savo detalioje ir kritiškoje Hitlerio biografijoje: „Režimas teigė, jog jis nepripažįsta vienos klasės dominavimo virš visų kitų klasių. Jis buvo neutralus klasių atžvilgiu…“

 
Kai kurie rodikliai parodo kaip gyvenimo lygis pagerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. (per paskutinius taikos metus), maisto suvartojimas padidėjo šeštadaliu, rūbų ir tekstilės apyvarta išaugo daugiau nei ketvirtadaliu, baldų ir buitinių prekių – 50 procentų. Taikos metu vyno suvartojimas pakilo 50 procentų, o šampano suvartojimas padidėjo penkis kartus. Turizmo apimtys padidėjo du kartus ir automobilių nuosavybė išaugo tris kartus. Vokietijos automobilių gamyba, kuri apėmė ir JAV firmų „Ford“ ir „General Motors“ (Opel) gaminius, padvigubėjo, o Vokietijos automobilių eksportas išsiplėtė aštuonis kartus. Civilinių lėktuvų skrydžių apimtis padidėjo tris kartus nuo 1933 m. iki 1937 m.

 
Vokietijos verslas atsigavo ir klestėjo. Per pirmus keturis nacionalsocialistų valdymo metus, stambių korporacijų grynas pelnas išaugo keturis kartus, o vadybininkų ir įmonininkų pajamos padidėjo beveik 50 procentų. Istorikas Niall Ferguson pastebėjo, kad tarp 1933 m. ir 1938 m., Vokietijos „BVP augo vidutiniškai net 11 procentų kasmet, tuo tarpu, kai infliacija tik nežymiai kilo. Žydų kilmės istorikas Richard Grunberger rašydamas savo detaliame veikale „Dvylikametis Reichas“, pažymėjo, kad „… nuo 1939 m. iki 1942 m. Vokietijos pramonė išsiplėtė tiek, kiek ji išaugo per visus ankstesnius 50 metų.“

 
Nors vokiečių firmos klestėjo, jų pelnas buvo kontroliuojamas ir pagal įstatymus negalėjo viršyti kuklias ribas. Pradedant 1934 m., vokiečių korporacijų akcininkų dividendai negalėjo viršyti šešis procentus kasmet. Nepaskirstytas pelnas buvo investuojamas į Reicho valdžios vertybinius popierius, kurių metinės palūkanos siekė šešis procentus, o po 1935 m. keturis su puse procento. Ši politika, savaime suprantama, skatino korporacijų reinvesticijas ir savifinansavimą. Tai sumažino skolinimą iš bankų ir tuo pačiu komercinio kapitalo įtaką.

 
Korporacijų mokesčiai pastoviai didėjo nuo 20 procentų (1934 m.) iki 25 procentų (1936 m.) ir pasiekė 40 procentų lygį 1939-40 m. Vokiečių kompanijų direktoriai galėjo dalinti premijas vadybininkams, bet tiktai tuo atveju jei dividendų lygis buvo proporcingas pelnui. Atitinkami dividendai buvo skiriami ir kitiems darbuotojams.

 
Nuo 1934 m. iki 1938 m. Vokietijos verslininkų apmokestinamos bruto pajamos padidėjo 148 proc, o bendras sumokėtų mokesčių srautas išaugo 232 procentais. Mokesčių mokėtojų, kurie priklausė daugiausiai uždirbančiųjų kategorijai (daugiau nei 100 000 markių kasmet), skaičius pakilo 445 procentais. Tuo tarpu, skaičius mokesčių mokėtojų, priklausančių žemiausiai kategorijai (mažiau nei 1 500 markių kasmet), padidėjo tiktai penkiais procentais.

 
Nacionalsocialistų Vokietijoje apmokestinimas buvo smarkiai „progresyvus,“ t.y., tie kurie turėjo aukštesnes pajamas, mokėjo proporcingai daugiau nei tie, kurie priklausė žemesnėms pajamų kategorijoms. Nuo 1934 m. iki 1938 m. apmokestinimo lygis pajamoms viršijančioms 100 000 markių išaugo nuo 37,4 procentų iki 38,2 procentų. 1938 m. vokiečiai, priklausantys žemiausioms apmokestinimo kategorijoms, sudarė 49 procentus gyventojų ir uždirbo 14 procentų šalies pajamų, bet mokėjo tiktai 4,7 procentus visų mokesčių naštos. Tie, kurie priklausė aukščiausiai kategorijai, sudarė tiktai vieną procentą visų gyventojų ir uždirbdavo 21 procentą visų pajamų, o sumokėdavo 45 procentus visos mokesčių naštos…

 
Vokietijos nusikalstamumo lygis krito per šį laikotarpį. Ypač sumažėjo nužudymų, vagysčių, sukčiavimų. Istorikas Richard Grunnberger pabrėžė šiuo laikotarpiu pagerėjusią vokiečių psichologinę/emocinę būseną. Beveik nėra abejonės, – jis rašė, „kad valdžios paėmimas sąlygojo bendrą emocinės sveikatos pagerėjimą; tai įvyko ne tik dėl ekonominio atsigavimo, bet ir dėl vokiečių savęs sutapatinimo su nacionaliniais tikslais.“

 
Austrijos gyvenimo sąlygos irgi pakilo po to, kai ji prisijungė prie Vokietijos Reicho 1938 m. kovo mėn. Tuoj po Anschluss (prisijungimo), pareigūnai greitai ėmėsi priemonių socialiniam skurdui ir ekonominiam nuosmukiui sumažinti. Investicijos, pramoninė gamyba, namų statybos, vartotojų išlaidos, turizmas ir gyvenimo lygis greitai kilo. Nuo birželio iki gruodžio 1938 m. Austrijos pramonės darbuotojų savaitinės pajamos padidėjo devyniais procentais. Nacionalsocialistų režimo sėkmė pažabojant nedarbą Austrijoje buvo tokia staigi, kad amerikiečių istorikas Evan Burr Bukey pavadino tai „vieną iš nuostabiausių ekonominių pasiekimų modernioje istorijoje.“ Nedarbo procentas Austrijoje nukrito nuo 21,7 procentų 1937 m. iki 3,2 procentų 1939 m. Austrijos BVP pakilo 12,8 proc. 1938 m. ir iki įspūdingo 13,3 proc. lygio 1939 m.

 
Svarbus nacionalinio pasitikėjimo rodiklis yra staigus gimstamumo padidėjimas. Praėjus metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, Vokietijos gimstamumo rodiklis pakilo 22 procentais, ir toliau kilo iki 1938 m. viršūnės. Gimstamumo rodiklis išliko aukštas net ir 1944 m. (pralaimėto karo pabaigoje). Pasak istoriko John Lukacs, šis gimstamumo šuolis atspindėjo vokiečių „optimizmą ir pasitikėjimą“ Hitlerio valdymo metais. „Jei 1932 m. vokiečių šeimoje gimė du vaikai, tai po keturių metų gimdavo trečias…“. 1938 m. ir 1939 m. Vokietijoje buvo užregistruotas aukščiausias naujųjų santuokų procentas visoje Europoje, viršijantis net ir Rytų Europos tautų naujųjų santuokų aukštus lygius.

 
Kalbėdamas Reichstage (Vokietijos parlamente) 1937 m. pradžioje, Hitleris paaiškino kokiais principais jo politika rėmėsi ir kas buvo pasiekta per keturis metus. „…Tie, kurie kalba apie „demokratijas“ ir „diktatūras“, paprasčiausiai nesupranta, kad šioje šalyje buvo įvykdyta revoliucija, kurios rezultatus reikia traktuoti kaip demokratiškus aukščiausia šio žodžio prasme, jei demokratija iš viso turi kokios nors reikšmės. Nacionalsocialistų revoliucija nebandė paversti privilegijuotą klasę į klasę, kuri neturės jokių teisių ateityje. Jos tikslas buvo duoti lygias teises tiems, kurie neturėjo jokių teisių. Mūsų tikslas buvo duoti visiems Vokietijos žmonėms galimybę tapti aktyviais ne tik ekonominėje srityje, bet ir politikoje. Mes pasiekėme tai organizacinėmis priemonėmis. Per paskutinius keturis metus mes padidinome Vokietijos gamybą iki nepaprastai aukšto lygio. Ir šis gamybos pakilimas atnešė naudą visiems vokiečiams.“

 
Ar galima pritaikyti Hitlerio ekonominę politiką JAV? Ši politika tikriausiai geriausiai tiktų tokioms šalims kaip Švedija, Danija ir Olandija, kurios turi išsilavinusius, disciplinuotus ir etniškai homogeniškus gyventojus, bei aukštą visuomeniškumo ir pasitikėjimo lygį. Hitlerio ekonominę politiką sunkiau būtų įgyvendinti JAV ir kitose visuomenėse, kuriose vyrauja individualizmo ir liberalizmo tradicijos. Tokiose šalyse visuomeninė dvasia yra atitinkamai silpnesnė.

 
„Nesvarbu ką žmogus galvotų apie Hitlerio metodus,“ rašė Lloyd George (buvęs Anglijos premjeras) — „o jo metodai tikrai nėra tokie, kuriuos naudoja parlamentinė šalis — nėra abejonės, kad jam nuostabiai pavyko transformuoti tautos dvasią, žmonių požiūrį į kitus piliečius ir jų socialinį bei ekonominį požiūrį. Tai ne ta Vokietija, kurią pažinojome po karo – palūžusią, nusiminusią ir nusilenkusią, nerimaujančią ir bejėgę. Ji dabar kupina vilties ir pasitikėjimo. Ji pasiryžusi tvarkyti savo gyvenimą nepaisydama jokios įtakos iš užsienio.“

 
Sebastian Haffner, įtakingas vokiečių žurnalistas ir istorikas, kuris ir buvo aršus Trečiojo Reicho kritikas, aprašė Hitlerio gyvenimą bei paveldą gyvai aptarinėjamoje savo knygoje. Nors jis labai neigiamai apibūdina šį vokiečių vadą savo „Hitlerio reikšmė“ knygoje, autorius vis dėl to rašė: „Tarp Hitlerio teigiamų pasiekimų buvo vienas, kuris aptemdė visus kitus – jo ekonominis stebuklas.“ Per tris metus, Haffner tęsia, „… masinis skurdas virto kuklia bei patogia gerove. Beveik taip pat svarbu pabrėžti, kad bejėgiškumas ir beviltiškumas užleido vietą pasitikėjimui bei drąsai. Dar stebuklingesnis faktas, kad perėjimas iš depresijos į ekonominį klestėjimą įvyko be infliacijos, išlaikant visiškai stabilias algas bei kainas. Sunku deramai įsivaizduoti su kokia dėkinga nuostaba vokiečiai reagavo į šį stebuklą, ir konkrečiai kaip vokiečių darbininkai masiškai perėjo iš Socialdemokratų ir Komunistų partijų į Hitlerio judėjimą po 1933 m. Ši dėkinga nuostaba visiškai dominavo Vokietijos masių nuotaikas nuo 1936 m. iki 1938 m.“

 
„Nevalia nuvertinti nacių ekonominių pasiekimų apimčių,“ teigė Harvardo universiteto istorijos profesorius Niall Ferguson. „Jokia kita Europos ekonomika nepasiekė tokio greito atsigavimo. Dauguma žmonių, gyvenančių Vokietijoje 1930-tais metais, manė, kad įvyko ekonominis stebuklas. Volksgemeinschaft (nacionalinė bendruomenė) – tai daugiau nei retorika. Vokiečiams tai reiškė visiškas užimtumas, didesnės algos, stabilios kainos, sumažėjęs skurdas, pigios radijos (Volksempfaenger) ir prieinamos atostogos. Lengva užmiršti, kad nuo 1935 m. iki 1939 m. Vokietijoje veikė daugiau stovyklų atostogautojams nei koncentracijos stovyklų. JAV korporacijos, tame tarpe ir Standard Oil, General Motors ir IBM, visi skubėjo tiesiogiai investuoti į Vokietijos ekonomiką.

 
Kaip rašė žymus JAV istorikas, John Toland, “Jei Hitleris būtų žuvęs 1937 m., ketvirtais jo valdymo metais, jis be abejo būtu laikomas vienas iš didžiausių Vokietijos istorijos personažų. Visoje Europoje jis turėjo milijonus pasekėjų.“

 

Ištraukos iš istoriko Mark Weber straipsnio, paskelbto 2012 m. vasario mėn., Istorijos peržiūros instituto (Institute for Historical Review) svetainėje.