Tags Posts tagged with "tautiškumas"

tautiškumas

0 2772
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

4 2617

Dažnai pastebime, kad patriotizmas nyksta, sava šalis nebėra tokia svarbi, o gimtoji kalba nebe pabrėžiama kaip vertybė. Ne vienas visuomenės veikėjas ar politikas kelia klausimą kaip išspręsti problemas, su kuriomis susiduria mūsų valstybė dabar. Šiuo atveju siūlau alternatyvų variantą, nenarplioti kilusių keblumų, negalvoti apie jų sprendimo būdus, bet pirmiausia suprasti kilmę. Suvokę iš ko kyla problema, galėsime imtis visų galimų įrankių panaikinant pirminį nesklandumų ir nutautėjimo tašką.

Apibendrintai visos valstybinių, tiek socialinių problemų šaknys kyla iš dviejų žodžių tokių kaip globalizacija ir kosmopolitizmas. Kosmopolitizmas tai ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, tai tradicijų, kultūros nepaisymas ir niekinimas. Kosmopolitizmo sąvoka atsirado gana seniai. Kosmopolitais save jau laikė antikinės Graikijos filosofai sofistai. Šios  ideologijos tęstinumas pasireiškė Renesanso laikotarpiu (14-18a.), ypač ryškus buvo Apšvietoje (18a.). Renesanso humanitarai, kitaip nei šiuolaikiniai kosmopolitai, neneigė savo gimtosios kalbos kaip vertybės ir tautinio identiteto. Bėgant laikui ši pasaulėžiūra ne tik sklido bet ir giliai įleido šaknis į daugelį politinių struktūrų, tapo istorinių dogmų bei versijų pagrindu, visuomenės mąstymo principu. Kosmopolitinės krypties istorikai teigia, jog lietuvių tauta neturi savosios kultūros, visos kultūrinės vertybės yra kilusios ir pasiskolintos iš kitų Europos šalių. Vienas iš šios krypties atstovų Lietuvoje E. Gudavičius sako: „Lietuva viduramžiais buvo ubagiška šalis. Tokia ir liko. Skamba nemaloniai, bet negaliu vadinti plaučių uždegimo sloga. Norint pasveikti, būtina nustatyti tikslią diagnozę“.  Istorikas Gudavičius sudaro tokį įspūdį, kad didi Lietuvos praeitis, užkariavimai, išskirtinė, unikali lietuvių kalba yra neverta pagarbos, jis paneigia Lietuvos istorijos svarbą tautiečiui. Todėl kosmopolitiškos krypties istorikai tampa tautinės kultūros naikinimo būdu.

Kosmopolitizmas Lietuvoje pasireiškia ne tik istorijoje. Galime pastebėti kaip kito Dainų dainelės konkurso repertuarai, kada lietuviškas dainas pradėjo vieną po kitos pakeisti angliškos. Taip pat Europos komisijos direktyva buvo priskirta, jog vaikams nuo antros klasės turi būti privaloma užsienio kalba. Vykdoma nutautinimo politika labai primena sovietmečiu vykusi bandymą paversti lietuvius dvikalbiais, to baigtiniu rezultatu gali tapti – nacionalinės kalbos išnykimas. Akivaizdūs ir padariniai tarptautinėje politikoje, kada į savivaliaujančias šalis yra žvelgiama daug atlaidžiau, užmerkiamos akys prieš jų neteisėtą, nelegalų elgesį.

Lietuvoje yra ne viena žymi asmenybė, kuri atskleidė kosmopolitizmo neigiamą pusę. Apie kosmopolitinio modelio istorijos žalą kalbėjo istorikas R.Batūra. Jis pergyveno, jog tautiečiai per mažai suvokia mūsų šalies istorijos didingumą. Pasak Romo Batūros, lietuviai yra karalių tauta, nes ne mažiau 250 metų kovojome su kryžiuočiais, Aukso orda. Nepaisant karų, buvo sukurta galinga valstybė, kuriai vadovavo Vytautas Didysis. Jis buvo gerbiamas tiek Maskvoje, Kijeve ir Čekijoje, o pačio popiežiaus pripažintas karaliumi.

Vienas iš žymiausių kovotojų prieš žalingą kosmopolitizmą yra signataras Vladas Terleckas.  Jis išleido knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, kuri turi net tik pažintinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Autorius aukština Lietuvos istoriją, atskleidžia nepriklausomos Lietuvos bėdas, padeda atskirti draugus nuo priešų. Priešai – niekinantys tautos istoriją, trypiantys kunigaikščių ir partizanų garbę. Kaip bebūtų gaila, V.Terlecko knyga buvo įvertinama gan dviprasmiškai, kaip galima labiau slepiama knygos reikšmė valstybinėje žiniasklaidoje. Užtenka perskaityti kelias knygos ištraukas ir suprantame, jog signataro tikslūs, kartais ir iššaukiantys pasisakymai, kritika skaudžiai veikė kosmopolitinių istorikų autoritetą. Kas ir galimai tapo priežastimi, kodėl šis tekstas neišplaukė į gilesnius vandenis, o autorius nesulaukė didelio nacionalinio susidomėjimo.

Kosmopolitizmo dar didesnį plitimą nulemia tai, jog jis apima ne vieną sritį. Ši idėja gali būti praktikuojama šeimose, politikoje, organizacijose. O sklaida mūsų valstybėje nėra stabdoma, greičiau kaip tik palaikoma ir užtariama, pasisakymai prieš ją dažnai tebūna balsai tyruose.

Prie mūsų tautinio identiteto nykimo prideda ir globalizacija. Globalizacija – reiškinys, apimantis labai įvairias valstybės bei socialinių darinių veiklos sritis, aplinką ir pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu viso pasaulio mastu. Šio reiškinio atsiradimas siejamas su 20 a. pirmąja puse, kada pradėjo augti tarptautinių organizacijų įtaka, plėstis korporacijos ir jų veiklos sferos, didėti tarpvalstybinė ekonominė priklausomybė. Žiūrint per ekonominę, politinę bei informacinę prizmę globalizacija dažnai yra vertinama kaip teigiamas reiškinys, bet jai vis stipriau besiskverbiant tiek į valstybių, tiek į žmonių asmeninį gyvenimą kyla grėsmė nacionalinėms vertybėms.

Globalizacija kaip fenomenas prisidedama prie informacijos sklaidos: padeda sklisti dezinformacijai arba šalių propagandai. Susikūrusios tarptautinės organizacijos, sąjungos, mažiau ar daugiau naikina valstybių suverenitetą, kadangi valstybė priklausydama sąjungai turi priimti jos taisykles, reikalavimus, dažnai pamindama savo esminius ar dalinius principus. Taip pat tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, gali daryti spaudimą, joms įsiskolinusioms šalims, taip pasiekdamos atitinkamos politikos vykdymą.

Globalizacija-života-mega-korporacije-i-industrijalizacija-svesti-potrošača-globalisation-or-corporation1-300x225

Kalbant apie ekonomiką, globalizacija yra stipriai susijusi su  liberalizacija (valstybės draudimų panaikinimas, reguliavimo mažinimas, kainų kontrolės, prekybos kliūčių panaikinimas). Dėl to didėja atskirtis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, nes vystymosi tempai labai skiriasi. Mažiau išsivysčiusiose šalyse didėja nedarbas, nėra užtikrinama socialinė apsauga.

Dėl didėjančios tarpvalstybinės komunikacijos pradeda formuotis pasaulinė kultūra, kuri lemia atotrūkį nuo savosios. Taip visuomenėje tradicinių švenčių vietą užima užsienietiškos, plinta daugiakalbystė, nyksta papročiai, tautai būdingos ypatybės, gyvenimo būdas. Plintant nereguliuojamos migracijos virusui, ilgainiui kyla grėsmė nacionalinės valstybės išlikimui.

Emigracijos ir imigracijos skirtumas parodo, jog pusė ar daugiau išvažiavusių lietuvių vietų užima atvykėliai.
Ilgainiui taip valstybė tampa daugiataute, tikrų lietuvių lieka mažuma.

60

Nepaisant visų kosmopolitizmo ir globalizacijos teigiamų savybių, turime atsižvelgti į keliamą grėsmę mūsų tautai, kultūrai, suvokimui ir papročiams. Privalome puoselėti, išlaikyti bei perduoti savas tradicijas, nepamiršti, kad gimę lietuviais, turime jais ir būti.

Dovilė Žemaitytė

Daugiau informacijos gali rasti:

http://www.slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/2491-kosmopolitizmas-ir-lietuviskumas-istorijoje–1-.html

http://www.propatria.lt/2014/01/vladas-terleckas-nesinuodykime.html

Vladas Terleckas „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, „Versmės“ leidykla, 2009 m.

0 1302

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena.
Kas geriau – ar mąstyti globaliai, ar orientuotis į savo šalį? Ar rūpintis viso pasaulio gerove, ar pagrindinį dėmesį nukreipti į savo tautos ateitį? Štai pagrindiniai mūsų laikų politiniai klausimai.
Vakarų Europos politinis elitas labai norėtų tikėti, kad klausimas jau išspręstas. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų europiečiai auklėjami atsisakyti nacionalinio „egoizmo“ ir tarsi nesavanaudiškai jungtis į europinę bendriją ir platesnį pasaulį. Naujai į ES įstojusių valstybių elitai taip pat jau 20 metų formuoja savo piliečių universalų mąstymą. Už pavyzdinę pažangą vykdant ES integracinę politiką, mūsų valstybė ir jos vadovai susilaukia pagyrimų ir net garbingų apdovanojimų.
Europiečių sutikimas palaipsniui atiduoti savo nacionalinių valstybių nepriklausomybę neatsirado šiaip sau. Vienijimosi idėjos buvo brandinamos tūkstantį metų, kai Romos katalikų bažnyčia (RKB) formavo Europos švietimą ir visuomeninį mąstymą. Šventoji Romos imperija, gyvavusi 800 metų, bandė atgaivinti senovinės Romos visuotines tradicijas. Jos egzistavimą nutraukė Napoleonas, kuris pats turėjo rimtų imperinių ketinimų. Vėliau vienijimosi tradiciją perėmė krikščionybei ideologiškai giminingi marksistai. XX-ojo amžiaus pradžioje komunistams pavyko įkurti Rusijoje placdarmą tarptautiniam socializmui eksportuoti. Komunistų universali dogma įsitvirtino Rytų Europoje, po to kai Sovietų Sąjunga užkariavo mūsų regioną. Lygiagrečiai, Amerika, kita universaliais pagrindais įkurta valstybė, užėmė Vakarų Europą ir mokė europiečius kaip nugalėti nacionalizmą.
Ten, kur buvo sėkmingai išvytas nacionalinis „egoizmas“, jo vietą užėmė individualizmas, t.y. asmeninis egoizmas. Nukreipęs žvilgsnį į platesnius tarptautinius vandenis, europietis pirmiausia ten matė naujas galimybes uždirbti, keliauti, linksmintis arba kaip nors kitaip save realizuoti. Pokario metais užsienio prekyba, investicijos ir turizmas įgavo milžiniškas apimtis. Bet neteko pastebėti, kad lygiai taip masiškai Vakarų europiečiai veržtųsi į Afriką tam, kad padėtų skurstantiems.
Integravus Europos, Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes į demokratijos bei laisvos rinkos bendriją, demokratinio pasaulio piliečiai galėjo jaustis sąlyginai saugūs. Šioms valstybėms nebereikėjo taip intensyviai sutelkti gyventojus gintis nuo išorės pavojų, nes jas saugojo JAV karinė galybė. Perdavus didesnę dalį atsakomybės ir išlaidų dėl jų saugumo amerikiečiams, Vakarų europiečiai galėjo skirti daugiau dėmesio vartojimui ir malonumams. Ekonominėje srityje Vakarų Europos šalių ūkių valdymą palaipsniui perėmė tarptautinės korporacijos ir virš nacionalinės institucijos.
Atidavę nemažai atsakomybės už savo užsienio politiką, saugumą bei ekonominį valdymą, europiečiai matomai prarado atsakomybės jausmą savo tautų ateities atžvilgiu. Nuo maždaug 1970 m., net ir materialinio klestėjimo metu, kone visos Vakarų Europos šalys patyrė neigiamus demografinius poslinkius. Kitaip sakant, visur mirtingumas tapo didesnis nei gimstamumas. Europos tautos pradėjo smarkiai senti ir jau keliasdešimt metų jos visos eina išnykimo link.
Net ir patys didžiausi materialistai, pripratę matuoti gyvenimo kokybę išskirtinai pagal ekonomines sąvokas, turi pripažinti, kad senstančiose bendruomenėse neįmanomas spartus ekonominis augimas. Gamyba, prekyba, vartojimas, kartu ir pelnas mažėja, kai vis didesnė gyventojų dalis išeina į pensiją. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ES taip sunkiai lipa iš 2008 m. prasidėjusios krizės. Net ir patys aršiausi individualistai, kuriems nerūpi tautos likimas, turi suvokti, kad silpstanti bendruomenė, kurioje jiems tenka gyventi, palaipsniui vis mažiau sugebės užtikrinti pilnavertę asmeninę egzistenciją.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą krentantis gimstamumas būtų sukėlęs Europos valstybių susirūpinimą jau vien todėl, kad mažėjantis piliečių skaičius pakirstų gynybinį jų potencialą. Mūsų laikų europinės vyriausybės nesvarsto radikalių priemonių skatinti piliečių norą kurti šeimas. Vietoj to, aptarinėjamos galimybės įsileisti ekonominius migrantus iš viso pasaulio.
Skaitytojas gali pagalvoti, kad kito kelio nėra. Galbūt visose pasiturinčiose šalyse jų išsilavinę gyventojai neišvengiamai tampa individualistais, kuriems svarbesnė asmeninė gerovė nei šeimyninis gyvenimas ir tauta. Iš tikrųjų, visos 34 pasaulio turtingiausios šalys, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), eina ta pačia išnykimo kryptimi – išskyrus Izraelį. Štai Izraelio gyventojų skaičiaus augimo duomenys (skaičiai suapvalinti):
1950 — 1 mln. gyventojų
1960 — 2 mln.
1970 — 3 mln.
1980 — 4 mln.
1990 — 4,9 mln.
2000 — 6,3 mln.
2010 — 7,8 mln.
2013 — 8,1 mln.
Iš šių 8,1 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra žydai, o likusieji arabai, kurių gimstamumo rodiklis tik nežymiai aukštesnis nei pirmųjų. Izraelio metinis gyventojų prieaugis (1,9 proc.) yra tris kartus didesnis nei EBPO šalių vidurkis. Izraelio vaisingumo rodiklis yra pats aukščiausias EBPO šalių tarpe. Šioje šalyje viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo tris vaikus. EBPO vidurkis yra 1,7 vaikai vienai moteriai. Pasak demografų, tam, kad gyventojų skaičius nepradėtų kristi, vienos moters vaisingumo rodiklis turėtų siekti 2,2.
Kodėl toks skirtumas? Ekonominiu/socialiniu požiūriu Izraelis yra labai panašus į Vakarų Europos šalis. O be to, kone pusė Izraelio gyventojų yra kilę iš Europos. Aišku, kad skirtumą lemia kitoks mąstymas, kitokios vertybės. Priešingai nei europiečiai, žydai nesiekia įsilieti į stambias daugianacionalines imperijas ir taip pat nebando pervilioti kitų tikėjimų arba kitų tautų narius į savo bendriją. Tam, kad atsirastų noras įsilieti į vis stambesnius žmonių telkinius, reikia iškelti universalias vertybes, kurios turi būti svarbesnės nei nacionalinės vertybės. Europiečiams ilgą laiką aukščiausios vertybės buvo susijusios su universaliu krikščionybės tikėjimu. Vėliau universalios laisvės, lygybės ir brolybės principai dominavo europiečių mąstyme. Tad tautos reikšmė negalėjo būti svaresnė nei tų šventų tikslų. Todėl krikščioniškai, socialistiškai ar liberaliai auklėjami europiečiai negali iškelti savo nacionalinių bendrijų svarbos aukščiau už kitas.
Dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės “paklydėlę” priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.
Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus.
Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt. Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.
Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą – tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai.
Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. RKB ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti Lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.
Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. RKB hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams. Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų sielą? Apie tai sekančiame ciklo straipsnyje.
2014 m.

3 1821

Vytautas Radžvilas

Turėjusios išnykti pasaulinėje ,,ineternacionalinėje komunistinėje visuomenėje” lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje ,,pilietinėje visuomenėje” – kosmopolitinėje ,,visuotinės žmonijos” bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę. Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta – atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai ,,padedama” išsivaikščioti po platųjį pasaulį pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą. Troškimas ir siekis išnykti – toks dabar yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis ,,globalios Lietuvos” projektas yra ne kas kita, o šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios ,,savanoriškai” pasitraukti tautos ir valstybės vizija. Toji vizija yra absoliuti principo ,,Lietuva – lietuviams” priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai – tautos ir valstybės išsibūtinimo – savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.
Panašiai kaip XIX šimtmečio bajorai ir XX a. vedliai į ,,šviesų komunizmo rytojų”, šios vizijos įgyvendintojai – XXI a. Lietuvos ,,vesternizatoriai” ir ,,europeizatoriai” — savęs taip pat nelaiko tikrais ,,tamsios ir atsilikusios”, todėl vertos tik išnykti, lietuvių tautos nariais. Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių – tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus – tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių ,,eurointegratorių” – pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui. Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus ,,vesti į šviesią europinę ateitį” — ,,integruoti” ir ,,europeizuoti” dabartines Europos tautas tol, kol šitaip ,,vedamos” tautos ,,subręs” tiek, kad virs tik ,,naujaisiais europiečiais” ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiaus tapti ,,federalizuotos” imperijos valstijomis.
Mat globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik ,,globali pasaulinė laisvoji rinka”, kurioje ,,laisvai” juda darbo jėga. Ne žmonės, o tik pagal ,,globalios darbo rinkos poreikius” paskirstomi ir jos ,,nematomos rankos” verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą ,,žmogiškieji ištekliai”, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis. Šioje pasaulio vizijoje valstybių kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra, politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir pastovių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų. Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos – potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti ,,investuotojų” veiklos geografiniai taškai. Tokioje ,,ekonomizuotoje” globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos – prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios ,,žmogiškųjų išteklių” nepabaigiamos klajonės. Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priiminėja ne politinės valdžios viršūnės, nes ,,darbo jėgos” išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos. Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais. Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės ,,savanoriškai”, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių. Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kuriame pasaulio taške tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius. Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis ,,komunizmo statybos” aikštelėmis.
Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynės turi tapti ,,globalios rinkos” segmentais – nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis ,,investavimo zonomis” ir ,,žmogiškųjų išteklių” laikino postovio aikštelėmis – jų surinkimo ir paskirstymo punktais. Nacionalinės valstybės kaip politiškai savarankiški dariniai čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes ,,valstybės” paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką – teisines, ekonomines ir socialines sąlygas – į šias ,,zonas” ateiti ir jose nevaržomai veikti ,,investuotojams” bei palaikyti viešąją tvarką ,,žmogiškų išteklių” sankaupos taškuose. Kaip ir sovietmečiu, tokių ,,valstybių-zonų” valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį. Toji ,,valdžia” iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį ,,valstybės” pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti ,,investuotojų” interesus – sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčianti ir todėl ja nepatenkintų ,,čiabuvių” pasipriešinimą.
Ši ,,ekonominė” tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai ,,nepriklausomoje” Lietuvoje veikia visa jėga. Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis – daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas ,,Lietuva – lietuviams”. Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tapti tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą. Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika – tikra valstybe. Gerai suvokiama, kad iš tiesų atkūrusi savo valstybę toji tauta ir jos žemė nebūtų bet kam lengvai prieinamas pigių ,,žmogiškų” ir kitokių ,,išteklių” šaltinis, nes ją gintų sava valstybė – apsauginis skydas, leidžiantis sutramdyti minėtais ,,ištekliais” trokštančių pasinaudoti ,,inverstuotojų” nežabotus apetitus. Kitaip sakant, didžiausias ,,vesterizatorių” ir ,,europeizatorių” baubas šiandien yra mėginanti atgimti lietuvių tauta, vėl galinti tapti savos valstybės steigėja ir suverenu bei tikra savosios žemės šeimininke. Kaip ir tarpukariu, atvira pasauliui ir svetinga tauta, bet nesutinkanti ir neleidžianti paversti savo šalies visų to pasaulio klajūnų ir laimės ieškotojų ,,mažąja Amerika” ir jų pereinamuoju kiemu, kuriame galiausiai ji – kaip ir sovietmečiu — pasijustų esanti nekviestų ,,svečių” asimiliuojama ir jų masėje tirpstanti ujamų ir užguitų ,,čiabuvių” bendruomenė. Jie supranta, kad sugebėję politiškai susiorganizuoti ir susikurti tikrą, o ne butaforinę valstybę lietuviai nesileis paverčiami tik ,,žmogiškaisiais ištekliais” ir pasieks, kad jų žemė nebūtų tik ,,ekonominė zona” bei lengvo pasipelnymo vieta, ir sutrukdys trumparegiams ir godiems saviems ,,verslininkams” bei į tuštėjantį kraštą su iš svetur atsivežtais pigiais vergais plūstantiems ,,investuotojams” paversti tikrove liūdnai pagarsėjusio M. Suslovo svajonės, kad ,,Lietuva bus – tik be lietuvių”.
Todėl užkirsti kelią tokiai įvykių raidai – tikram tautos atgimimui ir valstybės atsistojimui ant kojų – mestos didžiulės pajėgos ir pasitelktos visos įmanomos ideologinio, moralinio ir psichologinio poveikio priemonės. Vos atkūrus nepriklausomybę buvo įjungta milžiniška propagandinė ,,smegenų plovimo” mašina, kurią pasitelkus siekiama žūtbūt įrodyti, kad XX a. pradžioje tautinio Atgimimo šauklių išskleistos bei nepriklausomos Lietuvos valstybės pavidalu įtvirtintos, sunkiausiais okupacijos metais sąmoningos ir patriotiškos tautos dalies atkakliai gintos lietuviškumo ir valstybingumo sampratos esančios pasenusios ir niekam nereikalingos atgyvenos, o jų laikymasis – atsilikimo ir tamsumo požymis bei įrodymas. Neigiant ir griaunant principą ,,Lietuva – lietuviams” ypatingas dėmesys skiriamas tautinį atgimimą materializavusiam politiniam kūnui – 1918 m. Vasario 16 d. gimusiai moderniajai tautinei Lietuvos valstybei. Tęsiant tarybinės marksistinės istoriografijos tradiciją ir atkurtoje Lietuvos Respublikoje drąsiai ir atvirai ginamas ir skleidžiamas pagrindinis prosovietinių istorikų teiginys, kad ,,etninė”, ,,uždara”, ,,atsilikusi” tarpukario valstybė buvusi ,,istorinė klaida” ir geopolitinis nesusipratimas. Pabrėžtina, kad tokia ,,išmintis”, kurią dera pavadinti tikru vardu – antitautine ir antivalstybine ideologine propaganda – jau beveik ketvirtį amžiaus masiškai brukama neregėtai spartaus tautos nykimo sąlygomis. Būdinga, kad kaip ir tautai merdint komunistinėje imperijoje, dabartinis spartus jos nykimas propagandiškai taip pat garbstomas kaip neregėto klestėjimo tarpsniu ir nesidrovima aiškinti, jog per visą savo istoriją Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir taip gerai negyveno.
Sovietmečiu tauta buvo ,,auklėjama” komunistine ,,proletarinio internacionalizmo” dvasia. Dabar vykstantis ištautinimas grindžiamas jau ne viena ideologija, bet dviejų antilietuviškų ideologijų samplaika. Pagrindinis neoliberalistinės ideologijos peršamas teiginys – tokių kolektyvinių žmonių bendrijų kaip tautos esą apskritai ,,nėra”, mat iš tikrųjų galima kalbėti tik apie individus. Neomarksistinės ideologijos skeidėjai tautas griauna arba, kaip įprasta sakyti, ,,dekonstruoja” kitaip: įrodinėjama, kad jos esančios tik ,,laisvai” kuriami ,,socialiniai konstruktai”, tad pati tautos sąvoka esanti reliatyvi ir lanksti, jai galima suteikti bet kokį pageidaujamą turinį ir prasmę. Apskritai skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės ištautinimo strategijų yra tik tas, kad sovietmečiu lietuvių tauta turėjo virsti ,,socialistinės tarybų Lietuvos liaudies” segmentu – savo valstybės ir Tėvynės neturinčia ir nesiekiančia turėti šios susovietintos ,,liaudies” lietuviakalbe etnine grupe. Dabar jai siūloma tenkintis tokiu pat ikipolitinės ir ikiistorinės tautos statusu ir toliau būti savo žemėje atsitiktiniais prašalaičiais – nuo jos dvasiškai, moraliai ir politiškai atsaistytais ,,globaliais lietuviais”, suvokiančiais save tik kaip kosmopolitinės ,,Lietuvos pilietinės tautos” margaspalvės etninės mozaikos laikiną segmentą. Pertvarkyto į homo sovieticus lietuvio ,,tautinės” savimonės ašis buvo proletarinio internacionalizmo ideologija, turėjusi ,,sutaikyti” jį su visiško ir negrįžtamo lietuvių tautos ir valstybės išnykimo perspektyva. Kryptingai formuojamos ,,Lietuvos tautos” nariams laikinai – iki ištirpstant betautėje ,,pasaulinėje pilietinėje visuomenėje – taip pat paliekama teisė išlaikyti ,,tautinę sąmonę”, kurios ideologinis pagrindas būtų etnokosmopolitizmas. Juo besivadovaujantis ,,globalus” lietuvis taip pat turėtų ramiai susitaikyti su savosios tautos išnykimo perspektyva.
Tačiau pereinamuoju tautos nueidinėjimo nuo istorijos arenos laikotarpiu jam būtų leista pasimėgauti, pasidžiaugti ir net pasididžiuoti politiškai nereikšmingais ,,tautinio tapatumo” atributais – nunyksiančia, bet dar ne visai pamiršta ir retkarčiais prisimenama bei buityje pavartojama kalba, kai kuriais buitinio gyvenimo papročiais ir tradicijomis, lietuviškos virtuvės patiekalais, ,,pasirgti už savuosius” per sporto varžybas ir kitais ,,etninį savitumą” liudijančiais ,,tautiškumo” blizgučiais. Tačiau galutinė ,,globalizuojamo”, ,,vesternizuojamo” ir ,,europizuojamo” lietuvio perspektyva yra aiški. Jis privalo virsti ištautintų ir išvalstybintų ,,naujųjų europiečių” bendrijos nariu, arba euromankurtu — tautinės ir valstybinės sąmonės bei istorinės atminties neturėjusio tarybinio mankurto broliu dvyniu ir tobulu antrininku. Todėl iki valstybės atkūrimo spėjusios išryškėti grėsmingos tautos savigriovos ir jos irimo tendencijos ne tik nebuvo sustabdytos, bet toliau stiprėja. Jau imperijos valdžios iš esmės ištautintas ir nulietuvintas – dar lietuviškai kalbantis, bet istorinės atminties ir valstybinės sąmonės jau neturintis ,,pereinamasis” į tikrą ,,tarybinį žmogų” homo sovieticus lituanus nesipriešindamas ir lengvai priėmė naują jam peršamą pavidalą.
Dabar jis yra aistringai skubantis ,,europizuotis” homo europaeus lituanus, kuris dažniausiai net nenutuokia, kad, trokšdamas atsikratyti ,,pasenusio” ir ,,ribojančio” savojo lietuviškojo tapatumo ir kuo greičiau tapti ,,tikru europiečiu” ir ,,moderniu XXI a. žmogumi”, iš tiesų strimgalviais veržiasi į praeitį. Pats šito nesuvokdamas savanoriškai grįžta ten, iš kur ištrūkti ragino tautinio Atgimimo tėvai. Į siaurą ir ankštą ikipolitinį ir ikiistorinį savo protėvių, XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių etnoso pasaulėlį. Ne pasaulį, o tik pasaulėlį, kuriame iki tautinio atgimimo nebuvo istorinės praeities ir ateities, kurio horizonto ribą užsklendė jame įkalinto tautinės ir politinės sąmonės neturinčio lietuvio valstiečio kasdieniai buitiniai rūpesčiai bei asmeninės medžiaginės gerovės lūkesčiai.
Tad trečią kartą per paskutiniuosius du šimtmečius tauta vėl stovi savo būties bei istorijos kryžkelėje ir privalo sąmoningai ir atsakingai apsipręsti dėl savo likimo. Pagrindinis klausimas – ar ji dar nori ir turi valios būti? Jeigu stovėdama nebūties akivaizdoje ji vis dėlto apsispręs neišeiti iš savo žemės ir savosios istorijos, panorės toliau būti ir išlikti, ji privalės vėl nieko nebodama ištarti vienintelius prisikėlimo viltį galinčius įžiebiančius žodžius: ,,Lietuva – lietuviams!”

0 1473

Vytautas Radžvilas

Valstybinė tauta privalo turėti politinę savimonę. Ji neatsiranda savaime ir gali išlikti tik esant dviem būtinoms sąlygoms – turi būti nuolatos ir kryptingai formuojama bei ugdoma ir sutikrovinama kasdienio gyvenimo praktikoje politinės bendruomenės nariams vykdant piliečio pareigas savo valstybei. Sunaikinus tarpukario Lietuvos Respubliką šių sąlygų nebebuvo, tad tautos politinė ir valstybinė savimonė neišvengiamai turėjo siklpti ir nykti. Ji buvo ne palaikoma ir ugdoma, bet įnirtingai naikinama, o ją įveiksminantys ir stiprinantys pilietiško mąstymo ir elgesio įpročiai nebebuvo praktikuojami ir savaime sunyko. Slenkant nelaisvės dešimtmečiams Lietuvoje natūraliai mažėjo žmonių, turėjusių gyvenimo savoje valstybėje patirtį. Juos keitė naujos gyventojų kartos, kurių sąmonėje nepriklausoma valstybė šmėžavo tik kaip miglotas ir abstraktus, nuo egzistencinės patirties atsietas prisiminimas, o daugeliui jaunųjų lietuvių pati savos nepriklausomos valstybės idėja spėjo tapti visiškai svetima. Ši slinktis reiškė tai, kad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse lietuviai kaip politinė tauta jau buvo smarkiai apnykę. Tarpukariu išugdytą jų politinę ir valstybinę sąmonę jau gožė ir buvo bestelbianti pradedanti vyrauti imperijos provincijos gyventojo savimonė.
Tad ne tik nebūtų pernelyg drąsu teigti, o pagaliau būtina tiesiai pripažinti ir atvirai kalbėti apie tai, kad atkurti savąją valstybę sąmoningai troško ir Nepriklausomybės valingai siekė tik menki prieškariu spėjusios susiformuoti brandžios ir gausios politinės tautos likučiai. Dėl kaip reta palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių šių menkų pajėgų pakako pasiekti ppirmajam tikslui – formaliai atkurti ir tarptautinėje arenoje įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jų visiškai nepakako įgyvendinti antrąjį ir ilguoju laikotarpiu kur kas svarbesnį tikslą – sukurti tikrą Lietuvos Respubliką, paverčiant tą formaliai atkurtą politinį darinį modernia, dinamiška ir gyvybinga valstybe, gebančia išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.
Į klausimą, kodėl prie šio tikslo ne tik neartėjama, bet nuo tolstama, galima atsakyti trumpai ir aiškiai: nėra atkurtą Lietuvos valstybę struktūrinančio politinio branduolio ir jos buvimą įprasminančios istorinės atskaitos bendrijos. Ja turėjo ir privalėjo būti ne kas kitas, o tie patys lietuviakalbiai tarybinės imperijos administracinio vieneto gyventojai, vėl tapdami politine tauta. Tačiau jie tokia tauta netapo ir ja nėra po šiai dienai. Tai reiškia, kad tarsi atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki šiol neturi ją steigiančio politinio ir istorinio pagrindo, kuris bent jau teoriškai leistų pastatyti tikrą ir visavertę valstybę. Tokiu pagrindu ir šiandien gali būti tik istoriškai patikrintas ir pasiteisinęs principas ,,Lietuva – lietuviams”, tačiau jis ir toliau neveikia. Todėl šių dienų Lietuvos Respublika iš esmės egzistuoja tik fasadiškai – kaip palaidas ir amorfiškas išorinius valstybingumo atributus turintis teritorinis darinys, kurio išlikimo perspektyvos niaukiantis geopolitiniam horizontui atrodo vis problemiškesnės ir miglotesnės.
Sugrįžti prie minėto principo ir remiantis juo atstatinėti okupantų sugriautos valstybės rūmą nepavyko — nesugebėta ir/ar nenorėta – dėl vidinių ir išorinių priežasčių. Dėl kelis dešimtmečius vykdytos ištautinimo politikos daugybė atkurtosios valstybės piliečių, ypač jaunų, jau išmokyti mąstyti taip ,,plačiai”, kad net nebesuvokia šio principo tikrosios prasmės ir svarbos. Jų gausa yra akivaizdus komunistinio ,,internacionalinio auklėjimo” efektyvumo ir sėkmės įrodymas. Tačiau minėtas principas buvo didžiai nepriimtinas ir išorės žaidėjams – būsimiesiems Lietuvos sąjungininkams ir partneriams, pasiruošusiems vos atgavusį nepriklausomybę kraštą įtraukti į savo geopolitinę orbitą ir visapusiškai ,,integruoti” į savąsias struktūras. Tačiau tokiai ,,integracijai” tinka tik ,,demokratinė”, tačiau jokiu būdu ne tautinė valstybė.
Tad nors atrodytų, kad vienas skubiausiai spręstinų uždavinių atkūrus valstybę turėjo būti pastangos gaivinti ir ugdyti ir taip merdėjančią jos piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją praktiškai įkūnijančias bei liudijančias patriotizmo nuostatas ir idealus, dėsningai nutiko kaip tik priešingai. Komunistinį ,,internacionalinį auklėjimą” pakeitė anaiptol ne tautinis ir patriotinis, kaip tarsi buvo galima laukti, bet abstraktus – atsietas nuo tautos ir valstybės – vadinamasis pilietinis ugdymas. Toks ugdymas, užuot skiepijęs ištikimybės savajai politinei tautai nuostatą ir pareigos savo valstybei jausmą, skirtas visai kitam tikslui, nes juo diegiamo ,,pilietiškumo” turinys apskritai neturi nieko bendro su įprasta valstybinio patriotizmo samprata. Lietuvoje pradėta formuoti ,,pilietinė visuomenė” – iki tol kurtos ,,komunistinės visuomenės pakaitalas – yra tiesiog mainų mechanizmas, arba vadinamosios rinkos visuomenės atmaina. Tad skiepijami ,,pilietiškumo įgūdžiai” iš esmės yra tik mąstymo ir elgesio įpročiai, leidžiantys asmeniui ,,teisingai” žaisti mainų žaidimą pagal tos rinkos visuomenės taisykles ir šitaip siekti ,,teisėtai” – nuo šių taisyklių nenukrypstant ir jų nelaužant – patenkinti savo privačius interesus.
Dėl to buvo savaip natūralu ir neišvengiama, kad, vos nuslūgus trumpalaikio sąjūdinio atsikvošėjimo ir pakilimo bangai, tautinį ir patriotinį ugdymą akimirksniu pakeitė tai, ko siekta atsikratyti visiems laikams – arši kova su leisgyvio ir vos kvėpuojančio, nepajėgiančio atkurti net minimaliai būtino tautinio orumo ir savigarbos, ,,lietuviškojo nacionalizmo” šmėklomis ir baubais. Pirmąja šios kovos auka tapo Atgimimo laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja. Ji buvo iškirsta iš pašaknų jos net nepradėjus įgyvendinti, nes, kaip ir okupacijos metu, siekta apsaugoti jaunąją atkurtos šalies piliečių kartą nuo pavojingų ,,nacionalizmo prietarų” užkrato. Tarsi pradėtas primiršti ir į praeitį turėjęs galutinai nugrimzti ,,internacionalinis auklėjimas” ir kova su ,,pasenusio nacionalizmo prietarais” staiga atgimė dar didesniu mastu ir reiškiasi dar agresyvesnėmis formomis negu okupacijos tarpsniu. Principas ,,Lietuva – lietuviams” tapo pirmuoju ir svarbiausiu masinio, nuolatinio ir aršaus puolimo taikiniu. Politinis ir ideologinis šio puolimo tikslas ir prasmė aiškūs ir nekelia nė mažiausių abejonių: siekiama paneigti ir sugriauti pamatinį Lietuvos valstybės egzistavimą laiduojantį principą. Pragaištingi kovos su ,,lietuviškuoju nacionalizmu” padariniai taip pat akivaizdūs. Išsigandusi ir išsižadėjusi principo ,,Lietuva – lietuviams” atkurtoji valstybė neturi ją telkiančios ir įkvepiančios nacionalinės idėjos ir nepajėgia tvirtai atsistoti ant kojų, nes nėra ją steigiančio politinio subjekto, o pats jos egzistavimas neturi ilgalaikio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl tokia ,,valstybė” negali – nes nepajėgia — būti niekuo kitu, o tik kokio nors didesnio ,,integracinio” darinio dalimi, dabartinėmis geopolitinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis – politiškai nesavivaldžiu ES teritoriniu-administraciniu vienetu. Net jeigu lietuviai dar kurį laiką sudarytų tokio teritorinio vieneto gyventojų daugumą, jie, kaip ir sovietmečiu, ir toliau gyvuotų tik kaip politiškai neorganizuota ir dėl savo kolektyvinio likimo nesprendžianti, juo labiau jo nevaldanti, etnokultūrinė bendrija — ikipolitinė ir ikiistorinė tauta.
Toks tautos statusas ir tokia jos lemtis buvo numatyti iš anksto. Todėl kova su ,,atavistinio lietuviškojo nacionalizmo” apraiškomis ir žūbūtinės pastangos moraliai ir ideologiškai diskredituoti ir pakirsti valstybę grindžiantį principą ,,Lietuva – lietuviams” yra būtina kryptingai ir nuosekliai įgyvendinamos šalies ,,vesternizavimo” ir ,,europeizavimo” strategijos dalis. Toji ankstesniąją Lietuvos ,,sovietizavimo” strategiją pakeitusi ištautinimo ir išvalstybinimo strategija savo prigimtimi ir tikslais stebėtinai panaši į savo pirmtakę ir skiriasi nuo jos tik techninėmis detalėmis ir ją turinčiu pagrįsti ir pateisinti politiniu bei ideologiniu žodynu.

0 646

Algis Avižienis

Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?

Jei pastarasis teiginys ką nors paaiškina, tai reikia pastebėti, kad ne ypatingai sėkmingiau nuo globalizacijos pavojaus ginasi žymiai didesnės bei išdidesnės tautos, pripratusios valdyti svetimuosius, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Jų demografinė padėtis taip pat yra bauginanti. Jų šalis skalauja galingos iš viso pasaulio atplaukiančios emigrantų bangos. Dažnai jų didmiesčių mokyklose jau daugumą mokinių sudaro iš užsienio su savo tėvais atvykę vaikai. Sutikime, kad globalizacijai užsitęsus, gal mes porą dešimtmečių anksčiau išnyksime nei šios tautos. Bet tai nesudaro esminio skirtumo.

Kaip suprasti šį reiškinį? Ar Vakarų šalių verslo, žiniasklaidos, švietimo, kultūros ir valdžios elito atstovai atsikėlę vieną rytą nusprendė, kad jiems jau nusibodo nacionalinė valstybė ir ėmė statyti suvienytos žmonijos bendrus namus? O gal ekonominiame gyvenime slypi koks nors nenumaldomas dėsnis, reikalaujantis kurti vis stambesnius vartotojų bei gamintojų junginius, peraugančius į globalią ekonominę, o po to ir į politinę santvarka?

Graikų filosofas Heraclitus yra teisingai pareiškęs, kad karas yra visko tėvas ir karalius. Neįsivaizuojama, kad, šimtmečius kūrę ir kovoję dėl savo nacionalinių valstybių, vokiečiai, prancūzai, ispanai bei italai staiga ima ir jų atsisako. Neužmirškime, kad praeito šimtmečio pirmoje pusėje siautė pats kruviniausias visos žmonijos istorijoje karas. Dvi anti-nacionalinės valstybės, JAV ir TSRS, užlipo ant Europos griuvėsių ir ėmė tautines valstybes pertvarkyti iš esmės. Dabartinė besikurianti globali santvarka negalėjo atsirasti pati savaime. Dėl jos buvo fanatiškai kovojama. Štai kodėl didžiosios Europos tautos nebekovoja dėl savo ateities. Jos buvo nugalėtos stipresnių jėgų.

O kaip su mažomis Europos tautomis? Išeitų, kad jos tuo labiau turėtų nusiraminti ir nukreipti dėmesį į individo turto, malonumų bei komforto siekius. Vienu žodžiu, daryti taip kaip Vakarų europiečiai jau daro nuo karo pabaigos. Štai kodėl didieji Lietuvos verslininkai neremia tautininkų, o pastarieji nesugeba prasimušti iki Seimo. Kuo didesnis verslas, tuo daugiau jis priklausomas nuo tarptautinių ryšių, kuriuos reguliuoja globalios santvarkos šeimininkai – didieji bankai, tarptautinės korporacijos ir virš-nacionalinės institucijos.

Vakarų Europoje daugiau nei 60 metų besitęsiantis ekonominis pakilimas, sutapęs su ekonominės integracijos laikotarpiu, beveik įtikino plačiuosius gyventojų sluoksnius, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra kone išimtinai pažangą ir gerovę atnešantis veiksnys. Tuo tarpu tautinė konsolidacija vis dažniau buvo suvokiama kaip praeitas Europos istorijos etapas, gal net ir kenksmingas reiškinys. Vakarų Europoje šie pokario dešimtmečiai buvo patys sunkiausi nacionalinės idėjos šalininkams, nes atrodė, kad milijonams europiečių pavyko surasti asmeninę laimę ir laisvę gyvenant ne savo tautos labui, bet sau, savo asmeniniam pasitenkinimui ir komfortui.

Rytų Europoje tautiniai judėjimai buvo tramdomi jėga, o visuomenės apolitiškumas laikinai buvo pasiektas diegiant viltį, kad auganti pramonės gamyba kada nors atneš ir apčiuopiamos naudos paprastiems piliečiams. Jei Vakarų Europos malonumų ir linksmybių festivalis būtų besitęsiąs dar kelis dešimtmečius, visai tikėtina, kad visuomeniniame gyvenime būtų išnykę nacionalistai, o kartu su jais ir kiti kolektyvinių idėjų šalininkai.

Bet, liberalizmo galutiniam triumfui atrodo pritruks gamtinių bei žmogiškųjų resursų. Jau šešti metai, kai Europa ir kitos Vakarų šalys pergyvena nesibaigiančių krizių grandinę. Vos suspėję užgesinti finansinę krizę vienoje šalyje, Vakarų pasaulio ekonomikos valdytojai tuoj pat priversti suorganizuoti skubią pagalbą kitoms, nesusitvarkančioms su savo ūkiu šalims. Bedarbystė nuolat auga, ypač tarp jaunų gyventojų, kurių pusė kai kuriose ES šalyse neranda darbo. Optimistines nuotaikas skleidžianti žiniasklaida ir liberalios ūkio santvarkos komentatoriai bando pateikti dabartinius sukrėtimus kaip anomaliją, kuri anksčiau ar vėliau užleis vietą „normaliam“ ūkio augimui ir gerovės plėtrai.

Deja, krizė, vis stipriau smogianti į integruotą Vakarų ekonominę erdvę, turi labai gilias šaknis ir nepasišalins iš mūsų žemyno gyvenimo. Pokarinė materialinės gerovės šventė nepraėjo be didžiulių išlaidų. Tam, kad šimtai milijonų vartotojų galėtų įsigyti automobilius, erdvius butus, begalybę darbą tausojančių įrengimų, skoningai apsirengtų, sočiai bei įdomiai pavalgytų ir laisvai keliautų po visą pasaulį, reikėjo sunaudoti iki tol neregėtus kiekius energijos šaltinių ir kitų gamtos resursų. Globalizacija vyksta tiktai jei žmonių masės ir prekės yra įsukamos į hiper-mobilų sūkurį. Maistą, rūbus, avalynę, automobilius, elektronikos prietaisus ir tūkstančius kitų kasdien vartojamų prekių nebegamina vietoje, arčiausiai vartotojų. Jos keliauja tūkstančius kilometrų, kol pasiekia galutinį vartotoją. Šiam transportavimui reikia skirti milžiniškus kiekius kuro, kurio lengvai pasiekiami ir pigūs ištekliai jau žymia dalimi yra išeikvoti. Todėl naftos kaina jau dešimtmetį išsilaiko penkis kartus aukštesniame lygyje nei anksčiau buvo įprasta. Nauji telkiniai yra randami, bet jie yra sunkiau pasiekiami, juos eksploatuoti reikia daugiau išlaidų ir jų išgavimas dar stipriau teršia atmosferą.

Brangios energijos poveikis pasaulio ekonomikai yra tarsi stabdis, neleidžiantis ūkio veiklai plėstis įprastiniais tempais. Tuo tarpu visa Vakarų finansinė sistema iki šiol buvo grindžiama optimistiniais ūkio augimo lūkesčiais. Buvo taupoma ir investuojama su viltimi, kad įdėtos lėšos atneš pelną. Šiuo metu atsivėrusi praraja tarp išpūstos pinigų masės ir brangstančių gamtinių resursų yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų pasauliui tenka susidoroti su nesiliaujančiomis finansinėmis krizėmis.

Dvasinėje sferoje laisvo individo idealas ir vartotojiškos gyvensenos skatinimas iššvaistė nedovanotinai daug žmogiškų išteklių. Turime omeny bendruomeniškumo silpninimą, kai Vakarų pasaulio kultūra bei švietimas sąmoningai menkina tautos vaidmenį piliečių sąmonėje. Nuolat diegiama nuostata gyventi sau ir savo malonumams bei komfortui labai ženkliai sumažino Europos bendruomenių solidarumą bei gyvastingumą. Vis mažiau jaunų europiečių ryžtasi kurti šeimas ir auginti vaikus, tuo prisidėdami prie Europos šalių senėjimo. Senstančios visuomenės yra mažiau produktyvios ekonomine prasme, nes nuolat blogėja santykis tarp dirbančiųjų ir tų, kuriems būtinos socialinės pašalpos.

Yra dar ir kitų pražūtingų Vakarų individualizmo pasekmių. Bendruomeniškumo dvasios išstūmimas iš valstybės, finansų ir verslo valdymo sferų paaštrina trintį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp bankų ir firmų savininkų iš vienos pusės, ir jų darbuotojų bei klientų iš kitos pusės. Noras maksimaliai siekti naudos sau, nepriklausomai nuo to ar šis siekis kenkia kitiems visuomenės nariams, ne tik silpnina valstybės solidarumą, bet ir realiai skurdina milijonus paprastų piliečių. Dabartiniai finansiniai sukrėtimai atsirado ne tik dėl energetinių resursų stygiaus. Juos smarkiai pagilino neatsakingas finansinių magnatų elgesys su jiems patikėtais indėliais bei investicijomis. Netramdoma spekuliacija ir sukčiavimai yra galimi, kai valdžios prižiūrėtojai leidžia milijardieriams eiti rizikingų spekuliacijų keliu arba pirmieji tiesiog patenka į pastarųjų finansinę priklausomybę, pvz., per rinkiminių kampanijų finansavimą.

Vis daugiau darbdavių ieško būdų, kaip atsikratyti ilgalaikių įsipareigojimų savo darbuotojams ir vietovėms, kuriose veikiama. Jei Vakaruose anksčiau buvo plačiai priimtina, kad darbdavys rūpinsis savo samdinių pensija ir sveikatos draudimu, tai pastaruoju metu ryškėja tendencija atsisakyti šių garantijų. Stambesnių firmų siekis didinti pelningumą perkeliant gamybos procesus į kitas šalis, kuriose darbo ir valstybės reguliavimo kaštai yra menkesni, yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip silpsta bendruomeniškumo dvasia verslo pasaulyje. Dėl gamybos perkėlimo darbą prarado ir toliau praranda milijonai Europos ir Šiaurės Amerikos dirbančiųjų. Net ir Lietuvoje, kur bedarbystė yra didžiulė rykštė paprastiems gyventojams, kai kurie gamintojai jau spėjo perkelti gamybinę veiklą į Kiniją ir kitas Rytų Europos šalis. Jei uždarytų gamyklų darbuotojai įsidarbina kitur, jų pajamos paprastai yra žymiai skurdesnės. Tad ir atitinkamų šalių piliečių perkamoji galia tampa silpnesnė.

Lietuvos valdančioji klasė mums rodo į Vakarų šalis kaip į pavyzdį. Valdantieji nenori suvokti, kad jų ultra-liberalizmu pagrįsti ūkio modeliai eina saulėlydžio link ir negali būti mums plėtros etalonu. Europos Sąjungos parama, kurios dėka Lietuva turėtų pasiekti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, šito uždavinio akivaizdžiai neatlieka, nors Briuselio pagalba jau tiekiama 20 metų. Tai yra ne tik todėl, kad ES senbuvės jau nebeturi tiek atliekamų resursų, kiek turėjo prieš 40 metų, kai dosni parama buvo tiekiama Ispanijai, Portugalijai ir pietinei Italijai. ES struktūros yra vis daugiau paveikiamos stambių lobistų įtakos. Jos netiek siekia Lietuvos ir kitų naujų ES narių gerovės skatinimo, kiek įtakingų finansinių interesų patenkinimo naujųjų narių sąskaita. Vis gilesnė ES integracija, kurią taip aistringai remia Lietuvos elitas, tik vis giliau įklampins mus į senbuvių gilėjančias krizes.

Nors tarptautinis finansinis elitas ir jų rėmėjai atskirose šalyse gins globalizaciją iki paskutiniųjų, ateitis visgi priklauso decentralizacijai ir nacionaliniam savarankiškumui, ypač ūkio valdymo srityje. Europos Sąjungos likimas neišvengiamai eis Sovietų Sąjungos keliu į decentralizaciją ir galiausiai į subyrėjimą. Dar prieš pradedant savo perestroikos politiką, Generalinis sekretorius Gorbačiovas nenuilstamai propagavo taip vadinamą greitinimo arba intensifikacijos kursą. Jau aštuntajame dešimtmetyje jis suvokė, kad iki tada buvęs ekstensyvus ūkio plėtros modelis, kai be saiko buvo vartojami gamtos ištekliai, ir ypač nafta ir gamtinės dujos, neturi perspektyvos. Jau tada turtingi Rusijos gamtiniai resursai rodė sekimo požymius. Gorbačiovas manė, kad įdiegus Vakarų pažangias technologijas ir ekonominį valdymą, pavyks racionaliau vartoti mažėjančius gamtinius bei žmogiškus resursus. Kai visos jo iniciatyvos žlugo, Sovietų Sąjungos elitas nutarė, kad atėjo laikas sustabdyti pigios energijos ir kitų išteklių tiekimą nerusiškoms Sovietų respublikoms bei Rytų Europos valstybėms, buvusioms jų įtakos sferoje. Paprasčiausiai imperinis valdymas tapo per brangus Maskvai, todėl ji atrišo atskirų respublikų bei satelitinių valstybių rankas pačioms pasirūpinti gamtiniais ištekliais už rinkos kainą. Kitaip neįmanoma suprasti beveik taikaus Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija norėtų vėl užsikrauti sau tą pačią pigių žaliavų bei energijos tiekimo naštą.

Nei Vakarai, nei Rytai nesugebės apsaugoti Lietuvos nuo vis sunkėjančių buitinių sąlygų, kurios neišvengiamai užguls visą pasaulį. Todėl šūkis „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“, ypatingai taikliai pažymi ateities politikos principinę kryptį. Nėra pagrindo juodam pesimizmui. Globalizacija taps vis sunkesne našta Europos valstybėms ir tautoms, taip pat ir JAV, kuri globalizacija yra daugiausia suinteresuota (arba tiksliau jos elitas). Turėsime išmokti gyventi savarankiškai ir nacionalistai galės tapti ta idėjine kalve, kurioje ateities valstybės valdymo bei ekonomikos modeliai bus išryškinami.

0 513

Algis Avižienis

Tautininkų vadai šiuo metu atrodo išsiblaškę. Pirmoje metų pusėje sėkmingai kovojo už žemės nuosavybės referendumo paskelbimą. Kitaip sakant, priešinosi Vakarų kapitalo ekspansijai į mūsų žemės ūkį. Antroje metų pusėje pagrindinis dėmesys nukrypo į rusiško imperializmo išraiškas Ukrainoje. Garsiai kalbama apie paramą ukrainiečiams ir saugumo pavojus mums. Aistringai (bent žodžiais) remiama ukrainiečių kova, kuri tarp kitko, yra ir už integraciją į ES. O tuo tarpu mūsų valdžia žengia paskutinius žingsnius lito likvidavimo link. Tautininkų vadovybė, atrodo, taip ir priims šį didžiulį suvereniteto praradimą iš esmės tylėdama. Ar dėl to, kad įvedus eurą tikimasi geriau apsisaugoti nuo rusų? Ar tautininkų vedliai tikrai mano, kad vokiečiai, prancūzai bei italai daugiau rūpinasi mūsų saugumu nei savo ekonominiais interesais Rusijoje? Kur dingo tas skambus ir kartu teisingas šūkis: „Ne rytams ar vakarams“?
Nežinia kiek laiko tęsis Ukrainos krizė, bet dabar jau tampa aišku, kad abi konfliktuojančios pusės – rusiškas ekspansionizmas ir Vakarų globalizacija – nori pailsėti. Ši kova dėl įtakos mūsų kaimynystėje tampa per brangi abiems konkurentams, nekalbant apie patirtus milžiniškus ukrainiečių nuostolius. Be to, Vakarų pasaulio žvilgsnis vėl nukrypsta į nesibaigiančius karinius konfliktus Vidurio Rytuose, kur tikimasi ir Rusijos pagalbos, kovojant prieš musulmonų radikalus. Tad galima tikėtis laipsniško santykių atšilimo.
Rytų–Vakarų susistumdymas mūsų regione liks geopolitine aksioma. Kartais ši priešprieša nurims, o po kiek laiko vėl įkais. Kilus tarptautinei įtampai, lietuvių tautininkams svarbu neprarasti pusiausvyros ir neužmiršti kertinių, nacionalinių principų. Neverta per triukšmingai sutapatinti save su viena konfliktuojančia puse ir atsirasti mūšio priešaky. Abidvi konkurentės yra iš esmės anti-nacionalinės. Apie Vakarų pasaulio universalius siekius net neverta kalbėti. Jie akivaizdūs. Bet Putino Rusija irgi norėtų būti pasauline galybe, jei tik jos demografiniai bei ekonominiai resursai leistų. Apie NATO tikslus cinikai šnibždėdavo, kad ši karinė sąjunga skirta amerikiečiams likti Europoje, rusus išstumti iš ten ir vokiečius supančioti. O rusai savo ruožtu svajoja amerikiečius eliminuoti iš Europos politikos, užimti jų vietą ir tokiu būdu pajungti vokiečius bei kitus europiečius savo tikslams. Nei viena, nei kita pusė nėra suinteresuota stiprinti europiečių tautinę savimonę. Viena siekia globalios santvarkos, kita kol kas turi tenkintis vien savo Eurazijos vizija.
2014 m.

0 1879

Vytautas Radžvilas

Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją – atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule.

Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius – valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties. Toji lemtis – būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje. O jų savikūros žaliava virtusios tautos pralaimėtojos anksčiau ar vėliau dingsta nuo tos scenos visiems laikams.
XIX a. ir lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie istorinės bedugnės krašto. Taip, Lietuva vadinamame Žemės lopinėlyje daug amžių gyveno lietuviškai kalbantys, savitą kultūrą ir papročius turintys žmonės. Kadaise jie sugebėjo sukurti net galingą valstybę. Net ir ją praradę, jie tam tikra prasme toliau gyvavo savo protėvių žemėje. Tačiau tik tam tikra prasme. Matuojant kasdienio gyvenimo masteliu, jie čia dar buvo: gimė ir mirė, dirbo ir augino vaikus, šventė savo šventes ir dainavo savo dainas. Tačiau XIX a. jie jau seniai nebuvo tauta. Mat jiems nepriklausė žemė, kurioje gyveno. Čia jie buvo tik atsitiktiniai prašalaičiai. Visais atžvilgiais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu – žemiausia, labiausiai engiama ir užguita, mažiausiai teisių turinti Lietuvoje gyvenusi bendruomenė. Tiesa, šalia jų gyveno kiti žmonės, taip pat vadinę save lietuviais. Tačiau šias iš bendro kamieno išaugusias dvi lietuvių bendrijas jau mažai kas siejo. Jos priklausė skirtingiems ir vienas kitam susvetimėjusiems socialiniams ir kultūriniams pasauliams. Skirtinga kalba tik dar labiau išryškino tarp jų tvyrojusią prarają. Ji tarsi liudijo, kad ši praraja buvo ne tik socialinė ir kultūrinė, bet kone antropologinė – dvi nelygiavertes ir nelygiateises žmogiškų būtybių rūšis skirianti bedugnė.
Tapti visaverčiu žmogumi – pakilti ant aukštesnio visuomenės hierarchijos laiptelio – žemakilmis lietuvis galėjo tik prarasdamas savastį ir tapatumą. Savanoriškai arba priverstinai išsižadėti savo kalbos ir kultūros, nutraukti dvasinius ir moralinius saitus su prigimtine bendruomene – tokia buvo lietuvio virsmo visaverčiu ir visateisiu žmogumi kaina. Tai buvo grynai individualus gelbėjimosi kelias – galimybė tik pavieniams asmenims, o ne visai lietuviškai kalbančių žmonių bendrijai pakilti iš socialinės hierarchijos dugno. Tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai tirpo. Kaip kolektyvinė bendrija jie buvo iškritę iš istorijos, nes šitoks jų buvimas neturėjo jokio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl iki XIX a. Atgimimo lietuvių tautos nebuvo ta prasme, kad ji neegzistavo kaip atskira ir savarankiška politinė ir istorinė bendrija. Lietuviai buvo tik kitų – jau sąmoningų ir istorinių – tautų savikūros „žaliava“, arba „žmogiškų išteklių“ šaltinis, kuriuo tos tautos, daugiausia rusai, lenkai ir vokiečiai, nevaržomai naudojosi statydamos savosios galios ir šlovės rūmą. Ir šie „ištekliai“ sparčiai seko: vėluojanti virsti tikra modernia tauta lietuviakalbių žmonių bendrija tirpo kaip pavasarinis sniegas.
Ir staiga viskas pasikeitė. Kai net optimistams atrodė, kad viskas baigta ir nebėra jokios vilties, buvo suvokta gelbstinti tiesa ir ištarti lemtingi žodžiai. „Lietuva – lietuviams!“ Šie žodžiai iš tiesų gelbstintys ir šventi, nes jie paskutinę akimirką išplėšė jau merdinčią lietuviakalbių žmonių bendriją iš nebūties nasrų. Teiginys „Lietuva – lietuviams“ įprasmino šių žmonių sąmoningą ir valingą apsisprendimą bei ryžtą būti – išlikti savimi. Šie žodžiai – tautos politinės ir istorinės būties formulė.
Tik politiškai susiorganizavusi ir sukūrusi savo valstybę etnokultūrinė ir kalbinė žmonių bendrija virsta tikra istorine tauta. Taigi šiais žodžiais buvo pasakyta: nuo šiol mes esame laisvų ir lygių žmonių politinė bendruomenė, sugebanti valdyti savo istorinį likimą ir solidariai prisiimti atsakomybę už nuo amžių mūsų protėvių gyventą, jų puoselėtą ir gintą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Būtina akcentuoti: jais nebuvo pasakyta, kad Lietuva yra tik lietuviams. Šie žodžiai turi aiškią ir nedviprasmišką politinę prasmę: lietuviai nuo šiol yra savo protėvių žemėje modernią ir demokratinę valstybę steigianti tauta. Kalbant dar aiškiau – šią valstybę steigiantis kolektyvinės politinės valios subjektas. Jeigu lietuviams nebūtų pavykę tapti politine ir istorine tauta, jų likimas būtų pakrypęs visiškai kitokia vaga. Pačios „Lietuva“ vadinamos šalies (jei tokia apskritai būtų) vaizdas greičiausiai neatpažįstamai skirtųsi nuo dabartinio, nes 1918 m. Vasario 16-osios modernioji Lietuvos valstybė paprasčiausiai niekada nebūtų gimusi. Tokia yra politinė ir istorinė žodžių „Lietuva – lietuviams“ prasmė. Ir jie niekada nereiškė ko nors kito. Tuo neleidžia abejoti pirmojo tautos nepriklausomo gyvenimo tarpsnio patirtis.
Tarpukario Lietuvos Respublika sėkmingai atliko savo politinę ir istorinę misiją. Ji ne tik tapo tvirtu gynybiniu skydu, sustabdžiusiu tautos garmėjimą į istorinės nebūties bedugnę, bet ir leido iki tol neregėtomis spalvomis sužėrėti visoms jos kūrybinėms galioms. Tapę politine tauta, lietuviai virto ir tikra europine tauta. Kartu tautinė Lietuvos valstybė buvo atvira pasauliui šalis ir tikrai moderni politinė bendrija, nes visi jos nariai, ne tik lietuviai, bet visų tautybių gyventojai, turėjo lygias pilietines ir politines teises.
Tačiau stebuklingai atgimusiai tautai atsivėrusį atvirą ir šviesų politinės ir istorinės būties horizontą ilgiems dešimtmečiams užtemdė valstybės okupacija ir aneksija. Ji išplėšė lietuvius iš jiems priklausančių ir jų pačių valdomų erdvės ir laiko – atsaistė nuo jų žemės ir atėmė jų kolektyvinio buvimo istorijoje tikslą ir prasmę. Netekę savo valstybės, žemės ir Tėvynės bei iškritę iš savos istorijos lietuviai buvo atblokšti į praeitį ir vėl tapo ikipolitine ir ikiistorine tauta – viena iš daugelio komunistinės imperijos etnokultūrinių ir kalbinių grupių. Erdviniais ir laikiškais jų buvimo atskaitos taškais tapo okupantų primestos vietos ir laiko būtiškosios perspektyvos sampratos. Modernioji valstybinė lietuvių tauta buvo verčiama „daugianacionalinės socialistinės Tarybų Lietuvos liaudies“ dalimi. Nuosekliai įgyvendinant komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ principą – proletarai neturi tėvynės, – Lietuva liovėsi buvusi lietuvių tautos Tėvynė.
Ji, geriausiu atveju, galėjo būti tik „gimtinė“ arba „tėviškė“, jokių politinių ir valstybinių siekių neturinti priminti ir įkvėpti imperijos dalis. Teoriškai lietuviams priklausė „visa plačioji tarybinė tėvynė“, o Lietuva – tik geografinis ir teritorinis-administracinis šios „tėvynės“ vienetas – savo ruožtu tapo pereinamuoju kiemu arba potencialiais kiekvieno panorusio joje įsikurti „tarybinio žmogaus“ namais. Žinoma, pavergta tauta kiek įstengdama laikėsi įsikibusi savo žemės ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo joje sudarė gyventojų daugumą. Tačiau šis faktas neturi klaidinti. Politiškai ir ideologiškai lietuviai buvo atsaistyti nuo „Lietuva“ vadinamos teritorijos ir vėl, kaip ankstesniais amžiais, tapo atsitiktiniais prašalaičiais savo protėvių žemėje. Nes ji vėl nebebuvo Lietuva lietuviams. Tarybų Sąjungoje kryptingai vykdomas tautų išvietinimas reiškė, kad jokia tauta negali turėti nuolatinės gimtosios žemės ir tikros Tėvynės – tai buvo universalus komunistinės imperijos erdvinės organizacijos principas. Jis ne kartą buvo patvirtintas ir praktiškai. Tik palyginti laimingai susiklosčius aplinkybėms lietuvių tauta, nors ir patyrusi didžiules tremtis, vis dėlto nebuvo iškeldinta iš savo žemės visa ir neatsidūrė nuo jos už tūkstančių kilometrų, kaip kad nutiko dar nelaimingesnėms imperijos tautoms.
Pasikeitė ir lietuvių buvimo laikinė perspektyva. XIX a. pabaigoje sugebėjusios prabusti ir subręsti iki politinės tautos lietuviakalbių žmonių bendrijos buvimo pasaulyje ir istorijoje tikslas ir prasmė buvo aiškiai apibrėžti – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir įsitvirtinti pasaulyje tarp kitų moderniųjų tautų, šitaip užsitikrinant ilgaamžę tautos istorinės būties perspektyvą. Praradusios valstybę tautos iškritimas iš istorijos reiškė tai, kad ši perspektyva buvo paneigta ir iš jos jėga atimta. Išnykti be pėdsako ištirpstant būsimojoje betautėje žmonijoje, arba „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ – toks dabar turėjo būti galutinis ir aukščiausias tautos buvimo istorinis tikslas. Buvo neslepiama, kad tauta turi išnykti dar anksčiau, jau pakeliui į šį galutinį tikslą asimiliuodamasi „naujoje istorinėje žmonių bendrijoje“ – rusakalbėje „tarybinėje liaudyje“. Šis tautos slinkimo nebūtin – lietuvio dvasinio virsmo ištautintu homo sovieticus – tarpsnis buvo vadinamas „didžiausio istorijoje lietuvių tautos klestėjimo“ laikotarpiu. Būtent šiuo „klestėjimo“ laikotarpiu lietuviai grįžo į XIX a. ir kitu atžvilgiu: liovėsi būti savarankiška ir tikrai moderni tauta, suvokianti save kaip lygių, laisvų ir solidarių žmonių bei piliečių bendruomenę. Ankstesnę bedugnę tarp „žemesnių“ ir „aukštesnių“ lietuvių – nekilmingos prastuomenės ir bajorų – pakeitė nauja praraja. Radosi milžiniškas atotrūkis tarp „atsilikusių“ ir „tamsių“ lietuvių tautos, troškusios išsaugoti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūros tradicijas bei svajojusios atkurti valstybę, ir „pažangių“, „apsišvietusių“ lietuvių, pretendavusių į tos tautos vedlių ir „avangardo“ vaidmenį, raginusių ir vertusių kuo greičiau atsikratyti visų tų „pasenusių atgyvenų“ ir išmesti jas į „istorinių atliekų“ sąvartyną. Kaip ir daugelis XIX a. bajorų, jie savęs nelaikė lygiais tautos nariais, bet manė esą pakilę virš jos kaip aukštesnės rūšies būtybės, arba „antžmogiai“, vykdantys tik jiems skirtą misiją vesti „istorinės pažangos dialektikos“ nesuvokiančių „tamsuolių tautą“ į šviesią komunistinę ateitį. Kadangi atsaistyti nuo savosios žemės ir išbraukti iš savosios istorijos lietuviai nebuvo politinė tauta, „LTSR“ vadinto imperijos administracinio vieneto valdytojai niekaip nebuvo atsakingi už lietuvių tautos likimą ir ateitį. Tautos išlikimas ne tik nebuvo jų rūpestis, priešingai – jiems buvo patikėtas uždavinys visomis išgalėmis priartinti jos istorinio buvimo pabaigą. Šie uolūs administratoriai buvo atsakingi tik už jų tvarkomos teritorijos „ekonominės ir socialinės plėtros“ rodiklius, o kokių tautybių žmonės gyvens šioje teritorijoje, sprendė ne jie ir jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Trūko tik nurodymo iš imperijos centro, ir jie klusniai ir nedvejodami būtų iškėlę visus savo tautiečius į bet kurią „plačiosios tėvynės“ vietą.
Tad išvietinti ir išlaikinti lietuviai tapo tuo, kuo buvo ir kitos Tarybų Sąjungos tautos: imperijos centrinės valdžios nuožiūra laisvai kilnojama ir bet kur siunčiama pigia darbo jėga, o prireikus – ir patrankų mėsa. Nebeveikiant valstybę leidusiam įsteigti principui „Lietuva – lietuviams“, turėjo iš esmės keistis ir demografinis šalies vaizdas. Jo idealas, arba pageidautinas modelis, buvo „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštelė. Vieta, į kurią suplūsta – savanoriškai arba su partijos įteiktais kelialapiais – internacionaliniai „tarybinių darbo žmonių“ kolektyvai. Taip buvo pompastiškai vadinamos visoje imperijoje besiblaškančios arba joje perkėlinėjamos klajūnų minios. Šie ištautinti, išrauti iš savo žemės ir atsaistyti nuo tėvynės, užmiršę savo kultūros tradicijas ir praradę istorinę atmintį žmonės buvo vadinami „mankurtais“ – savo tikrosios padėties nesuvokiančiais ir todėl pavyzdingai klusniais vergais.
Lietuva taip pat tapo imperijoje vykdytos „internacionalinės tautų draugystės“ politikos taikiniu ir auka: jos žemė turėjo tapti tokia pat „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštele ir tokių pat mankurtų – „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ – surinkimo ir paskirstymo punktu. Šį „tautų draugystės“ idealą buvo tvirtai ir nuosekliai siekiama įgyvendinti. Tik dėl įvairių palankių aplinkybių prie jo nebuvo priartėta taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, Kazachstane ar Latvijoje, kur tautos tapo mažumomis savo pačių žemėje.
Virtusi tik etnokultūrine ir kalbine bendrija, lietuvių tauta merdėjo ir nyko. Tautos branduolys – tvirčiausią politinę, valstybinę ir istorinę sąmonę turėję ir todėl atkakliausiai pavergėjams pasipriešinę Lietuvos Respublikos piliečiai – buvo sunaikintas, atsidūrė išeivijoje arba buvo nutildytas. Natūraliai keičiantis krašto gyventojų kartoms ir nesant palankių sąlygų bent jau palaikyti šią sąmonę – o ką jau kalbėti apie puoselėjimą ir stiprinimą, – toji sąmonė tolydžio dilo. Tiesa, pasibaigus atviro naikinimo tarpsniui, galėjo atrodyti, kad tauta išliko ir net turi ateitį. Tačiau tai buvo apgaulinga regimybė.
Mat fiziškai toji lietuviakalbių žmonių bendrija gyvavo toliau ir net pamažu gausėjo. Lietuviai, kaip ir jų seneliai ir proseneliai – XIX a. baudžiauninkai, o vėliau laisvieji valstiečiai, – iki XIX a. tautinio prabudimo gyveno tarsi normalų, įprastinių darbų ir rūpesčių kupiną gyvenimą. Daugelis vis dar stengėsi išsaugoti ir puoselėti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūrines tradicijas. Tačiau taip darė anaiptol ne visi. Tautos nykimo požymiai darėsi vis akivaizdesni. Lėtai, bet nenumaldomai gausėjo tokių, kuriems lietuvių kalba darėsi tik iš įpročio dar vartojama priemonė susišnekėti kasdieniais buitiniais reikalais, o ne tautos dvasios išraiška ir jos aukštesnius kultūrinius siekius įkūnijanti bei įprasminanti kalba. Kaip aukštosios kultūros kalba jiems lietuvių kalba atrodė „neperspektyvi“. Netrūko ir besipiktinančių, kodėl visose viešojo gyvenimo srityse delsiama pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. Tokiems „lietuviams“ savosios kultūros tradicija atrodė tik juokinga ir išnykti pasmerkta atgyvena, o pastangos ją išsaugoti ir puoselėti – tik varginanti ir beprasmė našta.
Tautos namus – nepriklausomą tarpukario Lietuvą – sunaikinusi svetima valstybė pamažu darėsi sava, nes vis daugiau lietuvių aną Respubliką pamiršo arba, paveikti okupantų ir jų talkininkų ilgai ir sistemingai skleisto propagandinio melo, pradėjo laikyti ją istoriniu nesusipratimu ir klaida, tad galiausiai ėmė apskritai nesusivokti esą pavergti ir gyvenantys ne savoje šalyje. Arši okupantų kova su „lietuviškuoju nacionalizmu“ didele dalimi buvo sėkminga ir davė apčiuopiamų rezultatų. Nepriklausomą valstybę grindusį ir leidusį sukurti principą „Lietuva – lietuviams“ vieni lietuviai apskritai pamiršo arba nebesuvokė jo tikrosios politinės ir istorinės prasmės; kiti miglotai dar suvokė jo prasmę, tačiau bendroji tendencija buvo akivaizdi ir nekėlė jokių abejonių.
Nenumaldomai artėjo dvasinė, politinė ir istorinė katastrofa – visiško ir negrįžtamo lietuvių ištautinimo, nupolitinimo ir nuistorinimo stadija, kai absoliučiai daugumai nykstančios tautos narių principas „Lietuva – lietuviams“ darėsi tik niekam nereikalinga ir net žalinga archajiška „atgyvena“. Pradėta nuoširdžiai tikėti, kad vadovavimasis šiuo principu esąs tik dvasinio, moralinio ir intelektualinio „uždarumo“, „ribotumo“ ir „tamsumo“ požymis. Taigi buvo prieita riba, kai didėjo ir net darėsi dauguma ta tautos dalis, kuri savanoriškai troško grįžti į tėvų ir senelių – ikipolitinę ir ikiistorinę XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių – visuomenės būklę, negana to, tokį grįžimą ir nuosmukį laikė šuoliu į naują pažangos pakopą. Nenumaldomai artėjančią tautos baigtį pristabdė Sąjūdžio banga. Tačiau tik trumpam – vos keleriems metams.

0 1786

Kiekvienais metais, tiek po eilinių nesėkmingų rinkimų tautiškumą deklaruojantiems judėjimams, tiek ir po sėkmingesnių kitų Europos šalių nacionalistinių judėjimų starto (patekimo į vietinius parlamentus ar kitas valdžios institucijas) kyla tie patys klausimai – kodėl pas mus neateina tautų pavasaris? Ilgą laiką ir aš ieškojau atsakymų į šiuos klausimus, lygiai taip pat kaip ir mano tuometiniai kolegos stebėjausi kaip čia tauta nepastebi tokių nuoširdžiai karštų patriotų. Po 2012 metų rinkimų (nors dabar kai kuriuos savo teiginius paneigčiau) ir po 2014 metų referendumo kėliau kelias hipotezes, kurios dalinai buvo teisingos, bet analizuota paviršutiniškai, neužčiuopiama esmė. Galbūt ir dabar man tik atrodo, jog suprantu, o iš tikro klaidžioju savo minčių ūke, todėl mielai laukčiau viešų (arba asmeninių) atsakymų.

0 897

Lemiama supervalstybių įtaka Europos tautoms.

Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų valdantieji sluoksniai atkakliai plėtoja politinę-ekonominę integraciją globaliu mastu. Pasaulį apjungianti integracija turi palaipsniui išugdyti pasaulinę bendruomenę, kuri paklus pasaulinės santvarkos nuostatoms. Savaime suprantama, suvienytame pasaulyje negali būti vietos išcentrinėms politinėms jėgoms. Vienam pasauliui numatoma viena valstybė. Ji privalėtų būti pakankamai galinga ir akyli, nuolat prižiūrinti ir veikianti, kad kas nors iš jos auklėtinių nesugalvotų išeiti iš žmonijai skirtų bendrų namų.