Žymės Posts tagged with "socializmas"

socializmas

0 783

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04

0 384

(Pietų Korėjos naujienų agentūros Yonhap News 2017 rugsėjo 3 d. pranešimas)

Buvę P. Korėjos ultra kairiosios Jungtinės Pažangos Partijos (Unified Progressive Party (UPP))  nariai kuria naują partiją, kuri  atstovaus P. Korėjos darbininkus, fermerius ir neturtinguosius.

Naujosios Liaudies partijos (New People’s Party (NPP)) iniciatyvinis komitetas ketina tai oficialiai paskelbti Nacionaliniame Susirinkime. Nepriklausomi teisininkai Kim Jong-hoon ir Yoon Jong-o buvo pasirinkti kaip pirmininkas ir frakcijos lyderis atitinkamai. Abu lyderiai priklausė UPP partijai. 2014 m. teismo sprendimu UPP buvo išformuota dėl palankumo Šiaurės Korėjai ir apkaltinus, kad jos lyderiai planavo paimti valdžią Seule, jei kiltų karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Steigėjai praneša, kad partija jau užsitikrino 10 000 narių.

Ateinantį mėnesį naujoji partija ruošiasi jungtis su kita pažangia Jungtine Liaudies partija, kurios aktyviausi nariai taip pat priklausė paleistajai UPP partijai.

NPP atstovė spaudai Lee Eun-hye pasmerkė teismo sprendimą, kaip buvusios  Park Geun-hye administracijos “..antidemokratinį veiksmą..”. Taip pat ji pranešė, kad apie 70 proc. naujosios partijos narių sudaro asmenys, niekada nepriklausę jokiai kitai politinei partijai.

Partijos vadovas Kim naujienų agentūrai Yonhap News pareiškė: “Kaip darbininkų, fermerių ir neturtingųjų atstovai mes ruošiamės struktūriškai pakeisti visuomenę.”

Parengė Kūlgrinda.lt redakcija.

0 1093

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1252

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

0 1567
Albertas Einšteinas (1879-1955) – bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas – buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einšteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einšteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

KODĖL SOCIALIZMAS?

Ar verta rašyti apie socializmą žmogui, kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio priežasčių manau, kad taip.
Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai yra ypatingai sunku.
Be to, gerai žinoma, kad patyrimas, sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios, buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja dalimi nesąmoningai.
Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol. Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi „grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės bruožų.
Antra, socializmas orientuotas į socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau – ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės, besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.
Štai kodėl mums reikia būti atsargiems, kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti klausimus, darančius įtaką visuomenės organizacijoms.
Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija, kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės išnykimą?“
Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti. Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos, nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.
Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų gyvenimo sąlygas.
Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį, tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam elgesio tipui.
Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“ suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti, trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.
Todėl akivaizdu, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai, žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.
Atmintis, gebėjimas kurti naujas kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose, literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai paaiškina, kokiu būdu žmogus geba daryti įtaką savo gyvenimui savo elgesiui, ir kad šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir visuomenės santykį.
Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio priežastys glūdi jose pačiose.
Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.
Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai, didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.
Dabar galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos užimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, toks dalykas, kaip grynas kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę, apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gėrybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra planingai naudojamos.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi, žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika – tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
Socializmo tikslų ir problemų aiškumas turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas yra ypatingai svarbus visuomenei.

Vertė: Leftas
Versta iš: Monthly Review, New York, May, 1949.
Šaltinis – Kibirkštis.

0 965

Straipsnis buvo publikuotas 2010 metų Kovo mėnesį.

Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

K. Markso draugas ir bendražygis F. Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

Ką tai reiškia?

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

Kas gi vyksta toliau?

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

Ko griebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

Kas atsitinka?

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis.

 

Kas turima omenyje?

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

Ką tai reiškia?

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“.

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

Michailas Bugakovas
Šaltinis

0 1658
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

0 1467

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

2 3930

Šio teksto tema – ekonominės krizės: priežastys, pasekmės ir didžiausios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės. Trumpai aptarsiu dabartinį ekonomikos variklį kapitalizmą, jo ištakas bei veikimo principą. Rašysiu apie kylančias ekonomines krizes ir ieškosiu jų priežasčių. Taip pat apžvelgsiu ir pasekmes žmonėms, ekonomijai bei valstybių raidai. Bandysiu siūlyti ir savo požiūrį į šiuos reiškinius bei apmąstyti alternatyvinius variantus kaip išeiti iš šio uždaro rato.

Norint rasti priežastinį ryšį dėl kylančių krizių, teks sutelkti dėmesį ir į žmogaus psichologiją, galios žaidimus bei politiką. Kai kurios versijos gali atrodyti kaip sąmokslo teorijos, ypač dėl to, jog Lietuvoje apie tai dar labai mažai diskutuojama, bet užsienio šalyse krizė, kaip vienos iš kapitalo persiskirstymo ir galių įgijimo bei sutelkimo dar siauresniame rate žmonių, hipotezė, yra gan plačiai aptarinėjama.

Kapitalizmas

Kapitalizmas yra vyraujanti ekonomijos koncepcija dabartiniame pasaulyje. Po 1991 metų, kai griuvo TSRS, pasaulyje ėmė dominuoti globalus liberalusis kapitalizmas, kuriam nebebuvo alternatyvos. Nepaisant kelių mažesnių, uždarų valstybių, kurios tikrai nebuvo tas pavyzdys, kuriuo norėtų sekti kitos šalys. Tad nieko nuostabaus, jog labai taikliai atrodė F. Fukuyama tezė (kilo nuo knygos pavadinimo) apie istorijos pabaigą. Amerikiečių politologas Francisas Fukuyama išgarsėjo prieš du dešimtmečius, bandydamas išpranašauti, kad atėjo istorijos pabaiga. Tada jis tvirtino, jog žlugus komunizmui nebeliko alternatyvų liberaliajai demokratijai bei kapitalistinei sistemai. Savaime suprantama, kapitalizmas Švedijoje, Kinijoje ar Jungtinėse Amerikos valstijose skiriasi, bet tai vis tiek kapitalizmas.

Labiausiai paplitęs kapitalizmo apibrėžimas: kapitalizmas – visuomenės ekonominė formacija, pagrįsta privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomuoju darbu. Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis kapitalizmo bruožas – privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą (žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą (globalizacija).
Kapitalizmas turi kelias stadijas. Pirmoji, nuo kurios ir skaičiuojama kapitalizmo pradžia, yra merkantilizmas. Tai yra elementarus prekių, kurių nėra vienoje vietoje, o kitoje jų gausu, pervežimas ir pardavimas už daug didesnę kainą. Kaip pavyzdys buvo prieskonių gabenimas iš Azijos į Europą. Tam reikėjo jūrinių valstybių, kurios turėjo gerai išplėtotą infrastruktūrą, kolonijas, kartais ir karinio siuzereno laivyno, jog jėga būtų galima ginti kapitalisto interesus prieš kitus konkurentus ar vietinius, su kuriais galėjo būti ir konfliktiškų situacijų. Taip pat buvo plačiai naudojama investicijų sistema į būsimą krovinį, taip padedant neturtingesniam kapitalistui sukaupti lėšų prekybinei kelionei bei įgulai, o investuotojams, žinoma, jeigu kelionė būdavo sėkminga, gauti kelis kartus didesnį pelną. Tai buvo įžanga į gamybinį ir, kažkiek, į finansinį kapitalizmą. Tad 16 amžių galime laikyti masiškesniu kapitalizmo, kaip tam tikros globalios ekonomijos, gimimu. Nors panašaus pobūdžio prekyba vyko jau senokai, bet tokį intensyvumą pavyko pasiekti tik 16-17 amžiaus sandūroje, kada į lenktynes dėl pelningiausių prekybinių kelių įsijungė Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Olandija ir Prancūzija.

Pramoninis kapitalizmas, kuris gimė Didžiojoje Britanijoje 18 amžiaus pabaigoje ir 19 amžiaus pradžioje. Su sparčia technologine pažanga naujo profilio gamyklos išstūmė ankstesnes manufaktūras, nes perėjo nuo specialistų prie masinio–konvejerinio darbo ir nuo daugiau rankų prie dalinai mechanizuoto. Gamybinis kapitalizmas buvo viena matomiausių kapitalizmo apraiškų, bei vienas iš ekonominio augimo variklių, tiesa, socialinio teisingumo ten buvo maža ir jis buvo išsikovojamas tik per sunkią ir ilgalaikę, žmonių būrimosi į profsąjungas ir kovos už teisę į normalesnes sąlygas, veiklą. Nors pramoninis kapitalizmas, dalinai, ir išsikėlė į naujas augančio kapitalizmo ir pigios darbo jėgos šalis, bet tai ir toliau išlieka vienu iš pelno variklių, nepaisant kai kurių šiuolaikinių ekonomistų teigimo.

Finansinis kapitalizmas. Nors tai laikoma šiuolaikiniu reiškiniu, bet tai nėra teisinga. Jau 17 amžiuje Londone ir Amsterdame veikė biržos, kur tokios bendrovės kaip Rytų Indijos kompanija, kurios turėjo prekybinį monopolį su Azija, pardavinėjo savo ekspedicijų akcijas. T.y. leido investuoti ir tikėtis pelno ateityje. Dar vienas žinomas atvejis yra Olandijoje vykęs tulpių bumas, kurio metu sodinamų svogūnėlių vertė taip išaugo, jog net būdavo parduodami būsimi tulpių daigai. Vėliau, plėtojantis bankininkystei bei palūkanų sistemai, biržoms, įvairiems investiciniams fondams, tai išaugo iki gan sudėtingų mechanizmų, tokių kaip Volstryto gatvėje esanti birža.
Šios trys šakos, kurios mutavusios ir persipynusios egzistuoja dar dabar ir sudaro kapitalizmą. Trumpai tariant, kapitalizmo variklis yra pelnas bet kuria kaina ir jei kokioje valstybėje ar teritorijoje jam plėtotis nėra sąlygų, jis tiesiog migruoja į kitas vietas, kur už mažiausias sąnaudas galėtų generuoti didžiausią pelną.

Kapitalizmo krizės, kodėl jos kyla

Kapitalizmo sukeltos ekonominės krizės yra permanentinis reiškinys. Tiksliau jos vyksta ciklais, nuo augimo periodo iki perkaitimo ir kritimo. Krizės gali kilti dėl dvejopų priežasčių. Čia ypač svarbus, bent jau pastaruosius šimtą metų, tampa gamybinio ir finansinio kapitalizmo ryšys. Santykis tarp pinigų srautų investavimo, gamybos ar paslaugos bei pajėgumo tai realizuoti ir turėti pelną.

Lyginant didžiausias pastarojo šimtmečio ir labiausiai žmonėms įsiminusių krizių kilimą ir eigą galime pastebėti labai daug panašumų. Visada prieš ekonominį sąstingį būna greitas augimas, optimizmas, lengvai gaunamos paskolos ir augančios kainos – infliacija. Žmonės turi pinigų arba gali nesunkiai jų gauti. Jie nori vartoti ar ką nors įsigyti, bet jei paklausa auga greičiau už pasiūlą, tai prasideda spekuliaciniai procesai. Paslauga ar produktas pradeda viršyti savo realią kainą. Puikus pavyzdys – 2005-2008 metų laikotarpis su nekilnojamuoju turtu, kada žmonės jautė poreikį įsigyti jį, o valdantys tą kapitalą naudojosi situacija ir kėlė kainas. Kaina peržengė realių žmonių pajėgumų ribas, tad gelbėjo tik lengvai gaunamos gan didelės paskolos iš bankų. Visa sistema veikė puikiai iki tol, kol nekilnojamojo turto kainos pasiekė per daug didelį tašką, o bankų klientai tapo nemokūs, tad bankai, nebegalėdami susigrąžinti pinigų iš skolininkų (o juk reikia atsiskaityti su kitais klientais, tarkim, kai jie nori išsiimti indėlius), perėjo prie apsunkinto paskolų davimo ir tai buvo peilis verslui. Tada pradėjo griūti ekonominis kortų namelis.

Viena iš svarbiausių krizių priežasčių yra gyvenimas ne pagal savo kišenę bei naudojant tuos pinigus, kurių nei realiai turi, uždirbi ar turėsi kada ateityje. Kai pagal tokią sistemą gyvena nedidelis kiekis žmonių, tai situacija dar kontroliuojama, bet augimo laikotarpiu (dėl to ir buvo augimas, bet dirbtinis) buvo per daug išdalinta paskolų tiems, kurie neatitiko tradicinių mokumo reikalavimų.

JAV hipotekos rinkoje nuo 2001 metų ėmė suktis keista karuselė. Jau 2002 metais nestandartiniai kreditai (pvz: bedarbiams, turintiems mažas pajamas arba prastą sveikatos būklę) sudarė 6 procentus nuo visų išduotų kreditų apimties, o 2006 metais – net 20 procentų. Dar 20 procentų sudarė alternatyvieji kreditai Alt – A. Tai tokie atvejai, kai skolininkas turėjo švarią kreditavimo istoriją (visada grąžindavo bankui pasiskolintus pinigus), bet dabar negali patvirtinti savo pajamų. Rezultatas – 40 procentų, tai yra pusė suteiktų kreditų, buvo abejotini.

Be to prasidėjo spekuliaciniai uždarbiavimo procesai. Schema labai paprasta. Paėmus kreditą namui, kuris kainavo, tarkim, 100 tūkstančių dolerių, pirkti, buvo galima ramiai palaukti porą metelių, praktiškai nieko nemokėti už kreditą, o po to paimti naują kreditą. Tik namo vertė dėl staigaus kainų šuolio jau padidėjo iki 200 tūkstančių dolerių. Taigi, grąžinus senąjį kreditą ir už jį sumokėjus nedidelius procentus (bankai konkuravo tarpusavyje dėl palankesnių paskolų sąlygų sudarymo), grynasis uždarbis sudarydavo beveik 100 tūkstančių dolerių. Susigaudę kokia situacija, daugelis pradėjo imti kreditus vien spekuliaciniais sumetimais, o tai savo ruožtu dar labiau pakėlė gyvenamojo būsto kainas. Būsto rinka ėmė augti pašėlusiais tempais. Savaime suprantama, prie viso to augimą pajuto ir statybų pramonė, logistika, transportas ir kiti ūkio dalyviai.
Be abejo, po 6–7 metų tokios finansinės karuselės Jungtinės Amerikos valstijos turėjo prieiti tą ribą, kai nekilnojamojo turto kainų augimas turėjo sustoti ir kristi. Žmonių investicijos nuvertėjo, o paskolų buvo prisiimta ir bankai spaudė jas grąžinti. Kritus nekilnojamojo turto poreikiui dingo poreikis ir statyti, tad prasidėjo masiniai žmonių atleidimai iš įmonių, susijusių su statybomis. Prasidėjo domino efektas. Asmenų ir įmonių bankrotai, taupymas, o per jį kritęs vartojimas. Tai palietė ir įvairius kitus sektorius bei gamybą, kuri patyrė perprodukciją, kurios negalėjo realizuoti. Žinoma, pirmiausiai pradėjo mažinti savo žmogiškuosius resursus bei mažinti jų atlyginimus, kas vėl paveikė vartojimą.

Tiek 2008 (Amerikoje prasidėjo anksčiau), tiek ir 1929 metų ekonominės krizės gimė Jungtinėse Amerikos valstijose ir iš ten paplito po visą pasaulį. Nieko nuostabaus, nes finansinės JAV struktūros bei interesai gan glaudžiai apraizgę visą žemės rutulį. Krizę atlaikė tik autarkinės valstybės kaip Sovietų sąjunga (1929 metais) ir valstybinio kapitalizmo atstovė Kinija (2008 metais). Net ir JAV savo „Didžiąją depresiją“ suvaldė tik tada, kai pasuko labiau valstybės kontroliuojamos ekonomikos link bei pasuko valstybinių investicijų į masinį užimtumą ir mažas, bet užtikrintas pajamas, keliu. Beje, nacionalsocialistinė Vokietija daug ką pasiskolino iš T. Ruzvelto „naujojo kurso“ – Keinsizmo.

Tad kodėl vis kyla tokios finansinės ir ekonominės krizės? Yra kelios versijos. Pirmoje atsakymas paprastas – nevaržomas pelno siekimas. Pelno siekimas bet kuria kaina, greitai ir naudojant mažiausiai sąnaudų. Iš principo siekti ekonominės naudos yra teigiamas požymis ir tai vienas iš progreso varikliukų, tik problema tame, kad besivaikydamas vienadienio pelno kapitalizmas pats save naikina. Tiksliau naikina savas tautas ir valstybes.

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti pramonės gamyklų perkėlimą į Kiniją. Taip, kapitalas gauna naudą, nes mažiau moka darbuotojams ir dėl to gali pigiau gaminti bei laisviau varijuoti rinkos kainomis, tad turi pranašumą prieš Vakaruose likusius gamintojus. Nebent juos dotuotų valstybė. Bet tai, kas neša pelną pavieniams įmonių savininkams, neša nuostolius valstybei, nes iškeliaujant pramonei yra netenkama darbo vietų bei surenkamų mokesčių. Be to, kita valstybė turi puikią progą įsisavinti naujas jų pramonės technologijas ir panaudoti tai savos pramonės diegimui bei, su laiku, nukonkuruoti Vakarų pramonininkus.

Kitas pavyzdys – imigracija iš trečiųjų šalių, kada kapitalas, siekdamas didesnio pelno, ieškosi darbuotojų iš žemesnio uždarbio valstybių. Iš vienos pusės kapitalą galima suprasti, bet žvelgiant plačiau, vėl numušami atlyginimai vietiniams, jų perkamoji galia smunka, visuomenėje kyla įtampa. Na o imigrantai dažnai gyvena taupiai ir uždirbtus pinigus investuoja savo gimtinėse, tad pinigus „išveža“, vietoj to, jog daugiau vartotų šalyje, kurioje dirba.

Antroji versija teigia, jog krizės (bent jau didžiosios XX amžiaus) nėra neplanuotas reiškinys, o susijęs su federalinio rezervo banku ir už jo stovinčiais asmenimis, kurie, turėdami milžinišką įtaką pinigų emisijoje bei bankiniame sektoriuje, inicijuoja krizes. Kokia prasmė? Turint didelius piniginius išteklius galima kriziniu laikotarpiu, kai dauguma firmų išgyvena labai sunkius laikus, tiesiog supirkti jų kapitalą, taip stiprėjant ir eliminuojant konkurentus. Kaip tai padaroma? Turint pinigų spausdinimo teisę ir valdant didžiausius šalies bankus tai nėra sunku. Apie technologiją rašiau aukščiau.

Kokios ekonominės krizės pasekmės ir kam tai naudinga?

Kiekviena krizė sukrečia visuomenę. Auga bedarbystė, krenta BVP, mažėja vartojimas, o per tai ir pelnai, tad atrodo net keistas tokio klausimo kėlimas, bet kiekviena nelaimė kažkam gali virsti ir laime.

Pasak James Fulcher, kapitalizmo krizės nėra išskirtiniai įvykiai, veikiau jie yra neatskiriama normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis. 19 amžiuje jos virto pasikartojančiu ekonominio gyvenimo reiškiniu (maždaug kas dešimtmetį, tiesa, dėl ne tokios intensyvios globalizacijos krizės būdavo daugiau lokalios). Jį papildo Karlas Marksas, teigdamas, jog būtent krizės padeda kapitalizmui išlikti, nes jos eliminuoja perprodukcijos įtampą, išstumia iš rinkos mažiausiai efektyvius gamintojus ir leidžia iš naujo įsisukti dorybingiems ratams, kai įmonių uždarymas ir bankrutavimas gamybą daugmaž grąžina prie realios paklausos. Panašiai žemesni darbo atlyginimai didina pelningumą ir leidžia mažinti kainas, o tai skatina paklausą. Mažesnė palūkanų norma pigina investicijoms skolinamo kapitalo kainą. Gamyba vėl plėtojama, darbo užimtumas didėja, ir vis daugiau žmonių turi pinigų kišenėje, kad galėtų nusipirkti jos produktų.
Paprastai tariant, kiekviena ekonominė krizė yra kaip šios ekonominės sistemos atsinaujinimas ir natūrali atranka, po kurios išlieka stipresni. Be abejo, kapitalas dėl to vis labiau koncentruojasi ir kaupiasi vienose rankose, nes atlaikyti nuolatines ekonomines krizes gali tik tie, kurie yra pakankamai dideli, jog galėtų išgyventi blogąjį periodą.

Pasinaudodami kriziniu laikotarpiu smukusiais darbo atlyginimais bei nekilnojamojo turto, kitų firmų akcijų kainomis, jie turi puikią progą už mažas sąnaudas gauti daugiau naudos tiek greitu metu, tiek ilgesniame laikotarpyje. Tad iš krizių laimi tik turtingieji. Dažniausiai jie išeina iš krizių dar turtingesni.

Tad, kaip skelbia Oxfamo ataskaita, šiandien 85 turtingiausi pasaulio žmonės valdo 1 trilijono svarų sterlingų vertės turtą, t.y. tiek pat, kiek 3,5 milijardai skurdžiausiai gyvenančių pasaulio žmonių. O skirtumas vis auga.

Kokia ateitis ir ar yra pakaitalas kapitalizmui?

Kaip jau rašiau anksčiau, ekonominės ir finansinės krizės yra užprogramuotos pačiame kapitalizme kaip ekonominėje doktrinoje bei jo ekonominiuose cikluose. Problema identifikuota ir aiški, tik su pakaitalu yra daug sunkiau. Komunizmas, kaip ekonominė alternatyva, žlugo neatlaikęs varžybų su kapitalistiniu pasauliu. Likęs socializmas įsipaišo į bendrą liberalios ekonomikos vaizdą, tiesiog išlaikydamas tam tikras socialines garantijas ir „žmogiškesnį“ veidą, bet tai sistemos nekeičia. Kiti, trečio kelio, ieškojimai niekaip nesuformuluoja aiškios doktrinos ir neišeina iš marginalijų, todėl kapitalizmas ir dominuoja. Žinoma, tam įtakos turi ir tai, jog jį palaiko stipriausias šio šimtmečio politikos hegemonas – Jungtinės Amerikos valstijos. Tiek savo ekonominiais įrankiais, tiek ir karine jėga.

Josephas Stiglitzas, buvęs vienas iš vadovaujančių Pasaulio banko veikėjų, teigė, jog TVF (tarptautinio valiutos fondo) politikai daro įtaką finansiniai Volstryto interesai. Na o abi minėtas organizacijas dar antro pasaulinio karo metu, toje pačioje Breton Woods konferencijoje, įkūrė amerikiečiai, kaip paramą po karo atsikuriančioms šalims. Be abejo už tai, jog gautų taip joms reikalingą paramą, reikėjo atitikti tam tikrus standartus, kurie sutapo su JAV finansiniais interesais. Tad liberalusis kapitalizmas laikysis tol, kol jį rems pasaulio hegemonai.

Žinoma, yra teorijų, jog kapitalizmas, su savo nuolatinėmis krizėmis ir vis didėjančiu turto koncentravimu bei likusių masių nuskurdinimu, sunaikins pats save. Pasak K. Markso, didėjant darbininkų organizuotumui ir sąmoningumui, kapitalui tampant vis didesniam bei turtingesniam, o proletarui vis vargingesniam, darbininkija sukils ir įves proletariato diktatūrą. Bet reikia pastebėti, jog tai neįvyko, o masinės darbininkų organizacijos silpsta ir labiau linkusios flirtuoti su esama sistema negu žengti radikaliu keliu.

Įdomią teoriją kelia suomių intelektualas Kai Murra, savo veikale „Revoliucija ir kaip ją vykdyti modernioje visuomenėje“. Jis taip pat teigia, jog kapitalizmas, siekdamas vis didesnio pelno, pats save sunaikins, jog siekdamas šalinti visus jam veikti trukdančius apribojimus naikins net pačią valstybę, tuo pačiu netekdamas ir savo gynėjo. Taip pat, mažindamas sąnaudas ir gamybą bei net ir ofisus keldamas į mažesnio užmokesčio šalis, kapitalizmas nuskurdina savo vieną iš rėmėjų – viduriniosios ir aukštesniosios klasės gyventojus, kurie kapitalizmui iškeliant kapitalą į besivystančias šalis gali netekti geriau apmokamų darbų ir socialinio mobilumo. Tai vadinama galimybė pakilti į aukštesnį pragyvenimo lygį. Tad prie masinio proletariato prisijungtų ir nepatenkintas vidurinysis sluoksnis. Žvelgiant į ekonominę viziją, Kai Murros siūlo pažaboti finansinį kapitalizmą, ypač bankininkystės sektorių.

Išvados

Išsiaiškinome, jog liberalusis kapitalizmas yra dabar dominuojanti ekonominė doktrina. Taip pat, jog krizės yra viena iš natūralių kapitalizmo būsenų. Be abejo jų paplitimas ir žala daug priklauso nuo valstybių turimų įrankių krizėms valdyti ir globalizacijos masto. Kuo labiau pasaulis integruosis į vieną sistemą, tuo sunkesnės bus krizių pasekmės. Bet, kadangi pelnas irgi auga, stambus kapitalas bus suinteresuotas didesniu globalizacijos lygiu.

Šiuo metu nėra jokios aiškesnės ir bent kiek agresyviau nusiteikusios ekonominės doktrinos, kuri mestų iššūkį kapitalizmui, todėl artimiausiu metu nenusimato jokie pasikeitimai, tad ir toliau gyvensime nuolatinių ekonominių pakilimų ir kritimų karuselėje.

Marius Jonaitis