Tags Posts tagged with "socializmas"

socializmas

0 1099

Prieš vienerius metus, 2016-ųjų lapkričio 25-ąją, mirė ilgametis Kubos komunistų lyderis, F. Kastro. Kaip įprasta „laisvojoje“ žiniasklaidoje, apie šį žmogų buvo kabinami makaronai, vaizduojant jį „tironu“ ir „diktatoriumi“ – mat tokia versija naudinga pasaulio galingiesiems. Bet už ką ir dėl ko taip jo nekenčia? Ką tokio padarė šis tariamas baubas, kad užsitraukė nesibaigiantį kapitalistų ir jų pakalikų pyktį? Apie tai – graikų publicisto, N. Moto pasisakyme „Fidelis Kastro ir kapitalizmo apologetai“.

 

FIDELIS KASTRO IR KAPITALIZMO APOLOGETAI

 

Praeitą lapkritį mirus F. Kastro prasidėjo prieš istorinį Kubos revoliucijos ir socialistinės Kubos lyderį nukreiptų puolimų lavina. Antikomunizmo kratinys – nuo ultradešiniųjų iki kraštutinių socialdemokratų – niekas nepraleido progos šmeižti kubiečių revoliucionieriaus, ar kabindami jam visokias etiketes (pavyzdžiui – „diktatorius“, „prieštaringai vertinama asmenybė“ ir t. t.), arba tiražuodami seniausiai paneigtas melagystes apie tariamus jo turtus ar asmeninį gyvenimą.

 

Jie visaip bandė šmeižti Fidelį… Esą jis buvo represinį režimą įvedęs diktatorius, kad socializmas pasirodė esąs, kaip teigė kai kurie, „chimera“, iš kurios užgimęs autoritarizmas, demokratijos ir laisvės stygius.

 

Žinoma, Fidelio šmeižikai sulaukė Kubos liaudies atsako, šimtams tūkstančių kubiečių pripildžius aikštes ir gatves visoje šalyje, nuo Havanos iki Santjago, su ašaromis akyse ėjusių atiduoti pagarbą revoliuciniam komunistų lyderiui.

 

Tačiau iškyla klausimas: kokia šio puolimo prieš Kastro priežastis ir kodėl šmeižiant Kubą išnaudojama tiek daug rašalo?

 

Atsakymas paprastas. F. Kastro šmeižikams ramybės neduoda būtent tai, ką jie smarkiausiai puola – ką simbolizuoja Kubos revoliucija: liaudies, darbininkų klasės pajėgumas kovoti už visuomenę, laisvą nuo kapitalistinių pančių, nuo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

 

Už bet kokio šmeižto prieš „diktatorių Kastro“ slypi desperatiškos buržuazijos ir jos sargų pastangos užtušuoti bei iškraipyti socializmo laimėjimus Kuboje, kad iš Kubos liaudies kovos nebūtų galima padaryti jokių realių išvadų.

 

Kubos revoliucijos pavyzdys rodo, kad link socializmo žengianti liaudis, netgi pradėdama labai žemame gamybinių jėgų išsivystymo lygyje, kiek tai liečia darbo liaudies poreikius, galiu nudirbti iš tiesų didžius darbus.

 

Akivaizdu, kad Kubos revoliucijos pasiekimai eilėje visuomeninio gyvenimo sričių erzina kapitalistinės barbarybės apologetus. Antai erzina juos, kad Fidelio revoliucinė vyriausybė perėmė valdymą šalies – faktinės JAV kolonijos – turėjusios labai žemą gamybinių jėgų išsivystymo lygį – ir su neįkainojamu Tarybų Sąjungos ekonominiu indėliu pavertė ją valstybe su itin aukštos kokybės bei visai liaudžiai prieinama sveikatos apsauga, socialine apsauga, švietimu, kultūrine bei sporto veikla.

 

Kapitalizmo apologetus taip pat erzina ir tai, kad socializmo statyba šioje mažutėje Karibų jūros saloje sugebėjo per labai trumpą laiką kone visai išnaikinti ikirevoliucinėje Kuboje vyravusį neraštingumą. Žinoma, tai juos erzina, nes mažoji vos 11-ą milijonų gyventojų turinti Kuba tapo internacionalistinės paramos ir solidarumo davėja nuo Pietų Amerikos iki Angolos prieš kapitalistinę barbarybę kovojusioms ir kovojančioms tautoms.

Būtent dėl to, kad Kubos pavyzdys jiems kelia nerimą, jie nusprendė balta paversti juoda, šmeiždami F. Kastro ir Kubos revoliuciją.

 

Tačiau jie bando nutildyti paprasčiausią tiesą.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje visi žmonės turi teisę į socialinę apsaugą, kol tuo tarpu kaimyninėje supervalstybėje, kapitalistiniame JAV „rojuje“ ištisos dešimtys milijonų gyventojų neturi jokių socialinių garantijų.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje nėra nei vieno benamio vyro ar moters, kol tuo tarpu didieji Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų miestai ilgainiui virsta ištisomis benamių „stovyklomis“.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kubos sveikatos apsaugos sistema, būdama nemokama ir prieinama visiems gyventojams, buvo UNESCO pripažinta „pavyzdine“ visam pasauliui. Kaip matome, priešingai kapitalistiniam pasauliui, kuriame sveikatos apsauga virtusi preke ir spekuliacijos objektu, mažojoje Kuboje ji lieka visuotine gėrybe.

 

Jie tyčia nutyli, kad Fidelio Kubai pavyko sumažinti vaikų mirtingumą nuo 42% iki 4%, jai esant vienintele Lotynų Amerikos šalimi, kurioje vaikai nepatiria maisto nepritekliaus.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje neraštingumas vienas mažiausių pasaulyje, 13% metinio biudžeto skiriant švietimo sistemos tobulinimui; tai – skaičius, dvigubai ir netgi trigubai lenkiantis atitinkamus valstybinius biudžetus JAV ir ES šalyse.

 

Visa tai nutylintys Fidelio šmeižikai ir visokiausio plauko antikomunistai turi pakankamai įžūlumo kalbėti apie „demokratijos stygių“ Kuboje. Aišku, mes puikiai žinome, kokia „demokratija“ ir kokia „laisve“ rūpinasi kapitalizmo apologetai.

 

Tai yra „laisvė“ išnaudojimo, „laisvė“ mažumai išnaudoti daugumos darbą, „laisvė“ pašėlusiose kapitalistinio pelno ir konkurencijos lenktynėse, trypiančiose daugumos žmonių gyvenimus, teises ir reikmes. Tai yra „laisvė“, įtvirtinanti kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, kuri laikoma „šventa“, kurią visais įmanomais būdais ir gina buržuazinės valstybės. Tai ta pati „laisvė“, kuri veda prie kovos dėl rinkų ir teritorijų pasidalijimo, kuri sukuria karinius konfliktus ir imperialistines intervencijas. Tokia yra „laisvė“ ir „demokratija“, sustojanti priešais pramonių ir korporacijų įėjimą.

 

Iš tiesų, Fidelio socialistinėje Kuboje, kaip ir kitose 20-ojo amžiaus socialistinėse šalyse, tokia „laisvė“ buvo sutrypta – nes tai yra prielaida turtus sukuriantiems darbo žmonėms perimti valdžią į savo rankas ir išsivaduoti nuo išnaudojimo pančių.

 

Tad viena yra aišku: kad vos už kelių kilometrų į pietus nuo imperialistinės supervalstybės, išgyvenusi 55-erius metus trunkančią genocidinę, nusikalstamą blokadą, mažoji socialistinės Kubos sala sugebėjo ne tik išdidžiai išstovėti ant kojų, bet ir daryti pažangą, pasiekdama didžiulius laimėjimus visų darbo žmonių reikmėms. Tai yra iškovojimai, kurie kapitalizme tiesiog neįsivaizduojami.

 

Kapitalizmo apologetai niekada neatleis Komendantei Fideliui Kastro ir Kubai už tai, kad šie nenusilenkė, nežengė atgal net tuomet, kai 1990-aisiais TSRS ir rytų Europos socialistinėse šalyse prasidėjo dramatiškai pasaulinę jėgų pusiausvyrą pakeitę kontrrevoliuciniai perversmai.

 

Nepaisant įvairiausių kapitalistinės sistemos apologetų, F. Kastro ir Kubos revoliucionierius išteisino pati istorija.

 

Istorinis Komendantės Fidelio palikimas, liaudies sugebėjimas išsikovoti laisvę nuo išnaudotojiškos sistemos grandinių kelia ir visada kels nerimą buržuazinės ideologijos sargams.

 

Iš tiesų būdamas revoliucionieriumi ne tik žodžiais, o darbais, Fidelis greta savo bendražygių ir greta Kubos liaudies įrodė, kad vienintelė tikroji supergalybė – tai žmonės, kurie priešinasi, kurie kovoja prieš kapitalistinę barbarybę, kurie tiesia kelią socialistinei perspektyvai, visuomenei be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

Kibirkštis

0 318

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 988

Žemiau esantis tekstas buvo publikuotas 2011.03.29, tad paminėti faktai jau turi būti vardinami kaip praeitis. Kas dabar yra Libija? Drąsiai galime įvardinti, jog žlugusi valstybė, kur tarpusavyje kovoja skirtingi klanai ir neegzistuoja jokių normalių ir žmonių interesus atstovaujančių institucijų.
Perkopijuosim kelias mintis apie esamą situaciją:
„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. – Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“. Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.
„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.
„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.
Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.“

Kūlgrindos redakcija.
—————————————————-

Į mano elektroninį paštą užklydo  virtualiomis interneto platybėmis klajojantis laiškas. Jeigu tai, kas jame parašyta, yra tiesa, man teks labai rimtai suabejoti savo suvokiamo pasaulio „realumu“. Kaip ten bebūtų, mums tik atrodo, kad savo vidinį pasaulį ir vertinimus susikuriame patys, bet didele dalimi juos kuria visa aplinka – įskaitant ir tokius po internetą klajojančiu laiškus. Bet paskaitykime.

 

Prasidėjus neramumams Libijoje , nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa . Sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo „revoliucijos“ žmonių srautais. Beje,  spaudoje nuolat matydavau Libiją kaip itin baisią ir blogą šalį. Tai ir pagalvojau: o ko gi į tokią „baisią“ Libiją buvo nusitrenkę beveik 1 milijonas užsieniečių ?

Ar žinojote, kad:

BVP kiekvienam Libijos gyventojui – 14 192 JAV dolerių.

Valstybė kiekvieną pilietį nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ir pajamų per metus dotuoja 1000 JAV dolerių suma.

Bedarbio pašalpa – 730 JAV dolerių į mėnesį.

Medicinos sesers alga – 1000 JAV dolerių į mėnesį.

Kiekvienas naujagimis gauna vienkartinę Libijos Valstybės dovaną – 7000 JAV dolerių.

Jaunavedžiai gauna iš Libijos vyriausybės 64 000 JAV dolerių dovaną būstui pirkti.

Vienkartinė Valstybės parama pradedančiam nuosavą verslą – 20 000 JAV dolerių.

Dideli mokesčiai ir bet kokios rinkliavos uždrausti M. Kadafio iniciatyva.

Mokslas ir sveikatos apsauga – nemokami.

Mokslas ir stažuotės užsienyje pilnai apmokamos Libijos vyriausybės.

Daugiavaikės ir neturtingos šeimos gali apsipirkit specialiai jiems įsteigtame parduotuvių tinkle visoje Libijoje, už simbolinį antkainį pagrindinėms prekėms.

Ypatingai baudžiami tie prekybininkai, kurie bando sukčiauti ar pardavinėti produktus su praėjusiu realizavimo terminu. Tai kontroliuoja speciali policija.

Dalis vaistų gyventojams teikiami nemokami. Už vaistų falsifikavimą skiriama mirties bausmė.

Būsto nuomos nėra. Ją apmoka Libijos vyriausybė .

Gyventojams elektra teikiama nemokamai.

Libijos teritorijoje galioja „sausas įstatymas“.

Perkant išsimokėtinai automobilį ar būstą kreditus apmoka Valstybė.

Tarpininkavimas prekyboje nekilnojamu turtu uždraustas. Galimi tik tiesioginiai pirkėjo – pardavėjo santykiai.

Perkant naują automobilį pusę jo sumos dengia Valstybė.

Kariai gauna 65 procentų automobilio kainos dotaciją.

Benzino kaina – 0.14 JAV dolerio (apie 30 lietuviškų centų).

Mokytojo alga – 3000 JAV dolerių per mėnesį .

Va jums ir Kadafi…:)

Šaltinis – petrasdargis.lt

0 712

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

0 942

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04

0 482

(Pietų Korėjos naujienų agentūros Yonhap News 2017 rugsėjo 3 d. pranešimas)

Buvę P. Korėjos ultra kairiosios Jungtinės Pažangos Partijos (Unified Progressive Party (UPP))  nariai kuria naują partiją, kuri  atstovaus P. Korėjos darbininkus, fermerius ir neturtinguosius.

Naujosios Liaudies partijos (New People’s Party (NPP)) iniciatyvinis komitetas ketina tai oficialiai paskelbti Nacionaliniame Susirinkime. Nepriklausomi teisininkai Kim Jong-hoon ir Yoon Jong-o buvo pasirinkti kaip pirmininkas ir frakcijos lyderis atitinkamai. Abu lyderiai priklausė UPP partijai. 2014 m. teismo sprendimu UPP buvo išformuota dėl palankumo Šiaurės Korėjai ir apkaltinus, kad jos lyderiai planavo paimti valdžią Seule, jei kiltų karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Steigėjai praneša, kad partija jau užsitikrino 10 000 narių.

Ateinantį mėnesį naujoji partija ruošiasi jungtis su kita pažangia Jungtine Liaudies partija, kurios aktyviausi nariai taip pat priklausė paleistajai UPP partijai.

NPP atstovė spaudai Lee Eun-hye pasmerkė teismo sprendimą, kaip buvusios  Park Geun-hye administracijos “..antidemokratinį veiksmą..”. Taip pat ji pranešė, kad apie 70 proc. naujosios partijos narių sudaro asmenys, niekada nepriklausę jokiai kitai politinei partijai.

Partijos vadovas Kim naujienų agentūrai Yonhap News pareiškė: “Kaip darbininkų, fermerių ir neturtingųjų atstovai mes ruošiamės struktūriškai pakeisti visuomenę.”

Parengė Kūlgrinda.lt redakcija.

0 1228

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1327

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

0 1714
Albertas Einšteinas (1879-1955) – bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas – buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einšteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einšteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

KODĖL SOCIALIZMAS?

Ar verta rašyti apie socializmą žmogui, kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio priežasčių manau, kad taip.
Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai yra ypatingai sunku.
Be to, gerai žinoma, kad patyrimas, sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios, buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja dalimi nesąmoningai.
Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol. Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi „grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės bruožų.
Antra, socializmas orientuotas į socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau – ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės, besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.
Štai kodėl mums reikia būti atsargiems, kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti klausimus, darančius įtaką visuomenės organizacijoms.
Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija, kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės išnykimą?“
Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti. Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos, nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.
Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų gyvenimo sąlygas.
Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį, tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam elgesio tipui.
Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“ suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti, trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.
Todėl akivaizdu, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai, žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.
Atmintis, gebėjimas kurti naujas kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose, literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai paaiškina, kokiu būdu žmogus geba daryti įtaką savo gyvenimui savo elgesiui, ir kad šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir visuomenės santykį.
Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio priežastys glūdi jose pačiose.
Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.
Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai, didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.
Dabar galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos užimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, toks dalykas, kaip grynas kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę, apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gėrybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra planingai naudojamos.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi, žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika – tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
Socializmo tikslų ir problemų aiškumas turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas yra ypatingai svarbus visuomenei.

Vertė: Leftas
Versta iš: Monthly Review, New York, May, 1949.
Šaltinis – Kibirkštis.

0 1065

Straipsnis buvo publikuotas 2010 metų Kovo mėnesį.

Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

K. Markso draugas ir bendražygis F. Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

Ką tai reiškia?

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

Kas gi vyksta toliau?

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

Ko griebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

Kas atsitinka?

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis.

 

Kas turima omenyje?

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

Ką tai reiškia?

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“.

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

Michailas Bugakovas
Šaltinis