Žymės Posts tagged with "socialinis teisingumas"

socialinis teisingumas

0 2699
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

1 2832
Marius Jonaitis

Šiuose rinkimuose išgirsite daug pažadų. Jus apipils visokiomis pozityviomis vizijomis, akis ir ausis bandys užlipinti labai gražiais žodeliais, kuriais pieš puikią ateitį, jeigu už vieną ar kitą kandidatą atiduosite savo balsą. Manau, jog  jau daugumai nuo to yra bjauru ir Jūsų tokia savijauta – suprantama. Kiek galima meluoti?

Aš gerbiu žmones į kuriuos kreipiuosi šiuo straipsniu, o taip pat gerbiu savo vardą, tad visada laikausi principo sakyti tik tiesą. Net jeigu ji ir nebus tokia saldi bei man neatneš garantuotų balsų. Man nereikia apgauto žmogaus balso, man reikia, jog mane remtų tie, kurie supranta mano siūlomas reformas. Kurie parems tas idėjas, kurioms jie ir patys pritaria. Kurios atspindi jų vertybes bei yra konkrečios, o ne paremtos gražiais vaizdiniais, už kurių nėra jokio aiškaus pamato. Todėl pristatau savo požiūrį ir tikiuosi, jog dėl jo kausimės kartu.

Esu už teisingą kapitalo pasiskirstymą. Jis turi nešti naudą šalies piliečiams, o ne siauram žmonių rateliui, todėl natūraliai esu už progresinius mokesčius. Tie, kurių pajamos yra didesnės negu šalies vidurkis vienam gyventojui, turi mokėti didesnius mokesčius. Na o tie, kurie gauna minimalias pajamas, turi būti atleisti nuo mokesčių mokėjimo. Didesnius mokesčius turi mokėti didelį pelną generuojančios kapitalo grupės. Tokios kaip „VP Market“ (Maxima) ir skandinavų bankai, kurie kasmet gauna šimtamilijoninius pelnus, o moka gan nedidelius mokesčius. Pavyzdžiui, 2012 metais „Swedbank“ uždirbo 367 mln. litų grynojo pelno, o pelno mokesčio sumokėjo tik 3 026 litus. Akivaizdu, jog šią situaciją būtina keisti ir keisiu kai tik galėsiu tą padaryti.

Esu prieš naująjį Darbo kodeksą bei  už senojo, kuris buvo gan žmogiškas, išsaugojimą. Jeigu naujasis Darbo kodeksas įsigalios, tai darbininkų padėtis, vaizdžiai tariant, grįš į 19 amžių, kada niekieno nekontroliuojamas darbdavys galės darbuotoją sunkti kaip citriną. Neturiu nieko prieš verslą, tačiau, jeigu norime savo šalyje išsaugoti dirbti pajėgiančius žmones, turime užtikrinti elementarų darbuotojų saugumą, jų socialines garantijas.

Aš už savo valiutos – lito, susigrąžinimą. Turbūt jau visi pastebėjote po euro įvedimo kylančias kainas. Jos kildavo ir anksčiau, tačiau po 2015 metų sausio pirmos produktų ir paslaugų brangimas peržengia visas padorumo ribas. Palaikiau šių metų gegužės mėnesį vykusį prekybos centrų boikotą, bet tik tokių priemonių neužtenka. Reikia patiems turėti savo pinigus, kad galėtume kontroliuoti jų perkamąją galią. Pažiūrėkime į Lenkiją. Ji išlaikė savo valiutą, vykdo protingą savo gamybos bei produkcijos gynimo politiką, tad gali pasiūlyti mažesnes kainas.
Būdami eurozonoje mes nuvertiname savo turtą, nes euro ateitis yra neaiški. Kiekvieną mėnesį yra emituojama šimtai milijardų euro kupiūrų, jog skatintų vartojimą, tačiau, tuo pačiu, tie pinigai netenka savo vertės. Natūralu, jog mažėja jų perkamoji galia. Taip pat, jeigu euro stabilumui užtikrinti reikėtų papildomų lėšų, tai kiekviena eurozonos šalis privalės pervesti tiek pinigų, kiek bus pareikalauta (apie tai galite sužinoti daugiau, jei į „Youtube“ įvesite žodžius „ESM – Europos stabilumo mechanizmas“).
Taip pat būtina kelti klausimą kur dingo 4 milijardai 300 milijonų eurų, kurie buvo skirti lito stabilumui užtikrinti. Ar jie nukeliavo užtikrinti euro stabilumą? O gal į kažkieno kišenes? Jūs pagalvokite, kiek būtų galima padaryti gero už tokius pinigus (daugiau informacijos ieškokite internete, paieškoje įvedę žodžius  „kur po euro įvedimo dingo visų lietuvių 4 mlrd. eurų“).  Prisiminkime ir Lietuvos aukso atsargas, kurios šiuo metu yra tikrai ne mūsų šalyje. Laikas pradėti kelti šiuos svarbius klausimus ir aš būsiu tas, kuris nepasikuklins apie tai prabilti. Be abejo, man bus nelengva. Gausiu daug purvo, tačiau reikia pradėti teisingumo procesus.

Esu už tai, jog nebūtų taikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei. O valstybės išdavystei prilyginami nusikaltimai, mano giliu įsitikinimu, turi būti svarstomi bei nuosprendžiai skelbiami ir atbuline tvarka. Jog nesijaustų ramūs tie, kurie prieš 25, 20 metų ar net anksčiau įvykdė nusikalstamas privatizacijas, tuo sugriaudami mūsų pramonę bei pasisavindami visiems piliečiams priklausiusį turtą. Turi egzistuoti teisingumas. Neteisėtai įgytas turtas privalo grįžti tautai.

Asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, valstybė turi užtikrinti gydymą. Priklausomi asmenys, keliantys pavojų visuomenei, savo šeimai arba dėl priklausomybės ligų tapę laikinai neveiksnūs, privalo būti gydomi priverstine tvarka.
O taip pat būtina stipriai riboti alkoholio prieinamumą, didinti mokesčius jo produktams. Uždrausti kvaišalų reklamą. Šios priemonės griežtos, tačiau būtina stabdyti nuo besaikio girtavimo prasidėjusius visuomenės degradacijos procesus.

Šeima laikoma tik vyro ir moters partnerystė. Pilna šeima turėtų būti sudaryta iš tėvo, motinos ir jų vaikų. Turbūt esu vienas iš nedaugelio kandidatų, kuris aiškiai sako savo poziciją šiuo klausimu. Esu kategoriškai prieš homoseksualizmo lobizmą, jo skverbimąsi į mokyklas ir darželius. Dėsiu visas pastangas, jog užkirsčiau kelią šiam ištvirkimo virusui.

Beprocentinės paskolos siekiantiems mokslo. Beprocentinės paskolos siekiantiems įsigyti pirmąjį būstą. Porai susilaukus vaiko, už kiekvieną gimusį nurašyti 10% nuo pirminės paskolos sumos. Tai nėra utopija. Tokios priemonės jau turi savo praktiką net ir Vakarų Europos šalyse. Jeigu norime išlaikyti jaunimą savo šalyje, būtina siekti, jog jie pajėgtų susimokėti už savo studijas bei įsigyti būstą.

Tiesiogiai renkami seniūnai, Seimo nario atšaukimo mechanizmo įvedimas. Sumažinti parašų kiekį, norint inicijuoti referendumą, nuo dabar esančių 300 000 iki 100 000. Esu tiesioginės demokratijos šalininkas. Palaikiau ir palaikysiu mintį, jog valstybę turi valdyti visi žmonės, o ne tik atskira politikų kasta.

Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje. Komunalines paslaugas teikiančios įmonės turi veikti ne pelno siekimo principu, o siekti aptarnauti žmones už jiems įperkamą kainą.

Esminis mano principas – sugrąžinti šią valstybę žmonėms. Kovoti Seime, jog ten būtų atstovaujama Jūsų pozicija, o ne stambaus kapitalo grupių. Taip, žinau, jog bus labai sunku, tačiau manau, jog tai mano pareiga. Esu naujos kartos pradedantis politikas, tad noriu atversti naują puslapį mūsų šalies gyvenime, kuriame nebūtų melo, vagysčių ir savo pareigų neatlikimo.

Žinau, jog bus labai sunku įgyti Jūsų pasitikėjimą. Ilgi metai kitų politikų tuščių pažadų nuvylė Jus. Viską suprantu, tačiau norint eiti į priekį, mums būtina kalbėtis ir bendradarbiauti. Kartu dirbti ir pradėti taip reikalingas permainas. Labai tikiuosi, jog jas pradėsime jau nuo šių metų rudens.

Pagarbiai
Marius Jonaitis
nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis

0 754
Vitalijus Balkus

2016 02 17 autoriaus pastaba.

Žemiau esantis tekstas buvo parašytas ir pirmą kartą publikuotas 2011 metų vasarį. Nuo to laiko praėjo 5 metai. Jau beveik pamiršta 2008-09 metų „krizė“ . Pasak valdančių mes jau senai nesame jokioje ekonominėje duobėje. Tik štai dabar mes esame per žingsnį nuo dar didesnio samdomų darbuotojų teisių siaurinimo ir darbo sąlygų bloginimo, kurį mums siūlo vadinamojo socialinio modelio kūrėjai.

——————————————————————————–
Kiekvieno mėnesio pabaiga – tai metas, kuomet daugelis mūsų sudėlioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms padengti. Komunalinės, ryšio paslaugos, įmokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo būti apmokėtos laiku.

Kreditavimas paslaugomis ar prekėmis yra visiems įprastas dalykas, be kurio sunku įsivaizduoti nuolatinių paslaugų tiekimą. Lygiai taip pat mes esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką dėl galimo kliento nemokumo. Joks mobilaus ryšio operatorius neteiks paslaugos, jei su juo nebus laiku atsiskaitoma, bankas ar lizingo bendrovė gali ne tik neleisti kredituoti asmens, vėluojančio sumokėti įmokas, bet ir pareikalauti grąžinti visą iki tol suteiktą kreditą dar nepasibaigus sutarties terminui. Tai suprantama, nes neatsakingai besielgdamas kreditorius besielgdamas vieną dieną tiesiog gali susidurti su rimtomis problemomis, o kartais ir bankrutuoti.

Tačiau ar visais kreditavimo atvejais kreditorius yra apsaugotas, o kredito grąžinimas – užtikrintas? Daugelis mūsų dirbame samdomą darbą, kuomet mėnesį darbovietėse kuriame tam tikrą produktą (materialų ar intelektinį), o jo pabaigoje gauname atlygį. Maža to, tenka susimokėti už kurą automobiliui ar viešo transporto bilietą, kad atvyktume į darbą. Akivaizdu, kad laikotarpį nuo darbo pradžios iki atlygio galėtume drąsiai vadinti kreditavimu. Neįprasta? Taip, tačiau kaip kitaip pavadinti tokį laikotarpį?

Nagrinėti šį klausimą per kreditoriaus ir skolininko santykių prizmę mane paskatino jau kasdienybe tapęs faktas, kuomet atlygis už darbą pasiekia darbuotoją po kelerių mėnesių. Tuo tarpu darbuotojas neturi jokių teisinių priemonių nustoti kurti produktą, už kurio kūrimą su juo nėra atsiskaityta. Be to, darbdavys neretai sudaro sąlygas, kurios faktiškai neleidžia atlikti darbo, ir laukia, kada darbuotojas sutiks su jam nepalankiu atleidimu „savo noru“. Pavyzdžiui, visai neseniai nuskambėjo istorija, kuomet saugos bendrovė vertė Klaipėdoje gyvenančius žmonės vykti budėti į Vilnių ir tokiu būdu siekė atsikratyti nereikalingais darbuotojais.

Pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti darbo santykiai, jei į juos žiūrėtume iš kreditoriaus pozicijų. Pasirašydami darbo sutartį mes įsipareigojame atlikti tam tikrą darbą – sukurti produktą ir suteikti paslaugą, leisiančią įmonei gauti pelną, kurio dalis turi atitekti mums atlyginimo pavidalu. Kitaip tariant, sumokėdamas atlyginimą, darbdavys padengia dalį mūsų suteikto kredito darbu.

Logiška, kad skolininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis gavo paskolą pinigais, ar prekėmis, ar paslaugomis, ar darbu, privalo tinkamai atsiskaityti su paskolos teikėju. Bet kodėl ryšio paslaugas teikianti bendrovė gali nutraukti paslaugos teikimą per 3 dienas negavusi eilinio mokėjimo, o įmonę savo darbu kredituojantis samdomas darbuotojas privalo laukti ilgus mėnesius, kol galės nustoti teikti paskolą? Maža to, turime ne vieną atvejį, kuomet darbdavys dingsta kaip į vandenį nepalikdamas galimybės nutraukti darbo sutarties. Tada tenka pereiti kryžiaus kelius siekiant oficialiai nutraukti teisinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei tarp Lietuvos įmonių būtų įstatymiškai įtvirtintos tokios pat kreditavimo prekėmis ar paslaugomis sąlygos, kaip ir kreditavimo darbu (darbo santykių) atveju. Galiu spėti, kad jau kitą dieną visos tarpusavio įmonių sutartys butu perrašytos taip, kad kreditorius gautų avansinį apmokėjimą.

Norėtųsi pakalbėti ir apie darbuotojo (t.y. kreditoriaus, kredituojančio įmonę savo darbu) galimybes gauti objektyvią informaciją apie darbdavį (t.y. kredito gavėją). Juk norint gauti banko paskolą, būtina pateikti šūsnį dokumentų, atspindinčių finansinę padėtį, o ir be šitų dokumentų bankai, lizingo bendrovės ir stambūs paslaugų teikėjai turi prieigą (kartais net ne visai teisėtą) prie įvairių duomenų bazių, kuriose matosi ir mokesčiai, ir esamas turtas, ir kiti labai svarbūs duomenys. Tačiau neteisingas duomenų pateikimas siekiant gauti banko paskolą yra nusikalstamas, o įmonės būklės „pagražinimas“ siekiant privilioti darbuotojus į įmonę – kasdienybė.

Nė vienas Lietuvoje galiojantis teisės aktas nesuteikia darbuotojui teisės reikalauti objektyvios informacijos apie įmonę, kurią jis kredituoja savo darbu, ir nė vienas teisės aktas nesuteikia teisės vienašališkai reikalauti peržiūrėti darbo sutarties sąlygas pasikeitus įmonės būklei. Darbuotojas yra įstatymiškai įpareigotas kurti produktą skolon net tuomet, kai visi kiti kreditoriai jau atsisako kredituoti įmonę, kurioje jis dirba. Jis privalo dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ateidamas į įmonę, nors padėtis gali būti radikaliai pasikeitusi. Darbuotojui nesuteikus galimybės sustabdyti įmonės kreditavimą, užprogramuojama situacija, kuomet juo teks rūpintis valstybei ir mokėti išmokas per garantinį fondą, kuris formuojamas iš niekuo dėtų, tvarkingai dirbančių įmonių lėšų.

Nesąžiningos kreditavimo darbu sąlygos būtų pagerintos plačiau naudojant terminuotas sutartis, kuomet atsiranda galimybė dažniau peržiūrėti darbuotojo ir darbdavio santykius. Tiesa, terminuotų sutarčių klausimas yra labai sudėtingas, nes per jas galimas nuolatinis spaudimas darbuotojui, leidžiantis bloginti darbo sąlygas tiems, kuriems sunkiai sektųsi rasti kitą darbą, arba tada, kai įmonė yra pagrindinis darbdavys miestelyje ar rajone. Tačiau užtikrinus galimybę sustabdyti darbą per trumpą laikotarpį, darbuotojas įgautų teisę ne tik reikalauti jau uždirbtų pinigų, bet ir išankstinio apmokėjimo už dar nepasibaigusį sutarties laikotarpį – lygiai taip pat, kaip tą daro bankai ar lizingo bendrovės.

Puikiai suvokiu, kad Lietuvoje iki šiol gyvuoja nuostata, kad darbdavys, priimdamas darbuotojai į darbą, daro jam paslaugą. Ne veltui įmonės savininkai ar vadovai šiandien vadinami „šeimininkais“. Tai archajiškas požiūris, kilęs iš baudžiavos laikų. Smulkmena? Tikrai ne. Žodis „šeimininkas“ numato visišką jam tarnaujančių pavaldumą. Tuo tarpu žodis „savininkas“ nurodo asmens teisę į nuosavybę ir yra suvokiamas kaip laisvesnis apibūdinimas.

Jei darbuotojas suvokia save kaip laisvą žmogų, kuris savo darbu kredituoja įmonę (pirmiausia – jos savininką), tada jam nesunku suvokti, kad jis yra tas, kuris nustato, kaip, kiek ir ką jis kredituoja. Lygiai taip pat jis nustato tą „lūžio tašką“, po kurio kreditavimas tampa nebeįmanomas. Darbuotojai turi suvokti save ne kaip gamybos įrankius ar pamalonintus šeimininko baudžiauninkus, o kaip laisvus kreditorius.

2011 02 03

Vitalijus Balkus

Asociacija „Nacionalinis interesas“

2 4992

Vertė Algis Avižienis.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais.

 

Bandydamos susidoroti su Didžiosios depresijos masiniu nedarbu ir ekonominiu sąstingiu, tiek JAV, tiek Vokietijos vyriausybės pradėjo naujoviškas bei ambicingas programas. Nors Prezidento Franklin Roosevelt „Naujasis kursas“ tik šiek tiek pagerino padėtį JAV, Trečiojo Reicho žymiai daugiau koncentruota ir visapusiška politika pasiekė itin efektyvių rezultatų. Per tris metus nedarbas buvo pašalintas, o Vokietijos ekonomika suklestėjo. Roosevelt pasiekimai sprendžiant Depresijos iššūkius yra gana gerai žinomi, tačiau Hitlerio įspūdingi laimėjimai nėra plačiai suvokiami arba įvertinti.

 
Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio mėn. 30 d. Po kelių savaičių, kovo mėn. 4 d., Franklin Roosevelt pradėjo savo prezidentavimą. Abu vyrai per ateinančius dvylika metų išliko savo šalių vyriausiais vykdytojais iki 1945 m. balandžio mėn., prieš pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. 1933 metų pradžioje abiejose šalyse pramoninė gamyba buvo nusmukusi per pusę nuo 1929 m. lygio. Abu vadai greitai pradėjo drąsias, naujas iniciatyvas, kad būtų pažabota baisi ekonominė krizė, visų pirma masinio nedarbo rykštė. Galima pastebėti stulbinančių panašumų abiejų vyriausybių užmojuose, bet rezultatai labai skyrėsi.

 
Vienas iš įtakingiausių ir plačiai skaitomų 20-tojo amžiaus Amerikos ekonomistų buvo John Kenneth Galbraith. Jis buvo kelių prezidentų patarėjas, ir kurį laiką tarnavo JAV ambasadoriumi Indijoje. Taip pat parašė keliasdešimt knygų ir daugelį metų dėstė ekonomiką Harvardo universitete. Rašydamas apie Vokietijos pasiekimus, Galbraith pažymėjo: „Nedarbo pašalinimas Vokietijoje Didžiosios depresijos metu be infliacijos – kai iš pradžių buvo apsiribota vien būtiniausia civiline veikla – tai buvo įžymus pasiekimas. Jis retai kada pripažintas ir retai aptarinėjamas.“

 
Pasak Galbraith, Hitlerio režimo ekonominė politika rėmėsi „stambiu skolinimusi viešoms išlaidoms. Iš pradžių lėšos buvo skiriamos daugiausiai civiliniams darbams – geležinkeliams, kanalams ir greitkeliams. Tai buvo žymiai efektyvesnis nedarbo sumažinimas nei bet kurioje kitoje pramonės šalyje. Jau 1935 m. gale Vokietijoje nedarbas baigėsi. 1936 m. aukštos pajamos kėlė kainas arba atsirado galimybės jas kelti. 1930-ųjų pabaigoje Vokietijoje vyravo visiškas užimtumas ir stabilios kainos. Pramonės pasaulyje tai buvo absoliučiai unikalus pasiekimas.“

 

Galbraith pastebėjo, kad „Hitleris numatė, kaip vystysis moderni ekonominė politika, suvokdamas, kad greitas nedarbo panaikinimas yra įmanomas tiktai, kai kartu yra įvedama algų bei kainų kontrolė. Nėra nuostabu, kad tauta, kurią taip stipriai spaudė ekonominė baimė, taip teigiamai įvertino Hitlerį, kaip ir amerikiečiai teigiamai įvertino Roosevelt.
Galbraith rašė, kad kitos šalys nesugebėjo suvokti arba mokytis iš Vokietijos patirties: „Vokiečių patirtis buvo pamokanti, bet neįtikinanti. Anglijos ir Amerikos konservatoriai, susipažinę su nacių finansinėmis erezijomis – jų skolinimosi ir išlaidų politika – visi kaip vienas pranašavo žlugimą… O Amerikos liberalai ir Britanijos socialistai, susipažinę su Nacių priespauda, profsąjungų naikinimu, rudmarškiniais, juodmarškiniais, koncentracijos stovyklomis, klykiančia retorika, nusprendė ignoruoti nacių ekonominius pasiekimus. Nieko gero nepasieks Hitleris, jie manė, net ir visiško užimtumo.

 
Dvi dienas po savo paskyrimo Kancleriu, Hitleris pasakė kalbą tautai per radiją. Nors buvo aišku, kad jis ir kiti jo judėjimo vadai ketino reorganizuoti šalies socialinį, politinį, kultūrinį bei švietimo gyvenimą pagal Nacionalsocialistinius dėsnius, visi suprato, kad vyraujant masiniam nedarbui (šeši milijonai be darbo) ir ekonominiam sąstingiui, didžiausias to momento uždavinys buvo tautos ekonominio gyvenimo atstatymas, kitaip sakant, kova prieš nedarbą ir būtinybė kurti produktyvias darbo vietas.

 
„Baisu pažvelgti į mūsų žmonių vargus ir kančias!“ – Hitleris pasakė savo inauguracinėje kalboje. Šalia išalkusių milijonai pramonės darbininkų dar egzistuoja ir visos vidurinės klasės ir amatininkų nuskurdimas. Jei šis griuvimas taip pat pribaigs Vokietijos ūkininkus, tai susidursime su neįsivaizduojamos apimties katastrofa. Nes tokiu atveju mus užtiktų ne tik tautos žlugimas, bet ir dviejų tūkstančių metų paveldo griūtis…“ Hitleris pareiškė, kad naujoji valdžia „įvykdys šalies ekonomikos reorganizaciją remdamasi dvejų atskirų, keturių metų planais. Vokietijos ūkininkas bus išgelbėtas tam, kad būtų išsaugotas tautos maisto tiekimas, o tai reiškia ir jos gyvavimo pagrindas. Vokietijos darbininką apginsime nuo žlugimo, įvesdami koordinuotą ir visapusišką ataką prieš nedarbą.“

 
„Per keturis metus ryžtingai nugalėsime nedarbą,“ – prisiekė jis. „Marksistinėms partijoms ir jų sąjungininkėms buvo suteikti 14 metų, kad jos parodytų, ką sugeba padaryti. Rezultatas – griuvėsių krūva. O dabar, Vokietijos žmonės, duokite mums keturis metus ir tada priimkite nuosprendį mums!”

 
Atmesdamas miglotus ir nepraktiškus kai kurių jo partijos radikalų požiūrius, Hitleris kreipėsi į visuomenei žinomus patyrusius ir kompetentingus vyrus. Žinomiausias iš jų buvo Hjalmar Schacht, garsus bankininkas ir finansininkas, kuris savo veikla pasižymėjo privačiame versle ir valstybinėje tarnyboje. Nors Schacht aiškiai nebuvo nacionalsocialistas, Hitleris jį paskyrė Vokietijos centrinio banko, Reichsbanko, prezidentu, o vėliau ir Ekonomikos ministru.
Kaip rašė Prof. John Garraty, žinomas Amerikos istorikas, Hitleris ir jo naujoji vyriausybė „… tuojau pat pradėjo totalinį puolimą prieš nedarbą… Jie skatino privačią pramonę, įvesdami dotacijas ir mokesčių lengvatas, stimuliavo vartotojų pirkinius, suteikdami paskolas jaunavedžiams ir nėrėsi į masinę viešųjų darbų programą, kuri šaliai padovanojo greitkelių sistemą bei socialinio būsto, geležinkelių ir navigacijos projektus.“

 
Režimo naujieji vadai sugebėjo įtikinti anksčiau skeptiškai ir net priešiškai nusiteikusius vokiečius, kad jie dirbs nuoširdžiai, ryžtingai ir sumaniai. Tai skatino pasitikėjimą, kuris padrąsino verslininkus samdyti naujus darbuotojus ir investuoti, o vartotojus išleisti daugiau lėšų, žvelgiant į ateitį.

 
Taip, kaip buvo pažadėta, Hitleris ir jo nacionalsocialistinė valdžia panaikino nedarbą per keturis metus. Neturinčių darbo skaičius buvo sumažintas nuo šešių milijonų 1933 m. pradžioje iki vieno milijono 1936 m. Nedarbo nuošimtis taip greitai buvo sumažintas, kad jau 1937-38 m. šalyje vyravo darbo jėgos trūkumas.

 
Didžiajai masei vokiečių algos ir darbo sąlygos nuolat gerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. bruto realios savaitės darbo pajamos padidėjo 21 procentais. Atsižvelgus į mokesčių atskaičiavimus ir pragyvenimo lygio pokyčius, realus savaitinis darbo pajamų padidėjimas siekė 14 procentų. Tuo pačiu metu nuomos kainos liko stabilios, o šildymo ir apšvietimo išlaidos santykinai sumažėjo. Kai kurių vartojimo prekių kainos nukrito, pavyzdžiui, elektrinių prietaisų, laikrodžių, ir maisto produktų. „Vartojimo prekių kainos vidutiniškai kasmet kilo tiktai 1,2 procentais nuo 1933 m. iki 1939 m.,“ – pažymėjo Anglijos istorikas Niall Ferguson. „Tai reiškia, kad Vokietijos darbininkai geriau gyveno ne tik nominaliai, bet ir realiai: nuo 1933 m. iki 1938 m., savaitinės darbo pajamos (atskaičiavus mokesčius) išaugo 22 procentais, o pragyvenimo lygis padidėjo tiktai 7 procentais.“ Net ir po to, kai karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėn., darbininkų pajamos toliau augo. Iki 1943 m. vidutiniškos valandinės pajamos padidėjo 25 procentais, o savaitinės pajamos išaugo iki 41 procentų.

 
„Normali“ darbo diena daugumai vokiečių tęsėsi aštuonias valandas. Viršvalandžių darbas buvo dosniai atlyginamas. Didėjant algoms, plėtėsi socialinės išmokos natūra, sukurtos geresnės darbo, sveikatos ir saugumo sąlygos. Fabrikuose įsikūrusioms valgykloms buvo skirtos dotacijos šiltam maistui, prie fabrikų buvo įrengti sporto aikštynai, parkai. Buvo dotuojami apsilankymai teatruose, koncertuose, parodose, bei remiamos sporto, iškylavimo, šokių grupės. Parama buvo skiriama suaugusiųjų kursams ir masiniam turizmui. Jau ir anksčiau plačiai išvystyta socialinė rūpyba buvo dar labiau išplėsta.

 
Hitleris norėjo, kad vokiečiai turėtų „kiek įmanoma aukštesnį pragyvenimo lygį.“ Jis tarė interviu su Amerikos žurnalistu 1934 m. pradžioje: „Mano nuomone, amerikiečiai teisingai mano, kad nereikia visus sulyginti, o reikia išsaugoti kopėčių principą. Tačiau, kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė kopti tomis kopėčiomis.“ Remiantis šiuo požiūriu, Hitlerio valdžia skatino socialinį mobilumą, galimybes tobulėti profesionaliai. Kaip rašė Prof. Garraty, „Neginčijama, kad naciai skatino darbininkų klasės socialinį bei ekonominį mobilumą.“ Norėdama skatinti naujus įgūdžius, valdžia žymai išplėtė suaugusiųjų profesinio mokymo programas ir dosniai skatino efektyvių darbuotojų profesinį tobulėjimą.

 
Istorikas John Garraty rašė, kad „Nacionalsocialistinė ideologija ir pats Hitleris buvo linkę proteguoti eilinį vokietį, o ne kokią nors elitinę grupę. Darbininkams buvo skiriama garbingą vietą sistemoje.“ Režimas suteikė apčiuopiamas socialines išmokas natūra: dotuojamą būstą, pigias ekskursijas, sporto programas ir malonesnes fabrikų darbo sąlygas.

 

Istorikas Joachim Fest rašė savo detalioje ir kritiškoje Hitlerio biografijoje: „Režimas teigė, jog jis nepripažįsta vienos klasės dominavimo virš visų kitų klasių. Jis buvo neutralus klasių atžvilgiu…“

 
Kai kurie rodikliai parodo kaip gyvenimo lygis pagerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. (per paskutinius taikos metus), maisto suvartojimas padidėjo šeštadaliu, rūbų ir tekstilės apyvarta išaugo daugiau nei ketvirtadaliu, baldų ir buitinių prekių – 50 procentų. Taikos metu vyno suvartojimas pakilo 50 procentų, o šampano suvartojimas padidėjo penkis kartus. Turizmo apimtys padidėjo du kartus ir automobilių nuosavybė išaugo tris kartus. Vokietijos automobilių gamyba, kuri apėmė ir JAV firmų „Ford“ ir „General Motors“ (Opel) gaminius, padvigubėjo, o Vokietijos automobilių eksportas išsiplėtė aštuonis kartus. Civilinių lėktuvų skrydžių apimtis padidėjo tris kartus nuo 1933 m. iki 1937 m.

 
Vokietijos verslas atsigavo ir klestėjo. Per pirmus keturis nacionalsocialistų valdymo metus, stambių korporacijų grynas pelnas išaugo keturis kartus, o vadybininkų ir įmonininkų pajamos padidėjo beveik 50 procentų. Istorikas Niall Ferguson pastebėjo, kad tarp 1933 m. ir 1938 m., Vokietijos „BVP augo vidutiniškai net 11 procentų kasmet, tuo tarpu, kai infliacija tik nežymiai kilo. Žydų kilmės istorikas Richard Grunberger rašydamas savo detaliame veikale „Dvylikametis Reichas“, pažymėjo, kad „… nuo 1939 m. iki 1942 m. Vokietijos pramonė išsiplėtė tiek, kiek ji išaugo per visus ankstesnius 50 metų.“

 
Nors vokiečių firmos klestėjo, jų pelnas buvo kontroliuojamas ir pagal įstatymus negalėjo viršyti kuklias ribas. Pradedant 1934 m., vokiečių korporacijų akcininkų dividendai negalėjo viršyti šešis procentus kasmet. Nepaskirstytas pelnas buvo investuojamas į Reicho valdžios vertybinius popierius, kurių metinės palūkanos siekė šešis procentus, o po 1935 m. keturis su puse procento. Ši politika, savaime suprantama, skatino korporacijų reinvesticijas ir savifinansavimą. Tai sumažino skolinimą iš bankų ir tuo pačiu komercinio kapitalo įtaką.

 
Korporacijų mokesčiai pastoviai didėjo nuo 20 procentų (1934 m.) iki 25 procentų (1936 m.) ir pasiekė 40 procentų lygį 1939-40 m. Vokiečių kompanijų direktoriai galėjo dalinti premijas vadybininkams, bet tiktai tuo atveju jei dividendų lygis buvo proporcingas pelnui. Atitinkami dividendai buvo skiriami ir kitiems darbuotojams.

 
Nuo 1934 m. iki 1938 m. Vokietijos verslininkų apmokestinamos bruto pajamos padidėjo 148 proc, o bendras sumokėtų mokesčių srautas išaugo 232 procentais. Mokesčių mokėtojų, kurie priklausė daugiausiai uždirbančiųjų kategorijai (daugiau nei 100 000 markių kasmet), skaičius pakilo 445 procentais. Tuo tarpu, skaičius mokesčių mokėtojų, priklausančių žemiausiai kategorijai (mažiau nei 1 500 markių kasmet), padidėjo tiktai penkiais procentais.

 
Nacionalsocialistų Vokietijoje apmokestinimas buvo smarkiai „progresyvus,“ t.y., tie kurie turėjo aukštesnes pajamas, mokėjo proporcingai daugiau nei tie, kurie priklausė žemesnėms pajamų kategorijoms. Nuo 1934 m. iki 1938 m. apmokestinimo lygis pajamoms viršijančioms 100 000 markių išaugo nuo 37,4 procentų iki 38,2 procentų. 1938 m. vokiečiai, priklausantys žemiausioms apmokestinimo kategorijoms, sudarė 49 procentus gyventojų ir uždirbo 14 procentų šalies pajamų, bet mokėjo tiktai 4,7 procentus visų mokesčių naštos. Tie, kurie priklausė aukščiausiai kategorijai, sudarė tiktai vieną procentą visų gyventojų ir uždirbdavo 21 procentą visų pajamų, o sumokėdavo 45 procentus visos mokesčių naštos…

 
Vokietijos nusikalstamumo lygis krito per šį laikotarpį. Ypač sumažėjo nužudymų, vagysčių, sukčiavimų. Istorikas Richard Grunnberger pabrėžė šiuo laikotarpiu pagerėjusią vokiečių psichologinę/emocinę būseną. Beveik nėra abejonės, – jis rašė, „kad valdžios paėmimas sąlygojo bendrą emocinės sveikatos pagerėjimą; tai įvyko ne tik dėl ekonominio atsigavimo, bet ir dėl vokiečių savęs sutapatinimo su nacionaliniais tikslais.“

 
Austrijos gyvenimo sąlygos irgi pakilo po to, kai ji prisijungė prie Vokietijos Reicho 1938 m. kovo mėn. Tuoj po Anschluss (prisijungimo), pareigūnai greitai ėmėsi priemonių socialiniam skurdui ir ekonominiam nuosmukiui sumažinti. Investicijos, pramoninė gamyba, namų statybos, vartotojų išlaidos, turizmas ir gyvenimo lygis greitai kilo. Nuo birželio iki gruodžio 1938 m. Austrijos pramonės darbuotojų savaitinės pajamos padidėjo devyniais procentais. Nacionalsocialistų režimo sėkmė pažabojant nedarbą Austrijoje buvo tokia staigi, kad amerikiečių istorikas Evan Burr Bukey pavadino tai „vieną iš nuostabiausių ekonominių pasiekimų modernioje istorijoje.“ Nedarbo procentas Austrijoje nukrito nuo 21,7 procentų 1937 m. iki 3,2 procentų 1939 m. Austrijos BVP pakilo 12,8 proc. 1938 m. ir iki įspūdingo 13,3 proc. lygio 1939 m.

 
Svarbus nacionalinio pasitikėjimo rodiklis yra staigus gimstamumo padidėjimas. Praėjus metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, Vokietijos gimstamumo rodiklis pakilo 22 procentais, ir toliau kilo iki 1938 m. viršūnės. Gimstamumo rodiklis išliko aukštas net ir 1944 m. (pralaimėto karo pabaigoje). Pasak istoriko John Lukacs, šis gimstamumo šuolis atspindėjo vokiečių „optimizmą ir pasitikėjimą“ Hitlerio valdymo metais. „Jei 1932 m. vokiečių šeimoje gimė du vaikai, tai po keturių metų gimdavo trečias…“. 1938 m. ir 1939 m. Vokietijoje buvo užregistruotas aukščiausias naujųjų santuokų procentas visoje Europoje, viršijantis net ir Rytų Europos tautų naujųjų santuokų aukštus lygius.

 
Kalbėdamas Reichstage (Vokietijos parlamente) 1937 m. pradžioje, Hitleris paaiškino kokiais principais jo politika rėmėsi ir kas buvo pasiekta per keturis metus. „…Tie, kurie kalba apie „demokratijas“ ir „diktatūras“, paprasčiausiai nesupranta, kad šioje šalyje buvo įvykdyta revoliucija, kurios rezultatus reikia traktuoti kaip demokratiškus aukščiausia šio žodžio prasme, jei demokratija iš viso turi kokios nors reikšmės. Nacionalsocialistų revoliucija nebandė paversti privilegijuotą klasę į klasę, kuri neturės jokių teisių ateityje. Jos tikslas buvo duoti lygias teises tiems, kurie neturėjo jokių teisių. Mūsų tikslas buvo duoti visiems Vokietijos žmonėms galimybę tapti aktyviais ne tik ekonominėje srityje, bet ir politikoje. Mes pasiekėme tai organizacinėmis priemonėmis. Per paskutinius keturis metus mes padidinome Vokietijos gamybą iki nepaprastai aukšto lygio. Ir šis gamybos pakilimas atnešė naudą visiems vokiečiams.“

 
Ar galima pritaikyti Hitlerio ekonominę politiką JAV? Ši politika tikriausiai geriausiai tiktų tokioms šalims kaip Švedija, Danija ir Olandija, kurios turi išsilavinusius, disciplinuotus ir etniškai homogeniškus gyventojus, bei aukštą visuomeniškumo ir pasitikėjimo lygį. Hitlerio ekonominę politiką sunkiau būtų įgyvendinti JAV ir kitose visuomenėse, kuriose vyrauja individualizmo ir liberalizmo tradicijos. Tokiose šalyse visuomeninė dvasia yra atitinkamai silpnesnė.

 
„Nesvarbu ką žmogus galvotų apie Hitlerio metodus,“ rašė Lloyd George (buvęs Anglijos premjeras) — „o jo metodai tikrai nėra tokie, kuriuos naudoja parlamentinė šalis — nėra abejonės, kad jam nuostabiai pavyko transformuoti tautos dvasią, žmonių požiūrį į kitus piliečius ir jų socialinį bei ekonominį požiūrį. Tai ne ta Vokietija, kurią pažinojome po karo – palūžusią, nusiminusią ir nusilenkusią, nerimaujančią ir bejėgę. Ji dabar kupina vilties ir pasitikėjimo. Ji pasiryžusi tvarkyti savo gyvenimą nepaisydama jokios įtakos iš užsienio.“

 
Sebastian Haffner, įtakingas vokiečių žurnalistas ir istorikas, kuris ir buvo aršus Trečiojo Reicho kritikas, aprašė Hitlerio gyvenimą bei paveldą gyvai aptarinėjamoje savo knygoje. Nors jis labai neigiamai apibūdina šį vokiečių vadą savo „Hitlerio reikšmė“ knygoje, autorius vis dėl to rašė: „Tarp Hitlerio teigiamų pasiekimų buvo vienas, kuris aptemdė visus kitus – jo ekonominis stebuklas.“ Per tris metus, Haffner tęsia, „… masinis skurdas virto kuklia bei patogia gerove. Beveik taip pat svarbu pabrėžti, kad bejėgiškumas ir beviltiškumas užleido vietą pasitikėjimui bei drąsai. Dar stebuklingesnis faktas, kad perėjimas iš depresijos į ekonominį klestėjimą įvyko be infliacijos, išlaikant visiškai stabilias algas bei kainas. Sunku deramai įsivaizduoti su kokia dėkinga nuostaba vokiečiai reagavo į šį stebuklą, ir konkrečiai kaip vokiečių darbininkai masiškai perėjo iš Socialdemokratų ir Komunistų partijų į Hitlerio judėjimą po 1933 m. Ši dėkinga nuostaba visiškai dominavo Vokietijos masių nuotaikas nuo 1936 m. iki 1938 m.“

 
„Nevalia nuvertinti nacių ekonominių pasiekimų apimčių,“ teigė Harvardo universiteto istorijos profesorius Niall Ferguson. „Jokia kita Europos ekonomika nepasiekė tokio greito atsigavimo. Dauguma žmonių, gyvenančių Vokietijoje 1930-tais metais, manė, kad įvyko ekonominis stebuklas. Volksgemeinschaft (nacionalinė bendruomenė) – tai daugiau nei retorika. Vokiečiams tai reiškė visiškas užimtumas, didesnės algos, stabilios kainos, sumažėjęs skurdas, pigios radijos (Volksempfaenger) ir prieinamos atostogos. Lengva užmiršti, kad nuo 1935 m. iki 1939 m. Vokietijoje veikė daugiau stovyklų atostogautojams nei koncentracijos stovyklų. JAV korporacijos, tame tarpe ir Standard Oil, General Motors ir IBM, visi skubėjo tiesiogiai investuoti į Vokietijos ekonomiką.

 
Kaip rašė žymus JAV istorikas, John Toland, “Jei Hitleris būtų žuvęs 1937 m., ketvirtais jo valdymo metais, jis be abejo būtu laikomas vienas iš didžiausių Vokietijos istorijos personažų. Visoje Europoje jis turėjo milijonus pasekėjų.“

 

Ištraukos iš istoriko Mark Weber straipsnio, paskelbto 2012 m. vasario mėn., Istorijos peržiūros instituto (Institute for Historical Review) svetainėje.