Tags Posts tagged with "skurdas"

skurdas

0 743

Skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei priklauso mažiau kaip 1% pasaulio turtų, tuo tarpu turtingiausiems 10% tenka 88% visų turtų. 0,7% žemės gyventojų valdo daugiau kaip 116,6 trilijonų dolerių vertės turtą!

 

  1. 1% turtingiausiųjų pasaulio gyventojų priklauso pusė pasaulio turto. Nepaisant ekonominės krizės, milijonierių skaičius pasaulyje išaugo per paskutinius 12-ą 2016-ųjų metų mėnesių.

 

  1. Credit Suisse duomenimis, 3,4 milijardams žmonių – 71% žemės gyventojų – priklauso tik 7,4 trilijonai dolerių, o tai, mažiau, nei priklauso 2473 milijardieriams pasaulyje.

 

  1. Nuo 2009-ųjų, kai tebuvo praėję metai nuo „Lehman Brothers“* bankroto, bendras pasaulio milijardierių skaičius išaugo 81%, o jų turtas daugiau nei padvigubėjo. Pagal „Wealth-X“ duomenis, 16,6 milijonų žmonių (0,334% žemės gyventojų) valdo 77 trilijonų dolerių vertės turtą – tai beveik tiek pat, kiek pasaulinis BVP.

 

  1. Apie 211275 milijonierių (0,004% žemės gyventojų) priklauso 12,8% (29,7 trilijonų dolerių) pasaulio turto, tuo tarpu 2325 milijardieriams priklauso 7,3 trilijonai.

 

  1. Turtingiausiųjų 62 asmenų nuosavybė per pastaruosius 5-erius metus nuo 2010 m. išaugo 45%, t. y. daugiau kaip puse trilijono (542 mlrd.) dolerių, iki 1,76 trilijono,

 

  1. Nuo XXI amžiaus pradžios skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei tenka tik 1% nuo augančio globalaus turto, tuo tarpu pusė viso šio išaugusio turto tenka viršūnėje esančiam 1%. Vidutinės skurdžiausiųjų 10% žmonių pajamos daugiau kaip pusę amžiaus auga mažiau, kaip 3 doleriais per metus. Jų kasdienės pajamos per metus kasmet išaugdavo mažiau, kaip vieną dolerio centą (Credit Suisse, 2015).

 

  1. Apie 780 milijonų žmonių neturi priėjimo prie švaraus vandens, o 2,5 milijardai žmonių gyvena antisanitarinėmis sąlygomis.

 

  1. Kasmet apie 3,5 milijono vaikų miršta nuo bado.

* Lehman Brothers – iki 2008 m. vienas didžiausių JAV investicinių bankų, bankrutavo būsto paskolų krizės metu.

Kibirkštis

0 941

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04

0 1208

Ištraukos iš 2014 m. gegužės mėn. 6 d. straipsnio, išspausdinto Prof. Michael Hudson Interneto svetainėje. Šis straipsnis taip pat paskelbtas platesnėje studijoje „Taupymo politikos prieštaravimai: Neoliberalaus Baltijos modelio socioekonominiai kaštai,“ redaguotoje Jeffrey Sommers & Charles Woolfson
Latvija, maža Baltijos respublika, patyrė patį didžiausią ekonomikos susitraukimą iš visų Europos šalių po 2008 m. didžiosios finansinės krizės. Nuosmukio priežastis – Švedijos bankų neatsakingas skolinimas, kuris išpūtė nekilnojamo turto burbulą. Šis burbulas turėjo sprogti, taip kaip sproginėjo panašūs burbulai nuo JAV iki Europos. Dar blogiau, Latvijos skolų palikimas buvo išreikštas eurais. Tai pakartojo pietinių šalių problemas, patirtas 1980-ųjų skolų krizės metu, kai skolos buvo apmokamos užsienio valiuta, daugiausia tuometiniais stipriais doleriais.
Latvijos atvejis yra reikšmingas tuo, kad nacionaliniai ekonominiai interesai buvo paaukojami užsienio bankininkams. Atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos 1991 m., Latvija buvo nuolat maitinama neoliberalia politika. Prasidėjus 2008 m. finansiniam šokui, Latvija su dideliu užsispyrimu įsikibo į griežto taupymo politiką (diržų veržimo) – arba tiksliau į taupymo politiką dirbantiems, o išmokas bankams. Siekdama atgauti švedų bankų „pasitikėjimą,“ — kitaip sakant, ji turėjo pažadėti, kad išgelbės bankus nuo jų blogų paskolų – Latvija smarkiai sumažino užimtumą, valdžios sektorių, valstybinio sektoriaus algas ir viešas išlaidas.
Ši politika atspindėjo švedų reikalavimus, kuriuos rėmė Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Sąjunga (ES): bankams reikia grąžinti pinigus iki paskutinio cento. Visos kitos priemonės buvo subordinuojamos šiam tikslui. Latvijos vyriausybė nukentėjo nuo Stokholmo sindromo. Ji tapo uoli užsienio finansinių interesų gynėja ir tokiu būdu pavertė šalies ekonomiką nuskurdusia skolininke, taupydama netgi daugiau nei TVF ir švedai patarė.
Įvedus tokią taupymo politiką, kuri išgelbėjo švedų skolintojus, Latvija tapo pasaulinio lygio aštrių debatų objektu. Klausiama ar tai modelis vertas kopijavimo, ar kiek įmanoma reikia jo vengti. Tuo metu, kai Europos finansinė troika – TVF, Europos komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB) – įveda griežto taupymo politiką Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje, ji iškelia Latvijos pavyzdį kaip „vidinės devalvacijos“ etaloną. Šis etalonas turi „įrodyti“, kad Latvijos algų ir nedarbo taupymo politika parodė teisingą kelią po to, kai sprogo nekilnojamo turto burbulas 2008 m. Latvijos Ministras pirmininkas, Valdis Dombrovskis, ir Anders Aslund gyrėsi, kad nepražiopsojo progos, kurią suteikė krizė, įgyvendinti „universalius taupymo politikos privalumus“: „Latvijos finansų pritaikymo patirtis įtikino mus, kad yra universaliai naudinga kiek įmanoma greičiau įvesti taupymo priemones. Gyventojų patirtus sunkumus reikia sukoncentruoti į kuo trumpesnį laikotarpį, kai piliečiai dar yra nusiteikę aukotis. Tai periodas, kurį Lezek Balcerowicz vadina „nepaprastos politikos“ periodu.“ (Aslund ir Dombrovskis 2011: 119)
Bekraujis technokratų naujadaras, dabar vadinamas „vidine devalvacija“, anksčiau 1990-aisiais metais buvo apibūdinamas kaip Vašingtono susitarimas. Dar anksčiau, nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų metų, TVF mėgstamas terminas, naudojamas Trečiojo pasaulio šalyse, buvo „griežto taupymo planas.“ Bet „griežtas taupymas“ atrodė perdėm tiesmukas terminas. Todėl jį pakeitė kitu, nuostabiu, Orvelo vertu terminu „stabilizacijos programa.“ Šis eufemizmas turėjo gražiau pridengti Vašingtono ir tarptautinių finansinių institucijų politiką, nukreiptą į finansinį išnaudojimą, priklausomybę nuo tarptautinės prekybos ir mažų algų lygio išlaikymą. Pagrindinis siekis buvo įkurti sau palankias oligarchines grupes, įgyvendinti privatizacijas taip, kad po Sovietų sąjungos griūties, naujai atsiradę kleptokratai sutiktų dirbti prieš nacionalinius interesus. Šitokia tvarka užtikrino, kad vartotojų prekės, skirtos vidaus rinkai ir eksportui, užleistų vietą importinėms prekėms iš Vakarų. Tai padidino turtingųjų pasaulio šalių eksportą ir tuo pačiu leido joms importuoti pigias prekes.
Panašios priemonės buvo taikomos dar prieš šimtmetį, ir jos sukėlė jau žinomą „Persijos žlugimą“, „Egipto žlugimą“ bei kitus reiškinius, susijusius su ginkluotų laivų diplomatija. Šią sudėtingą sąveiką simbolizavo prancūzų „civilisatrice“ (civilizacijos misija), kurią atliko šalys skolintojos (Conklin 1998). Taigi, matome, kad čia turime reikalą ne su moderniais reiškiniais, o su žymiai anksčiau išdirbta prekybos ir bankininkystės politika. Naujas elementas taip vadinamo Baltijos stebuklo yra tai, kad šios šalys savanoriškai priima šitą politiką, ir visai nereikia ginkluotų laivų arba karinės jėgos panaudojimo. Kartais net atrodo, kad Baltijos šalių vyriausybės įdiegė tokias griežto taupymo programas, kurios savo radikalumu pralenkia TVF pozicijas iš dešiniojo flango (Sommers ir Hudson 2012).
Finansinės taupymo politikos sąvoka yra vienašališka. Tai reiškia, kad reikia sumažinti viešas išlaidas tam, kad sumažėtų algos (o tuo pačiu sumažėtų ir galimybės importuoti vartojimo prekes); kad kredituojančios šalys galėtų supirkinėti vertingiausią vietinę nuosavybę (žemę ir gamtos išteklius bei privatizuotas infrastruktūros monopolijas); kad šalys skolininkės sumokėtų skolas, kurias prisiėmė iš pramoninių skolintojų šalių.
Valdžios išlaidų apkarpymas po 2008 m. padidino nedarbą ir sumažino viešojo sektoriaus algas 30 proc. Tai davė postūmį ir privataus sektoriaus algų kritimui. Mažiau pinigų liko importinėms prekėms pirkti. Eksportas išaugo nuo 42 proc. BVP 2008 m. iki 60 proc. BVP 2012 m. Prekybos deficitas krito iki 2 proc. BVP – žymiai mažiau nei 2008 m, kai šis rodiklis siekė 26 proc. Taip buvo „išlaisvintos“ pajamos sumokėti skolas užsienio bankams ir kitiems skolintojams.. Tokiu būdu per tuos keturis metus, Latvijos užsienio skola susitraukė nuo 57 proc. BVP iki 38 proc. BVP (TVF 2012 m.)
Kai sprogo nekilnojamo turto burbulas ir smuko statybos, susikaupę hipotekos kreditai buvo apmokami Latvijos socialinių išlaidų sąskaita. Emigracijos srautai įgavo pagreitį, kai nedarbas šoktelėjo iki 21,2 proc. 2010 m. sausio mėn. (Y. Charts 2013). Nors BVP augo 6 proc. 2011-12 m., diržų veržimo politika buvo tokia arši, kad nedarbas dar vis siekia dviženklį skaičių ir BVP 2014 m. vos pasivijo iki krizinį lygį. Taigi, Latvijos griežta taupymo politika nuskurdino ekonomiką. Nežiūrint to, ši politika išgelbėjo užsienio bankus ir neleido įsivyrauti taupytojų arba vertybinių popierių sąvininkų panikai. Štai koks tikrasis Latvijos reformų tikslas.
Neoliberalai teigia, kad Latvijos atsigavimas parodo, kad diržų veržimas gali sugrąžinti ekonominį augimą ir apsaugoti nuo valstybės kreditų įsipareigojimo neįvykdymo. Faktas, kad taupymo politika sugebėjo pasukti priešinga kryptimi algų augimą, kuris įsivyravo nekilnojamo turto burbulo laikotarpyje 2005-2007 m., yra teigiamai įvertintas Europos Sąjungoje ir net JAV. Manoma, kad tai gera pamoka visoms įsiskolinusioms ekonomikoms.
Bet Latvijos ekonomika taip ir neišbrido iš struktūrinio atsilikimo, kuris atsirado po nepriklausomybės. Šalies ekonominis susitraukimas 2008-10 m. buvo žiaurus, o Latvija lieka viena iš neturtingiausių ES šalių po Rumunijos ir Bulgarijos. Kaip „Financial Times“ laikraštyje sakė Richard Milne, „Latvija lieka nuskurdusi šalis, pati skurdžiausia po Rumunijos ir Bulgarijos, o jos BVP dar vis nepasiekė iki krizinio lygio. Nedarbas nukrito nuo 20 proc. aukštumos, bet išlieka 10,9 proc.“ (Milne 2013).
Šis ekonominis nuopolis pažymėjo paskutinį taip vadinamą „Baltijos tigrų“ etapą. Politinis stebuklas įsidėmėtinas tuo, kad jų aukos pasirinko tęsti diržų veržimo politiką, o ne išmesti neoliberalią partijų koaliciją iš valdžios. Tuo metu, kai JAV pradėjo didinti biudžeto deficitą tam, kad sumažintų nedarbo skaičių po 2008 m., Latvija sąmoningai didino valstybės biudžeto perteklių, kad padidintų nedarbą ir tokiu būdu sumažintų algas. Buvo žadėta, kad tai padidins šalies ekonomikos efektyvumą ir paruoš dirvą ekonominei gerovei. O iš tikrųjų tokios priemonės iščiulpia gyvybę iš ekonomikos – tam, kad sumokėti skolintojams užsienyje ir Latvijoje. Skurdas išplito, ir padidėjo socialinė atskirtis (CŽV 2013).
Vyraujant diržų veržimo politikai, nėra nuostabu, kad pablogėjo demografiniai rodikliai. Naujų santuokų ir gimstamumo rodikliai krito krizės metu. Taip būna, kai ekonominė konjunktūra krenta; maždaug 14 proc. visų dirbančiųjų emigravo į užsienį. Tie, kurie yra pajėgiausi kurti naujas šeimas, išvyko iš savo šalies ir ten paliko senstančią visuomenę. Kaip Neil Buckley pastebėjo pokalbyje su latvių demografu Mihails Hazans: „Latviai jau emigruodavo net ir gerovės metais. Bet tai buvo atskiri šeimos nariai, kurie išvykdavo laikinai. Nuo 2004 m. iki 2008 m. emigravo 16 000 latvių kasmet. Įsitvirtinus taupymo politikai, emigracijos skaičius šoktelėjo iki 40 000 kasmet. Išvyko net ištisos šeimos, daug jaunų ir išsilavinusių. Dauguma neturi ketinimų grįžti.“ (Buckley 2011)
Valdžia taip pat radikaliai sumažino išlaidas sveikatai ir švietimui, o tai dar daugiau pablogino demografinę padėtį. Tam, kad sustabdyti Latvijos demografinę katastrofą, reikia suvokti, kad pagrindinis veiksnys, skatinantis jaunus latvius emigruoti (nors šis procesas dabar pagaliau kažkiek sulėtėjo) yra faktas, kad algos per žemos, o nedarbas aukštas. Lygiai taip pat svarbi yra šalies mokesčių politika, kuri stumia jaunus darbuotojus į užsienį.

(Bus tęsinys)
Vertė: Algis Avižienis