Tags Posts tagged with "Seimas"

Seimas

0 4393
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 3974

Grupės „Pilietinė iniciatyva“ narys,  prašymo Seimo nariams bendraautorius,  Jonas Kaminskas.

Dabartinio naujojo Seimo didelę dalį sudaro geranoriškai nusiteikusių visos pilietinės visuomenės atžvilgiu narių, todėl yra vilties, kad tarp jų atsiras suprantančių dabartinės sistemos netobulumą, atsiras teikiančių Seimui jos tobulinimo – pritaikymo visai visuomenei, įstatymų projektus, atsiras pagaliau, Tautos atstovybėje, politinės valios pripažinti Tautos suverenitetą ir įteisinti jo veikimo sąlygas. Turėdami tokią viltį, grupės „Pilietinė iniciatyva“ nariai  paruošė ir naujojo Seimo nariams išsiuntinėjo šį prašymą:   

Lietuvos Respublikos Seimo nariui

Rinkėjų prašymas

2016-12-18

Gerbiamas Seimo nary,

Siunčiame šį prašymą, norėdami atkreipti Jūsų dėmesį į vieną iš esminių priežasčių, lemiančią didžiulę emigraciją ir kitas negeroves Lietuvoje. Tai – neteisinga, nedemokratiška valstybės valdymo sistema.

Nepriklausomybės pradžioje (pagal 1990-tais metais galiojusius įstatymus) į Aukščiausiąją Tarybą, į rajonų/miestų Tarybas ir į apylinkių (dabar seniūnijų) Tarybas rinkome atstovus pagal mažoritarinę rinkimų sistemą – kaimo, gatvės ar kitokios gyvenamosios teritorijos rinkėjai rinko savo atstovą į seniūnijos savivaldybės Tarybą. Seniūnijos rinkėjai rinko savo atstovą į miesto/rajono savivaldybės Tarybą. Rajonas, miestas ar jo dalis rinko savo atstovą į Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). Kandidatus galėjo kelti partijos, visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai ir piliečių vieši susirinkimai.

Tai buvo vos ne ideali rinkimų sistema, reikalinga demokratijos – Tautos suverenių galių – veikimui valstybėje. Iki pilnutinės demokratijos trūko tik rinkėjų teisės atšaukti blogai jiems atstovaujančius išrinktuosius. Pagal tuometinę sistemą veikė pati svarbiausia grandis – seniūnijų savivalda (analogiška tarpukario valsčiui), kuri į demokratijos procesą įtraukė visus piliečius. Ji užtikrino piliečių teisę savo gyvenamosiose teritorijose rūpintis patiems bendruomeniniais reikalais, ieškoti ir priimti geriausius bendruomenei, jos nariams reikalingus sprendimus – užimtumo, pragyvenimo ir visus kitus.

1992 metais Aukščiausiajai Tarybai įteisinus sąrašinius-partinius rinkimus, o 1994 metais Seimui panaikinus seniūnijų savivaldą, Lietuvos pilietinės demokratijos procesas, nespėjęs įsibėgėti, visiškai buvo sustabdytas – Lietuvos pilietinė visuomenė neteko suverenių teisių nei savo gyvenamųjų teritorijų, nei valstybės valdymo procesuose. Šiuo metu Lietuvoje pilietinė savivalda imituojama remiantis bendruomeninėmis organizacijomis ir seniūnaičiais, nors šios abi institucijos neturi jokių įstatyminių galių veiksmingai atstovauti rinkėjus.

Dabartinės bendruomeninės organizacijos dažnai klaidingai pavadinamos „bendruomenėmis“ (net metai buvo paskelbti „Bendruomenių metais“). Tačiau bendruomeninės organizacijos nėra vietos gyventojų bendruomenės, kurios apima visus žmones, gyvenančius toje vietoje, pvz., seniūnijos teritorijoje. Vienoje seniūnijoje galima prikurti (pagal Asociacijų įstatymą) daugybę bendruomeninių organizacijų, kurių nariai sudarys tik mažą seniūnijos gyventojų dalį. Iš to plaukia, kad bendruomeninė organizacija neatstovauja visos seniūnijos gyventojams.

Seniūnaitis, kuris renkamas pagal Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 3-ią arba 4-ą dalį, dažniausiai yra išrenkamas nedemokratiškai, nes 33 straipsnio 3-ioje dalyje nenurodyta, kiek privalo ateiti gyventojų, kad seniūnaičio išrinkimas būtų galiojantis (pakanka keleto rinkėjų, kuriuos atsiveda seniūnas). O pagal šio straipsnio 4-ą dalį seniūnaitis renkamas apklausos būdu ir tai yra tiesiog rinkimų parodija, absurdas.

Valstybėse, kur pilietinė savivalda nebuvo sunaikinta – kur savivaldos teises turi nedidelės vietos bendruomenės (Estijoje vidutiniškai savivaldybėje gyvena 6000 gyventojų, Vengrijoje – 3000, Slovakijoje – 1900, Čekijoje – 1700 gyventojų), emigracijos praktiškai nėra – gyventojų tose šalyse daugėja. Nedidelių vietos bendruomenių savivalda sudaro idealias sąlygas ne tik solidariam pilietiniam bendradarbiavimui vietiniuose reikaluose užsitikrinant gyvenimo gerovę, bet ir dalyvavimui valstybės valdymo procese siekiant bendrapilietinės darnos ir teisingumo.

Gerbiamas Seimo nary, Jūsų pirmtakai (1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos nariai ir 1992–1996 metų Seimo nariai) priėmė klaidingus sprendimus – atėmė iš piliečių galimybę demokratiškai (pilietinės savivaldos sąlygomis) kurti Lietuvos ateitį ir savo ateitį šalyje, jaustis lygiateisiais savo šalies šeimininkais. Jūs dabar turite istorinę galimybę atitaisyti tas klaidas – sugrąžinti piliečiams pasitikėjimą savimi ir savo valstybe, išlaisvinti Tautos suverenių galių veikimą, taip reikalingą darnios ir klestinčios Lietuvos ateities kūrimui.

Prašome Jus:

  • Įteisinti visuose rinkimuose tik mažoritarinę rinkimų sistemą, veikusią iki 1992 m.
  • Įteisinti visišką seniūnijų savivaldą, veikusią iki 1995 m. (Lenkijos Punsko valsčių galima imti gyvu pavyzdžiu. Jo viršaitis, gerbiamas Vytautas Liškauskas visada pasiruošęs papasakoti apie vietos savivaldos pranašumus spendžiant visus bendruomenei rūpimus klausimus).
  • Įteisinti išrinktųjų privalomąjį atstovavimą savo rinkėjams ir rinkėjų teisę (bet kuriuo kadencijos momentu) atšaukti jų valią blogai vykdančius atstovus (naujas siūlymas, užtikrinsiantis nuolatinį grįžtamąjį ryšį tarp atstovo ir rinkėjų).

Prašymą teikiantys:

  1. Liškauskas Vytautas, Lenkija, Punskas, Punsko valsčiaus viršaitis
  2. Ačas Remigijus, Raseiniai, Raseinių r. sav.  administracijos direktorius
  3. Aleksiejienė Renata, Ariogala, Kultūros namų meno vadovė
  4. Armanavičienė Alvita, Vilnius, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
  5. Bartkus Ričardas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  6. Bingelienė Ramutė, Vilnius, Kalbininkė
  7. Bulovas Virgilijus, Kaunas, Pensininkas, dr., LR Seimo narys 1992-1996 m.
  8. Burlingis Arūnas, Kaunas, Technikos  mokslų dr. , mokslinis darbuotojas
  9. Čepliauskas Adomas, Kaunas, Studentas
  10. Čibirkienė Zita, Kazlų Rūda, Pedagogė
  11. Daunys Arvydas, Vilnius, visuomenės veikėjas
  12. Dičiūnienė Rita, Rietavas, Centrinės bibliotekos vedėja
  13. Dovydaitienė Janina, Kaunas, Muziejininkė, visuomenininkė
  14. Drumstienė Valentina, Kaišiadorys, Vyr. buhalterė
  15. Dumčius Arimantas, Kaunas, Kardiochirurgas, prof., Lietuvos politinis visuomenės veikėjas
  16. Dzikaitė Gintarė, Kaunas, Inžinierė
  17. Endriukaitienė Lina, Kazlų rūda, Pedagogė
  18. Giedraitienė Nijolė, Ukmergė, Ukmergės r. sav. Tarybos narė
  19. Grigaravičiūtė Aurelija, Jonava, Pedagogė
  20. Guscikienė Birutė, Kelmė, Veterinarijos gydytoja
  21. Ivanauskienė Rūta, Smalininkai, Bibliotekininkė
  22. Jaruškevičius Rimantas, Šilutė, Įmonės  vadovas,  visuomenininkas
  23. Jazdauskas Gintaras, Kaunas, Politologas
  24. Jokimas Vincas, Kauno r., Pedagogas
  25. Jonaitis Marius, Kaunas, Seniūnaitis
  26. Jonaitis Ričardas, Kaunas, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos narys
  27. Jucius Feliksas, Kuršėnai, Teisininkas, visuomenės veikėjas
  28. Juravičius Jonas Miroslavas, Alytaus r., Alytaus r. savivaldybės tarybos narys
  29. Juška Edgaras, Nemakščiai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  30. Kaminskas Jonas, Viduklė, Ūkininkas, visuomenininkas
  31. Kasperavičienė Danutė, Jonava, Kolektyvo meno vadovė
  32. Kašinskas Vytautas, Klaipėda, Studentas
  33. Kaulinis Romas, Kaunas, Verslininkas, visuomenininkas
  34. Kenstavičius Česlovas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  35. Kėvišienė-Saltonienė Loreta, Vilnius, Viešojo administravimo magistrė
  36. Krištupas Antanas, Plateliai, Menininkas
  37. Labrencas Henrikas, Klaipėda, Inžinierius, Klaipėdos JDJ  pirmininko pav.
  38. Leliukas Mantas, Panevėžys, Įmonės vadovas, Panevėžio m. sav. Tarybos narys
  39. Maceikianec Ryšard, Vilniaus r. sav. Kaniūkų k., Teisininkas, pedagogas
  40. Malakauskienė Nijolė, Šiauliai, Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė
  41. Marijošius Emilis, Ariogalala, Atsargos karininkas, verslininkas
  42. Matulevičius Algimantas, Vilnius, Ekonomikos mokslų dr, Skaidraus verslo instituto vadovas
  43. Mockevičienė Daiva, Raseiniai, Lituanistė
  44. Monkeliūnas Antanas, Alytaus r. Pupasodžio k., Verslininkas
  45. Nairanauskas Jonas, Tauragės r., Žygaičių kaimo bendruomenės pirmininkas
  46. Noreikaitė Joana, Vilnius, Skulptorė,  visuomenininkė
  47. Paliokas Eugenijus, Vilnius, Matematikos mokslų daktaras, docentas
  48. Paulauskas Petras, Raseiniai, Gydytojas
  49. Petrauskas Gediminas, Kaunas, Technikos mokslų  daktaras, Kauno m. mero patarėjas
  50. Petrokienė Regina, Raseiniai, Raseinių krašto ateities sąjūdžio „Rasai“ pirmininkė
  51. Prichodkienė Angelė, Jonava, Buhalterė
  52. Punys Jonas, Antalieptė, Technikos mokslų dr.,  visuomenininkas
  53. Puteikis Naglis, Klaipėda, Lietuvos Respublikos Seimo narys
  54. Radzevičiūtė Laura, Alytus, Teisininkė
  55. Ramutienė Edita, Kaunas, Finansininkė
  56. Reivytienė Jurga, Šiauliai,  VRM  pareigūnė
  57. Reivytis Tomas, Šiauliai, VRM pareigūnas
  58. Remezienė Danutė, Klaipėda, Buhalterė
  59. Rimkienė Aurelija, Raseiniai, Gydytoja, Raseinių r. sav. Tarybos narė
  60. Senavaitienė Renolda, Klaipėda, Tautodailininkė, visuomenininkė
  61. Sidaras Saulius, Vilnius, Dr., pensininkas, IT ekspertas
  62. Sidarienė Ausma, Vilnius, Inž.
  63. Stankus Albinas, Palanga, Medicinos mokslų dr. prof. , visuomenės veikėjas
  64. Stokna Valdas, Garliava, Verslininkas, visuomenininkas
  65. Stonkienė Genovaitė, Vilnius, Socialinių mokslų magistrė
  66. Stoškus Krescencijus, Vilnius, Nacionalinio komiteto, kad Lietuva neišsivaikščiotų pirmininkas
  67. Sutkienė Virginija, Kaišiadorys, Gudienos k., Gydytoja,  fizeterapinio sk. vedėja
  68. Svidinskas Algirdas, Kaunas, Folkloristas ir bardas.
  69. Šakienė Marytė, Kaišiadorys, Veterinarijos gydytoja.
  70. Šarkus Romualdas, Kėdainiai, Literatas
  71. Šlapakauskas Darius, Vilnius, Statybininkas,  visuomenininkas
  72. Šukys Algirdas, Vilnius, Matematikas, dr. Sausio 13-osios draugijos pirm. pavaduotojas
  73. Šulcas Donatas, Kėdainiai, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas
  74. Švenčionienė Joana, Kaišiadorys, Stasiūnai, Vaikų darželio auklėtoja
  75. Švenčionis Albinas, Kaišiadorys,  Stasiūnai, Darbininkas
  76. Tamošiūnienė Nijolė, Kaunas, Verslininkė
  77. Tomaitė Rūta, Vilnius, Lituanistė
  78. Umbrasienė Gema, Panevėžys, Ekonomistė,Panevėžio m. sav. Tarybos narė
  79. Urbanavičius Juozas, Vilnius, Įmonės vadovas
  80. Valiušienė Irena, Jurbarkas, Farmacininkė
  81. Vedeckis Liudas, Šeduva, Viešojo administravimo magistras
  82. Venskevičius Vytautas, Panevėžys, Statybos inžinerijos mokslų daktaras.
  83. Verygienė Diana, Viduklė, Socialinė darbuotoja
  84. Visockienė Gerda, Viduklė, Raseinių r. sav. socialinių paslaugų skyriaus specialistė
  85. Vyšniauskas Petras, Jonavos r. Mimainių k., Bendruomenės pirmininkas
  86. Vozgirdienė Nijolė, Klaipėda, Jūrininkų poliklinika, slaugytoja
  87. Zabielienė Rūta, Kaunas, Kauno „Jungtinio Demokratinio Judėjimo“ pirmininkė
  88. Ziminskas Vytautas, Kazlų rūdos sav., Teisės magistras, ekonomistas, inžinierius, įmonės vadovas
  89. Zubiela Raimondas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  90. Žostautas Albertas, Vilnius, „Miškai“ vyr. Redaktorius

Kontaktai, norintiems prisidėti prie prašymo, prie jame  keliamų klausimų įgyvendinimo:   atauga@gmail.com     861651390

0 3059
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

2 3553

Gruodžio 1 d. 9.30 val. spaudos įvyko spaudos konferencija Seime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“.

Spaudos konferencijoje Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signataras Zigmas Vaišvila ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrius Nakas pristatė Birželio 3-iosios grupės pareiškimą dėl š. m. lapkričio 26 d. Lietuvos Seimo skubos tvarka priimto Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo įstatymo.

PAPILDYTA

Lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo sukurtas teisinis pagrindas nelegalių imigrantų perkėlimui į Lietuvą.

Šį įstatymą pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė.

Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė.

Lapkričio 27 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė įstatymą pasirašė.

Kaip skelbiama, šiuo įstatymu Lietuvos valdžia patobulino – supaprastino imigrantų priėmimo tvarką.

Štai tik kelios iš daugelio šio patobulinto įstatymo nuostatos, už kurias balsavo Seimas.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS:

Ką reiškia ši pataisa

LR Seimas nusprendė, kad nelegalai gali sakyti netiesą.

Komentaras

Jei anksčiau pabėgėlis pateikdavo akivaizdžiai nepagrįstą prašymą prieglobsčiui, tai jam ES ir Lietuvos durys tapdavo uždarytos. Dabar nelegalai gali meluoti, ir Lietuvai tai tinka. Šiuo pakeitimu tiesiog yra panaikinta sąvoka  – „AKIVAIZDŽIAI NEPAGRĮSTAS PRAŠYMAS SUTEIKTI PRIEGLOBSTĮ“. Tai reiškia, kad daugiau neegzistuoja nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį – visi prašymai bus PAGRĮSTI.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS:

Ką reiškia ši pataisa

LR Seimas nusprendė įteisinti visų nelegalų priėmimą, kurie tik pareikš tokį norą.

Komentaras

Apie neįleidimą jau net nebekalbama – visus nelegalus įsipareigojame priimti.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS:

Ką reiškia ši pataisa

LR Seimas nusprendė, kad didesnė laisvė be leidimo keliauti, kur nori, suteikiama net pabėgelių priėmimo centrų pažeidėjams: nori jie – iš ten pasišalina, nori – grįžta.

Komentaras

O mes kantriai laukiame ir sulaukę, išduodame leidimą gyventi. Pasižiūrėjus į tokią įstatymo pataisą, gali susidaryti vaizdas, kad Lietuva – ne valstybė, o parodija, parsiduodanti visiems atvykusiems.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS:

Ką reiškia ši pataisa

Seimas nusprendė, kad per 24 val. įsipareigojame suteikti nelegalams leidimą gyventi Lietuvoje, ir net Jungtinėms Tautoms pateikti informaciją apie nelegalus įsipareigojame tik gavę nelegalų sutikimą.

Komentaras

Visų okupacijų, kiek jų bebuvo, sąlygomis Lietuva iki tokio protektorato lygio dar nebuvo nusiritusi… Šiame įstatyme numatyta daugiau užsieniečių teisių, nei pareigų. Prioritetiškai jų teisės akcentuojamos labiau nei LR įsipareigojimai tarptautinėms institucijoms ir organizacijoms, su kuriomis yra siejami rašytiniai susitarimai.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS:

Ką reiškia ši pataisa

Seimas nusprendė, kad nelegalams atvykti į Lietuvą daugiau nebedraudžiama: nori nelegalas, neteisėtai atvyksta į Lietuvą, nori – neteisėtai išvyksta.

Komentaras

Atviras kelias visiems galimiems teroristams daryti ką tik nori. Kodėl reikėjo panaikinti to straipsnio antrą dali? Kokiu tikslu?

Tikrai be reikalo panaikino tą straipsnio 2 dalį. Neteisėti veiksmai – neteisėtas išvykimas iš LR, – turi būti besąlygiška priežastimi uždrausti tokiam pažeidėjui ateityje atvykti į LR.

Apibendrinantis komentaras

Įstatymas, švelniai tariant, „žalias“, prieštaringas, nėra sąvokų išaiškinimo (kas tai – humanitarinės priežastys, centrinė antros kartos Šengeno informacinė sistema ir kt.), prioritetiškai iškeliamos užsieniečių teisės, neapibrėžiant jų pareigų, neatsižvelgiant į mūsų valstybės įsipareigojimus tarptautinėms institucijoms ir organizacijoms, nepagrįstai užslaptinant daugelį procedūrinių klausimų.

Belieka atsakyti į klausimą – kas lėmė tokį skubos darbą, nesugebant net elementariai pridengti akivaizdų teisinį teikiamų įstatymo pakeitimų broką?
Juk neplūsta prie LR sienų pabėgėlių minios, ES, pati išgyvenanti sumaištį dėl savo nepasiruošimo priimti pabėgėlius, negrasina sankcijomis, kitos valstybės labai atsakingai vertina savo galimybes priimti pabėgėlius ir neskuba priimti galutinius sprendimus.

Ką šiuo atveju pirmiausia reikėtų padaryti? Pirmiausia – reikia atšaukti šį įstatymą. O jau tada aiškintis, kaip čia viskas taip keistai ir skubotai atsitiko.

Minėtas įstatymas šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio reikalavimą, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Šis įstatymas atveria visus kelius į Lietuvą galimiems teroristams – pasirašius šį įstatymą Respublikos Prezidentei ir paskelbus jį, šie galimi teroristai galės laisvai judėti pirmyn atgal, o mes įsipareigojame juos visapusiškai globoti.

Šis įstatymas – tai chaoso ir atvirų grėsmių Lietuvos piliečiams ir mūsų valstybei sukūrimas. Tai padaryta, neatsižvelgiant į tai, kad:
– net 58% Europos Sąjungoje gyvenančių islamo išpažinėjų remia teroristinę „islamo valstybę“;
– net apie 80% į Europos Sąjungą atvykusių nelegalų yra agresyvūs jauni vyrai;
– Europos Komisijos vertinimu, per ateinančius trejus metus į Europos Sąjungą atvyks apie 5 mln. nelegalių migrantų.

Todėl signataras Z. Vaišvila ir Seimo narys A. Nakas kreipėsi į Seimą ir prašo nedelsiant pripažinti netekusiu galios š.m. lapkričio 26 d. priimtą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo įstatymą.

Šaltinis

0 1062

Kalbėjo Alvis Avižienis

Norėčiau pradėti nuo skaičių. Prieš 25 metus Suomija priėmė 44 pabėgėlius iš Somalio – maždaug tiek, kiek Lietuva prieš porą mėnesių pasisiūlė priimti ekonominių migrantų. Per 25 metus somaliečiai pasinaudojo liberaliu šeimų sujungimo režimu ir masiškai pritraukė savo artimuosius iš Somalio į Suomiją. Dabar Suomijoje gyvena 16 000 somaliečių ir jie sudaro trečią pagal dydį tautinę mažumą. Susikūrė somaliečių getai Suomijos miestuose, padidėjo socialinių problemų ir ypač nedarbas. Jų nedarbo rodiklis siekia 43 procentus. Kitose Vakarų Europos šalyse šis rodiklis svyruoja nuo 30 iki 70 procentų. Atvykę bedarbiai gauna dosnias socialines pašalpas.

Lietuvoje mūsų valdantieji vengia pateikti tikrą migrantų skaičių. Jis vis keičiasi: nuo 35 iki 350, vėliau iki 750, o dabar Europos Sąjunga reikalauja priimti 1 105 migrantus. Pagal naujausius Europos Parlamento nutarimus, bus galima nuolat didinti mums skirtą kvotą, jei padėtis Vakarų Europoje pasikeis. Nutekintoje informacijoje teigiama, kad tikrasis skaičius bus 10 kartų didesnis. O mūsų Pramonininkų konfederacijos vadas Dargis pasiūlė priimti net 50 000 tūkstančių migrantų.

Tik pagalvokite. Jei somaliečiai padidino savo gretas 300 kartų per 25 metus, tai kiek užtruktų mūsų migrantų pirmajam tūkstančiui pasiekti 100 000 lygį? Manau, kad jie lengvai tai padarytų per 10 metų. Įsivaizduokite Lietuvą, kurioje gyvena 100 000 arabų ir afrikiečių mažuma. O jeigu Pramonininkų Prezidento svajonės išsipildytų, ir Lietuva įsileistų 50 000 migrantų, tikiu, kad po kelių dešimtmečių, afrikiečių ir arabų skaičius galėtų konkuruoti su lietuvių gyventojų skaičiumi.

Vien Afrikoje gyvena daugiau nei vienas milijardas žmonių – du kartus daugiau nei Europos Sąjungoje. Tad galima drąsiai teigti, kad net 10 milijonų šių asmenų apgyvendinimas Europoje neišspręs įsisenėjusių skurdo ir nedarbo problemų tuose kraštuose. Priešingai, toks iš pirmo žvilgsnio geranoriškas gestas tik sustiprins likusiųjų skurde ryžtą kuo greičiau palikti savo gimtuosius kraštus.

Jungtinių tautų demografiniai ekspertai ir Europos Sąjungos valdininkai jau seniai kalba, kad Europa turės priimti ne 10 milijonų arabų ir afrikiečių, bet 50 ir net 100 milijonų per ateinančius dešimtmečius. Jie argumentuoja, kad jeigu jau sensta europiečiai, tai reikia naujų gyventojų iš užsienio. Bet jie nekalba apie programas natūraliai padidinti europiečių gimstamumą. Galima spėti, kodėl šiandien nei Graikija, nei Italija, nei Vokietija nesiima rimtų priemonių sustabdyti jau milijoniniu tapusiu migrantų antplūdį. Matyt jų valdantieji pritaria tokiems apskaičiavimams paversti Europą daugiakultūriniu europiečių, arabų, afrikiečių mišiniu. Pagal spaudos pranešimus, po eilinio vizito į Briuselį, Vengrijos Premjeras Orbanas patvirtino, kad ES viduje kalbama apie migrantų antplūdį, kuris potencialiai siektų keliasdešimt milijonų atvykėlių iš Afrikos ir Vidurio Rytų šalių.

Šis antplūdis mūsų dar tiesiogiai nepalietė, todėl daug kam gali atrodyti, kad padėtis nėra tokia bloga. Bet įvykiai greitai keičiasi, o tą problemų laviną, kuri mus ateityje gali užgriūti, lengvai galima suvokti pažiūrėjus į Vakarų Europos patirtį su migrantais iš šių regionų. Nekartokime jų klaidų.

Planuojami milžiniški demografiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai mūsų šalyje. Apie jų skaudžias pasekmes mūsų valdantieji nekalba. Mums yra pastoviai meluojama. Mūsų lūkesčiai ir norai dėl Lietuvos ateities yra ignoruojami. Ateina priverstinė imigracija, o mūsų valdžia nei kiek rimčiau nesipriešina tam, taip kaip priešinasi Vengrija ir kitos Rytų Centrinės Europos šalys. Mūsų valdžia nesolidarizuojasi su kaimynais, bet priešingai, skaldo bendrą frontą.

Pagal visas turimas žinias lietuviai nenori priverstinės imigracijos. Tad kam mums reikia milijonus kainuojančio Seimo, jei jis neatstovauja lietuvių interesams? Kam Vyriausybė, kam Prezidentūra? Spauskime mūsų nuolankią valdžią, kad ji klausytų savo piliečių balso. Sustabdykime priverstinę imigraciją.

0 1210

Į žurnalisto klausimus atsako Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

– Kitais metais, prieš pat Seimo rinkimus, šiek tiek padidės minimali alga ir jau viršys oficialią skurdo ribą. O gal dar sulauksime socialdemokratų seniai pažadėtų progresinių mokesčių, kurie didžiąja naštą turėtų užkrauti ant turtuolių pečių?

– Vietoj progresinių mes greičiau sulauksime automobilių mokesčio, kurio socialdemokratai siekia bet kokia kaina. Nauja mokesčių našta dar sykį bus išdalinta mažiesiems. Beje, progresiniai mokesčiai didžia dalimi irgi tektų ne turtuoliams, kurie paprastai dirba už minimalią algą, bet truputėlį geriau uždirbantiems specialistams, tokiems, kaip programuotojai, gydytojai, aukštos kvalifikacijos inžinieriai. O kur dar tokie nepopuliarūs žingsniai, kaip Darbo kodekso liberalizavimas? Didelių pyragų piliečiams už būsimus rinkimus neverta tikėtis.

– Išeitų, vieną populiaresnį sprendimą seks keli nepopuliarūs? O dar pabėgėlių problema, kuri Vyriausybei nepridės papildomų balų… Rinkimai dar taip toli, kad niekas negalvoja apie būsimą valdžia?

– Rinkimai visai netoli, jiems atkakliai rengiamasi. Tačiau didieji darbai vyksta partijų užkulisiuose, tai plika akimi nematyti. Pasakysiu dar daugiau: būsimoji valdžia jau dalijama. Tarp didžiųjų partijų prasidėjo Lietuvos dalybos.

– Kaip tai suprasti?

– Rengiamasi rinkimų reformai. Naujieji Seimo rinkimai jau bus ne tokie, kaip iki šiol. Reforma labiausiai palies vienmandatinės apygardas. Oficialus pretekstas – apygardos yra nevienodos, todėl rinkėjai nėra tolygiai atstovaujami. Vilniaus mieste apygardos didelės, rajonuose – mažos. Viliuje rinktas kuris nors Seimo narys atstovauja 45 tūkstančiams rinkėjų, o štai aš – tik 30 tūkstančių. Vadinasi, Vilniuje rinkimų apygardų turėtų padaugėti, rajonuose – sumažėti. Tikslas teisingas, bet pasiekti jį galima keliais būdais.

Dar anoje kadencijoje siūliau Seimo narius rinkti apskrityse, kaip tai daroma Latvijoje. Mažesnė apskritis išrinktų mažiau Seimo narių, didesnė – daugiau. Tačiau konservatoriaus Stasio Šedbaro vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas tada pareiškė, kad mano projektas prieštarauja Konstitucijai, todėl Seime net nebuvo svarstytas. Dabar jis prisimintas, bet labai nedaug šansų, kad bus įgyvendintas. Pagal mano projektą turėtų mažėti Seimo narių, jų liktų 103. Tai netinka nei socialdemokratams, nei konservatoriams. Jie turi sugalvoję kitokią reformą.

– Kuo čia dėti konservatoriai? Argi jie – valdančiosios koalicijos partneriai?

– Oficialiai jie nėra socialdemokratų partneriai, bet tai netrukdo užkulisiuose veikti išvien. Pagal jų planą rinkimų apygardos bus visai kitaip permaišytos. Tarkime, mūsiškė Šilalės – Šilutės apygarda bus ne papildyta rinkėjais iš kokio kito rajono, bet visai panaikinta, o vietoje jos sukurta Žemaitijos apygarda, į kurią įeis Šilalės rajonas, Rietavo savivaldybė ir dalis Klaipėdos rajono. Taip būtų sukurtas visai kitas politinių jėgų balansas. Juk atkristų Šilutės rajonas, kur turiu stiprų palaikymą, o Rietavo savivaldybė ir Klaipėdos rajonas yra palankesni konservatoriams. Taigi būsimoji Žemaitijos apygarda užkulisiniu susitarimu atiduodama konservatoriams. Socialdemokratai čia turėtų kelti nestiprų kandidatą, tokį, kuris labai nekliudytų konservatoriui. O aš vienų ir kitų laikomas rakštimi, todėl turėčiau būti eliminuotas iš Seimo.

– Jeigu socialdemokratai su konservatoriais jau dalijasi būsimąsias rinkimų apygardas ir susitarė labai netrukdyti vieni kitiems, tai visai netuščios yra vis garsiau girdimos kalbos apie būsimą socialdemokratų ir konservatorių koaliciją?

– Taip, tai jau labai menka paslaptis. Mačiau jų susitarimą. Socialdemokratai su konservatoriais jau pasidalijo beveik visas būsimos vyriausybės ministerijas. Pagal jų susitarimą socialdemokratams turės atitekti Finansų, Užsienio reikalų, Teisingumo, Žemės ūkio, Švietimo ir Kultūros ministerijos. Konservatoriams – Vidaus reikalų, Ūkio, Aplinkos apsaugos, Energetikos. Kitos ministerijos dar nepasidalintos. Premjeras bus tų, kurie laimės daugiau Seimo mandatų. Kas turės premjerą, tiems klius viena ministerija mažiau.

Jau ir paprasti rinkėjai spėjo pamatyti, kad ši Vyriausybė dirba be opozicijos, valdžia vis labiau koncentruojasi keliose rankose. Opozicija atsiranda tik koalicijos viduje, o konservatoriai kritikuoja tik tas ministerijas, kurios pagal bendrą susitarimą atiteks jiems. Tų ministerijų perėmimas į kitas rankas po tokios kritikos atrodys logiškas, be to, tai kelia demokratijos iliuziją.

– Išeitų, „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ žaidimas baigtas, tariami oponentai pagaliau pasirodys visuomenei kaip bendražygiai?

– Daugelyje rajonų ir miestų tas žaidimas seniai pasibaigęs. Šilalės rajono savivaldybėje socialdemokratai jau antra kadencija tupinėja apie konservatorius, bet jie – ne vieninteliai šalyje. Visuomenė pamažu rengiama tariamų oponentų vedyboms. Ne mažiau keistas bus Darbo partijos ir Liberalų sąjūdžio susijungimas. Juk už Darbo partiją paprastai balsuoja skurdžiausiai gyvenantys žmonės, kurie toli gražu nesiekia liberaliojo kapitalizmo.

– Toks keistas susijungimas tikrai įmanomas?

– Taip, po kitų Seimo rinkimų. Tai rodo kad ir Mazuronių ėjimai. Tėvas V. Mazuronis perėjo į Darbo partiją, jo sūnus A. Mazuronis – į Liberalų sąjūdį. O už ką Vilniaus miesto savivaldybės rinkimuose agitavo balsuoti V. Uspaskichas? Negi už Darbo partijos kandidatą J. Pinkų? Ne, V. Uspaskichas agitavo už liberalą R. Šimašių.

– Jeigu staiga paaiškės, kad tariamieji darbo gynėjai iš tiesų yra liberalai, o socialdemokratai – tai beveik konservatoriai, tai kaip ir iš ko mes rinksimės? Dar visai neseniai konservatoriai gąsdino Lietuvą, kad socialdemokratai mus parduos rusams, o socialdemokratai gąsdino žmones „Landsbergio diktatūra“. Dabar nebeliko ir tos tariamos priešpriešos. Ar gali būti rinkimai be ideologijos ir konfrontacijos?

– Socialdemokratai ir konservatoriai nepaliko be priešų. Dabar jie susirado bendrą priešą, ir tas priešas – už Lietuvos ribų. Bet jeigu dvi didžiosios partijos nebenori rodyti tariamų tarpusavio prieštaravimų, tai dar nereiškia, kad prieštaravimai išnyks ir gyvenime. Juk tai, apie ką mes kalbėjome, yra tik dviejų didžiųjų partijų planas, jų siekimas sunaikinti mažąsias partijas. Bet planai ne būtinai išsipildys. Mažosios partijos pradės vienytis. Ir ne tik „darbiečiai“ su liberalais. Dabar, kai Lietuvos valdžia susirado išorės priešą ir ėmėsi propaguoti rusofobiją, psichologinį spaudimą pajuto Lietuvoje gyvenantys rusai, ko anksčiau pas mus nebūdavo. Dabar jie jaučiasi labai panašiai, kaip ir lenkai. O spaudžiamos ar ignoruojamos mažumos verčiamos vienytis, ir tai neišvengiama. Anksčiau Lietuvos rusai noriai balsuodavo iš už socialdemokratus, ir už konservatorius, o praėję savivaldybių rinkimai parodė, kad jie ima rinktis savo atstovus tautiniu pagrindu. „Rusų aljanso“ ir Lietuvos rusų sąjungos populiarumas išaugo. Jeigu jie susivienys su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tai bus labai stipri, trečia pagal dydį politinė jėga.

– Tarkime, po kitų rinkimų vienos partijos gins darbdavių, kitos – rusų ir lenkų interesus. O kas atstovaus man, jeigu aš nesu nei rusas, nei lenkas, nei kapitalistas?

– Taip, bendras nacionalinis interesas lieka šešėlyje, ir tai darosi rimta problema. Briuselio diktatas stiprėja, o kas jam atsispirs? Štai jis nustatė kvotas, kiek mes turim priimti pabėgėlių, ir net neklausė, kiek mes galėtume. O ką daro Europos Parlamente Lietuvos socialdemokratai ir konservatoriai? Jie balsuoja už kvotas Lietuvai! Lenkų rinkimų akciją mėgstama pavaizduoti kaip „priešišką“, bet jos lyderis V. Tomaševskis už kvotas nebalsavo. Nebalsavo, žinoma, ir mūsų partijos lyderis R. Paksas.

Paaštrėjus santykiams su Rusija, kai Europos Sąjunga ir Rusija apsikeitė embargais, pirmoji nukentėjo Lietuva, ji nukentėjo labiausiai. O kai reikia dalintis nuostolius, mes jau paskutiniai. Mūsų nuostoliai sudaro 74 milijonus eurų, o Europa kompensuos tik 12 milijonų. Šilalės rajonas Lietuvoje pirmauja mėsos ir pieno gamyba, taigi mūsų rajono žmonėms tenka didžiausi nuostoliai. Netrukus mums visiems bus išdalinta ir brangiųjų norvegiškų dujų kaina. Nors mūsų daugiabučiai nešildomi dujomis, bet didesnė kaina ateis per elektrą. Vilniui būtų per sunku šildytis brangiomis norvegiškomis dujomis, todėl dalis jų nukreipta į Elektrėnų elektrinę. Nuo kitų metų sausio pirmosios elektros kilovatvalandė turėjo pigti 2,5 euro cento arba 8 lietuviškais centais, tai buvo visiškai įmanoma, bet dabar jau aišku, kad tokio palengvėjimo laukti nėra ko. Mes visi turėsim mokėti už trumparegišką politikų sprendimą išsinuomoti laivą ir pirkti 27 procentais brangesnes norvegų dujas.

Ir taip – kiekviename žingsnyje. Kai tik iškyla kokia problema, ji paprasčiausiai perkeliama ant piliečių pečių. Būti nuolankiam prieš Briuselį yra daug paprasčiau, negu ginti mūsų visų nacionalinį interesą. Štai dabar yra daug norinčių atsivežti pabėgėlius, nes jie bus išlaikomi už Europos Sąjungos pinigus, o kažkas iš mūsiškių turės tuos pinigus skirstyti ir už juos teikti paslaugas. Kas bus po to ir kokių tai sukels socialinių pasekmių, apie tai visai negalvojama.

Yra sakoma, kad anksčiau Lietuvos valdžia bijojo Maskvos, o dabar esanti nebaudžiama. Bet dabar už trumparegę politiką gali nubausti rinkėjai.

– Mėgstama sakyti, kad Maskvą pakeitė Briuselis, bet ar tai – ne per stiprus palyginimas?

– Nemanau, kad per stipru. Jeigu turima galvoje autonomijos paklusnumą centrinei valdžiai, yra kaip tik. Štai aš, būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, skraidau į Briuselį ir su jo valdininkais papunkčiui derinu būsimo biudžeto projektą. Spalio mėnesį turime jiems pristatyti visą projektą ir gauti leidimą. Tai jie nuspręs, ar mūsų išlaidos atitinka pajamas. Ir kada gausim Briuselio leidimą, galėsim balsuoti Seime. Priešingu atveju Briuselis Lietuvą baustų sunkiomis baudomis. Autonomija mažėja, o pikčiausia, kad ji labai lengvai ir nuolankiai atiduodama Briuselio valdžiai. Ši situacija kaip įmanoma slepiama nuo piliečių, bet yla pamažu lenda iš maišo. Nemanau, kad rinkėjai lengvai susitaikytų su nauja situacija, o tai gali pakeisti politines nuotaikas ir sugriausti dviejų didžiųjų partijų planą. Naujasis Seimas bus renkamas čia, Lietuvoje, o ne Briuselio kabinetuose.

Autorius Petras Dargis

Šaltinis