Tags Posts tagged with "Rusija"

Rusija

0 1201

Lapkričio 7-ąją visame pasaulyje buvo minima Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Ne išimtis ir Rusija, kurios miestuose vyko mitingai, susirinkimai, kiti minėjimai. Maskvoje, tuo tarpu, surengtas protestinis mitingas „Raudonasis maršas 2017“, kuriame vienu pagrindinių kalbėtojų buvo ROT FRONTO (Российский Объединённый Трудовой Фронт – ROT FRONT – Rusijos Vieningasis Darbo Frontas) Maskvos vadovas, rusų komunistinio judėjimo veikėjas A. Batovas. Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos teksto lietuvišką vertimą – pagrinde liečiamos Rusijos aktualijos ne tik įdomios, bet daug kuo panašios ir į mūsiškę situaciją (žemiau žr. video iš mitingo; 01:03:24-01:14:15).

PASISAKYMAS MITINGE MASKVOJE SPALIO REVOLIUCIJOS ŠIMTMEČIO PROGA

 

Draugai, šiandien mes minime Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtmečio jubiliejų. Jau 90-aisiais, sunkios ir atkaklios kovos metais, komunistai su viltimi prisimindavo 2017-uosius metus. Komunistai tikėjo, kovojo ir vylėsi, kad didžiosios Revoliucijos šimtmetį pasitiksime socializme. Atrodė, kad iki šios šviesios datos Rusijos kapitalizmas neišgyvens.

 

Tačiau skaičių magija neegzistuoja. Šią dieną, 2017-ųjų lapkričio 7-ąją, mums švęsti nėra ko. Pasirodo, kad Rusija yra nublokšta į carizmo epochą… kažkada, kai Tarybų šalis atvėrė kosmoso amžių, tarybiniai fantastai drąsiai svajojo apie ateitį. Jie buvo tikri, kad 21-asis amžius taps susijungusios komunistinės žmonijos amžiumi. Dar daugiau, tuo tikėjo visi tarybiniai žmonės. Ir taip manyti jie turėjo objektyvų pagrindą: jie už tai pirmūniškai dirbo ir kovojo… Šiais metais daugumoje buvusių TSRS miestų atidaromos kapsulės su palinkėjimais tarybinių piliečių ainiams. Pasiųsdami šiuos linkėjimus 50 metų į priekį, jie buvo tikri, kad mes su jumis jau gyvensime komunizme, kad pasaulis nežinos karų, bado ir skurdo. Skaitai jų žodžius – ir pasidaro gėda. Gėda už mus pačius, už mūsų šalį ir liaudį. Mes neišsaugojome socializmo. Mes vėl atsidūrėme viduramžiuose. Mūsų žemėje vėl įsiveisė gubernatoriai, bajorai, žandarai, šventikai. Ir mes dabar – baudžiauninkai.

 

Kuomet komunistai demaskuoja šį režimą, įprasta kalbėti apie pašalpas, atlyginimus ir pensijas. Tai, be abejo, teisinga. Pažiūrėkit į šių metų Rusijos Federacijos biudžeto struktūrą. Jame suplanuota daugiau nei 5 trilijonai rublių pelno, kuris bus gautas, pardavus naftą ir dujas. Mūsų naftą ir mūsų dujas, privatizuotas oligarchų. Jūs savo kišenėse matėte šio pelno dalį? Aplamai, jūs kur nors šį pelną matėte? Jei ne, tuomet galite nueiti į sostinės Tverės gatvę, nuo tratuaro pažiūrėti į elitinius butikus, kur už 92000 rublių parduodami „Iphone“. Prabangos prekės solidiems ponams, šampanas „Našlė Kliko“, užsieninės vilos ir pilys – tai ir yra pelnas, gautas pumpuojant iš mūsų šalies naftą ir dujas.

 

Tačiau kalba net ne apie pinigus. Ko vertas mūsų gyvenimas?

 

Ne taip senai, šalia Tomsko, pensininkė kelias valandas laukė greitosios, bet taip ir nesulaukė. Mirė. Kai kas padūsaus: taip, pensininkų ir senimo problemos senai žinomos, tai bėda. O pats pagalvos: bet aš tai sveikas ir jaunas, su manimi taip neatsitiks.

 

Galvojate, jūsų tai nepalies? Tuomet štai jums. Maskvoje kelių policininkas buvo suvažinėtas kažkokios tai vyriausybinės mašinos su spec. numeriais. Praėjo šiek tiek laiko ir žuvusiojo motina pareiškia, kad „niekam pretenzijų neturi“. Jos sūnaus gyvybės vertė – apvali sumelė, plius naujas trijų kambarių butas Maskvoje. Ponai atsipirko. Bylą numarins, žudikas ir toliau važinės Rusijos keliais.

 

Štai taip. Kiekvieną iš mūsų gali užmušti tiesiog gatvėje ir tuo pačiu likti nenubaustu. Ir tokių atsitikimų dešimtys. Kiek jų, tokių žudikų, važinėja pro mus? Kiek jų sėdi jaukiuose, šiltuose kabinetuose ir savo „darbu“ pasirašinėja mirties nuosprendžius mūsų piliečiams?.. galvojate, juos kas nors sustabdys? Galvojate, galime šauktis jų jausmų? Galvojate, jie turi sąžinę? Kaip gi. Jie gali  jums netgi šypsotis, o vėliau nesvyruodami sunaikins. Neturi jie sąžinės. Neturi gėdos. Kapitalistai ir jų tarnai – tai žvėrys. Jų maldomis nesustabdysi. Juos sustabdys tik kova.

 

Kuo gi pasitikėti? Galbūt Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP)?.. „oficialieji komunistai“ švenčia labai brangiame viešbutyje „Renesans Maskva Monarcho centras“. Šiame režime pas juos viskas aukščiausia klase. Žmonės, kurie save vadina „Spalio paveldėtojais“,  šimtmečio proga, ruošia priėmimus  Tauridės rūmuose, rengia prašmatnius koncertus. Ir prisiekinėja ištikimybe buržuazinei Rusijai. Jiems Spalio šimtmetis – tikrai šventė. Šią dieną jie laidoja savo idėjas. Triukšmingais koncertais, garsiais šūkavimais jie maskuoja savo baimę. Baimę prieš atpildą už liaudies interesų išdavystę, visų tų, kurie tikėjo „komunistų“ žodžiu.

 

O valdžia ir toliau varo baltagvardiečių liniją. Ruošdamasi Revoliucijos jubiliejui, jie statė paminklus savo didvyriams – Kolčiakui, Vrangeliui, Manerheimui. Jie kuria ir kuria naujus filmus, prifarširuotus antikomunistiniu melu. Jie įkyriai lenda su savo monarchizmu, skiepija liaudžiai lojalumą tėveliui-carui, Šventąjam Nikolajui Kruvinajam. Plepėdami apie „susitaikymą ir susitarimą“, jie tuo pačiu atvirai duoda suprasti – jokio susitaikymo. Tai yra atvira vlasovininkų ir baltagvardiečių valdžia!

Tačiau tuo viskas nesibaigia. Kiekvieną mėnesį demokratinės Rusijos piliečiai gauna vis naujus suvaržymus. Susirinkimų laisvei, judėjimo laisvei, laisvei internete. Rusijos miestų gatvėse vis daugiau policininkų. Atsiranda padėjėjai-kazokai ir pravoslavų fundamentalistų banditai. Prieš savo liaudį vidaus kariuomenė ginkluojama naujo pavyzdžio ginklais… Kapitalistai senai išmoko Spalio pamoką. Jie gerai žino, kas nutinka, kuomet liaudis prabunda. Jie bijo ir nekenčia mūsų. Jie labai bijo, kad mes pamatysime:  saugoma banditų,  Rusijos valdžioje sėdi apgailėtina krūvelė sukčių.

 

Draugai, praėjus šimtui metų nuo Revoliucijos, mes nublokšti atgal. Pasikliauti nėra kuo. Viską reikia pradėti iš naujo. Niekas mums neduos išsilaisvinimo. Viską reikia pradėti nuo pradžių. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų! Imkite klasikų knygeles. Skaitykite, galvokite. Savo darbo vietose kovokite už savo teises. Atminkite, kad kova už socializmą prasideda nuo elementarių ir žemiškų dalykų: nuo atlyginimo, stipendijos, darbo sąlygų. Nuo savo orumo suvokimo.

 

Tieskite kelią solidarumui. Žinokite, kad jų jėga – mūsų silpnume, mūsų neorganizuotume. Atminkite, kad jie mūsų bijo!  Todėl netikėkite stebuklais – tikėkite savimi.

 

Ateitį reikia užkariauti. Duoti naują Spalį!

Šaltinis: РОТ ФРОНТ

Vertė: Senas Komunistas
Kibirkštis

0 3341

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesiryš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

 

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?


– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

 

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

 

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praradusi aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijonines eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada balsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrąjį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržengia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui?

Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

 

 

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėmis „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

 

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiomis sąlygom? Geopolitinėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliuojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos industrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

 

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį balsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius duomenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

 

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

 

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

 

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

 

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

 

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžimas?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Detroitas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

 

Vertė O. P

http://www.2000.ua/

3 3359

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 1394

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 2401

Vasara Sibire neilga. Sniegas ištirpsta tik gegužę, o šaltis grįžta jau rugsėjį. Jis paverčia taigą į užšalusį natiurmortą, bauginantį savo šaltu apsileidimu ir bekraščiais duriančių pušynų ir minkštų beržynų kilometrais, kur miega meškos ir vaikšto alkani vilkai, kur stovi kalnai su stačiais šlaitais, kur upės su permatomu vandeniu teka per slėnius, kur šimtai tūkstančių užšalusių pelkių.

 

Šis miškas – paskutinis ir didingiausias laukinėje mūsų planetos gamtoje. Jis nusidriekė nuo tolimiausių Šiaurinių Rusijos Arkties rajonų į Pietus iki pat Mongolijos, ir nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno. Penki milijonai kvadratinių mylių su vos kelių tūkstančių žmonių populiacija, jei neskaičiuoti miestų, kurių čia nedaug.

Tačiau kai ateina šiltos dienos, taiga pražysta, ir per keletą trumpų mėnesių ji gali pasirodyti beveik svetinga. Ir štai tuomet žmogus gali pažvelgti į šį užslėptą pasaulį – bet ne iš žemės, nes taiga gali pasiglemžti ištisas keliautojų armijas, o iš oro. Sibire yra didžioji Rusijos naftos ir mineralų dalis, ir, bėgant metams, netgi tolimiausius jos kampelius apskrido gelmių žvalgai, ieškodami naudingų iškasenų, kad vėliau vėl sugrįžtų į savo stovyklas miškų glūdumoje, kuriose vyksta iškasenų gavybos darbai.

Taip buvo ir 1978 metais nutolusiame miško krašte šalies pietuose. Saugios vietos geologų partijos išsilaipinimui paieškoms buvo išsiųstas sraigtasparnis. Jis sklandžiai skrido virš miško masyvų maždaug pora šimtų kilometrų nuo Mongolijos sienos, kol neaptiko tankiai apaugusio mišku slėnio, kur teka bevardis Abakano intakas, panašus į sidabrinę vandens eilutę, bėgančią per ne pačią saugiausią vietovę. Slėnis buvo siauras, panašus į tarpeklį, o kalnų šlaitai kartais iškildavo beveik vertikaliai. Plonos pušys ir beržai, susilenkę nuo sraigtasparnio sukeliamo oro srauto, augo taip tankiai, kad nusileisti sraigtasparniui nebuvo jokių galimybių. Staiga, akylai per priekinį stiklą stebėdamas taigą ir ieškodamas vietos nusileidimui pilotas pamatė kažką tokio, ko ten būti negalėjo. Ant kalno šlaito, maždaug 1800 metrų aukštyje, pasirodė išvalytas ruožas, įsiterpęs tarp pušų ir maumedžių, suartas ilgomis ir tamsiomis vagomis. Nustebę pilotai keletą kartų perskrido virš pievos, o vėliau su suspausta širdimi pripažino, kad tai yra žmogaus pėdsakai – daržas, kuris, jeigu atsižvelgtume į jo dydį ir formą, yra ten jau seniai.

 

Taiga, kurioje aptiko Lykovų šeimą

 

Tai buvo stulbinantis radinys. Kalnas buvo nutolęs 250 kilometrus nuo artimiausio kaimo, vietovėje, kurios niekas niekada netyrė. Sovietų valdžia neturėjo jokių registracijos įrašų apie žmones, gyvenančius šiame rajone.

Apie tai, ką pamatė pilotai papasakojo mokslininkams, kurie buvo nukreipti į šį rajoną geležies rūdos paieškoms. Mokslininkams iškilo klausimų, jie sunerimo. „Ne taip pavojinga sutikti laukinį žvėrį, kiek sutikti nepažįstamą žmogų“, – taip apie šią taigos dalį rašė rašytojas Vasilijus Peskovas. Vietoj to, kad lauktų savo šiuolaikiškoje stovykloje, esančioje 16 kilometrų nuo rastos vietos, mokslininkai nusprendė vykti į žvalgybą. Vedami geologės Galinos Pismenskajos, jie pasirinko giedrą dieną ir „įsidėjo į kuprines lauktuvių galimiems draugams“. Dėl viso pikto, prisimena ji, „aš patikrinau pistoletą“.

Kai nekviesti svečiai pradėjo lipti šlaitu link pilotų nurodytos vietos, jie pradėjo matyti žmogiškos veiklos pėdsakus: nelygus takelis, lazda vaikščiojimui, rąstas pereiti per upę, saugyklos, pripildytos supjaustytų džiovintų bulvių.

Pasakoja G. Pismenskaja: „Ir štai gyvenvietė prie upelio. Pajuodavusi nuo laiko ir lietaus troba iš visų pusių buvo apstatyta kažkokiu taigos šlamštu, žievėmis, lazdomis. Jeigu ne mano kuprinės kišenės dydžio langelis, būtų buvę sunku patikėti, kad čia gyvena žmonės. Bet jie neabejotinai čia gyveno – prie trobos žaliavo prižiūrėtas daržas… Mūsų atėjimas, akivaizdu, buvo pastebėtas.

 

Lykovų gyvenvietė ir daržas iš aukštai

 

Kaip vyko pirmoji pažintis – ekspedicijos dalyvių prisiminimai kiek skiriasi, bet turbūt kiekvienas pasakoja tai, kas atmintyje įstrigo labiausiai.

Sucypė žemos durys. Ir šviesoje, tarsi pasakoje, išryškėjoo senolio figūra. Basas. Ant kūno lopyti marškiniai. Tokios pačios kelnės, sulopytos, nešukuota barzda. Pasišiaušę plaukai ant galvos. Išsigandęs, labai įdėmiai nukreiptas žvilgsnis. Ir neryžtingumas… Reikėjo kažką sakyti. Aš pasakiau:

– Sveikas, dėduk! Mes pas jus į svečius…

Senukas atsakė ne iš karto… Pagaliau mes išgirdome tylų neryžtingą balsą:

– Na, praeikite, jei jau atėjot…

Vaizdas, kurį išvydo geologai, kai įėjo į trobą, buvo panašus į viduramžius. Troba, kažkokiu būdu sutverta iš bet ko, kas pasitaikė po ranka, buvo labiau panaši į urvą, kuriame buvo šalta kaip rūsyje. Grindys buvo padarytos iš kedrų ir bulvių lupenų. Apsižiūrėję patamsyje, svečiai pamatė, kad kambarys yra tik vienas. Jis buvo siauras, apleistas ir nesuvokiamai nešvarus. Stebėtina, bet ten gyveno penkių žmonių šeima.

„Vėl kilo gniuždanti tyla, kuri staiga buvo nutraukta. Ir tik tada mes pamatėme dviejų moterų siluetus. Viena isterikavo ir meldėsi: „Tai mums už nuodėmes, už nuodėmes…“ Kita, besilaikydama už stulpo… lėtai sėdo ant grindų. Šviesa iš langelio krito ant jos išsiplėtusių, mirtinai išsigandusių akių, ir mes supratome: reikia greičiau išeiti į lauką.“

Mokslininkai išskubėjo išėjo iš trobos ir pasitraukė į šoną. Ten jie išsitraukė sumuštinius ir pradėjo valgyti. Maždaug po pusvalandžio durys atsivėrė, ir iš trobos išėjo trys figūros – senis ir dvi jo dukros. Isterikos pėdsakų nebebuvo – tik išgąstis ir „atviras smalsumas“. Trys keisti pesonažai atsargiai priėjo prie svečių ir atsisėdo šalia, atsisakinėdami visko, kuo juos buvo bandoma pavaišinti – arbata, duona. Jie tik tvirtino: „Mums to nereikia!“ Kai G. Pismenskaja paklausė, ar jie kada nors valgė duoną, senis atsakė: „Aš tai valgęs. O jos ne. Net nemačiusios.“ Bent jau jo kalba buvo suprantama. O štai dukros kalbėjo kalba, kuri buvo iškreipta ilgų atsiskyrimo metų. „Kai seserys kalbėdavo tarpusavyje, jų balsai primindavo sulėtintą, pritildytą burkavimą.“

 

Lykovų gyvenvietė

 

Palaipsniui po kelių vizitų pavyko sužinoti visą šios šeimos istoriją. Senis buvo vardu Karpas Lykovas, ir jis buvo sentikis – fundamentalistinės rusų stačiatikybės sektos narys, kuri laikosi papročių, nepakitusių nuo XVII amžiaus. Sentikius persekiodavo dar nuo Petro I laikų, ir K. Lykovas kalbėjo apie tai taip, tarsi viskas įvyko vakar. Jam Petras I buvo asmeninis priešas ir „antikristas žmogaus pavidale“. Jis tvirtino, kad turi įtikinamų įrodymų, nes caras savo bandymų modernizuoti Rusiją metu „krikščionims kirpdavo barzdas“. Tačiau ant tos ilgaamžės neapykantos krito ir šviežesnis nepasitenkinimas: Karpas pradėjo skųstis dėl kažkokio pirklio, kuris XX amžiaus pradžioje atsisakė padovanoti sentikiams bulvių.

Viskas Lykovų šeimai tapo dar blogiau, kai į valdžią atėjo ateistai bolševikai. Prie sovietinės valdžios izoliuotos sentikių bendruomenės, pabėgusios į Sibirą nuo persekiojimų, pradėjo bėgti vis toliau ir toliau nuo civilizacijos. Ketvirtojo dešimtmečio valymo metais, kai išpuoliai buvo vykdomi prieš pačią krikščionybę, komunistai nužudė Karpo brolį prie pat jų kaimo, kai Karpas kartu su juo darbavosi. Karpas pasiėmė savo šeimą ir bėgo į mišką.

Tai nutiko 1936 metais, ir Lykovų tuo metu buvo tik keturi – Karpas, jo žmona Akulina, 9 metų sūnus Savinas ir dukra Natalja, kuriai viso labo buvo 2 metukai. Paėmę su savimi kažkiek savo turto ir sėklų, jis išėjo į taigą, kur pastatė keletą trobų, kol galiausiai apsistojo stabilioje vietoje. Ten atsirado dar du vaikai – Dmitrijus gimė 1940 metais, o Agafja – 1943 metais. Jaunesnieji Lykovų vaikai pažinojo tik savo šeimos narius. Viską, ką Agafja ir Dmitrijus žinojo apie išorinį pasaulį, jiems papasakojo tėvai. Pagrindine šeimos pramoga buvo sapnų atpasakojimas.

 

Agafja ir Karpas

 

Lykovų vaikai žinojo, kad yra tokių vietų, kurias vadina miestais, kur žmonės tankiai gyvena aukštuose namuose. Jie girdėjo, kad yra ir kitų šalių be Rusijos. Tačiau jiems šios sąvokos buvo ne daugiau kaip abstrakcija. Vienintelis dalykas, kurį jie skaitė, buvo maldaknygės ir senovinė šeimos Biblija. Akulina mokė vaikus skaityti ir rašyti pagal Evangeliją. Kai Agafijai parodė arklio piešinį, ji atpažino jį iš biblijinių istorijų, kurias skaitė mama.

Jeigu sunku iki galo suprasti šios šeimos atsiskyrimą, tai suvokti, koks sunkus buvo jų gyvenimas, gerokai lengviau. Nusigauti iki Lykovų gyvenvietės pėsčiomis neįtikėtinai sunku, netgi jeigu plaukti valtimi iš Abakano. Rašytojas V. Peskovas, pats save paskyręs šios šeimos metraštininku, papasakojo, kad savo pirmojo vizito pas Lykovus metu jie važiavo 250 kilometrų, tačiau nepamatė nei vienos žmonių gyvenvietės.

Išgyventi šioje vietoje buvo beveik neįmanoma. Besiremdami vien tik savo asmeninėmis atsargomis, Lykovai bandė bent kažkaip rasti pamainą tiems keliems civilizacijos daiktams, kuriuos jie atsinešė į taigą. Pavyzdžiui, jie bandydavo pasigaminti savo batus. Visi jų rūbai buvo sulopyti iki begalybės. Rūbus bandė pasigaminti ir patys.

Lykovai visus savo daiktus tampėsi su savimi po taigą. Bet jokių metalo pakaitalų jie nerado. Du virduliai tarnavo labai ilgai, bet kai juos galutinai suėdė rūdys, vienintele medžiaga jiems tapo beržo žievė. Jos ant ugnies statyti negalėjo, todėl maisto gaminimas tapo itin sudėtingas. Kai geologai aptiko Lykovų šeimą, pagrindinis jų patiekalas buvo bulvių blynai su kanapių sėklomis.

Tam tikra prasme taiga turėjo ir privalumų. Prie gyvenvietės buvo šaltas švarus upelis, daugybė įvairių uogų, daugybė malkų, nenubaidyti žvėrys. Tačiau Lykovai nuolatos gyveno badaudami. Tik šešto dešimtmečio pabaigoje, kai Dmitrijus užaugo, jie pirmą kartą pradėjo medžioti žvėris, kurie jiems suteikdavo mėsos ir kailių. Kadangi Lykovai neturėjo ne tik ginklo, bet net ir lanko su strėlėmis medžioti jie galėjo tik iškasdami duobes arba persekiodami gyvūną kalnuose, kol jis visiškai nuvargdavo. Dmitrijus buvo stebėtinai ištvermingas ir galėjo žiemą medžioti netgi basas. Kartais jis išeidavo iš namų keletui dienų, o vėliau grįždavo per keturiasdešimties laipsnių šaltį su briedžiu ant pečių. Tačiau dažniausiai gyventi tekdavo be mėsos, ir laikui bėgant jų dieta tapo labai vienpusiška. Laukiniai gyvūnai naikino jų morkų derlių, ir šeštojo dešimtmečio pabaigą Agafja prisimena kaip „bado metus“: „Tada mes valgydavome medžių žievę.“

 

Geologė ir Lykovų šeimos nariai

 

Badas tokiomis aplinkybėmis buvo didelis pavojus, o 1961 metais birželį iškrito sniegas. Didžiulis šaltis sunaikino viską, kas augo jų darže, ir šeima buvo priversta maitintis odiniais batais ir ta pačia žieve. Akulina visą savo maistą atiduodavo vaikams, ir pati tais metais mirė iš bado. Likusius šeimos narius išgelbėjo tai, ką jie laiko stebuklu: atsitiktinis rugių grūdelis, išaugęs darže. Vienintelę varpą Lykovai itin saugojo dieną ir naktį, baidydami peles ir voveres.

Kai sovietų geologai susipažino su Lykovų šeima ir pažino juos artimiau, jie suprato, kad anksčiau iki galo neįvertino atsiskyrėlių sugebėjimų ir proto. Kiekvienas šeimos narys buvo ryški asmenybė. Senis Karpas džiaugėsi kiekviena naujove, kurią geologai atnešdavo iš stovyklos. Jis atkakliai atsisakydavo patikėti, kad žmogus pabuvojo Mėnulyje, tačiau greitai susitaikė su mintimi apie orbitoje skraidančius palydovus. Lykovai dar šeštajame dešimtmetyje pastebėjo, kad „žvaigždės pradėjo greičiau skraidyti po dangų“. O pats Karpas sugalvojo visą teoriją, aiškindamas šį reiškinį.

Tačiau labiausiai Karpą nustebino permatomas maišelis iš polietileno. „Viešpatie, ką sumįslijo – stiklas, o lamdosi!“, – šaukė Karpas. Be to, Karpas tvirtai laikėsi įsikibęs savo šeimos galvos statuso, nors jau prasidėjo devintasis dešimtmetis. Jį neramino tai, kas bus po to, kai jis mirs.

Jauni Karpo vaikai puikiai sutardavo su „ateiviais“, buvo atviri permainoms ir naujovėms. „Fanatizmas pas Agafiją nelabai pastebimas“, – rašo V. Peskovas. Jis tuo metu jau buvo supratęs, kad jaunesnioji Lykovų dukra turi puikų humoro jausmą ir ironiją, moka pajuokauti ir iš savęs. Neįprasta Agafijos kalba – jos monotoniškas balsas, paprastus žodžius jį ištempia pagal skiemenis – kai kuriuos įtikino, kad ji nėra protinga. Tačiau iš tiesų ji buvo itin sumani, ir šeimoje, kuri neturėjo kalendoriaus, ėmėsi sudėtingo uždavinio – vesti laiko apskaitą. Ji nebijojo sunkaus darbo. Vėlyvą rudenį ji pradėjo kasti naują urvą-rūsį, dirbdama netgi naktį. Kai V. Peskovas paklausė jos, ar jai nebaisu vienai miško gilumoje naktį, jį atsakė: „O kas baisaus, kas man čia pakenks?“

Bet iš visų Lykovų mylimiausiu geologams tapo Dmitrijus. Jis buvo nuostabus medžiotojas ir žvejys, iki smulkmenų žinojęs visus taigos ypatumus. Jis buvo žingeidžiausias ir tikras šios šeimos lyderis. Būtent jis sugebėjo pastatyti troboje krosnį, sukūrė maisto atsargų saugojimo sistemą. Jis galėjo ištisas dienas rankiniu būdu pjauti ir skaldyti malkas iš nuverstų medžių. Nenuostabu, kad jį sužavėjo techninės geologų pademonstruotos naujovės. Kai geologų ir Lykovų santykiai pasiekė naują lygmenį, ir Lykovai sutiko apsilankyti geologų stovykloje, Dmitrijus praleido daugybę valandų mažytėje lentpjūvėje, stebėdamas, kaip greitai galima buvo pjauti medieną pjūklu. Rąstas, su kuriuo Dmitrijus kankinosi visą dieną ar net daugiau, čia virsdavo į tvarkingas lentas per kelias minutes.

K. Lykovas ilgai kovojo su savimi, kad susilaikytų nuo visų naujovių. Kai jis pirmą kartą susipažino su geologais, priėmė vienintelę dovaną – druską. (Be druskos 40 metų gyvenęs Karpas teigė, kad tai buvo „tikra kankynė“). Tačiau laikui bėgant jie pradėjo imti vis daugiau dovanų. Jie džiaugėsi dovanomis iš naujo artimiausio draugo, geologo Erofejaus Sedovo, kuris visą savo laisvą laiką praleido padėdamas Lykovų darže. Jie priėmė peilius, šakutes, grūdų. Vėliau netgi paėmė ir rašiklį su popieriumi, elektrinį žibintuvą. Didžiąją dalį šių naujovių jie priėmė su skaudančia širdimi, tačiau televizorius, kurį jie pamatė geologų stovykloje, buvo itin viliojantis. Visą laiką, kai jie ateidavo į svečius, atsisėsdavo priešais televizorių. Karpas įsitaisydavo tiesiai prieš ekraną. Pažiūrėjęs televizorių, jis puldavo melstis.

Tačiau liūdniausia buvo tai, kad netrukus Lykovų šeima pradėjo mažėti. 1981 metų rudenį trys iš keturių vaikų vienas po kito mirė. Savinas ir Natalija kentėjo nuo inkstų nepakankamumo, o dar prisidėjo geologų atneštos bakterijos ir virusai – gilioje izoliacijoje gyvenantys žmonės neturėjo įgyto imuniteto daugeliui šiandien įprastų ligų. Taip ir Dmitrijus mirė nuo plaučių uždegimo.

Jo mirtis sukrėtė geologus, kuris iš visų jėgų bandė išgelbėti vyrą. Jie siūlė iškviesti sraigtasparnį ir nugabenti jį į ligoninę, bet Dmitrijus atsisakė palikti savo šeimą ir religiją, kuri jį lydėjo visą gyvenimą. „Mums tai neleistina. Kiek dievas duos, tiek ir gyvensiu“, – teigė jis.

Kai tris Lykovus palaidojo, geologai pabandė įkalbėti Karpą ir Agafiją išvažiuoti iš taigos, sugrįžti pas giminaičius. Tačiau likusieji Lykovai net galvoti apie tai nenorėjo. Jie padėjo remontuoti savo trobą ir liko joje gyventi.

Karpas mirė 1988 metų vasario 16 dieną – lygiai po 27 metai nuo savo žmonos Akulinos mirties. Agafija su geologų pagalba palaidojo jį ir grįžo namo. Ten ji gyvena iki šiol. Dabar jai – 70 metų ir ją karts nuo karto aplanko žurnalistai ir mokslininkai. Apie Agafija ir jos istoriją bei kitus panašaus tikėjimo stačiatikius yra sukurtas ir dokumentinis filmas.

Šaltinis

 

 

0 2766

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 1813

Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“ – potencialių išdavikų – veiklos sėkme? Teigiamas atsakymas labai nuliūdintų šio teksto autorių, nes reikštų, kad Lietuvos ir Rusijos patriotai yra pasmerkti būti amžini priešai ir santykiuose su savo geopolitine varžove remtis ne savo šalį mylinčiais piliečiais (t. y. patriotais), bet ją išduoti pasiruošusia „penktąja kolona“. Laimei, rašantis šias eilutes yra laisvas nuo tokio pesimizmo, o išlaisvina jį žinojimas, kad daug apie „penktąją koloną“ Lietuvoje samprotaujančių nėra tikrieji šalies patriotai, todėl jų peršama bičiuliavimosi su Rusijos „penktąja kolona“ logika anaiptol nėra neišvengiama. Aiškumo dėlei reikia iš karto pasakyti, kas šiame tekste nelaikoma tikruoju patriotizmu. Juo nelaikoma tokia „meilė“ savo šaliai, kuri negali egzistuoti be neapykantos kitai šaliai. Juo nelaikomos ir kitos dvi iškrypusios „meilės“ savo šaliai formos. Pirmosios poetinė išraiška yra ruso Vladimiro Pečiorino (1807–1885) eilės: Как сладостно отчизну ненавидеть и жадно ждать ее уничтоженья („Kaip saldu nekęsti tėvynės ir godžiai laukti jos sunaikinimo“). Tai „meilė“, kurios objektas laikomas tokiu šlykščiu ir buvimo nevertu, jog būtent iš meilės jam daroma viskas, kad jis – ne tik pasaulio, bet ir savo paties labui – tiesiog kuo greičiau išnyktų. Kiek žinoma šio teksto autoriui, tokia „meilė“ ypač būdinga kai kuriems dviejų šalių – Rusijos ir JAV – intelektualams. Kita iškrypusios „meilės“ savo šaliai forma yra tada, kai šalis mylima kaip teritorija, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Kai apie patriotizmą samprotauja neoliberalių oligarchijų politinis elitas, už jo kalbų paprastai slypi būtent toks „tėvynės meilės“ supratimas. Jei dėl kokių nors priežasčių – tarkime, dėl šaliai įvestų tarptautinių ekonominių sankcijų – bendrapiliečių apiplėšinėjimas tampa neefektyvus ir pinigų šeimininkų (globalių palūkininkų) nemalonėn patekusios neoliberalios oligarchijos elito turtai pradeda greitai tirpti, yra didelė tikimybė, kad patriotizmo figos lapelis bematant nukris, kartu apnuogindamas tikrąją – transnacionalinę, kosmopolitinę – neoliberalios oligarchijos elito esmę. Vakarykščiai „patriotai“ tokiu būdu tampa „penktąja kolona“. Net tarus, kad Vakarų neoliberalios oligarchijos su JAV priešakyje, priešindamosi savo grobuoniškai prigimčiai, Ukrainos konflikto kontekste veikia vedamos pirmiausia kilnaus ir nesavanaudiško tikslo apginti „tarptautinę teisę“ (jų pačių ne kartą sulaužytą) ir sustabdyti kitą neoliberalųjį plėšrūną, akivaizdu, kad šio tikslo yra siekiama tikintis, jog Rusijai taikomos sankcijos jos neoliberalaus valdančiojo elito gretose galų gale išprovokuos vieną niekšingiausių puolusiai žmogaus prigimčiai būdingų poelgių – išdavystę.

Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas įkūnija krikščionybės išdavystę ir yra pragaištingo Vakarų kelio, kurio pradžia paženklinta „Proto deivės“ garbinimu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – vienas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų, – tąsa. Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas yra nuo Dievo atsiskyrusio proto ambicija įgyvendinti vieną iš krikščioniškosios Tiesos aspektų. Laisvė, lygybė ir brolybė Kristuje – tokia yra ši Tiesa, kurios aspektai, būdami atskirti nuo Kristaus (ką ir padarė revoliucija savo garsiajame šūkyje), virsta hekatombas žmogiškųjų aukų ryjančiais stabais. Komunizmas buvo „lygybės“ įgyvendinimo projektas. Neoliberalizmas yra „laisvės“ įgyvendinimo projektas. Būdami iš esmės antikrikščioniškos dvasios užmojai, abu šie projektai yra lygybės ir laisvės karikatūros, kuriomis, be viso kito, tyčiojamasi iš brolybės. Tačiau abiem projektams būdinga tam tikra įtikinimo ir klaidinimo galia, kurios paveiktiesiems gresia perspektyva tapti savo šalies išdavikais. Galima priklausyti „penktajai kolonai“ tikint (dažnai – visai nuoširdžiai), kad komunizmas iš tikrųjų įgyvendina pilnutinį socialinį teisingumą, o jį eksportuojanti šalis visam pasauliui (taigi ir mano šaliai) neša „šviesią ateitį“. Bet galima priklausyti „penktajai kolonai“ ir tikint, kad neoliberalizmas – ir pagrindinė jį eksportuojanti šalis – įkūnija tikrąją laisvę, dėl kurios privalu kovoti su šiai laisvei besipriešinančia savo šalies valdžia. Komunizmo melo akivaizdoje ypač svarbu buvo turėti dvasių skyrimo dovaną, apie kurią rašo apaštalas Paulius (1 Kor 12, 1–3). Ne mažiau svarbi ši dovana yra ir neoliberalizmo melo akivaizdoje.

Visiems žinoma Salomėjos Nėries istorija. Didžiausios lietuvių poetės – kaip ir kai kurių kitų mūsų intelektualų – tragedijos išvengė Antanas Maceina, puikiai jautęs kapitalizmo neteisingumą ir gebėjęs įvertinti komunizmo pasiekimus. Knygoje „Buržuazijos žlugimas“ (išleistoje, beje, 1940 m.) filosofas rašė: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. […] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Vis dėlto A. Maceinos diagnozė visiškai nedviprasmiška: „Bolševizmas yra satanistinis […]“ (Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992, p. 334–335). A. Maceina turėjo dvasių skyrimo dovaną. S. Nėris jos stokojo.

Vakarų ir Rusijos neoliberalių oligarchijų konflikto sąlygomis dvasių skyrimo dovanos turėjimas vėl tampa nepaprastai aktualus. Kas yra „penktoji kolona“ neoliberalioje Rusijos oligarchijoje? Tai gana marga publika, kurioje esama ir žmonių, nuoširdžiai manančių, kad siekia gėrio savo tėvynei. (O ar S. Nėris siekė blogio Lietuvai?) Vis dėlto Rusijos „penktosios kolonos“ branduolį sudaro dar didesni liberalai už tuos, kurie šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje valdo Rusija vadinamą teritoriją. Jiems atrodo, kad neoliberali Rusija yra nepakankamai liberali, kad joje per mažai „laisvės“ ir kad dėl jos didesnio liberalumo leistina susidėti su pasauliniu neoliberalizmo flagmanu, t. y. tapti JAV politikos įrankiu Rusijos viduje. Didžioji jų dalis yra sėkmingai išsivadavę iš religijos ir Rusijoje klestinčią (jų požiūriu) „homofobiją“ smerkiantys piliečiai. Kitaip – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš neoliberalios Lietuvos propagandos tapomo paveikslo – atrodo „penktoji kolona“ mūsų šalyje. Tai taip pat gana marga publika, kurios branduolį sudaro tikrai ne liberalai. (Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik liberaliomis save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“.) Iš visų kandidatų tapti šio negarbingo sambūrio nariais čia paminėsime tik žmones, kurie, skausmingai išgyvendami vadinamųjų „tradicinių“ vertybių eroziją Vakaruose, negali nematyti, kad Rusijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje – daugumos piliečių pasipriešinimas iš užsienio peršamoms, švelniai tariant, abejotinoms moralinėms naujovėms sulaukia sąjungininkų tarp politiką vykdančiųjų. Kitaip nei komunistinė Rusija, neoliberali Rusijos oligarchija negali suvilioti socialiai teisingos visuomenės iliuzija. Bet ar ji negali tapti tam tikru traukos centru bent daliai tų, kurie jaučiasi atstumti Vakaruose vykdomos „tradicinių“ vertybių griovimo politikos? Kai tokia politika brukama Lietuvoje argumentuojant, kad tokiu būdu šalis stipriau integruojama į Vakarų „vertybinę erdvę“ ir tolsta nuo „homofobinės“ Vladimiro Putino Rusijos, kyla klausimas, kokia dvasia slypi už tokios argumentacijos. A. Maceinai buvo aišku, kokia dvasia slypi už bolševizmo stebuklų. Šiandien, kai vienos lyties asmenų „šeimose“ auga vaikai, o pačių lyčių skaičius svyruoja tarp kelių ir keliolikos, kyla klausimas – kokia dvasia slypi už šių stebuklingų pokyčių?

Žvanginimo ginklais fone tvirtinimas, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra daugiau panašumų nei skirtumų, gali nuskambėti keistai. Bet įsivaizduokime psichiatrijos ligoninę, kurioje gyvena napoleonai, cezariai, aristoteliai, da vinčiai, kleopatros, aleksandrai makedoniečiai, nefertitės, Egipto faraonai ir visas Olimpas graikų dievų. Marga publika, skirtingos asmenybės. Tačiau visoms joms bendra tai, kad visos jos – psichikos ligoniai, prižiūrimi pulko gydytojų su ligoninės vyriausiuoju gydytoju priešakyje. Visas neoliberalus pasaulis – milžiniška psichiatrijos ligoninė, nuo realybės atitverta aukšta propagandos siena. Ir visi jo gyventojai – ligoniai, prižiūrimi tikrąją diagnozę žinančių gydytojų komandos. Juk ar gali būti sveika visuomenė, kurioje šventikas viešai propaguoja „ikoną“ su Stalino atvaizdu? (Vienas iš Stalino „nuopelnų“ esąs tas, kad jo dėka Rusijoje daugybė žmonių pelnė kankinių vainiką ir dabar yra šventieji danguje.) Ar gali būti sveika visuomenė, kurioje populiariausią dainų konkursą laimi barzdotas transvestitas? Ar gali būti sveika visuomenė, kurios įvaizdžio neatsiejama dalimi tapo šaudymai mokyklų klasėse ir universitetų auditorijose? „Hanibalas prie vartų!“ – sklinda iš psichiatrijos ligoninės kieme esančio garsiakalbio. Ir iš palatų į dangų kyla švento pasipiktinimo balsai: „Kartagina turi būti sugriauta!“

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie šioje šalyje vis stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą, aišku, reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV arba Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Tame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais“. Tie žmonės ne tik priešpriešina save Rusijos „penktajai kolonai“, bet ir nuosekliai kritikuoja tuos valdžioje esančius ir „patriotus“ vaidinančius oligarchus, kurie myli Rusiją kaip teritoriją, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Būtent jie, o ne liberalioji „penktoji kolona“ yra tikroji „opozicija“, siekianti Rusijos išvadavimo iš neoliberalizmo jungo. (Tai, kas neoliberalios Vakarų propagandos vadinama tikrąja „opozicija“ Rusijoje – liberalioji „penktoji kolona“, – iš tikrųjų nėra jokia opozicija pačiam neoliberalizmui. „Penktoji kolona“ viso labo siekia vieną neoliberalų režimą pakeisti kitu neoliberaliu režimu, kitaip tariant, atsisėsti į Putino & Co vietą ir toliau apiplėšinėti Rusijos žmones, – tik šį kartą su džiaugsmingu Vakarų pritarimu, kas, beje, jau buvo valdant Borisui Jelcinui.) Rašantis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti (ir ne taip retai, deja, yra) Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu, – ne visada, bet, deja, dažnai, – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai liberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. O tai, kad neoliberalios Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik „liberaliomis“ save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“, jam tik įrodo, jog pastaroji yra verta ne didesnės pagarbos už tą, kuris už trisdešimt sidabrinių išdavė savo mokytoją.

Daugybė reiškinių – pradedant Ukrainoje pralietu ir vis dar liejamu krauju ir baigiant baisiu Lietuvos demografiniu nukraujavimu, prie pasaulinių rekordų artėjančia alkoholio vartojimo ir savižudybių statistika – verčia konstatuoti milžinišką 23 metų neoliberalizmo viešpatavimo pokomunistinėje erdvėje nesėkmę. Ši nesėkmė dar turi visas galimybes – jei Ukrainos krizė (pati savaime arba kaip kitų įvykių dalis) taps Trečiojo pasaulinio karo preliudija – virsti pasauline katastrofa ir visos žmonijos bankrotu. Jei komunizmas buvo blogis (o jis, be abejonės, buvo blogis), būtų galima tikėtis, kad išsivadavimas iš jo pokomunistinėje erdvėje sukurs daugiau arba mažiau harmoningo tautų vystymosi ir bendrabūvio sąlygas. Bet šito neįvyko. Vietoj vystymosi ir taikaus bendrabūvio turime nykstančią Lietuvą, kraujuojančią Ukrainą, dešimtis milijonų visoje pokomunistinėje erdvėje emigracijos, alkoholizmo, narkomanijos sužalotų likimų ir savižudybėmis pasibaigusių gyvenimų. Visa tai liudija neoliberalizmą esant ne gėriu ir ne tikruoju išsivadavimu, bet vienur geriau, kitur prasčiau už gražių iškabų pasislėpusiu (pvz., Lietuvoje savo tikrąją esmę jis labai sėkmingai dangsto šventu 1991 m. iškovotos Nepriklausomybės vardu) blogiu ir naujais pančiais. Dabar, kai neoliberalus pasaulis yra purtomas krizių, kai neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūne atsivėrė nauja kraujuojanti žaizda Ukrainoje, kalbos apie tautų draugystę mūsų regione – šiame globalios psichiatrijos ligoninės korpuse – gali pasirodyti naivios ar net ciniškos. Vis dėlto neoliberalizmo sukeltoje globalioje krizėje – kurios vienas iš aspektų yra Ukrainos krizė – šio teksto autorius norėtų matyti ligonių skausmingo išgijimo pradžią. Aišku, viskas gali baigtis ir daug liūdniau. Kad ir kokia reali ši niūri perspektyva, autorius leidžia sau užbaigti mintimi apie galimybę pasaulio, kuriame vienos mūsų regiono šalies patriotai, bendraudami su kitos mūsų regiono šalies atstovais, pirmenybę teiks tos šalies patriotams, o ne jos „penktajai kolonai“.

Andrius Martinkus
2014 10 14

0 2098
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1897

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 31831

Žinomo politiko Džiuljeto Kjezos nuomone pasaulis išgyvena civilizacinės paradigmos kaitos epochą. Vartotojų visuomenė daugiau nebegali egzistuoti: baigiasi planetos resursai, o finansinė politika, kuri užtikrina vartotojų visuomenės funkcionavimą, pateko į aklavietę. Naujo pasaulio gimimo scenarijus gali būti bauginantis, turint galvoje, kad realiai pinigų civilizaciją, Kjezos nuomone, kontroliuoja 9 žmonės, stambiausių bankų korporacijų savininkai. Rusija gi atsidūrė palankioje situacijoje, kadangi turi pakankamai resursų, tačiau rusų elitas dar nesuvokė, kad pasaulis, į kurį jie veržiasi, žūsta,

PASTARŲJŲ TRIJŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ, PINIGŲ CIVILIZACIJA PASITRAUKS

-Mes gyvename pereinamojo laikotarpio pradžioje ir šis laikotarpis neturi precedento istorijoje. Jis galėjo prasidėti dar prieš 10 metų, tačiau Amerika 2001 metais rugsėjo 11 įvykiais atidėjo krizę septyneriems metams. Atidėjo, bet neatšaukė. Ir 2008 metais ji atėjo. Kam ši epocha bus naudinga – sunku pasakyti, bet jau aišku, kad pastarųjų trijų šimtmečių istorija eina į pabaigą. Šiandien akivaizdu, kad neįmanoma pažanga uždaroje resursų sistemoje, pasaulis pasiekė vystymosi ribą. Visi, kas teigia, kad ankstesnė sistema išliks – meluoja. Anglis, nafta, netgi uranas – visi planetos resursai beveik išsemti ir tik laiko klausimas, kada jie galutinai pasibaigs. Visos mūsų realijos, viskas, prie ko mes pripratę – pasikeis. Pinigų civilizacija pasitrauks.

-Ar ne per anksti jūs ją laidojate, pone Kjeza? Šiuolaikinės visuomenės kritikai šiek tiek perdeda krizės mastą, jums taip neatrodo?

-Ne, tai iš tiesų globalinė krizė. Tame tarpe energetinė krizė. Netgi vandens mes šiandien vartojame daugiau, nei gamta gali mums duoti. Ir kas bus kai 300 milijonų žmonių per sekančius 10 metų pajus šio resurso trūkumą? Mes gaminame atliekas, kurios negali būti perdirbtos net teoriškai. Mes pakeitėme pačios gamtos kursą.

-Apie ekologiją kalba daug kas. Vyriausybės jai išleidžia didžiules sumas, gyventojai balsuoja už ekologines vienų ar kitų partijų programas…

-Reikia suprasti, kad ankstesnė demokratija jau miršta. Europoje pusė gyventojų nebevaikšto į rinkimus, ir anaiptol ne dėl savo apolitiškumo. Daugybei žmonių nepakanka jų interesų atstovavimo valdžioje. Aš anaiptol nesu nusistatęs prieš parlamentus, vietines tarybas ir panašiai. Tiesiog reikia kurti naują atstovavimo sistemą, naujas partijas ir judėjimus. Ir tas sąjūdis turi eiti iš apačios.

-Su kokiais lozungais?

-Su savęs apribojimo lozungais. Šiandien reikia pradėti save apriboti, keisti save ir savo gyvenimo būdą. Reikalinga kultūrinė, organizacinė, politinė revoliucija, reikia mažinti energijos vartojimą.

GYVENAME RINKAI

-Manote, kad pasaulyje atsiras pakankamai žmonių, kurie gera valia pasirengę save apriboti? Pasaulyje, kurio didžioji dalis neprivalgo?

-Kalbu ne apie badaujančius. Bet netgi tie, kurie galėtų save apriboti, negalvoja apie tai. Nes mumis manipuliuoja ir mus kvailina. Žmonės buvo paversti įrankiais, skirtais prekėms pirkti. Didžiosios daugumos protai kontroliuojami. Mes gyvename rinkos labui, kai dirbame ir kai ilsimės. Būtent rinka diktuoja mūsų veiksmus. Mes nesame laisvi žmonės. Žurnalistai turi paaiškinti tai žmonėms. Tačiau žiniasklaida apie tai tyli. Televizija 24 valandas per parą kala mums, kad reikia pirkti daiktus, kad mūsų vertybių skalė – tai perkamoji galia. Realiai šiuolaikinėje televizijoje informacijos tėra ne daugiau kaip 8%. Visa kita – reklama ir pramogos. Ir žmogų formuoja būtent tie 92 procentai.

-Tai natūralu, juk TV gyvena iš reklamos. Kas išlaikys TV, jeigu ji liausis pardavinėti? Ką jūs siūlote?

-Pradžiai aš nacionalizuočiau žiniasklaidą. Prieš 50 metų žmogaus asmenybė formavosi šeimoje, mokykloje, kartais – bažnyčioje. Šiandien 90% jaunų žmonių mąstymo formuoja TV. Televizija tapo svarbiausia kultūrine struktūra visame pasaulyje nuo JAV iki Indijos ir Kinijos. Žiniasklaidos sistema – tai fundamentalios žmonių teisės, o jos negali būti privatizuotos. Jas reikia sugrąžinti valstybei ir žmonėms. Papasakoti apie situaciją planetoje be TV kanalų neįmanoma. O vietoje to televizorius įkalbinėja mus nusipirkti dar vieną automobilį. Lygiai taip pat esu tikras, kad reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie spausdina pinigus. Mes prarandame pinigų kontrolę.

-O kas tokie „mes“?

-Valstybės, valstybių piliečiai. Gruodžio viduryje New York Times paskelbė pirmame puslapyje straipsnį – apie tai, kad kiekvieną mėnesį kokiame nors Volstrito restorane susirenka 9 pasaulinių bankų vadovai: Goldman Sachs, UBS, Bank of America, Deutsche Bank ir pan. Kiekvieną mėnesį tie devyni žmonės priima sprendimus, kurie daro įtaką 7 milijardams žmonių: koks bus bedarbių procentas pasaulyje, kiek žmonių mirs iš bado, kiek vyriausybių bus nuversta, kiek ministrų bus nupirkta ir t.t. Tai respektabilūs nusikaltėliai, tačiau jie įtakingesni už bet kurį pasaulio politinį lyderį. Jie turi realią valdžią – pinigų valdžią.

AMERIKA – TAI GERAI APSIGINKLAVĘS BANKROTAS

-Ir visgi šiandien nėra pagrindo manyti, kad gamybos ir vartojimo augimas artimiausioje ateityje bus apribotas.

-Žinoma. Dar daugiau – jeigu milijardas kinų pradės valgyti mėsą ir gerti pieną taip, kaip tai darome mes – po 10 metų mums visiems nebeliks vietos šioje planetoje. O kai nebebus vietos – ką tai reikš? Dar 1998 metais JAV buvo paskelbtas dokumentas „Project for the new American century“. Jame pranašiškai rašoma, kad 2017 metais Kinija taps didžiausia grėsme JAV saugumui. Viskas pildosi.

-Jūs pritariate tezei, kad pagrindinę grėsmę planetoje kelia Kinija?

-Ne, patį didžiausią pavojų dabar kelia Niujorkas, Volstritas ir JAV. Doleris šiandien jau miręs, Amerika – bankrotas. Tačiau labai gerai ginkluotas bankrotas. Beje, ekonominės atakos prieš Graikiją ir Airiją suorganizuotos tik tam, kad būtų sumažintas ES valiutos ir Europos apskritai suverinitetas. Juk realiai euras šiandien stipresnis už dolerį, bent jau dėl tos priežasties, kad ES skolos mažesnės nei Amerikos. Dėl to, beje, ir manau, kad euras nedings.

EUROPA KAIP POLITINIS IR KULTŪRINIS FENOMENAS EGZISTUOS IR TOLIAU

-Tačiau Europa irgi turi daug silpnų vietų. Gyventojai sensta, valdžia priversta įsivežti imigrantus, o šie – ypač musulmonai – nenori asimiliuotis, įtampa didėja. Merkel ir Sarkozy jau pripažino, kad multikultūralizmo politika žlugo.

-Aš netikiu multikultūralizmo žlugimu. Islamo fundamentalizmo pavojus – tai Amerikos projektas, kuris startavo 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Mes patys sukūrėme demokratijos eksporto idėją. Irakas ir Afganistanas pademonstravo šios sistemos negyvybingumą. Kaip ir klaidingą Vakarų nuomonę, kad visos tautos ir šalys turi nueiti tą patį kelią, kaip ir patys Vakarai.

-Islamo pasaulis gyvena viename laikmetyje, mes – kitame. Ar tai jų kaltė? Ne, tiesiog laiko ir situacijos pojūčiai visiškai kitokie. Be to, būtent mes sukūrėme globalizaciją, mes grobiame resursus.

-Šiandien akivaizdu, kad Europai objektyviai reikalingi 20 milijonų imigrantų, o mes nesugebėsime jų priimti. Dėl to jie ateina neturėdami jokios galimybės gyventi normaliai. Supraskite, globalizacija – tai žmonių, vadinasi, ir kultūrų judėjimas.

-Ar pritariate nuogąstavimams, kad Europa ištirps imigrantų sraute?

-Aš manau, kad Europa kaip politinis ir kultūrinis fenomenas egzistuos ir toliau. Žinoma, kontinente vykstantys procesai labai sudėtingi. Juk iki šiol pasaulyje dar nebuvo precedento, kad 27 valstybės susijungtų taikiu būdu. Be to, pusė dabartinės ES šiandien yra „europietiška“, o kita pusė – „amerikietiška“ (kalba eina apie Vakarų ir Rytų Europą). Dabartinė regiono krizė tai pats sudėtingiausias momentas jo istorijoje.

Beje, aš manau, kad Rusija galėtų suvaidinti didelį vaidmenį Europoje. Dar daugiau – būtina suvienyti šių dviejų galybių jėgas, integruoti interesus. Europa šiandien niekam nekelia grėsmės. Rusija irgi neims niekam grasinti, kai prasidės resursų deficitas, bent jau dėl to, kad visus reikalingus resursus ji turi pas save šalyje. Ir drauge Europa su Rusija gali vaidinti didelė raminantį vaidmenį visame pasaulyje. Kol kas gi visus „nuramina“ Amerika.

BEPRASMIŠKA PIRKTI BILIETĄ Į SKĘSTANTĮ LAIVĄ

-Jūs apie 20 metų dirbote Maskvoje laikraščių l’Unita ir La Stampa reporteriu. Rusija šiandien išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus savo istorijoje. Kur link ji, jūsų nuomone, dreifuoja?

-Sunku pasakyti. Aš pats nepakankamai gerai suprantu, kas ten vyksta. Iš vienos pusės matau, kad Rusija turi milžiniškas galimybes daryti įtaką tarptautiniams reikalams. Iš kitos pusės su apgailestavimu stebiu, kad Rusija kol kas veikia po senovei – gina tiktai pati save. Taip ji, beje, ir suvokiama Vakarų visuomenėje. Niekada paskutiniu laiku negirdėjau iš Rusijos pusės stambaus masto idėjų apie tai, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis. Aš pateiksiu pavyzdį – Amerikos imperija buvo sukurta dėl to, kad amerikiečiai sugebėjo paskelbti pasauliui žinią: viskas, kas atitinka jų ,amerikiečių. interesus – atitinka viso pasaulio interesus. Jie labai gerai padirbėjo ties idėja šalies, kuri kalba visų vardu. Taip kad jeigu Rusija ir toliau duos signalus apie savo galią, bet ir toliau gins tik pati save – tai mažai ką sudomins. Tai nesudomins kad ir tos pačios Europos ir tai – silpniausias Rusijos momentas. Jei rusai nori pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą gerąja šio žodžio prasme, jie turi norėti daryti įtaką toje pereinamoje situacijoje, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis. Reikia siųsti pasauliui žinias apie vienijimąsi, apie resursų vartojimo apribojimus – kad jų užtektų visiems. Ant šitų pamatų galima kurti didžiąją pasaulinę politiką.

-Kaip Rusija gali propaguoti savęs apribojimą, jei ten valdantieji demonstruoja pasauliui tiesiog pašėlusį vartotojiškumą? Argi jūs nematote, kad tą šalį valdo tos pasaulėžiūros, su kuria jūs raginate pabaigti, adeptai?

-Man rodos, kad Rusijos vadovai šios naujos situacijos dar nesuvokė. Rusijos vadovybė šiandien daug laiko skiria Amerikai ir labai mažai – tai pačiai Kinijai. Tačiau XXI amžius nebus Amerikos amžiumi. Ir beprasmiška Rusijai šiandien pirkti bilietą į skęstantį laivą. Lošti reikia kitomis kryptimis.