Tags Posts tagged with "Rugsėjo 11"

Rugsėjo 11

0 1733

Tačiau grįžkime į 2001 rugsėjo 11. Įvykiai iškart po teroro akto klostėsi pašėlusiu tempu. Jau sekančią dieną paskelbiama Kongreso rezoliucija 1368 „Amerikos teisė savigynai“, kuri faktiškai legalizavo teisę į agresiją. Rugsėjo 13-ą dieną, kad visuomenė būtų dar labiau įkaitinta, evakuojami Baltieji rūmai – neva sprogimų tikimybė vis dar egzistuoja. Rugsėjo 14 dieną Kongresas leidžia Bušui panaudoti bet kokią jėgą prieš bet kokią valstybę, organizaciją ar asmenį, kurie parengė, atliko ar palengvino atlikti rugsėjo 11-osios teroro aktą. Spalio 7 dieną Bušas paskelbė, kad įsakė atakuoti teroristų ir talibų stovyklas Afganistane. Taip prasidėjo amerikiečių karinė operacija „Nepalaužiama laisvė“.

Įdomu, kad aukšto rango amerikiečių analitiko Vongo rašte, skirtame JAV armijos Strateginių tyrimų institutui, sakoma: „Dabartinis karinių veiksmų palaikymas visuomenėje savo lygiu panašus į tą, kurio būta po Perl Harboro antpuolio. Amerikiečiai šiandien tvirtina, kad laiko karinius veiksmus leistinais, kad jie yra už ilgalaikį karą ir kad jiems užteks valios iškęsti visas neigiamas karo pasekmes“.

Dar anksčiau, rugsėjo 11 dieną, Henris Kisindžeris rašė: „Vyriausybei turi būti patikėta misija užtikrinti sistemingas atsakomąsias priemones, kurios, kaip mes tikimės, pasiektų tą patį rezultatą, kurį pasiekėme po Perl Harboro – sugriautų tą sistemą, kuri atsakingą už užpuolimą. Ši sistema – tai teroristinių organizacijų, kurios slepiasi konkrečiose valstybėse, sistema“.

Labai simboliška, kad ir Kisindžeris, ir Vongas prisimena Perl Harborą. Kas jau kas, o Kisindžeris tikrai negali nežinoti, kad Perl Harboras – tai provokacija. Jis sulygina Perl Harborą su Rugsėjo 11 ir tokiu būdu netiesiogiai prasiplepa. Argi ne keista, kad jau rugsėjo 11 dieną jis žino, kokie teroristai tai padarė ir susieja juos su Bagdadu ir Kabulu?

2000 metų rugsėjį JAV vyriausybė paviešino projektą „Naujajam amerikietiškam amžiui“ – „Amerikos gynybos pertvarką“. Tarp jo autorių – Dikas Čeinis, Džebas Bušas, Donaldas Ramsfeldas. Projekte sakoma: „Pertvarkymo (pasaulio) procesas, net jeigu jis sukels revoliucinius pokyčius, greičiausiai bus ilgas, jeigu nenutiks kokio nors katastrofiško ir viską pagreitinančio įvykio, panašaus į naują Perl Harborą“. Ir vėl Perl Harboras – kaip modelis, kaip sprendimo būdas. Žmonės, kurie puikiausiai žino, kas ten nutiko, kalba apie tai, kad jiems reikalingas naujas Perl Harboras.

2003 metais prasideda britų ir amerikiečių agresija Irake. Ir jeigu Afganistanas – tai geopolitika ir narkotikai, tai Irakas – geopolitika, nafta ir kelias į arabų pasaulio pertvarkymą, į Amerikos transnacionalinėms korporacijoms naudingo chaoso, pavadinto „Didžiaisiais Artimaisiais Rytais“ sukūrimą. Reikia pasakyti, kad narkotikų srautas ir klanų, kurie kontroliuoja narkotikus, interesai vaidina labai didelį vaidmenį visuose pokyčiuose, kurie įvyko Artimuosiuose Rytuose, pradedant amerikiečių agresija prieš Afganistaną ir baigiant taip vadinamu „arabų pavasariu“. Iki Amerikos įsiveržimo talibai sumažino heroino gamybą Afganistane, o po invazijos gamyba staigiai pakilo. Amerikos įsiveržimas į Iraką užtikrino JAV kariniam elitui labai nemenką pajamų šaltinį. Ir ne tik amerikiečių, bet ir anglų elitui, kadangi heroino gamybos zona Afganistane, kaip prasiplepėjo vienas amerikiečių generolas – tai britų MI6 atsakomybės zona. Apskritai analitikų, kurie užsiima narkotikų srautų tyrimais, nuomone, 90% narkotikų gamybos kontroliuoja trys spectarnybos – MI6, CŽV ir Mosadas. Likusius 10% savo rankose laiko įvairios mafijinės struktūros. Labai lengva šiandien Bleirui atgailauti ir aiškinti, kad karas Irake buvo klaida. Darbas jau padarytas ir niekas už jį neatsakė.

Dar apie prasiplepėjimus. 2002 metų rugsėjį Bušo administracija paskelbė dokumentą, pavadinimu „Nacionalinės JAV saugumo strategijos“. Jame yra tiesiog puiki frazė: „Rugsėjo 11 įvykiai atvėrė mums gigantiškas perspektyvas“. Nuostabus dalykas: Amerika atvirai kalba apie savo planus ir perspektyvas, o pasaulio žiniasklaida tyli.

Kai TSRS numušė įsibrovusį į jos teritoriją Pietų Korėjos „Boingą“, pasaulio žiniasklaida išsikraustė iš proto, kaltindama TSRS visomis nuodėmėmis. Neaptarinėsiu čia klausimo apie tai, ar išties tada buvo numuštas keleivinis lėktuvas, ar kažkoks kitas „Boingas“, o keleivinį nutupdė Okinavoje, paėmę iš keleivių pasižadėjimą 25 metus neviešinti įvykio. Šio pasižadėjimo terminas baigėsi 2008 metais. Priminsiu geriau kitą dalyką: po penkių metų, 1988-aisiais, virš Persų įlankos (ne virš Amerikos!) amerikiečių lėktuvnešis numušė Irano „Boingą“. Žuvo 300 žmonių. Ronaldas Reiganas pareiškė, kad gaila, jog žuvo žmonės, tačiau lėktuvnešio kapitonas, tegu ir suklydo, bet veikė visiškai teisingai, kadangi nutarė, kad lėktuvas kelia grėsmę. Pasaulio žiniasklaida nepuolė kritikuoti nei Reigano, nei Amerikos. Taigi – kai kažką numuša TSRS, tai yra neleistina, visai kas kita, kai tą patį padaro „laisva ir demokratiška“ Amerika – tai normalu.

Tai, kad rugsėjo 11-oji leido amerikiečiams išspręsti visą eilę užsienio politikos uždavinių – yra viena šio reikalo pusė, išorinė. Ne mažiau svarbi vidinė pusė. Negalima nesutikti su tais žurnalistais ir analitikais, kurie daro prielaidą, kad sprogimai dangoraižiuose tapo prologu kardinaliems pokyčiams šalies viduje. Fasadas, žinoma, liko senas, tačiau ėmė keistis politinis režimas. Vykdomoji valdžia sukūrė naujas struktūras, leidžiančias naudoti vidaus politikoje metodus, kuriuos XX amžiuje CŽV ir armija naudojo užsienyje.

Amerika de facto pavirto karine imperija. Apie tai labai gerai papasakota Čalmerso Džonsono trilogijoje „Blowback“, „The sorrows of empire“ ir „Nemesis“. Tai žinomas analitikas, CŽV žmogus. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jis, susirūpinęs dėl to, kas vyksta Amerikoje, parašė šią trilogiją, kurioje parodė, kad prezidentaujant Klintonui įvyko labai rimti pokyčiai. Čalmerso nuomone, kariškiai de facto paėmė šalį savo kontrolėn. O rugsėjo 11 įvykiai leido tą de facto paversti de jure. Kokiu būdu?

2001 spalio 8 Amerikoje buvo sukurtas Tėvynės saugumo biuras (Office of Homeland security), jo vadovu tapo Timas Ridžas. Šis įvykis padarė pradžią dar gilesnei Amerikos valstybinio aparato reformai. Šis Biuras tapo lygiavertis Nacionalinio saugumo tarybai ir iš esmės pavirto kažkuo panašaus į II Pasaulinio karo laikų Karinės mobilizacijos biurą. 2001 spalio 26 priimtas „Patriotic act“ smarkiai išplėtė tyrimo organų įgaliojimus, sugriežtino Amerikos gyventojų kontrolę, palaimino policijos savivalę. Taip, prisidengdamos teroru, JAV institucionalizavo ir juridiškai įteisino policinę valstybę.

2002 lapkritį, gynybos nuo terorizmo pretekstu, Bušas aktyvizavo programą „Total information awareness“. Ji leidžia vyriausybei be jokių apribojimų rinkti bet kokią informaciją apie visus, kas tą vyriausybę domina, visose pasaulio duomenų bazėse. Atsakingu už šią programą buvo paskirtas admirolas Džonas Poindeksteris. Šis žmogus buvo įsipainiojęs į Irangeito skandalą, įsiplieskusį per Irako-Irano karą ir susijęs su slaptu Irano ginklavimu, kuriuo užsiėmė JAV ir Izraelis. Tyrimas tęsėsi labai ilgai ir tik 1999 metais jis gavo 18 mėnesių kalėjimo už sunaikinimą dokumentų, kurie bylojo apie jo kaltę.

Be šito „Totalinio informuotumo“ amerikiečiai paleido dar vieną informacinės kontrolės programą – „Matricą“ (koks pavadinimas!). Prisidengus antiteroristinės informacijos rinkimu, šita programa renka duomenis apie visus JAV piliečius ir jų polinkius. Ne veltui nemažai analitikų kalba, kad jeigu 10-ame dešimtmetyje Amerika iš respublikos pavirto karine imperija, tai po rugsėjo 11-osios ji sparčiai virsta naujuoju Reichu, fašistine valstybe. Straipsnyje „Fašistinės Amerikos teokratinės valstybės atsiradimas“, kuris pasirodė 2002 metų vasarį, žurnalistai Džonas Stentonas ir Veinas Medsenas rašo: „Istorikai prisimins, kad tarp 2001 lapkričio ir 2002 vasario, demokratija tokia, kokią ją įsivaizdavo JAV nepriklausomybės ir konstitucijos kūrėjai, mirė. Ir kol demokratija mirė, pasaulį išvydo nauja fašistinė ir teokratinė Amerikos valstybė“.

Kaip sako anglai: „Every acquisition is loss and every loss is an acquisition“ – „Kiekvienas įgijimas yra praradimas ir kiekvienas praradimas yra įgijimas“. Amerikos neokonai prezidentaujant Bušui pažadino Artimuosiuose Rytuose tokias jėgas, kurių dabar nepajėgia suvaldyti. Amerika persitempė. Amerikiečiams reikia trauktis iš regiono dabartiniu pavidalu ir sugrįžti, įgavusi kažkokį kitą.

O kol Amerika keis pavidalą, jai reikalingas kontroliuojamas chaosas, kurį dabar ir kuria islamistai, kuriuos R. Labevjeras pavadino „amerikietiškos globalizacijos šunimis ant grandinės“. Kaip dažnai nutinka istorijoje, sprendžiant trumpalaikes problemas, prisikuriama problemų, kurios atsilieps tolimesnėje ateityje. Šiandien jau aišku: situacijos Artimuosiuose Rytuose amerikiečiai nebekontroliuoja, chaosas darosi nebevaldomas ir atsisuko prieš pačius jo kūrėjus, kurie suklupo Sirijoje, susidūrę su Rusijos, Kinijos, Irano ir kai kurių kitų jėgų pozicijomis. Tokioje situacijoje negalima atmesti, kad besitraukiantis hegemonas patirs nervų priepuolį, ypač jei prezidente taps moteris, kurią Amerikoje praminė Killary Klinton. Amerikos žurnalistai Klintonų šeimos aplinkoje priskaičiavo apie 400 keistų mirčių. Jeigu tai tiesa, turime reikalą su nauja Boni ir Klaido pora, tik ne iš Holivudo filmų, o realia.

Reikia turėti galvoje, kad žmonės, nesugebantys sutramdyti nervų priepuolių, ar tai būtų kasdieninis gyvenimas, ar politika, puikiai išmano jėgos kalbą. Tada jie laikosi savo pažadų. Kadafis, neturėdamas realios galios – patikėjo ir žuvo. Apie tokius personažus, kuriuos šiandien neretais vadina „partneriais“, Šekspyro Hamletas savo laiku pasakė: „…kuriais aš kaip dviem gyvatėmis tikiu“ (whom I will trust as I will adders’ fanged). Štai taip mes ir turime tikėti pasiūlymais gerinti santykius ir daug kuo kitu.

Kai dėl rugsėjo 11 įvykių, tai visos tiesos mes tikriausiai nesužinosime niekada. Tačiau šiandien visos detalės ir nereikalingos. Praktiškai viskas buvo aišku nuo pat pradžios – yra puikus klausimas: kam tai naudinga? Manau, dabar, kai Amerika atsidūrė gerokai prastesnėje situacijoje nei XX amžiaus pabaigoje, mums vėl tenka laukti karo. CŽV pasirengusi.

Skirtingai nei Mosadas ar Mi6, CŽV dirba labai grubiai, su klaidomis, jų operacijos siūtos baltais siūlais. Tačiau tam ir reikalinga žiniasklaida, kuri tuos baltus siūlus paskui užmaskuoja. Žurnalistai Amerikoje taip įsimiklino, kad net žymi dalis profesūros, intelektualinis elitas, tiki, kad bokštus rugsėjo 11 susprogdino ben Ladenas. Aš tokiais atvejais jiems atsakau: „O Kenedį nušovė Li Harvis Osvaldas. Ir veikė, jis, žinoma, vienas – kaip anksčiau Butas, nušovęs Linkolną ir Sirhanas Sirhanas, nušovęs Robertą Kenedį“. Tyrimas baigtas – pamirškite. Bet mes vargu ar pamiršime rugsėjo 11, kadangi būtent nuo šios provokacijos prasidėjo, iš viso sprendžiant, paskutinis beviltiškas agresyviausio anglosaksų viršūnių segmento puolimas, kurio tikslas – išsigelbėti, paaukojus didžiumą žmonijos.

0 4181

Šiais metais 9/11 įvykiams sukanka 15 metų. Ryte Niujorke po nuvarytų (pagal oficialią versiją bent jau) keleivinių lėktuvų smūgių sugriuvo Pasaulinio prekybos centro bokštai. Kaip pranešė žiniasklaida, vakare Vašingtone dar vienas keleivinis lėktuvas smogė į Pentagoną.

Būtent su šiuo lėktuvu vėliau tyrėjai turėjo daugiausiai problemų, kadangi nebuvo aptikta jo liekanų, kaip ir keleivių palaikų, o skylė sienoje buvo žymiai mažesnė už to lėktuvo sparnų plotį.

Redakcija: Rekomenduojame pažiūrėti šią laidą apie Rugsėjo 11.

Tai anaiptol ne vienintelis keistumas, susijęs su bokštų dvynių katastrofa.

Oficialus žuvusių skaičius – 2843 žmonės. Niujorke – siaubingi sugriovimai, tačiau vidury griuvėsių aptinka absoliučiai sveiką automobilį, kuriame guli absoliučiai nenukentėję ir absoliučiai švarūs, nesusitepę, neišterlioti katastrofos ir gaisro metu lėktuvų nuvarytojų pasai bei Koranas.

Jau tą pačią dieną prezidentas Bušas pareiškė, kad tai arabų teroristų darbas. CŽV šefas Džordžas Tenetas pranešė, kad užčiuopė Al Kaidos pėdsakus. Staiga paaiškėjo, kad viskas buvo sekama, stebima, žinoma, tačiau nieko negalima buvo padaryti!

Tyrimas išaiškino labai daug oficialios versijos neatitikimų su faktais. Pavyzdžiui, 40 minučių po lėktuvų užgrobimo nebuvo ryšio su Federaline aviacijos agentūra ir Šiaurės Amerikos aerokosminės erdvės gynybos vadovybe. Žurnalistai užfiksavo painiavą Diko Čeinio ir Donaldo Ramsfeldo parodymuose. Valdžia pripažino, kad spectarnybos ją įspėjo apie ruošiamus teroro aktus, tačiau nieko nesiėmė. Tą pačią rugsėjo 11 dieną vyko karinės pratybos, per kurias buvo imituojamas lėktuvo užgrobimas. Gilberto Čestertono apsakyme „Sulaužyta špaga“ į klausimą „kur protingas žmogus slepia akmenukus?“, Tėvas Braunas atsako: „Tarp akmenukų ant jūros kranto“. Ar gali būti geresnė priedanga už tokias pratybas?

Ir vis dėlto, nežiūrint į visą šią painiavą, Kino-Zelikovo komisija padarė geležinę išvadą – tai buvo teroro aktas, dėl kurio kalta al Kaida. Komisija nesugebėjo atsakyti į visą eilę klausimų. Kodėl bokštai susmuko taip „tvarkingai“? Kodėl gaisrininkai girdėjo sprogimus pastatuose?

Yra daugiau keistumų. Pavyzdžiui, FEMA atstovas Tomas Kenis savo interviu rugsėjo 12 dieną pasakė, kad gelbėtojų brigados atvyko į Niujorką pirmadienį, rugsėjo 10 dieną, kad kitą rytą galėtu iškart imtis darbo. Meras Džiulianis irgi pranešė, kad rugsėjo 10 dieną gelbėtojus įkūrė 92-ojoje prieplaukoje, kuri po sprogimo tapo gelbėjimo operacijos vadaviete. Klausimas – tai kruopštus pasirengimas netikėtam teroro aktui?

Žurnalas Newsweek 2001 rugsėjo 24 dieną parašė, kad rugsėjo 10 grupė Pentagono karininkų atšaukė savo skrydžius sekančiam rytui. O 2002 vasarį paaiškėjo, kad grupė verslininkų, kurie paprastai rengdavo savo pasitarimus prekybos centro dangoraižiuose, rugsėjo 11 dieną iškeliavo posėdžiauti net į Nebraskos valstiją.

Kaip pastebi Viktoras Fridmanas, labai įdomaus tyrimo apie 9/11 autorius, pirmomis rugsėjo dienomis biržoje viešpatavo labai tikslingas aktyvumas. Jo nuomone, kai kas buvo puikiai informuotas apie būsimus sprogimus, nes opcionų santykis buvo toks, kad kai kas iškart susišlavė 10-15 milijardų dolerių. O dangoraižių savininkas, didelis Izraelio draugas Laris Silverstainas gavo 5 milijardus iš draudimo bendrovės.

Buvo liudijimų ir prieš teroro aktą. Vienas įvykis nutiko 2001 metų birželį, kai ufologas Viljamas Kuperis, knygos „Žirgas blyškusis“ autorius, pareiškė, kad rugsėjį ar, vėliausiai spalį Amerikoje įvyks rimti teroro aktai, kurių kaltininku bus paskelbtas žmogus, vardu Usama ben Ladenas. Šis žmogus turėjo unikalios informacijos, dėl to nieko keisto, kad 2001 metų pabaigoje Kuperį nušovė policininkai, paskelbę, kad jis mėgino priešintis pareigūnams, o paskui bandė pabėgti. Policininkams, kurie tai sakė, niekas nepranešė, kad Kuperis yra Vietnamo veteranas invalidas, ir kad su protezu vietoje vienos kojos smarkiai nepabėgiosi. Baigiant policijos temą: kaip pasakoja liudininkai, po to kai sugriuvo pirmasis bokštas, prie antrojo buvo skubiai pasiųsta policija, kuri pradėjo vaikyti žmones nuo dangoraižio.

Taip pat akivaizdžiu liudijimu tapo tas faktas, kad jau 2001 metų liepą derybose su Pakistanu amerikiečiai atvirai pareiškė, jog spalį jie įsiverš į Afganistaną. Rugsėjį, dar prieš sprogimus, Anglija per kasmetines pratybas Essential Harvest pradėjo patį didžiausią jūrų pajėgų sutelkimą palei Pakistano krantus. Tuo pat metu NATO pratybos Europoje baigėsi tuo, kad 40 000 kareivių buvo permesta į Pakistaną.

Amerikiečiai apskritai turi puikią tradiciją – sprendžiant geopolitines problemas, sukurti situacijas, panašias į rugsėjo 11. Pavyzdžiui, 1898 vasario 15 Havanos reide, amerikiečių šarvuotyje „Meinas“ nugriaudėjo sprogimas. Laivo komanda: 266 žmonės, iš jų 260 juodaodžių ir 6 baltieji karininkai. Yra duomenų, kad kai įvyko sprogimas, baltųjų karininkų laive nebuvo. Savo laivo žūtimi amerikiečiai apkaltino ispanus ir tai tapo pretekstu Amerikos-Ispanijos karui. Rezultatas: Kuba tapo Amerikos pusiau kolonija.

Sekantis numeris amerikiečių šūvių į save pačius programoje – incidentas su laineriu „Luzitanija“. Nors laivas buvo paskandintas 1917 balandžio 2 dieną, būtent šis įvykis tapo lūžio momentu formuojant karingas nuotaikas amerikiečių tarpe. Apie šį įdomų įvykį verta papasakoti smulkiau.

Nors „Luzitanija“ buvo keleivinis laivas, kuriuo plaukė 1200 žmonių, iš jų 195 amerikiečiai, tačiau vežė jis, pažeisdamas visas karo meto taisykles, 6 milijonus šaudmenų komplektų, skirtų Antantės šalims. Šaudmenis apmokėjo Morganai. Apie tai sužinoję, vokiečiai sumokėjo amerikiečių laikraščiams ir paprašė išspausdinti skelbimą, kad jie nerekomenduoja Amerikos piliečiams plaukti „Luzitanija“, kadangi laivas plukdo amuniciją ir pagal karo laikmečio taisykles jis automatiškai tampa taikiniu. Tačiau tik vienas laikraštis De Moino mieste Ajovos valstijoje paskelbė šį įspėjimą. Kiti 49 laikraščiai susilaikė, kadangi Valstybės departamentas rekomendavo jiems palaukti, kol bus išsiaiškintos aplinkybės. Jų, suprantama, niekas nesiaiškino ir laivas išplaukė. Jis perplaukė Atlantą, įplaukė į Lamanšą ir ėmė laukti locmano laivo „Džuno“. Paskui kapitonas netikėtai gavo pranešimą, kad pirmasis admiraliteto lordas Čerčilis pasiuntė minėtą locmaną labai toli, ir laukti jo teks ilgai. Garlaivį visą laiką stebėję vokiečiai suprato, kad daugiau laukti nebegalima ir reikia lainerį skandinti, nes 6 milijonai šaudmenų komplektų – labai rimta. Duodamas įsakymas „sunaikinti“. Anglai perima šį įsakymą, tačiau visiškai nereaguoja. „Luzitaniją“ sėkmingai paskandina ir tai tampa viena iš priežasčių Amerikai įstoti į karą.

Negalima neprisiminti ir 1941 gruodžio 7-osios įvykių, kai 350 japonų lėktuvų užgriuvo amerikiečių bazę Perl Harbore, sunaikino 200 lėktuvų ir keturis linijinius laivus, pražudydami daugiau kaip 2000 amerikiečių. Amerika pagaliau gavo pretekstą paskelbti karą Japonijai. Nuo to laiko amerikiečių tyrinėtojai daug nuveikė, kad išsiaiškintų šią situaciją. Dabar jau praktiškai įrodyta, kad prieš daugiau kaip metus iki Perl Harboro amerikiečiai nulaužė japonų kodus, vadinasi, jie buvo puikiausiai informuoti apie Japonijos planus. Tačiau Ruzveltas ir piršto nepajudino, nes jam reikėjo preteksto Amerikos įstojimui į karą.

Kalbant apie Ruzveltą, nepakenks prisiminti štai ką: teiginys „Naujasis Kursas išsprendė visas JAV problemas“ yra mitas. Taip, kažkokias problemas Ruzvelto programa išsprendė, tačiau sukūrė ir naujų. Šios problemos buvo tokios rimtos, kad ketvirto dešimtmečio viduryje Amerikos politinėje scenoje pasirodė labai pavojingas Ruzvelto priešininkas – Luizianos gubernatorius Hju Longas. Būtent jis tapo Roberto Peno Voreno romano „Visa karaliaus svita“ pagrindinio herojaus Vilio Starko prototipu. Longas buvo kairysis populistas, jis visoje Amerikoje pristeigė nuosavybės perskirstymo draugijų. Iki 1935 metų į jas užsirašė 8 milijonai žmonių. Ir tais pačiais metais Hju Longas nužudomas (Apie šį asmenį rašėme šiame straipsnyje). Padarė tai, kaip ir priklauso Amerikoje – vienišas šaulys. Šita schema mums žinoma iš Kenedžių, Martino Liuterio Kingo, Linkolno nužudymų. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Amerikai atėjo metas pasirinkti: arba rimtos socialinės reformos, kurios gali sukelti sukrėtimus, arba pasaulinis karas. Beje, Ruzveltas ėmė vartoti terminą „pasaulinis karas“ metais anksčiau negu Hitleris.

Be jokios abejonės Perl Harboras išsprendė karo Japonijai paskelbimo problemą – juk Ruzveltas ėjo į rinkimus su tvirtais pažadais neleisti įvelti Amerikos į karą. Tuo pat metu ir jis, ir tos jėgos, kurios už jo stovėjo, puikiausiai suprato: kad taptų pasaulinės kapitalistinės sistemos hegemone, Amerika turi įstoti į karą, tiksliau, reikalingos aplinkybės, kurios privers JAV „smogti atgal“. Likimo ironija: viena paskutinių komisijų, nagrinėjusių Perl Harboro problemą, baigė savo darbą būtent 2001 rugsėjo 11 dieną. Ekspertai padarė išvadą, kad japonų torpedos buvo pernelyg pasenusios ir silpnos, kad pramuštų „Arizonos“ šarvus. Įvyko kažkas kito. Greičiausiai būta sprogimo pačiame kreiseryje. Tačiau kadangi rugsėjo 11 buvo susprogdinti bokštai dvyniai, Perl Harboras jau beveik nieko nebedomino.

Amerikietiškų pretekstų karams pradėti sąraše galima prisiminti ir incidentą Tonkino įlankoje 1964 metais, tapusį pretekstu įstoti į karą Vietname. Amerikiečiai rėkė visam pasauliui, kad šiaurės vietnamiečiai apšaudė juos neutraliuose vandenyse. Paskui paaiškėjo: šiaurės Vietnamo jūreiviai atidengė ugnį į įsibrovusį į teritorinius vandenis laivą, tačiau paaiškėjo tai tik po to, kai Amerika jau panaudojo savo pačios išprovokuotą incidentą karo veiksmams pradėti.

Kaip matome, amerikiečiai turi turtingą šūvių sau į koją istoriją. Kas norės sužinoti tikrąją istoriją – turės smarkiai pavargti, kad išsiaiškintų. Kas nepanorės, tas nuoširdžiai tikės, kad sprogimus suorganizavo al Kaida ir ben Ladenas.

Apie šį personažą jau daug prirašyta, tačiau trumpai papasakoti apie jį vis tiek verta, kadangi ši figūra akivaizdžiai demonstruoja, kokią struktūrą turi vieša ir, dideliu laipsniu, nevieša Amerikos politika.

Ben Ladenas gimė 1957 metais. 1979 metų gruodį jo globėjo, princo Turki al Feisalo, kuris daugiau kaip 20 metų vadovavo Saudo Arabijos spectarnyboms, pasiūlymu ben Ladenas ėmė vadovauti CŽV slaptų operacijų Afganistane finansiniams reikalams. Vadovavo jis pasitelkęs susistemintą informaciją, matricą, kuri arabiškai vadinama al Kaida (išvertus – „duomenų bazė“). Vėliau šitaip ėmė vadintis toji vaiduokliška organizacija (jos egzistavimu nemažai specialistų netiki), kurią amerikiečiai apkaltino sprogimais Niujorke.

Pasibaigus karui Afganistane islamistai skilo į tuos, kurie laikė Ameriką priešu ir tuos, kurie manė, kad su Amerika reikia draugauti ir kontaktuoti. Ben Ladenas atsidūrė Hasano al Turabi stovykloje, tapo antiamerikanistu. 1996 metais Usama paskelbia džichadą Amerikai ir Izraeliui. 1998 metais Dar es Salame ir Nairobyje įvyko teroro aktai, kur žuvo beveik 300 ir sužeista 4500 žmonių. Amerika viskuo apkaltina ben Ladeną ir paskelbia jo paiešką. Paskui ant jo pradedami „kabinti“ visi teroro aktai, įskaitant rugsėjo11. 2011 metais mums pranešė, kad Usama buvo nužudytas per specialią operaciją. Labai autoritetingų žmonių iš Vakarų spectarnybų nuomone, ben Ladeno nebuvo gyvųjų tarpe jau po 2007 metų. Kalbant apie 2011 metų susidorojimą, norėtųsi atkreipti dėmesį į šiuolaikinio Amerikos elito moralę. Žiniasklaida rodė, kaip Baltuosiuose rūmuose, priešais TV ekraną, pasižiūrėti šou, kaip bus žudomas žmogus, susirinko pirmieji valstybės asmenys. Tiktai „Wow!!!“ nesušuko, kaip Kadafio atveju, o visa kita – identiškas paveikslas: džiugus kruvinos žmogžudystės stebėjimas. Beje, visi amerikiečių specpajėgų kariai, dalyvavę šioje operacijoje, po pusantro ir dviejų mėnesių, atlikdami užduotis, pateko į pasalas pakankamai keistomis aplinkybėmis ir beveik visi buvo sunaikinti. Ar juos tikrai likvidavo, kad sumerktų galus į vandenį, ar tiesiog paslėpė, kad išgelbėtų nuo galimo keršto – nežinia.

„Teroristo Nr 1“ istorijoje įdomu ir tai, kad ben Ladenų šeima turėjo privilegijuotą padėtį ir labai senus ryšius su Bušų bei Saudų šeimomis. Pakanka vieno pavyzdžio. 1979 metais islamistai susprogdino mečetę Mekoje. Pašaudė piligrimus, užgrobė pačią mečetę. Visus šio teroro akto dalyvius sugavo ir nubaudė mirtimi. Išskyrus vieną, tą patį, kuris aprūpino banditus sunkvežimiais. Nes jis priklausė ben Ladenų šeimai. Iš esmės Bušai, Saudai, ben Ladenai – tai vienas ekonominis vienetas. Ben Ladeno finansinės grupės pinigus Amerikoje tvarkė CarlyleGroup, kuri užima 11-ą vietą tarp JAV karinės pramonės korporacijų. Grupė buvo sukurta 1987 metais, joje dirbo tokie žmonės kaip buvęs CŽV šefas Frenkas Karlučis, buvęs Anglijos premjeras Meidžoras ir Džordžas Bušas vyresnysis. Pats Bušas jaunesnysis ne kartą turėjo reikalų su ben Ladenų šeimos nariais. Pavyzdžiui tada, kai darė pinigus iš nelegalių finansinių operacijų firmoje HarkenEnergyCorporation, tada jis pasiskolino labai stambią sumą iš vieno vyresniojo ben Ladeno brolio ir grąžinti jos nesugebėjo. Šis brolis vėliau žuvo aviakatastrofoje virš JAV teritorijos. Kai kurie žurnalistai daro prielaidą, kad katastrofa galėjo būti suorganizuota nevykusio skolininko tėvo – tuometinio prezidento Bušo Vyresniojo įsakymu.

Redakcija: Apie Bušų ir Bin Ladenų šeimų santykius galima pamatyti šiame video (filmas buvo draudžiamas JAV): Spausti čia.