Tags Posts tagged with "rublis"

rublis

0 1581
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada, apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“
Tai istorija apie paskutinį, nebaigtą Stalino projektą – auksinį rublį
Tai istorija kai rublis kadaise galėjo tapti viena iš rezervinių pasaulio valiutų, tolimais 1950.
Jūsų žiniai: šiandien pasauline rezervine valiuta yra: JAV doleris, Euras, japoniška Jena, britų Svaras sterlingas, Šveicarijos Frankas. Dar yra viena speciali Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valiuta – SDR. (nuo 2016.10.01 rezervine valiuta tapo ir Kinijos juanis. Red. pastaba)
“Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“ (Stalinas)
Truputis istorijos
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje (1941, birželio 22), TSRS aukso atsargos sudarė 2600 tonų aukso ir jis buvo mūsų teritorijoje.
TSRS aukso dėka, 1941 rugpjūtį, pirmaisiais karo mėnesiais iš antihitlerinės koalicijos narių pradėjo gauti labai reikalingą ginkluotę ir strateginę medžiagą (visų pirma iš Anglijos ir JAV).
1942 metais TSRS prisijungė prie tarptautinės programos Lend –liz, jungiančios 27 šalių ekonomikas. (Oficialus sprendimas dėl TSRS įstojimą į lend-lizą JAV prezidento fiksuotas tik 1942 birželio 11 dieną).
Tarybų Sąjungoje, buvo sukurta galinga aukso kasybos pramonė, kuri per metus šalies atsargas padidindavo daugiau nei 100 tonų (kasmet!). Aukso gavyba buvo paskelbta strategine pramonės šaka ir visa kas lietė auksą, o ypač jo gavybą, buvo paslaptis.
Už aukso gavybą buvo atsakingas Berija, NKVD vadovas, o didžioji dalis šalies aukso (70%) buvo išgaunama Kolyme, kalinių ir laisvai samdomų Dalstroj tresto darbuotojų (Magadanas). Visas išgaunamas auksas buvo kaupiamas Valstybiniame ižde.
Tarybinis rublis, pradedant 1937, buvo pririštas prie JAV dolerio. O kaina už auksą, tuo laiku irgi buvo skaičiuojama JAV doleriais.
Auksinis rublis
1950 metų vasarį Centrinis TSRS statistikos biuras, pagal skubų Stalino užsakymą perskaičiavo naujojo rublio valiutos kursą. Kad sulyginti perkamąją dolerio ir rublio galią, buvo išrinktos naudingiausios Tarybų Sąjungai prekės.
Pavyzdžiui, grupėje „Drabužiai“, buvo sulyginti, palyginus brangūs šiaurės Amerikos gabardinų paltai su prieinama kaina perdažytais raudonosios armijos paltais iš karinių atsargų;
Grupėje „Avalynė“ – sulygino odinius ir kerzinius batus ir taip toliau. Laikydami tarybines prekes kokybiškesnėmis ir ilgaamžėmis, specialistai pridėjo, kas vadinama, „iš viso“ dar 13-15 % ( pataisyta dėl dolerio kainos kintamumo) ir gavosi skaičius – 14 rublių už dolerį.
Pasak A. Zverevo ir tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo M.Z. Saburovo (sunkiosios mašinų pramonės ministras 1954-1958 metais), tame dalyvavusio kinų premjero Čžou Enlaja ir Envero Chodži (valdžiusio Albaniją 1947 -1985 metais), vasario 27 dieną, savo garsiuoju mėlynuoju pieštuku, Stalinas perbraukė jam duotus paskaičiavimus ir parašė: „ Daugių daugiausiai – 4 rubliai“.
Iki tol (iki 1947 metų!), už amerikietišką dolerį mokėdavo 53 rublius.
1950 metais, vasario 28 dieną MT Taryba perskaičiavo rublį į pastovaus aukso bazę. Paskelbto rublio aukso kiekis sudarė 0.222168 gramo gryno aukso; buvo nustatyta mažmeninė 1 gramo aukso kaina – 4,45 rublio.
Pasirašydamas dokumentą dėl auksinio rublio užtikrinimo, Stalinas pareiškė:
Amerikiečiai tikrai, visomis įmanomomis priemonėmis bandys atsikratyti dolerių pertekliaus, sukauptų karo metais ir išleistų daugeliui nuo jų priklausančių šalių pagalbai. Mes su mūsų sąjungininkais turime neleisti tam įvykti.“
1950 metais kovo 1 dieną, tarybiniuose laikraščiuose buvo publikuotas TSRS Vyriausybės dekretas, kuriame buvo skelbiama:
„Vakaruose vyko ir iki šiol tęsiasi valiutų nuvertėjimas, kas privedė iki Europos valiutų devalvacijos. Kalbant apie JAV – joje nesiliauja masinio vartojimo prekių kainų augimas, auga infliacija, apie tai ne kartą skelbė JAV vyriausybės atstovai, tai privedė prie dolerio perkamosios galios sumažėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių – rublio perkamoji galia tapo aukštesnė nei jo oficialus kursas.“
Atsižvelgdama į tai, Tarybų vyriausybė pripažino, kad būtina pakelti oficialų rublio kursą ir skaičiavimus vykdyti remiantis ne doleriu, o žymiai tvaresniu aukso pagrindu, atsižvelgiant į rublio turinį.
Tuo remdamiesi TSRS Ministrų Taryba nustatė:
  1. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustoti nustatinėti rublio kursą valiutomis, kurios remiasi doleriu ir persivesti į žymiai stabilesnį aukso standartą, pagal aukso rublio apibrėžimą.
  2. Nustatyti aukso rublį turinio vertę – 0.222168 gryno aukso.
  3. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustatyti Valstybinio banko aukso pirkimo kainą – 4 rubliai 45 kapeikos už 1 gramą gryno aukso.
  4. Nuo 1950.03.01 nustatyti kitų valiutų kursą, remiantis aukso rubliu, nustatytu 2 punkte:
4 rubliai už viena JAV dolerį, vietoj buvusių 5 rublių, 30 kapeikų.
11 rublių už 1 anglų svarą sterlingą, vietoj buvusių 14 rublių 84 kapeikų.
Pavesti TSRS Valstybiniam bankui atitinkamai paleisti rublio kursą kitų valiutų atžvilgiu. Tuo atveju jeigu keistųsi užsienio valiutų aukso turinys, TSRS Valstybinis bankas turėjo padaryti atitinkamus pakeitimus rublio ir valiutos santykyje.
Kinijos premjero Čžou Enlaja atsimena: „Stalinas rekomendavo griežtai reguliuoti nacionalinių pinigų kursą – kraštutiniu atveju iki ekonominės ir socialinės stabilizacijos šalyje“.
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt. I.V. Stalinas“
Kaip finansinės, o reiškia ir politinės nepriklausomybės nuo Vakarų pavyzdį, Stalinas nurodydavo Jugoslavijos pavyzdį, kurios valiuta buvo pririšta prie JAV dolerio ir britų sterlingo „krepšelio“. Stalinas sakė: „…anksčiau ar vėliau Vakarai Jugoslaviją „sugriaus“ ekonomiškai ir padalins politiškai …“
(Ši prognozė išsipildė praėjus 40 metų po Stalino mirties, 1991-1999 metais, kai karinis NATO blokas, palaikydami separatistus Jugoslavijoje, vykdė karinę agresiją ir suskaldė šalį.)
Tarpvalstybinė ESPT šalių aukso valiuta
Beveik visose socialistinėse šalyse buvo pravestos reformos, kurios suteikė galimybę vykdyti koordinuotą valiutinę – finansinę ir bendrą ekonominę politiką, įskaitant ir tarpvalstybinio auksinio rublio sukūrimą.
Būtent tais metais susiformavo Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT).
1949 metų sausį, į ją įstojo TSRS ir didžioji Rytų Europos šalių dalis (išskyrus Jugoslaviją), o 1950 metais, vasarį – VDR ir Albanija. Nuo 1953 metų sausį visos ESPT šalys- narės perėjo į vieną bendrą užsienio prekybos ir užsienio statistikos klasifikacijos sistemą.
Įdomi medžiaga yra publikuojama Stalino epochos tyrėjo, Aleksejaus Čičkino darbe „Užmiršta, senaties neturinti idėja“.
Jo duomenimis, 1952 metais Maskvoje įvyko tarptautinis ekonomikos susitikimas, kuriame TSRS, Rytų Europos šalys ir Kinija pasiūlė sukurti pasaulio prekybos zoną, alternatyvią dolerinei zonai.
Didžiulį susidomėjimą šiuo pasiūlymu parodė: Iranas, Etiopija, Argentina, Meksika, Urugvajus, Austrija, Suomija, Airija, Islandija.
Susitikime Stalinas pasiūlė sukurti savo „bendrą rinką“. Dar daugiau. Šiame susirinkime buvo iškelta idėja įvesti tarpvalstybinę atsiskaitomąją valiutą.
Turint omeny, kad alternatyvinės doleriui prekybos rinkos sukūrimo iniciatoriumi buvo TSRS, tad atsiskaitymams tarptautine valiuta tapti tokioje „bendroje rinkoje“ visus šansus turėjo tarybinis rublis, kurio kursas, prieš porą metų iki šio susitikimo, buvo nustatytas aukso pagrindu.
Kalbant paprasta kalba – pasaulyje galėjo atsirasti nauja pasaulinė valiuta – Stalino Aukso Rublis.
Kaip ji vadintųsi neturi jokios reikšmės – Tarybinis rublis, Rusiškas rublis, Stalino rublis ar „Stalinecas“ (Rusijos istorijoje yra buvę laisvai konvertuojamų pasaulyje – auksinis „ Kunigaikščio Vladimiro auksinis“, „Nikolalajevo auksinis červonsas“, „Lenino auksinis sėjėjas“).
Kinijos, Mongolijos, ESPT valstybių ir vyriausybių pasitarime, 1951 metais, Maskvoje, Stalinas pareiškė:
„Po to kai mes savo pinigus susiesime su auksu, galėsime kalbėti apie tarpvalstybinį aukso ekvivalentą savo tarpusavio atsiskaitymuose. Tam mes sukursime specialią tarpvalstybinę komisiją…“
Į komisijos sudėtį įėjo Rakoši (Vengrijos vadovas 1948-1956 metais), Gotvaldas (Čekoslovakijos vadovas 1948-1953 metais), Grotevolis (VDR vadovas 1949-1962 metai) ir Čžou Enlaja (Kinija).
Iš tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo, Maksimo Saburovo atsiminimų:
“… Socialistinių šalių specialistai jau 1952-53 metais pristatė 5 atsiskaitymo tarpvalstybinio atsiskaitymo variantus, su auksu susietos valiutos, kuri nebuvo susieta su doleriu, pagrindu.
Ją planavo įvesti nuo 1955 arba nuo 1960 metų. Stalinas pradžioje nustatė 1955 metus, bet mums pavyko jį įtikinti, kad pirma reikia pasiekti nuolatinio nacionalinių ekonomikų augimo ir nacionalinių pinigų perkamosios galios didinimo. Suderinti socialinį – ekonominį socialinių šalių planavimo charakterį ir tik tada įvesti tokią valiutą.
1953 metais vasarį, Stalinas, likus pusantro mėnesio iki jo mirties, sutiko su „ribiniu“ terminu – ne vėliau 1957 metų, Spalio 40-čiui. Jis baiminosi, kad po jo mirties projektas bus „palaidotas“. Taip iš tikrųjų ir atsitiko…“
Stalinas suprato, kad pasauliniai finansiniai rateliai ir visų pirma JAV, nežiūrės pro pirštus į alternatyvios pasaulinės valiutos sukūrimą, kuri yra aprūpinta aukso atsargomis ir nepririšta prie dolerio, ieškos visokių būdų kaip tai sustabdyti.
Kaip susilpninti TSRS ir neduoti galimybės atsirasti auksiniam rubliui?
Primesti TSRS karą, svetimoje teritorijoje.
Tai atsitiko Korėjoje, 1950 metais. 1950 metais, birželio 25 dieną prasidėjo Korėjos karas.
Karo pasekmės JAV: daugiau kaip 1 milijonas užmuštų, sužeistų ir belaisvių, didžiuliai kiekiai prarastos technikos ir ginkluotės, išleista 20 milijardų.
Tačiau pagrindinis JAV tikslas buvo pasiektas, apie kurį niekas tiesiog nežino ir linkę nekalbėti, juk Rusijos inteligentijos tarpe dar nėra priimtina blogai kalbėti apie Ameriką.
JAV turėjo strateginį tikslą: neleisti TSRS įvesti tarpvalstybinės auksinės valiutos – alternatyvos doleriui.
Chruščiovo era – atgal į Vakarus
Po Korėjos karo į ESBT planavo įstoti Kinija, Šiaurės Korėja, Mongolija, Vietnamas. Tačiau Korėjos karas baigėsi po Stalino mirties, o naujojo TSRS ir TSKP vadovybė ir asmeniškai N.S. Chruščiovas, pakeitė ekonominę orientaciją į provakarietišką …
Atėjęs į valdžią, N.S. Chruščiovas, davė suprasti visiems, kad tarpvalstybinio auksinio rublio idėja yra nesavalaikė. Ir vėl susiejo rublį prie dolerio.
Chruščiovas reformavo žemės ūkį, uždraudė daržus ir sodo sklypus, ir kovodamas su religija (netgi žadėjo „…visam pasauliui parodyti paskutinį popą“), kaip bausmę gavo sausrą ir prastą pasėlių šalyje. Ir pradėjo už auksą pirkti grūdus Amerikos kontinente …
Vos per kelis metus Chruščiovas sugebėjo į užsienį parduoti 2900 tonų aukso (vienintelis toks atvejis pasaulio istorijoje!), kuriuos sukaupė Stalinas ir kurie turėjo aprūpinti planuojamą tarpvalstybinės aukso valiutą – auksinį Stalino rublį.
Jeigu ne aukso pardavimas į užsienį, tai aukso atsargos mūsų šalyje 1964 metais būtų mažų mažiausiai 3150 tonų.
Maždaug tokį aukso atsargų kiekį 2010 metais turėjo visas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).
Palyginimui: valstybinės aukso atsargos JAV, saugomos JAV teritorijoje, sudaro – 8133,5 tonos.
Šiandien Rusijoje, mūsų nacionalinė valiuta – rublis. Rublis pririštas ne prie aukso kaip Stalino laikais, 1950 metais, o prie JAV dolerio. Kuo daugiau dolerių spausdins amerikiečiai ir leis juos į apyvartą, tuo „kūdesnis ir kūdesnis“ bus mūsų rublis.

2 1870

1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.

Kaip Chruščiovas tarybinį rublį pakeitė į dolerį arba kaip žlugo Tarybų Sąjunga.
1961 metų piniginė reforma
1961 metų piniginę reformą šiandien jau mažai kas atsimena. O šios reformos pasekmės Tarybų Sąjungai tapo lemtingomis. Sudėtingas ekonominis mechanizmas pradėjo braškėti. Tai buvo ne šiaip „nulių nurėžimas“. Tai buvo ne paprasta denominacija (denominacija – pinigų reforma, kurios metu sumažinamas valiutos nominalas).
1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.
„1961 metų pinigų reformą dažnai bando pristatyti kaip įprastinę denominaciją, panašią į tą, kuri buvo pravesta 1998 metais. „Nepašvęstųjų“ žinioms akimis, viskas atrodė gana paprasta: senieji stalininiai „antblauzdžiai“ buvo pakeisti naujais chruščioviškais „fantikais“, mažesniais savo dydžiu, tačiau gerokai brangesniais už gryną pinigą.

Senieji ir naujieji pinigai. 1961 metų piniginės kupiūros gerokai mažesnės.
Tuo metu apyvartoje buvę seno 1947 metų piniginiai pavyzdžiai, buvo keičiami be apribojimų į 1961 metų pinigus, santykiu 10:1, tokiu pat santykiu buvo pakeistos visos prekių kainos, darbo užmokesčio tarifai, pensijos, stipendijos ir pašalpos, mokestiniai įsipareigojimai ir sutartys. Visa tai buvo daroma, neva „siekiant palengvinti pinigų apyvartą ir suteikti didesnį naudingumą pinigams“.
Rublis ir pabrangęs doleris
Tačiau tada, 61-aisiais, mažai kas atkreipė dėmesį į vieną keistenybę: iki reformos doleris kainavo 4 rublius, o po reformos, jo kursas tapo 90 kapeikų. Daugelis džiaugėsi, kad rublis tapo brangesnis už dolerį, bet juk senieji pinigai į naujuosius buvo pakeisti santykiu 10:1, tai ir doleris turėjo būti perskaičiuotas atitinkamai, t.y. kainuoti 40 kapeikų.

10 rublių

1 rublis
Rublis ir auksas
Tas pats įvyko ir su aukso turiniu: vietoje to, kad gauti aukso turinį atitinkamai lygų 2, 22168, rublis buvo įvertintas tik 0,987412 gramų aukso.
Tokiu būdu, rublis buvo nuvertintas 2,25 karto, perkamoji rublio galia lyginant su importinėmis prekėmis, atitinkamai tiek pat karto sumažėjo.
Juk ne veltui, 1960 metų kovą, nesutikęs su šios reformos planais, dar nuo 1938 metų Liaudies finansų komisariato vadovo ir finansų ministro pareigas ėjęs Arsenijus Zverevas – paliko finansų ministro postą. Jis išėjo iš karto po to, kai 1960 metais, gegužės 4 dieną Kremliuje buvo pasirašytas TSRS Ministrų Tarybos dekretas No 470 „dėl kainų masto pokyčių ir pakeitimo dabar cirkuliuojančių pinigų į naujus pinigus“.
Jis puikiai suvokė prie ko prives tokia reforma ir nepanorėjo dalyvauti šiame reikale.
Reformos pasekmės buvo katastrofiškos: importas smarkiai pabrango ir užsienio prekės, kuriomis tarybinis vartotojas iki to laiko ir taip nelabai lepinosi, dabar persikėlė į prabangos prekių kategoriją.
Tačiau ne tik nuo to kentėjo tarybiniai piliečiai. Nežiūrint į visus partijos ir vyriausybės užtikrinimus, kad tai kas vyksta, tėra senų pinigų keitimas į naujus, toks pat kaip praėjusiais metais Prancūzijoje, kai De Golis į apyvartą įvedė naujus frankus, privati rinka į šią reformą reagavo savaip: jei valstybinėje prekyboje kainos pasikeitė lygiai 10 kartų, tai rinkoje jos pasikeitė tik 4,5 karto. Rinkos neapgausi.
Parduotuvėse liko tik tai, ko turguje buvo neįmanoma parduoti.
Jeigu 1960 metais gruodį, valstybinėje prekyboje bulvės kainavo 1 rublį, o turguje nuo 75 kapeikų iki 1 rublio 30 kapeikų, tai sausį, po reformos, bulvės parduotuvės kainavo 10 kapeikų, o turguje – 33 kapeikas. Panašiai įvyko su visomis prekėmis, o ypač mėsa – pirmą sykį po 1950 metų, rinkos kainos vėl gerokai viršijo parduotuvės kainas.
Į ką tai atvedė? Ogi tai, kad daržovės parduotuvėje drastiškai prarado kokybę.
Prekybos vadovams tapo daug pelningiau nutekinti kokybišką prekę turgaus spekuliantams, gautas pajamas įdėti į kasą, gautą skirtumą sau į kišenę ir atsiskaityti už įvykdytą planą.
Parduotuvėse liko tik tai, nuo ko atsisakydavo patys spekuliantai, tai yra tai ko turguje neįmanoma parduoti. Žmonės buvo priversti nustoti pirkti parduotuvėse ir pradėti vaikščioti į turgų.

IKI reformos
Visi buvo patenkinti: parduotuvių direktoriai, spekuliantai ir prekybos vadovybė, kuriai su skaičiais buvo viskas tvarkoje ir su kuriais, parduotuvių direktoriai, žinoma, dalindavosi pelnus.
Vieninteliai nepatenkinti buvo liaudis, apie kurios interesus buvo pagalvota pačioje paskutinėje vietoje. Prekių išėjimas iš parduotuvės į pabrangusį turgų buvo didelis smūgis žmonių gerovei.
Jeigu 1960 metais, už vidutinę 783 rublių algą, žmogus galėjo nusipirkti 1044 kilogramų bulvių, tai 1961 metais prie vidutinės algos 81,3 rublio – jis galėjo įpirkti tik 246 kilogramus.
Žinoma, atstovėjus 2 valandų eilę, buvo galima nusipirkti pigių parduotuvinių bulvių, kurių už algą buvo galima nusipirkti 813 kilogramų, tačiau į namus parsinešdavai pačias prasčiausias bulves, puvinius, kurias išvalius ir nuskutus, tiesiog likdavai nuostolyje.
Kainų šuolis įgavo pagreitį
Kainų šuolis neapsiribojo sausio šuoliu, jis tęsėsi ir ateinančius metus. Kainos už bulves šalių didžiųjų miestų turguose 1962 metais išaugo 123% lyginant su 1961 m. kainų lygiu, 1963 m. -122% lyginant su 1962 m., o pirmasis 1964 metų pusmetis – 114% lyginant su 1963 metų pusmečiu.
Ypatingai sunki padėtis buvo regionuose. Jeigu Maskvoje ir Leningrade padėtis parduotuvėse dar kažkiek buvo kontroliuojama, tai apskrityse ir rajonų centruose, daugelis produktų rūšių visiškai išnyko iš valstybinės prekybos.
Neskubėjo valstybei savo produkcijos priduoti ir kolūkiečiai, juk superkamosios kainos irgi pasikeitė santykiu 1:10, o ne 100:444, kaip reikėtų pakeisti, remiantis aukso ir valiutos paritetu.
Didžiąją produkcijos dalį pradėjo išvežti į turgų.

Tarybinis turgus
Atsaku į tai tapo kolūkių stambėjimas ir masinis kolūkių virtimas į naujus ūkius, kurie priešingai nei kolūkiai, negalėjo išvežti produkcijos į turgų, o privalėjo viską atiduoti valstybei. Tačiau vietoje laukiamo maisto tiekimo pagerėjimo, tokios priemonės privedė prie 1963-1964 metų maisto krizės, kuri baigėsi tuo, kad maistą teko pirkti iš užsienio. Ši krizė ir tapo Chruščiovo atstatydinimo priežastimi, po kurio sekė Kosygino reformos.
Sukilimų banga
1962 metais, tam, kad nors kiek kompensuoti prekių nutekėjimą į privatų sektorių, buvo nuspręsta pakelti mažmenines valstybinės prekybos kainas. Sprendimas pakelti mėsos ir pieno kainas buvo patvirtintas 1962 metų gegužės 31 TSKP CK TSRS Ministrų tarybos dekretu. Tačiau šis sprendimas tik dar labiau pakėlė turgaus kainas.
O kainos su tuometiniais atlyginimais irgi tapo per aukštos. Visa tai sukėlė žmonių nepasitenkinimą ir Novočerkase viskas baigėsi plataus masto sukilimu, kurį malšinant žuvo 24 žmonės. Viso 1961-1964 metais įvyko 11 stambių liaudies sukilimų. Kad juos numalšinti, aštuoniuose iš jų buvo panaudoti šaunamieji ginklai.
Tik Kosygino reformų dėka turgaus ir parduotuvės kainas pavyko truputį išlyginti, o vėlyvais Brežnevo laikais, kai kuriose turgaus vietose nebuvo leidžiama kelti kainų aukščiau administracijos nustatyto maksimumo. Pažeidėjai netekdavo teisės prekiauti.
Tai buvo padėti TSRS griuvimo pamatai, o praėjus 30 metų, po chruščioviškos reformos Tarybų Sąjunga baigė savo egzistavimą.
Nafta, rublis ir doleris
Kodėl partija ir vyriausybė ėmėsi tokios reformos, kuri rublį pavertė išpūstu burbulu? Reikalas tame, kad vėlesniu TSRS periodu įvyko didžiulis naftos gavybos augimas – nuo 19, 436 milijonų tonų 1945 metais iki 148 milijonų tonų 1960 metais. Būtent tada, 1960 metais, skelbiamas didelio masto naftos eksportas.
„Mūsų broliškoms šalims senai reikia naftos, o mūsų šalis ją išgauna. Kodėl nepadėti draugiškoms šalims nafta?“, – 1960 gruodžio 13 dieną rašė „Pionierių tiesa“.
Naftos ir jos produktų gavybos ir eksporto apimtys 1920-1990 metais, Rusijoje-Tarybų Sąjungoje.
Pradžioje TSRS naftos produktų eksportas buvo nereikšmingas ir iki 1948 metų nebuvo eksportuojama iš vis. 1950 metais naftos produktų užsienio įplaukos sudarė 3.9%. 1955 metais ši dalis išaugo iki 9.6% ir augo toliau. Tada nafta kainavo gan pigiai – 2,88 dolerio už barelį. (Žiūrėkite: naftos kainos kainos nuo 1859 metų iki šių dienų) Kursu 1:4, nustatytu 1950 metais, tai sudarė 11 rublių 52 kapeikas.
Vieno barelio savikaina ir jo transportavimas iki nustatytos vietos vidurkyje sudarė 9 rublius 61 kapeiką. Tokiu būdu eksportas praktiškai buvo nepelningas. Rentabiliu jis galėjo tapti tik tokiu atveju, jeigu už dolerį bus duodama daugiau rublių. Po įvykdytos reformos naftininkai už barelį doleriais gaudavo tiek pat – 2,89$, o rubliais ši suma sudarė 2 rublius 60 kapeikų, prie tos pačios 96 kapeikinės barelio savikainos.
Tokiu būdu, 1961 metų finansinė reforma, nebuvo paprasta denominacija, kaip tai buvo Prancūzijoje.
Priešingai nei prancūzų denominacija, kurios metu De Golis ruošė Prancūzijos dirvą aukso grįžimui, kurį iš prancūzų 1942 metais pavogė amerikiečiai, Chruščiovo reforma ekonomikai sudavė mirtiną smūgį.
Vingri 1961 metų denominacija atnešė 2 bėdas į šalį – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos, tapo pagrindiniais faktoriais, sužlugdžiusios Tarybų Sąjungą.
Vieninteliu teigiamu reformos momentu buvo tai, kad pinigų mainuose nedalyvavo ankstesnės laidos vario (bronzos) monetos, kadangi vienos monetos kalimo savikaina sudarė 16 kapeikų.
Tačiau netrukus po to, kai buvo paskelbta reforma, buvo gautos direktyvos, draudžiančios senų popierinių pinigų mainus į vario 1, 2, 3 nominalo monetas, tad priešingai nei teigia legendos, praturtėti didėjančios vertės vario monetų sąskaita, nepavyko niekam.
1961 metų reforma, iš tikrųjų, buvo pilnavertė rublio devalvacija, kurios metu rublį devalvavo 2,25 karto. Tačiau tada tai buvo valstybinė paslaptis.
Tokio masto kainų keitime, 1 doleris turėjo kainuoti 40 kapeikų, tačiau nustatyta kaina siekė – 90 kapeikų.