Tags Posts tagged with "reformos"

reformos

1 8844
„Didieji reformatoriai ir optimizatoriai“

Dainius Marinauskas

Po tragiškų įvykių Telšiuose, kai motiną nuo įkaušusio smurtaujančio sūnaus gynęs pareigūnas sulaukė mirtino dūrio į kaklą, kaip visada, facebook‘e pasirodė tuščios, nieko nekainuojančios užuojautos. Kitaip sakant, visa karaliaus kariauna apgailestauja, išreiškia nuoširdžią užuojautą ir t. t.. Labiausiai nustebino tradicinis eksministro S. Skvernelio bandymas (socialiniuose tinkluose – red. pastaba) atsikratyti asmeninės atsakomybės dėl įvykusio tragiško įvykio, nes, mano vertinimais, įvykis yra S. Skvernelio reformos pasekmė.

blabla

Dėl į pašalpas panašių atlyginimų neberandant normalių darbuotojų, į policiją priiminėjamos vos mokyklas ir kelių mėnesių kursus baigusios merginos. Ir šitos nesąmonės tęsis tol, kol nebus pagaliau suprasta, kad mergaitėms, kurios bijo nusilaužti nagą, susigadint šukuoseną, ne vieta vykti į iškvietimus, ypač ten, kur įmanomos visokios ekstremaliai pavojingos situacijos. Galiausiai taip išėjo, kad žuvusio pareigūno porininkė ne tik kad ekstremaliomis sąlygomis nesugebėjo pridengti savo porininko nugaros, bet dabar jai pačiai reikalinga psichologinė pagalba. Gal kai kam skamba ciniškai, bet tokia tiesa. Leisti tokioms merginoms vykti į konfliktus, patruliuoti keliuose, tai tas pats, kas vaikščioti lynu jį įtempus virš bedugnės. Galbūt tokia mergina ekipaže gali būti kaip trečias asmuo, kad reikalui esant pakviestų pastiprinimą, bet ne daugiau. Nieko neturiu prieš merginas, bet kiekvienam savo.

JAV, jei policininkas turi įtarimų, kad nusikaltėlis gali kelti grėsmę jam ir aplinkiniams, jis turi teisę šauti ir valstybė jį apgins visomis įmanomomis priemonėmis. Šiuo atveju, jei tai būtų JAV, nusikaltėliui vos tik prie peilio prisilietus, iškart gautų kulką. O kaip pas mus?.. Prisiminkime, kai buvo nušautas jaunas kontrabandininkas. Koks šovusio pareigūno atžvilgiu buvo formuojamas požiūris?.. Ir tokių pvz. dešimtys. Ar ne todėl pareigūnai nedrįsta panaudoti ginklo?

Suprantu, kad eksministeris, kaip vienas iš policijos pertvarkos pagrindinių iniciatorių, itin teigiamai vertina pokyčius, kurie neva padeda ne tik sistemai, bet ir joje dirbantiems žmonėms. Tačiau kas iš tikrųjų slepiasi už reorganizacijos?.. Negi iš tikrųjų kas nors tiki, kad pareigūnų saugumo sąskaita ir darbo kokybės sąskaita, padidinus darbo krūvius ir sumažinus etatus, bus galima padidinti atlyginimus iki 1000 eurų? Bent jau kol kas niekas tų atlyginimų padidėjimų nepajuto ir vargiai ar pajus, bet tai atskira tema ir dabar ne apie tai.

Pradėkime nuo to, kad policijoje turi būti ilgalaikė ir efektyviai veikianti motyvacinė sistema. Ar tokia yra? Išretintas ir beveik galutinai demotyvuotas policijos personalas paprasčiausiai nesugeba ir jau nebenori efektyviai dirbti, o dėl universalumo, padidėjusių darbo krūvių ir nebegali. O be šių dviejų elementų bet kuri pertvarka tampa popierine, kažkam galbūt ir padedančia kopti karjeros laiptais, tačiau su realiais teigiamais gyvenimo pokyčiais neturinti nieko bendro. Štai ir visi eksministro S. Skvernelio reformų, kurioms pritarė profsąjungos, pasiekimai.

Ar galima sukurti universalų pareigūną-kiborgą? Kol kas tokio pareigūno sukurti niekam nepavyko, pasaulinėje praktikoje visi, kas bandė, vėliau atsisakė. Nes suprato, kad tokie pareigūnai gali egzistuoti tik holivudiniame 3D formate.

Bet eksministras S. Skvernelis taupymo tikslais ryžosi tokiam žingsniui.

Absurdiškai kuriant universalų pareigūną-kiborgą, kuris galėtų atlikti ir kelių policijos funkcijas, ir patruliuoti, baudas išrašinėti, fiksuoti administracinius pažeidimus, užkardytų nusikaltimus, atliktų prevenciją, net nusikaltimus išaiškintų, ir pildytų visus procesinius dokumentus.

Bet kaip gali žmogus gerai atlikti darbą, kai jis yra verčiamas atlikti visas policijos funkcijas? Kam tada civilizuotose valstybėse reikalingi mobilūs greitojo reagavimo būriai, kam reikalingi struktūrizuoti specializuoti padaliniai ir tarnybos, jei vienas universalus pareigūnas–kiborgas gali ir baudas išrašinėti, ir žmogžudystes tirti, ir narkotikus platinančius asmenis gaudyti, ir vagystes aiškinti, ir pavojingus nusikaltėlius sulaikyti…

O gal šitiems reorganizatoriams ir optimizatoriams tiesiog reikėtų nusileisti ant žemės ir pažiūrėti kas dedasi provincijose? Taip pat reikėtų pagaliau baigti meluoti visuomenei apie pakeltus atlyginimus bei reformų naudą, juk ne sovdepijoje gyvename.

Vienu žodžiu, durnių laive artėjant rinkimams didėja makaronų pasiūla.

1 2013

„Secolo d‘Italia“ autoriaus Massimo Weilbacher straipsnis, paskelbtas minėtoje svetainėje (secoloditalia.it) š.m. kovo mėn. 14 d.

 

30-ųjų metų Luizianos gubernatorius Huey Long – oligarchų nekenčiamas, bet žmonių mylimas politikas.

Komentuodami nenumatytą Donald Trump fenomeną, vietiniai (italų) komentatoriai šiek tiek nevykusiai bei paviršutiniškai sieja jį su Huey Long asmenybe. Pagal tam tikrus nerangius, bei šiek tiek miglotus apibūdinimus Trump ir Long abu yra tipiški Amerikos populistai. Tai tam tikra etiketė į kurią nerimtai žiūrima. Bet ši etiketė yra naudinga, siekiant diskredituoti idėjas arba reiškinius, kurie yra nepatogūs ir sunkiai pritaikomi prie politiškai korektiškų nuostatų.

Žinoma, Huey Long istorija neturi nieko bendro su New York milijardieriaus asmenybe (dėl savaime suprantamų priežasčių). Huey Long buvo 40-tasis Luizianos valstijos gubernatorius, taip pat JAV senatorius, taigi, potencialus Prezidento Roosevelt konkurentas per 1936 m. prezidentinius rinkimus, nužudytas 1935 m. rugsėjo mėn. 8 d., mėnesį po to, kai paskelbė savo kandidatūrą į prezidentus. Bet jo gyvenimas yra labai įdomus, nepaliekant jo banalių komentarų plotmėje.

Huey Long politinė ir žmogiška avantiūra vystėsi per maždaug vieną dešimtmetį ir buvo pilna neįprastų įvykių. Ji prasidėjo 1924 m., kai jis pirmą kartą (nesėkmingai) kandidatavo į Luizianos gubernatoriaus postą ir nutrūko 1935 m., kai buvo nužudytas. Tai buvo metai, kai Amerikoje įsivyravo draudimas parduoti alkoholinius gėrimus, kai šalį smaugė Didžioji depresija ir ją valdė Roosevelt su savo „Naujuoju kursu“. JAV kaimo vietovės buvo paženklintos masiniu skurdu, kurį meistriškai aprašė rašytojai Steinbeck ir Dos Passos (pastarasis tarp kitko asmeniškai pažinojo H. Long ir buvo jo įkvėptas parašyti savo romaną „Numeris vienas“). Tai taip pat buvo metai, kai JAV labai įdėmiai stebėjo Italijos politinę patirtį, bei fašizmo pasiekimus ekonominėje srityje.

Italijos valdžios ekonomikos receptas rėmėsi trimis elementais: stipria pramonine plėtra, kurią valdė valstybė/užsakovė, plačia viešųjų darbų programa, kuri skatino šalies modernizavimą, bei labai pažangia socialinės apsaugos sistema. Pastarąją sistemą teigiamai įvertino kaip modelį, tinkamą pritaikyti šalyje, kurią nusiaubė Prezidento Herbert Hoover neatsakingas liberalizmas ir nevykęs valdymas. Abipusis ir pozityvus fašizmo ir „Naujojo kurso“ santykis yra rimtesnių istorikų išsamiai ištirtas tiek Italijoje (Renzo De Felice), tiek JAV (James Gregor, John Diggins ir daugelis kitų).

„Tuo metu kai Amerika nesėkmingai kovojo su Didžiąja depresija, Italijos pažanga… pateikė patrauklų tiesioginės valstybės intervencijos ir planavimo pavyzdį. Palyginus Prezidento Hoover nemokšiškumą, sprendžiant ekonomikos krizę, su Italijos diktatoriaus metodais, pastarasis atrodė kaip veiklumo pavyzdys,“ rašė istorikas Diggins savo veikale „Amerika, Mussolini ir Fašizmas“. Pats Roosevelt nešykštėjo „pagyrimo žodžių dėl mūsų šalies korporatyvinės organizacijos,“ kaip skelbė vienas iš Italijos vadų Italo Balbo, grįžęs po pergalingo transatlantinio skrydžio į JAV, minint Italijos oro pajėgų dešimtmetį. Tai žinios ir patirtis gerai pažįstamos politikui Huey Long, kuris ryžtingai ėmėsi jas pritaikyti savo Luizianos valstijoje. Luizianos valstija tuomet buvo atsilikusi, nuskurdusi ir kamuojama Didžiosios depresijos. Ji taip ir liko neatsigavusi dar nuo Pilietinio karo katastrofos ir ją valdė ekonominė oligarchija („Senieji klientai“), kurie paėmė visos valstijos galią į savo rankas ir ją išnaudojo. „Senieji klientai“ bendradarbiavo su didžiosiomis naftos korporacijomis, leisdami joms naudotis gamtos ištekliais, nesidalijant nieko su valstijos gyventojų dauguma.

Long buvo genialus ir nepailstantis oratorius. Pirmą kartą išrinktas gubernatoriumi 1928 m., pritraukė pačią didžiausią balsų daugumą, pasiektą tos valstijos istorijoje. Rinkiminė pergalė buvo laimėta neįprastu būdu, naudojant tiesioginius kontaktus su rinkėjais, tuo metu laikomu revoliuciniu būdu siekiant valdžios. Ypatingas dėmesys buvo nukreiptas į Luizianos kaimo gyventojus, kuriuos kiti politikai anksčiau ignoravo. Po 15 000 mylių (24 140 km) kelionių per purvinus ir avaringus kelius, 600 masinių renginių, tūkstančiai lankstinukų, kuriuos jis asmeniškai išdalino po visą valstiją, Huey Long 1928 m. gegužės 21 d. apsirengęs savo įprastu baltu lininiu kostiumu iškilmingai prisiekė Luizianos sostinėje Baton Rouge mieste. Priesaiką stebėjo 15 000 entuziastingų rėmėjų, atvažiavusių iš visos Luizianos. Tapęs naujai išrinktu gubernatoriumi, jis ryžtingai ir be jokių skrupulų perėmė visos valstijos biurokratinę mašiną, skirdamas į svarbiausius valstijos postus savus žmones. Tokiu būdu valstijos biurokratija tapo galingu jo asmeninės valdžios instrumentu.

Po to Long pradėjo savo revoliucinę modernizavimo programą ir Luizianos valstijos gyventojų socialinės padėties gerinimą. Long nepaprastai gabiai mokėjo valdyti Luizianos įstatymų leidimo asamblėją bei išradingai pritaikydavo įstatymus ir potvarkius savo tikslams. Tokiu būdu jis galėjo žaibišku greičiu pradėti įgyvendinti milžinišką viešųjų darbų planą, skatinantį greitkelių, tiltų, ligoninių, mokyklų ir kitų mokymo įstaigų statybas. 1929 m. pabaigoje net 22 000 žmonių, t.y. 10 procentų viso šio sektoriaus darbo jėgos, jau buvo įdarbinti statant kelius ir tiltus. Tuo metu valstija turėjo mažiau nei 480 km asfaltuotų kelių ir tiktai du tiltus per Misisipės upę. Tai yra labai plati, 1 000 km ilgio upė, dalinanti Luizianos pelkėtą teritoriją į dvi dalis. Kai 1935 m. gubernatorius Long buvo nužudytas, Luiziana jau turėjo 15 000 km asfaltuotų kelių ir 111 tiltų.

Pontchartrain ežero užtvanka, jūros uosto praplėtimas, modernaus oro uosto statyba prie New Orleans miesto, dvigubai praplėsta Charity (Labdaros) ligoninė, Luizianos valstijos universiteto plėtra (studentų skaičius pakilo nuo 1 800 iki daugiau nei 6 000, dėl radikaliai sumažintų mokesčių už studijas ir valstijos stipendijų programos), medicinos fakulteto steigimas, Baton Rouge Kapitolijaus pastatymas (aukščiausias JAV pietinių valstijų pastatas ir jo galios simbolis), futbolo stadiono statyba Luizianos universiteto komandai, kuri taip pat tapo stipriu propagandos instrumentu – tai pagrindiniai valstijos modernizavimo etapai, kuriuos skatino ir įvykdė gubernatorius Long.

Jo socialinio atsinaujinimo politika buvo taip pat radikali: sveikatos sistemos reforma, mokesčių lengvatos ir finansinė parama šeimoms, moratoriumas bankų skoloms, gamtinių dujų reguliuojamomis kainomis paskirstymas po visus miestus, švietimo plėtra visais lygiais (Luizianos raštingumas buvo žemiausias visų Amerikos valstijų; vienas iš keturių suaugusių nemokėjo skaityti). Naujos valstijos mokymo įstaigos buvo sukurtos, ypač daug kaimo vietovėse. Valstija užtikrino nemokamus vadovėlius ir mokinių pavežimą. Buvo steigiamos bibliotekos ir mobilios mokyklos, taip pat kuriama suaugusiųjų neraštingumo pašalinimo programa, kurios dėka 100 000 žmonių išmoko skaityti ir rašyti (labai panaši į tą, kurią fašizmas diegė Italijos kaimo vietovėse).

Long finansavo ambicingą modernizavimo programą, įvesdamas radikalią mokesčių reformą. Mokesčių našta buvo perkelta nuo mažai pasiturinčių gyventojų sluoksnių, kuriuos anksčiau apsunkindavo visokiausiais smulkaus turto mokesčiais, ant stambiųjų žemvaldžių oligarchų bei naftos korporacijų pečių. Pirmą kartą valstija apmokestino benziną, anglį ir naftos gavybos koncesijas, kurios anksčiau buvo apmokestintos fiksuotu mokesčiu. Vietoj fiksuoto mokesčio naftininkams teko mokėti kvotas, kurios svyruodavo pagal gavybos kiekius.

Konservatyvaus elito atsako nereikėjo ilgai laukti. Tuoj prasidėjo įnirtinga spaudos kampanija, kurią skatino Standard Oil korporacija (visi valstijos dienraščiai buvo opozicijos kontroliuojami). Spauda reikalavo gubernatoriaus apkaltos dėl korupcijos, piktnaudžiavimo galia ir net šventvagiškumo. Smarki kova vyko be gailesčio, nebuvo vengta ir skaudžių smūgių. Bet gubernatoriui Long, dėka savo įprastų politinių sugebėjimų ir ryžto, pavyko blokuoti opozicijos iniciatyvas parlamente ir jo oponentų siekiai žlugo.

Sustiprėjęs po šių kovų su opozicija, Long, kuriam jo rėmėjai padovanojo „žuvų karaliaus“ pravardę, įsteigė savo dienraštį „Louisiana Progress“ (Luizianos pažanga). Jį finansavo įprastais metodais, tokiu būdu dar daugiau sustiprindamas savo populiarumą. Long nutarė kandidatuoti į JAV Senatą ir lengvai laimėjo 1931 m. kovo 4 d. rinkimus, surinkdamas 57,3 procentų balsų.

Jam taip pat pavyko kurį laiką išlaikyti gubernatoriaus postą, nors tai nebuvo suderinama su jo būsimomis pareigomis JAV Senate. 1932 m. sausio 25 d. Long pagaliau perdavė Luizianos gubernatoriaus pareigas savo vaikystės draugui Oscar K. Allen.

Tokiu būdu įžengęs į nacionalinę politiką, Huey Long iš karto ėmė remti Roosevelt, pritardamas jo nominacijai Demokratų partijos suvažiavime 1932 m. ir aktyviai dalyvaudamas jo rinkiminėje kampanijoje. Bet draugystė su Roosevelt ilgai netruko. Nors Long iš pradžių buvo įsitikinęs, kad Roosevelt ir jo „Naująjį kursą“ reikia remti, 1933 m. gale Luizianos politikas jau nutraukė ryšius su Roosevelt. Long įsitikino, kad Roosevelt vyriausybės ekonominės priemonės buvo nepakankamos ir perdėm įtakotos ekonominės bei finansinės galios interesų, kurie kenkė skaudžiausiai paveiktiems Didžiosios depresijos visuomenės sluoksniams. (Iš esmės tiktai karas leido JAV galutinai susidoroti su ekonominės krizės pasekmėmis).

Nesutarimai greitai peraugo į nuožmią kovą. Roosevelt ir Vašingtono elitas laikė Long radikaliu demagogu ir socialistu. Prezidentas vėliau net ir prasitarė, kad „Long yra vienas iš pavojingiausių Amerikos žmonių“ (kitas labai pavojingu buvo laikomas generolas Douglas MacArthur).

Huey Long paliko Demokratų partiją ir 1934 m. vasario mėn. nutarė įsteigti savo judėjimą, kurį vadino „Dalinkimės savo turtu“. „Luizianos pažanga“ pasidarė nacionaliniu dienraščiu, pavadintu „Amerikos pažanga“. Long pradėjo intensyviai naudotis radiju kaip savo masinės propagandos instrumentu. Greitai pasiekė didžiulį populiarumą nacionaliniame lygmenyje ir ypač vidurinės klasės tarpe.

 

1935 m. vasarą 27 000 „Dalinkimės savo turtu“ būrelių pritraukė 7,5 milijonus narių išbarstytų tarp visų JAV valstijų, o Long radijo programos buvo vidutiniškai klausomos 25 milijonų asmenų. Jo radijo programos redakcija gaudavo 60 000 laiškų kas savaitę (daugiau nei pats Prezidentas Roosevelt sulaukdavo).

Roosevelt ėmėsi visų įmanomų priemonių diskredituoti Long, kad sustabdytų jo judėjimo plėtrą. Long nebuvo leista dalyvauti Senato komitetų posėdžiuose, kuriuose nacionalinės valdžios finansinė parama buvo skiriama Luizianai. Nacionalinių programų valdymas Luizianos valstijoje buvo pervestas į Long oponentų rankas. JAV Prezidentas skatino pradėti tyrimus dėl menamų rinkiminių nesklandumų, liepė FBI (Federaliniam tyrimų biurui) ir Iždo departamentui smulkiai tyrinėti Long ir jo rėmėjų finansus, bandydamas kaltinti juos mokesčių mokėjimo vengimu arba korupcija, bet tai įrodyti niekada nepasisekė.

Tuo pat metu kai šalies ekonominės sąlygos toliau blogėjo, „žuvų karalius“ užliejo Senatą įstatymų iniciatyvomis panaikinti Federalinę rezervų sistemą (privatų JAV centrinį banką), reformuoti mokesčių sistemą, perskirstyti šalies turtą ir sukurti nacionalinę socialinės apsaugos sistemą. Jo pasiūlymus Demokratų partijos dauguma paprastai blokuodavo ir, kaip tarė vienas kolega senatorius: „Čia tau nepavyks prastumti net ir maldos Viešpačiui Dievui teksto.“

Sustiprėjęs dėka savo nepaprasto populiarumo, kuris jau buvo pasklidęs po visą nacionalinę teritoriją, Long 1935 m. rugpjūčio mėnesį paskelbė, kad kandidatuos kaip nepriklausomas kandidatas į JAV Prezidento postą per 1936 m. rinkimus. Deja, jo svajonei kelti iššūkį Roosevelt atviroje kovoje nebuvo lemta išsipildyti.

 

Kaip dažnai atsitinka Amerikos politikos istorijoje, nuo Lincoln iki mūsų dienų, kulkos sustabdė Huey Pierce Long, „žuvų karaliaus“, sėkmingą veiką. 1935 m. rugsėjo 8 d. 21:20 val. viename Baton Rouge kapitolijaus koridorių, Luizianos asamblėjos darbo pertraukos metu, prie Huey Long prisiartino gydytojas Carl Weiss, jo politinio oponento žentas, ir šovė tris kartus jam į krūtinę iš mažiau nei vieno metro atstumo. Sunkiai sužeistas, Long mirė po dviejų dienų nuo vidinio kraujavimo rugsėjo 10 d., sulaukęs 42 metus. Jo mirties aplinkybės niekada nebuvo pilnai išaiškintos ir nebuvo nustatyta, ar buvo žmogžudystės užsakovų ir jei jų buvo, kas jie galėjo būti.

Long ilgą laiką gaudavo grasinimus nužudyti ir todėl jis keliaudavo su ginkluota palyda. Keletą mėnesių prieš jo mirtį buvo atskleisti sąmokslai prieš jį ir net bandymai ruošti ginkluotą sukilimą Luizianoje, bet niekas iki galo nebuvo įrodyta. Jo laidotuvėse dalyvavo 200 000 žmonių. Jis palaidotas Luizianos sostinėje Baton Rouge mieste priešais Kapitolijų, kur taip pat stovi jo statula, lyg toliau stebinti ar viskas tvarkoje.

Vertė Algis Avižienis

Norintys daugiau sužinoti apie šį istorinį asmenį gali pažiūrėti dokumentinį filmą (anglų kalba).