Tags Posts tagged with "protestas"

protestas

0 240

Straipsnis rašytas 2007 metais, bet mintys tinka ir šioms dienoms (Redakcijos pastaba).

Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne per daug vertingomis mūsų kasdienybei.

Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (…). Nes ateitis yra jau šiandien…“

Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptimi, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hegelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

0 2221

Gan neblogą piliečių organizuotą prekybos centrų boikotą vainikavo išėjimas į gatvę. Lietingą pavasario vidurdienį susirinko ne tiek ir daug žmonių, kiek patyliukais dauguma tikėjosi, tačiau ne tiek ir mažai, kaip tą bando parodyti suinteresuotos grupės. Pradžioje, prie fontano, buvo apie 100 -150 asmenų, na o eisenos metu minia išaugo iki 250 – 300 žmonių. Tai tikrai nėra blogas rezultatas. Kalbu iš patirties, nes žinau, jog turint labai minimalius finansinius ir materialinius išteklius bei žinant mūsų tautiečių individualizmą ir emigracijos mastus, toks kiekis žmonių yra pakankamas pozicijos išreiškimui.

Protesto pagrindinė ašis buvo anarchistinis jaunimas. Nors daugumoje klausimų su jais nesutinku ir, manau, vienas kitą laikome oponentais, bet dabar norėčiau juos pagirti už puikų eisenos organizavimą. Buvo sukurta puiki protestinė atmosfera, taiklūs plakatai, gera garso kokybė ir situacijos valdymas. Eisena tikrai neprailgo ir pasiekė savo efektą.

Teisingas žingsnis buvo eisenos gale suteikti „laisvą“ mikrofoną žmonėms, taip kuriant „liaudies platformą“ bei bendrą pasitarimą. Aišku, galbūt reikėjo iš anksto suformuluoti reikalavimus ir paruošti gerus oratorius, bet manau visa tai ateis su laiku. Labai viliuosi, jog protestas nenuges ir įgis tam tikrą struktūrą, viziją ir platesnio masto užmojį – valyti šią pelkę ir kurti žmonių, o ne stambių korporacijų valstybę.

Protesto – eisenos metu skambėjo panašūs siūlymai:
– Pratęsti boikotą stambiems prekybos centrams.
– Boikotuoti atskirus prekybos centrus pakaitomis, kas savaitę.
– Organizuoti transportą apsipirkimo išvykoms į Lenkiją.
– Daryti smulkių parduotuvių ir turgelių arba ūkininkų sąrašus ir juos viešinti suinteresuotiems pirkėjams.
Ir panašiai.

Pats nėjau kalbėti prie mikrofono, todėl savo pasiūlymus išdėstysiu čia, gal kam bus reikalingi:

– Sutinku su R. Zabelienės siūlymu dėl smulkių parduotuvių, ūkininkų ir turgelių sąrašo sudarymo. O taip pat derėtis su jais, kad dirbtų ilgiau nei iki 17:00, jog dirbantys žmonės spėtų apsipirkti. Taip pat daryti susitarimus dėl prekių įkainių.
– Norint daryti stambesnius susitarimus, reikia išsirinkti protesto atstovus, kurie darys gamintojų ir pardavėjų žemėlapius ir juos viešins pirkėjams.
– Mes pereinam prie alternatyvos, jog galima pirkti tiesiai iš gamintojų apeinant tarpininkus. Už savo nugaros turėdami didesnes grupes žmonių, galime tartis su stambesniais ūkininkais, jog jie darytų tikslinius turgelius su padoriomis kainomis. Jų metu galėtume apsipirkti nepermokėdami + paremdami vietinius gamintojus.
– Dar galima kurti darbo grupę (prie neoficialiosios liaudies tarybos, kurie atstovaus protestą), kuri seks kainas prekybos centruose ir lygins su kitomis, esančiomis turgeliuose ir mažesniuose prekybos tinkluose. Be to, galima bus daryti tikslinį boikotą, tam tikroms prekėms. Pavyzdžiui pieno produktams, kurie gan greitai gali sugesti.

Svarbu diskutuoti ir išlikti iniciatyviems. Kartu galime nuversti kalnus.
O dabar kiek vaizdų iš pačio protesto.

Čia galite pamatyti Lietuvos Ryto filmuotą medžiagą iš protesto (spausti čia).

0 1013

Jau kelintą savaitę mano facebook srautas užkimštas baisėjimusi nelegalių imigrantų srautais. Nors konkrečiai į Lietuvą jie nesiveržia ir kvota, santykinai, dar nedidelė, gal 300 imigrantų, bet tendencija tikrai neraminanti. Žinant, jog ES direktyvos yra aukščiau už mūsų įstatymus bei tai, jog mūsų valdžiukė tikrai ilgai nesispyrios gavusi spaudimą iš aukščiau, tad tik laiko klausimas kada tos kvotos didės ir didės. Iki neapibrėžto skaičiaus.

Natūralu, jog žmonės bijo ir skundžiasi, bet nenatūralu, jog visas pyktis „nudrenuojamas“ internetuose. Visoje Europoje vyko didesnio ar mažesnio masto protestai o kas vyksta Lietuvoje? Lietuvoje viskas tęsiasi pagal senus gerus šablonus kada pasipiktinama savuose rateliuose, ne per daug garsiai, ne per daug planuojant pereiti į tiesioginį veiksmą ir dažniausiai nieko konkretaus nesiūlant. Kame problema? Nėra fantazijos? Nėra tvirto ir kovingo charakterio? Besitęsianti masinė apatija o gal tiesiog tai ne prioritetas? Na taip, nepatinka tam tikri reiškiniai, bet negi dabar gaiši savo asmeninį laiką, protestuosi, rinksi kokius parašus kai saugiau parašyti papiktintą komentarą ir užsiimti tai kas malonu, ar ne?

Tokia liberalanarchistinė pozicija tik rodo, jog rūdys kaip reikiant mus apėdė. Begalinis tingumas ir konformistinis mąstymas nužudys tiek mūsų tiek ir apskritai Europinę visuomenę. Istorija matė ne vieną tokį pavyzdį.

Be abejo, tikiu, jog yra ir tokių, kurie turi didesnį atsakomybės jausmą už šalį kurioje jie gyvena bei, tikiuosi, planuoja ir toliau gyventi. Į juos, o ne į tingius besipiktinančius konformistus ir norisi apeliuoti. Ar jūs norite būti ta „ašarojanti opozicija“, kuria galima įvardinti visą anti sisteminę besivadinančią politinę klasę Lietuvoje? Ar bent bandyti politinėmis priemonėmis parodyti savo poziciją ir bandyti bent kažkaip pakeisti neigiamas tendencijas? Jei taip tai mielai lauksim jūsų laiškų adresu info@kulgrinda.lt laiške nurodykit kuo galit prisidėti – organizuosimės. Jau yra keletas iniciatorių.

Bebaigiant šį kreipimąsi norisi grįžti prie mano termino „ašarojanti opozicija“ ir jį plačiau paaiškinti. Tai tokios organizacijos ir asmenų (net ir pavienių) grupės, kurie piktinasi esama viešąją politiką, kas yra labai normalu. Bet yra nenormalus jos požiūris į iškylančių problemų sprendimus. Dažniausiai tai būna pačio fakto komentavimas, piktinimasis, skundimasis, jog spauda neduoda reikiamo dėmesio, neaprašo jų pozicijos ir valdžia neklauso jų protingų pastebėjimų. O kodėl turėtų? Jūs oponuojat jiems, piešiat kitokį pasaulio matymą, tad kodėl jie turėtų jums padėti? Nes demokratija? Liaukitės, tai tik migla naivuoliams, realiai nėra jokios tikros demokratijos. Nori, jog tavo pasaulio matymas laimėtų prieš kitokį? Nusišluostyk ašaras, tapk stipriu – kovok. Nugalėtojas pasiima viską.

Todėl, mielas tautieti, prieš rašydamas besipiktinantį komentarą, dėdamas paveiksliuką, su besiveržiančiais muslimais, ar straipsnį pagalvok, o ką tu gali padaryti, jog tą sustabdytum?

Puolimas

 

0 824

„Revoliucijos 0.2“ tikslas – ne šiaip pakeisti valdžią, bet pakeisti žmonijos vystymosi kryptį.

„Visuomenės-taikiniai nesuvokia, kad jos yra taikiniai ir laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri naikina jų valstybes“, – teigia ataskaitos „Anoniminis karas“ autorius Konstantinas Čeremnychas. Šioje ataskaitoje pasakojama, kas ir kokiu tikslu šiuo metu rengia „spalvotąsias revoliucijas“ ir kuo visa tai gręsia mūsų civilizacijai.
„Pastarųjų metų fenomenu tapo masinių protestų įvairiose pasaulio šalyse gausėjimas. Oranžinių revoliucijų seriją pakeitė „revoliucijos 2.0“, kurių išskirtinis bruožas – esminis interneto ir socialinių tinklų vaidmuo. Arabų pavasaris, „Okupuok Volstritą“, Bolotnajos aikštė Maskvoje ar Londono pogromai – visur regime į gatves išėjusį jaunimą ir vidurinės klasės atstovus, reikalaujančius permainų. Paplito nuomonė, kad šių įvykių priežastis – tai jaunų ir aktyvių žmonių savimonės didėjimas, troškimas dalyvauti šalies valdyme ir „demokratinis protestas“ prieš tironiją ir korumpuotą elitą“, – taip prasideda minėta ataskaita.
Atidžiai išanalizavus politinius, socialinius ir kultūrinius šių įvykių užkulisius, paaiškėja, kad jie vyksta ne patys savaime, o aktyviai dalyvaujant išoriniam subjektui, kuris išsikėlė tikslą pakeisti žmonijos civilizacinę paradigmą.
„Šis subjektas pasižymi sudėtinga struktūra, be to, atskiros jį sudarančios dalys turi tiek sutampančius, tiek specifinius tikslus ir uždavinius. Ir spalvotosiose revoliucijose, ir po jų sekusiose socialinių tinklų revoliucijose lengva įžvelgti valstybinių žinybų, visų pirma amerikietiškų, suinteresuotumą ir tiesioginį dalyvavimą. Tuo pat metu didelį vaidmenį inicijuojant internetines revoliucijas ir jas metodologiškai valdant, vaidina visa eilė viršnacionalinių struktūrų, universitetinių centrų ir tarptautinių nekomercinių organizacijų, kurias finansuoja konkreti oligarchinių fondų grupė ir kurias remia svarbų statusą turintys tarptautiniai institutai. Iš kitos pusės, tiek nuolatinė šių struktūrų veikla, tiek internetinių revoliucijų rezultatai labiausiai naudingi transnacionaliniam verslui. Apskritai paėmus, šį objektą galima būtų apibūdinti kaip „civilizacinį lobistą“, kuris realizuoja konkretų globalinį projektą“.
Ataskaitoje pagrindžiama tezė, kad protestų judėjimų ideologemos susijusios ne tik su aktualia politika, bet ir su fundamentaliais civilizacinių orientyrų pasikeitimo procesais, kurie prasidėjo XX amžiaus antroje pusėje ir yra susiję su moralinių vertybių, kultūros, religijos ir žmogaus vietos pasaulyje sferomis. Propaguojami receptai, kurie skelbia visišką išsilaisvinimą nuo autoritetų (valstybinių, karinių, religinių), internetinių revoliucijų dalyviai nors ir laiko save tautų išlaisvintojais, bet realybėje realizuoja programą, naudingą siauram ekonominių ir kultūrinių pavergėjų ratui.
Interviu su šios atskaitos autoriumi:
KLAUSIMAS. Kokios priežastys paskatino atsirasti šiai ataskaitai?
ATSAKYMAS. Ataskaita buvo sumanyta gerokai prieš tai, kai Rusijoje prasidėjo spalvotoji revoliucija Bolotnajos aikštėje. Pretekstu tapo 2011 metų arabų pavasaris, kuriame galima buvo pastebėti daug reiškinių, jau matytų Serbijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje, tik daug didesnio masto, su naujais masinių neramumų stereotipais. Neramumai pulsavo tarsi bangos, formavosi nauji sąjūdžiai, pavadinti pasisekusių mitingų datomis, atsirado nauji metodai, kaip įaudrinti minią ir pritraukti naujus narius grynai emocinėmis priemonėmis: kažkas susidegina, o šalia degančio žmogaus, vietoje to, kad jam padėtų, veiklūs vyrukai filmuoja jo kančias kameromis – ir apie tai tučtuojau sužino pasaulis. Facebook, Twitter, Youtube tapo revoliucijų prekių ženklais. Pagal visą tą mastą galima buvo įvertinti internetinių revoliucijų pranašumus ir nuspėti, kokias kolosalias pajamas gauna šios technologijos kūrėjai.
Ir iš tiesų, praėjus metams, jie tapo milijardieriais, o pačios valstybės, kuriose vyko tie revoliuciniai procesai – nuskurdo. Čia ir slypi pagrindinis rezultatas ir pagrindinis paradoksas: visuomenės-taikiniai nelaiko savęs taikiniais, laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri sunaikina jų šalis. Kiekvienam protesto sąjūdžiui vaidenasi, kad pakanka tiktai nuversti įkyrėjusią vyriausybę – ir tučtuojau laisvė pati savaime atneš klestėjimą, atiduos jiems tai, ko nedavė autoritariniai režimai.
KLAUSIMAS. Kuo visa tai skiriasi nuo pirmosios bangos revoliucijų, taip vadinamų spalvotųjų, išskyrus platesnį mastą ir spartesnį tempą?
ATSAKYMAS. Spalvotųjų revoliucijų serija, pradėta Džordžo Bušo, parinkdavo naujus lyderius vietoje neparankių politikų, kuriems buvo priklijuojama „diktatoriaus“ etiketė, nors jokiais diktatoriais dauguma jų nebuvo. Tokių revoliucijų herojai buvo apgaubiami „naujosios kartos lyderių“ aureolėmis. Kai dėl internetinių revoliucijų, tai jų dalyviai patys save laiko revoliucionieriais be vadų. Tuo pat metu procesų šaltinis „nebuvo pripažįstamas“ pakankamai ilgą laiką, kol Hilarė Klinton nesusivaldžiusi pasigyrė: „Mes kariaujame informacinį karą“. Iš šių dviejų ypatumų seka, kad dvi revoliucijų rūšys skiriasi ne tik organizavimo metodais, bet ir paskirtimi ir rezultatais.
Tačiau mūsų ataskaitos idėja kilo ne tada, kai jau buvo aišku, iš kur kojos dygsta ir kas laimi. Po 2011 metų pavasario atėjo ruduo ir prasidėjo patys įdomiausi dalykai: pagal protesto sąjūdžių trečiojo pasaulio šalyse modelį prasideda maištai šiaurės šalyse – industrinėse, kaip jas priimta vadinti. O jeigu tiksliau – postindustrinėse, kadangi pramonė iš ten jau iškelta į besivystančias šalis.
Mano dėmesį patraukė Imanuelio Valersteino – ekonomisto, turinčio savitą požiūrį į pasaulio procesus, tačiau priklausančio elitui, pasisakymas. 2011 metų lapkritį jis pareiškė: „Mes įžengėme į naujus 1968-uosius metus“. Ir iš tiesų, amerikiečių Occupy Wall Street mitinguose galima buvo pamatyti veteranus tos revoliucijos, kurią dar vadina „roko, narkotikų ir sekso revoliucija“. Tame tarpe ir tuos veteranus, kurie padarė solidžią politinę karjerą. Paskui man krito į akis Danieliaus Kon Bendito, šiuo metu Žaliųjų partijos frakcijos Europarlamente pirmininko pavaduotojo, interviu. 2005 metais jis lankėsi Maskvoje ir atsakinėjo į Rusijos kairiųjų klausimus. Atsakymai juos nuvylė, o mane – sudomino. Pavyzdžiui, kai jo paklausė apie jo pažiūras, visų nuostabai jis pripažino, kad visada, nuo pat pradžios, buvo „žaliuoju“. Atrodytų, ką bendro gali turėti gamtosauga su anarchija? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Tačiau kažkodėl šiuolaikinis žmogaus teisių gynimo judėjimas itin glaudžiai, žymiausių nevyriausybinių organizacijų vadovų lygmenyje persipina su gamtosaugininkų judėjimais.
Atsakydamas į Maskvos kairiųjų klausimus 2005 metais Kon-Benditas patikslino, kad žmogaus teisių gynimo judėjimas – tai judėjimas dėl pilietinių teisių suteikimo ne bet kokiems žmonėms, o mažumoms. Jis sakė: „Mes taip pat norėjome sukurti kažkokį naują gyvenimo stilių, kuris nereikalautų laikytis mūsų tėvų gyvenimiškos moralės. Iš šio troškimo susiformavo moterų sąjūdis, homoseksualistų judėjimas, t.y. judėjimai, kurie deklaravo subjekto autonomiją viešpataujančios moralės atžvilgiu“.
KLAUSIMAS. Argi tie judėjimai atsirado ne XX amžiaus pradžioje?
ATSAKYMAS. Jie atsirado pačiame industrinės epochos apogėjuje. Ir dar daugiau – buvo beveik nesusiję vienas su kitu. Šių krypčių lopšiu tapo Anglija, kur, beje, užgimė ir sąjūdis už gamtos saugojimą nuo žmogaus, kurį mes kažkodėl tapatiname su ekologija, nors anglų kalboje jis įvardinamas kaip environmentalist movement. Kitaip sakant, jis susijęs ne su ekologija kaip mokslu, o su pažiūrų sistema, kuri, kaip bet kuri filosofija, baigiasi galūne „-izmas“. Environmentalism – nuo mus supančios aplinkos, environment geriausiai būtų versti turbūt kaip „ekologizmas“. Šie elementai egzistavo atskirai, o paskui susijungė. Kaip tik tada, kai susiformavo JAV-TSRS branduolinis paritetas, ir kai, atitinkamai, šalia „kietų“ poveikio priešo atžvilgiu priemonių prireikė „švelnių“, ideologinių.
Šita kova, žinoma, vyko ne tik TSRS. Kon Bendito paklausė, kas buvo jo mokytojas ir kokius tekstus galima laikyti manifestais tos pasaulėžiūros, kurią jis atstovauja. Jis paminėjo savo bendraamžio Andre Horco straipsnį „Atsisveikinimas su proletariatu“, o iš ankstesnės kartos filosofų pacitavo Haną Arendt, knygos „Totalitarizmo kilmė“ autorę. Jos frazę „Vienas ir tas pats žmogus gali būti geras ir blogas, jis gali padaryti kažką siaubingo arba nuveikti kažką išsivadavimo labui“ jis priešpastatė Žano Žako Ruso požiūriui, kad žmogus iš prigimties yra gėrio skleidėjas.
Tokiu būdu viename flakone susimaišė: a) bet kokios centralizuotos valdžios kaip vienareikšmiško blogio neigimas; b) ne krikščioniškas, o gnostiškas požiūris į žmogų; c) idėja apie tai, kad socialiniai konfliktai pasaulyje pasitraukė į antrą planą, lyginant su konfliktu tarp žmogaus ir gamtos – apie tai rašė Horcas, persimetęs iš kairuoliško judėjimo į amerikiečių organizacijos „Žemės draugai“ gretas, savo taip vadinamame manifeste. Dar anksčiau, po kelionės į Kaliforniją 1974 metais Horcas parašė knygą „Ekologija ir politika: indėlis į augimo ribų teoriją“.
KLAUSIMAS. Matyt, tai žymiosios Romos klubo ataskaitos plėtotė?
ATSAKYMAS. Būtent. Tačiau ir toji ataskaita atsirado ne tuščioje vietoje. Jos centrinė idėja – resursai planetoje po 100 metų pasibaigs, ir dėl to gyventojų skaičių reikia sumažinti. Ši idėja pateko į pasaulinę dienotvarkę penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje. Seras Džiulianas Hakslis, karo žvalgybininkas ir gamtos tyrinėtojas, buvo išrinktas dviejų organizacijų – Tarptautinės gamtos konservacijos sąjungos ir Tarptautinės humanistinės ir etinės sąjungos vadovu. 1937-44 metais Hakslis buvo Britų eugenikos draugijos viceprezidentas. Tokia pati draugija veikė ir JAV, tačiau po karo ją perkrikštijo Gyventojų Taryba.
KLAUSIMAS. Eugenika, kuria anglai užsiėmė nuo XIX amžiaus vidurio, turi kažką bendro su humanizmu?
ATSAKYMAS. Ne daugiau, nei seksualinių mažumų teisės turi kažką bendro su progresu. Amerikoje LGBT teisių gynimas, kaip ir kiti amerikiečių demokratų prioritetai vadinami „progresyviais“, „pažangiais“. Tuo pat metu teisių gynėjų judėjimai, kurių kredo suformulavo būtent Hakslis, rūpinasi ir etninėmis mažumomis. Kalba eina ne tiek apie tautas, kiek apie bendruomenes, gyvenančias archaišką genčių gyvenimą. O jų teisių gynimas susiveda į tai, kad tie žmonės ir toliau gyventų tokį gyvenimą. Jų teritorijos saugomos nuo bet kokios industrijos įtakos. Tiesą sakant, judėjimas Occupy WallStreet ir veikė Šiaurės Amerikos indėnų genčių vardu, genčių, kurių natūralią buitį atseit klastingai sutrikdė naftotiekis Keystone XL.
KLAUSIMAS. Kitaip sakant, progresu vadina tai, kas iš tikrųjų yra regresas?
ATSAKYMAS. O žmogaus teisių gynimu vadinama veikla, kuri kėsinasi atimti teises iš daugumos. Be to – pačias svarbiausias, bazines teises. Kai uždraudžiamas kelio tiesimas per atseit vertingą, o realiai – patį įprasčiausią priemiesčio miško masyvą, pažeidžiama daugumos gyventojų judėjimo laisvė. Tačiau tai ne blogiausias atvejis. Blogiau, kai didžiulės teritorijos visiškai išimamos iš ūkinės apyvartos, dangstantis gamtosaugininkų lozungais. Arba kai vietoje maistinių kultūrų sėjamos techninės, skirtos biokurui, kuris atseit efektyviai pakeis naftą, gaminti. Arba kai milijonams žmonių iš aukštų tribūnų sakoma: meskite savo namus, nedrėkinkite žemių, nemėginkite sėti rugių, bėkite, kur akys mato nuo klimatinės katastrofos – būtent tai buvo sakoma arabų elito atstovams „arabiško pavasario“ išvakarėse.
KLAUSIMAS. Tačiau iš tų pačių aukštų tribūnų, jeigu turite galvoje JTO, nuolatos kalbama apie bado problemą.
ATSAKYMAS. JTO dar septintame dešimtmetyje priėmė puikias deklaracijas apie socialines ir humanitarines teises. Tačiau pasaulinė dienotvarkė keitėsi. Iš esmės ji pasikeitė, kai buvo paskelbta, jog prasidėjo postindustrinė era. Arba, kaip sako Tomas Kunas, pasikeitė vystymosi paradigma. Nuo to laiko ir pasikeitė pačių kilniausių ir visuomenei priimtiniausių sąvokų turinio pasikeitimas. Ir tuo pat metu pasikeitė geopolitikos tikslai. „Chaoso teorija“ gali turėti paklausą tik tuo atveju, jeigu šalyje-taikinyje aš neužsiimu resursų gavyba ir apskritai blokuoju pramoninę veiklą. Kadafis jau seniai sunaikintas, o naftos gavyba Libijoje ne auga, o mažėja.
KLAUSIMAS. Ar pasiteisina išlaidos geopolitinėms avantiūroms, jeigu korporacijos negauna savo laimikio?
ATSAKYMAS. Jeigu agresorius atviru tekstu paskelbs, kad jis nori užgrobti resursais turtingą teritoriją, tai jis susidurs su organizuotu pasipriešinimu. Jeigu jis pasivadins išvaduotoju iš represyvių autoritarinių režimų, jį išgirs milijonai savo gyvenimu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintų žmonių. Pirmuoju atveju teks organizuoti už pinigus „penktąją koloną“. Antruoju atveju agresorius gauna armiją pasiaukojančių savanorių. Skirtumas akivaizdus.
Tačiau kad būtų suburta didelė savanorių armija, kritinė gyventojų masė šalyse-taikiniuose turi būti tam paruošta ir išpažinti būtent tą patogų humanizmą bei kitas vertybes.
Mūsų visuomeniniai mokslai, kaip taisyklė, XX amžių padalijo į etapus pagal pasaulinius karus, politines ir socialines katastrofas, laikotarpius iki ir po šaltojo karo. Tarkime, 1968 metai pas mus asocijuojasi su Prahos sukilimu. O tai tebuvo vienas iš daugelio įvykių, susijusių su paradigmos pasikeitimu. Į sistemą įsiskverbė ne priešingos sistemos, o antisisteminės idėjos.
Jas galima buvo perskaityti studentiškos Sorbonos lozunguose. Pavyzdžiui, „Žmogaus išsilaisvinimas turi būti totalinis, arba jo nebus visiškai“, „Anarchija – tai aš“, „Pamiršk viską, ko tave mokė“, „Neįmanoma įsimylėti pramoninės gamybos rodiklių“, „Ribos – tai represijos“. Sutikite, tai ne šiaip naujoviški lozungai – tai prasmės, kurios, be to dar ir nesutampa nei su kapitalistine, nei su socialistine sistemomis.
KLAUSIMAS. Kaipgi tuomet pavadinti tą trečiąją ideologiją vienu žodžiu – įskaitant ir anarchijos, ir ekologijos idėjas, ir žinių sistemos neigimą?
 
ATSAKYMAS. Hakslis vadino savo filosofiją „transhumanizmu“, Bertranas Raselas – „racionalizmu“. Oponentai naudoja kitą terminologiją. Amerikiečių klasikiniam konservatoriui, ypač katalikui, bet koks tokio pobūdžio antisistemiškumas asocijuojasi su kairuoliškumu, kadangi pasižymi ateizmu ir yra nukreiptas prieš visuomenės nuostatas. Lindonas Larušas vartojo terminą „redukcionizmas“.
Tikrasis manifestas, kuriame išsakyta šios krypties esmė, alfa ir omega – ne Horco straipsnis, o taip vadinamas Polio Kurco Antrasis humanistinis manifestas. Pirmosiose jo eilutėse visos monoteistinės religinės hierarchijos sutapatinamos su totalitarinėmis sistemomis. Toliau – tezė apie tai, kad etika yra „autonomiška ir priklauso nuo situacijos bei neturi nieko bendro su religinėmis ir ideologinėmis sankcijomis“. Kitaip sakant, kaip elgtis, kiekvienas pasirenka, atsižvelgdamas į situaciją ir tai neturi nieko bendro su kokia nors atsakomybe. Tai labai panašu į Hanos Arendt ir Kon Bendito mintis. Toliau kalbama apie žmogaus teises, tarp kurių išvardinama saviraiškos laisvė, o taip pat teisė į eutanaziją, savižudybę ir „daugybę seksualinio pažinimo rūšių“. Teisė į gyvybę ir gyvenimą ten nepaminėta.
 
KLAUSIMAS. Gaunasi, kad pagrindinis šio dokumento turinys – ne alternatyva, o pabrėžtinas iššūkis krikščioniškoms vertybėms?
ATSAKYMAS. Pažodžiui rašoma taip: „Manome, kad netolerancija, kurią neretai kultivuoja ortodoksiškos religijos ir puritoniški kultai, neteisėtai slopina seksualinį elgesį“. Kitaip sakant – tai iššūkis ne tik europietiškai krikščionybei, bet ir amerikietiškam neo protestantizmui, ir islamui, ir tradiciniam, taip vadinamam „dievobaimingam“ judaizmui. Ir to laikmečio komunizmui, suprantama, irgi. Vardan ko? Sprendžiant iš teksto – vardan vieningos žmonijos, kurioje neribojama informacijos laisvė, kur viešpatauja „vieninga ekosistema ir konsensusas dėl gyventojų skaičiaus reguliavimo“, kur nėra valstybių ir sienų ir, atitinkamai, kaip primygtinai teigia autoriai, stebuklingu būdu baigiasi karai.
KLAUSIMAS. Sunku įsivaizduoti, kad toks tekstas būtų skirtas plačiosioms žmonių masėms.
ATSAKYMAS. Jis ir nebuvo skirtas plačiosioms žmonių masėms. Jis buvo adresuotas pakankamai siauram humanitarinės ir techninės inteligencijos sluoksniui, turinčiam autoritetą savo šalyse ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintam savo gyvenimu ir veikla. Nuo TSRS dokumentą pasirašė du žmonės – Rojus Medvedevas ir Andrejus Sacharovas. Galima, žinoma, nekreipti dėmesio į šį dokumentą: maža ką gali parašyti privatus asmuo ir pasirašyti šimtinė intelektualų. Tačiau nežinodami apie Sacharovo parašą po šiuo dokumentu, mes nesuprasime tos transformacijos, kuri įvyko su šiuo mokslininku, esmės. Tai buvo ne įtakos agento pirkimas. Tai buvo persimetimas į kitą pažiūrų sistemą, trumpai tariant – indoktrinacija.
KLAUSIMAS. Tačiau nuo grupės intelektualų indoktrinacijos iki milijonų paprastų žmonių, tegu tik pačios aktyviausios visuomenės dalies, perorientavimo – didžiulis atstumas.
ATSAKYMAS. Masėms niekada neatskleidžiamos visos naujosios jiems diegiamos pasaulėžiūros detalės. Masėms transliuojama tiktai tai, kas gali būti jiems tiesiogiai aktualu. Tačiau kad masės pradėtų judėti, kad masėje susiformuotų pasiaukojančių žmonių branduolys, atskiri ideologijos elementai turi ne tik atitikti jų lūkesčius, bet ir emociškai sužadinti. Patys paprasčiausi pretekstai sukelti neramumus – korupcija, gamtos teršimas, etninės problemos.
KLAUSIMAS. Kodėl tuomet „išsivysčiusios“ šalys leidžia protesto judėjimus nuosavose teritorijose, o ne vien tiktai šalyse-taikiniuose?
ATSAKYMAS. Protestus leidžia tas elito segmentas, kuris gauna naudos iš būtent postindustrinės dienotvarkės. Toks taip vadinamų industrinių šalių „savęs ėdimo“ fenomenas gali atsirasti tiktai konkrečioje postindustrinės paradigmos plėtojimo stadijoje. Amerikoje viena iš kultinių šios krypties figūrų – buvęs viceprezidentas Elas Goras, „interneto tėvas“, o taip pat – ekologistinio bestselerio „Žemė ant svarstyklių“ autorius. IT sfera postindustrinėje paradigmoje – naujosios epochos įsikūnijimas, kurio užduotis – įrodyti naujų laikų pažangumą.
KLAUSIMAS. Ir sukurti naujas pasaulio ir atskirų žmonių kontroliavimo priemones.
ATSAKYMAS. Ne tik. Dar – sukurti žmogaus pažinimo ir mąstymo metodus. Žmogui, „gimusiam tinkle“ (digital native) jau nebereikalingas Kon Benditas, kuris agituotų už „nepaklusimą iš tėvų paveldėtai gyvenimo moralei“. Jis ir taip gyvena šia diena, jo žinios ir taip fragmentiškos, istorinė ir giminės patirtis jam nežinoma, atsakomybė – nesuvokiama, nekalbant jau apie pareigos jausmą, darbo etiką, kadangi visa tai formuojasi realiame pasaulyje, remiantis bendros veiklos metu įgyta patirtimi, pradedant vaikiškais kolektyviniais žaidimais.
KLAUSIMAS. Tačiau, kad sukurtum tokių žmonių kritinę masę, reikalinga ir daugybė fizinės technikos, kuri gaminama iš tų pačių naudingųjų iškasenų.
ATSAKYMAS. Dar daugiau – tokia technika gaminama iš gerokai retesnių naudingų iškasenų, nei ekologų neapkenčiama nafta. O saulės baterijos – iš itin retų iškasenų. Dar daugiau – elektroninės šiukšlės nesuyra taip lengvai ir be pasekmių gamtai, kaip, tarkime popierius. Ir nepaisant to, prie Bilo Klintono įvesta elektroninės dokumentų apyvartos programa buvo teisinama būtent miškų tausojimu pagal specialų įstatymą Paperwork Reduction Act.
KLAUSIMAS. Dėl ko nūnai netgi slapti Europos diplomatiniai dokumentai yra lengvai prieinami NSA.
ATSAKYMAS. Iš ko seka, kad, pirma, šiai žvalgybai buvo patogi postindustrinė paradigma. Tai vienas iš įrodymų neafišuojamo fakto, kad milijonai jaunų savanorių, nemokamai plėšančių gerkles už internetinę laisvę Kinijoje (už švarią Arktiką, prieš atominę energiją, autostradas Brazilijoje, aerouostą Stambule, stadioną Sočyje) – netikri opozicionieriai. Jie gali veikti prieš nacionalines vyriausybes ir tuo pat metu jų tikslai visiškai ideologiškai sutaps su globaline valdžia. Kas dėl NSA bendradarbiavimo su IT monopolistais, tai šį procesą galima pavadinti valstybine-privačia partneryste. Arba verslo suaugimu su valdžia.
KLAUSIMAS. ES šiuo metu, berods, nelabai žavisi tokia sąjunga.
ATSAKYMAS. ES tėvai-įkūrėjai savo bendrijos kūrimą pradėjo nuo Europos anglies ir plieno sąjungos, be to, de Golis svajojo apie auksinį franką. 1968 metų revoliucija nušlavė de Golį ir faktiškai užkirto kelią į valdžią Žoržui Maršė, prancūzų komunistų lyderiui, o tarybinė valdžia, susigundžiusi konvergencijos idėja, suartėjo su Romos klubu. Perestroika, tapusi logiška šio pasirinkimo pasekme, parodė, kad racionalistinėmis idėjomis gali susižavėti ir liberali, ir konservatyvi tarybinė inteligencija, ypač po Černobylio.
Tačiau Rusija išsaugojo savo pramonę, o drauge su ja išliko darbo patirtis ir vertės supratimas, bent jau šiokie tokie darbo etikos likučiai. Išliko buitinė moralė, artima bažnytinei, kadangi bažnyčia – dėl šito ir komunistai nesiginčys – išgyveno drauge su tauta visus tuos išbandymus, kurie jai teko. Europoje, kuri pavirto paslaugų ekonomika ir patyrusi kelias sekuliarizacijos bangas, kultūrine prasme praradimai yra gerokai didesni.
Mainais Europa gavo plėtros pagundą. Jai atiteko buvusios Varšuvos sutarties šalys ir su jomis buvo padaryta tai, ką ir sugebėjo padaryti – deindustrializavo. „Rytų partnerystės“ paskirtis yra šios deindustrealizacijos ekspansija.
Žinoma, kažkuri dalis Europos elito žvelgia į Ukrainą ir Gruziją kaip ne tik ideologinių, bet ir fizinių prekių rinką. Tačiau tos sąlygos, kurios išvardintos integraciją aprašančiuose dokumentuose, niekaip neskatina perkamosios galios tose šalyse. Greičiau jos skatina gyventojų išmirimą ir migraciją. Šis fenomenas turi netgi padoriai skambantį paaiškinimą. Tarkime, jau paskelbta bendra Center for American Progress ir Henry Stimson Center ataskaita apie tai, kad „arabų pavasaris“ – tai globalinio atšilimo rezultatas.
KLAUSIMAS. O Džinas Šarpas – niekuo dėtas…
ATSAKYMAS. Jis kaip tik įtrauktas į šią temą. Enšteino instituto direktorių taryboje dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje beveik pusė direktorių ir patarėjų buvo globalinio atšilimo specialistai. Ričardas Rokvelas, Filipas Bogdanovas, Uris Langeris… O jų mokinys iš Serbijos Srdža Popovičius – fondo „Ekotopika“ įkūrėjas ir agentūros „Žalioji Sebija“ savininkas. Juk Jugoslavija buvo viena iš labiausiai industrializuotų Europos šalių. Kol jos nepavertė tuo, kuo ji dabar paversta.
Profesorius Šarpas jau pasitraukė, šiandien ant scenos ir užkulisiuose dirba jau sekanti karta. Didėjant nedarbui Europoje, didėja ir būsimo personalo bazė. Perspektyviausi žmonės iš Rytų Europos. Jų energiją galima buvo panaudoti kitaip, bet jeigu jaunam serbui leisi pasirinkti, ko jis labiau nori – kovoti, tarkime, už Didžiąją Serbiją ar kovoti su autoritariniais režimais kitose šalyse, jis pasirinks antrą variantą: tai pakelia jo autoritetą jo paties akyse. Ir daugelis jaunų ukrainiečių, kuriuos apmokė serbai, mąsto lygiai taip pat.
KLAUSIMAS. Ir kaip viskam šitam priešintis?
ATSAKYMAS. Mes priešinamės globalizatoriams jau vien tuo, kad gyvename. Kas dėl valstybės, tai pirmiausiai turbūt reikia suvokti, su kuo ji turi reikalą ir iš kur atsiranda taip vadinami opozicionieriai. Bet man atrodo, kad mūsų valdžia, ypač susijusi su masine informacija, nelabai tą supranta. Klausausi, tarkime, aršios ir vietomis šmaikščios Kiseliovo laidos, o iškart po jos tame pačiame TV kanale seka aliarmą keliantys filmai apie klimatines katastrofas. Kažkoks užsienietis aiškina rūsčiu balsu: „Žemę užgrobia turtingi žmonės, dėl to kyla maisto krizė“. O kas Amerikoje turi daugiausiai žemės? Environment Protection Agency – žinyba, kuri prastūmė visus įstatymus, kurie padarė pramonę nepelninga. Būtent jai dėl savo bankroto turi padėkoti buvęs megapolis Detroitas.
Tarp kitko, galiu lažintis, kad būtent nuo ekologinės isterijos ateinančiais metais prasidės ūsų Olimpiados sabotažas, o tik paskui išlįs etninė tema. Nuo to paties prasidėjo įvykiai Stambule ir Rio de Ženeire, kurie pretendavo į olimpiadas. O ir Londone migrantai sukėlė riaušes Totenhemo stadiono pašonėje.
Mes iš savo analogiškų atvejų nieko nepasimokėme. O pats pavojingiausias dalykas valstybei-taikiniui – kai viena kuri valdžios grupė galvoja, kad gali išspręsti savo problemas, pasitelkusi į talką, tarkime Greenpeace ar Transparency International. Realiai gi, laikydama save subjektu, toji grupė pati pavirsta įrankiu.