Tags Posts tagged with "propaganda"

propaganda

0 1468

Pradėkime klausimu apie medijas. 2005 m. gegužės mėnesį Prancūzijoje vykusio referendumo dėl Europos Konstitucijos metu didžioji dauguma visuomenės informavimo priemonių pritarė balsavimui už Konstituciją, tuo tarpu 55 proc. rinkėjų balsavo prieš. Vadinasi, manipuliuoti žiniasklaida galima tik iki tam tikros ribos? Ar toks rinkėjų balsavimas neatspindėjo tuo pačiu metu nepasitenkinimo jomis?

Bendra mūsų su Edvardu Hermanu parašyta knyga apie manipuliavimą informacija nepalietė jos pasekmių publikai klausimo. Tai sunki tema. Keletas atliktų tyrimų byloja apie didesnę įtaką manipuliuojant informacija labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui. Didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui.

 

     Kaip pavyzdį paimkime karo su Iranu galimybę: 75 proc. amerikiečių mano, kad JAV turėtų liautis grasinusi Iranui ir ieškoti politinio susitarimo diplomatiniu būdu. Vakarų pasaulio viešosios nuomonės tyrimo institutų atliktos apklausos nurodo bendrą tiek Irano, tiek JAV visuomenės viešosios nuomonės sutapimą kai kuriais su atomine grėsme susijusiais klausimais – absoliuti abejų šalių piliečių dauguma pritaria tam, kad nuo Izraelio iki Irano besidriekiančioje teritorijoje neliktų atominių ginklų, įskaitant ir JAV kariuomenės, esančios Artimųjų Rytų regione, turimus atominius užtaisus. Tuo tarpu norint tai sužinoti iš visuomenės informavimo priemonių tenka apsišarvuoti kantrybe.
     Žinoma, nė viena abiejų šalių politinė partija nesiūlo tokio problemos sprendimo būdo. Jei Iranas ir JAV būtų tikros demokratinės valstybės, kuriose visuomenės dauguma veiktų viešąją šalies politiką, dabartinis nesutarimas dėl atominio klausimo jau būtų išspręstas. Yra ir kitų pavyzdžių. Dauguma amerikiečių norėtų, kad būtų sumažintos gynybos biudžeto išlaidos ir palankiai vertintų tai kad didesnė biudžeto dalis būtų skirta socialinei rūpybai, Jungtinių Tautų ir tarptautinėms humanitarinėms programoms. Galiausiai, dauguma amerikiečių pageidautų kad būtų panaikintos prezidento G. Busho sprendimu suteiktos lengvatos turtingiausiems mokesčių mokėtojams.
     Visais minėtais klausimais Vašingtono politika vykdoma priešingai, nei to pageidauja visuomenės nuomonė. Ir vėlgi apklausos, kurios į dienos šviesą iškeltų visuomenės nepritarimą vyriausybės vykdomai politikai, žiniasklaidoje pasirodo retai. Tokiu būdu piliečiai ne tik nustumiami nuo politinių sprendimų priėmimo, bet ir negali būti informuojami apie tikrą viešosios nuomonės padėtį.
     Kiekvieną kartą, kai garsaus žurnalisto ar žinių vedėjo klausiama apie patirtus cenzūravimo atvejus ar „spaudimą iš viršaus“, išgirstamas atsakymas, kad žurnalistas yra visiškai laisvas ir gali reikšti subjektyvią nuomonę. Kaip demokratinėje visuomenėje kontroliuojamas mąstymas, idėjos? Kaip tai vyksta diktatūrų valdomose šalyse, mes jau žinome…
     Kai pradedama abejoti žurnalistų nešališkumu, jie atsako: „Nepatyriau jokio spaudimo, rašau tai, ką noriu“. Tai tiesa. Tačiau, jei tie patys žurnalistai išeities tašku pasirinktų priešingą vyraujančiom mąstymo normoms poziciją, jų straipsniai nebūtų publikuojami pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Be jokios abejonės, susiduriame ir su išimtiniais atvejais. Kartais ir mano straipsniai išspausdinami JAV, kuri jokiu būdu nėra totalitarinė valstybė. Apskritai, joks žurnalistas negali tikėtis vieną dieną tapti garsiu apžvalgininku, jei jo publikuojamos tiesos neatitiks tam tikrų minimalių reikalavimų.
     Beje, čia galime įžvelgti skirtumą tarp propagandos totalitaristinėse valstybėse ir demokratinėse visuomenėse. Apibendrinant galima teigti, jog totalitarinio režimo valdomose šalyse vyriausybė turi veiksmų planą ir visiems tenka prie jo taikytis. Demokratinėse visuomenėse „veiksmų planas“ niekada nepristatomas tiesiogiai, – apie jį kalbama užuominomis. Tad čia taikomas „smegenų plovimo laisvės sąlygomis“ principas. Ir net aistringiausi debatai didžiosiose visuomenės informavimo priemonėse paklūsta nematomoms, iš anksto priimtoms taisyklėms, kurių dėka kai kurios priešingos nuomonės net nepatenka į diskusijų žaidimo aikštelę.
     Demokratinėje visuomenėje kontrolės sistema yra labai veiksminga. Ji pateikiama subtiliai ir mažomis dozėmis, „aukščiau“ apibrėžtos teorinės gairės virsta oru, kuriuo kvėpuojama. Mes galime to nepastebėti ir net nepajusti visai šalia mūsų vykstančių lemtingų visuomenei debatų. Apibendrinant, tokia kontrolės sistema veiksmingumu pralenkia totalitarinį režimą.
     Prisiminkime Vokietiją 1930-aisiais. Niekas nenori pripažinti, kad tuo metu ši šalis buvo labiausiai išsivysčiusi Europoje, pasiekusi aukštumas meno, technikos, mokslo, filosofijos srityse. Netrukus per labai trumpą laiko tarpą įvyko staigus posūkis, ir Vokietija tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
     To buvo siekiama subtiliai skleidžiant baimę: bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, trumpai tariant, – visų tų kurie, nacių manymu, kėlė grėsmę europietiškos civilizacijos šerdžiai, arba „tiesioginiams graikų civilizacijos paveldėtojams“. Bent jau taip rašė filosofas Martinas Heideggeris 1935 m. Beje, didžioji Vokietijos žiniasklaidos dalis, užtvindžiusi visuomenę tokio pobūdžio teiginiais, panaudojo marketingo strategiją, ištobulintą… amerikiečių reklamos kūrėjų.
     Nepamirškime, kokiomis sąlygomis įsigali ideologijos: vien prievartos neužtenka – reikalingas pateisinimas. Taigi, kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, sutuoktinis arba darbdavys – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia uzurpuojama, „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais.
     Net jei nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, jos priemonės ištobulėjo. Nors ir paradoksalu, bet tai ypač akivaizdu laisviausiose pasaulio šalyse: Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, – viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda.
     Abi šalys taip pažengė demokratinių teisių srityje (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.), kad, norint pažaboti laisvės troškimą, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, palyginti su totalitarizmu? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.
     Žodžio laisvė JAV yra ginama taip kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. Istoriškai tai nesenas reiškinys. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas laisvam žodžiui užtikrinti skyrė išskirtinį dėmesį, ir tai, mano nuomone, buvo šio, jau XVIII amžiuje suformuoto Apšvietos vertybių principo išraiška. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Pavyzdžiui, jeigu aš dalyvaučiau apiplėšiant kokią nors parduotuvę ir sušukčiau savo bendrui, laikančiam ginklą „šauk!“, šis mano pareiškimas nebūtų ginamas Konstitucijos. Visais kitais atvejais reikėtų ypač svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausiasis Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kukluksklano narių naudai.
     Tuo tarpu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir, regis, likusiose Europos šalyse žodžio laisvė yra apibrėžiama kartu ją apribojant. Aš manau, kad esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra istorinė tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Teigiamas atsakymas mus sugrąžintų į Stalino laikus.
     Prancūzų intelektualai sunkiai taikosi su šiuo požiūriu, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti išimtis. Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, staiga sugalvojantį ir skelbiantį, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie.
     Pridursiu, kad apmaudu ir net pikta diskutuoti šiais klausimais, praėjus dviem šimtmečiams po Voltaire’o, kuriam, kaip žinome, priklauso šie žodžiai: „Aš ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet pats paaukosiu gyvybę tam, kad galėtumėte ginti savąsias“. Iš tikro liūdnai atrodo siekis apginti Holokausto aukų atminimą naudojantis jų budelių doktrina.
     Vienoje savo knygų komentavote Miltono Friedmano žodžius: „Pelno ieškojimas yra demokratijos esmė“…
     Tiesą pasakius, šie dalykai tokie skirtingi, kad beveik nėra ką komentuoti… Žmonės patys turi priimti politinius ir su savo gyvenimu susijusius sprendimus, tai yra demokratijos tikslas. Tuo tarpu pelno ieškojimas yra mūsų visuomenės liga, kuri sąmoningai palaikoma tam tikrų struktūrų. Etiškoje, sveikoje visuomenėje rūpestis dėl pelno būtų šalutinis reiškinys.
     Jūs esate laikomas anarchistu arba libertariniu socialistu. Koks vaidmuo Jūsų įsivaizduojamoje demokratinėje santvarkoje tektų valstybei?
     Mes gyvename realiame, ne vaizduotės, pasaulyje. Jame egzistuoja tironiškos institucijos – didžiosios įmonės. Bent jau jos panašiausios į totalitarines institucijas. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis žmonių būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą.
     Kai demokratija išaugs tiek, kad piliečiai kontroliuos produkcijos ir mainų priemones, galės aktyviai dalyvauti ir priimti sprendimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų gyvenimo aplinka bei sąlygos, tuomet valstybė galės palaipsniui išnykti. Ją pakeistų savanorių draugijos darbovietėse arba gyvenamosiose vietose.
     Jūs kalbate apie sovietus?
     Taip, tokie buvo sovietai. Tačiau pirmas dalykas, kurį sunaikino Trockis ir Leninas, atėję į valdžią, ir buvo sovietai – darbininkų tarybos ir visos demokratinės institucijos. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo didžiausi XX amžiaus socializmo priešai. Būdami tikrais marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi Rusijos visuomenė negalėjo iš karto perimti socializmo idėjų. Prieš tai ji turėjo prievarta įgyvendinti industrializaciją.
     Kai 1989 metais komunizmo sistema subyrėjo, aš galvojau, kad paradoksaliai tai reiškė socializmo laimėjimą, nes, mano supratimu, socializmas apima bent minimaliai demokratinę gamybos, mainų ir kitų žmogiškosios egzistencijos dimensijų kontrolę.
     Tačiau dvi pagrindinės propagandos sutartinai skelbė, kad tironiška Lenino ir Trockio sukurta politinė sistema, Stalino paversta į politinį išsigimimą, ir buvo „socializmas“. Politiniai Vakarų pasaulio lyderiai galėjo tik džiaugtis tokiu skandalingu ir absurdišku šio termino pavartojimu, kuris jiems leido dešimtmečiais šmeižti tikrąjį socializmą.
     Kitoje barikadų pusėje sovietinė propaganda taip pat entuziastingai piktnaudžiavo žmonių simpatijomis ir įsipareigojimais kuriuos sukėlė autentiški socialistiniai idealai.
     Betgi iki šiol neišgyveno nė viena pagal anarchistinius principus suformuota savivaldos forma…
     Anarchistiniai principai ar koks nors anarchizmo katekizmas, kuriam reikėtų prisiekti, neegzistuoja. Anarchizmas, bent jau toks, kokį aš suprantu, yra gyvenimo būdas ir idėjinis sąjūdis, siekiantis identifikuoti valdžios bei dominavimo struktūras. Jas identifikavus, prašyti pateisinti jų egzistavimą, o nepavykus tai padaryti (dažniausiai taip ir būna) – mėginti jas pranokti.
     Anarchizmas, libertarinės idėjos toli gražu neišnyko, priešingai, anarchizmas laikosi kuo puikiausiai, ir jį galima rasti daugelio teigiamų pasikeitimų ištakose.
     Iš prancūzų kalbos vertė Aurimas Dunauskas 

 

0 1813

Kad pateisintų prieš amerikiečių publiką savo politikos posūkį 180-čia laipsnių ir mobilizuotų platų pritarimą karui su Vokietija, Vilsono administracija sukūrė įspūdingiausią propagandinę mašiną, kokios pasaulis iki tol dar nebuvo matęs.

1917 metų balandį Vudras Vilsonas sukūrė Visuomeninės informacijos komitetą, kad išreklamuotų piliečiams karą ir papasakotų apie Amerikos karinius tikslus užsienyje. Vadovaujant Vilsono draugui žurnalistui Džordžui Krilui, Komitetas kombinavo reklamines technikas su žiniomis apie žmogaus psichologijos subtilybes. Pirmą kartą vyriausybė ėmė platinti propagandą tokiu dideliu mastu. Ir tai tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio, kurį Orvelas aprašė romane „1984″, pradžia.

Krilą į Komitetą įtraukė vienas genialiausių to laikmečio propagandistų, jaunas natūralizuotas amerikietis iš Vienos, vardu Edvardas Berneisas, kuris atsivežė su savimi gilias žinias apie naują žmogiškosios psichologijos šaką, dar neaprašytą angliškai. Jis buvo austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido giminaitis ir literatūrinis agentas Amerikoje.

Naudodamas įkyrią ir nemalonią Krilo žurnalistinę manierą rašyti ir froidistinį Berneiso psichologinį požiūrį (su jo pasąmonės sąvoka), vyriausybinis Komitetas užvertė nieko neįtariančius amerikiečius gerai apskaičiuotu melu ir šovinistiniais epitetais, demonizuodamas vokiečius ir visa tai palydėdamas vaizdais, kaip vokiečių kareiviai bado durtuvais belgų vaikus. Tie vaizdai ir simboliai buvo nuolat pateikiami žmonėms per masinės informacijos priemones, kad įpliekstų amerikiečiams karingas nuotaikas prieš Kaizerio Vokietiją, kuri tuo metu nekėlė Amerikai jokios grėsmės.

Komitetas faktiškai tapo karinio laikotarpio cenzoriumi. Teisindamasis vokiečių propagandos grėsme, kurią kelia antikariniai pasisakymai, komitetas naudojo „savanoriškus principus“ žiniasklaidos priemonėse ir suvaidino svarbų vaidmenį, prastumdamas per kongresą įstatymą dėl špionažo 1917 metais ir įstatymo dėl kurstymo 1918 metais. Radikalūs laikraščiai buvo uždaryti, teisinantis nuomonių įvairovės apribojimu karo laikotarpiu.

Krilą ir Berneisą į darbą Komitete įtraukė žurnalistas anglofilas ir artimas Vilsono patarėjas Volteris Lipmanas. Jaunas Harvardo absolventas Lipmanas savo laiku buvo priimtas dirbti ryšininku tarp Morgano grupės Volstrite ir britų slaptosios organizacijos „Apvalusis stalas“, kuri nuo pat savo įkūrimo 1909 metais agitavo Angliją ruoštis karui su Vokietija.

Pasirodanti du kartus per savaitę Lipmano skiltis Niujorko laikraštyje „Herald Tribune“ buvo perspausdinama šimtų vietinių laikraščių visoje Amerikoje, kas padarė jį įtakingiausiu probritišku ruporu šalyje. Jo straipsniai padarė lemiamą įtaką išsilavinusiai vidurinei klasei, kuri tradiciškai linkusi laikytis neutralumo ar apskritai pacifizmo.

Tačiau būtent unikalus ir iškrypęs Berneiso genijus sulydė į vieną darinį minios psichologiją ir masinės informacijos priemonių metodus, kad būtų pradėta dideliu mastu manipuliuoti konkrečiomis žmonių emocijomis. Jis ištyrinėjo tuos raktus, leidžiančius gauti priėjimą prie įtakos darymo žmonių elgesiui, savo dėdės Froido darbuose.

Su dideliu užmoju taikydamas savo atradimus, Komitetas vos per kelis mėnesius pasiekė neregėtų rezultatų, sumaniai sukurstęs Amerikos visuomenėje masinę karinę isteriją. Dėka pilnu pajėgumu atsiskleidusio Berneiso genijaus, froidistinis požiūris į žmogaus prigimtį buvo suderintas su tuo, ką vėliau pavadino melaginga reklama iš Medisono Aveniu. Rezultatais komitetas pasinaudojo, kurstydamas karingas nuotaikas. Ištyręs variantus kelių, kuriais informacija pasiekia visuomenę, komitetas užtvindė šiuos kanalus psichologiškai apdorotos karinės propagandos srautais.

Vidinį Komiteto aparatą sudarė 19 padalinių, kurių kiekvienas užsiėmė konkrečiu propagandos tipu. Naujienų skyrius, kaip pirminis su karu susijusios informacijos laidininkas, siuntinėjo tūkstančius pranešimų spaudai į vietinę žiniasklaidą. Komitetas vėliau patvirtino, kad daugiau kaip 20 000 laikraščių straipsnių kiekvieną savaitę buvo parašomi, remiantis minėtais pranešimais spaudai. Buvo sukurtas ir Sindikuotų straipsnių skyrius, kuris samdė žymius rašytojus (romanai, apsakymai, esė). Jų darbas buvo pateikti paprastiems amerikiečiams karą lengvai prieinama forma. Kiekvieną mėnesį jų opusai pasiekdavo maždaug 12 milijonų žmonių.

Pilietinės ir švietimo kooperacijos skyriuje darbavosi filologai anglofilai, kurie štampavo pamfletus su antraštėmis „Vokiški kuždaliai“, „Vokiški kariniai papročiai“ ir „Užkariavimas ir kultūra“. Tai buvo niekuo neužmaskuota propaganda. Solidesni filosofai, tokie kaip Džonas Devis ir Lipmanas, nusitaikė į subtilesnę publiką. Kiekvienas visuomenės sluoksnis buvo aprūpinamas tiksliai jam pritaikyta propaganda.

Komiteto vaizduojamosios reklamos skyrių sudarė talentingiausi iliustratoriai ir karikatūristai. Laikraščiai ir žurnalai dosniai suteikdavo reklamines vietas ir jau buvo neįmanoma atrasti periodinio leidinio be Komiteto produkcijos. Įspūdingi plakatai buvo išklijuoti ant pakelių skydų visoje šalyje. Ryškūs komiksai reklamavo amerikiečiams pardavinėjamas „Laisvės obligacijas“. Žvaigždėtai juostuoto Dėdės Semo atvaizdai skelbė jaunimui: „Dėdei Semui tavęs reikia!“ tas atvaizdas pasirodė esąs toks sėkmingas, kad gyvuoja ne tik kaip karinės propagandos pavyzdys, bet ir tapo amerikietiškos pop kultūros simboliu.

Filmų skyrius užtikrino karinę propagandą kine. Komitetas sukūrė nacionalinį savanorių korpusą, pavadintą „Keturių minučių žmonės“, jam priklausė iki 75 000 energingų savanorių, kurie pasirodydavo kaip įgalioti komiteto atstovai prieš prasidedant kiekvienam filmui ir išrėždavo 4 minučių trukmės ugningą kalbą, palaikančią karą, „Laisvės obligacijas“ ir panašiai. Tai buvo neįtikėtinai efektyvu.

1917 metais redakcinis straipsnis leidinyje „Motion Picture News“ paskelbė, kad „kiekvienas dirbantis šioje industrijoje nori įnešti savo indėlį“ ir pažadėjo, kad „per filmų anonsus, plakatus ir publikacijas laikraščiuose jie platins propagandą tiek laiko, kiek reikės, kad būtų tuojau pat mobilizuoti milžiniški šalies resursai“. Amerikos kino teatrus užplūdo tokie filmai kaip „Kazeris: Berlyno pabaisa“, „Peršingo kryžiuočiai“. Vienas iš jų, „Į pragarą su kaizeriu“, tapo toks populiarus, kad Masačiusetso policijai teko įsikišti ir išsklaidyti įniršusią minią, kuriai nepavyko patekti į filmą.

Kadangi propagandistai ketino pakeisti kito žmogaus mąstymo procesą nuosavu produktu, vietoje nuoširdžių argumentų jie naudojo netiesioginius pranešimus. Karo metu komitetas tai darė skelbdamas apskaičiuotus emocionalius šūkius, demonizuodamas Vokietiją, siedamas karą su įvairiausių gyventojų sluoksnių idealais ir nesidrovėdamas, esant reikalui, tiesioginio melo.

Taikinys – bazinės emocijos

Komiteto propaganda nuosekliai darbavosi su emocijomis, o ne su protu ir tai buvo Froido idėjų, kurias adaptavo Berneisas, pasekmė. Emocinė agitacija tapo mėgstamiausia komiteto strategų technika, nes jie suprato, jog dėka kvalifikuotų manipuliacijų, bet kokia emocija gali būti nukreipta norima kryptimi. Straipsnis, paskelbtas iš karto po karo leidinyje „Scientific Monthly“ įrodinėjo, kad „detalus mažos mergaitės ir jos kačiuko kančių aprašymas gali stimuliuoti mūsų neapykantą vokiečiams, sužadinti užuojautą armėnams, paversti mus Raudonojo Kryžiaus entuziastais ar priversti, kad paaukotume pinigų benamėms katėms“.

Komitetas sugalvojo karo laikmečio lozungus, tokius kaip „krauju plūstanti Belgija“, „nusikaltėlis kaizeris“, „padarysime pasaulį saugų demokratijai“. Tipiškas propagandinis plakatas vaizdavo agresyvų vokiečių kareivį su durtuvu ir užrašą viršuje „Atsimušime nuo šito huno Laisvės Obligacijomis“. Šiuo atveju neapykantos ir baimės jausmai buvo nukreipiami į pinigų aukojimą karinėms reikmėms.

Po karo vienoje sociologinėje-psichologinėje propagandos reikšmės karo metu analizėje Haroldas Lasvelas iš Čikagos universiteto pastebėjo, kad vokiečių propagandos pralaimėjimo Amerikoje priežastimi tapo būtent jos logiškumas, o ne emocijos. Vokiečių diplomatas grafas fon Bernšdorfas padarė tokią pat išvadą, tik iš kitos pusės: „Pažymėtina vidutinio amerikiečio savybė – tai gana didelis, nors ir paviršutiniškas, sentimentalumas“.

Vokiečių pranešimai spaudai visiškai neatsižvelgė į šį faktą. Berneisas ir Komitetas gi naudojosi tuo pilnu pajėgumu.

Dar viena propagandinė technika, kuria naudojosi komitetas – tai absoliuti priešo demonizacija. Kaip pabrėžė Lasvelas: „Psichologinis pasipriešinimas karui šiuolaikinėse šalyse yra toks didelis, kad kiekvienas karas turi atrodyti kaip gynyba nuo grėsmingo, mirtinai pavojingo agresoriaus. Negalima leisti jokių dviprasmybių tame, ko turi nekęsti visuomenė“.

Komiteto pamfletai vaizdavo vokiečius kaip iškrypusius žiaurius agresorius. Vienoje iš Komiteto publikacijų, profesorius Vernonas Kelogas klausė: „Ar bus nuostabu, jeigu po karo pasaulio žmonės, atpažinę kokiame nors žmoguje vokietį, trauksis į šalį, kad tik prie jo neprisiliestų, ar pasilenktų paimti akmenį, kad priverstų jį pasitraukti iš kelio?“

Nepaprastai efektyvi vokiečių demonizavimo strategija buvo kruvinų istorijų panaudojimas. Lasvelas rašo: „Puikia taisykle sukurstyti neapykantą, jei tik iš pat pradžių ji nevirsta įniršiu, tapo piktadarybių aprašymai. Šis metodas buvo sėkmingai naudojamas per kiekvieną žmonijai žinomą konfliktą“.

Neįtikinėtinos istorijos apie vokiečių barbariškumus Belgijoje ir Prancūzijoje skatino mitą apie vokiečių barbariškumo mitą. Vokiečių kareiviai, kaip pasakojo pasauliui Komiteto propagandos mašina, linksminosi, kapodami rankas belgų kūdikiams. Dar viena dažnai kartota istorija pasakojo, kaip vokiečių kareiviai amputuodavo belgų moterims krūtis.

1927 metais Lasvelas parašė knygą „Propagandinės technikos Pasauliniame kare“, detaliai analizuodamas Krilo, Lipmano ir Berneiso darbą. Jis pritarė pastarųjų įsitikinimui, kad viešpataujant demokratijai, neverta tikėtis, jog žmonės elgsis taip, kaip norėtų elitas. Gyventojų emocijomis reikia manipuliuoti, kad jie elgtųsi, kaip reikia.

Po karo Edvardas Berneisas patvirtino, kad jo kolegos išgalvodavo tariamus žvėriškumus, kad išprovokuotų visuomenės pasipiktinimą vokiečiais. Kai kurios žiaurios istorijos, cirkuliavusios karo metu, pavyzdžiui, istorija apie kibirą, pripildytą akių obuolių, ar apie septynmetį berniuką, kuris priešinosi vokiečių kareiviams mediniu pistoletu, buvo iš tikrųjų adaptuotos iš išgalvotų piktadarysčių, aprašymų, sukurtų praėjusiuose konfliktuose.

Savo darbe apie karo laikmečio propagandą, Lasvelis pareiškė, kad istorijos apie žvėriškumus visada bus populiarios ne tik todėl, kad auditorijai gali sukelti teisėtą pasipiktinimą priešu, bet ir dėl to, kad auditorija tam tikru mastu sutapatina save su nusikaltėliais. Jis rašo: „Jauna moteris, išprievartauta priešo, suteikia slaptą pasitenkinimą armijai potencialių prievartautojų kitoje barikadų pusėje.“

Toks buvo iškreiptas požiūris į žmogaus prigimtį, kurio laikėsi ir kurį propagavo Froidas, Berneisas, visa Medison Aveniu, kariniai spekuliantai, Visuomeninės informacijos Komitetas iš Vašingtono ir Morgano aplinka iš Volstrito.

Kad propaganda padarytų dar didesnį efektą, Komitetas masiškai keitė įprastais tapusius vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, žodį „hamburgeris“ pakeitė „liberti steiku“, kas primena žinomą Bušo laikais „frenč fri“ bulvių pervadinimą „fridom fri“ dėl aršios prancūzų opozicijos koviniams veiksmams Irake. Rauginti kopūstai „zauerkraut“ pavirto „laisvaisiais kopūstais“, o plačiai paplitęs „vokiškas pieniško šokolado gėrimas“ pavirto „olandišku“. Taikūs ir patriotiški Amerikos vokiečiai įvairiuose šalies kampeliuose gyveno bijodami minios susidorojimo vien dėl to, kad jie vokiečiai.

Ekstraordinarios masinių manipuliacijų visuomenės nuomone technikos per I Pasaulinį karą labai smarkiai prisidėjo prie Amerikos transformacijos į „vitrininę“ demokratiją, kurią realiai valdo plutokratinis elitas savo interesų labui.

1928 metais Berneisas paskelbė neįtikėtinai atvirą straipsnį, pavadintą tiesiog „Propaganda“. Jame jis paskelbė:

„Žinoma, būtent stulbinanti propagandos sėkmė karo metu atvėrė akis kai kuriems išsilavinusiems žmonėms… Į galimybę valdyti visuomenės nuomonę… Amerikos vyriausybė kūrė naujas technikas… Patriotiškai nusiteikę manipuliatoriai naudoja mentalines klišes ir emocinius publikos ypatumus, kad sukeltų masines reakcijas prieš tariamas piktadarybes, terorą ir priešo tironiją. Visiškai natūralu, kad pasibaigus karui, šie išsilavinę žmonės susimąstys, ar įmanoma pritaikyti panašias technikas sprendžiant taikaus laikotarpio problemas“.

Visa tai, pasirodo, tapo įmanoma.

Berneisas ėmėsi kurti naują profesiją, kurią pavadino „santykiais su visuomene“ arba, kitaip, viešaisiais ryšiais (PR). Knygoje, kurią jis redagavo po II Pasaulinio karo, Berneisas apibūdina savo darbą kaip „dirbtinį sutarimo konstravimą“. Berneiso rankų darbu tapo Medison Aveniu reklamos verslas ir jo rafinuotos technikos, skirtos suformuoti nesąmoningą ir įkyrų troškimą nusipirkti konkretų produktą, nuo cigarečių, brangios moteriškos avalynės iki automobilio ir apskritai visko, ką klientas nori parduoti, įskaitant politinius veikėjus. Berneisui buvo suteiktas „interpretacijų tėvo“ titulas, kalba eina apie manipuliavimo techniką, kurios tikslas – parduoti nesvarbu ką – politinius sprendimus ar dramblio kaulą.

Padedami Vilsono administracijos ryčių su visuomene Komiteto propagandinės mašinos, kurstančios tarp amerikiečių karinę isteriją, Dž. P. Morganas ir jo draugai iš Volstrito finansinių sluoksnių smarkiai išplėtė savo verslo apimtis. Volstritas ir su Morganu susijusi pramonė tiekė paskolas ir karinę techniką bei amuniciją britams, prancūzams ir italams. Jų operacijas dabar garantavo JAV vyriausybė ir praktiškai neribotos neseniai sukurtos FRS galimybės.

0 1312

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 1173

Turkijos teismas penktadienį pripažino du opozicijos žurnalistus kaltais dėl valstybės paslapčių atskleidimo. Žurnalistai atskleidė ir paskelbė informaciją įrodančią, kad Turkija oficialiame valstybiniame lygmenyje bendradarbiauja su Daech (islamo valstybe) dar vadinamais blogaisiais teroristais ir jiems teikė ginkluotę, bei reikiamus šaudmenis.

Civilizuoto, demokratinio vakarų pasaulio valstybės ir jų lyderiai jau kaip ir išreiškė nepasitenkinimą ir paragino Turkiją gerbti žodžio laisvę.

Realiai Turkija yra hibridinio karo stovyje, praktiškai visos valstybės, atsidūrusios hibridinio, dar vadinamo nekonvencinio karo stovyje yra tokiose pat situacijose kaip dabar Turkija. Formaliai Turkija kaip ir nėra oficiali suinteresuota karo dalyvė, bet pagal faktą, ji tokia jau yra. Paprasčiau kalbant, faktiškai, Turkija yra viena iš kariaujančių šiame regione dalyvių. Būtent dėl to ir atsiranda tas dviprasmiškumas.

Jei Turkija taptų oficialiai pripažinta, kaip šio karo pilnavertė dalyvė, tada galima taikyti ir karinę cenzūrą, ir apriboti žodžio laivę, ir niekas negalėtų Turkijai išreikšti jokių priekaištų.

Bet pati Turkija nepripažįsta, kad oficialiai yra šio karo dalyvė, vadinasi ir negali naudoti priemonių ir mechanizmų, taikomu karo atveju.

Pasaulio didingieji puikiai visa tai žino ir supranta todėl jokių iliuzijų dėl Turkijos neoficialaus dalyvavimo šiame kare neturi. Taip, neoficialiai Turkija yra karo artimosiose rytuose suinteresuota dalyvė, visi tai žino ir pripažįsta, bet formaliai ji nėra karo dalyvė.Todėl laikytis tam tikro politiško korektiškumo privalu, iš to ir išplaukia tas nepasitenkinimas gerbti žodžio laisvę Turkijoje.

Lygiai tokioje pat situacijoje buvo atsidūrusi ir Rusija, jei kalbėti apie taip vadinamą „Donbaso sukilimą“. Rusija irgi oficialiame ir medija lygmenyje bandė nuslėpti savo oficialų dalyvavimą, visur bandė aiškinti, kad ji nėra suinteresuota šio konflikto dalyvė, bet tai daugiau buvo skirta propagandos suluošintoms aborigenams čiabuviams – vidiniam vartojimui. Pasaulio didingiesiems oficialus Rusijos dalyvavimas nebuvo paslaptis. O Rusijoje visi, kas apie tai bandė kalbėti oficialiam lygmenyje, buvo užčiaupiami, apšmeižiami, įrašomi į rusų pasaulio idėjų išdavikus.

Kitaip sakant hibridinio karo dalyvių klinikinių ligų požymiai ir ligonių elgesys yra vienodi. Tam ir priimami beprasmiai įstatymai ribojantis žodžio laivę, o žurnalistai kalbantis apie patirtus nuostolius ir dalyvavimą – baudžiami. Kai valstybės yra hibridinio karo stovyje – formaliai, oficialiam lygmenyje nėra suinteresuotos karo dalyvės, bet pagal faktą yra aktyvios karo dalyvės, tokia dviprasmiška situacija turi daugiau neigiamumo, nei naudingumo.

Visame tame blogybė yra ta, kad būnant hibridinio karos stovyje – oficialiai nepripažįstant savo karių dalyvavimo, jiems žūstant, suluošinus, ar pakliūnant į priešininkų belaisvę, teritorijoje, kur jų oficialiai nėra ir būti negali, apie tai tenka nutylėti. Kariai laidojami tyliai, artimiesiems pranešant apie be žinios dingimą. Suluošintiems netaikomas karo dalyvių statusas, o pakliuvusiems į belaisvę nėra galimybės jų apkeisti, ar išpirkti, ar kaip nors kitaip atsiimti oficialiam lygmenyje. Ir į tokią dviprasmybę pakliūna visos valstybės, atsidūrusios hibridinio karo stovyje.

Paprasčiau kalbant, hibridinio karo metu, agitacinis ir propagandinis melas tampa kasdienybe, o tokios propagandos ligos simptomai, juos suluošintų aborigenų – čiabuviu tarpe plinta kaip virusas.

Rimas Armaitis

1 1398

2014 metais internete išplito straipsnis „Overtono langai“, pasakojantis apie technologiją, kuri leidžia legalizuoti visuomenėje visiškai svetimas jai idėjas. Paminėtas ten buvo ir kanibalizmas. Daugelis įvertino publikaciją kaip hiperbolę, tačiau iš tikrųjų kanibalizmo legalizavimo procesas jau paleistas ir nulinis taškas jau įveiktas. Apie tai ir bus kalbama šioje apžvalgoje, pateikiant konkrečius pavyzdžius.

Devinto dešimtmečio pradžioje Tomas Harisas parašė romaną „Raudonasis drakonas“, kuris, aktyviai propaguojamas Vakarų žiniasklaidos, plačiai pagarsėjo ir netgi tapo stiliaus etalonu.

Romano pagrindiniam herojui FTB darbuotojui, beieškant žudiko maniako padėjo kitas maniakas – Hanibalas Lekteris, kuris atliko bausmę už žmogžudystes ir savo aukų valgymą.

Knygoje žmogėdra buvo apgaubtas rafinuotumo ir netgi kilnumo aureole: mėgo klasiką, buvo išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, o svarbiausia – jo aukomis tapdavo iškrypėliai, žudikai, niekšai, visi tie, kurių jis nelaikė žmonėmis. Gavosi paveikslas, kuris skaitytojui asociavosi vos ne su Robinu Hudu, tik su tam tikrais keistumais.

Po „Raudonojo drakono“ sekė kitos knygos, o paskui romanas buvo ekranizuotas. Filmuose apie Hanibalą nusifilmavo tokios Holivudo žvaigždės kaip Entonis Hopkinsas, Džiuliana Mūr, Džudi Foster, Edvardas Nortonas ir kiti. Hanibalui buvo sukurta tragiška praeitis ir meilė jaunai FTB darbuotojai Klarisei.

Romane Hanibalui viskas baigėsi laimingai, jis gavo Klarisės meilę ir išvažiavo su ja į Europą, tačiau kino kūrėjai, kaip patys prisipažįsta, nutarė, kad žiūrovai nepasirengę tokiam posūkiui, dėl to iki šiol filmas apie žmogėdrą likdavo be hepiendo.

Tačiau laikai keičiasi. Tiksliau, jie aktyviai keičiami. 2013 metais pasirodė serialas „Hanibalas“, kuris pagal režisierių sumanymą turi išgyventi šešis sezonus ir būti gerokai artimesnis knygų siužetams. Kaip tikina scenaristai, „Hanibalo“ pabaiga sutaps su knygos pabaiga, vadinasi, mūsų herojaus laukia hepiendas.

Tačiau serialo autorius sumelavo: serialas, skirtingai nei filmas, padarė Hanibalą dar žiauresnį. Dabar jis žudo be priežasties, o jo aukomis gali tapti paprasti žmonės. Pagal siužetą nenumatoma jokios bausmės, nes žmogėdra tapo pagrindiniu serialo herojumi.

Be to, kaip ir knygoje, jis nelaikomas antiherojumi. Priešingai – jis padeda policijai, o apgailėtinos policijos pastangos kaip nors išsiaiškinti jo paslaptį baigiasi fiasko.

Prisidengdami, kaip visada būna tokiais atvejais, melais apie aukštąjį meną ir subtilią psichologiją, serialo kūrėjai peržengia visas etikos ir moralės normas, demonstruodami, kaip pagrindinis herojus gaminasi sau patiekalus ir daugelį kitų iškrypimų.

Tačiau jeigu Hanibalas bent jau iš dalies tebelaikomas piktadariu, tai naujo serialo „Aš – zombis“ herojė vardu Liv – apskritai superherojė, be to, jos supersugebėjimai pasireiškia kaip žmonių smegenų valgymas. Šia jos savybe pagrįstas visas siužetas.

Pagal filmą Liv tampa zombe ir dabar, kad išsaugotų savo protą, turi valgyti svetimas smegenis, dėl ko įsidarbina patologoanatome. Paskui ji atranda savyje sugebėjimą perimti tų žmonių, kuriuos suvalgė, prisiminimus ir dalį charakterio ir dėl to pradeda teikti pagalbą policijai tiriant žmogžudystes.

Kitaip sakant, pagal siužetą kanibalizmas – tai nieko baisaus ir atstumiančio, atvirkščiai – kanibalizmas leidžia pagrindinei herojei daryti gerus darbus ir atkurti teisingumą. Būtent tokio vertybių supainiojimo dėka ir transformuojama žiūrovų sąmonė.

Pagrindinės herojės kanibalizmo tema atsidūrė siužeto centre ir netgi tampa daugybės juokelių pagrindu. Liv nuolat patenka į nepatogias situacijas, tai dėl paties valgymo proceso, tai dėl jo pasekmių. Žiūrovui vaizdingai ir su humoru rodomos žmogienos gaminimo smulkmenos, ypač žmogaus smegenų skonio savybės. Filmų, kuriuose su humoru vaizduojama kanibalizmo tema, vis gausėja. Reikia pažymėti, kad humoras yra vienas iš svarbiausių instrumentų, kurie naudojami, siekiant legalizuoti įvairius iškrypimus.

Lygiagrečiai su plataus masto kanibalizmo legalizavimo kampanija, kurią varo Vakarų kino industrija, reguliariai dirbtinai kuriami ir plačiai nušviečiami žiniasklaidoje įvairūs įvykiai, kurių paskirtis – įdiegti kanibalizmo temą į masinę sąmonę.

Pateiksime tiktai kelis pačius skandalingiausius pavyzdžius:

  • Žmogienos parduotuvė Anglijoje;
  • Olandiškas šou, kuriame laidos vedėjai tiesioginiame eteryje suvalgė po gabalėlį vienas kito mėsos;
  • Dirbtinė mada tortams, vaizduojantiems žmogaus kūną;
  • Kanibalų paveikslo idealizacija masinėje kultūroje;
  • Transnacionalinės korporacijos naudoja lavonus ir abortuotus kūdikius savo įvairiems reikalams.

Pavyzdžiui, PepsiCo naudojo savo gėrimų skonio pagerinimui abortuotų vaisių ląsteles. Kitos maisto korporacijos – Kraft Foods, Cadbury Schweppes, Nestlé SA, Coca-Cola, taip pat ir farmakologai naudoja tas pačias „žaliavas“ saviems reikalams.

Šiandien jau akivaizdu, kad homoseksualizmo legalizacija Vakaruose – tai ne pabaiga. Netrukus linksmus zombių paradus gali pakeisti tikrų žmogėdrų eitynės.

1 2560

Interneto platybėse aptiktas nežinomo komentatoriaus šedevras. Jei autorius atsilieps – būtų įdomu pabendrauti.

Kuo toliau, tuo smarkesnis deja vu jausmas mane apima, kai pradedu landžioti po lietuvišką spaudą ar lietuvišką Facebook’ą. Skaitau straipsnius, skaitau komentarus po jais, seku žmonių diskusijas ir negaliu atsikratyti įspūdžio: visa tai jau seniai pažįstama. Nuo vaikystės ir ankstyvos jaunystės puikiausiai žinoma. Tik poliai pasikeitė – pliusas pavirto minusu, o minusas – pliusu.

 


Apskritai žmones pagal jų reakciją į aplinkinį pasaulį aš skirstau į tris grubias kategorijas. Pirmoji grupė – pasyvi minia, prisitaikanti prie bet kurios aplinkos ar santvarkos ir nesidominti ta aplinka daugiau nei reikia elementariausiems poreikiams patenkinti, o elementariausi poreikiai tai tiesiog paprasčiausi instinktai – turėti stogą virš galvos, būti sočiam, daugmaž saugiam ir seksualiai patenkintam. Tokie žmonės gyvena kiekvienas savo gyvenimą, apie tai, kas vyksta šalyje ir užsienyje informaciją semiasi iš laikraščių ir televizoriaus ir tos informacijos jiems visiškai pakanka, nes uždavinėti klausimų, gilintis, analizuoti jie neturi nei noro, nei laiko, nei, dažniausiai, sugebėjimų. Kalbėtis su tokiais žmonėmis žiauriai neįdomu. Nes man neįdomi jų buitis (ji pas visus daugmaž vienoda, tad kiek gi galima gromuluoti vis tas pačias problemas?), o jiems visiškai nesuprantamas mano noras pasikapstyti giliau ir atrasti kokios nors problemos esmę.

 


Antroji grupė – energingi aktyvistai. Šitie ne tik prisitaiko prie egzistuojančios sistemos, bet ir aktyviai ją propaguoja. Pakankamai įdomūs žmonės, jie bent jau turi savo pažiūras ir mėgina netgi kartais diskutuoti, jei tik nėra visiški dogmatikai ir fanatikai. Tačiau sistemos propaganda jie tiki (nuoširdžiai ar karjeros sumetimais) 100% ir viską, kas tos propagandos neatitinka, laiko erezijomis, o tokių erezijų šaltinius – arba priešais, arba tiesiog nepatikimais, dėmesio nevertais šaltiniais.

 


Trečioji grupė – mąstantys žmogėnai. Ganėtinai marga publika – nuo aršių sistemos priešininkų disidentų, iki sąmokslo teorijų apie tai, kad mus okupavo driežažmogiai, šalininkų. Per vidurį, kaip ir būna gamtoje – normalūs, mąstantys, problemų ir įvykių esmę norintys išsiaiškinti žmonės. Jiems sunku gyventi pasaulyje, kai nesupranta, kas aplinkui vyksta. Ir jie ima aiškintis, baisiai erzindami šituo savo užsiėmimu ir noru pasidalinti atradimais pasyvios minios atstovus, kuriems į viską nusispjauti, ir energinguosius aktyvistus, kuriuos siutina jau pats mėginimas kritiškai nagrinėti jų propaguojamas dogmas.

 


Ne viskas, žinoma, taip paprasta ir primityvu, pasaulis gerokai margesnis, ir kiekviena ši grupė turi begales pogrupių, o tarp grupių yra dar įvairiausių pereinamų stadijų, bet tai jau kita tema.

 


Tai štai. Sovietų laikais irgi būta šių trijų grupių, kaip ir bet kokioje šalyje, bet kokioje santvarkoje.

 


Energingi aktyvistai tada taip ir buvo vadinami – aktyvistais. Komunistų partijos arba komjaunimo nariai, ar šiaip prijaučiantys, kurių pasaulio vaizdą formavo iš viršaus nuleidžiamos propagandinės instrukcijos, laikraštis „Tiesa“, teorinis leidinys „Komunistas“ ir TV laida „Vrėmia“. Tiesa, čia įmanomi įvairūs niuansai. Žmogus galėjo formaliai būti komjaunuolis, bet priklausyti trečiai – mąstančių ir abejojančių žmonių grupei ir panašiai, bet tai, kaip jau sakiau, detalesnio nagrinėjimo vertas dalykas, o čia aš kalbu apie kitką.

 


Tuo tarpu mąstantys žmogėnai analizuodavo tos pačios „Vremia“ pranešimus, ar „Tiesos“ straipsnius, beanalizuodami aptikdavo visokių netikslumų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, pradėdavo uždavinėti sau įvairius ereziškus klausimus, mėgindavo išsiaiškinti, kaip viskas iš tikrųjų pasaulyje ir Tarybų Sąjungoje klostosi. Čia jiems į pagalbą paslaugiai ateidavo „Amerikos balsas“ ar koks „Vatikano radijas“. Kai kurie aršesni prisidomėdavo net iki lagerių, bet Brežnevo epochoje, visgi, jau nebebuvo masinio teroro, ir kad atsidurtum Sibire, reikėjo gerokai prisidirbti. Priešingai negu dabar galvoja dauguma mano šnekinto jaunimėlio, kuriems stalinizmas ir brežnevizmas niekuo vienas nuo kito nesiskiria.

 


Žodžiu, trys tarybinės Brežnevo epochos Lietuvos gyventojų grupės, imant labai grubiai. Pasyvi minia, kuriai terūpėjo gauti ko nors skaniau pagraužti ir paskyrą „Žiguliukui“, aktyvūs partijos linijos ir tarybinės propagandos skleidėjai bei šiaip šalininkai, ir – mąstantys žmonės, kurie kartais tiek prisimąstydavo, kad tapdavo disidentais ir susilaukdavo valdžios sankcijų ar net represijų.

 


Dabar pažiūrėkim, kaip klostosi reikalai kapitalistinėje ir taip vadinamoje laisvoje Lietuvoje. Sakau „taip vadinamoje“ ne todėl, kad būčiau koks nostalgijos kamuojamas exkomunistas, o todėl, kad mano akyse, vos per kokį dešimtmetį šalis išsivadavo iš vienos totalitarinės imperijos ir čia pat buvo įkišta, net žmonių neatsiklausus, į kitą – dar baisesnę, kuri, kaip ir komunistai, vadina save „demokratija“, o realybėje vis labiau primena totalią tironiją, reguliuojančią ir reglamentuojančią kone kiekvieną „laisvo“ piliečio judesį.

 


Pasyvi minia visur vienoda – ir Hitlerio Vokietijoje, ir Stalino Rusijoje, ir Obamos Amerikoje pasyvūs žmogeliai nori to paties (žr. aukščiau). Skirtumas tik detalėse. Jei tarybiniais laikais svajonių viršūnė buvo „Žiguliukas“ ar net „Volga“, tai dabar svajones riboja tik pinigų kiekis, gali net į kosmosą nuskristi kaip turistas, jei sumokėsi rusams keliasdešimt milijonų.

 


Komjaunuolių ir komunistų vietą užėmė gerokai margesnė minia. Čia ir įvairaus plauko liberalai, ir „naujoji kairė“, ir įvairiausių teisių bei laisvių gynėjai ir dar dievai žino kokių vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų nariai, tačiau visoje šioje įvairovėje pastabesniam žmogui nėra sunku įžvelgti aiškią ir konkrečią politinę bei ideologinę liniją, kurią toji publika varo. Kas anksčiau buvo gerai, dabar tapo blogiu ir atvirkščiai.

 

„Tiesą“ pakeitė „Lietuvos rytas“, programą „Vremia“ – TV žinios per pagrindinius kanalus, visi kalbantys apie tas pačias dienos naujienas beveik tais pačiais žodžiais. Atsirado, tiesa, internetinių oficiozų, tokių kaip „Delfis“, pavyzdžiui. Ir naujieji aktyvistai šventai tiki, kad viskas, ką tie oficiozai rašo, spausdina ir rodo, yra gryniausia teisybė. O šaltinius, kurie pareiškia kitokią nuomonę ar bando kritiškai analizuoti aktyvistų išpažįstamą liberalizmo religiją, išvadina priešo propagandos ruporais ar „sąmokslo teoretikais“.

 


Kaip ir tarybiniais laikais, atsirado šventų, neliečiamų temų, kurių neliečiamumą budriai saugo visi tie aktyvistai. Tarybiniais laikais negalima buvo kritiškai vertinti visko, kas susiję su revoliucija, II Pasauliniu karu, partijos lyderiais, būta tam tikrų Lietuvos istorijos epizodų, apie kuriuos geriau buvo nešnekėti, arba šnekėti tik neigiamai. Dabar gi taip pat yra temų, kurių geriau nenagrinėti, jei nenori susilaukti nemalonumų. Negalima abejoti holokaustu, pavyzdžiui. Tiesa, į VSD neiškvies, bet kompiuterį atims ir dar baudą įpaišys. Ir iš darbo išmes, kaip tą vargšą žurnalistą praėjusiais metais. Arba nebandyk abejoti sausio 13 aukų didvyriškumu. Tarybiniais laikais, viešai suabejojęs 1917 metų revoliucijos dalyvių herojiškumu galėjai susilaukti šaukimo pasikalbėjimui į KGB būstinę. O visai neseniai Facebook’e buvau liudininkas, kaip internautų patriotinių fundamentalistų minia virtualiai susidorojo su moterimi, kuri drįso pasamprotauti savo „sienoje“ apie sausio 13 aukas, ar tikrai visi tie žmonės buvo didvyriai iš pašaukimo, o gal tiesiog aplinkybės taip susiklostė ir panašiai. Pats stovėjau sausio 13 prie Parlamento, bet nieko šventvagiško tuose jos pastebėjimuose neįžvelgiau. Dėl to su didele nuostaba stebėjau tą vis didėjantį tulžingų komentarų ir koneveikimo srautą, o akyse – mokyklos aktų salė, komjaunimo susirinkimas, aktyvistai koneveikia kažkokius niekadėjus, drįsusius suabejoti tarybų valdžia ir jos didvyriais. Dežavu…

 


O mąstančių žmonių gyvenimas taip ir nepasikeitė. Jie vėl aptinka propagandos sraute įvairiausių neatitikimų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, vėl bando aiškintis, kas dedasi iš tikrųjų, ir juos vėlgi „gesina“. Jeigu anksčiau neoficialios informacijos galima buvo pasisemti užsienio balsuose, tai dabar – internetiniuose alternatyvininkų resursuose. Jei tada užsienio balsus slopino fiziškai – radijo trikdžiais, tai alternatyvininkus slopina psichologiškai – įkalant piliečiams į galvas dogmą, jog visa „alternatyva“ yra „sąmokslo teorijos“, o iš pastarųjų privaloma šaipytis ir juoktis, kitaip tave patį priskirs prie „teoretikų“ ir tada jau iš tavęs bus privaloma šaipytis ir juoktis. Šitaip užkertamas kelias bet kokiam mėginimui tokią „teoriją“ paanalizuoti savarankiškai. Ir taip įkalė šitą mėginimo pamąstyti stabdį žmonėms į galvas, kad net pakankamai protingi asmenys, užuot paanalizavę ir patys nusprendę, teorija tai ar „teorija“, paklusniai šaiposi ir juokiasi, kaip jiems kažkas ir liepė – kažkas, kas anksčiau už juos perskaitė tą naujieną ir paskelbė ją „sąmokslo teorija“. Juokinga, žinoma, kai lyg ir protingi žmonės paklūsta etiketes informacijai klijuojantiems anonimams (šiuolaikinei cenzūrai) ir pareigingai liaujasi mąstyti apie tai, apie ką toji cenzūra uždraudė mąstyti, bet tokia jau nūdienos realybė. Mąstantis žmogus nebūtinai būna savarankiškai mąstantis.

 


Tarybų laikais, pasakęs, kad „imperialistinė Amerika“ galbūt nėra tokia baisi blogio imperija, kaip ją vaizduoja „Tiesa“, galėjai susilaukti nemalonumų ir tave visi laikytų imperializmo agentu, nė vienas rimtas žmogus su tavim daugiau nebendrautų, bent jau viešai ir oficialiai. Dabar pabandykit pasakyti, kad Rusija – nėra jau tokia „blogio imperija“, kaip teigia „Delfis”, ir visi tave pradės vadinti Putino agentu, o tai reiškia, kad esi demokratijos priešas, o tai reiškia, kad nuo tokio tipo kaip tu geriau laikytis kuo toliau.

 

Pasakykit tarybų laikais, kad socializmas – nėra pati geriausia visų laikmečių ir tautų sugalvota santvarka ir susilauksite nemenkų nemalonumų. Pasakykite šiandien, kad demokratija – ne pati geriausia pasaulyje santvarka, kad, galbūt, kitos santvarkos irgi nėra tokios baisios, kaip jas vaizduoja „Delfis“ – ir būsit iškoneveiktas, o jeigu taip teigtų valstybės vadovas, tai jį dar ir subombarduotų. Pasakykite tarybų laikais, kad Maskva engia Lietuvą, kad komunistinė ideologija daro žalą lietuvybei – oi, kokių nemalonumų galėjot susilaukti… Pasakykite šiandien, kad liberalizmas, tolerancija, politinis korektiškumas ir feminizmas naikina lietuvybę, griauna visuomenę, žlugdo šeimą – būsit išvadintas naciu, fašistu, galbūt vėlgi kokiu nors Putino agentu ir daugiau jums nebeleis viešai reikštis, jei iki tol buvote viešas asmuo – jūsų paprasčiausiai niekas nebekvies spausdintis ar kalbėti. Ir šitą vardinimą bei dviejų tironijų lyginimą galima tęsti be pabaigos…

 


Tai kuo gi skiriasi tarybinė Lietuva, nuo „laisvos“? Ogi niekuo. Kaip gyvenome tironijoje, taip ir tebegyvename, tik vėliavos pasikeitė. Kaip kvailino paprastus nemąstančius žmogelius, taip ir tebekvailina, tik žiniasklaidos priemonių pavadinimai pasikeitė. Kaip siautėjo ideologiniai aktyvistai, taip tebesiautėja, tik ideologija pasikeitė, vieną “-izmą” pakeitė kitas. Kaip vargo mąstantys žmonės, mėgindami sužinoti teisybę, taip tebevargsta, tik alternatyvios informacijos šaltiniai pasikeitė. Ir represijos prieš juos dabar kitokios.

 


Dežaviu, kad jį kur perkūnas, šitą jausmą…

Nežinomas autorius

1 2165

Kad ir į kokią visuomenės veiklos sritį nagrinėtume – visur dezinformacija. Pradedant vietiniais, baigiant globaliniais pasauliniais lygmenimis. Dezinformacija atsirado labai seniai, tačiau totalia ji tapo išsivysčius šiuolaikinėms masinės informacijos ir komunikacijų priemonėms. TV, radijas, internetas šiandien skleidžia dezinformaciją visuose pasaulio kampeliuose. Nuo jos niekur nepasislėpsi. Ji slegia ir per prievartą priverčia tikėti tuo, kuo jūs nenorite tikėti, suprasdami, kad tai melas.

Išskiriami trys manipuliavimo lygiai, kurie skiriasi poveikio manipuliuojamiems žmonėms gyliu.

  • Jau egzistuojančių žmonių protuose manipuliatoriui reikalingų idėjų, nuostatų, motyvų, vertybių, normų sustiprinimas;
  • Daliniai, smulkūs požiūrio į vieną ar kitą įvykį, faktą pakeitimas, kuris daro poveikį emocinėms ir praktiškoms pažiūroms į tą konkretų reiškinį;
  • Esminis, kardinalus gyvenimiškų nuostatų pakeitimas.

Pagrindiniai visiems gerai žinomi manipuliavimo būdai.

INFORMACIJOS DOZAVIMAS. Pranešama tik dalis duomenų, o visa kita kruopščiai slepiama. Dėl to realybės paveikslas iškraipomas į vieną ar kitą pusę, arba apskritai darosi nesuprantamas.

TEISINGŲ FAKTŲ SUMAIŠYMAS su įvairiausiomis prielaidomis, spėliojimais, hipotezėmis, gandais. Rezultate pasidaro neįmanoma atskirti tiesą nuo išsigalvojimo.

LAIKO TEMPIMAS. Įvairiais pretekstais atidedamas išties svarbios informacijos paviešinimas iki to momento, kai bus jau per vėlu kažką pakeisti.

GRĮŽTAMASIS SMŪGIS. Metodo esmė ta, kad išgalvotą (savaime aišku, naudingą šaltiniui) vienų ar kitų įvykių versiją per statytinius skleidžia žiniasklaidoje, neutralioje abiem konfliktuojančioms pusėms. Varžovo žiniasklaida paprastai pakartoja tą versiją, nes ji laikoma „objektyvesne“ už tą, kurią skleidžia konflikto dalyvių spauda.

SAVALAIKIS MELAS. Pranešama absoliučiai melaginga, tačiau tuo konkrečiu momentu itin laukiama (karšta) informacija. Kuo labiau pranešimo turinys atitinka objekto nuotaiką ir lūkesčius, tuo efektyvesnis rezultatas. Paskui apgaulė atskleidžiama, bet per tą laiką situacijos aštrumas jau atslūgsta arba aprašomas procesas pasidaro nebegrįžtamas ir nebeatitaisomas.

Yra ir kitų būdų.

Dezinformuojantys renginiai gali būti manipuliaciniai ir nukreipiantys dėmesį.

Psichologijos specialistų nuomone, skleidžiant dezinformaciją naudojami tokie informacijos suvokimo defektai:

ŽMOGAUS SUVOKIMO IŠRANKUMAS – mes matome tiktai tai, ką galime atpažinti ir su kuo susidūrėme praeityje. Automatiškas reagavimas į pažįstamus žodžius, remiantis ankstesne patirtimi ir nesuvokiant bendro konteksto. Kitaip tariant, tai informacijos pozicionavimas pagal jos išorinius požymius be jos apmąstymo.

PATI GRUBIAUSIA DEZINFORMACIJA lengvai praranda savo reikšmingumą, jeigu objektas pats nenori jos matyti. Kaip pasakė šia proga vienas klasikas: „Mane apgauti taip paprasta, aš pats apsigauti mėgstu“. Kitaip sakant, netgi pastebėję konkrečias klaidas ir „pritempimus“, daugelis žmonių greičiau sugalvos pateisinimus toms klaidoms negu permąstys nuosavus vertinimus ir įsitikinimus.

ŽMOGAUS TIKĖJIMAS KITŲ REIKŠMINGUMU. Kiekvienas mūsų turi ratą asmenų, kuriais pasitikime labiau nei kitais ir kurių teikiamą informaciją priimame mažiau kritiškai.

Pagrindiniai reikalavimai dezinformacijai – ji turi atitikti realią situaciją, ideologiškai atitikti tą aplinką, kurioje bus panaudota, nebūti labai detalizuota, turi būtinai turėti galimybę atsitraukti ir manevruoti, būti lanksti per visą savo naudojimo laiką.

Pastaruoju metu aktyviai naudojama dezinformacijos technologija, kurios pavadinimas – „dezinformacinis (baltasis) triukšmas“. Jos esmė yra ta, kad jeigu nėra galimybės nuslėpti „nepatogios“ informacijos, ji yra diversifikuojama, kitaip sakant prikuriama įvairių versijų, kurias vienodai patvirtina suplanuoti faktai ir tendencijos ir šitaip sukelia tų versijų prisiklausiusiems žmonėms chaosą galvose – chaosą iš sumaišytų nuomonių ir faktų.

Naujausi mokslo pasiekimai yra tokie, kad senas geras, o šiandien jau visiškai banalus foto montažas išėjo į poilsį. Šiuolaikinė programinė įranga leidžia manipuliuoti nuotraukomis ir video medžiaga kuriant tokius įvykių ir situacijų vaizdus, kurių niekad nebuvo ir kuriuos vėliau galima skleisti per internetą į kitas šalis, siekiant išprovokuoti pageidaujamą situaciją. Pavyzdžiui, žvalgybos žinybos gali mėginti įtikinti kokios nors šalies lyderį, kad artėja masinis įsiveržimas, platindamos video naujienų siužetus, vaizduojančius stambius karinius dalinius pasienyje, žymiai pranokstančius tuos, kurie realiai egzistuoja.

„Kovinio“ tokios technologijos panaudojimo ilgai laukti nereikėjo. Juk dezinformacija aktyviai naudojama ne tik tam, kad būtų suklaidinti oponentai, bet kur kas dažniau tam, kad nuslėptum savo pačių klaidas.

Gandų ir mitų platinimas – irgi neblogas būdas paveikti protus, kad užsitikrintum pranašumą.

Gandai – tai specifinė informacijos rūšis. Informacija atsiranda spontaniškai, kai tvyro informacinis vakuumas konkrečiuose visuomenės sluoksniuose, arba yra specialiai skleidžiami, siekiant paveikti protus.

Specialistai skirsto gandus į ekspresyvų (pagal emocijas, kurias kelia jų turinys) ir informacinį (gando siužeto patikimumo laipsnis) tipus.

Ekspresyviems gandams priskiriami:

GANDAI-TROŠKIMAI. Juose skleidžiama informacija turi tikslą sukelti nusivylimą neišsipildžiusiais lūkesčiais ir demoralizuoti poveikio objektą.

BAUGINANTYS GANDAI. Juose skleidžiama informacija inicijuoja poveikio objektui nerimo, nepasitikėjimo jausmą.

KIRŠINANTYS AGRESYVŪS GANDAI. Jų tikslas – sukelti nesutarimus priešininko stovykloje, nutraukyti socialinius ryšius.

Kai dėl informacinio gandų tipo, tai jie skirstomi į visiškai nepatikimus, dalinai nepatikimus (su tiesos elementais) ir panašius į tiesą gandus.

Priklausomai nuo siekiamų tikslų, psichologinio karo žinybos pasirenka kurio tipo gandus skleisti.

Pagal įtakos psichikai laipsnį gandai skirstomi į:

SUJAUKIANČIUS visuomenės nuomonę, tačiau neprovokuojančius atskirų asmenų ar jų grupių antivisuomeninių veiksmų;

PROVOKUOJANČIUS antivisuomeninius veiksmus tam tikrose socialinėse grupėse;

PAŽEIDŽIANČIUS socialinius ryšius ir organizacinius santykius tarp žmonių, sukeliančius masinius neramumus, paniką ir t.t. Pavyzdžiui, karinių veiksmų išvakarėse pasigirsta gandai apie galimą badą, kurie išprovokuoja sandėlių ir parduotuvių pogromus.

Socialinių sukrėtimų ir karų patirtis liudija, kad gandų panaudojimas reikalauja didelio meistriškumo ir atsargumo, kadangi jų turinys po skleidimo pradžios tampa nekontroliuojamas. Cirkuliuodami masėse, gandai neretai smarkiai keičiasi, netgi gali įgauti priešingą prasmę tai, kurią sugalvojo gando autoriai.

Akivaizdu, kad žmogaus elgesio valdymo metodai – ne vieno žmogaus proto vaisius. Juos išradinėjo ir tobulino žurnalistai, polemikai, tyrinėtojai, filosofai, politikai, žvalgybininkai, be to, tolimesniam jų tobulinimui skiriami labai dideli intelektualiniai ir finansiniai resursai.

0 1205

Kaip „sukryžminti“ begemotą su raganosiu? Reikia šia užduotį iškelti „nacionalinio“ transliuotojo LRT specialistams. Jie suras tarp jų ką nors bendro.

Jei tarp minimų herojų kartais nėra nieko bendro, tereikia visus išvadinti „rusų agentais“ ir susidėlioja lyg bendras baisus vaizdas. Be abejo, o kaip kitaip, nei tik „baisaus priešo“ veikla gali paaiškinti tai, kad piliečiai ir valdantis elitas Lietuvoje gyvena 2-ose skirtingose valstybėse, kur galioja skirtingi įstatymai. Eiliniams piliečiams pirmiausiai galioja prievolės , o elitui visokeriopų teisių (o tiksliau privilegijų) apsauga.

Atrodytų padaryta viskas, kad pilietis, o dar tiksliau rinkėjas, nelabai kur galėtų pasitraukti nuo 6 „valdiškų“ partijų, kurias, beje, nepriklausomai nuo to, ar jos jam simpatiškos ar ne, – privalo išlaikyti iš savo kišenės. Tačiau, o siaube, vis daugėja tų, kurie niekaip neišmoksta braukti „džiaugsmo ašarų“ vos tik pamokantį Grybauskaitės žodį išgirdę, ar apie N-tąjį kartą pasikeitusią tvirtą Butkevičiaus poziciją sužinoję.

Maža to, nedėkingi piliečiai tiek suįžūlėjo, kad nori demokratijos, jei net ne Šveicarijos pavyzdžio, tai bent jau tiek, kiek jos turi kiti Vakarų europiečiai. Nori teismų, kurie veiktu objektyvai taikant įstatymus, o ne „užsisakyk melodiją“ laidos principu.

Nori žinoti kur dingsta jų sumokami pinigai, ir nori matyti realią atsakomybę tų, kurie tuos pinigus pradangina. Nori būti užtikrinti dėl savo ateities ir nenori vieną rytą atsibusti nekviesto, tačiau atvežto, „svečio“ glėbyje. Be to, joks sveiko proto žmogus, nenori karo, ypač puikiai suprasdamas, kad niekuomet istorijoje karo kurstytojai neliejo savo kraujo, o savo ordinus užsitarnaudavo guldydami žemėn kitus.

Jei kas net ir nesipriešina atvirai, tai kaip „anais“ laikais, tyliai keikdamasis, tiesiog visomis išgalėmis stengiasi laikytis atokiau nuo „valdiškų“ reikalų. Rudeninis šaukimas į kariuomenę tai kuo puikiausiai parodė. Beje, 2016-m, pamatysite, bus tas pats. Vėl gi, prisiminsiu šveicarus, kurie gyvena taikoje 200 metų, nes yra motyvuoti prikreikus gintis, o motyvuoti jie todėl, kad joks interventas jiems negalėjo „pasiūlyti“ nieko geresnio, nei jų turima demokratija ir galimybė tiesiogiai valdyti savo šalį.

Taigi, pats laikas „nacionaliniam“ transliuotojui (LRT) ir Co pradėti panikuoti. Tiesa, greičiau net ne dėl bendros padėties, o dėl to, kad jų „objektyvi“ propaganda, jei ir pasiekia žiūrovus, tačiau seniau buvusio poveikio jau nebedaro. O tai jau tiesioginė grėsmė propagandininkų darbo vietoms.

1 1796

2016 m. žiema, Vokietija, Kelnas. Per 3.5 tūkst. taikios demonstracijos prieš migrantų šiame mieste įvykdytus barbariškus išpuolius dalyvių užspausti policijos vienoje iš miesto gatvių. Laikas bėga, tačiau miniai neišsiskirstant policija pradeda spausti susirinkusius, stengiantis juos išstumti į stoties aikštę. Ašarinės dujos ir vandens patrankos iš vienos pusės ir akmenys, buteliai ar kitokie gatvės „ginklai“ iš kitos. Iš esmės nieko naujo ir nieko tokio, ko nesame regėję, jei ne savomis akimis, tai bent jau televizijos ekrane, tačiau įvyko kai kas tokio, ko iki tol nėra buvę. Akmenys ir buteliai skriejo ne tik į protestuotojus vaikiusius policininkus, tačiau ir į žurnalistus. Ir skriejo ne atsitiktinai, ir ne atsitiktinai kameros tapo tokiais pat protestuotojų taikiniais, kaip ir policininkų mašinos.

 

Jei šalis pakankamai didelė, medijų erdvė nėra monopolizuota, o bendras žurnalistų, o ypač redaktorių, supratimas apie žodžio laisvę ir profesinę etiką yra kiek platesnis nei reklamos ploto pardavimo agento, tuomet padėtis nėra tragiškai prasta. Tačiau, jei laisvos erdvės nėra, o visuomenės informavimo priemonės sukoncentruotos kelių komercinių struktūrų arba net valstybės rankose, tuomet jos pradeda tarnauti siauram valdančiam elitui. Neieškokime ilgai pavyzdžių. Pvz., Lietuvoje interneto medijų rinka padalinta tarp 3 pagrindinių žaidėjų, kurių net 2 priklauso užsienio savininkams. Jiems atitenka ne tik didžiausias reklamai skirtų pinigų „kąsnis“, tačiau ir dažniausiai valstybės viešinimo paslaugų užsakymai ar net „juodieji“ partijų, politikų ar lobistų pinigai, kuriais apmokami nežymėti reklaminiai straipsniai.

 

Bet sugrįžkime į Vokietiją, kur pasipriešinimas tam, ką vokiečiai pavadino Melo Spauda (vok. Lügenpresse ) įgavo atvirą formą. Tai kas gi įvyko, kad spauda tradiciškai Vakaruose laikyta demokratijos ramsčiu tapo ne tik kritikos strėlių, tačiau ir tikrų akmenų mėtytojų taikiniu?

 

Kapitalistinė globalizacija atėjo ir į medijas, daugelis „nacionalinių“ informavimo priemonių jau senų seniausiai nėra nei nacionalinės, nei informavimo, o tėra didesnių korporacijų filialai reklamai pardavinėti ir tikslinei propagandai (kuri taip pat dažniausiai yra apmokama, kaip ir įprasta reklama) vykdyti. Dominuojanti liberalioji doktrina, kurios pamatinės vertybės yra kuo laisvesnis kapitalo judėjimas ir kuo paprastesnis kapitalų gausinimas, stiprinimas ir koncentravimas iš principo negali klestėti tikrai laisvo žodžio ir laisvos spaudos sąlygomis. Spauda atitinkanti realias „liberaliasias vertybes“ turi nepastebėti darbuotojų išnaudojimo, socialinių prieštaravimų, stambaus ir monopolinio kapitalo naikinamų ekonominių laisvių, visiškos politinio elito priklausomybės nuo rėmėjų, gamtos išteklių alinimo didžiųjų korporacijų pelno vardan ir t.t. Priešingu atveju ji trukdo užsidirbti pinigus ir taip griauna tobulą „laisvarinkininkų“ pasaulį.

 

Tačiau tai vis dar tik dirva, kurioje auga Lügenpresse. Tikras lūžis įvyksta ne tuomet, kai medijose meluojama nuolatos. Juolab, kad laikui bėgant bet kuriam protaujančiam žiūrovui ar skaitytojui išsivysto imunitetas propagandai, na o tiems, kam gamta pagailėjo mąstymo dovanos ar kantrybės analizuoti ką mato ir girdim išsivysto tikėjimas medijomis. Juoksitės, tačiau tam, kad nepasitenkinimas melu taptų akivaizdžiu, prireikė būtent tų, kurie kritiškai nežiūrėjo į tai, kuo juos „šeria“ medijos. Galima 101 kartą pirštu bakstelėti į baisią Europoje vykdomų išprievartavimų statistiką, kur pagrindiniai „antiherojai“ yra migrantai-musulmonai, tačiau „nugrabaliota“ ir mirtinai išgąsdinta per naujametinį karnavalą dukra, žmona, sesuo ar nors ir kaimynė paveikia kur kas geriau nei visos alternatyvių medijų (oficialiosios be abejo tyli), kuriomis remiasi protingieji, pastangos atverti akis.

 

Štai tas lūžio momentas, kuomet pvz. paprastas, iki tol apolitiškas vokietis pasako: „Ei, aš žinau apie tuos baisius atvejus, aš pats juos mačiau. Kodėl to nėra spaudoje, kuria aš tikėjau?“ Ir čia tuomet sprogsta mažytė bomba, sugriaunanti oficiozinės propagandos konstruktą vieno konkretaus žmogaus viduje. O kai tokių žmonių daug, tai jau jėga, kuriai suvaldyti korporacinės medijos įprastai panaudoja šmeižtą. Tačiau kuomet įvykis tokio mąsto kaip Kelne, labai sunku įtikinti visuomenę, kad kalbantis apie migrantų siautėjimą kaimynas, bendramokslis ar pažįstamas yra „fašistas“ ir „neonacis“, juodinantis pabėgėlius. Ir juo tapo staiga ir netikėtai.

 

Kelne įvyko tai, ką pavadinčiau informaciniu Černobyliu, t. y. įvykiu, kurio mąstai tokie dideli, kad jo nuslėpti, „užglaistyti“ ar iškreipti jo esmės neįmanoma . Pan. kaip tai buvo mano minėtos branduolinės katastrofos metu. Ir kas paaiškėjus tampa vieni iš kalčiausiųjų šioje istorijoje? Teisingai – oficiozinių medijų darbininkai. Taip, būtent „žurnalistai-staklininkai“, pasiruošę klusniai vykdyti šeimininkų per redaktorius pertransliuotus nurodymus. Rašyti tai, ko nebuvę ir nematyti to, kas akivaizdu.

 

Ir skriejo akmenys tikrai ne be pagrindo, nors labiausiai jų nusipelniusieji tuomet, kai gatvėje virė aistros, sėdėjo saugiuose biuruose, o kai kurie dar net ir už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo įvykio vietos.
2016 01 16

0 2431

Homoseksualizmas – tai ne kas kita, kaip psichinio sutrikimo forma: kraštutinis seksualinis palaidumas. Šitai patvirtina medicininiai tyrimai ir statistiniai duomenys. Nežiūrint į tai, nemaža mūsų „elito“ atstovų dalis ir toliau su ekstaze žvelgia į Vakarus. Galbūt juos traukia ne vien komfortas ir prabanga, bet ir seksualinės laisvės, kurios tapo neatskiriama dabartinio Vakarų įvaizdžio dalimi?

Ženkliu reiškiniu, kuris pranašauja šiuo metu viešpataujančią sistemą Vakaruose, tapo homoseksualizmo propaganda. Ji pasireiškia su beprecedentiniu agresyvumu tiek JAV, tiek Europoje. Pradžia radikaliam atsiskyrimui nuo krikščioniškos civilizacijos buvo padaryta prieš kelis dešimtmečius.

Tradicinį krikščionišką požiūrį į homoseksualizmą galima suvesti į Tomo Akviniečio frazę: „Kiekvienas toks aktas nukreiptas prieš prigimtį ir yra sunki nuodėmė“. Šiam požiūriui pritaria ir kitos monoteistinės religijos. Homoseksualizmą smerkia Avesta, Biblija, Koranas.

Anglijoje mirties bausmė už homoseksualius santykius tarp vyrų galėjo būti skirta iki pat 1861 metų. Paskutinė mirties bausmė dėl šio teisės pažeidimo buvo įvykdyta 1835 metais. 1967 metais homoseksualizmas buvo išbrauktas iš Anglijos baudžiamojo kodekso. Rytų Vokietija pasekė šiuo pavyzdžiu 1968 metais, Vakarų Vokietija – 1969.

Panaikinus bausmes, homoseksualistai anaiptol nepasitenkino tuo ir neapribojo savo aistrų saviškių draugija, o priešingai – išėjo į viešumą. Jų aktyvistai pamėgino gauti „III Reicho kankinių“ statusą homoseksualistams, išgyvenusiems tuos laikus, remdamiesi Franko Rektoriaus fantazijomis, paskelbtomis 1981 metais apie tai, kad nacistai „išnaikino daugiau kaip 500 000 homoseksualistų“. Šitie išsigalvojimai kol kas nebuvo įtraukti į oficialią istoriją. Realiai vokiečių teismai 1933-1944 metais nubaudė 50-60 tūkstančių homoseksualistų (pasiuntė į konclagerius), iš kurių 15 000 buvo piktybiniai įstatymų pažeidėjai ir pedofilai. Kiek jų ten žuvo, niekas nežino. Okupuotose šalyse homoseksualistų apskritai netraukė baudžiamojon atsakomybėn.

Šiuolaikinio LGBT judėjimo „dvasiniu pradininku“ tapo Magnusas Hiršfeldas (1868-1935). Jis buvo žinomas kaip nuolatinis populiaraus Berlyno transvestitų baro „Eldoradas“ lankytojas pravarde „teta Magnezija“. Hiršfeldas įkūrė „Seksualinių mokslų institutą“ homoseksualizmo populiarinimui, kuris 1933 metų gegužės mėnesį buvo sulygintas su žeme studentų-nacistų. „Instituto“ direktorius, kuris tuo metu buvo užsienyje, dėl suprantamų priežasčių į Vokietiją nebegrįžo, jis mirė Prancūzijoje globojamas (visomis prasmėmis) savo meilužių – Karlo Gizė ir kiniečio Tao Li.

Šiuo metu puikiai organizuoti, finansiškai apsirūpinę homo lobistai kovoja jau ne tik dėl homoseksualizmo pripažinimo visuose lygmenyse, bet ir už vienalyčių „santuokų“ legalizavimą bei teisę įsivaikinti. Ir atitinkami įstatymai jau priimti daugelyje „laisvojo pasaulio“ šalių. Homoseksualistų teisė į „lygybę“ tapo tokia svarbi dabartinei sistemai, kad vardan jos ji pasirengusi sutrypti demokratinius principus, į kuriuos jau seniai žvelgiama su įprasta apatija.

Tai ypač akivaizdu Amerikoje, kur nepriekaištingų demokratijos požiūriu referendumų rezultatai prieš vienalytes „santuokas“ paskelbiami negaliojančiais, o paskelbia teisėjai, kurių žmonės nerinko.

2005 metais Kanzase buvo surengtas referendumas, per kurį už pataisą vietinei konstitucijai, draudžiančiai vienalytes „santuokas“ nubalsavo 70% rinkėjų. Tačiau 2014 metų vasarį Federalinis teismas panaikino pataisą, paaiškinęs, kad ji prieštarauja JAV konstitucijai. Praėjusių metų viduryje federaliniai teisėjai atmetė tokią pat pataisą Viskonsine, priimtą 2006 metais (už ją balsavo 59% rinkėjų). Motyvas – „Homoseksualistų porų teises turi ginti federaliniai įstatymai, kaip ir visų kitų JAV piliečių teises“.

Šios argumentacijos melagingumas akivaizdus jau dėl to, kad iki šiol ne visose valstijose priimti atitinkami įstatymai dėl vienalyčių santuokų legalizavimo (jau priimti – Kūlgrinda). Be to, jeigu remsimės ta logika, tai tada reikia pripažinti „lygias teises“ incestui, pedofilijai, daugpatystei. Tačiau apie tokius Konstitucijos „pažeidimus“ federalinis teismas kol kas nekalba, nors internete jau seniai propaguojamos visos be išimties seksualinio iškrypimo formos.

Kai priešnuodį akiplėšiško melo politikai, kurią varo sistema, galima parekomenduoti fundamentalų amerikiečių gydytojo Džefrio Satinoverio tyrimą „Homoseksualizmas ir tiesos politika“. Jame, remiantis gausia faktine medžiaga, aprašomas visas homoseksualizmo ydingumas ir destrukcija, dėl kurios jį atmeta visos be išimties pasaulio kultūros bei religijos.

„Nekalbant netgi apie visuomenės moralės pažeidimus. – rašo jis. – homoseksualistai daro didžiulę žalą savo pačių sveikatai. Pas juos praktiškai suvesta iki nulio galimybė normaliai susituokti ir susilaukti palikuonių; gyvenimo trukmė pas juos 25-30 metų trumpesnė už vidutinius rodiklius; labai didelė rizika pasigauti pavojingą kepenų susirgimą – virusinį hepatitą, kuris veda į kepenų vėžį; padidinta rizika susirgti tiesiosios žarnos vėžiu, taip pat žarnyno infekcijų ir susirgimų rizika; kur kas didesnė už vidutinį rodiklį savižudybių tikimybė“. Ir šie duomenys buvo patvirtinti daugumos tyrimų metu dar iki pasirodant devintame dešimtmetyje AIDS, kuris homoseksualistus puola kur kas dažniaus nei normalius žmones.

Šiuo metu smarkiai gausėja skaičius ligų, kurios būdingos išimtinai homoseksualistams. Tai GRID (Gay Related Immune Disorder – homoseksualistų imuninės sistemos sutrikimas); hepatitas B, kuris fatališkai pažeidžia kepenis; specifiniai žarnyno parazitai, kurie sukelia infekcijas, kurios nesutinkamos pas nieką, išskyrus homoseksualistus; imunodeficitas ir AIDS; tiesiosios žarnos vėžys ir išmatų nelaikymas.

Homoseksualistai pasižymi kraštutiniu seksualiniu palaidumu. Tai patvirtina statistikos duomenys. Tik 2 procentai jų išsaugo ištikimybę savo partneriams (palyginimui – 83% tarp normalių žmonių). Maždaug pusė homoseksualistų pareiškė, kad turėjo daugiau kaip 500 partnerių. Kai regime tuos žmones, išsidirbinėjančius homoparaduose ir meluojančius netgi nuosavame pavadinime (gay – angliškai pažodžiui reiškia „laimingas, nerūpestingas“), mes turime suprasti, kad tai apgailėtini, psichiškai nesveiki žmonės.

Būdinga, kad netgi JAV Psichiatrų asociacija laikė homoseksualizmą psichine liga. Tai, kad jį išbraukė iš tokių ligų sąrašo 1973 metais buvo susiję ne su pasirodžiusiais kažkokiais naujais moksliniais duomenimis, o su agresyvia homo lobistų veikla. Ir vietoje to, kad apsisaugotų nuo susirgimų ir pakeistų savo elgesį, homo lobistai aršiai neigia tarpusavio ryšį tarp susirgimų ir jų gyvenimo būdo, kurį jie reklamuoja kaip „visiškai priimtiną visuomenei, normalų ir saugų“.

Tarp mitų, kuriuos homoseksualistai skleidžia apie save, svarbiausias yra apie tai, kad kelis kartus didesnis už vidutinį polinkis į savižudybes yra tiesiogiai susijęs su „represine aplinka“, kurioje jie priversti gyventi. Žinoma žmogaus teisių gynimo organizacija United Families International (UFI) surinko šia tema daug statistinės medžiagos, kuri byloja, jog savižudybių procentas tarp homoseksualistų yra praktiškai vienodas tiek jų „rojiškuose kampeliuose“ (Olandija, San Franciskas), tiek vietose, kur jų netoleruoja.

Ta pati organizacija išsklaidė kitą paplitusį mitą apie tai, kad homoseksualistai tvirkina mažamečius ne dažniau nei kitos žmonių kategorijos. Paaiškėjo, kad sudarydami maždaug 3 procentus suaugusių JAV ir Europos gyventojų, homoseksualistai padaro maždaug 30% tokių nusikaltimų prieš vaikus, kitaip sakant, nusikalsta 10 kartų dažniau nei kitos suaugusių žmonių kategorijos.

Kas gi daro homoseksualistus „kitokiais“, lyginant su normaliais žmonėmis?

Homolobistai įrodinėja, kad tokia orientacija užprogramuota jau genuose, yra paveldima ir įgimta. „Imprintingo teorija“ kalba apie tai, kad jau embriono būsenoje pas būsimus homoseksualistus sumažėjęs testosterono lygis. Ir tai paverčia juos kažkokia ypatinga „išrinktųjų“ kasta, kuri tokia sutverta „Dievo valia“. Ir, tokiu atveju, jie yra „visiškai nenuodėmingi“.

Visus šiuos išsigalvojimus sutriuškino statistiniai duomenys, gauti atliekant apklausas tarp homoseksualistų Europos venerinių ligų klinikose. 37% apklaustųjų pripažino, kad buvo išprievartauti arba priversti užsiimti analiniu seksu (vidutinis pirmųjų kontaktų amžius – 10 metų), o tai padarė suaugę homoseksualistai. Vidutinis amžiaus skirtumas tarp vaikų ir jų pirmųjų partnerių sudaro 11 metų.

51% atvejų kontaktai vyko vyresniame amžiuje, tačiau jie vėlgi buvo susiję su prievarta. Šie duomenys patys savaime turi tapti svariu pagrindu įvedant homoseksualistams bausmes už tokius nusikaltimus, ir tie įstatymai turi būti negailestingai griežti.

Prieš „imprintingo“ teoriją liudija ir dvynių tyrimai. Per paskutinius du dešimtmečius Australijoje, JAV ir Skandinavijoje buvo atlikti dvynių tyrimai, kurie vienareikšmiškai įrodė, kad homoseksualistais negimstama. Paaiškėjo, kad tikimybė, jog homoseksualisto brolis dvynys irgi taps homoseksualistu yra visiškai nedidelė – ne daugiau kaip 11%. O ir pasireiškia tai tik drauge gyvenant, t.y. identiškose sąlygose, palankiose seksualiniams nukrypimams. Kitaip sakant, homoseksualizmas nėra genetiškai nulemtas.

Visi šie faktai yra pakankamai įtikinantys ir peršasi labai svarbios išvados: jeigu homoseksualizmo neįmanoma visiškai išnaikinti (kaip neįmanoma nugalėti ir kitų žmogiškų ydų), tai valstybė gali bent jau minimizuoti šį reiškinį, kas atneš naudą visai visuomenei. Nacionalinė valstybė, kuri savo prioritetu laiko piliečių gerovę ir moralinę sveikatą, turi imtis tokių priemonių:

  • Nebausti suaugusių homoseksualistų, kurie turi laisvanoriškus lytinius tarpusavio kontaktus, tačiau uždrausti homoparadus, homoseksualizmo propagandą žiniasklaidoje, mokyklose, kitose visuomeninėse vietose;
  • Šviesti gyventojus per žiniasklaidą apie pražūtingas homoseksualizmo pasekmes. Tai anaiptol nereiškia, kad reikia sukurti kažkokią „neapykantos atmosferą“. Ligų, tarkime, džiovos, profilaktikos propaganda nereiškia, kad visuomenė nekenčia sergančių džiova;
  • Reikia suteikti kiekvienam homoseksualistui, kuris nori atsikratyti šio pražūtingo sutrikimo, galimybę nemokamai pereiti atitinkamą gydymo kursą. Šiuolaikinės metodikos garantuoja išgydymą 50% atvejų. Kuo didesnė paciento motyvacija, tuo gydymas sėkmingesnis;
  • Neįleisti homoseksualistų į tas profesijas, kuriose kontaktuojama su nepilnamečiais (pavyzdžiui, mokytojai), kadangi mažamečių tvirkinimo rizika, kaip byloja statistika, nepaprastai didelė. Homoseksualistai gali dėstyti universitetuose, užsiimti verslu, tačiau jie neturi akcentuoti, kad priklauso šiai „bendrijai“, propaguoti seksualinių iškrypimų.

Europa, deja, eina priešinga linkme. 2014 rugsėjį Žemutinės Saksonijos socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad laiko „garbe paremti homoseksualistus“. „Mes laimingi ir didžiuojamės, kad mūsų regione sudarytos visos sąlygos seksualinei įvairovei ir kad atsirado lokaliniai internetiniai homoseksualistų tinklai“.

Tokia pat politika vykdoma Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kur oficialiai sveikintina homoseksualizmo propaganda ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų. Su lozungu „Mokyklos be homofobijos“ vedamos atitinkamos pamokos visų amžių mokiniams. Pavyzdžiui, pamokų ciklas „Didieji homoseksualistai žmonijos istorijoje“ septintai klasei. Tačiau lygiai taip pat sėkmingai galima dėstyti kursus „Didieji alkoholikai“ (pvz., E. Alanas Po), „Didieji narkomanai“ (Šarlis Bodleras), „Didieji rūkoriai“ (Markas Tvenas ir greičiausiai tokie kursai irgi bus įvesti, kadangi šių ydų, kaip ir homoseksualizmo, propaganda taipogi skatina Europos tautų nykimą.

Spaudoje aprašomi atvejai, kai 9 metų amžiaus vaikai verkdami pasakojo tėvams apie „seksologijos“ pamokas, per kurias mokytojai aiškina jiems apie „analinės seksualinės praktikos saugumą“.

Europietiškos gėdos kulminaciją galima laikyti leidimą homoseksualistams įsivaikinti. Spaudoje sumirgėjo pranešimai apie tai, kad įvaikinimas tapo pelningu verslu (valstybė moka įtėviams 800 eurų pašalpą už sveiką vaiką ir 1500 eurų už „vaiką su ypatingais poreikiais“). Šita valstybinė politika yra itin sunkus nusikaltimas. Valstybė ne tik atiduoda vaikus visiškai priklausomybei nuo „tėvų“ seksualinių ir kitokių fantazijų, bet ir atima iš jų svarbiausią žmogaus teisę – gyventi ir vystytis normalioje šeimoje.

Pagal 2013 metų lapkritį priimtą Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, homoseksualūs imigrantai, kuriems tėvynėje gresia persekiojimas dėl jų „identiteto“, suteikiamas „politinis prieglobstis“ visose ES šalyse (su atitinkamomis išmokomis, aprūpinimu pastoge, socialinėmis dotacijomis ir t.t.). Precedentas buvo įvestas išnagrinėjus bylą dėl trijų homoseksualistų iš Siera Leonės, Senegalo ir Ugandos, kurie paprašė Olandijoje politinio prieglobsčio, motyvuodami tai „persekiojimais“, kuriuos jie patyrė savo šalyse. Tačiau olandų valdžia atsakė neigiamai, baimindamasi masinio ir praktiškai nekontroliuojamo panašių „nukentėjėlių“ antplūdžio. Tada tie afrikiečiai padavė apeliaciją į Europos teismą ir laimėjo procesą dėka isteriškos homolobistų paramos (vokiečių ministras F. Bekas, žymus savo netradicine orientacija, pareiškė, kad šis verdiktas yra „pats svarbiausias istorinis įvykis“.)

Taip kad vargu ar artimiausioje ateityje bus sukurti praktiški metodai, pagal kuriuos galima bus nustatyti afrikiečių ir kitų migrantų, ieškančių Europoje politinio prieglobsčio, netradicinę orientaciją. Reikia laukti šimtų tūkstančių pseudohomoseksualistų srauto. Pagal teismo verdiktą, žmogui pakanka tiktai pareikšti, kad „tėvynėje buvo ribojamos jo teisės į homoseksualų identitetą“.

Tokiu būdu europietiška homopropagandos politika siekia sunaikinti europietiškas tautas. Emigrantams iš už Europos ribų su jų religinėmis tradicijomis ir sveikais instinktais, šita propaganda nedaro pražūtingo poveikio. Jų akyse tai tik eilinį kartą patvirtina įsitikinimą, kad juos priimančios šalys yra degradavusios, kad jie, pabėgėliai, yra morališkai pranašesni ir kad ateityje jų laukia pergalė. Antras dalykas – visokeriopas homoseksualizmo populiarinimas ir vienalyčių „šeimų“ legalizavimas, kuo užsiima Europos valdžia, naikina tradicinės šeimos pagrindus, o tai ir yra vienas pagrindinių „naujosios pasaulio tvarkos“ strategų tikslų. Trečia – šitokia politika iškelia į pirmą planą Europos politiniame gyvenime homolobistus, kurie darbuojasi savo srityje labai sėkmingai.

Tokį pasisekimą lėmė visų pirma JAV strategija. Iš ten ir atėjo į Europą šis užkratas. Visuotinai žinoma, kad smarkus homoseksualizmo plitimas tapo JAV prasidėjusios „seksualinės revoliucijos“ ir 7 dešimtmečio studentiškos „kontrkultūros“, tampriai susijusios su narkotikais ir CŽV eksperimentais jaunimo protų kontrolės srityje rezultatu. Būtent tada buvo panaikinti visi iki tol istorijoje egzistavę draudimai ir apribojimai seksualiniams iškrypimams (įskaitant homoseksualizmą, bet neapsiribojant juo).

Dabartinė Europos homopropaganda, kurią visokeriopai skatina Amerika, siekia visiškai pajungti kontinentą „globalinei imperijai“, dėl ko būtina visur įžiebti tautinės, religinės įtampos židinius, slopinti bet kokius siekius išsaugoti sveikas tradicijas. Visokeriopai palaikant žiniasklaidai, normaliems žmonėms iškart priklijuojamos įvairiausios etiketės: kas nenori, kad jo mažas sūnelis paragautų „analinio sekso džiaugsmų“ – tas yra bjaurus fanatikas ir t.t. Šitaip, šalia tiesioginio visuotinės moralės, šeimos, tradicinių vertybių ir kultūros naikinimo, daromas psichologinis spaudimas, siekiant įbauginti „tylinčią daugumą“, pasiekti, kad ji visiškai ir vergiškai paklustų.