Žymės Posts tagged with "Pridėtinė vertė"

Pridėtinė vertė

0 744

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

1 2897

Straipsnis publikuotas 2010 04 28

Šiandien tarp daugelio kairiųjų girdisi kalbos, kad dabartinė ekonominė krizė – tai kapitalizmo pabaiga. Tokia diagnozė kol kas priešlaikinė (vėliau pamatysime, kodėl), bet iš principo teisinga. Reikalas tas, kad eilinį kartą apie save primena prigimtinė kapitalizmo sistemos yda: pelno normos mažėjimo tendencija. Ir šį kartą panašu, kad valdžią turintieji neras parankinių priemonių atitolinti neišvengiamą pabaigą.

Pridėtinė vertė ir pelno norma

Kaip veikia kapitalistinė įmonė? Iš pradžių buržua jau turi sukaupęs vadinamąjį „pradinį kapitalą”. Jis įgijo jį pradinio kaupimo etape. Tai yra tas pats pirmasis milijonas, apie kurio atsiradimo kelius nenorėjo publikai pasakoti Johnas Rockefelleris. Tai yra pinigai, kurie atsirasdavo kaip „amžiaus apiplėšimų”, nesudėtingų machinacijų ir banalaus banditizmo rezultatas. Mūsų šalyje 1990-aisiais juos „uždirbdavo” su lituokliais, lygintuvais ir kastetais.

Turėdamas šiuos pinigus, verslininkas investuoja juos į gamybos įrangą (pastovųjį kapitalą) ir darbo jėgą (samdomuosius darbuotojus, tai yra kintamąjį kapitalą). Darbininkai jo staklėmis pagamina produktą, kurio vertė nėra lygi pinigų sumai, išleistai atlyginimams ir staklių pirkimui. Jeigu būtų taip, kapitalistui nebūtų stimulo ko nors imtis. Dirbdamas proletaras pagamina perteklių – pridėtinę vertę. Kaip tik dėl to įmonė gauna pelną, kurį pasisavina kapitalistas. Kad ir kokias naudingas sąlygas darbdavys siūlytų darbuotojui, jis vis vien apvaginės proletarą atimdamas kapitalą, sukurtą jo darbu. Kitaip nėra prasmės išlaikyti įmonę. Dėl vadinamojo pridėtinės vertės dėsnio kapitalistinė ekonomika auga, o kartu su ja didėja ir samdomojo darbo eksploatacijos mastai.

Tačiau kapitalistas rinkoje ne vienas. Jį persekioja konkurentai, tad siekdamas išsilaikyti paviršiuje, jis nuolat turi tobulinti įrengimus ir keisti juos našesniais. Jis svarsto taip. Nesvarbu, kad išleisiu daug pinigų naujoms staklėms, bet jos per valandą galės apdirbti dvylika detalių, tuo tarpu pasenusios mano konkurentų staklės – tik dešimt. Dėl to greičiau atsipirks pinigai, investuoti į staklių pirkimą, aš gaminsiu 20 procentų daugiau detalių ir greitai aplenksiu kitus. Tokia ideali schema, ją dažnai naudoja kapitalizmo apologetai, kad parodytų, kaip kapitalizmas „stumia į priekį techninį progresą”. Bet praktikoje išlaidos naujai technikai auga greičiau nei pelnas. Pelno norma (procentais išreikštas skirtumas tarp parduotų prekių ir investicijų į gamybą) nenumaldomai mažėja, kol nepasiekia nulio.

Išeitis paprasta: kapitalistas ima mažinti darbininkų algą. Debeto ir kredito sumos vėl išsiskiria, jis vėl gauna pelną nežiūrint į kančias tų, kas savo darbu tą pelną sukuria. Bet štai problema: praėjus kuriam laikui fabrikantas pastebi, kad jo produkcija nebeturi paklausos. Jos tiesiog nėra kam pirkti, juk galutiniai vartotojai – tie patys proletarai, sudarantys absoliučią visuomenės daugumą, – vos suduria galą su galu. Ateina tai, ką Karlas Marksas pavadino perprodukcijos krize: sandėliai braška nuo gatavos produkcijos, jos reikia daugybei žmonių, bet šie neturi pinigų, kad ją nusipirktų.

Anarchistas Piotras Kropotkinas pataisė Marksą: teisingiau būtų tokią padėtį vadinti nepakankamo vartojimo, o ne perprodukcijos krize. Juk gaminamas kaip tik reikalingas prekių kiekis, tačiau jų negali įsigyti vartotojai. Paklausa yra milžiniška, bet gyventojai, deja, nemokūs. O jeigu taip, gamyba stabdoma, darbininkus išmeta į gatvę, jie praranda paskutines lėšas, bedarbių perkamoji galia artėja prie nulio, krizė gilėja.

Galima būtų išdalinti užsigulėjusias prekes nemokamai – juk jos vis vien kapitalistui neneša jokio pelno, o ir už jų sandėliavimą tenka mokėti. Bet tai prieštarauja rinkos dėsniams ir privatininkų interesams. Jeigu vartotojai gaus prekes nemokamai, jiems jau nebereiks jų pirkti. Todėl kapitalistui naudingiau paprasčiausiai sunaikinti didesnę produkcijos dalį, kad mažesniąją vis dėlto išpirktų už pasakiškai užkeltą kainą. Taip per Didžiąją depresiją JAV daugybė žmonių mirė iš bado, o tuo pat metu jūroje skandino grūdų kupinas baržas, kad tik išlaikyti paklausą duonai. Daugybė žmonių kenčia, kapitalistui irgi negerai: vis mažėja pelnas.

Stebėdamas 1857-1858-ųjų pirmąją pasaulinę ekonominę krizę, Marxas skubėjo parašyti savo politekonominį darbą, manydamas, kad po šios krizės kapitalizmas žlugs ir jo darbas praras bet kokį aktualumą. Vis gi recesija greitai baigėsi, ir Marxas suprato, kad krizė yra tiesiog „suplanuota pasaulio pabaiga”, kuri kartosis be galo daug kartų. Vadinasi, tikėtis „automatiškos” kapitalizmo pabaigos neverta.

Po kurio laiko krizė baigiasi. Daugelis nusigyvena, o tie, kurie liko gyvi, atranda laisvų lėšų naujam kaupimui ir vystymuisi. Pramonė vėl įgauna apsukas, prasideda naujas „verslo ciklas”, bet tik iki tam tikro laiko. Kapitalizmo istoriją su jo užprogramuotais ciklais galima palyginti su žmogumi, kuris įsibėgėjęs rėžiasi į sieną, skaudžiai susitrenkia, trina užgautą vietą, atsitraukia atgal, vėl įsibėgėja – ir vėl smūgiuoja galva į sieną.

Imperializmas ir nekapitalistinės rinkos

Nuolatinių kapitalizmo krizių dėsniai buvo atrasti tik antrojoje XIX amžiaus pusėje, bet praktikoje tokie apribojimai buvo žinomi jau kapitalizmo priešaušryje. Nepaisant to, sistema sėkmingai vystėsi išorinių, nekapitalistinių rinkų sąskaita. Iš pradžių sistema progresavo dėl sąveikos su feodalinėmis žemvaldžių ir valstiečių klasėmis. Kapitalistai „stūmė” jiems savo produkciją ir taip plėtė gamybą, tuo pat metu laikydami darbininkus pusbadžiu. Bėgant laikui kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į kaimą. Gamyba stambėjo, smulkūs savininkai nusigyveno ir papildė miestų darbo jėgos rinką. Labai greitai sistema prarijo kaimą ir jai prireikė kitų išorinių rinkų.

Tada kapitalistai atkreipė dėmesį į Azijos ir Afrikos teritorijas, iki pat šiol tebegyvenusias feodalinėje arba net pirmykštėje epochoje. Prasidėjo kolonializmo epocha. Išsivysčiusių Europos šalių kapitalas agresyviai „įsisavino” naujas rinkas, žemėlapyje atsirado didžiulės imperijos. Be rinkų, kolonijos savo europietiškiems šeimininkams tarnauja ir gausiais savo žaliavų ištekliais. Tipiška kolonijiniais laikais nutiestų geležinkelių schema – vos viena šaka, jungianti iškasenų telkinį su uostu. Iš kolonijos išvežamos žaliavos, o atgal grįžta gatavi gaminiai.

Po kiekvienos krizės kapitalas vis labiau koncentravosi – vieni buržua nusigyvendavo, kiti perimdavo jų lėšas. Taip natūraliai vystantis labai greitai buvo galima pamiršti apie bet kokią laisvą konkurenciją, nes visišką rinkų kontrolę perėmė kelios milžiniškos monopolijos. Stambus monopolistinis kapitalas, savo ruožtu, vis glaudžiau suaugo su valstybiniu aparatu, aptarnaujančiu kelių šalies šeimininkų interesus.

Viena iš tokios padėties pasekmių – kapitalo išvežimas į kolonijas. „Tėvynėje” monopolistai, turintys milžiniškus resursus, jau nebegali jų efektyviai investuoti, kad garantuotų sau pakankamą pelno normą. Dūstanti nuo kapitalo pertekliaus Europa pradėjo juos vežti į kolonijas. Neišvystytoje vietinėje rinkoje kokio nors žvakių fabrikėlio statyba siūlė didžiulę pelno normą. Tuo tarpu Prancūzijoje ar Anglijoje su jų perpildytomis rinkomis tas fabrikėlis geriausiu atveju savininkui duos grašius, blogiausiu – bus sužlugdytas konkurentų. Būtent iš tų laikų, XIX amžiaus pabaigos, atėjo žodis „investitorius”. Mūsų valdžios taip lepinami „užsienio investitoriai” ir yra kapitalistai, ieškantys didelių pelnų atsilikusiose šalyse.

Be to, kapitalistams reikia kontroliuoti padėtį kolonijose, kad viskas nesibaigtų taip, kaip 1917 m. baigėsi  kaip mūsų šalyje (Ukrainoje – vertėjo pastaba), kai stambi prancūzų, anglų, belgų buržuazija akimirksniu prarado visus savo kapitalus, investuotus į Donecko šachtas ir Krivbaso rūdynus. Kad garantuotų savo investicijų saugumą ir kolonijų mokumą, metropolijos siekia įvesti juose ekonominę ir politinę kontrolę. Visa tai kartu ir vadinama imperializmu.

Pakankamai greitai visos „niekieno” žemės buvo pasidalintos, ir Europos valstybės pradėjo ginkluotą kovą dėl kolonijų perdalijimo. Tos kovos kulminacija tapo Pirmasis (1914-1918) ir Antrasis (1939-1945) imperialistiniai karai.

Rosa Luxemburg, tyrinėdama imperializmą, padarė išvadą, kad kapitalistinė sistema negali egzistuoti be nekapitalistinės aplinkos. Globalaus kapitalizmo veržimasis į „neįsisavintas” teritorijas tesėsi visą XX šimtmetį. Paskutiniu galingu impulsu buvo TSRS griūtis. Būdama visiškai kapitalistinė valstybė, puikiai įsiliejusi į pasaulinę rinkos ekonomiką, Tarybų sąjunga ir jos satelitai visgi buvo uždari Vakarų kapitalui iki pat 1990-ųjų pradžios. Tų rinkų atvėrimas, atrodo, tapo paskutiniu impulsu, garantavusiu sistemos gyvavimą dar kuriam laikui. Juk iki to laiko jau buvo „atverta” Kinija, „įsisavinta” Lotynų Amerika, Pietryčių Azija ir Artimieji Rytai.

 

fallout3

Bandymai sustabdyti traukinį

Beje, jau 1920-ųjų pabaigoje globalus kapitalizmas, atrodytų, priėjo savo logišką pabaigą. Kolonijų rinkos nebuvo įsisavinamos taip greitai, kaip norėtųsi, ir nespėjo kompensuoti nenumaldomo pelno normos mažėjimo metropolijose. Vartojimą ir ekonominį augimą teko stimuliuoti pučiant biržos ir finansinius burbulus.

Tas mechanizmas paprastas ir nedaug tepasikeitė iki šių dienų. Kokia nors rinka (sakysim, morkų) paskelbiama itin pelninga ir perspektyvia. Morkų kainos auga, spekuliantai į morkų industriją investuoja kapitalą, raudonojo šakniavaisio gamyba išgyvena nematytą bumą ir tempia paskui save visą ekonomiką. Morkų magnatų turtas auga kaip ant mielių, o pinigų daržovių bazės pirkimui iš savo pajamų sukrapšto netgi prastai apmokami darbininkai. Jie tikisi, kad teisinga investicija užtikrins jiems sočią senatvę. Bet tam tikru metu rinka prisipildo, investicijos į morkų verslą jau nebeatsiperka, pelno norma staigiai krinta. Spekuliacinis burbulas subliūkšta, ekonomika krinta į prarają, bankrotų banga išmeta bedarbius į gatvę (spekuliantus – irgi į tas pačias gatves, tik iš viršaus, per dangoraižių langus). Kapitalistai, laiku numatę kainų mažėjimą, gauna pasakiškus pelnus visuotinio nuskurdimo fone, o po kurio laiko gali pradėti vėl pūsti naują burbulą. Ekonomika vėl įsibėgėja, kad trenktųsi į sieną.

Tačiau biržos burbulo sprogimas 1929 metais pasaulio ekonomikai sudavė tokį stiprų smūgį, kad ji nepajėgė atsigauti tradicinėmis priemonėmis. Analitikai ir veikėjai atkakliai laukė „planuoto” rinkos atsigavimo, bet ekonominė depresija niekaip nenorėjo baigtis. Priešingai, ji tik plėtėsi, griaunančiai veikdama visą ekonomiką. Niekas neturėjo pakankamai kapitalo, kad rinkos priemonėmis pagaliau atgaivintų ekonomiką.

Į pagalbą atėjo priemonių kompleksas, vėliau pavadintas (ne visai pelnytai) keinsizmu – pagal britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso pavardę. Mintis išgelbėti kapitalizmą nuo neišvengiamos žūties yra ir geniali, ir paprasta. Valstybė administraciniais svertais privalo perskirstyti resursus, užtikrindama proletariatui tam tikrą pragyvenimo minimumą. Depresijos įkarštyje valstybė organizuoja plataus mąsto projektus, reikalaujančius didelio darbo jėgos kiekio. Bedarbiai gauna laisvas darbo vietas ir tinkamą atlyginimą, o tai užtikrina pakankamai stabilią paklausą kapitalistų produkcijai. Papildomas efektas – pastatyti milžiniški infrastruktūros objektai: dambos, autostrados, elektrinės. Bet to visai nebūtina. Keyneso žodžiais, pakanka, kad pusė darbininkų tiesiog kastų duobes, o antra pusė tuoj pat jas užkasinėtų.

Pirmą kartą istorijoje į proletariatą buvo pažiūrėta ne tik kaip neišsemiamą pigios darbo jėgos šaltinį, bet ir kaip į svarbų ekonominio augimo faktorių. Buržuazija buvo priversta pasidalinti su juo pinigais, ir dėl to ekonomika tikrai „išvairavo”, o visuomenėje susiformavo iki tol neregėta „vidurinė klasė” – stabili gyventojų dauguma su sąlyginai aukštomis pajamomis ir vartojimo lygiu. Proletarai, kurie anksčiau turėjo tik liūdnai pagarsėjusias grandines, įsigijo šaldytuvus ir televizorius bei prarado revoliucinius siekius. Atrodytų, kapitalizmui daugiau nebegalėjo grėsti nei ekonominės krizės, nei socialiniai sukrėtimai.

Bet pelno normos mažėjimo dėsnis pasirodė nenumaldomas. Didelės išlaidos atlyginimams ir socialinei pagalbai nuosekliai mažino pelno normą. 1970-aisiais ji nusmuko iki 4 % – ribos, žemiau kurios kapitalisto požiūriu nėra prasmės tęsti gamybą. Jau 1960-aisiais verslininkai, siekdami padidinti pelną, ėmė mažinti atlyginimus ir kelti kainas. Jų produkcijos paklausa nedelsdama smuko, gamyba ėmė trauktis, kainos kilo dar greičiau, kartu augo ir bedarbystė.

Keyneso modelis nesusidorojo su stagfliacija (kai vienu metu didėja ir kainos, ir bedarbystė), jis nenumatė tokio įvykių posūkio. Keinsizmas pasirodė esąs tik laikinas išsigelbėjimas, ir ekonomika vėl ėmė griūti. Be to, sistemą vėl ėmė siūbuoti socialiniai neramumai. Jaunimui 1968 m. jau nebekėlė įspūdžio namuose stovintys šaldytuvai, jis reikalavo demontuoti kapitalizmą. Įvertinusi padėties rimtumą, valdžia pasistengė pinigais užmėtyti darbininkų judėjimą, taip išardydama jo aljansą su revoliuciniais studentais. O ekonomikoje 1974-1975 metų krizė reiškė klasinio kompromiso pabaigą ir neoliberalizmo epochos pradžią. Buržuazija vėl pradėjo puolimą prieš darbininkų klasės teises – iki tam tikro lygio palaikydama savo tėvynės „vidurinio sluoksnio” gerbūvį.

Bet pati gamyba buvo masiškai išvežama užsienin, į trečio pasaulio šalis – ieškant pigios darbo jėgos ir aukštų pelno normų. Vakarų šalių gyventojams liko vartotojų, subsidijuojamų vietinių vyriausybių, vaidmuo, o pasauline gamintojų klase tapo Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos proletariatas, neturintis socialinių ir politinių teisių. Pelno norma toliau krito (1980-aisiais ji nukrito iki 2 %, dabar ji dar žemesnė), bet buvo santykinai nepastebima ir neskausminga dėl finansinių ir kreditinių burbulų.

Nusigyvenančios Vakarų šalių „vidurinės klasės” vartojimą pakankamame lygmenyje išlaikė pigus kreditas. Gyventojai gyveno skolon. JAV vyriausybė gyventojų gerbūvį užtikrino spausdindama dolerius ir iždo įsipareigojimus, tai yra gyvendama skolon ir neatsiskaitydama.

Suprantama, kad visa tai negalėjo tęstis amžinai. Galima tik paploti valdantiems sluoksniams, kurie taip ilgai ir sumaniai balansavo ant ribos, kad gremėzdiška ir nestabili konstrukcija ėmė griūti tik 2007 metais subliuškus Amerikos nekilnojamojo turto burbului. Dabar viso pasaulio vyriausybės bando atgaivinti Keyneso ekonomikos valdymo metodus. Ar pavyks sėkmingai pritaikyti aštuoniasdešimties metų senumo patirtį – neaišku. Bet netgi jei ir taip, istorija parodė, kad ta sėkmė labai nestabili.

Augimo ribos

Rosos Luxemburg oponentai teigė, kad kapitalizmas gali vystytis ir be išorinių rinkų, pats būdamas visiškai uždara sistema. Pridėtinę vertę galima sukurti pasitelkus valstybę, kuri užtikrintų paklausą ir nukreiptų kapitalą į „juodasias skyles” – ginkluotę, karinį kompleksą ir kosminius tyrimus. „Karinis keinsizmas” – neatskiriamas išsivysčiusios ekonomikos elementas, jis buvo būdingas ir JAV, ir TSRS. Karines rinkas sunku prisotinti, jos visada sugers perteklinius pajėgumus.

Be to, kapitalistai gali kurti paklausą vieni kitiems. Būtent taip veikia, pavyzdžiui, japonų kapitalizmas. Vartojimas laikomas žemame lygyje, koncentruojamasi į gamybos priemonių gamybą, o jas kapitalistai parduoda vieni kitiems. Turint tokias atokvėpio minutes, galima nepergyventi dėl „kapitalizmo senėjimo” – pastoviojo kapitalo apimtys įgauna tokius milžiniškus mastus, kad sudaro vis daugiau ir daugiau kliūčių naujoms gamybinėms investicijoms. Viskas būtų puiku, jei ne reiškinys, žinomas kaip „augimo ribos”.

Nuolatinis ekonomikos augimas yra tai, be ko kapitalizmas negali išsiversti. Normaliam sistemos funkcionavimui būtinas 2,5-3% ekonomikos prieaugis. Jeigu 1750-aisiais, pagal amerikiečių geografo Davido Harvey skaičiavimus, visa kapitalistinė ekonomika buvo lygi 135 milijardams JAV dolerių, tai 1950-aisiais ji buvo lygi 4 trilijonams, 2000-aisiais – 40 trilijonų, o 2010-aisiais pasieks 100 trilijonų JAV dolerių. Lygiagrečiai geometrine progresija didėja ir visi kiti parametrai.

Esant tokiems augimo tempams, 2030 metais kapitalistinei ekonomikai reikės 3 trilijonų darbo vietų (tai yra 444 šiandieninių Žemės planetų, įskaitant kūdikius ir senelius). Ne mažiau grėsmingais tempais auga ir kapitalistinės ekonomikos poreikiai gamtiniams ištekliams – ne tik iškasenoms, bet ir, pavyzdžiui, vandeniui. Be to, vis didės „nuotekų” – kapitalistinės gamybos atliekų utilizavimo – apimtis. Visiškai pildosi dar 1972 m. atliktos mokslininkų prognozės, o tai reiškia, kad jau po kelių dešimtmečių kapitalizmas prieis aklavietę.

Nekreipiant dėmesio į tokios nenumaldomą lemtį, antikapitalistinis judėjimas neturėtų nusiraminti dėl XIX amžiaus pabaigos ekonomistų, apsiginklavusių „geležiniais marksizmo istoriniais dėsniais”, prognozių, apsirūpinti kukurūzų dribsniais ir ramiai laukti naujos epochos. Juk nuo jų priklauso, kokia bus nenumaldoma kapitalizmo griūtis. Ar tai bus švelnus perėjimas į poreikių užtikrinimo ir visapusiško žmogaus vystymosi ekonomiką, ar pasaulinė nematyto masto socialinė, ekologinė ir humanitarinė katastrofa?

Kol kas pasaulis visu greičiu aklai lekia prie skardžio, už kurio mūsų laukia griūtis visko, kas mus supa, totalus sulaukėjimas ir postkapitalistiniai peizažai iš kompiuterinio žaidimo „Fallout”. Bet mūsų kartos jėgomis galima sustabdyti tą judėjimą ir sąmoningai pereiti į stabilią, sočią, nuobodoką, racionalią libertarinio komunizmo visuomenę.

 Denis Gorbach

0 965

Straipsnis buvo publikuotas 2010 metų Kovo mėnesį.

Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

K. Markso draugas ir bendražygis F. Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

Ką tai reiškia?

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

Kas gi vyksta toliau?

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

Ko griebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

Kas atsitinka?

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis.

 

Kas turima omenyje?

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

Ką tai reiškia?

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“.

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

Michailas Bugakovas
Šaltinis