Tags Posts tagged with "pramonė"

pramonė

0 1386

Mokytojai ir mokiniai

     Bet kas, kam yra tekę praleisti laiko su mažais vaikais, žino, kaip jiems patinka mokytis. Nuo pat pradžių jie bando imituoti viską aplinkui. Be šio instinkto, leidžiančio kiekvienai naujai kartai perimti buvusiųjų žinias ir įgūdžius, mūsų rūšis būtų jau seniai išnykusi.

Reikia nemažai pasistengti norint iš vaikų šį įgimtą smalsumą išmušti. Turi atskirti juos nuo šeimų, izoliuoti steriliose aplinkose su keliais persidirbusiais suaugusiaisiais ir įkalti į galvą, kad mokymasis yra disciplina. Tereikia išsiųsti juos į mokyklą.

Masinis švietimas Europoje įsigalėjo tik XIX amžiuje. Šeimos, seniausios socializacijos institucijos, nebepakako paruošti vaikų jų vaidmenims besikeičiančioje visuomenėje ‒ ypač pramonės revoliucijos vis labiau skaldomoms dirbančioms šeimoms. Kai vaikų darbas buvo apribotas, atsirado poreikis juos kažkaip užimti dienos metu. Valdžios privalomą mokymą matė kaip būdą sukurti paklusnią populiaciją: paklusnius karius armijai, nuolaidžius darbuotojus pramonei, pareigingus klerkus ir valstybės darbuotojus. Visuomenės reformatoriai matė tai kitaip ‒ kaip būdą pakylėti žmoniją, bet komplimentus už tai susižėrė vyriausybės.

Privalomas švietimas plito kartu su industrializacija, kol galiausiai pats švietimas tapo atskira industrija. Valstybės valdoma šios industrijos atmaina vis dar funkcionuoja, kad išlaikytų jaunus žmonės uždarytus ir suprogramuotų juos pagal standartizuotus mokymo planus. Privačioji atmaina tapo pelningu ekonomikos sektoriumi: atskirtas nuo kasdienio gyvenimo švietimas virto preke, skirta pardavimui ir pirkimui – kaip ir bet kuri kita prekė.

Ką daryti su pertekliniais darbuotojais mechanizuotame pasaulyje, kuriame savitarnos parduotuvės ir elektroninė registracija skrydžiams pakeičia darbus, anksčiau piliečius išlaikydavusius visaverčiais visuomenės nariais? Vienas sprendimas – pavėlinti jų įsitraukimą į darbo rinką. Šiandieninis karjeros siekiantis darbuotojas daugiau laiko nei bet kada anksčiau praleidžia mokydamasis – kad įgytų pranašumą, ilgesnį pasiekimų sąrašą ar dar vieną solidžiai atrodantį įrašą gyvenimo aprašyme. Tai padeda skleisti žinią, kad bedarbių ir nevykėlių nesėkmės yra jų pačių kaltė ‒ jiems reikėjo siekti daugiau išsilavinimo.

Kai galia buvo paveldima, tik turtingieji ir galingieji siuntė savo vaikus į mokyklas. Šiuolaikinėje paskolomis grįstoje ekonomikoje, kurioje daugelis dirbančiųjų gyvena peržengdami savo išgales su viltimi, kad ateityje padidins savo gerovę, siekti turto ir galios yra daug lengviau, tačiau tai turi savo kainą. Jei nori padoraus darbo, už reikalaujamus laipsnius turi mokėti tūkstančius arba dešimtis tūkstančių. Tai dešimtmečiams įkalina studentus skolose ir priverčia juos parsiduoti bet kur, kur tik paims rinka, pagal rafinuotas vergystės sutartis. Kuo dirbantieji labiau išsilavinę, tuo išrankesni tampa darbdaviai, o nepastovioje ekonomikoje darbuotojai turi vėl ir vėl grįžti į mokslus.

Šiandien moksliniai laipsniai atvirai aptarinėjami kaip investicijos į kapitalą. Laipsniai verti tam tikrų potencialių ateities pajamų, kai kurie labiau, nei kiti. Taip pat kalbama apie studijų paskolų sumažinimą studentams, kurie siekia laipsnių ne tokiose pelningose srityse, pavyzdžiui, humanitariniuose moksluose. Tai remiasi rinkos logika: įgijusieji minėtus laipsnius turi mažiausias tikimybes išsimokėti paskolas ‒ net jei šios studijų kryptys gali pagerinti žmonių gyvenimą finansiniais kriterijais nepamatuojamais būdais. Tokiu būdu taupymo programos naikina paskutines universiteto kaip mokymosi dėl paties mokymosi oazės liekanas.

Žinoma, milijonai jaunų žmonių neturi jokių galimybių stoti į universitetus. Dar ankstyvoje gyvenimo fazėje vaikai atsiduria viename iš dviejų švietimo takų pagal socialinę klasę; tai gali pasireikšti privačių ir viešų, priemiesčio ir miesto mokyklų, klasių „gabesniems“ ir visiems kitiems forma ir pan. Didžiajai daugumai, kuriems nulemta žlugti, mokyklų sistema yra gigantiška talpykla; maištaujantieji iš arešto gali būti perkeliami tiesiai į kalėjimą. Turėdamos apsaugos darbuotojus ir metalo detektorius daugelis mokyklų dabar primena kalėjimus – autoritarinė kontrolė normalizuojama nuo pat ankstyvo amžiaus.

Nepaisant rinkos persisotinimo baigusiaisiais universitetus, kai kurie liberalai vis dar laikosi nuomonės, kad daugiau švietimo gali išspręsti skurdo ir kitas problemas. Tačiau kuo aukščiau kyli piramide, tuo joje mažėja vietų; joks švietimo kiekis to negali pakeisti. Geriausiu atveju, nepalankiomis sąlygomis gyvenę išsilavinusieji pakeis tuos, kurių pozicijos turi daugiau privilegijų; bet už kiekvieną visuomenės kopėčiomis užlipantį aukštyn kažkas kitas turi nusileisti. Paprastai daugiau švietimo reiškia tiesiog daugiau skolų.

Dar vienas liberalusis principas yra akademijos kaip idėjų prekyvietės samprata. Prekyvietės metafora pakankamai taikli: kaip ir žmonės, idėjos turi varžytis nelygiose kapitalizmo platumose. Kai kurios gali būti paremiamos kanclerių ir žiniasklaidos magnatų, milijonais ar milijardais dolerių, ištisų karinių – pramoninių kompleksų; kitos gimsta kalėjime. Nepaisant šito, idėjoms, kurios pakyla iki viršūnės, yra nulemta būti geriausiomis ‒ taip kaip ir sėkmingiausiems verslininkams būtina lenkti kitus visais atžvilgiais. Kapitalizmas tveria remdamasis tokia minties logika, nes kiekvienas, nuo milijardieriaus iki pasiuntinuko, mano, kad tai yra geriausia idėja.

Tačiau besimokančiųjų idėjos nesivysto vakuume; jos neišvengiamai būna paveiktos klasinių interesų. Kuo labiau kyli švietimo sistemos laiptais, tuo labiau tikėtina, kad besimokantieji bus turtingi, ypač kylant mokesčiams už mokslą ir mažėjant valstybinėms stipendijoms. Tokiame fone reakcingos idėjos įgauną akademinį prestižą. Jei kai kurie konservatoriai vis dar žvelgia į universitetus kaip į radikalizmo židinius, tai tik dėl to, kad profesorių klasiniai interesai ne tokie reakcingi kaip administratorių.

Tai nereiškia, kad turtingi vaikai gimsta būdami pirmūnais. Privilegijuotiems vadovams išauklėti reikia ne mažiau socialinės inžinerijos nei paklusniems darbuotojams. Tai vyksta subtiliai. Pavyzdžiui, pasižymėjusių studentų mokymo programos neįtraukia nieko apie tai, kaip užsiauginti ar gaminti maistą, siūti drabužius ar taisyti variklius; numatoma, kad jei šiems studentams gerai seksis, visada bus vargšų, kurie atliks šiuos darbus už juos. Tokiu būdu švietimas, kuris išmoko žmones išlaikyti galią, suluošina juos pamatinių už ekonomikos kylančių poreikių patenkinimo atžvilgiu. Tada bet kokios alternatyvos atrodo išties grėsmingai.

Nors mokytojai sudaro priešakinius nepasiturinčiųjų disciplinuotojų ir turtingųjų privilegijų legitimizuotojų būrius, tačiau iš tiesų jų nederėtų dėl to kaltinti. Daugelis mokytojų yra nuostabūs žmonės. Kai kurie gali būti puikūs ugdytojai ar draugai už mokyklos suvaržymų ribų. Daug mokytojų atsisakė galimybės uždirbti daugiau pinigų, nes tiki, kad mokymas yra svarbus, net jei ir prastai apmokamas. Tačiau dažniausiai vaidmenys, kuriuos jie verčiami atlikti klasėse, užkerta jiems kelią geriausiai išnaudoti savo dovanas ir aistrą pasitarnauti ateinančioms kartoms. Čia, kaip ir kitur, sistema yra varoma tų, kurie mano, kad gali ją reformuoti.

     Paslaugų sektorius

     Prieš du šimtmečius dauguma JAV dirbančiųjų dirbo prie tiesioginio gėrybių iš žemės išgavimo ‒ ūkininkavimo, žuvininkystės ir kalnakasybos. Pramonės revoliucija sutraukė didelę dalį šios darbo jėgos į gamyklas. Nuo tada, technologinė pažanga nuolat mažino darbo žemės ūkyje ir pramonėje poreikį, o gamyklos persikėlė už jūrų ieškodamos pigesnės darbo jėgos. Taigi, taip išėjo, kad didžioji dauguma JAV dirbančiųjų šiandien teikia paslaugas, o ne materialias gėrybes.

Standartizacija ir mechanizacija, kurią Fordas įdiegė gamyklose, paslaugų sektorių pasiekė karta vėliau. Korporacinės frančizės, tokios kaip Walmart ar McDonald‘s, industrializavo vartotojiškąją rinkos pusę, transformuodamos socialinį peizažą masinės gamybos prekės ženklais ir reklama; tuo pat metu skambučių centrai įgyvendino surinkimo linijos modelį asmeninių paslaugų sferoje. Smulkieji verslai, veikę tose pačiose rinkose kaip ir šie milžinai, paprasčiausiai negalėjo varžytis. Kita smulkaus verslo karta turėjo susikoncentruoti į specializuotų, o ne nuolatinio vartojimo produktų pasiūlą: sveiko maisto krautuves, aukščiausios klasės aprangos ir papuošalų parduotuves, pogrindžio pasilinksminimo vietas. Tai sutapo su produktų įvairovės augimu po 1970‒ųjų ekonominės krizės: kaip gamybos modelis perėjo nuo amatininkų manufaktūrų prie gamyklų ar prakaito krautuvių, taip vartojimas perėjo nuo šeimos verslų prie nepriklausomų prekybininkų remiamų korporacinių grandinių.

Šiandien paslaugų sektorius įtraukia plačią profesijų įvairovę. Viename gale yra baltųjų apykaklių darbai, tokie kaip vadyba ar programavimas, kurie artimesni vadovaujančioms pozicijoms nei įprastos išnaudojamųjų veiklos. Kitame gale yra greito maisto restoranai ir skambučių centrai, kurie nuo fabrikų skiriasi tik tuo, kad juose nieko nesukaupiama, nepriklausomai nuo to, kaip sunkiai darbuotojai dirba.

Šie kraštutinumai pradeda vienas kitą priminti. Aukšto lygio darbai, tokie kaip mokymas, yra vis labiau veikiami korporacinės standartizacijos, kuri individualius sugebėjimus, paprastai siejamus su profesionaliu darbu, pakeičia anoniminėmis procedūromis ir protokolais, kuriais sekti gali bet kas. Tuo pat metu, tokios pramonės šakos kaip maisto tiekimas reikalauja vis daugiau ekspertų ‒ mes turime būti aukštyn kopiantys konsultantai, baristos ar „sumuštinių profesionalai“ vien tam, kad išlaikytume pusės etato darbą. Visame paslaugų sektoriuje kapitalistai reikalauja to paties dalyko: lankstaus prisitaikymo. Daugiau nebėra vietos nei „aš čia naujas“, nei „aš žinau, kaip atlikti savo prakeiktą darbą“.

Technologinis progresas pakeičia paslaugas prekėmis taip pat, kaip mašinos – rankų darbą. Prieš kelias kartas turtingieji plauti indams samdydavo tarnaites, o šiandien dauguma namų ūkių turi automatines indaploves. Taigi, nors darbą taupantys išradimai perkėlė didžiąją ekonomikos dalį į paslaugų sektorių, tie paslaugų tiekimo darbai, kurie dar egzistuoja, yra tie, kuriuos nebuvo lengva paversti į prekes ‒ arba tie, kuriuose darbuotojai gali būti nupirkti pigiau nei aparatai.

Tęsiant toliau, perėjimas iš rankų darbo ekonomikos į paslaugų ekonomiką sutapo su didesniu moterų įtraukimu į dirbančiųjų gretas. Moterims paprastai buvo mokami mažesni atlyginimai, todėl jos galėjo geriau konkuruoti dėl mechanizuotų darbų. Pasaulyje yra vietų, kuriose vyrų dominuojamas pramonės sektorius buvo beveik visiškai pakeistas moterų dominuojamu paslaugų sektoriumi. JAV poslinkis nuo vieną pajamų šaltinį iki du pajamų šaltinius turinčių namų ūkių padėjo paslėpti bendrą atlyginimų sumažėjimą.

Tačiau kodėl vykstant fizinio darbo eliminacijai į ekonomiką įsijungia daugiau dirbančiųjų? Ir kaip kapitalistai gali gauti daugiau pelno iš darbo, kuris nesukuria nieko materialaus?

Nebūkime suklaidinti savo pačių patirčių: šiandien iš pramonės gaunama tiek pat pinigų, kiek ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Skirtumas tas, kad technologijos daugelį mūsų padarė nebereikalingais. Kadangi materialioms gėrybėms gaminti reikia mažiau darbininkų, daugiau žmonių ieško darbo, o tai lemia atlyginimų sumažėjimą. Kai atlyginimai žemi, kapitalistams pigiau samdyti darbuotojus, kurie nedaro nieko kito, kaip tik reklamuoja jų prekes; kadangi jų konkurentai gali daryti tą patį, visi verčiami taip elgtis, kad išliktų konkurencingi. Tai tinka ne tik pardavimų vadovui, bet ir besišypsančiam veidui batų parduotuvėje, draugiškam balsui techninės pagalbos linijoje, paslaugiam vietiniam turistiniuose taškuose, raštinės darbuotojui verslo centre ir pan.

Tai paaiškina, kodėl tokia didelė dalis paslaugų sektoriaus koncentruojasi į vartotojų išlaidavimą skatinančių aplinkų kūrimą: viešbučių, kavinių, restoranų, kazino, rinkodaros ir reklamos. Klientų aptarnavimas ekonomikai tampa svarbesnis nei pačios prekės; korporacijos parduoda ne tiesiog daiktus, bet taip pat ir dėmesį, svetingumą, empatiją, paslaugumą ir santykį ‒ viską, kas anksčiau buvo laisva socialinio gyvenimo dalis. Paslaugų sektorius yra plonas gyvo kūno sluoksnis, ištemptas ant geležinės ekonomikos mašinerijos, kurstantis ją varančius geismo variklius.

Jei kapitalizmas būtų tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius, tada būtų nesuprantama, kodėl žmonės dabar dirba daugiau, nors gamybai darbo reikia mažiau. Tačiau kapitalizmas nėra tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius; jis yra socialinė sistema, pagrįsta susvetimėjusiais santykiais. Kol ekonomika skirsto prieigą prie išteklių pagal turtą, pažanga gamybinėse technologijose paprasčiausiai verčia dirbančiuosius ieškotis kitų pragyvenimo būdų. Mašinoms mūsų nebereikia, tačiau mes vis dar reikalingi jų darbo palaikymui.

Kapitalistams palanku: organizuoti pasipriešinimą darbui paslaugų sektoriuje dar sunkiau nei buvo gamyklose. Kaip ir prakaito krautuvių darbininkai, aptarnautojai yra pasiskirstę po tūkstančius paskirų darbo vietų ir beveik neturi galimybių užmegzti ryšius ar kartu sąmokslauti, o pasipriešinimo atveju gali būti lengvai nuraminami. Be to, kadangi ir dirbantieji, ir darbo sutartys dažniausiai būna laikini, pirmieji neturi nei atramos, nei akstino priešintis.

Kitos kliūtys kyla iš vidaus. Nepaisant aspektų, kuriais aptarnavimo sektoriaus darbai vieni kitus primena, daugelis šios rūšies darbuotojų neišskiria savęs kaip išnaudojamos klasės. Kadangi jų darbai dažnai įtraukia bent šiek tiek vadovavimo pareigų, jiems lengviau tapatintis su vadovaujančia perspektyva, nepaisant to, ar jiems patinka jų tikrieji viršininkai. Tam tikru atžvilgiu, tapatinimasis su savo darbu visada buvo paslaugų sektoriaus dalis: „sveiki, mano vardas Pjeras ‒ šįvakar aš būsiu jūsų padavėjas.“ Pavyzdžiui, dalinis atlyginimų mokėjimas arbatpinigiais yra būdas paversti darbuotojus smulkiais verslininkais, kurie turi save tiesiogiai parduoti klientams. Konkurencingoje ir neprognozuojamoje šiandienos rinkoje net laikini darbuotojai turi matyti save kaip kokio nors tipo verslininkus.

Paslaugų sektoriaus darbuotojai, kurie atsisako tapatintis su savo darbais, dažnai tai daro dėl „tikrojo pašaukimo“, kurį siekia įgyvendinti nuo darbo laisvomis valandomis su ta pačia verslo dvasia. Našaus investavimo logikai įsiskverbiant į meno, nuotykių ir socialinio gyvenimo sritis, tampa lengva į savo darbe praleistą laiką žvelgti kaip į kapitalo įgijimą, kuris leis laisvalaikiu siekti savo svajonių ‒ tarsi naujo verslo savininkas, mokantis nuomą už parduotuvės patalpas, tikėdamasis pasisekimo ateityje. Lankstus ir laikinas įsidarbinimas šiuolaikinėse aptarnavimo sektoriaus pareigose skatina tokią mąstyseną. Jei laisvas laikas laikomas „vertingesniu“ nei papildomas užmokestis, mes turime laisvę dirbti mažiau, o jei ne ‒ galima pabandyti dirbti daugiau. Tokiu būdu, savisamdos mentalitetas perimamas individų, kurie kitu atveju galėtų mesti iššūkį pačiai samdymo sistemai.

Pamatytos šioje šviesoje, smulkiojo specializuoto verslo pergalės prieš korporacinius milžinus paslaugų sektoriuje gali reikšti naują individo įsiurbimo į ekonomiką fazę. Ypatingas naujų prabangių parduotuvėlių išradimas, palyginus su Walmart ir McDonald‘s, yra unikalios ir nepakeičiamos jas parduodančios savybės. Darbuotojo asmeniniai ypatumai ir paslaptys, anksčiau buvę vienintele rinkos nepasiekiama teritorija, tampa tokia pačia preke kaip ir visos kitos. Šiuo atžvilgiu, aptarnavimo sektorius atstovauja priešakines totalinio mūsų socialinio gyvenimo kolonizavimo linijas.

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1460

Savisamda

     „Savisamda“ apibrėžia platų pozicijų ratą ‒ nuo repetitorių ir auklių iki tėvų parduotuvių savininkų, nuo gėlių pardavėjų ant gatvės kampo iki sėkmingų „kūrybinės klasės“ menininkų. Savisamda siejama su asmenine laisve; tačiau vadovavimas savam verslui paprastai reikalauja daugiau laiko nei darbas korporacijai, ir nebūtinai yra geriau apmokamas.

Jei kapitalizmo problema yra ta, kad viršininkai samdiniams nemoka visos jų darbo vertės, tuomet savisamda atrodo kaip galimas sprendimas: jei visi dirbtų sau, vadinasi, niekas nebūtų išnaudojamas? Tačiau išnaudojimas nėra tik viršininko turėjimo reikalas ‒ tai yra nelygaus kapitalo paskirstymo pasekmė. Jei visas kapitalas, kurį turi, yra ledų šaldiklis, tai tu nekaupsi pelno tokiu tempu kaip tavo daugiabučio namo savininkas, net jei abu esate vieninteliai savininkai. Dėsniai, kurie koncentruoja kapitalą vienose rankose, gali taip pat sėkmingai veikti tarp verslų kaip ir juose pačiuose.

Taigi savisamda nėra tas pats, kas savideterminacija. Savisamda suteikia tau daugiau atsakomybės, nepasiūlydama daugiau laisvės. Gali pats vadovauti savo veiklai, bet tik rinkos sąlygomis. Darbas sau paprasčiausiai reiškia savarankišką savo triūso pardavimo organizavimą ir asmeninį konkurencijos rizikos prisiėmimą. Įsivaizduok, kiek daug korporacijų užsidirbo gražius pinigus pardavinėdamos daiktus ir paslaugas karjeros siekiantiems verslininkams, kurie greitai bankrutavo ir grįžo prie samdomo darbo.

Kaip miniatiūrinis magnatas, dirbantysis sau išgyvena ir įgyja resursų tik tiek, kiek gauna pelno. Netgi labiau nei dirbantieji už atlyginimą, jis turi internalizuoti rinkos logiką ir jos taisykles bei spaudimą nešiotis širdyje. Verslininkas išmoksta analizuoti viską, nuo savo laiko iki asmeninių santykių, rinkos vertės atžvilgiu. Jis išmoksta į save žiūrėti taip, kaip medienos kompanija žiūri į mišką; kiekvienas verslininkas vienu metu yra ir bosas, ir tas, kuriam nurodinėjama; pati jo psichika skilusi į kapitalistišką ir išnaudojamąją. Galų gale, efektyviau yra patiems dirbantiesiems vadovauti savo integracijai į rinką nei korporacijoms ar vyriausybėms ją primesti.

Atitinkamai, šiandien stebime perėjimą nuo darbuotojo kaip samdinio prie darbuotojo kaip verslininko paradigmos: vietoj to, kad paklustų nurodymams ir parsineštų namo atlyginimus, net ne sau dirbantys darbuotuojai skatinami investuoti save tokiu pačiu būdu. Pažangūs mokytojai bando elgtis su mokiniais kaip su „aktyviai besimokančiais“, vietoj to, kad juos indoktrinuotų; kariuomenių vadai nuleidžia taktinių sprendimų priėmimą atskiriems daliniams, kurių apmokymuose akcentuojamas „pasiruošimas kovai“, o ne paprastas polinkis paklusti įsakymams. Darbo vietoms tampant vis nepatikimesnėmis, darbo patirtis tampa į ateitį nukreipta investicija, turinčia jas užtikrinti ‒ tavo anketiniai duomenys tokie pat svarbūs kaip ir atlyginimas. Paskutinieji senųjų dienų amatininkai, dirbantys sau, sutinkami vis rečiau, tačiau verslininkas, visai tikėtina, gali būti dar tik ateinančios pasaulio tvarkos pavyzdiniu piliečiu. Senamadiškas nepriklausomybės ir savarankiškumo naratyvas, abiems dalykams tapus neįmanomais, atrodo absurdiškai: moderniosios savikūros tikslas yra ne puoselėti nepriklausomybę, o kuo nuosekliau inkorporuoti kiekvieną individą į ekonomiką.

Nepaisant šių pokyčių, kai kurie vis dar mano, kad lokalūs verslai yra alternatyva globaliam kapitalizmui. Naivu įsivaizduoti, kad smulkūs verslai yra mažiau kenksmingi savo bendruomenėms: visų rūšių komerciniai sumanymai pasiseka arba žlunga priklausomai nuo to, kaip jiems pavyksta išgauti pelną iš bendruomenių. Smulkūs verslai gali turėti lojalių klientų būdami šiek tiek mažiau grobuoniški, bet tik tiek, kiek tai veikia kaip gera reklama, ir kol vartotojai išgali mokėti už šią prabangą daugiau. Verslo pasaulyje „socialinė atsakomybė“ yra arba rinkodaros strategija, arba kliūtis. Dichotomija tarp vietinių verslų ir tarptautinių korporacijų pasitarnauja tik nukreipdama pasipiktinusius kapitalizmu remti smulkius kapitalistus ir legitimizuodama įmones, kurios galiausiai arba kaups kapitalą kitų sąskaita, arba bus pakeistos mažiau gailestingų konkurentų.

Yra egzistavęs nesuskaičiuojamas kiekis bendruomenių, kurios netikėjo privačia kapitalo nuosavybe, bet joks istorikas dar nėra aprašęs visuomenės, kurioje kapitalas būtų tolygiai paskirstytas tarp sau dirbančių verslininkų populiacijos. Toks dalykas galėtų gyvuoti tik tol, kol kuris nors iš verslininkų pradėtų pelnytis iš kitų. Remti smulkųjį verslą tikintis, kad jis išspręs kapitalizmo kuriamas problemas, yra mažiau realistiška nei bandyti patį kapitalizmą privesti prie savo galo.

     Gamyklos

     Gamyklos, kurios pagamina daugelį šiandien būtinomis laikomų gėrybių, atsirado XVIII amžiaus pabaigoje su Pramonės Revoliucijos pradžia. Tai pakeitė gamybą, žemės ūkį, transportą ir beveik visus kitus gyvenimo aspektus.

Mechanizacija įžiebė pasipriešinimą nuo pat pradžių. Keli amžiai žemės ūkio privatizacijos daugelį valstiečių jau buvo nuvarę nuo žemės, o dabar naujos technologijos patyrusius amatininkus vertė tapti skurdžiais. Smirdantys ir triukšmingi gamyklų miestai turėjo atrodyti kaip scena iš paties pragaro, įtraukiančio beturčius ir iš jų konstruojančio velnišką mašiną. Į tai reaguodami luditai degino fabrikus ir įrenginius, sukeldami tokį pavojų, kad vienu metu kovoti su jais buvo pasiųsta daugiau britų kariuomenės nei kovai su Napoleonu.

Gamyklų sistema ją sukūrusiems kapitalistams buvo nevienaprasmiškas gėris. Viena vertus, ji sutelkė jų kaip savininkų klasės galią: namuose su savo įrankiais dirbantys amatininkai paprasčiausiai negalėjo varžytis. Tai leido kapitalistams tiesiogiai kontroliuoti darbuotojų veiklą, kai anksčiau jie galėdavo tik pirkti darbo produktus. Negana to, industrializacija suteikė kelių tautų kapitalistams milžinišką pranašumą prieš savo konkurentus iš svetur, taip sukurdama sąlygas naujai ir brutaliai europietiškos kolonizacijos bangai.

Kita vertus, mechanizacija reikalavo dar niekad anksčiau nematyto darbininkų sutelkimo ir pačiose gamyklose, ir miestuose, kuriuose šios gamyklos veikė. Šis sutelkimas kartais turėdavo staigių ir netikėtų pasekmių, kaip pavyzdžiui, 1871‒aisiais, kai darbininkai ir skurstantys miestiečiai sukilo prieš Prancūzijos valdžią ir įkūrė trumpai egzistavusią Paryžiaus komuną. Net ir tarp tokių sukilimų kapitalistai buvo jautrūs išpuoliams, nes niekada negalėdavo žinoti, kada darbininkų sambrūzdis gali išaugti į maištą.

Gamyklų savininkai turėjo ir kitą problemą. Jie galėjo pagaminti daugiau produkto nei bet kada anksčiau, tačiau buvo bepasiekiantys rinkos ribas: paprasčiausiai nebuvo pakankamai pasiturinčių žmonių, kurie būtų galėję nupirkti viską, kas pagaminama. Kadangi kiekviena darbo valanda jiems nešė pelną, darbdaviai privertė paniekintą visuomenę dirbti kiek galima daugiau. Tačiau pasipriešinimui augant ir pajamoms mažėjant, kapitalistai turėjo surasti naujų būdų padidinti pelną. Užuot bandę išspausti iš darbuotojų dar daugiau darbo valandų, jie užsimojo išspausti iš kiekvienos valandos daugiau našumo. Naudodami naujai įgytą priežiūros galią, kurią teikė gamykla, jie pertvarkė darbo procesą, kad padarytų jį dar efektyvesniu ir intensyvesniu.

XX amžiaus pradžioje automobilių magnatas Henry‘is Fordas pataikė į laiminčią gamybos linijų, standartizacijos ir pigių produktų kombinaciją, inauguruodamas masinės gamybos ir vartojimo erą. Fordas į gamyklą žvelgė kaip į mechanizmą ir ėmėsi daryti darbininkus efektyvesniais jo sraigteliais. Tokiu būdu užduotys darėsi vis labiau specializuotomis ir pasikartojančiomis, tad darbininkai vis mažiau ir mažiau galėjo nujausti savo darbo visuminį kontekstą. Per ateinančius kelis dešimtmečius, masinei gamybai ir vartojimui tampant norma visame pasaulyje, šis susvetimėjimas ėmė atsispindėti pačioje visuomenėje, kuri tapo panaši į socialinę, pagal surinkimo linijos logiką veikiančią gamyklą. Mokyklos masiškai gamino tarpusavyje pakeičiamus darbininkus, pasirengusius užimti bet kokias pozicijas; automobiliai greitkelių ir priemiesčių forma kraštovaizdyje išraižė naujus prekybos kanalus.

Žinoma, darbininkų populiacija vis dar buvo pavojingai sukoncentruota, o darbo paspartinimas turėjo potencialą įžiebti ir pasipriešinimo paspartėjimą. Automatinių staklių naudojimas apsunkino konkurencijos tarp darbininkų skatinimą, kuriuo užsiiminėjo Fordo pirmtakai. Dar blogiau, darbininkai taip bodėjosi bukinančios surinkimo linijų patirties, kad pulkais palikinėjo darbą; Fordas praradinėjo pinigus nuolatiniams naujų pakaitų apmokymams.

Jis nusprendė papirkti darbo jėgą kaip visumą, paversdamas savo darbuotuojus pramoninio klestėjimo dalininkais. Pradedant 1914‒aisiais, Fordas savo gamyklų darbininkams mokėjo dvigubai nei vidurkis didesnį atlyginimą, apribojo darbo laiką iki aštuonių valandų per dieną ir pasiūlė pelno dalinimosi planą, kad jie galėtų nusipirkti tuos pačius savo gaminamus „Modelius T“. Sekęs automobilių rinkos išsiplėtimas leido Fordui kompensuoti aukštus atlyginimus kasmet didėjančiais gamybos ir pardavimų mastais. Šis kompromisas greitai paplito po visą industrializuotą pasaulį; tiesą sakant, tai žymėjo patį moderniosios viduriniosios klasės atsiradimą, kartu su moderniu laisvalaikiu. Kapitalistai būtinybę pavertė dorybe; priversti išnaudojamiesiems dalinti laiką ir pinigus, jie išrado masinį vartojimą, kad atiduotas laikas ir pinigai galiausiai sugrįžtų.

Atlyginimų pakėlimas padėjo Fordui sustabdyti bandymą jo gamyklose įsteigti profesinę sąjungą. Tačiau ilgalaikė jo kompromiso pasekmė buvo ta, kad sąjungos, visada buvusios nelegalia opozicija kapitalizmui, galiausiai rado jo veikime esminę savo rolę. Versdamos darbdavius išlaikyti pakankamai aukštus atlyginimus, kad darbuotojai galėtų įsigyti daugiau prekių, jos saugojo kapitalistus nuo savo pačių vartotojų bazės sunaikinimo. Susitelkdamos į darbo užmokesčio sutartis, sąjungos nukreipė darbininkų judėjimus nuo tiesioginės revoliucijos į institucionalizuotas kolektyvines derybas. Sąjungų biurokratija iškilo šalia korporacijų biurokratijos, sudarytos iš profesionalų, kurių pagrindinis interesas buvo karjeros pažanga. Sąjungos nustojo priešintis paties darbo suintensyvinimui ir plėtrai ‒ kas buvo gerai darbui, buvo gerai sąjungoms, nepaisant to, ar tai buvo gerai darbininkams.

Ši darbo profesionalizacija taip pat vyko ir „besivystančiose šalyse“, transformuodama judėjimus prieš darbą į judėjimus už didesnę dalį jo produkcijos. Ironiška: ten, kur kapitalistų klasė buvo nepakankamai išsivysčiusi, kad įvestų Fordo inovacijas, šios buvo įdiegtos darbo judėjimo biurokratijos atstovų. Sovietų Rusijoje, pavyzdžiui, „fordizmas“ buvo priimtas kaip sparčios industrializacijos modelis. Josifas Stalinas, vadovaudamas brutaliam milijonus gyvybių kainavusiam perėjimui prie mechanizuoto žemės ūkio, pritariančiai paskelbė, kad „amerikiečių našumas yra ta nepalaužiama jėga, kuri nei žino, nei pripažįsta kliūčių“. Galima pastebėti, kad bolševikų revoliucija buvo egzotiška versija fordistinio kompromiso, kuriame darbininkų pasipriešinimas buvo nukreiptas į naujos biurokratinės klasės paramą mainais į dalį vartotojiškų gėrybių.

Bet kuriuo atveju, kapitalistinėje sistemoje kompromisai retai tveria ilgai. Pradedant 1960‒aisiais, kapitalistai susidūrė su nauja krizių virtine, kai jų ekonominės plėtros strategijos dar kartą pasiekė savo ribas ir nauja darbininkų karta atsiskyrė nuo profsąjungų, kad sukiltų prieš darbą. Jaunimo judėjimai, sukrėtę pasaulį nuo Paryžiaus ir Prahos iki Čikagos ir Šanchajaus, dažnai savo projektą vadindavo utopinėmis sąvokomis, tačiau jie priešinosi kažkam konkrečiam ir pažįstamam: savo tėvų susitaikymui su išnaudojimu. Šio susitaikymo kaina atsiskleidė natūralaus pasaulio naikinimu ir kasdienio gyvenimo susvetimėjimu. Tuo pačiu metu pramonės šakos, kurios labiausiai pasipelnė iš fordistinio kompromiso ‒ tos, kurios gamino automobilius, buitinę techniką ir kitas ilgalaikes prekes ‒ pradėjo smukti rasdamos vis mažiau ir mažiau naujų pirkėjų savo produktams.

Taigi, kaip ir Fordas prieš juos, kapitalistai perorganizavo gamybos ir vartojimo procesus, kad padarytų juos stabilesnius ir pelningesnius. Padedami naujų komunikacijos technologijų, jie paskleidė gamybą po visą pasaulį, apeidami profsąjungas bei maištingus darbininkus ir išnaudodami tuos, kurie buvo desperatiškiausi. Darbdaviai apribojo formalų ilgalaikio samdymo modelį vardan lankstesnių darbo formų, kad galėtų nuleisti rinkos riziką patiems darbuotojams. Didelio masto ekonomikos, kuriose korporacijos taupė pinigus gamindamos kelis standartizuotus produktus, buvo pakeistos plačios apimties ekonomikomis, kuriose ta pati infrastruktūra buvo naudojama pagaminti daug įvairių daiktų. Atitinkamai diversifikavosi vartotojų rinkos, o masiškai gaminamas individas ‒ konformistas, sukilimų metu kėlęs viešąjai tvarkai tikrą grėsmę ‒ buvo pakeistas beribiu skirtingų vartotojų tapatybių pasirinkimu. Taip darbo jėga, kuri anksčiau susivienijusi buvo tokia pavojinga, tapo padalinta visais aspektais.

Šie gamybos ir vartojimo pokyčiai dar kartą pakeitė žemės ir visuomenės veidą. JAV socialinė gamykla daugiau nebegamina darbuotojų, kurie nusiteikę investuoti visą savo gyvenimą į vieną karjerą; klestintys pramoniniai praėjusio amžiaus miestai tapo apleisti ir palaikomi tik kur ne kur išsibarsčiusių kavinių ir universitetų.

Šiandien gamyklos vis dar egzistuoja, bet kompiuterizuota įranga ir duomenų apdirbimas leidžia joms samdyti vis mažiau ir mažiau darbuotojų. Vis nereikalingesnė darbo jėga turtingose pasaulio dalyse buvo absorbuota paslaugų sektoriaus; nepasiturinčiose dalyse ji palikta likimo valiai. Kaip Fordas sumodeliavo gamyklą pagal mašiną, taip surinkimo linija pasitarnauja kaip modelis globalioms mainų grandinėms, milžiniškų korporacijų koordinuojamiems ir vadovaujamiems didelių ir mažų gamintojų tinklams: detalės gali būti gaminamos Indijoje ir Brazilijoje, surenkamos Hong Konge ir parduodamos Los Andžele. Ne taip, kaip senosios gamyklos, šie tinklai nėra jautrūs koncentruotos darbo jėgos keliamiems pavojams; jei kuris šios milžiniškos struktūros mazgas tampa maištingas, jo vaidmuo gali būti perduodamas kitam mazgui kad ir priešingoje pasaulio pusėje.

Paradoksalu, ši „post‒fordistinė“ ekonomika atgaivina tas darbo formas, kurios atrodė beišnykstančios su automatizacijos atsiradimu. Kadangi didžiosioms pramonėms nebereikia didžiosios dalies žmonių, kurių kapitalizmas atsisakė, darbuotojai likusiame pasaulyje gali dirbti už grašius prakaito krautuvėse ‒ prastai įrengtose, apgailėtinose darbovietėse, kurios beveik nereikalauja investicijų į specializuotus mechanizmus. Tokios prakaito krautuvės tobulai atitinka takius šiuolaikinės gamybos reikalavimus, kai vieną dieną gali reikti adyti sportbačius, o kitą ‒ marškinių rankoves. Dažnai jos yra vienintelis būdas patenkinti vartojimo rinką, pagrįstą milijonų skirtingų produktų naujoviškumu ir išskirtinumu.

Šiame kontekste profsąjungos yra liūdnai pergudraujamos ir tampa atgyvenomis. Institucionalizuota darbo užmokesčio kontrolė nebeatrodo reikalinga rinkos stabilizavimui, todėl jos nauda kapitalizmui pasibaigia; gamyba taip pat nebepriklauso ir nuo griežtų demografinių santalkų, kurios kadaise kėlė tokią grėsmę verslui. Antikapitalistai vis dar laužo galvas, kokios naujos pasipriešinimo formos galėtų pakeisti profsąjungas ir streikus.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

1 3926
 I. G. Farben arba I. G. Farbenindustrie (vok. Interessen Gemeinschaft Farbenindustrie AG – Dažomųjų medžiagų pramonės interesų bendrija) – tai Vokietijos koncernų konglomeratas, susiformavęs 1925 metais.

PRADŽIA

1915 balandžio 22 dieną staiga nutilo vokiečių artilerija. Netikėtai iš vokiečių apkasų pusės, genamas lengvo pavasariško vėjelio, pajudėjo žalsvai geltonas debesėlis. Netrukus jis apgaubė sąjungininkų pozicijas. Beveik iš karto tūkstančiai žmonių ėmė raitytis nuo traukulių ir pajuto kankinantį dusulį.

Taip pirmą kartą buvo panaudotos nuodingos dujos.

I.G.Farbenindustrie 1

I.G.Farbenindustrie 2

I.G.Farbenindustrie 3

Netrukus Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vado feldmaršalo Ericho Liudendorfo (Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff) štabe buvo surengtas pasitarimas. Armijai atstovavo pats feldmaršalas. Sunkiajai pramonei – Gustavas Krupas (Gustav Georg Friedrich Maria von Bohlen und Halbach_ – vienas iš firmos „Friedrich Krupp AG Hoesch-Krupp“ įkūrėjo palikuonių. Chemmijos pramonei atstovavo firmos „Bayern AG“ vadovas Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Diusberg).

I.G.Farbenindustrie 4

Prabangus salonas-vagonas užsipildė brangių cigarų dūmais. Momento iškilmingumą pabrėžė didžiulis kaizerio portretas, pakabintas salono centre.

-Ponai. – prakalbo Liudendorfas. – Jūs jau žinote apie nuostabius dujų atakos rezultatus. Jo didenybė kaizeris pavedė man pareikšti ypatingą padėką „Bayern AG“ darbuotojams, kurie padovanojo mūsų armijai šį naują galingą ginklą. O dabar žodis suteikiamas ponui Karlui Duisbergui.

IŠ PRADŽIŲ BUVO DAŽAI

Vokiečių chemijos pramonė prasidėjo ir ėmė sparčiai vystytis 8-ame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai buvo padaryta pradžia Vokietijos karinei ir politinei galiai. Šalies susivienijimas aplink Prūsiją, kuris įvyko dėka Bismarko, pavertė ją pirmaujančia Europoje.

1863 metais netoli Frankfurto prie Maino buvo įsteigta įmonė Hoechst.

I.G.Farbenindustrie 5

I.G.Farbenindustrie 6

Tai buvo viena nedidelė gamykla. Pirmas gaminamas produktas – purpurinės spalvos dažiklis fuksinas. Šiek tiek vėliau kompanija įgijo dėl to savo pirmą pravardę miesto gyventojų tarpe – „Raudonasis fabrikas“. Per dieną, beje, buvo pagaminami vos penki kilogramai dažiklio.

1874 metais fabrikas „pervažiavo“ vieną kilometrą į vakarus nuo savo ankstesnės vietos.

Iki 9 dešimtmečio pradžios fabrike buvo gaminami išimtinai tiktai dažai.

Nuo 1881 metų kompanija smarkiai išplėtė savo tyrimus chemijos srityje. Pradėtos gaminti neorganinės rūgštys ir vaistinės priemonės. Dėka šių kolosalių pasisekimų, Vokietija, beje, vėliau buvo pradėta vadinti „Pasaulio vaistine“.tų pačių 1863 metų rugpjūčio 1 dieną Fridrichas Bajeris (Johann Friedrich Wilhelm Adolf von Bayer) ir Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Duisberg) įkūrė įmonę, kuri vėliau tapo pamatais koncernui IG Farben. Tai buvo nedidukas dažų fabrikėlis F. Bayer und Co“.

I.G.Farbenindustrie 7

1865 metais Liudvigshafene įsikūrė įmonė BASF (Badische Anilin&Soda Fabrik).

I.G.Farbenindustrie 8

I.G.Farbenindustrie 9

Vis didėjanti pramonės koncentracija, vidinės konkurencijos sustiprėjimas nulėmė kartelių atsiradimą.

Karlas Duisbergas, užimdamas įtakingus postus daugelio firmų valdybose ir stebėjimo tarybose, sugebėjo suburti „Vokietijos imperijos pramonės sąjungą“, kurios įtaka valstybės politikai nereikalauja jokių komentarų.

Duisbergo planai sinchronizavosi su Prūsijos militaristų planais ta prasme, kad jeigu Prūsijos generalinis štabas svajojo apie įsiviešpatavimą Europoje, tai firmos Bayer šefas skleidė Vokietijos industrijos įsiviešpatavimo pasaulyje per artimiausią dešimtmetį, idėją.

Pirmuoju žingsniu link šio tikslo jis laikė Vokietijos chemijos pramonės įmonių suvienijimą.

1904 metais iš 6 stambių kompanijų, dominavusių Vokietijos chemijos rinkoje, buvo suburtas pirmasis kartelis „Dreibund-04“. Jam priklausė Bayer, BASF ir AGFA.

I.G.Farbenindustrie 10

Praėjus dviem metams, atsirado antrasis kartelis – „Dreibund-06), kurį suarė firmos Hoechst, Cassella ir Kalle.

I.G.Farbenindustrie 11

Susiformavo dvi sąjungos, kurių kiekvienos kapitalas siekė 40-50 milijonų markių.

Būtent tuo metu pradėtas vartoti terminas IG – „Interessengemeinschaft“ – „Bendri interesai“. Vokietijoje, suprantama, būta ir daugiau stambių kartelių. Tačiau terminas IG buvo taikomas būtent dažų karteliui.

Dažų gamyba vėliau tapo svarbiausiu koncerno IG pajamų šaltiniu. Koncernas užėmė pirmaujančias pozicijas ir sintetinių medžiagų gamyboje, ir farmacijoje. Šimtai chemikų darbavosi laboratorijose, kurdami naujus cheminius preparatus. Jau prieš 10 metų iki I Pasaulinio karo IG gamyklose buvo eksperimentuojama kuriant sintetines medžiagas – dirbtinį kaučiuką, naftos, salietros pakaitalus. Karo metu šių pakaitalų gamyba vyko pilnu pajėgumu.

Vėliau vokiečiai smogė triuškinantį smūgį savo užsienio konkurentams. Ekonomine ir prekybos prasme.

Dirbtinai mažinant eksporto kainas, įperšant varžovams jiems nenaudingus susitarimus, IG sugebėjo išstumti užsienio konkurentus netgi iš jų pačių rinkų.

O pasiekimus dažų srityje netrukus pranoko pasiekimai farmacijoje.

IG chemikai sukūrė visą eilę vertingų vaistų ir organizavo jų masinę gamybą. Farmacija tapo antru chemijos industrijos ramsčiu. Tačiau prie kapitalizmo ir vaistai gali dirbti žmogaus nenaudai.

Didžioji dalis IG specialistų atradimų ilgą laiką neperžengė laboratorijų ribų, o paskui buvo panaudotos kaip priemonės gauti gigantiškus pelnus karinėje srityje.

I.G.Farbenindustrie 12

Tarkime Paulius Erlichas (Paul Ehrlich) 1910 metais atrado salvarsaną – efektyvų preparatą prieš infekcines ligas. Tapęs šio preparato monopoliniu savininku, koncernas IG nustatė gigantišką kainą, o vėliau preparato tiekimas į užsienį buvo išvis nutrauktas. Nutrūko ir kitų svarbių medikamentų eksportas, tame tarpe nuskausminimo preparatų, kurie irgi buvo vokiečių monopolija. Kartelio vadovai laikė eksporto nutraukimą karo elementu.

Neginčytina, kad šie medikamentai rimtai prisidėjo prie žmogaus sveikatos išsaugojimo ir jų gamybą stimuliavo iki to laiko, kol tai neprieštaravo IG interesams.

O štai priešingas pavyzdys – istorija su sulfato preparatais. Sulfanilamidai – tai viena efektyviausių gydymo priemonių, kokia tik yra atradęs žmogus. Šiuo metu šie preparatai išgelbsti milijonus žmonių. IG dešimtmečius slėpė šią galingą priemonę išgelbėti žmones, nes norėjo išmesti ją į rinką pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu vaistai, atrasti dar 1908 metais, pasirodė rinkoje tik 1936 metais.

Dabartiniai vokiečių istorikai apibūdina Farbenindustrie istoriją kaip „patrauklų pramoninį romaną“. Pagrindiniai herojai čionai – geraširdžiai fabrikantai, kurie nieko daugiau neveikia, kaip tik rūpinasi „visuotine gerove“. Būtent taip savo laiku išsireiškė vienas iš koncerno stebėjimo tarybos narių, kai jo paklausė, ką reiškia dvi raidės IG prieš pavadinimą „Farbenindustrie“. „Tai bendri interesai, bendradarbiavimas, darbas bendram labui“ – atsakė jis. Faktai gi liudija apie priešingą situaciją. IG įkūnija nedidelės saujelės kapitalistų, sukūrusių nusikalstamą koncerną, bendrus interesus.

TĖVYNĖS GELBĖTOJAS

I Pasaulinio karo pradžios momentu Vokietija kontroliavo 85% pasaulio chemijos rinkos.

IG sulaukė savo pilnametystės. Per patį karo įkarštį buvo žengtas didelis žingsnis link Duisbergo svajonės įgyvendinimo – vieningo kartelio, kuris aprėptų visą vokiečių chemijos pramonę sukūrimą.

„Didįjį IG Farbenindustrie pavyko sukurti tik 1916 metais karo dėka“ – rašė Duisbergas savo memuaruose, išleistuose 1933 metais.

Ir iš tiesų karinė gamyba leido susilieti šešioms stambioms chemijos firmoms į vieningą IG kartelį. Tamprūs ryšiai tarp dažų gamybos iš vienos pusės ir sprogmenų – iš kitos, pavertė IG karine prasme milžiniška jėga.

I.G.Farbenindustrie 13

Priminsime, kad chemijos produkcija pasižymi tuo, kad ją galima panaudoti patiems įvairiausiems tikslams. Pavyzdžiui, nekalta medžiaga nuo užšalimo etilendiglikolis tam tikrame jo apdorojimo lygmenyje pavirsta pavojingais nuodais – garstyčių dujomis, tą patį galima pasakyti apie amoniaką – kvapias, bespalves dujas, kurias lygiai taip pat sėkmingai galima naudoti tiek trąšų gamyboje, tiek gaminant sprogmenis.

IG tiriamieji darbai nuo pat pradžios turėjo karinius tikslus. Garstyčių dujas IG sukūrė dar 1884 metais. Kartelis seniai ruošėsi dujų karui. Prieš I Pasaulinį karą pasirašyta Hagos konvencija nepadarė įtakos IG vadovų kėslams. Gamyklos Hiohste ir Leverkuzene sukūrė dujų mokyklą, kuri ruošė karinius chemikus. IG prisiėmė sau cheminio armijos korpuso funkcijas. 1915 balandžio 22 IG dujos buvo „sėkmingai“ išbandytos Vakarų fronte. Taip užgimė terminas „cheminis karas“.

I.G.Farbenindustrie 14

Tačiau kartelio veikla buvo susijusi ir su daugeliu kitų karinių gamybų. Svarbiausia iš jų buvo sprogmenys. IG organizavo sprogmenų gamybą iš amoniako, išgauto chemiko Frico Haberio (Fritz Haber) metodu BASF laboratorijoje.

Tai įvyko 1915 rugpjūtį, kai kaizerio armija iššaudė beveik visus savo šaudmenis. „IG išgelbėjo tėvynę“ – rašė vienas iš koncerno istorijos, išleistos 1938 metais, autorių. IG dėka Vokietija sugebėjo ištempti karą dar tris metus, p paskui kapituliavo, dideliam „išgelbėtojų“ nusivylimui. O pasaulis sužinojo tiesą: IG buvo Vokietijos karinės mašinos kraujotakos sistema.

Pralaimėjimas kare, rodėsi, turėjo sužlugdyti nusikalstamus koncerno kėslus, tačiau taip tik atrodė.

Nežiūrint į okupaciją ir dalies patentų praradimą, Vokietijos ekonominės ekspansijos branduolys – chemijos pramonė – nepatyrė didesnės žalos. Monopolija dažams buvo prarasta, užtat visais kitais aspektais IG po karo tik dar labiau sustiprėjo. Po 6 metų kartelis vėl buvo pasirengęs pareikšti savo pretenzijas į pasaulinį įsigalėjimą. Tai paskatino šešių kartelio grupių galutinis susiliejimas į vieningą akcinę bendrovę IG Farbenindustrie (sutrumpintai ID Farben). Tai nutiko 1926 metais.

Monopolijos būstinė įsikūrė Kelbergerštrasėje, Frankfurte prie Maino.

I.G.Farbenindustrie 15

Kai tik markė stabilizavosi – o tai įvyko 1924 metais – į Vokietiją plūstelėjo milijardinis užsienio kreditų srautas. Aukso upė užtvindė ir chemijos tresto seifus. Dėl ko atgimęs IG galėjo atnaujinti savo pagrindinį kapitalą ir įsitvirtinti tarp kitų monopolijų „pirmojo tarp lygių“ statuse.

Drauge su Krupo firma „chemikai“ pasidalino tarpusavyje realizavimo rinką. Abu plėšrūnai nubrėžė savo „karalysčių“ ribas ir sudarė sąjungą. Vienas iš IG Farben vadovų, Karlas Bošas (Carl Bosch) tapo Krupo firmos stebėjimo tarybos nariu.

I.G.Farbenindustrie 16

Kartu su Krupais, Stinesais ir Tysenais, IG Farben pasidalino „liberalios“ Veimaro Vokietijos kontrolę 1918-1932 metų laikotarpyje.

Kartelis turėjo savo tiesioginius įgaliotinius kiekvienos buržuazinės vokiečių partijos vadovybėje, pavyzdžiui, Katalikiškojo Centro partijoje sėdėjo koncerno agentas Hansas Henrikas Lamersas (Hans Heinrich Lammers).

I.G.Farbenindustrie 17

Negana to, koncerno nariai įėjo į Veimaro Vokietijos vyriausybių sudėtis.

BASF valdybos narys Hermanas Varmboldas (Hermann Warmbold) prie kanclerio Briuningo tapo ūkio ministru. Kita svarbi persona – Puslius Moldenhaueris (Paul Moldenhauer) tapo finansų ministru. Jis tapo susitarimo tarp vyriausybės ir IG Farben, pagal kurį IG gavo 8 mln markių subsidiją, autoriumi.

I.G.Farbenindustrie 18

Tokiu būdu chemijos gigantas įsigudrino gauti didžiulius pelnus netgi visuotinės nelaimės ir krizės laikais. Kai dėl Varmboldo, tai jis prastūmė įstatymą, kuris garantavo IG azoto trąšų pardavimus. Vyriausybė netgi dalyvavo IG inicijuotame sindikato, kuris aprėpė visą šalies azoto pramonę, kūrime. Koncernui buvo suteiktos ir kitos lengvatos. Jo dažų gamyklos buvo atleistos nuo mokesčių ištisam dešimtmečiui. Trestas gavo pirmenybę tiekiant akmens anglis. Trumpiau tariant, tarp vyriausybės ir IG nusistovėjo kuo puikiausi santykiai. Trestas neliko skolingas. Daug parlamento deputatų buvo papirkti, kad tarnautų koncerno interesams.

I.G.Farbenindustrie 19

Kaip vėliau papasakojo IG direktorius Georgas fon Šnicleris (Geor August Eduard Freiherr von Schnitzler), rinkimai į Reichstagą kainuodavo koncernui po 400 000 markių per metus.

I.G.Farbenindustrie 20

IG turėjo didžiulę įtaką vyriausybės vadovams. Vienas iš trijų tresto vadovų, Hermanas Šmicas Ūhermann Schmitz) lygiagrečiai dirbo paskutinio kanclerio Briuningo patarėju.

Jau ketvirto dešimtmečio pradžioje IG Farben pasižymėjo neregėta galia netgi tarp stambių monopolijų.

Vokietijoje jam priklausė 170 gamyklų, apie 200 įmonių trestas kontroliavo užsienyje. Centrinėje Europoje koncernas praktiškai neturėjo konkurentų. Jis gamino viską: pradedant dažais, baigiant nitroglicerinu ir liuizitu. Tačiau svarbiausia produkcija buvo karinė.

Dėl to IG buvo suinteresuotas militarizacija. Sumaniai apeidami sankcijas, kurias įvedė Versalio nusiginklavimo sutartis, vokiečių monopolistai iš IG, kaip ir kiti Vokietijos pramonės banginiai, paslapčia gamino karinę produkciją. Iš 43 svarbiausių chemijos produktų, kuriuos gamino IG, 23 suvaidino lemiamą vaidmenį ginkluojant armiją, aviaciją ir karinį laivyną.

Koncerno laboratorijose buvo sukurta sintetinių degalų aviacijai ir tankams gamybos sistema, organizuota itin svarbios strateginės medžiagos – sintetinio kaučiuko – gamyba.

Su Amerikos ir Anglijos kapitalų pagalba per penkis metus – nuo 1924 iki 1929 metų – Vokietijoje buvo sukurtas galingas karinis pramoninis potencialas, kuris vėliau leido sparčiai militarizuoti šalies ekonomiką. Per šį laikotarpį buvo gauta daugiau kaip 20 milijardų markių kreditų iš užsienio. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, Vokietija užėmė 2 vietą pasaulyje pagal pramonės produkcijos realizavimą.