Tags Posts tagged with "pabėgeliai"

pabėgeliai

0 3740

Situacija su pabėgėliais Europoje pasiekė virimo tašką, garas jau ėmė veržtis iš užvožto katilo. Kol kas tiktai Graikijoje, tačiau netrukus driokstelės visoje Europoje. Maža niekam nepasirodys.

Šimtai žmonių, apsiginklavusių šaltaisiais ginklais, reikalauja paleisti juos iš pabėgėlių centro Samoso saloje. Palikti centrą jiems draudžiama dėl to, kad jie dar nepraėjo registracijos procedūros. Protesto akciją suorganizavo kažkokie „įtartini asmenys“ pačioje stovykloje.

Realiai gi pati situacija, o ne kažkokie piktadariai provokuoja neramumus.

Įsivaizduokite, kad tuose punktuose maždaug trečdalis migrantų apskritai neturi jokių dokumentų. Paleisti tokių žmonių neįmanoma, o nustatyti jų asmenybes – nepaprastai ilga procedūra. Ir netgi ji gali baigtis niekuo: arba visi policijos archyvai išties sudegė kokiame nors Sirijos miestelyje, arba konkretus „bedarbis, benamis, neturintis paso“ pabėgėlis iš tikrųjų yra agentas, pasiųstas, kad legalizuotųsi Europoje su nežinia kokiais (o greičiausiai – visiškai konkrečiais) tikslais.

Tokia legalaus teroristų, o gal ir „gyvų bombų“ pristatymo schema buvo aprašyta gerokai prieš atsirandant šiam fenomenui – brolių Strugackių fantastiniame romane „Vabalas skruzdėlyne“.

„Patys įvairiausi kataklizmai – ar tai globalinė epidemija, ar pasaulinis karas, ar netgi geologinė katastrofa – išmeta į paviršių tuos pačius „nešvarumus“: neapykantą, žvėrišką egoizmą, žiaurumą, kuris atrodo pateisinamas, tačiau realiai neturi jokio pateisinimo“ – rašė jie šiame romane, išleistame 1979 metais, gerokai prieš Jugoslaviją ir Siriją.

Rašytojai fantastai buvo ne tokie jau fantazuotojai, kaip paaiškėjo po kelių dešimtmečių.

Dar vieną bombą po Europa pakišo tas faktas, kad asmenybės patikrinimo programa, dokumentų išdavimas ir kitos procedūros atliekamos ne visos Europos, bet nacionaliniame lygmenyje. Kitaip sakant, pabėgėliais Graikijoje užsiima tik Graikijos valdžia.

Graikija šia prasme tapo silpnąja ES grandimi. Tegu iš 1000-io pasiųstų agentų legalizuosis tiktai 10, tačiau ir šitas dešimtukas gaus galimybę judėti su bombomis glaudėse po visą Šengeno erdvę.

Anksčiau Turkijos prezidentas atvirai pagrasino ES paleisti nuo grandinės nei daugiau, nei mažiau kaip 3 milijonus terori… Pardon, pabėgėlių.

Jeigu bombos jų glaudėse driokstelės eilinėje Europos sostinėje – ačiū už tai europiečiai galės pasakyti tiek Atėnams, tiek Ankarai.

0 2361

„Greek Reporter“ (Graikijos reporterio) bendradarbio Philip Chrysopoulos reportažas, paskelbtas š.m. vasario 17 d. minėto leidinio interneto portale

 

 

Užsienio žurnalistai pabėgėliams moka 20 eurų, kad jie atsigultų ant pakrančių ir apsimestų skenduoliais. Taip praneša Koso salos Vyskupas Nisyros Nathanael. Šis neįprastas liudijimas buvo paskelbtas interviu metu, kurį padarė vietinė radijo stotis Alpha 98,9 su Vyskupu Nisyros Nathaniel. „Pats mačiau savo akimis, kaip užsienio televizijos žurnalistai mokėjo pabėgėliams 20 eurų, kad jie vaidintų nuskendusias aukas“, sakė vyskupas.

 
Vyskupas Nathaniel mano, kad masinė žiniasklaida bando pateikti netikrą įvykių vaizdą, kuris smarkiai skiriasi nuo realybės. Jis, kaip vyskupas, galvoja, kad yra nuodėmė išnaudoti žmogaus skausmą. O būtent taip žurnalistai ir elgiasi, kai jie prašo pabėgėlių apsimesti skenduoliais tik tam, kad pavyktų pateikti kuo dramatiškesnius televizijos vaizdus.

 

Vyskupas Nathaniel taip pat pareiškė, kad tai vietiniai salos gyventojai, kurie tikrai padeda pabėgėliams. O vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos tik padeda vietiniams savanoriams.

Vertė Algis Avižienis

0 1700

Feljetonas

– Tėveli, kas yra pabėgėliai?
– Tai „pabėgių gėlės“.
– Kodėl taip sakai?
– O Kaip kitaip vadinti žmones einančius į pasaulį laimės ieškoti?
– Tada, lietuviai išvažiuojantys iš Lietuvos uždarbiauti irgi pabėgėliai?
– Mūsiškiai vadinasi – emigrantais.
– Kas po ES blaškosi su vidaus taisyklių bilietu vadinami migruojančiais lietuviais, o tie, kurie į ES lenda iš svetur – pabėgėliai?
– Ne visai taip. Lietuviams visada buvo leidžiama bėgioti tam tikroje teritorijoje. Tada – tarybų sąjungos, dabar – ES.
– O ko čia lenda tie pabėgėliai? Pas mus irgi ne medumi patepta. Mūsiškiai po svietą pasitrankę su pilnom kuprinėm milijonų į Tėvynę parvažiuos, o čia jau atbėgėliai lizdus susisukę…
– O ką tu jiems padarysi? Europos sąjungos valdžia kiekvienai ES narei, nori ne nori, liepia priimti po tam tikrą porciją pabėgėlių.
– Ar tai blogai?
– O kas čia gero. Prisitrins, suleis šaknis. Iš pradžių nuolankiai rodys tik baltus dantis, paskui parodys ir ragus. Tada jų jau nė su botagu nebeišvarysi.
– Negi mūsų valdžia kvailesnė už tave tėvelį?
– Vilniaus ponai Briuselio valdžiai į atlapus nesikabins, o paprastų žmonių balsai į dangų neįleidžiami. Mūsų tauta sensta, gimstamumas mažėja, biudžeto išlaikyti nebėra kam. O atbėgėliai – jauni, vislūs.
– Ir ką?
– Jeigu juos, kiekvienais metais įsileidinėsime po vis didėjančią porciją, mus pačius net be eurointegracinės programos – išknaksins net apsidairyti nesuspėsime.
– O jeigu neleisti?
– Kaip neleisi jeigu valdžia liepia! Juk ne šiaip sau NATO savo kariuomenę į ES rezervacines valstybėles kiša…
– Kad apginti nuo rusų.
– Gal nuo rusų, o gal šokinėjančius į akis nelojalius lietuvius sudrausminti.
– Kaip tai, kaip tai?
– Ponus nuo vargšų! Valdžią – nuo per garsiai reiškiančių savo nuomonę rinkėjų. Kai yra konkretus tikslas, turi būti numatomos ir atitinkamos priemonės jam apsaugoti. Pabėgėliai – viena iš alternatyvų užimant teritoriją be atviro karo. Todėl mes privalome: juos užjausti, gailėtis, šelpt, šert, šildyt ir žinoma nežvairuodami įsileist. Su jų įpročiais, pažiūromis, ydomis, kultūra, su jų odos spalva, kalba ir religija. Ne po vieną, ne po du, o kaip numatyta – urmu!
– Mūsų mieste aš jau mačiau labai ne lietuviškų veidų.
– Mūsų valdžia – Briuselio valdžios marionetė. Todėl, tikėtis dar vienos nepriklausomybės artimiausiu laiku – nėra iš kur. Bet kokios audros stiklinėse, jau dabar aktyviai gesinamos oranžinėmis revoliucijomis, istorija perrašinėjama, o nugalėtojai neteisiami.
– Mūsų prezidentė pasisakė prieš pabėgėlių srauto didinimą.
– Prieš rinkimus, dukrele, visi politikai vienaip kalba, kitaip galvoja, trečiaip daro. Tikros ylos iš maišo išlenda po rinkimų. O kol kas, esame priversti tiktai stebėti ir stebėtis, kaip aktyvūs kitataučiai aktyviai trinasi į mūsų aplinką. Ko primityvusis socializmas nevaliojo padaryti per penkiasdešimt metų, agresyvusis kapitalizmas su kaupu atliko per dvidešimt. Kai demokratinėje Amerikoje policininkai nebaudžiami žudo beginklius afroamerikiečius – tai pirmas ženklas, kad žmonės iš tenykščio „rojaus“ bėgs. O mums ženkliukas, kad susispaudę tiek kiek reikia, dar labiau užjaustume ir mylėtume pabėgėlius.
– Mūsų policininkai ne tokie.
– Pas mus viskas kitoniškai. Kol vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas trypčioja vietoje, pabėgėlių paradui imasi vadovauti bažnyčios atstovai. Jiems: išsigandusios, besiblaškančios nors ir kitataučių avelių sielos oi kaip reikalingos. Mes jau seni, užsigrūdinę, matę šilto ir šalto, prisiėdę ateizmo bacilų. Iš mūsų daug vaško nebeišspausi. O perbėgėliai kaip tik tas molis iš kurio ne tik galima, bet ir reikia lipdyti naują, stabilų pajamų šaltinį. Jeigu prezidentė paėmusi už rankos iš užsienio būtų atsivedusi keletą „nuskriaustųjų aureole“ paženklintų šeimų, visuomenė į tai galėjo reaguoti dvejopai. O čia gi Dievo namų iniciatyva. Nugalėti tinginčius mąstyti lietuvius, nereikia jokio karo. Uždėjai ant kaklo krikščioniško gailestingumo virvę ir tempkis į politinę tarpuvartę. Tereikia gražios pasakos, propaganda alsuojančio dokumentinio filmo su įtaigiu komentatoriaus balsu, ir du trečdaliai afrodarbo atlikta. Atlapaširdžių tauta svetimam skausmui – neabejinga! O čia dar iš radijo ir televizoriaus lendanti reklama: „Padė-ėkite mano vargstančiai ma-amai! Kai užaugsiu – aš pati jai padėsiu…“
– O tu tėveli prieš gailestingumą?
– Gailestingumas didelė jėga. Svarbu išmokti jį naudoti tinkamai. Marijos žemė – geidžiamas kąsnis. Tiesiog poilsio namai agresyviau nusiteikusioms aplinkoms. O mes, gavę per vieną skruostą skubame atsukti antrą. Vos nulipus nuo vieno grėbio, valdžia mums jau siūlo lipti ant dar skaudesnio. O kuo toliau į mišką, tuo daugiau siurprizų!
– Tu čia apie ką?
– Pabėgėliai, nei iš šio, nei iš to neatsiranda. Konkrečiu atveju jie – priverstinis saldainis mūsų tautai. Įlipę i Europos „beliašą“ esame priversti pajusti visą jo ne tik kvapą, bet ir skonį. Pabėgėlių apnamūdinimas – viena, bet ne vienintelė mums iš aukščiau nuleista nemalonė. Tie laikai, kai išeidami iš namų butų raktus pakišdavome po kilimėliais – praėjo. Kad pabėgėliai mums kišami ne padavimui doro vandens stiklinės, įsitikinsime po dviejų-trijų Seimo kadencijų. Čia kaip tik tas atvejis, kai labai norėčiau būti neteisus. Rašau ne todėl, kad pirmaujančiai savižudybių skaičiumi tautai įvaryčiau dar vieną fobiją. Ir ne dėl reitingų. Norisi kartais viešai iškračius parodyti tai, ką slepiu tolimame sielos kampe.
Pagarbiai…

2015

Antanas Stugys

0 1241
Vitalijus Michalovskis
Kai šiandien kalbame apie propagandą, dažniausiai turime omeny Rusiją ir galingus jos informacinio poveikio mechanizmus. Tikrai nesimpatizuoju šiandienos Putino Rusijai, tad visas klaidingas iliuzijas iškart galite atmesti. Tačiau mūsuose propaganda, nors ir kartais atsargiai vadinama „visuomenės nuomonės formavimu“, irgi nepėsčia. Ir jos apraiškas pasistengsiu pademonstruoti vadinamųjų „pabėgėlių“ pavyzdžiu.

 

Nesiimsiu spėlioti, ar Lietuvoje egzistuoja kažkokia kryptinga valstybinės propagandos linija. Žinoma, propagandos ministerijos neturime, tačiau dažnokai susidaro įspūdis, kad kažkam reikia pateikti informaciją būtent taip, o ne kitaip. Žemiau išvardinu savo pastebėjimus, kurie, kaip ir kiekvienas mano rašinys, yra subjektyvūs, tačiau spręskite patys, kiek aš teisus, o kiek – ne.

 

 

Pabėgėliai, kurie yra migrantai
Prasidėjus visai tai su migrantų antplūdžiu susijusiai velniavai, didžiosios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (toliau – DŽP) kone vieningai trimitavo apie vargšus pabėgėlius. Tačiau nuovokesniam žiūrovui / skaitytojui iškart tampa aišku, kad didelė dalis tų „pabėgėlių“ – jokie ne pabėgėliai, o tiesiog kilusia sumaištimi ir masiniais žmonių srautais pasinaudoję „ekonominiai“. Dabar jau vis dažniau DŽP „pabėgėliai“ keičiami žodžiu „migrantai“. Matyt, suprasta, kad žmonės kol kas dar geba mąstyti savo galva.
„Analitinės“ laidos ir „diskusijos“
Jūs man pasakykite, kaip galima kalbėti apie diskusiją ir „nuomonių kryžkelę“ kai studijoje sukviesti maždaug tą pačią dainelę dainuojantys „oponentai“ dėl „nuomonių įvairovės“ kartais pasiginčijantys dėl kokio trečiaeilio dalyko? „Oponentai“ sutinka iš principo, kad „pabėgėlių“ visiems mums reikia, bet tučtuojau puola karštai aptarinėti kokią neprincipinę smulkmeną.
Vieną bajerį mūsų „analitinių“ / „diskusinių“ laidų nešėjai neabejotinai išmoko iš Vakarų ar Rytų kaimynų. Kai laidoje visgi pasirodo koks nors griežtas „pagrindinio kurso“ kritikas, jis tučtuojau imamas atakuoti primityviai tiesmukais, labiau išsilavinusiam žmogui netgi įžeidžiamais klausimais: „Kodėl jus taip nekenčiat juodaodžių / musulmonų / gėjų / žydų?“ Sulaukęs tokio kietakaktiško klausimo, mažiau pasiruošęs dalyvis tuoj pat pradeda mekenti ir teisintis, esą jis joks rasistas ir antisemitas, ko, taip sakant, laidos rengėjams ir reikia. Vietoj to, kad tiesiog spjauti šiems vedėjams į snukį ir užtrenkti duris, dalyvis priverstas paneigti kaltinimus nacizmais / rasizmais, nors nei jis pats, nei jo pažiūros su tikruoju nacizmu / rasizmu neturi nieko bendro. Įmanomi ir kiek kitokie klausimėliai / pareiškimai iš tos pačios operos: „Argi pabėgėlių vaikutis mažiau vertas gyventi už lietuvių?“ arba „Juk jūsų paties išvaizda ne kaip grynakraujo arijo“. Visų panašių pareiškimų tikslas – tiesiog išmušti pašnekovą iš pusiausvyros, pakaitinti aistras bei priversti teisintis. O to niekada negalima sau leisti.
Pažįstamas iš Vokietijos pasakojo, kad lygiai tokią pačia metodiką taiko daugelis vokiškų TV kanalų, kur nepatogus oponentas kviečiamas su tikslu ne tiek leisti jam pristatyti savo programą bei idėjas, kiek pastatyti jį į nelabai jaukią, nuolat atsimušinėjančiojo nuo absurdiškiausių kaltinimų, padėtį.
Tas pats, tik dar primityviau, ir Kremliaus kuruojamose TV. Pavyzdžiui, Solovjovo laidose koks nors dėl vaizdo pakviestas ukrainietis tuoj pat užsipuolamas: „Kodėl jūs taip nekenčiat rusų?“. Ukrainiečiui atsakius, kad daugelis jo tautiečių nejaučia rusams, kaip tautai, jokios neapykantos, tuoj pat užduodamas antras klausimas: „Tai kodėl tada bombarduojat rusų vaikus?“ Auditorija iš pasitenkinimo net staugia. Iš nuostabos praradęs amą „Benderos pakalikas“ puikiai „pastatytas į vietą“!

Tiesa, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad šįkart didieji portalai netikėtai nudžiugino: juose galima buvo rasti ganėtinai įvairių nuomonių „pabėgėlių“ klausimais.

Dažnai pateikiamos tos nuotraukos, „kurių reikia“
Viename iš užsienio TV reportažų moteris su mažu vaiku ant rankų, kurią policininkai bandė patraukti nuo traukinio, tiesiog griuvo tvarkos sergėtojui po kojomis. Pribėgo žurnalistai. Pasaulio žiniasklaida apskriejo kraupios nuotraukos: uniformuotas sadistas auliniais batais vos ne mindo vargšę bejėgę auką! Žvėrys, ne kitaip. Tai tik vienas pavyzdžių, o juk jų – šimtai. Prie Vengrijos sienos, pavyzdžiui, tvirtų žaliūkų minia garsiai skandavo Europoje nevienareikšmiškai vertinamą „Allach Akhbar“ (mūsų DŽP apie tai užsimenant nepastebėjau), o po to į policiją paleido plytgalius ir akmenis. Žiniasklaida užbliovė: „Policija elgesys šokiruoja“. Tai, kad po akmenų kruša stovintis ir savo pareigą vykdantis sienos sergėtojas taip pat gali turėti, o veikiausiai ir turi, mažamečių vaikų ar sunkiai sergančius tėvus, pas mus net necyptelta. Nuskendusio berniuko nuotraukomis buvo mojuojama tarytum nekrofiliška „didžios europiečių kaltės“ vėliava, nors nuovokesniam tai buvo gryniausias jo tėvo – iš saugios šalies išplaukusiojo ir savo šeimą pražudžiusiojo beprotybės liudijimas. Sumokėjęs apvalią sumą nusikaltėliams jis net nesugebėjo aprūpinti savo šeimos gelbėjimosi liemenėmis, susodinęs ją į nepatvarią geldą ir leidęsis kelionėn… ne ežeru, o jūra!
Kai kurios „visuomenės nuomonės formavimo“ kryptis DŽP:
„Humaniški“ Vakarai prieš „nehumaniškus“ Rytus
Vakarų visuomenė svetinga: pasitinka atvykėlius pyragais ir medumi. Apie keliasdešimties tūkstančių antiimigracinę vokiečių demonstracija Drezdene mūsų žiniasklaidoje užsiminta tik probėgomis, o juk pavasarį vyko taip pat masiniai protestai Anglijoje, vėliau – kitose Vakarų šalyse. Spalio 11 d., beje, planuojama prieš nežabotą imigraciją nukreipta demonstracija Olandijoje. Žiniasklaida žinoma, neužmiršta paminėti, kad visas jas rengia „neonaciai“ ir „ultradešinieji radikalai“. Nenuostabu, kad į iš anksto neonacistinėmis apšauktas ir neva neapykantą kurstančias, gausiai policijos filmuojamas, fotografuojamas ir protokoluojamas eitynes ryžtasi eiti toli gražu ne kiekvienas joms pritariantis vakarietis. Juk į Drezdeno gatves išėjusių vokiečių žodžiais, bet kokia eitynių dalyvio nuotrauka spaudoje gali kainuoti jam darbą, karjerą. Mes to norime ir Lietuvoje? Vakarų visuomenė, lygiai kaip ir Rytų, nėra vieninga atvykėlių klausimu. Ir tai, ką rodo jums per žinias, – tai tik fasadinė reiškinio pusė. Galų gale, kelios Vakarų šalys pasisakė griežtai prieš bet kokias kvotas. Ar Airija, Britanija, Danija – jau ne Vakarai? Apie Vidurio ar Rytų Europą jau net nekalbu.
Skirtingų laikmečių, aplinkybių ir kultūrinio konteksto suplakimas
Su tais kas mato skirtumo tarp lietuvių pabėgėlių XX a. viduryje ir nūdienos „pabėgėlių“ ir Rytų, kalbėtis net neverta. Bet ši dainelė itin mėgstama mūsų DŽP, visiškai ignoruojant ir kultūrų tarpusavio sugyvenimo lygmenis, ir gana liūdną musulmonų integracijos patirtį Vakaruose (beje, prieš keletą metų būtent tai pripažino pati Merkel, o ne prakeikti „dešinieji radikalai“), ir, apskritai, – akivaizdžius skirtumus tikrų ir tariamų pabėgėlių elgesyje šalyse, kurias jie kerta, ar į kurias jie vyksta. „O kas būtų, jeigu tu taptum pabėgėliu?“ – gailiai klykauja jausmingesni „apžvalgininkai“. Be abejo, pagal XXI a. „pabėgėlių“ madas, turėčiau surikti „Dievas su mumis!“, čiupti akmenį ir trenkti kokiam lenkų pasieniečiui per galvą!
„Kremliaus pėdsakas“
Ganėtinai šviežia korta kvailiems protams drumsti. Nesiaiškinkim, kiek ji pagrįsta, bet esmė tokia: šį migrantų antplūdį sukėlė Putinas su savo klika, o pagrindinis jo tikslas – suskaldyti Europa per šalių nesutarimus dėl „pabėgėlių“. Reiškia, norint išsaugoti Europos vienybę, būtina atidavus paskutines kelnes priimti pabėgėlių tiek, kiek bus liepta. Šiuo atveju peršamas „solidarumas“ yra nuolankus reveransas didžiosioms ES senbuvėmis. Ne Europos Sąjungai, pastebėkit, o tik ką skelbusiam, kad „priims visus“ vokiečių – prancūzų blokui. Vyšegrado nuomonės? Šios šalys gi proputiniškos!
Lygiagrečiai pilami priekaištai dėl „europietiškų vertybių“ nebūvimo, kurios, priklausomai nuo aptariamo klausimo, susiveda tai į užpakalio teisę, tai į begalinį ašaringą atgailavimą. Kremlius ir pasigraudenimas dėl „europietiškų vertybių“ Lietuvoje tinka bet kuriam atvejui. Vos kas ne taip, ir tave doroja tai Putinu, tai „vertybėmis“. Sklando legenda, kad ar tai Hitleris, ar tai Gėbelsas yra pasakęs: „Jei nebūtų žydų – aš juos sugalvočiau“. Susidaro įspūdis, kad tiek pat gyvybiškai mūsų piliečiams „europizuoti“ reikalingas ir Putinas. Klausykit, o angarą vasara Lazdynuose kartais padegė ne jis?
Galimas dalykas, kad ryt poryt atsiras naujų DŽP galvočių sukurtų pasakaičių. Jos bus kartojamos ir pateikiamos tarytum giliausia analizė, pati objektyviausia tiesa. Štai vakar per vieną šalies radijo stotį išgirdau pareiškimą: „Lietuvoje niekas nesiginčija, kad pabėgėlių reikia…“

Aš tikiuosi, kad mūsų piliečiai dar neišprotėjo iki zombiško Rusijos TV publikos lygio ir atskirs gryną pinigą nuo primityvių manipuliacijų.

0 1399

 Vitalijus Balkus

Gražuolė Europa gyveno tolimuose rytuose. Ji džiaugėsi gyvenimu ir linksmai leido laiką su draugėmis. Tik, štai, krito ji galingajam Dzeusui į akį. Ir vienaip, ir kitaip jis vis bandė ją suvilioti, tik niekaip jam to nepavykdavo. Ir virto jis nuostabaus grožio jaučiu, kuris atplaukė prie Azijos krantų. Ir kuomet Europa, sužavėta jo grožio, atsisėdo jam ant nugaros, nunešė jis ją į dar pavadinimo neturintį žemyną ir tik ten atsivertė į patį save.

Toliau legendos versijos kiek skiriasi ir Dzeuso ir Europos santykiai aprašomi ir kaip romantinė istorija, ir kaip šiurkštus prievartavimas.

Ši antikinė legenda šiandien įgavo visiškai naują potekstę ir ją skaitant nepalieka jausmas, kad tai žinia, atsiųsta mums iš šimtmečių glūdumos, atsiųsta mums į XXI a. nuo tų , kurie jau anuomet žinojo, kas dabar Europoje vyksta.

Rytų europiečiai – kaip potencialus pavojus

Aimanuoti ir kančioje laužyti sau rankas dėl esą „byrančios Europos“, kaip tai puikiai moka daryti euroentuziastai iš liberalų tarpo, tikrai neketinu jau vien todėl, kad jokios vieningos Europos nėra. Jos niekuomet ir nebuvo, ir niekuomet nebus. Pernelyg jau dideli ekonominiai, socialiai ir technologiniai skirtumai tarp elitinio Vakarų Europos klubo ir vidurio Europos vidutiniokų.

O jei pirmuosius lygintume su ES periferija, kurioje ir mes su jumis gyvename, tuomet apskritai keista, kaip viename tariamai bendrame darinyje gali sugyventi tokios skirtingos teritorijos (žodį „valstybės“ ES kontekste dėl suprantamų priežasčių nenaudoju). Ir apskritai, kaip dar iki šiol ES periferijos gyventojai nesuplaukė į turtingąsias žemes. Juk net ir paprasta šalta ekonominė logika sako – važiuok ten, kur moka daugiau.

Ir važiuoja, tačiau tai nėra evakuacija, nes nėra katalizatoriaus, pakelsiančio iš karto dideles žmonių mases.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kad nuolatinis rytų europiečių upelis ir tai sukeldavo nepasitenkinimą. Jungtinėje Karalystėje apie darbo ir nuolatinio gyvenimo apribojimus kalba jau seniai ir vis iš aukštesnių tribūnų.

Ne ką geresnė pozicija Prancūzijoje. Ir net šviežiai iškepta „emigrantų draugė“ Vokietija vis suranda būdų, kaip apriboti kitų europiečių darbą savo šalyje (pvz., žiūrėkite nors ir transporto kompanijų vairuotojų darbo ribojimą).

Ir net jei nėra tiesioginių apribojimų, vis tiek rytų europietis yra laikomas potencialiu pavojumi ir vertinamas panašiai taip, kaip varganas giminaitis, ateinantis prašyti, kas atliko nuo pietų stalo.

Be abejonės, ES periferijos piliečiai nėra anokia našta ES elito klubui. Ne veltui Vokietijoje, kuri pritaikė darbo apribojimus naujų ES valstybių piliečiams, tiems ribojimams pasibaigus buvo labai apgailestaujama dėl jų. Nes kvalifikuoti, dažnai žinantys kalbą ir kultūriškai artimi rytų europiečiai pasirinko kitus kraštus, palikdami vokiečius, o mažiau apmokamos arba neprestižiniams darbams reikalingos darbo jėgos trūkumą reikėjo kamšyti mažaraščiais migrantais iš Artėjamųjų Rytų.

Pasaulyje – Antrasis Didysis Tautų kraustymasis

Bet tai, ką aš rašiau aukščiau, dabar jau tėra tik fonas, kuriame įsibėgėja didingas savo mastu ir fatališkas procesas, kurį jau dabar galima pavadinti Antrasis Didysis Tautų kraustymasis.

Pamirškite žodžius „migracija“ , „pabėgėliai“ – čia jau vyksta ištisų kultūrų, ištisų visuomeninių sistemų perkėlimas. O kartu su jomis – papročių, tikėjimų ir įsisenėjusių vidinių prieštaravimų perkėlimas. Kurdas, besimušantis su turku apsnūdusio nuo savo komforto vokiško miestelio gatvėje, – jau senų seniausiai nėra stebinantis vaizdas.

Ir net ne klausimas, kada Europos gatvėse atsidarys tolimų etninių ar religinių, pvz., šiitų ir sunitų karų „filialai“, klausimas kitoks: kiek dar laiko čiabuvis europietis galės juos stebėti, filmuodamas mobiliuoju telefonu ir dėdamas į YouTube? Ir kada ateis laikas, kada jau privalės prisiminti, kas yra užtrauktos užuolaidos ir tvirtos durys? O gal ir kokią maldelę sukurs tikintis, kad ją sukalbėjus „tolerancija ir multikultūralizmas“ barzdotų vyrukų pavidalu neišspirs net ir tvirtų durų.

Sutirštinu spalvas? Oi, ne. Dirbau ir gyvenau tarp emigrantų ir mačiau, kaip primityvus „skolos“ supratimas ima viršų emigrantų tarpe, o žodis „teisės“ suprantamas geriau nei žodis „pareiga“.

Tai pulti Siriją ar jai padėti?

Tačiau ES skola vis tik egzistuoja. Tiesa, anaiptol ne visuotinė, paremta mistiniu solidarumu. Ji labai konkreti, kaip ir aiškūs tie, kas pirmiausiai ją turi sumokėti.

Pirmiausiai tai – skola už dalyvavimą kraustymosi katalizatoriumi tapusiuose karuose, perversmininkų ir sukilėlių rėmimą, už stambaus transnacionalinio kapitalo grobuonišką veiklą Azijoje ir Afrikoje. Ir šioji skola turi būti atiduota tik ten, kur šioji ir susidarė. Pvz., provyriausybinės propagandos priemonės tiek Vakarų Europoje, tiek pas mus vaizduoja Siriją, kaip karo apimtą teritoriją , kur nuolatos vyksta mūšiai ir vyriausybė kontroliuoja menką šalies dalį. Tačiau tai nėra tiesa – Asadui pavaldi kariuomenė ne tik kontroliuoja apie 80 proc. šalies teritorijos , tačiau ir bebaigia išvalyti nuo maištininkų sieną su Libanu, taip užkertant kelią vienam iš nekontroliuojamų migracijos kelių.

Pripažinti, kad aktyviai remti, konsultuoti ir finansuoti maištininkai ne tik nesugebėjo pasiekti apčiuopiamos karinės pergalės, tačiau ir sugebėjo susimušti tarpusavyje, būtų pernelyg didelis smūgis reputacijai. Juo labiau, kad mąstančiai europiečių daliai neišvengiamai kiltų klausimas: tai ar ne laikas padėti Sirijos vyriausybinei kariuomenei vietoje susitvarkyti su maištininkais ir teroristais, nes būtent pastarieji ir yra įvardinami migrantų kaip pasitraukimo priežastis?

„Skola“ – ne bendra visai Europai

Tiesa, šioji „skola“ vis tiek nėra bendra visai Europai. Slovakijos ministras pirmininkas ne per seniausiai išdrįso viešai paklausti: „Ar Slovakija bombardavo Siriją , Iraką , Libiją?“ To, beje, gali paklausti ir lenkai, čekai, bulgarai, rumunai, latviai, estai, na, ir mes, lietuviai. Dar pridėčiau klausimus: ar mūsų įmonės gaudavo, gauna ir bijau tebegaus milžiniškus viršpelnius iš buvusių kolonijų ir protektoratų apiplėšinėjimo? Ar mūsų ginklais libiečiai, irakiečiai ir sirai šaudo brolžudiškuose karuose? Ir galiausiai: ar mūsų kas klausė, kuomet su už Atlanto saugioje tolumoje nuo dabar besirutuliojančių įvykių įsikūrusia valstybe buvo pradėtos karinės avantiūros?

Kalbėkime paprasčiau. Jei ne Prancūzijos aviacija, kaip buvo ne be pasididžiavimo teigiama, lėmė Libijos sukilimo sėkmę, tai prancūzams ir reikėtų susimokėti už šalies ūkio atstatymą . Na, o kartu galėtų prisidėti ir kiti prasikaltusieji.

O jei stipriai pasisektų, tai gal ir JAV pavyktų įkalbėti pinigėliais prisidėti?

 

Tiesa, paskutiniu sakiniu aš ar pats netikiu. JAV ir ES yra ne tik partneriai, bet ir ekonominiai konkurentai, tad iki tam tikro lygio kuo silpnesnė ES, tuo geriau JAV ir atvirkščiai.

Be abejonės, jei kiltų Europoje tikrosios suirutės pavojus, amerikiečiai įsikištų, tačiau dabar kol kas viskas vyksta jiems palankia linkme.

Problema – ideologijos šaknyse

Tačiau šiandien mes matome ką kitką. Priežasties šalinimas ir to pačiu savo geopolitinių traukulių nevaisingumo pripažinimas elitinio ES klubo šalių lyderių netraukia. Viena to priežasčių, beje, yra ideologinė.

Kreiva, šleiva, leisgyvė liberalioji „tolerancijos ir multikultūralizmo“ doktrina ir taip kvėpuojanti tik nuolatinės propagandinės reanimacijos bei finansinių injekcijų į įvairiais „skatinimo programas“ dėka, pradėjus spręsti problemas atsiradimo vietoje mirs. O kartu su ja mirs ištisas liberalių idėjų konstruktas. Būtent toji dalis, kuri buvo perkelta iš kairiųjų (socialistų, socialdemokratų, komunistų) ginklų arsenalo, tik adaptuota ir „nukenksminta“ taip, kad išoriškai atkartotų pirmines idėjas, tačiau nekeltų pavojaus valdančiam elitui ir stambiajam kapitalui (pvz. transnacionaliniam).

Kaip supratote, aš kalbu būtent apie internacionalizmo idėjų pavertimą jau mano minėta „tolerancijos“ doktrina. Tai atskira didelė tema (ją jau nagrinėjome straipsnyje „Internacionalizmą reabilituojant“), tačiau šiandienos kontekste internacionalizmo paminėjimas svarbus tuo, kad būtent per jį mes taip pat suprantame, kad problemas reikia spręsti ten, kur jos kyla. Ir tai, kad šios problemos nėra unikalios, pvz., Ganai, Jordanijai, Marokui ir… Lietuvai. Socialinė nelygybė, monopolinio kapitalo diktatas, dirbančiųjų engimas, skurdas – visa tai ir be jokių karų pastūmėja šimtus tūkstančius ekonominių migrantų ieškoti sotesnio gyvenimo už jūrų marių.

Nuo karo pabėgėlių – prie ekonominių migrantų

Kaip supratote, mes nuo tikrų tikriausių karo pabėgėlių perėjome prie dar gausesnės migrantų srauto dalies – ekonominių migrantų.

Greičiausiai pastebėjote, kad labai plačiai iki tol naudota „ekonominio migranto“ sąvoka beveik išnyko iš provyriausybinių medijų ir yra pakeista žodžiu „pabėgėliai“. Čia nėra nieko nuostabaus, nes, jei jau pabėgėlių globos dauguma ES valstybių kratosi, tai koks politikas norės atsistoti prieš savo rinkėjus ir pasakyti, pvz.: „Mes priėmėme 100 tūkstančių ekonominių migrantų. Jie dabar gaus pašalpas, medicininį ir socialinį draudimą. O vėliau, kai jie galbūt pradės dirbti, jie taps mokesčių mokėtojais“? Be abejonės, joks. Todėl tebūnie viešojoje erdvėje jie visi „pabėgėliais“ ir tegul TV paveikslėlyje būna kuo daugiau alkanų vaikų ir daugiadiene kelione išvargintų nelegalų veidų.

Ir tai veikia – nes tikrai širdis plyšta, matant, kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena migrantai.

Ir čia – dar vienas tikrosios, o ne tariamosios skolos klausimas. Jei Prancūzija skiria vos 5 mln. eurų laikinai stovyklai Kale uoste įrengti, kaip tai suprasti? Taip, kad kuo baisesnis vaizdas jiems visai tinka kaip propagandos priemonė?

Arba, tiesiog sistematizavus ir kiek galima civilizuočiau sutvarkius šitą migrantų maišalynę, taps akivaizdu, kad daugiau kaip 75 proc. jų yra jauni vyrai iki 30 metų, kurie keliauja ne kiek nuo karo slėptis, kiek ieškoti geresnio darbo. Ir kad toli gražu ne visi jų gyvena kariaujančiose šalyse.

Galiausiai tuomet iškils visiškai natūralūs klausimas: kur ir kokiu būdu ruošiamasi sugrąžinti atgal tuos darbo migrantus, kurių paslaugų Vakarų Europai nereikia?

Juk anokia paslaptis, kad nors ir garsiai to niekas nesako, tačiau sugrįžtančių savų ekonominių migrantų nenori matyti ir jų šalių vadovai. Nenagrinėkime Afrikos valstybių, o apsidairykime aplinkui.

O kas būtų, jeigu būtų?

Kas atsitiktų, jei staiga į Lietuvą grįžtų bent pusė mūsų piliečių? Ogi jau netrukus valdančiajam elitui iškiltų mirtinas pavojus.

Pirmiausia, emigrantų pinigai yra ekonomikos ramstis (Lietuvoje jis prilygsta vaidinamajai ES „paramai“) ir jų netektis būtų rimtas smūgis.

Antra, žmogus, pripratęs prie kitokių uždarbių, ir svarbiausia, prie kur kas pagarbesnių ir sąžiningesnių darbo santykių, tikrai nenorės ir vėl jaustis lyg baudžiauninkas.

Trečia, automatiškai iškils politinių laisvių klausimas, kur mes, kuo toliau, tuo didesniu greičiu, judame demokratijos dekonstravimo keliu. Ir čia aš kalbu apie Lietuvą, kur nors ir gali surengti parodomąsias kratas pas kitaip mąstančius ar persekioti už bandymą realizuoti konstitucinę teisę į referendumą, tačiau bent jau kol kas niekas be teismo ant šakų nekaria ir akmenimis neužmėto.

O dabar pagalvokite, kokius pokyčius gali sukelti sugrąžinti emigrantai konservatyviose arabų ir Afrikos valstybėse? Taigi, nieko nuostabas, kad net ir savosios vyriausybės iš esmės nedaro nieko tam, kad jų piliečiai taptų ekonominiais migrantais. Pvz., Jordanijos pilietis nutarė važiuoti ir važiuoja, nesutikdamas jokio pasipriešinimo – niekas nestabdo migrantų, kertančių sieną išvykimo link.

Panašiai elgiasi ir valstybės, per kurias vyksta tranzitas. Štai, Turkija, kuri ir pati yra migrantų šaltinis, susidūrusi su svetimų migrantų antplūdžiu iš viso liovėsi kontroliuoti sieną išvykimo kryptimi.

Toliaregiškumas ar klaida?

Nagrinėjant migrantų problemą kartais atrodo, kad neturėtų atsirasti tų, kurie karštai palaikytų migrantų nuolatinį apgyvendinimą Europoje. Tačiau, o, stebukle, visos liberaliosios ir provyriausybinės medijos vienu balsu teigia, esą būtent taip reikia elgtis.

Ar tai – netoliaregiškumas, ar klaida ? Nei vienas, nei kitas. Iš esmės vyksta jau matytas dalykas.

Dar apie 70-uosius metus, kuomet Vakaruose atsirado pirmieji atvykėlių etniniai rajonai, jie buvo vertinami kaip kontroliuojami getai, kuriuose buvo leidžiama gerokai daugiau nei kitose miestų dalyse. Tačiau už tai dažnai beteisiai emigrantai buvo puiki priemonė pakeisti savus piliečius darbo vietose, jei pastarieji pradėdavo per daug reikalauti. (Plačiau apie tai rašiau dar 2010 m. straipsnyje „Darbo migrantų belaukiant“, kuomet buvo svarstoma apie vos kelių migrantų šeimų perkėlimą į Lietuvą).

Taigi, faktinis migracijos skatinimas šiandien taip pat tam tikra dalimi susijęs ir su noru turėti kuo pigesnę darbo jėgą. Tik skirtumas nuo 70-jų metų yra toks, jog getais jau tampa ištisi miestai ir tik turtingosios elito rezervacijos yra apsaugotos nuo liumpenizuotų migrantų keliamo pavojaus. Taip pat nuo kontakto su migrantais apsaugoti tie, kurie dirba pastariesiems neįkandamą darbą. Todėl vadinamųjų „akademinių“ intelektualų tarpe taip pat nemažai tuščiažodžiaujančių migracijos tema ir teigiančių, kad tai – anoks pavojus.

Na, čia jie teisūs – jiems migracija tikrai pavojaus nekelia, bet vien apie savo vietą galvoti yra niekuo nepateisinamas egoizmas.

 

1 1483

Marius Jonaitis

Jau ne pirmą savaitę Lietuvą ir šiaurinę Europos sąjungos dalį kamuoja galvos skausmas kaip mandagiau atsisakyti pietinės ES dalies siūlymo pasidalinti jiems tenkančią nelegalių imigrantų naštą. Italija ir Graikija labiausiai kenčia nuo masiškai į jas traukiančių imigrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Natūralu – ten chaosas, o Vakarietiško gyvenimo blizgesys, kurį tų kraštų gyventojai mato per popkultūrą, traukia ir vilioja juos patekti ten. Tad ir plaukia laiveliais po +4000 į parą. Vieniems pasiseka pakliūti į pabėgėlių stovyklas, na o kiti… skęsta.