Tags Posts tagged with "neoliberalizmas"

neoliberalizmas

0 318

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 1129

Pasaulyje, kuriame mes gyvename, viešpatauja laisvoji rinka ir viskas matuojama rinkos verte. Ir dėl to, jeigu jūs neįsipaišėte į rinkos ekonomiką, jūs este bevertis. Didžioji dalis vartojamų daiktų (neoliberalų pasaulyje tai – teisės, įstatymai ir pareigos) turi vertę, tačiau kai kurie dalykai vertės neturi, tai tiesiog išlaidos.

Rinkos požiūriu gaunasi, kad tie dalykai neturi jokios kainos, jie beverčiai ir nereikalingi. Kažkas negali dirbti dėl kažkokių priežasčių, ir jis tampa nenaudingas, jis – išlaida, balastas, o išlaidas reikia minimizuoti, o dar geriau, jei įmanoma – atsikratyti. Neoliberalizmas paverčia preke sveikatą, švietimą, socialinį aprūpinimą ir žmones, pastoviai apkarpydamas mūsų teises, kurios be paliovos atakuojamos ir kurios vaizduojamos kaip visiškai nebūtinos ir nereikalingos išlaidos. Išlaidų pavyzdžiai – pensijos, atostogos, viršvalandžiai, švenčių dienos, naktinės pamainos. Tačiau svarbiausias neoliberalų taikinys – lengvatos ir sveikatos apsauga. Vienintelė svarbi vertybė laisvos rinkos ekonomikoje – tai pati ekonomika. Vienintelė „teisė“, kuri turi reikšmę ir dėl to turi būti apsaugota – teisė gauti pelną ir kaupti turtą. Žmonės patys savaime neturi jokios vertės. Dėl to pagyvenę žmonės, bedarbiai, invalidai ir ligoniai – visi be išimties laikomi nuostolingais ir nereikalingais, jie liko nebent tiktai „mašinomis, skirtomis vartoti“, bet ir čia jie ne tokie vertingi dėl menkos perkamosios galios.

Visa tai pagimdė kultūrą, kurioje pagyvenę žmonės laikomi neduodančiais jokios naudos ir dėl to laikomi našta ir balastu. Jų vienintelė paskirtis – būti vartotojais, bet netgi čia ne viskas gerai. Jeigu jie, tarkime, jau atsiskaitė už ipoteką, tai jų vertė dar labiau sumažėja. Kai kuriose srityse, tokiose kaip turizmas ir poilsis, jie dar vaidina šiokį tokį vaidmenį, kaip vartotojai, tačiau kai kalba eina apie tokias ekonomikos šakas kaip sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba, jie laikomi tikra našta ir bėda. Labiausiai jie erzina tuo, kad yra pensininkai, vadinasi – jie kolosali finansinė našta valstybei ir „sunkiai dirbantiems mokesčių mokėtojams“. Visiškai ignoruojamas faktas, kad šie žmonės paaukojo visą savo gyvenimą, mokėdami mokesčius ir įnašus į socialinį draudimą. Didžiąją gyvenimo dalį dabartiniai pensininkai mokėjo 39 pensus nuo kiekvieno svaro mokesčių – kur kas didesnę savo pajamų dalį, nei kas nors moka šiandien.

Be to, per savo darbinę biografiją jie įnešė žymų indėlį į nacionalinį draudimą, daug kas iš jų mokėjo papildomus įnašus į pensijų fondus. Tačiau šiandieninėje geltonojoje spaudoje, kurią įkvepia konservatoriai, jie vaizduojami kaip visiškai jokios vertės visuomenei neturintis balastas, kaip siurbėlės ant nacionalinės gerovės kūno. Kaip paprasčiausia apmaudi kliūtis.

Patogumo dėlei aš vadinsiu visus pagyvenusius giminaičius seneliais ir močiutėmis. Taigi, aš padariau išvadą, kad jeigu ne seneliai ir močiutės, britų ekonomika sulėtėtų iki visiško sustojimo. Aš daug keliavau per visą Jungtinę Karalystę, ir mane sukrėtė tam tikras didžiosios dalies šių žmonių bendrumas. Mano išvados pagrįstos stebėjimais ir patirtimi ir yra ne tokios jau ir moksliškos, tačiau aš asmeniškai įsitikinau, kad iš visų tų, kas kiekvieną dieną atveda ir pasiima vaikus iš vaikų darželių ir mokyklų, nuo 30 iki 40 procentų sudaro seneliai ir močiutės. Svarbu ir tai, kad per atostogas vaikus, žaidžiančius parkuose ir „veiklos centruose“ ar tiesiog leidžiančius laiką prekybos centruose, irgi lydi seneliai ir močiutės maždaug tokiu pat santykiu – nuo 30 iki 40 procentų.

Kompanija Legal and General Insurance reguliariai analizuoja vidutinę nedirbančių mamų vertę Britanijoje, šį klausimą jie vadina „Mamos kaina“ ir šiandien neapmokamo vidutinės mamos darbo kaina Britanijoje yra £29,535. Škotijoje – £29, 628. Tai tas darbas, kurį mamos atlieka kiekvieną dieną, kas leidžia šeimai funkcionuoti, o vyrams išeiti iš namų, kad uždirbtų pragyvenimui. Be šito indėlio, kaip tvirtina kompanija, ekonomika smarkiai nukentėtų. Taigi, jei kalba eina apie tai, tai mano vertinimais, 30-40% darbo rūpinantis šeima ir vaikais, kas leidžia tėvams dirbti ir įnešti savo indėlį į ekonomikos klestėjimą – tai neapmokamas senelių ir močiučių darbas, ir jis turi kainuoti nuo 10 iki 12 tūkstančių svarų per metus. Kitaip sakant, jeigu jūs norite laikytis laisvosios rinkos požiūrio į šią socialinę problemą, tai paaiškės, kad pagyvenę žmonės yra ne našta ir ne balastas ekonomikai, o žymi nauda, o juk šis konkretus pavyzdys nagrinėja tik rūpinimąsi vaikais.

Aš pasinaudojau šiuo pagarbiu pagyvenusiems žmonėms pavyzdžiu tam, kad išryškinčiau šiuolaikinės ekonomikos barbariškumą ir kvailumą. Šis pavyzdys akivaizdžiai byloja apie barbariškumą ir intelektualinę impotenciją, kuri tvyro visoje šioje mūsų kiaulidėje. Labiausiai pasibjaurėtinų pavyzdžių galima rasti geltonojoje spaudoje. Šiuolaikinė Anglija išties pasibjaurėtina ir žiauri atmatų duobė, kurioje gyvena žmonės, degantys neapykanta ir besipiktinantys tuo, ką jie laiko nenaudingu ir neturinčiu jokios kainos. Visa tai, žinoma, apibendrinimas, tačiau pakankamai būdingas ir iškalbingas, tokia idėjas remia ir įkvepia visa eilė politikų, kurie naudojasi tuo, ką gerbiamas režisierius Kenas Loachas pavadino sąmoningu žiaurumu neturtingų ir nesėkmingų žmonių atžvilgiu. Štai dėl ko Škotija turi tapti nepriklausoma. Aš jus įspėjau.

0 712

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

0 1038

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 1486
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

0 971

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 1391

Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“ – potencialių išdavikų – veiklos sėkme? Teigiamas atsakymas labai nuliūdintų šio teksto autorių, nes reikštų, kad Lietuvos ir Rusijos patriotai yra pasmerkti būti amžini priešai ir santykiuose su savo geopolitine varžove remtis ne savo šalį mylinčiais piliečiais (t. y. patriotais), bet ją išduoti pasiruošusia „penktąja kolona“. Laimei, rašantis šias eilutes yra laisvas nuo tokio pesimizmo, o išlaisvina jį žinojimas, kad daug apie „penktąją koloną“ Lietuvoje samprotaujančių nėra tikrieji šalies patriotai, todėl jų peršama bičiuliavimosi su Rusijos „penktąja kolona“ logika anaiptol nėra neišvengiama. Aiškumo dėlei reikia iš karto pasakyti, kas šiame tekste nelaikoma tikruoju patriotizmu. Juo nelaikoma tokia „meilė“ savo šaliai, kuri negali egzistuoti be neapykantos kitai šaliai. Juo nelaikomos ir kitos dvi iškrypusios „meilės“ savo šaliai formos. Pirmosios poetinė išraiška yra ruso Vladimiro Pečiorino (1807–1885) eilės: Как сладостно отчизну ненавидеть и жадно ждать ее уничтоженья („Kaip saldu nekęsti tėvynės ir godžiai laukti jos sunaikinimo“). Tai „meilė“, kurios objektas laikomas tokiu šlykščiu ir buvimo nevertu, jog būtent iš meilės jam daroma viskas, kad jis – ne tik pasaulio, bet ir savo paties labui – tiesiog kuo greičiau išnyktų. Kiek žinoma šio teksto autoriui, tokia „meilė“ ypač būdinga kai kuriems dviejų šalių – Rusijos ir JAV – intelektualams. Kita iškrypusios „meilės“ savo šaliai forma yra tada, kai šalis mylima kaip teritorija, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Kai apie patriotizmą samprotauja neoliberalių oligarchijų politinis elitas, už jo kalbų paprastai slypi būtent toks „tėvynės meilės“ supratimas. Jei dėl kokių nors priežasčių – tarkime, dėl šaliai įvestų tarptautinių ekonominių sankcijų – bendrapiliečių apiplėšinėjimas tampa neefektyvus ir pinigų šeimininkų (globalių palūkininkų) nemalonėn patekusios neoliberalios oligarchijos elito turtai pradeda greitai tirpti, yra didelė tikimybė, kad patriotizmo figos lapelis bematant nukris, kartu apnuogindamas tikrąją – transnacionalinę, kosmopolitinę – neoliberalios oligarchijos elito esmę. Vakarykščiai „patriotai“ tokiu būdu tampa „penktąja kolona“. Net tarus, kad Vakarų neoliberalios oligarchijos su JAV priešakyje, priešindamosi savo grobuoniškai prigimčiai, Ukrainos konflikto kontekste veikia vedamos pirmiausia kilnaus ir nesavanaudiško tikslo apginti „tarptautinę teisę“ (jų pačių ne kartą sulaužytą) ir sustabdyti kitą neoliberalųjį plėšrūną, akivaizdu, kad šio tikslo yra siekiama tikintis, jog Rusijai taikomos sankcijos jos neoliberalaus valdančiojo elito gretose galų gale išprovokuos vieną niekšingiausių puolusiai žmogaus prigimčiai būdingų poelgių – išdavystę.

Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas įkūnija krikščionybės išdavystę ir yra pragaištingo Vakarų kelio, kurio pradžia paženklinta „Proto deivės“ garbinimu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – vienas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų, – tąsa. Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas yra nuo Dievo atsiskyrusio proto ambicija įgyvendinti vieną iš krikščioniškosios Tiesos aspektų. Laisvė, lygybė ir brolybė Kristuje – tokia yra ši Tiesa, kurios aspektai, būdami atskirti nuo Kristaus (ką ir padarė revoliucija savo garsiajame šūkyje), virsta hekatombas žmogiškųjų aukų ryjančiais stabais. Komunizmas buvo „lygybės“ įgyvendinimo projektas. Neoliberalizmas yra „laisvės“ įgyvendinimo projektas. Būdami iš esmės antikrikščioniškos dvasios užmojai, abu šie projektai yra lygybės ir laisvės karikatūros, kuriomis, be viso kito, tyčiojamasi iš brolybės. Tačiau abiem projektams būdinga tam tikra įtikinimo ir klaidinimo galia, kurios paveiktiesiems gresia perspektyva tapti savo šalies išdavikais. Galima priklausyti „penktajai kolonai“ tikint (dažnai – visai nuoširdžiai), kad komunizmas iš tikrųjų įgyvendina pilnutinį socialinį teisingumą, o jį eksportuojanti šalis visam pasauliui (taigi ir mano šaliai) neša „šviesią ateitį“. Bet galima priklausyti „penktajai kolonai“ ir tikint, kad neoliberalizmas – ir pagrindinė jį eksportuojanti šalis – įkūnija tikrąją laisvę, dėl kurios privalu kovoti su šiai laisvei besipriešinančia savo šalies valdžia. Komunizmo melo akivaizdoje ypač svarbu buvo turėti dvasių skyrimo dovaną, apie kurią rašo apaštalas Paulius (1 Kor 12, 1–3). Ne mažiau svarbi ši dovana yra ir neoliberalizmo melo akivaizdoje.

Visiems žinoma Salomėjos Nėries istorija. Didžiausios lietuvių poetės – kaip ir kai kurių kitų mūsų intelektualų – tragedijos išvengė Antanas Maceina, puikiai jautęs kapitalizmo neteisingumą ir gebėjęs įvertinti komunizmo pasiekimus. Knygoje „Buržuazijos žlugimas“ (išleistoje, beje, 1940 m.) filosofas rašė: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. […] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Vis dėlto A. Maceinos diagnozė visiškai nedviprasmiška: „Bolševizmas yra satanistinis […]“ (Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992, p. 334–335). A. Maceina turėjo dvasių skyrimo dovaną. S. Nėris jos stokojo.

Vakarų ir Rusijos neoliberalių oligarchijų konflikto sąlygomis dvasių skyrimo dovanos turėjimas vėl tampa nepaprastai aktualus. Kas yra „penktoji kolona“ neoliberalioje Rusijos oligarchijoje? Tai gana marga publika, kurioje esama ir žmonių, nuoširdžiai manančių, kad siekia gėrio savo tėvynei. (O ar S. Nėris siekė blogio Lietuvai?) Vis dėlto Rusijos „penktosios kolonos“ branduolį sudaro dar didesni liberalai už tuos, kurie šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje valdo Rusija vadinamą teritoriją. Jiems atrodo, kad neoliberali Rusija yra nepakankamai liberali, kad joje per mažai „laisvės“ ir kad dėl jos didesnio liberalumo leistina susidėti su pasauliniu neoliberalizmo flagmanu, t. y. tapti JAV politikos įrankiu Rusijos viduje. Didžioji jų dalis yra sėkmingai išsivadavę iš religijos ir Rusijoje klestinčią (jų požiūriu) „homofobiją“ smerkiantys piliečiai. Kitaip – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš neoliberalios Lietuvos propagandos tapomo paveikslo – atrodo „penktoji kolona“ mūsų šalyje. Tai taip pat gana marga publika, kurios branduolį sudaro tikrai ne liberalai. (Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik liberaliomis save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“.) Iš visų kandidatų tapti šio negarbingo sambūrio nariais čia paminėsime tik žmones, kurie, skausmingai išgyvendami vadinamųjų „tradicinių“ vertybių eroziją Vakaruose, negali nematyti, kad Rusijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje – daugumos piliečių pasipriešinimas iš užsienio peršamoms, švelniai tariant, abejotinoms moralinėms naujovėms sulaukia sąjungininkų tarp politiką vykdančiųjų. Kitaip nei komunistinė Rusija, neoliberali Rusijos oligarchija negali suvilioti socialiai teisingos visuomenės iliuzija. Bet ar ji negali tapti tam tikru traukos centru bent daliai tų, kurie jaučiasi atstumti Vakaruose vykdomos „tradicinių“ vertybių griovimo politikos? Kai tokia politika brukama Lietuvoje argumentuojant, kad tokiu būdu šalis stipriau integruojama į Vakarų „vertybinę erdvę“ ir tolsta nuo „homofobinės“ Vladimiro Putino Rusijos, kyla klausimas, kokia dvasia slypi už tokios argumentacijos. A. Maceinai buvo aišku, kokia dvasia slypi už bolševizmo stebuklų. Šiandien, kai vienos lyties asmenų „šeimose“ auga vaikai, o pačių lyčių skaičius svyruoja tarp kelių ir keliolikos, kyla klausimas – kokia dvasia slypi už šių stebuklingų pokyčių?

Žvanginimo ginklais fone tvirtinimas, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra daugiau panašumų nei skirtumų, gali nuskambėti keistai. Bet įsivaizduokime psichiatrijos ligoninę, kurioje gyvena napoleonai, cezariai, aristoteliai, da vinčiai, kleopatros, aleksandrai makedoniečiai, nefertitės, Egipto faraonai ir visas Olimpas graikų dievų. Marga publika, skirtingos asmenybės. Tačiau visoms joms bendra tai, kad visos jos – psichikos ligoniai, prižiūrimi pulko gydytojų su ligoninės vyriausiuoju gydytoju priešakyje. Visas neoliberalus pasaulis – milžiniška psichiatrijos ligoninė, nuo realybės atitverta aukšta propagandos siena. Ir visi jo gyventojai – ligoniai, prižiūrimi tikrąją diagnozę žinančių gydytojų komandos. Juk ar gali būti sveika visuomenė, kurioje šventikas viešai propaguoja „ikoną“ su Stalino atvaizdu? (Vienas iš Stalino „nuopelnų“ esąs tas, kad jo dėka Rusijoje daugybė žmonių pelnė kankinių vainiką ir dabar yra šventieji danguje.) Ar gali būti sveika visuomenė, kurioje populiariausią dainų konkursą laimi barzdotas transvestitas? Ar gali būti sveika visuomenė, kurios įvaizdžio neatsiejama dalimi tapo šaudymai mokyklų klasėse ir universitetų auditorijose? „Hanibalas prie vartų!“ – sklinda iš psichiatrijos ligoninės kieme esančio garsiakalbio. Ir iš palatų į dangų kyla švento pasipiktinimo balsai: „Kartagina turi būti sugriauta!“

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie šioje šalyje vis stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą, aišku, reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV arba Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Tame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais“. Tie žmonės ne tik priešpriešina save Rusijos „penktajai kolonai“, bet ir nuosekliai kritikuoja tuos valdžioje esančius ir „patriotus“ vaidinančius oligarchus, kurie myli Rusiją kaip teritoriją, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Būtent jie, o ne liberalioji „penktoji kolona“ yra tikroji „opozicija“, siekianti Rusijos išvadavimo iš neoliberalizmo jungo. (Tai, kas neoliberalios Vakarų propagandos vadinama tikrąja „opozicija“ Rusijoje – liberalioji „penktoji kolona“, – iš tikrųjų nėra jokia opozicija pačiam neoliberalizmui. „Penktoji kolona“ viso labo siekia vieną neoliberalų režimą pakeisti kitu neoliberaliu režimu, kitaip tariant, atsisėsti į Putino & Co vietą ir toliau apiplėšinėti Rusijos žmones, – tik šį kartą su džiaugsmingu Vakarų pritarimu, kas, beje, jau buvo valdant Borisui Jelcinui.) Rašantis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti (ir ne taip retai, deja, yra) Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu, – ne visada, bet, deja, dažnai, – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai liberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. O tai, kad neoliberalios Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik „liberaliomis“ save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“, jam tik įrodo, jog pastaroji yra verta ne didesnės pagarbos už tą, kuris už trisdešimt sidabrinių išdavė savo mokytoją.

Daugybė reiškinių – pradedant Ukrainoje pralietu ir vis dar liejamu krauju ir baigiant baisiu Lietuvos demografiniu nukraujavimu, prie pasaulinių rekordų artėjančia alkoholio vartojimo ir savižudybių statistika – verčia konstatuoti milžinišką 23 metų neoliberalizmo viešpatavimo pokomunistinėje erdvėje nesėkmę. Ši nesėkmė dar turi visas galimybes – jei Ukrainos krizė (pati savaime arba kaip kitų įvykių dalis) taps Trečiojo pasaulinio karo preliudija – virsti pasauline katastrofa ir visos žmonijos bankrotu. Jei komunizmas buvo blogis (o jis, be abejonės, buvo blogis), būtų galima tikėtis, kad išsivadavimas iš jo pokomunistinėje erdvėje sukurs daugiau arba mažiau harmoningo tautų vystymosi ir bendrabūvio sąlygas. Bet šito neįvyko. Vietoj vystymosi ir taikaus bendrabūvio turime nykstančią Lietuvą, kraujuojančią Ukrainą, dešimtis milijonų visoje pokomunistinėje erdvėje emigracijos, alkoholizmo, narkomanijos sužalotų likimų ir savižudybėmis pasibaigusių gyvenimų. Visa tai liudija neoliberalizmą esant ne gėriu ir ne tikruoju išsivadavimu, bet vienur geriau, kitur prasčiau už gražių iškabų pasislėpusiu (pvz., Lietuvoje savo tikrąją esmę jis labai sėkmingai dangsto šventu 1991 m. iškovotos Nepriklausomybės vardu) blogiu ir naujais pančiais. Dabar, kai neoliberalus pasaulis yra purtomas krizių, kai neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūne atsivėrė nauja kraujuojanti žaizda Ukrainoje, kalbos apie tautų draugystę mūsų regione – šiame globalios psichiatrijos ligoninės korpuse – gali pasirodyti naivios ar net ciniškos. Vis dėlto neoliberalizmo sukeltoje globalioje krizėje – kurios vienas iš aspektų yra Ukrainos krizė – šio teksto autorius norėtų matyti ligonių skausmingo išgijimo pradžią. Aišku, viskas gali baigtis ir daug liūdniau. Kad ir kokia reali ši niūri perspektyva, autorius leidžia sau užbaigti mintimi apie galimybę pasaulio, kuriame vienos mūsų regiono šalies patriotai, bendraudami su kitos mūsų regiono šalies atstovais, pirmenybę teiks tos šalies patriotams, o ne jos „penktajai kolonai“.

Andrius Martinkus
2014 10 14

0 1525
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1496

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1615

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus