Žymės Posts tagged with "neoliberalizmas"

neoliberalizmas

0 833

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 1359
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

0 881

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 1286

Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“ – potencialių išdavikų – veiklos sėkme? Teigiamas atsakymas labai nuliūdintų šio teksto autorių, nes reikštų, kad Lietuvos ir Rusijos patriotai yra pasmerkti būti amžini priešai ir santykiuose su savo geopolitine varžove remtis ne savo šalį mylinčiais piliečiais (t. y. patriotais), bet ją išduoti pasiruošusia „penktąja kolona“. Laimei, rašantis šias eilutes yra laisvas nuo tokio pesimizmo, o išlaisvina jį žinojimas, kad daug apie „penktąją koloną“ Lietuvoje samprotaujančių nėra tikrieji šalies patriotai, todėl jų peršama bičiuliavimosi su Rusijos „penktąja kolona“ logika anaiptol nėra neišvengiama. Aiškumo dėlei reikia iš karto pasakyti, kas šiame tekste nelaikoma tikruoju patriotizmu. Juo nelaikoma tokia „meilė“ savo šaliai, kuri negali egzistuoti be neapykantos kitai šaliai. Juo nelaikomos ir kitos dvi iškrypusios „meilės“ savo šaliai formos. Pirmosios poetinė išraiška yra ruso Vladimiro Pečiorino (1807–1885) eilės: Как сладостно отчизну ненавидеть и жадно ждать ее уничтоженья („Kaip saldu nekęsti tėvynės ir godžiai laukti jos sunaikinimo“). Tai „meilė“, kurios objektas laikomas tokiu šlykščiu ir buvimo nevertu, jog būtent iš meilės jam daroma viskas, kad jis – ne tik pasaulio, bet ir savo paties labui – tiesiog kuo greičiau išnyktų. Kiek žinoma šio teksto autoriui, tokia „meilė“ ypač būdinga kai kuriems dviejų šalių – Rusijos ir JAV – intelektualams. Kita iškrypusios „meilės“ savo šaliai forma yra tada, kai šalis mylima kaip teritorija, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Kai apie patriotizmą samprotauja neoliberalių oligarchijų politinis elitas, už jo kalbų paprastai slypi būtent toks „tėvynės meilės“ supratimas. Jei dėl kokių nors priežasčių – tarkime, dėl šaliai įvestų tarptautinių ekonominių sankcijų – bendrapiliečių apiplėšinėjimas tampa neefektyvus ir pinigų šeimininkų (globalių palūkininkų) nemalonėn patekusios neoliberalios oligarchijos elito turtai pradeda greitai tirpti, yra didelė tikimybė, kad patriotizmo figos lapelis bematant nukris, kartu apnuogindamas tikrąją – transnacionalinę, kosmopolitinę – neoliberalios oligarchijos elito esmę. Vakarykščiai „patriotai“ tokiu būdu tampa „penktąja kolona“. Net tarus, kad Vakarų neoliberalios oligarchijos su JAV priešakyje, priešindamosi savo grobuoniškai prigimčiai, Ukrainos konflikto kontekste veikia vedamos pirmiausia kilnaus ir nesavanaudiško tikslo apginti „tarptautinę teisę“ (jų pačių ne kartą sulaužytą) ir sustabdyti kitą neoliberalųjį plėšrūną, akivaizdu, kad šio tikslo yra siekiama tikintis, jog Rusijai taikomos sankcijos jos neoliberalaus valdančiojo elito gretose galų gale išprovokuos vieną niekšingiausių puolusiai žmogaus prigimčiai būdingų poelgių – išdavystę.

Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas įkūnija krikščionybės išdavystę ir yra pragaištingo Vakarų kelio, kurio pradžia paženklinta „Proto deivės“ garbinimu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – vienas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų, – tąsa. Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas yra nuo Dievo atsiskyrusio proto ambicija įgyvendinti vieną iš krikščioniškosios Tiesos aspektų. Laisvė, lygybė ir brolybė Kristuje – tokia yra ši Tiesa, kurios aspektai, būdami atskirti nuo Kristaus (ką ir padarė revoliucija savo garsiajame šūkyje), virsta hekatombas žmogiškųjų aukų ryjančiais stabais. Komunizmas buvo „lygybės“ įgyvendinimo projektas. Neoliberalizmas yra „laisvės“ įgyvendinimo projektas. Būdami iš esmės antikrikščioniškos dvasios užmojai, abu šie projektai yra lygybės ir laisvės karikatūros, kuriomis, be viso kito, tyčiojamasi iš brolybės. Tačiau abiem projektams būdinga tam tikra įtikinimo ir klaidinimo galia, kurios paveiktiesiems gresia perspektyva tapti savo šalies išdavikais. Galima priklausyti „penktajai kolonai“ tikint (dažnai – visai nuoširdžiai), kad komunizmas iš tikrųjų įgyvendina pilnutinį socialinį teisingumą, o jį eksportuojanti šalis visam pasauliui (taigi ir mano šaliai) neša „šviesią ateitį“. Bet galima priklausyti „penktajai kolonai“ ir tikint, kad neoliberalizmas – ir pagrindinė jį eksportuojanti šalis – įkūnija tikrąją laisvę, dėl kurios privalu kovoti su šiai laisvei besipriešinančia savo šalies valdžia. Komunizmo melo akivaizdoje ypač svarbu buvo turėti dvasių skyrimo dovaną, apie kurią rašo apaštalas Paulius (1 Kor 12, 1–3). Ne mažiau svarbi ši dovana yra ir neoliberalizmo melo akivaizdoje.

Visiems žinoma Salomėjos Nėries istorija. Didžiausios lietuvių poetės – kaip ir kai kurių kitų mūsų intelektualų – tragedijos išvengė Antanas Maceina, puikiai jautęs kapitalizmo neteisingumą ir gebėjęs įvertinti komunizmo pasiekimus. Knygoje „Buržuazijos žlugimas“ (išleistoje, beje, 1940 m.) filosofas rašė: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. […] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Vis dėlto A. Maceinos diagnozė visiškai nedviprasmiška: „Bolševizmas yra satanistinis […]“ (Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992, p. 334–335). A. Maceina turėjo dvasių skyrimo dovaną. S. Nėris jos stokojo.

Vakarų ir Rusijos neoliberalių oligarchijų konflikto sąlygomis dvasių skyrimo dovanos turėjimas vėl tampa nepaprastai aktualus. Kas yra „penktoji kolona“ neoliberalioje Rusijos oligarchijoje? Tai gana marga publika, kurioje esama ir žmonių, nuoširdžiai manančių, kad siekia gėrio savo tėvynei. (O ar S. Nėris siekė blogio Lietuvai?) Vis dėlto Rusijos „penktosios kolonos“ branduolį sudaro dar didesni liberalai už tuos, kurie šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje valdo Rusija vadinamą teritoriją. Jiems atrodo, kad neoliberali Rusija yra nepakankamai liberali, kad joje per mažai „laisvės“ ir kad dėl jos didesnio liberalumo leistina susidėti su pasauliniu neoliberalizmo flagmanu, t. y. tapti JAV politikos įrankiu Rusijos viduje. Didžioji jų dalis yra sėkmingai išsivadavę iš religijos ir Rusijoje klestinčią (jų požiūriu) „homofobiją“ smerkiantys piliečiai. Kitaip – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš neoliberalios Lietuvos propagandos tapomo paveikslo – atrodo „penktoji kolona“ mūsų šalyje. Tai taip pat gana marga publika, kurios branduolį sudaro tikrai ne liberalai. (Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik liberaliomis save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“.) Iš visų kandidatų tapti šio negarbingo sambūrio nariais čia paminėsime tik žmones, kurie, skausmingai išgyvendami vadinamųjų „tradicinių“ vertybių eroziją Vakaruose, negali nematyti, kad Rusijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje – daugumos piliečių pasipriešinimas iš užsienio peršamoms, švelniai tariant, abejotinoms moralinėms naujovėms sulaukia sąjungininkų tarp politiką vykdančiųjų. Kitaip nei komunistinė Rusija, neoliberali Rusijos oligarchija negali suvilioti socialiai teisingos visuomenės iliuzija. Bet ar ji negali tapti tam tikru traukos centru bent daliai tų, kurie jaučiasi atstumti Vakaruose vykdomos „tradicinių“ vertybių griovimo politikos? Kai tokia politika brukama Lietuvoje argumentuojant, kad tokiu būdu šalis stipriau integruojama į Vakarų „vertybinę erdvę“ ir tolsta nuo „homofobinės“ Vladimiro Putino Rusijos, kyla klausimas, kokia dvasia slypi už tokios argumentacijos. A. Maceinai buvo aišku, kokia dvasia slypi už bolševizmo stebuklų. Šiandien, kai vienos lyties asmenų „šeimose“ auga vaikai, o pačių lyčių skaičius svyruoja tarp kelių ir keliolikos, kyla klausimas – kokia dvasia slypi už šių stebuklingų pokyčių?

Žvanginimo ginklais fone tvirtinimas, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra daugiau panašumų nei skirtumų, gali nuskambėti keistai. Bet įsivaizduokime psichiatrijos ligoninę, kurioje gyvena napoleonai, cezariai, aristoteliai, da vinčiai, kleopatros, aleksandrai makedoniečiai, nefertitės, Egipto faraonai ir visas Olimpas graikų dievų. Marga publika, skirtingos asmenybės. Tačiau visoms joms bendra tai, kad visos jos – psichikos ligoniai, prižiūrimi pulko gydytojų su ligoninės vyriausiuoju gydytoju priešakyje. Visas neoliberalus pasaulis – milžiniška psichiatrijos ligoninė, nuo realybės atitverta aukšta propagandos siena. Ir visi jo gyventojai – ligoniai, prižiūrimi tikrąją diagnozę žinančių gydytojų komandos. Juk ar gali būti sveika visuomenė, kurioje šventikas viešai propaguoja „ikoną“ su Stalino atvaizdu? (Vienas iš Stalino „nuopelnų“ esąs tas, kad jo dėka Rusijoje daugybė žmonių pelnė kankinių vainiką ir dabar yra šventieji danguje.) Ar gali būti sveika visuomenė, kurioje populiariausią dainų konkursą laimi barzdotas transvestitas? Ar gali būti sveika visuomenė, kurios įvaizdžio neatsiejama dalimi tapo šaudymai mokyklų klasėse ir universitetų auditorijose? „Hanibalas prie vartų!“ – sklinda iš psichiatrijos ligoninės kieme esančio garsiakalbio. Ir iš palatų į dangų kyla švento pasipiktinimo balsai: „Kartagina turi būti sugriauta!“

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie šioje šalyje vis stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą, aišku, reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV arba Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Tame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais“. Tie žmonės ne tik priešpriešina save Rusijos „penktajai kolonai“, bet ir nuosekliai kritikuoja tuos valdžioje esančius ir „patriotus“ vaidinančius oligarchus, kurie myli Rusiją kaip teritoriją, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Būtent jie, o ne liberalioji „penktoji kolona“ yra tikroji „opozicija“, siekianti Rusijos išvadavimo iš neoliberalizmo jungo. (Tai, kas neoliberalios Vakarų propagandos vadinama tikrąja „opozicija“ Rusijoje – liberalioji „penktoji kolona“, – iš tikrųjų nėra jokia opozicija pačiam neoliberalizmui. „Penktoji kolona“ viso labo siekia vieną neoliberalų režimą pakeisti kitu neoliberaliu režimu, kitaip tariant, atsisėsti į Putino & Co vietą ir toliau apiplėšinėti Rusijos žmones, – tik šį kartą su džiaugsmingu Vakarų pritarimu, kas, beje, jau buvo valdant Borisui Jelcinui.) Rašantis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti (ir ne taip retai, deja, yra) Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu, – ne visada, bet, deja, dažnai, – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai liberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. O tai, kad neoliberalios Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik „liberaliomis“ save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“, jam tik įrodo, jog pastaroji yra verta ne didesnės pagarbos už tą, kuris už trisdešimt sidabrinių išdavė savo mokytoją.

Daugybė reiškinių – pradedant Ukrainoje pralietu ir vis dar liejamu krauju ir baigiant baisiu Lietuvos demografiniu nukraujavimu, prie pasaulinių rekordų artėjančia alkoholio vartojimo ir savižudybių statistika – verčia konstatuoti milžinišką 23 metų neoliberalizmo viešpatavimo pokomunistinėje erdvėje nesėkmę. Ši nesėkmė dar turi visas galimybes – jei Ukrainos krizė (pati savaime arba kaip kitų įvykių dalis) taps Trečiojo pasaulinio karo preliudija – virsti pasauline katastrofa ir visos žmonijos bankrotu. Jei komunizmas buvo blogis (o jis, be abejonės, buvo blogis), būtų galima tikėtis, kad išsivadavimas iš jo pokomunistinėje erdvėje sukurs daugiau arba mažiau harmoningo tautų vystymosi ir bendrabūvio sąlygas. Bet šito neįvyko. Vietoj vystymosi ir taikaus bendrabūvio turime nykstančią Lietuvą, kraujuojančią Ukrainą, dešimtis milijonų visoje pokomunistinėje erdvėje emigracijos, alkoholizmo, narkomanijos sužalotų likimų ir savižudybėmis pasibaigusių gyvenimų. Visa tai liudija neoliberalizmą esant ne gėriu ir ne tikruoju išsivadavimu, bet vienur geriau, kitur prasčiau už gražių iškabų pasislėpusiu (pvz., Lietuvoje savo tikrąją esmę jis labai sėkmingai dangsto šventu 1991 m. iškovotos Nepriklausomybės vardu) blogiu ir naujais pančiais. Dabar, kai neoliberalus pasaulis yra purtomas krizių, kai neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūne atsivėrė nauja kraujuojanti žaizda Ukrainoje, kalbos apie tautų draugystę mūsų regione – šiame globalios psichiatrijos ligoninės korpuse – gali pasirodyti naivios ar net ciniškos. Vis dėlto neoliberalizmo sukeltoje globalioje krizėje – kurios vienas iš aspektų yra Ukrainos krizė – šio teksto autorius norėtų matyti ligonių skausmingo išgijimo pradžią. Aišku, viskas gali baigtis ir daug liūdniau. Kad ir kokia reali ši niūri perspektyva, autorius leidžia sau užbaigti mintimi apie galimybę pasaulio, kuriame vienos mūsų regiono šalies patriotai, bendraudami su kitos mūsų regiono šalies atstovais, pirmenybę teiks tos šalies patriotams, o ne jos „penktajai kolonai“.

Andrius Martinkus
2014 10 14

0 1392
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1421

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1467

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

0 1974

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 801

Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis yra garsiausios visų laikų budelių dinastijos – Sansonų – atstovas Charles’is Henri Sansonas (1739–1806). Septynių Sansonų giminės kartų atstovai beveik pusantro šimto metų (1688–1847) ėjo Paryžiaus budelio pareigas. Dar būdamas visai jaunas Sansonas 1757 m. dalyvavo – kaip padėjėjas – vykdant paskutinį ketvirčiavimą Prancūzijos istorijoje. Tai buvo Robert’o-François Damiens’o, nevykusiai pasikėsinusio į Liudviką XV, egzekucija. O 1793 m. tas, kuris žudė pasikėsinusį į karaliaus gyvybę, pats tapo karaliaus žudiku. Už savo šlovę Sansonas, be jokios abejonės, turi būti dėkingas Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kuri ne tik nenuskriaudė šio Ancien Régime tarno, bet tiesiog užvertė jį darbu. Didžioji dalis iš 2 918 egzekucijų, kurias per beveik 40 metų trukusią karjerą atliko Sansonas, teko keleriems revoliucijos ir revoliucinio teroro metams. Panaudodamas revoliucijos techninę naujovę – giljotiną – pagrindinis Paryžiaus budelis nukirto galvą Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Dantonui, Robespierre’ui, Maratą nužudžiusiai Charlotte Corday, daugeliui kitų žymių ir nežymių revoliucionierių, tikrų ir tariamų kontrrevoliucionierių bei paprastų kriminalinių nusikaltėlių. 1795 m., perdavęs pareigas savo sūnui, Sansonas išėjo į užtarnautą poilsį.

Nors Sansono darbo rezultatai atrodo įspūdingai, kai kurie jo kolegos galėtų pasigirti geresniais. Pagrindinio Prancūzijos budelio, vykdžiusio viešas egzekucijas Paryžiaus aikštėse, vardas buvo gerai žinomas, o niūriuose NKVD rūsiuose ir miškuose savo srities rekordų siekusių budelių asmenybės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui. Kaip dažnai atsitinka, mokiniai – Rusijos revoliucionieriai – pralenkė savo mokytojus prancūzus. Kitaip nei Sansono atveju, vargu ar kada nors sužinosime tikslų tų budelių rekordininkų aukų skaičių. Pirmą vietą ant simbolinės nugalėtojų šioje veiklos srityje pakylos tyrinėtojai beveik vieningai skiria generolui majorui Vasilijui Blochinui (1895–1955). Manoma, kad per beveik 30 metų trukusią budelio karjerą jis asmeniškai sušaudė nuo 15 iki 20 tūkst. žmonių. Tarp jo aukų minimos tokios asmenybės kaip maršalas Michailas Tuchačevskis, vienas pagrindinių 1937–1938 m. masinių represijų organizatorių Nikolajus Ježovas, rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1940 m. pavasarį prie Kalinino (taip tuomet vadinosi vienas seniausių Rusijos miestų Tverė) Blochino vadovaujama budelių komanda sušaudė 6 311 lenkų belaisvių (didžioji belaisvių dalis buvo sušaudyta prie Katynės). Vienas Kalinino NKVD darbuotojų taip aprašo savo įspūdžius pamačius Blochiną: „Blochinas davė ženklą, sakydamas: na, eime, pradėkime. Blochinas padėjo savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, ilgą odinį apsiaustą, rudas odines pirštines su rankovėmis aukščiau alkūnių. Man tai padarė didelį įspūdį. Aš pamačiau budelį.“ Manoma, kad komandiruotės (pagrindinė darbo vieta buvo Maskvoje) į Kalininą metu Blochinas asmeniškai sušaudė apie 600 žmonių. Antrą vietą ant simbolinės budelių pakylos tyrinėtojai beveik vienbalsiai skiria latviui Pēteriui Maggo (Piotr Maggo, 1879–1941), kaip manoma, asmeniškai sušaudžiusiam apie 10 tūkst. žmonių. Į trečią vietą pretenduoja gruzinas Sardonas Nadaraja (1903–po 1965), pagarsėjęs tarp profesijos kolegų tuo, kad, kaip pasakojama, per vieną naktį sušaudė 500 žmonių. „Raudonųjų latvių šaulių“ istorija, „tautų vado“ tautybė ir budelių rekordininkų pavardės liudija, kad kai kurių nedidelių tautų indėlis į komunizmo idėjos žygį yra neproporcingai didelis.

Įdomu tai, kad visi trys budelių elito atstovai mirė savo mirtimi, nors labai daug nevykėlių, vidutiniokų ir net tikrų šio amato meistrų patys buvo sušaudyti. Tiesa, mirė jie ne ant garbės laurų. 1940 m. iš mylimo darbo atleistas Maggo nusigėrė ir po metų mirė nuo kepenų cirozės. Iš karto po Stalino mirties iš darbo atleistas Blochinas taip pat neilgai džiaugėsi užtarnautu poilsiu ir solidžia valstybine pensija – pastaroji kartu su kariniu laipsniu buvo atimta 1954 m. pabaigoje. Oficiali Blochino mirties priežastis – širdies smūgis, nors yra teigiančių, kad budelis rekordininkas nusišovė. O Nadarajai, paskutiniame karjeros etape dirbusiam Lavrentijaus Berijos asmens sargybos viršininku, teko ragauti ir kalinio duonos. Budelių Sansonų dinastijos pabaiga, beje, taip pat buvo negarbinga. Charles’io Henri Sansono anūkas turėjo palyginti nedaug darbo ir įklimpo į dideles skolas. Pasakojama, kad turėjo užstatyti net savo pagrindinį darbo įrankį – giljotiną. Ir kaip tyčia iš valstybės atėjo užsakymas įvykdyti egzekuciją. Budelis nuskubėjo pas palūkininką prašyti laikinai grąžinti jam giljotiną, tačiau palūkininkas buvo nepermaldaujamas. Paskutinis Sansonų giminės Paryžiaus budelis buvo gėdingai atleistas.

Budelio darbas – kai jo daug – yra sunkus. Pavyzdžiui, Thomas Carlyle’is „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo, kad „Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų“. O štai vieno iš Blochino pavaldinių prisipažinimas: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytum, o darbas buvo ne iš lengvųjų. Taip pavargdavome, kad kartais vos ant kojų laikydavomės. O prausėmės odekolonu. Iki juosmens. Kitaip neišsivaduosi iš kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų šalindavosi ir jeigu lodavo, tai iš tolo.“ Budelio darbas – kodėl vis dėlto be kabučių?

Galbūt tai tėra vienas iš istorinių anekdotų, tačiau jo gili ir niūri prasmė daug svarbesnė už klausimą, ar tikrai budelis Sansonas pasakė jam priskiriamus žodžius. Pasakojama, kad į Napoleono klausimą, ar gali ramiai miegoti tas, kuris įvykdė egzekuciją beveik trims tūkstančiams žmonių, Sansonas atsakė: „Jeigu karaliai, diktatoriai ir imperatoriai miega ramiai, kodėl neturi ramiai miegoti budelis?“ Sansono atsakyme yra ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame tekste nėra kabučių ten, kur, atrodytų, jos visai derėtų. Vienas didžiausių visų laikų budelių vienam didžiausių visų laikų politikų pasakė, kad budelio profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės neturėtų būti laikomi priežastimi neramiai miegoti budeliui, jeigu politiko profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės paprastai nelaikomi priežastimi neramiai miegoti politikui. Kitais žodžiais tariant, budelis subtiliai pasakė imperatoriui, kad pastarasis yra dar didesnis budelis. Ir iš tikrųjų – Sansonas įvykdė ne jo paties skirtą mirties nuosprendį 2 918 žmonių. O štai Napoleono sukeltuose karuose, manoma, žuvo apie 1,7 mln. žmonių.

Sansonui priskiriami Napoleonui pasakyti žodžiai – vienas tų atvejų, kai ištartų žodžių didybė ir reikšmė visiškai nepriklauso nuo to, ar tie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti to, kam jie yra priskiriami. Svarbu ne tai, ar iš tikrųjų budelis Sansonas politikui Napoleonui pasakė tuos žodžius. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti ne senovės Egipte, Babilone, Persijoje, Romoje, Bizantijoje, Kinijoje, Arabų Kalifate, Rusijoje, viduramžių Europos monarchijose savo darbą dirbusiems budeliams, kurie juos būtų ištarę Egipto faraonui, Babilono ir Persijos karaliams, Romos, Bizantijos ir Kinijos imperatoriams, Arabų kalifui, Rusijos carui, viduramžių Europos monarchams. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti revoliucinės Prancūzijos budelio ir revoliucinės Prancūzijos politiko pokalbiui. Tiesa, krikščionys žino, kad istorija nieko nelemia, nes pati istorija yra Dievo ir žmogaus valių sąveikos audžiama drobė, kuri, deja, labai dažnai būna permirkusi krauju – Dievo (Kristaus) ir žmonių krauju. Vadinasi – ne istorija lėmė, kad Sansonui priskiriami žodžiai atsidūrė revoliucinės epochos Prancūzijos budeliui ir revoliucinės epochos Prancūzijos politikui priskiriamame pokalbyje. Tai buvo Dievo ir žmogaus valių sąveikos rezultatas. Sansonui ir Napoleonui priskiriamas pokalbis priklauso pradžiai tos epochos, kurios pradžiai priklauso ir kitas garsus į Napoleono klausimą pateiktas atsakymas. Kai Napoleonas paklausė Pierre’o-Simono Laplace’o, kodėl jo teorijoje – skirtingai nei Newtono – nėra vietos Dievui, mokslininkas atsakė: „Ta hipotezė man buvo nereikalinga.“ Bene produktyviausias iš visų iki jo buvusių kolegų istorijoje (jeigu produktyvumo kriterijumi laikysime įvykdytų egzekucijų skaičių) budelis darbavosi pradžioje epochos, kurioje politikai ir juos aptarnaujantis intelektualinis elitas paskelbė atvirą karą Dievui ir užsimojo nužudyti Jį žmonių sielose. Jau matėme, kad po Sansono buvo ir už jį produktyvesnių budelių.

Knygoje „The New Science of Politics“ (1951) vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastis buvo… jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo „sėkmingesnė“ tampa šiame pasaulyje ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamos transcendentinės anapusybės perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje – pagal ją Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą (istorijai imanentišką sekuliarizuotą trinarę struktūrą) Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje. „Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali – pavyzdžiui, Schellingo arba Hegelio, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“ kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir ją sunaikinti siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau, žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės“; „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzsche apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą dėl civilizacijos.“

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (vadinasi, ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro, galutinio, Napoleono pralaimėjimo 1815 m. – Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip „Didžiojoje transformacijoje“ rašo Karlas Polanyi, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu pasitelkiant susireguliuojančią rinką“. Dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. O kai šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai liberalai suvienijo jėgas su gnostikais komunistais prieš gnostikus nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje.) Paskui buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų. Valstybių lygmeniu (t. y. popieriuje – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – visai pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). O antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę.

Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas, žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, kad rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomoji jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Tiesa, plačiajame pasaulyje apie ją nedaug kas žino. Globalioje rinkoje esama daug didesnę paklausą turinčių prekių. Pavyzdžiui, viena neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikonų – ko gero, pats žymiausias mūsų dienų viešųjų egzekucijų vykdytojas, Didžiosios Britanijos pilietis Mohammedas Emwazi (1988–2015), „Islamo valstybės“ budelis, žinomas kaip „džihadistas Džonas“. Jis darbavosi neoliberalios globalizacijos šeimininkų sukeltų karų niokojamose šalyse, o štai Lietuvos demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Jeigu neoliberalios globalizacijos produktas ir neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikona „džihadistas Džonas“ šiandien būtų pasakęs tai, ką Sansonas pasakė Napoleonui, jam būtų sunku paprieštarauti.

Andrius Martinkus
2016 10 21

0 1236

Tvirtai svarbiausią Rusijos valstybės nuosavybę valdantys oligarchai savo naująsias firmas atvėrė stipriausioms multinacionalinėms korporacijoms, kurios pačiupo didžiulius kąsnius. 1997 m. „Royal Dutch/Shell“ ir BP užmezgė partnerystę su dviem pagrindiniais Rusijos naftos gigantais „Gazprom“ ir „Sidanko“.(682) Šitokį neapsižiūrėjimą TVF ir JAV iždo departamentas ateityje sėkmingai ištaisys rengdami aukcionus Bolivijoje ir Argentinoje. O po invazijos Irake JAV nueis dar toliau, pasistengusi vietinį elitą visiškai eliminuoti nuo pelningų privatizacijos sandėrių.

Wayne’as Merry, JAV ambasados Maskvoje vyriausiasis analitikas, esminiu 1990–1994 m. laikotarpiu, pripažino, kad pasirinkimas tarp demokratijos ir rinkos interesų Rusijoje buvo aštrus. „JAV vyriausybė pirmenybę suteikė ekonomikai, o ne politikai. Pasirinkome kainų atpalaidavimą, pramonės privatizavimą ir iš tiesų nežaboto, nevaldomo kapitalizmo kūrimą iš esmės vildamiesi, kad įstatymo valdžia, pilietinė visuomenė ir atstovaujamoji demokratija plėtosis kaip nors savaime, kaip visų šių dalykų padarinys (…). Deja, buvo nuspręsta nepaisyti visuomenės valios ir vykdyti tokią politiką.“(683)

Tuo laikotarpiu Rusijoje atsirado tiek turto, kad kai kurie „reformuotojai“ nepajėgė atsispirti pagundai. Iš tiesų labiau nei kur kitur iki tol Rusijos padėtis suardė mitą apie technokratišką kiaušingalvį laisvosios rinkos ekonomistą, kuris stengėsi diegti vadovėlinius modelius grynai iš įsitikinimo. Kaip ir Čilėje bei Kinijoje, kur išsikerojusi korupcija ir ekonominė šoko terapija žengė ranka rankon, keletas Jelcino „Čikagos mokyklos“ ministrų bei ministrų pavaduotojų galiausiai neteko pareigų, įsivėlę į rezonansinius korupcijos skandalus.(684)

Dar būta vaikinų iš Harvardo Rusijos projekto, turėjusių užduotį organizuoti šalyje privatizaciją ir kolektyvinio investavimo subjektų rinką. Buvo nustatyta, kad du šiam projektui vadovavę akademinio pasaulio atstovai – Harvardo ekonomikos profesorius Andrei Shleiferis ir jo pavaduotojas Jonathanas Hay – tiesiogiai pelnėsi iš rinkos, kurią taip atkakliai kūrė. Kol Shleiferis buvo svarbiausias Gaidaro privatizacijos nuostatų rengėjų komandos patarėjas, jo žmona daug investavo į privatizuojamą Rusijos turtą. Trisdešimtmetis Harvardo teisės mokyklos absolventas Hay taip pat asmeniškai investavo į privatizuojamus Rusijos naftos išteklius, nors tai, regis, tiesiogiai prieštaravo Harvardo USAID sutarčiai. O kol Hay talkino Rusijos vyriausybei kurti naują kolektyvinio investavimo subjektų rinką, jo draugei, kuri vėliau tapo jo žmona, buvo suteikta pirmoji licencija atidaryti bendrojo kapitalo įmonę Rusijoje. Ši įmonė iš pradžių buvo valdoma iš JAV vyriausybės finansuojamo Harvardo projekto (būdamas Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros instituto, kuris vykdė Rusijos projektą, vadovas, Sachsas kurį laiką buvo ir Shleiferio bei Hay viršininkas. Vis dėlto Sachsas pačioje Rusijoje daugiau nebedirbo ir niekada nebuvo įsivėlęs į jokius abejotinus veiksmus).(685)

Šiai painiavai išaiškėjus, JAV Teisingumo departamentas padavė Harvardo universitetą į teismą teigdamas, jog Shleiferio ir Hay verslo sandėriai pažeidė jų pasirašytus susitarimus, kuriais jie buvo įsipareigoję asmeniškai nesipelnyti iš šio aukštos kvalifikacijos darbo. Po septynerius metus trukusio tyrimo ir teisinės kovos JAV Bostono apygardos teismas nustatė, kad Harvardas sulaužė savo sutartį, kad anie du moksliniai darbuotojai „susimokė apgauti Jungtines Valstijas“, kad „Shleiferis užsiėmė neabejotina pasipelnymo veika“, kad „Hay kėsinosi išplauti 400 tūkstančių JAV dolerių per savo tėvą ir draugę“.(686) Harvardo universitetas turėjo sumokėti 26,5 milijono JAV dolerių – tai didžiausia suma per visą šios institucijos gyvavimo laikotarpį. Shleiferis sutiko sumokėti du milijonus JAV dolerių, o Hay sutiko sumokėti nuo vieno iki dviejų milijonų, priklausomai nuo jo pajamų, nors nė vienas nepripažino jokios savo atsakomybės.****(687)

Žinant rusiškojo eksperimento pobūdį, galbūt toks „pasipelnymas“ buvo neišvengiamas. Vienas įtakingiausių tuo metu Rusijoje dirbusių Vakarų ekonomistų Andersas Åslundas teigė, kad šoko terapija suveiks, nes „magiškos kapitalizmo paskatos ir pagundos nugali praktiškai viską“.688 Taigi, jei godulys turėjo būti Rusijos atkūrimo variklis, tada aišku, kad Harvardo vyrai su savo žmonomis ir draugėmis, kaip ir Jelcino darbuotojai bei šeimyna, leisdamiesi į šią beprotybę, tiesiog rodė sektiną pavyzdį.

Tai iškelia vieną svarbų klausimą apie laisvosios rinkos ideologus: ar jie yra „tikri tikintieji“, kuriuos gena ideologija ir tikėjimas, kad laisvoji rinka, kaip dažnai tvirtinama, užgydys visas žaizdas, ar idėjos ir teorijos dažniausiai tėra tik nuodugniai parengta dingstis, leidžianti žmonėms vadovautis nežabotu goduliu, pridengtu altruistine motyvacija? Žinoma, visos ideologijos gali iškrypti (tai itin aiškiai pademonstravo Rusijos „aparačikai“, komunizmo eroje sukaupę gausybę privilegijų), taip pat esama ir išties sąžiningų neoliberalų. Tačiau Čikagos mokyklos ekonomika, regis, ypač pralaidi korupcijai. Tariant, kad masinis pelno vaikymasis ir nežabojamas godulys bet kurioje visuomenėje sukuria didesnę naudos galimybę, beveik bet kokį asmeniškai naudingą veiksmą galima pateikti kaip indėlį į didįjį kapitalizmo kūrimo katilą, generuojantį gerovę ir skatinantį ekonomikos augimą – netgi jei tai galioja tik tau ir tavo kolegoms.

Filantropinė George’o Soroso veikla Rytų Europoje – taip pat ir Sachso kelionės po šį regioną – irgi vertintina prieštaringai. Nėra jokios abejonės, kad Sorosas buvo atsidavęs Rytų bloko demokratizavimo reikalui, tačiau jis taip pat turėjo akivaizdų ekonominį interesą, kad kartu su demokratizacija vyktų ir ekonomikos reforma. Būdamas galingiausias pasaulio valiutų prekeivis, jis turėjo gerai pasipelnyti valstybėms įsivedant konvertuojamas valiutas ir panaikinant kapitalo reguliavimą, o valstybines įmones parduodant aukcionuose, jis buvo vienas potencialių pirkėjų.

Tiesiogiai pelnytis iš rinkų, kurias jis, būdamas filantropas, padėjo atverti, Sorosui nebūtų buvę jokių teisinių kliūčių, tačiau tai nebūtų gražu. Tad kad išvengtų aiškaus interesų konflikto, savo kompanijoms jis neleido investuoti tose valstybėse, kuriose veikė jo fondai. Tačiau kai valstybinę nuosavybę ėmė pardavinėti Rusija, Sorosas nebepajėgė atsispirti. 1994 m. jis paaiškino, kad jo nuostata „koreguojama, nes regiono rinkos tikrai plečiasi, tad nebematau jokios prasmės ir neturiu teisės neleisti savo fondams ar dalininkams pasinaudoti galimybe ten investuoti arba nesuteikti toms šalims galimybės imtis valdyti kai kuriuos tų fondų“. Pavyzdžiui, 1994 m. Sorosas jau turėjo įsigijęs privatizuojamos Rusijos telefonų sistemos akcijų (kaip vėliau paaiškėjo, ši investicija buvo labai nevykusi), o Lenkijoje nusipirko dalį didelės maisto kompanijos.(689) Ankstyvuoju komunizmo žlugimo laikotarpiu Sorosas, per Sachso veiklą, buvo vienas svarbiausių šoko terapijos įgyvendinimo transformuojant ekonomiką iniciatorių. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jo pažiūros akivaizdžiai pasikeitė, jis tapo vienu didžiausių šoko terapijos kritikų ir savo fondams nurodė remti nevyriausybines organizacijas, kurios pagrindinį dėmesį skiria antikorupcinėms priemonėms diegti iki vykdant privatizaciją.

Ši epifanija buvo gerokai pavėluota, kad galėtų išgelbėti Rusiją nuo kazino kapitalizmo. Šoko terapija atvėrė plyšį „karštų“ pinigų srautams: trumpalaikėms spekuliacinėms investicijoms ir valiutos prekybai – tai labai pelninga. Tokia intensyvi spekuliacija reiškė, kad 1998 m., kai ėmė plisti Azijos finansų krizė (tryliktojo šios knygos skyriaus tema), Rusija liko visiškai neapsaugota. Jau ir taip nepatikima jos ekonomika žlugo galutinai. Visuomenė kaltino Jelciną, o jo reitingas smuko iki varganų 6 procentų.(690) Daugybės oligarchų ateičiai vėl iškilus pavojui, reikėjo dar vieno didelio sukrėtimo, kad ekonominis projektas būtų išgelbėtas ir išvengta grėsmės, jog į Rusiją atkeliaus tikra demokratija.

1999 m. rugpjūtį šalį sudrebino nepaprastai žiaurūs teroristų išpuoliai: visiškai netikėtai vidury nakties buvo susprogdinti keturi daugiabučiai, žuvo beveik trys šimtai žmonių. Labai panašiai, kaip Amerikoje po 2001 m. rugsėjo 11-osios, visus klausimus nuo politinio žemėlapio nušlavė vienintelė savo darbą nuveikti pajėgi jėga. „Būta tokios labai paprastos baimės, – pasakoja Rusijos žurnalistė Jevgenija Albats. – Staiga paaiškėjo, kad visos tos diskusijos apie demokratiją ir oligarchus buvo niekis, palyginti su baime žūti savo bute.“(691)

Vadovauti „žvėrių“ medžioklei buvo paskirtas Rusijos ministras pirmininkas, nepalenkiamas ir neperprantamas Vladimiras Putinas.*****(692) Iš karto po daugiabučių susprogdinimo 1999 m. rugsėjo pabaigoje jis pradėjo Čečėnijos antskrydžius, atakuodamas gyvenamuosius rajonus. Kilus naujai teroro grėsmei, tai, kad Putinas septyniolika metų buvo dirbęs KGB – baugiausiame komunistinės eros simbolyje, – atrodo, staiga nuramino daugelį rusų. Kadangi Jelcinas dėl alkoholizmo darėsi vis mažiau veiksnus, gynėjas Putinas atsidūrė labai palankioje pozicijoje, kad pakeistų jį ir perimtų prezidento pareigas. 1999 m. gruodžio 31 d., Čečėnijos karui trukdant surengti rimtus debatus, keletas oligarchų be rinkimų Jelcino valdžią tyliai perdavė Putinui. Prieš palikdamas valdžią Jelcinas pasinaudojo dar vienu Pinocheto taktikos žingsniu ir pareikalavo, kad jam būtų suteikta teisinė neliečiamybė. Pirmasis Putino, kaip prezidento, darbas buvo pasirašyti įstatymą, kuris saugojo Jelciną nuo bet kokio baudžiamojo persekiojimo – tiek dėl korupcijos, tiek dėl jo kadencijos metu kariškių nužudytų demokratijos reikalavusių demonstrantų.

Į istoriją Jelcinas įėjo labiau kaip korumpuotas juokdarys nei kaip grasus autoritaristas. Bet jo ekonominės nuostatos ir karai, kuriais siekta jas apginti, smarkiai prisidėjo prie Čikagos mokyklos kryžiaus žygyje žuvusiųjų sąrašo, kuris nuo aštuntojo dešimtmečio nuolat augo. Be žuvusiųjų per Jelcino organizuotą spalio pučą, karai Čečėnijoje nusinešė maždaug šimtą tūkstančių civilių gyvybių.(693) Didesnės jo paspartintos žudynės vyko lėtesniu tempu, tačiau jose žuvusiųjų skaičius daug grėsmingesnis – tai ekonominės šoko terapijos „šalutinis poveikis“.

Dar niekada šitiek netekčių nebuvo patirta nesant didesnio bado, maro ar karo. Iki 1998 m. daugiau nei 80 proc. Rusijos ūkių buvo bankrutavę, uždaryta apie septyniasdešimt tūkstančių valstybinių fabrikų, kilo nedarbo epidemija. 1989 m., iki šoko terapijos, Rusijos Federacijoje skurde, už mažiau nei 4 JAV dolerius per dieną, gyveno du milijonai žmonių. Šoko terapeutams skyrus „karčių vaistų“, dešimtojo dešimtmečio viduryje, Pasaulio banko duomenimis, žemiau skurdo ribos gyveno 74 milijonai rusų. Vadinasi, galima teigti, jog Rusijos „ekonominės reformos“ tik per aštuonerius metus nuskurdino 72 milijonus žmonių. Iki 1996 m. 25 proc. rusų – maždaug 37 milijonai – gyveno „beviltiškame“ skurde“.(694)

Nors pastaraisiais metais, daugiausia dėl augančių naftos ir dujų kainų, iš skurdo ištraukta milijonai rusų, žemiausias itin vargingų žmonių sluoksnis išliko toks pat, su visomis iš šios beviltiškos padėties kylančiomis blogybėmis. Kad ir koks vargingas gyvenimas buvo komunizmo laikais, gyvendami perpildytuose šaltuose butuose rusai bent jau turėjo namus; 2006 m. vyriausybė pripažino, kad Rusijoje esama 715 tūkstančių benamių vaikų, o, UNICEF duomenimis, benamių vaikų Rusijoje – pusketvirto milijono.(695)

Šaltojo karo metais plačiai paplitusį alkoholizmą Vakarai visada laikė įrodymu, kad gyvenimas komunizmo sąlygomis yra toks slogus, kad rusams reikia didžiulių kiekių degtinės dienai prastumti. Tačiau kapitalizmo sąlygomis rusai alkoholio išgeria dvigubai daugiau, taip pat griebiasi ir stiprių nuskausminamųjų. Rusijos narkotikų „caras“ Aleksandras Michailovas teigia, kad 1994–2004 m. vartotojų skaičius išaugo 900 proc. ir viršija 4 milijonus žmonių, daugelis jų priklausomi nuo heroino. Narkotikų epidemija paskatino ir dar vieną tylųjį žudiką – 1995 m. ŽIV infekuotų žmonių buvo 50 tūkstančių, vos per porą metų tas skaičius padvigubėjo, o po dešimties metų, UNAIDS duomenimis, ŽIV infekuota beveik milijonas rusų.(696)

Tai lėtos mirtys, bet esama ir greitų. Vos tik 1992 m. pradėta taikyti šoko terapija, ir taip didelis savižudybių skaičius ėmė augti; 1994 m., per pačią Jelcino „reformų“ kulminaciją, savižudybių skaičius tapo beveik dvigubai didesnis negu prieš aštuonerius metus. Taip pat padaugėjo ir nužudymų: iki 1994 m. smurtinių nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei keturis kartus.(697)

„Ką mūsų tėvynė ir jos žmonės gavo iš tų penkiolikos nusikalstamų metų? – 2006 m. per demonstraciją už demokratiją klausė maskvietis akademikas Vladimiras Gusevas. – Šie nusikalstamo kapitalizmo metai pražudė 10 procentų mūsų gyventojų.“ Rusijos gyventojų išties smarkiai mažėja – per metus šalis netenka maždaug 700 tūkstančių žmonių. Nuo 1992 m., pirmųjų šoko terapijos metų, iki 2006 m. Rusijos gyventojų sumažėjo 6,6 milijono.(698) Prieš tris dešimtmečius André Gunderis Frankas, disidentas Čikagos ekonomistas, parašė laišką Miltonui Friedmanui kaltindamas jį „ekonominiu genocidu“. Daugelis rusų lėtą savo bendrapiliečių nykimą šiandien apibūdina panašiais žodžiais.

Šis suplanuotas skurdas yra dar groteskiškesnis, nes elito sukauptu turtu Maskvoje puikuojamasi kaip niekur kitur. Šitaip elgiasi tik saujelė naftos emyrų. Šių dienų Rusijoje turtas yra taip susisluoksniavęs, kad atrodo, jog turtingieji ir vargšai gyvena ne tik skirtingose valstybėse, bet ir skirtingais amžiais. Viena laiko juosta apima Maskvos centrą, tarsi pagreitintai prasukus laiką transformuotą į futuristinį XXI a. nuodėmių miestą, kuriame oligarchai, saugomi aukščiausios klasės samdomų karių, lenktyniauja juodų mersedesų konvojais, o vakariečiai pinigų valdytojai gundomi atviromis investavimo taisyklėmis dieną ir nemokamomis prostitutėmis naktį. Kitoje laiko juostoje septyniolikmetė provincijos mergaitė, paklausta apie ateities viltis, atsako: „Sunku kalbėti apie XXI amžių, kai sėdi čia ir skaitai pasišviesdama žvake. XXI amžius nieko nereiškia. Čia dar XIX amžius.“(699)

Šitokiam tokios turtingos šalies kaip Rusija apiplėšimui reikėjo kraštutinių teroristinių veiksmų – nuo parlamento padegimo iki invazijos į Čečėniją. „Politika, kuri gimdo skurdą ir nusikaltimus, – rašo vienas pirmųjų (ir ignoruotų) Jelcino ekonomikos patarėjų Georgijus Arbatovas, – gali išgyventi tik nuslopinusi demokratiją.“(700) Kaip tik taip buvo Pietų kūgio šalyse, apgulties sąlygomis Bolivijoje ir Kinijoje per Tiananmenio įvykius. Kaip tik taip bus Irake.

Jelcinas

* Viename įsimintiniausių sensacingo reportažo fragmentų „The Washington Post“ rašė: „Tada apie 200 demonstrantų užplūdo Rusijos gynybos ministeriją, kurioje yra valstybės branduolinio ginklo valdymo įrenginiai ir posėdžiauja aukščiausi generolai.“ Laikraštis kėlė absurdišką prielaidą, kad minia savo demokratiją apginti mėginusių rusų galėjusi pradėti branduolinį karą. „Ministerija užrakino duris ir be jokių incidentų neleido miniai patekti į vidų“, – pranešė „The Post“.

** Rusiškai – командные высоты. Turima omenyje stambioji pramonė, bankų sistema, ryšiai, geležinkelių bei vandens transportas, žemė ir jos gelmės, užsienio prekyba ir panašiai (vert. past.).

*** Du svarbiausi su oligarchais susiję bankai buvo Michailo Chodorkovskio bankas „Menatep“ ir Vladimiro Potanino „Uneximbank“.

**** Deja, pinigai buvo skirti ne Rusijos žmonėms, tikrosioms korumpuoto privatizacijos proceso aukoms, o grįžo JAV vyriausybei – lygiai kaip „skundikų“ ieškinių prieš JAV kontraktininkus Irake atvejais priteista suma padalijama tarp JAV vyriausybės ir amerikiečio „skundiko“.

***** Žinant apie akivaizdų Rusijos valdančiosios klasės nusikaltėliškumą, nenuostabu, kad šiuos įvykius apgaubė sąmokslo teorijos. Daugelis rusų mano, kad čečėnai su šių pastatų susprogdinimu nėra susiję, kad tai buvusi slapta operacija, kuria siekta Putiną paversti Jelcino įpėdiniu.

______________________

616 Boris Kagarlitsky, Square Wheels: How Russian Democracy Got Derailed, trans. Leslie A. Auerbach, et al. (New York: Monthly Review Press, 1994), 191.

617 William Keegan, Th e Spectre of Capitalism: Th e Future of the World Economy After the Fall of Communism (London: Radius, 1992),1992), 109.

618 George J. Church, “Th e Education of Mikhail Segeyevich Gorbachev,” Time, January 4, 1988; Gidske Anderson, “Th e Nobel Peace Prize 1990 Presentation Speech,” www.nobelprize.org.

619 Marshall Pomer, Introduction,Th e New Russia: Transition Gone Awry, eds. Lawrence R. Klein and Marshall Pomer (Stanford: Standford University Press: 2001), 1.

620 Anderson, “Th e Nobel Peace Prize 1990 Presentation Speech”; Church, “Th e Education of Mikhail Sergeyevich Gorbachev.”

621 Mikhail Gorbachev, Foreword, Klein and Pomer, eds., Th e New Russia, xiv.

622 Beprecedentė jungtinė ataskaita ragino imtis „radikalios reformos“ ir reikalavo, kad vos tik ėmus įgyvendinti bet kokį stabilizavimo planą, sienos būtų atvertos prekybai, išsamiau tokį modelį aptaria Dani Rodrikas aštuntame šios knygos skyriuje. International Monetary Fund, The World bank, Organization for Economic Cooperation and Development, European Bank for Reconstruction and Development,Th e Economy of the USSR: Summary and Recommendations (Washington, DC: World Bank, 1990); autorės interviu su Jeffrey Sachs, 2006 m. spalis, Niujorkas.

623 “Order, Order,”Th e Economist, December 22, 1990.

624 Ibid.; Michael Schrage, “Pinochet’s Chile a Pragmatic Model for Soviet Economy,” Washington Post, August 23, 1991.

625 Return of the Czar, an episode of Frontline [television series for PBS], producer Sherry Jones, telecast May 9, 2000. 490

626 Vadim Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret,” Moscow Times, August 21, 2006.

627 Stephen F. Cohen, “America’s Failed Crusade in Russia,”Th e Nation, February 28, 1994.

628 Autorės interviu su Jeff rey Sachsu.

629 Peter Passel, “Dr. Jeff rey Sachs, Shock Th erapist,”Th e New York Times, June 27, 1993.

630 Peter Reddaway and Dmitri Glinski, The Tragedy of Russia’s Reforms: Market Bolshevism against Democracy (Washington, DC: United States Institute for Peace Press, 2001), 291.

631 Jeff rey D. Sachs,Th e End of Poverty: Economic Possibilities for Our Time (New York: Penguin Books, 2005), 137.

632 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 253.

633 Th e Agony of Reform, an episode of Commanding Heights: Th e Battle for the World Economy [television series for PBS], executive producers Daniel Yergin and Sue Lena Th ompson, series producer William Cran (Boston: Heights Productions, 2002); Reddaway and Glinski, The Tragedy of Russia’s Reforms, 237, 298.

634 Mikhail Leontyev, “Two Economists Will Head Russian Reform; Current Digest of the Soviet Press,” Nezavisimaya Gazeta, November 9, 1991, digest available on December 11, 1991.

635 Chrystia Freeland, Sale of the Century: Russia’s Wild Ride from Communism to Capitalism (New York: Crown, 200), 56.

636 Boris Yeltsin, “Speech to the RSFSR Congress of People’s Deputies,” October 28, 1991.

637 David McClintick, “How Harvard Lost Russia,” Institutional Investor, January 1, 2006.

638 Georgi Arbatov, “Origins and Consequences of ‘Shock Th erapy,’”in Klein and Pomer, eds., The New Russia, 171.

639 Vladimir Mau, “Russia,” inTh e Political Economy of Policy Reform, ed. John Williamson (Washington, DC: Institute for International Economics, 1994), 435.

640 Ibid., 434–435.

641 Joseph E. Stiglitz, Preface, Klein and Pomer, eds.Th e New Russia, xxii.

642 Joseph E. Stiglitz, Globalization and Its Discontents (New York: W.W. Norton & Company, 2002), 136.

643 Boris Yeltsin, “Speech to the RSFSR Congress of People’s Deputies.”

644 Stephen F. Cohen, “Can We ‘Convert’ Russia?”, Washington Post, March 28, 1993; Helen Womack, “Russians Shell Out as Cashless Society Looms,” Independent (London), August 27, 1992.

645 Russian Economic Trends, 1997, p. 46, cited inTh ane Gustafson, Capitalism Russian-Style (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), 171.

646 Th e Agony of Reform.

647 Gwen Ifi ll, “Clinton Meets Russian on Assistance Proposal”,The New York Times, March 25, 1993.

648 Malcolm Gray, “After Bloody Monday,” Maclean’s, October 18, 1993; Leyla Boulton, “Powers of Persuasion,” Financial Times (London), November 5, 1993.

649 Serge Schmemann, “Th e Fight to Lead Russia,”Th e New York Times, March 13, 1993.

650 Margaret Shapiro and Fred Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow,” Washington Post, October 4, 1993.

651 John Kenneth White and Philip John Davies, Political Parties and the Collapse of the Old Orders (Albany: State University of New York Press, 1998), 209.

652 “Testimony Statement by the Honorable Lawrence H.Summers Under Secretary for International Aff airs U.S. Treasury Department Before the Committee on Foreign Relations of the U.S. Senate, September 7, 1993.”

653 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 294.

654 Ibid., 299.

655 Celestine Bohlen, “Rancor Grows in Russian parliament”,The New York Times, March 28, 1993.

656 “Th e Th reat Th at Was,” Th e Economist, April 28, 1993; Shapiro and Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow.”

657 Serge Schmemann, “Riot in Moscow Amid New Calls For Compromise,” Th e New York Times, October 3, 1993.

658 Leslie H. Gelb, “How to Help Russia,”The New York Times, March 14, 1993. PUSLAPIO IŠNAŠA: Shapiro and Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow.”

659 Fred Kaplan, “Yeltsin in Command as Hard-Liners Give Up,” Boston Globe, October 5, 1993.

660 „Valdžia skelbia, kad per dvi dienas Maskvoje žuvo 142 žmonės. Tai pasityčiojimas – tikras žuvusiųjų skaičius turėtų būti bent keletą kartų didesnis. O tikslaus sužeistųjų bei sumuštųjų skaičiaus niekas nė nesistengė nustatyti. Tūkstančiai žmonių suimta.“ Kagarlitsky, Square Wheels, 218.

661 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 427.

662 Kagarlitsky, Square Wheels, 212.

663 John M. Goshko, “Victory Seen for Democracy,” Washington Post, October 5, 1993; David Nyhan, “Russia Escapes a Return to the Dungeon of Its Past,” Boston Globe, October 5, 1993; Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 431.

664 Return of the Czar.

665 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret.”

666 Cacilie Rohwedder, “Sachs Defends His capitalist Shock Therapy,” Wall Street Journal Europe, October 25, 1993.

667 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret.”

668 Arthur Spiegelman, “Western Experts Call for Russian Shock Th erapy,” Reuters, October 6, 1993.

669 Dorinda Elliot and Betsy McKay, “Yeltsin’s Free-Market Off ensive,” Newsweek, October 18, 1993; Adi Ignatius and Claudia Rosett, “Yeltsin Now Faces Divided nation,” Asian Wall Street Journal, October 5, 1993.

670 Stanley Fischer, “Russia and the Soviet Union Th en and Now,” inTh e Transition in Eastern Europe, ed. Olivier Jean Blanchard, Kenneth A. Froot and Jeff rey D. Sachs, Country Studies, vol. 1 (Chicago: University of Chicago Press: 1994), 237.

671 Lawrence H. Summers, “Comment,” inTh e Trasition in Eastern Europe, Country Studies, vol. 1, 253.

672 Jeff rey Tayler, “Russia Is Finished,” Atlantic Monthly, May 2001; “Th e World’s Billionaires, According to Forbes magazine, Listed by Country,” Associated Press, February 27, 2003.

673 E. S. Browning, “Bond Investors Gamble on Russian Stocks,” Wall Street Journal, March 24, 1995.

674 Įstatymų leidėjas Sergejus Juščenkovas cituoja Olegą Lobovą. Carlotta Gall and Th omas de Waal, Chechnya: Calamity in the Caucasus (New York: New York University Press, 1998), 161.

675 Vsevolod Vilchek, “Ultimatum on Bended Knees,” Moscow News, May 2, 1996.

676 Passel, “Dr. Jeff rey Sachs, Shock Th erapist.”

677 David Hoff man, “Yeltsin’s ‘Ruthless’ Bureaucrat,” Washington Post, November 22, 1996.

678 Svetlana P. Glinkina et al., “Crime and Corruption,” in Klein and Pomer, eds.,The New Russia,

241; Matt Bivens and Jonas Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” Demokratizatsiya: The Journal of Post-Soviet Democracy 6, no. 4 (Fall 1998): 630, www.demokratizatsiya.org.

679 Bivens and Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” 627–628; Total, Factbook 1998-2006, www. total.com; pateiktas 2000 m. pelnas: Marshall I. Goldman,Th e Piratization of Russia; Russian Reform Goes Awry (New York: Routledge, 2003), 120; “Yukos Off ers 12.5 Percent Stake against Debts to State-Owned Former Unit,” Associated Press, June 5, 2006; 2,8 milijardo JAV dolerių skaičius remiasi tuo, kad 1997 m. „British Petroleum“ sumokėjo 571 milijoną JAV dolerių už 10 proc. „Sidanko“ kapitalo, o tokiu kursu 51 proc. kapitalo būtų buvęs vertas daugiau nei 2,8 milijardo JAV dolerių: Freeland, Sale of the Century, 183; Stanislav Lunev, “Russian Organized Crime Spreads Beyond Russia’s Borders,” Prism 3, no. 8 (May 30, 1997).

680 Bivens and Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” 629.

681 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 254.

682 Freeland, Sale of the Century, 299.

683 Return of the Czar.

684 Bivensas ir Bernsteinas rašo, kad „kaltinimai atskleidė, kad Čiubaisas ir keturi iš jo reformų parankinių – visi jie buvo fi nansuojami iš USAID – kiekvienas paėmė po 90 tūkstančių JAV dolerių kyšį, apiformintą kaip avansas už knygą iš „Uneximbanko“ (vienos svarbiausių oligarchų firmų, kuri anų vyrų padedama laimėdavo pelningus privatizacijos sandorius).“ Panašios kontroversijos atveju Alfredas Kochas, antrasis Jelcino vyriausybės privatizacijos vadovas, gavo 100 tūkstančių JAV dolerių iš firmos, kuri buvo susijusi su vienu pagrindinių oligarchų, kuriam jis teikdavo privatizacijos sandorius; įdomu, kad pinigai buvo skirti tariamai už knygą apie privatizuotų firmų našumą, kurią jis turėjo parašyti. Galiausiai dėl šių „knyginių“ sandėrių niekas nebuvo teisiamas. Bivens and Bernstein, “The Russia You Never Met”, 636; Vladimir Isachenkov, “Prosecutors Investigate Russia’s Ex-Privatization Czar,” Associated Press, October 1, 1997.

685 McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

686 U.S. District Court, District of Massachusetts, “United States of America, Plaintiff , v. President and Fellows of Harvard College, Andrei Shleifer and Jonathan Hay, Defendants: Civil Action No. 00-11977-DPW,” Memorandum and Order, June 28, 2004; McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

687 McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

688 Dan Josefsson, “Th e Art of Ruining a Country with a Little Professional Help from Sweden,” ETC (Stockholm) English edition, 1999.

689 Ernest Beck, “Soros Begins Investing in Eastern Europe,” Wall Street Journal, June 1, 1994; Andrew Jack, Arkady Ostrovsky and Charles Pretzlik, “Soros to Sell ‘The Worst Investment of My Life,’” Financial Times (London), March 17, 2004.

690 Brian Whitmore, “Latest Polls Showing Communists Ahead,” Moscow Times, September 8, 1999.

691 Return of the Czar.

692 Helen Womack, “Terror Alert in Moscow as Th ird Bombing Kills 73,” Independent (London), September 14, 1999.

693 Aslan Nurbiyev, “Last Bodies Cleared From Rebels’ Secret Grozny Cemetery,” Agence France-Presse, April 6, 2006.

694 Sabrina Tavernise, “Farms as Business in Russia,”The New York Times, November 6, 2001; Josefsson, “The Art of Ruining a Country with a Little Professional Help from Sweden”; “News Conference by James Wolfensohn, President of the World Bank Re: IMF Spring Meeting,” Washington, DC, April 22, 1999, www.imf.org; Branko Milanovic, Income, Inequality and Poverty during the Transition from Planned to market Economy (Washington, DC: World Bank, 1998), 68; Working Centre for Economic Reform, Government of the Russian Federation, Russian Economic Trends 5, no. 1 (1996): 56–57 cited in Bertram Silverman and Murray Yanowitch, New Rich, New Poor, New Russia; Winners and Losers on the Russian Road to Capitalism (Armonk, NY: M.E. Sharpe, 2000), 47.

695 Šiuos statistinius duomenis – 715 tūkstančių – pateikė Rusijos sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministras. “Russia Has More Th an 715,000 Homeless Children – Health Minister”, RIA Novosti news agency, February 23, 2006; Carel de Rooy, UNICEF, Children in the Russian Federation, November 16, 2004, p. 5, www.unicef.org.

696 1987 m. vienam gyventojui teko 3,9 litro alkoholio. 2003 m. šis skaičius siekė 8,87 litro. World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “3050 Pure Alcohol Consumption, Litres Per Capita, 1987, 2003,” European Health for All Database (HFA-DB) data.euro.who.int/hfadb; “In Sad Tally, Russia Counts More Th an 4 Million Addicts,” Pravda (Moscow), February 20, 2004; UNAIDS, “Annex 1: Russian Federation,” 2006 Global Report on the AIDS Epidemic, May 2006, 437, www.unaids.org; 2006 m. birželį vykęs interviu su Natalija Kacap, „Media Partnerships, Transatlantic Partners Against AIDS“ darbuotoja.

697 World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “1780 SDR, Suicide and Self-Infl icted Injury, All Ages Per 100,000, 1986-1994,” European Health for All Database (HFA-DB), data. euro.who.int/hfadb; 1986 m. žmogžudysčių ir sąmoningų sužalojimų teko 7,3 iš 100 tūkstančių gyventojų; 1994 m. šis skaičius pasiekė 32,9; 2004 m. jis nukrito iki 25,2. World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “1793 SDR, Homicide and Intentional Injury, All Ages Per 100,000, 1986-2004,” European Health for All Database.

698 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret”; Stephen F. Cohen, “The New American Cold War,”The Nation, July 10, 2006; Central Intelligence Agency, “Russia,” World Factbook 1992 (Washington, DC: CIA, 1992), 287; Central Intelligence Agency, “Russia,” World Factbook 2007, www.cia.gov.

699 Colin McMahon, “Shortages Leave Russia’s East Out in the Cold,” Chicago Tribune, November 19, 1998.

700 Arbatov, “Origins and Consequences of ‘Shock Th erapy,’” 177.

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.