Tags Posts tagged with "nacizmas"

nacizmas

1 4622

Ištraukos iš kinų ekonomisto Henry C. K. Liu veikalo „Nacizmas ir Vokietijos ekonominis stebuklas“, išspausdinto Asia Times, 2005 m. gegužės 24 d.

Hitlerio ekonominis stebuklas

Naciai Vokietijoje atėjo į valdžią 1933 m. Tuo metu Vokietijos ekonomika buvo visiškai sužlugdyta. Jai teko atsakomybė už katastrofiškus karo žalos atlyginimus ir ji neturėjo jokių galimybių pritraukti užsienio investicijų arba paskolų. Nežiūrint šių sunkumų, Trečiasis reichas sugebėjo per keturis metus paversti bankrutavusią Vokietiją į stipriausią Europos ekonomiką dar jai nepradedant finansuoti ginklavimosi išlaidas. Tai buvo pasiekta įdiegiant nepriklausomą monetarinę politiką, išleidžiant valstybės kreditus ir įgyvendinant viešųjų darbų pilno įdarbinimo programą. Iš tikrųjų, Vokietijos ekonomika atsigavo anksčiau nei ginklavimas prasidėjo, o civilinės ekonomikos atsigavimas savo ruožtu vėliau išplėtė ekonomines galimybes ginkluotis. Tuo tarpu JAV ekonomika atsigavo tik po to, kai ši šalis įsijungė į II Pasaulinį karą ir jos ekonomika buvo pajungta karo gamybai. JAV ekonomikos atsigavimą blokavo JAV Aukščiausias teismas, įžvelgiantis nekonstitucinius aspektus naujoje valdžios ekonominėje programoje. Nors šias pastabas nereikia suprasti kaip autoriaus pritarimą nacių filosofijai, Vokietijos ekonominės politikos sėkmė yra neginčijama.

Vokietijos padėtis 1933 m. žymiai skyrėsi nuo 1945 m. padėties. Kadangi karo laukas nebuvo pasiekęs Vokietijos per I Pasaulinį karą, šalis nebuvo totaliai sugriauta kaip tai įvyko 1945 m. Bet 1933 m. Vokietijoje buvo sugriuvusios politinės bei ekonominės institucijos. 1933 m. Vokietija negalėjo tikėtis Maršalo plano paramos. Jai buvo užkrauti žlugdantys karo žalos atlyginimo mokesčiai. Jos kredito reitingas buvo nulinis. Tačiau Vokietija išsikovojo pilną suverenitetą, kurį Trečiasis reichas sumaniai panaudojo įgyvendinant efektyvų ekonominį nacionalizmą. 1945 m. Vokietijai buvo atimtas suverenitetas, ir nacionalinę politiką reikėjo derinti su JAV ir Sovietų valdžios geopolitiniais ketinimais. Ekonominiu požiūriu priklausomybė nuo užsienio investicijų ir paskolų privertė Vakarų Vokietiją tapti eksporto ekonomika, priklausoma nuo pagrindinės savo rinkos, JAV, malonės.

Praėjus dviems su puse dešimtmečiams ekonominių reformų, nukreiptų į neoliberalią ekonomiką, Kinijai dar vis nepavyksta pasiekti tų ekonominės rekonstrukcijos rezultatų, kuriuos pasiekė nacių Vokietija per pirmus keturis metus po atėjimo į valdžią – t.y., visiško užimtumo su klestinčia ekonomika, finansuojama valstybės kreditais be poreikio eksportuoti. Taip atsitiko, nes Kinija padarė klaidą pasikliaudama užsienio investicijomis, o ne savo valstybės kreditais. Dabar Kinija moka baudą už tą klaidą. Ji priversta eksportuoti savo turtą, kad galėtų užsimokėti už užsienio kapitalą, kurio jai iš viso nereikėjo. Rezultatas toks, kad praėjus dviems dešimtmečiams – nors Kinija pradėjo kredituoti JAV iki Kinijos BVP lygio – ji vis tiek turi maldauti JAV, kad ši suteiktų jai kapitalo investicijoms.

JAV, pagrindinė II Pasaulinio karo laimėtoja, ryžosi pratęsti savo hegemoniją stabdydama nacionalinį planavimą visur ir tokiu būdu neleisdama iškilti ekonominiam nacionalizmui ir socializmui. JAV skatino globalų rinkos kapitalizmą ir neoliberalią laisvą prekybą tam, kad kitos ekonomikos paklustų JAV ekonomikai. Tai yra Pax Americana ekonominis pagrindas.

Naudojant propagandą galima daug pasiekti. Propaganda įtikino gyventojus Sovietų sąjungoje, nacių Vokietijoje, imperinėje Japonijoje ir kapitalistinėje JAV, kad jų sistemos buvo tinkamos, jei ne geriausios iš visų, nežiūrint akivaizdžių trūkumų. Propaganda leido pasiekti maksimalų efektyvumą ir stabilumą visų šių šalių ekonomikose.

Nacių Vokietija, tai dar vienas sėkmingas ekonominio planavimo pavyzdys tarpukario periode… Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp nacių ir sovietų ekonominių sistemų buvo tai, kad nacių ekonomika buvo maišyta, joje vyravo griežtas valstybinis reguliavimas, o sovietų ekonomika buvo valstybinės nuosavybės. Smarkiai paveikti Walter Rathenau (1867-1922) idėjomis, vokiečių ekonomikos planuotojai nebandė viską naujai sukurti remiantis revoliucinėmis nuotaikomis, kaip tai darė rusai. Vokiečių planuotojai siekė pritaikyti decentralizuotą kapitalizmą prie efektyvesnės centralizuotos sistemos, kurioje veikė didžiuliai kombainai, kuriais buvo įgyvendinami nacionaliniai tikslai…

Pilno užimtumo ekonominė galia

Hitleriui iš pat pradžių pavyko įsigyti plačią tautos paramą. Jo trumpalaikis siekis buvo Vokietijos ekonominis atsigavimas, kurį turėjo remti šalies nacionalistai bankininkai ir pramonininkai. Hitleris įgyvendino agresyvią pilno įdarbinimo kampaniją. Nuo 1933 m sausio mėn. iki 1935 m. liepos mėn. įdarbintų vokiečių skaičius padidėjo per pusę – nuo 11,7 milijonų iki 16,9 milijonų. Buvo sukurta 5 milijonai naujų darbo vietų, kurios užtikrino pakankamai pajamų pragyvenimui. Bedarbystė išnyko iš Vokietijos ekonominio gyvenimo ir visa tauta dirbo produktyvų rekonstrukcijos darbą. Infliacija buvo pažabota įvedant algų bei kainų kontrolę.

Be to, Hitleris mokėsi iš 1914-18 metų karo patirties ir norėjo sukurti tokią ekonomiką, kuri būtų nepriklausoma nuo užsienio kapitalo ir tiekimo bei tokiu būdu būtų atspari naujai blokadai ir ekonominiam karui. Vokiečiams visa tai buvo įrodymas, kad Hitleris sugebėjo išvesti Vokietiją iš ekonominės depresijos ir dar sugebėtų jai užtikrinti ekonominę gerovę su naujai atrastu pasididžiavimu. Fiurerio populiarumas ir pasitikėjimas juo dramatiškai išaugo.

Per keturis trumpus metus Hitlerio Vokietijai pavyko atstatyti karo suniokiotą ir nuo Veimaro Respublikos liberalios politikos nusilpusią šalį. Ji tapo Europos stipriausia ekonomine bei karine galybe. Kaip jai tai pavyko padaryti? Pagrindas buvo 1933-36 metų Vokietijos Darbo sukūrimo programa, kuri atsirado anksčiau nei jos ginklavimosi programa. Praėjus 70 metų, neoliberalūs ekonomistai dar vis nepripažįsta, kad svarbiau už viską yra sėkmingas darbo vietų kūrimas, kuris garantuotų padorias algas bei nacionalinę gerovę. Bet kokia ekonominė politika, kuri neveda į visišką užimtumą, apgaudinėja save ir duoda priešingus nei skelbtus rezultatus. Bet kokia politika, toleruojanti tarptautinį algų arbitražą, yra išdavikiška. Vokietijos ekonominė politika nuo 1930-32 m. buvo brutaliai defliacinė ir tai parodė, kad buvo visiškai neatsižvelgta į aukštą bedarbystės lygį. O 1933 m. Hitlerio išrinkimas kancleriu nebūtų įmanomas be to meto vyraujančio socialinio ekonominio chaoso.

Nacių ekonominio atsigavimo programos buvo finansuojamos priemonėmis, kurios buvo išbandomos dar prieš Hitleriui užėmus kanclerio postą. Skirtumas buvo tas, kad po 1933 m. valdžia buvo pasiruošusi išleisti didžiulius kiekius trumpalaikio, suverenaus kredito. Tuo pačiu valdžia buvo pasiryžusi pilnai sumokėti skolas, kurias sukūrė šis kreditas. Trumpalaikio suverenaus kredito panaudojimas buvo svarbus tam, kad pakeistų vyraujantį nepasitikėjimo valstybės kreditu klimatą. Greitas trumpalaikių valdžios lakštų sumokėjimas jau po kelių mėnesių sukūrė visuomenės pasitikėjimą Vokietijos suvereniu kreditu šalyje.

Hitleris 1933 m. gegužės mėn. pasakė vokiečių pramonininkams, kad ekonominis atsigavimas reikalaus bendrų valdžios ir privataus sektoriaus veiksmų. Valdžia skatins privačias investicijas daugiausia per mokesčių lengvatas. Jis pareiškė pasiruošęs skirti stambų valstybės finansavimą tiktai greitkelių projektams, bet ne pramonei. Neverta laukti investicijų, jei vartotojai neturės pinigų arba bijos prarasti darbą ir todėl nepirks pagamintų prekių. Hitleriui buvo aišku, kad dirbantiesiems reikia padorių atlyginimų, kad jie taptų sveikais vartotojais. Taigi, ekonominio ciklo pradžia rėmėsi visišku užimtumu. Tam, kad neutralizuoti vokiečių paplitusią baimę atrodyti turtingesniais nei kaimynai, nacių propaganda psichologiškai ruošė vartotojus pirkti vis daugiau ir džiaugtis materialinėmis gėrybėmis.

1933 m. gegužės 31 d. Hitleris pabrėžė, kad reikia balansuoti Reicho biudžetą. Jis suprato, kad tektų sumažinti išlaidas socialinėms programoms, jei balansuos biudžetą. Hitleris ketino sumažinti mokesčius verslui, kad išaugtų privačios investicijos. Tam, kad išvengti socialinių programų apkarpymo, reikėtų stambios darbo vietų kūrimo programos be deficitinio finansavimo ir nenaudojant išteklių iš Reicho biudžeto. Hitleris griebėsi išankstinio finansavimo priemonių, platindamas Darbo kūrimo vekselius (Arbeitsbeschaffungswechseln). Tai klasikinis pavyzdys, kaip reikia spręsti fiskalines problemas, naudojant monetarines priemones. Reicho finansų ministerija išplatino šiuos Darbo kūrimo vekselius (DKV) dalyvaujančioms kredito institucijoms ir viešoms agentūroms (trijų mėnesių su galimybe atnaujinti penkiems metams). Rangovai ir tiekėjai, kuriems reikėjo pinigų dalyvauti darbo kūrimo projektuose, pasirašydavo čekius agentūroms, užsakančioms darbą arba atitinkamoms kredito institucijoms. Šios kredito institucijos priimdavo (tapo atsakingomis sumokėti) už čekius, kurie tapdavo vertybiniais popieriais ir galėdavo būti Reichsbanko (centrinio banko) rediskontuoti. Visas šis čekių pasirašymo, priėmimo ir DKV rediskontavimo procesas užtikrindavo reikalingus kiekius pinigų, sumokėti rangovams ir tiekėjams. Sėkminga jų prailginimo patirtis kas tris mėnesius greitai užtikrino vekselių patikimumą. Ekonomikai atsigaunant ir mokesčių įplaukoms didėjant, Reicho iždas kasmet išpirkdavo penktadalį šių vertybinių popierių nuo 1934 m. iki 1938 m. Tam, kad padengti šiuos vertybinius popierius, Reicho iždas pervesdavo kredito institucijoms atitinkamą kiekį mokesčių laidavimų (Steuergutscheine) arba kitokius užstatus. Reicho iždui išperkant DKV, mokesčių laidavimai būdavo sugrąžinami iždui. Hitleris padidino pinigų kiekį Vokietijos ekonomikoje sukurdamas specialias lėšas įdarbinimui.

Iš esmės J.P. Morgan (1837-1913) pasielgė panašiai per 1907 m. JAV bankų paniką. Jis privertė JAV bankus atsiskaityti tarpusavyje, naudojant jo išleistus laidojimo sertifikatus, o ne pinigus. J.P. Morgan tuo nelegaliai padidino pinigų kiekį be valdžios dalyvavimo. Viskas baigėsi tuo, kad jis perėmė žymiai didesnę finansinio sektoriaus dalį, už ką J.P. Morgan sumokėjo savo išleistais vertybiniais popieriais ir už ką JAV valdžia buvo jam dėkinga. Skirtumas tas, kad ekonominė nauda atiteko Morgan asmeniškai, o ne tautai, kaip tai buvo nacių Vokietijos atveju ir, kad buvo naudojamos asmeninės lėšos išgelbėti bankus, o ne bedarbius.

Nacių ekonomikos ekspertai suvokė, kad suverenaus kredito kūrimas darbo vietų gausinimui nekeltų infliacijos pavojaus. Tai būtų daug atsakingesnė politika nei konservatyvi doktrina, kuri reikalauja didinti mokesčius ir mažinti socialinę paramą, kad būtų subalansuoti valdžių biudžetai. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir toliau tą rekomenduoja idiotiška politika, kuri numato monetarinį susiveržimą ir socialinės paramos išmokų apkarpymą tam, kad balansuotų valdžių biudžetus ir tam, kad užsienio skolos būtų sumokėtos. Tokios rekomendacijos galioja šalims skolininkėms, bet ne JAV – didžiausiai pasaulio skolininkei, kuri naudojasi dolerio hegemonija kaip gelbėjimosi, arba tiksliau, vengimo priemone. Tiesa, kad DKV apsunkino Reicho biudžetą, bet taip pat sumažėjo Reicho išlaidos socialinei apsaugai ir kitoms mokesčių dotacijoms dėl pilno užimtumo atsigavimo. Pajamų perteklius, atsiradęs dėl pilno užimtumo politikos, leido Reichui toliau mažinti valstybės skolą ir mokesčius.

Vokietijoje vyravo unikalūs teisiniai, politiniai ir instituciniai Reichsbanko apribojimai, kurie praktiškai privertė valdžią imtis DKV priemone, kad vėl būtų įdarbinti 6 milijonai vokiečių bedarbiai. Bet DKV principas galiotų ir JAV, ir Kinijai arba bet kokiai kitai šaliai, kur vyrauja nepriimtinai aukštas bedarbystės lygis. Deja, ši sveiko proto politika yra beveik visur tvirtai atmetama egzotiškų infliacijos teorijų šalininkų. Tikroji priežastis yra banko sektoriaus pageidavimas traktuoti aukštą bedarbystės lygį kaip ekonomikos išorės veiksnį, kas leidžia korporacijoms uždirbti pelną iš aukštos bedarbystės ir mažų algų. Aukštos bedarbystės pelnas lieka privačiose rankose. O aukštos bedarbystės kaštai yra socializuoti valdžios išlaidų pavidalu.

1933 m. Hitleris siekė užtikrinti Vokietijos verslo vadovus, kad nacių valdžia yra suderinama su laisvos rinkos sistema, nes jam reikėjo pramonininkų paramos. Jis galėjo nusipirkti tą paramą, neleidžiant algoms per daug kilti per atsigavimą. Bet jei jis būtų ryžtingai apribojęs kainas ir pelnus, nuo jo atsisuktų verslo bendruomenė, ir ekonomikos atsigavimas sulėtėtų. Hitleris bandė sugrąžinti pelningumą vokiečių verslui, sumažinant vienetų išlaidas per padidintas gamybos ir pardavimų apimtis. Jis neleido įsivyrauti visuotiniam kainų augimui (Mengenkonjunktur, nicht Preiskonjunktur – gamybos bumas, o ne kainų bumas). Įvykdymo algos (Leistungslohn – mokėjimas pagal kainos/tempo pagrindą) padidino darbo našumą, o tai sumažino kainas ir padidino pelną. Valdžia kažkiek leido kainoms kilti, kad suderintų kainų santykius tarp žemės ūkio ir pramonės gaminių ir tarp prekių, kurių paklausa buvo lanksti arba nelanksti. Taip pat buvo siekiama vengti kainų karų ir dempingo atvejų. Šie gamybos bumo, o ne kainų bumo principai galėtų būti panaudoti kovojant prieš infliaciją daugelyje ekonomikų bendrai ir Kinijoje konkrečiai.

Hitleris išlaisvino vokiečių ūkininkus nuo jų sunkių skolų, organizuojant atsigavimo programas ir dotuojant žemės ūkio produktų kainas. Stabilios kaimo pajamos atsirado tarpininkų institucijų sąskaita. Bet Hitleriui pavyko išlaikyti populiarumą, garantuojant vartotojų pakankamą pragyvenimo lygį.
Jei nacių Vokietija būtų priklausiusi Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), šis pasirinkimas nebūtų jai įmanomas. Hitleris siekė išlaikyti kainų stabilumą tiktai tose sferose, kurios buvo kritiškai svarbios nacionalinei ekonomikai ir galutiniam ginklavimosi tikslui. Vokietija neturėjo bendros kainų politikos iki 1936 m. Keturių metų plano, kuris sukoncentravo karo pramonės ekonominį autoritetą Hermann Goering rankose.

Verslo vadybininkai paprastai priima investicijų ir įdarbinimo sprendimus pagal numatytus naujų užsakymų srautus. Skirtumas tarp Vokietijos ekonomikos atsigavimo valdant Hitleriui ir JAV ekonomikos stagnacijos valdant Roosevelt buvo netikrumo lygis dėl naujų prekių užsakymo. Hitleris aiškiai pareiškė, kad po 1936 m. prasidėjusios ginklavimosi programos išliks intensyvi paklausa stambiems pramonės gaminiams be eksporto poreikio. Todėl vokiečių pramonė galėjo drąsiai planuoti ekspansiją. Roosevelt negalėjo suteikti tokio „užtikrinimo“ savo pramonininkams ir buvo priverstas remtis netvirtais rinkos veiksniais iki japonų atakos prieš Pearl Harbor Havajuose.

Algio Avižienio vertimas.