Žymės Posts tagged with "Nacionalsocializmas"

Nacionalsocializmas

0 1088

Pradėkime klausimu apie medijas. 2005 m. gegužės mėnesį Prancūzijoje vykusio referendumo dėl Europos Konstitucijos metu didžioji dauguma visuomenės informavimo priemonių pritarė balsavimui už Konstituciją, tuo tarpu 55 proc. rinkėjų balsavo prieš. Vadinasi, manipuliuoti žiniasklaida galima tik iki tam tikros ribos? Ar toks rinkėjų balsavimas neatspindėjo tuo pačiu metu nepasitenkinimo jomis?

Bendra mūsų su Edvardu Hermanu parašyta knyga apie manipuliavimą informacija nepalietė jos pasekmių publikai klausimo. Tai sunki tema. Keletas atliktų tyrimų byloja apie didesnę įtaką manipuliuojant informacija labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui. Didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui.

 

     Kaip pavyzdį paimkime karo su Iranu galimybę: 75 proc. amerikiečių mano, kad JAV turėtų liautis grasinusi Iranui ir ieškoti politinio susitarimo diplomatiniu būdu. Vakarų pasaulio viešosios nuomonės tyrimo institutų atliktos apklausos nurodo bendrą tiek Irano, tiek JAV visuomenės viešosios nuomonės sutapimą kai kuriais su atomine grėsme susijusiais klausimais – absoliuti abejų šalių piliečių dauguma pritaria tam, kad nuo Izraelio iki Irano besidriekiančioje teritorijoje neliktų atominių ginklų, įskaitant ir JAV kariuomenės, esančios Artimųjų Rytų regione, turimus atominius užtaisus. Tuo tarpu norint tai sužinoti iš visuomenės informavimo priemonių tenka apsišarvuoti kantrybe.
     Žinoma, nė viena abiejų šalių politinė partija nesiūlo tokio problemos sprendimo būdo. Jei Iranas ir JAV būtų tikros demokratinės valstybės, kuriose visuomenės dauguma veiktų viešąją šalies politiką, dabartinis nesutarimas dėl atominio klausimo jau būtų išspręstas. Yra ir kitų pavyzdžių. Dauguma amerikiečių norėtų, kad būtų sumažintos gynybos biudžeto išlaidos ir palankiai vertintų tai kad didesnė biudžeto dalis būtų skirta socialinei rūpybai, Jungtinių Tautų ir tarptautinėms humanitarinėms programoms. Galiausiai, dauguma amerikiečių pageidautų kad būtų panaikintos prezidento G. Busho sprendimu suteiktos lengvatos turtingiausiems mokesčių mokėtojams.
     Visais minėtais klausimais Vašingtono politika vykdoma priešingai, nei to pageidauja visuomenės nuomonė. Ir vėlgi apklausos, kurios į dienos šviesą iškeltų visuomenės nepritarimą vyriausybės vykdomai politikai, žiniasklaidoje pasirodo retai. Tokiu būdu piliečiai ne tik nustumiami nuo politinių sprendimų priėmimo, bet ir negali būti informuojami apie tikrą viešosios nuomonės padėtį.
     Kiekvieną kartą, kai garsaus žurnalisto ar žinių vedėjo klausiama apie patirtus cenzūravimo atvejus ar „spaudimą iš viršaus“, išgirstamas atsakymas, kad žurnalistas yra visiškai laisvas ir gali reikšti subjektyvią nuomonę. Kaip demokratinėje visuomenėje kontroliuojamas mąstymas, idėjos? Kaip tai vyksta diktatūrų valdomose šalyse, mes jau žinome…
     Kai pradedama abejoti žurnalistų nešališkumu, jie atsako: „Nepatyriau jokio spaudimo, rašau tai, ką noriu“. Tai tiesa. Tačiau, jei tie patys žurnalistai išeities tašku pasirinktų priešingą vyraujančiom mąstymo normoms poziciją, jų straipsniai nebūtų publikuojami pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Be jokios abejonės, susiduriame ir su išimtiniais atvejais. Kartais ir mano straipsniai išspausdinami JAV, kuri jokiu būdu nėra totalitarinė valstybė. Apskritai, joks žurnalistas negali tikėtis vieną dieną tapti garsiu apžvalgininku, jei jo publikuojamos tiesos neatitiks tam tikrų minimalių reikalavimų.
     Beje, čia galime įžvelgti skirtumą tarp propagandos totalitaristinėse valstybėse ir demokratinėse visuomenėse. Apibendrinant galima teigti, jog totalitarinio režimo valdomose šalyse vyriausybė turi veiksmų planą ir visiems tenka prie jo taikytis. Demokratinėse visuomenėse „veiksmų planas“ niekada nepristatomas tiesiogiai, – apie jį kalbama užuominomis. Tad čia taikomas „smegenų plovimo laisvės sąlygomis“ principas. Ir net aistringiausi debatai didžiosiose visuomenės informavimo priemonėse paklūsta nematomoms, iš anksto priimtoms taisyklėms, kurių dėka kai kurios priešingos nuomonės net nepatenka į diskusijų žaidimo aikštelę.
     Demokratinėje visuomenėje kontrolės sistema yra labai veiksminga. Ji pateikiama subtiliai ir mažomis dozėmis, „aukščiau“ apibrėžtos teorinės gairės virsta oru, kuriuo kvėpuojama. Mes galime to nepastebėti ir net nepajusti visai šalia mūsų vykstančių lemtingų visuomenei debatų. Apibendrinant, tokia kontrolės sistema veiksmingumu pralenkia totalitarinį režimą.
     Prisiminkime Vokietiją 1930-aisiais. Niekas nenori pripažinti, kad tuo metu ši šalis buvo labiausiai išsivysčiusi Europoje, pasiekusi aukštumas meno, technikos, mokslo, filosofijos srityse. Netrukus per labai trumpą laiko tarpą įvyko staigus posūkis, ir Vokietija tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
     To buvo siekiama subtiliai skleidžiant baimę: bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, trumpai tariant, – visų tų kurie, nacių manymu, kėlė grėsmę europietiškos civilizacijos šerdžiai, arba „tiesioginiams graikų civilizacijos paveldėtojams“. Bent jau taip rašė filosofas Martinas Heideggeris 1935 m. Beje, didžioji Vokietijos žiniasklaidos dalis, užtvindžiusi visuomenę tokio pobūdžio teiginiais, panaudojo marketingo strategiją, ištobulintą… amerikiečių reklamos kūrėjų.
     Nepamirškime, kokiomis sąlygomis įsigali ideologijos: vien prievartos neužtenka – reikalingas pateisinimas. Taigi, kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, sutuoktinis arba darbdavys – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia uzurpuojama, „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais.
     Net jei nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, jos priemonės ištobulėjo. Nors ir paradoksalu, bet tai ypač akivaizdu laisviausiose pasaulio šalyse: Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, – viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda.
     Abi šalys taip pažengė demokratinių teisių srityje (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.), kad, norint pažaboti laisvės troškimą, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, palyginti su totalitarizmu? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.
     Žodžio laisvė JAV yra ginama taip kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. Istoriškai tai nesenas reiškinys. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas laisvam žodžiui užtikrinti skyrė išskirtinį dėmesį, ir tai, mano nuomone, buvo šio, jau XVIII amžiuje suformuoto Apšvietos vertybių principo išraiška. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Pavyzdžiui, jeigu aš dalyvaučiau apiplėšiant kokią nors parduotuvę ir sušukčiau savo bendrui, laikančiam ginklą „šauk!“, šis mano pareiškimas nebūtų ginamas Konstitucijos. Visais kitais atvejais reikėtų ypač svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausiasis Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kukluksklano narių naudai.
     Tuo tarpu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir, regis, likusiose Europos šalyse žodžio laisvė yra apibrėžiama kartu ją apribojant. Aš manau, kad esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra istorinė tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Teigiamas atsakymas mus sugrąžintų į Stalino laikus.
     Prancūzų intelektualai sunkiai taikosi su šiuo požiūriu, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti išimtis. Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, staiga sugalvojantį ir skelbiantį, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie.
     Pridursiu, kad apmaudu ir net pikta diskutuoti šiais klausimais, praėjus dviem šimtmečiams po Voltaire’o, kuriam, kaip žinome, priklauso šie žodžiai: „Aš ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet pats paaukosiu gyvybę tam, kad galėtumėte ginti savąsias“. Iš tikro liūdnai atrodo siekis apginti Holokausto aukų atminimą naudojantis jų budelių doktrina.
     Vienoje savo knygų komentavote Miltono Friedmano žodžius: „Pelno ieškojimas yra demokratijos esmė“…
     Tiesą pasakius, šie dalykai tokie skirtingi, kad beveik nėra ką komentuoti… Žmonės patys turi priimti politinius ir su savo gyvenimu susijusius sprendimus, tai yra demokratijos tikslas. Tuo tarpu pelno ieškojimas yra mūsų visuomenės liga, kuri sąmoningai palaikoma tam tikrų struktūrų. Etiškoje, sveikoje visuomenėje rūpestis dėl pelno būtų šalutinis reiškinys.
     Jūs esate laikomas anarchistu arba libertariniu socialistu. Koks vaidmuo Jūsų įsivaizduojamoje demokratinėje santvarkoje tektų valstybei?
     Mes gyvename realiame, ne vaizduotės, pasaulyje. Jame egzistuoja tironiškos institucijos – didžiosios įmonės. Bent jau jos panašiausios į totalitarines institucijas. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis žmonių būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą.
     Kai demokratija išaugs tiek, kad piliečiai kontroliuos produkcijos ir mainų priemones, galės aktyviai dalyvauti ir priimti sprendimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų gyvenimo aplinka bei sąlygos, tuomet valstybė galės palaipsniui išnykti. Ją pakeistų savanorių draugijos darbovietėse arba gyvenamosiose vietose.
     Jūs kalbate apie sovietus?
     Taip, tokie buvo sovietai. Tačiau pirmas dalykas, kurį sunaikino Trockis ir Leninas, atėję į valdžią, ir buvo sovietai – darbininkų tarybos ir visos demokratinės institucijos. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo didžiausi XX amžiaus socializmo priešai. Būdami tikrais marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi Rusijos visuomenė negalėjo iš karto perimti socializmo idėjų. Prieš tai ji turėjo prievarta įgyvendinti industrializaciją.
     Kai 1989 metais komunizmo sistema subyrėjo, aš galvojau, kad paradoksaliai tai reiškė socializmo laimėjimą, nes, mano supratimu, socializmas apima bent minimaliai demokratinę gamybos, mainų ir kitų žmogiškosios egzistencijos dimensijų kontrolę.
     Tačiau dvi pagrindinės propagandos sutartinai skelbė, kad tironiška Lenino ir Trockio sukurta politinė sistema, Stalino paversta į politinį išsigimimą, ir buvo „socializmas“. Politiniai Vakarų pasaulio lyderiai galėjo tik džiaugtis tokiu skandalingu ir absurdišku šio termino pavartojimu, kuris jiems leido dešimtmečiais šmeižti tikrąjį socializmą.
     Kitoje barikadų pusėje sovietinė propaganda taip pat entuziastingai piktnaudžiavo žmonių simpatijomis ir įsipareigojimais kuriuos sukėlė autentiški socialistiniai idealai.
     Betgi iki šiol neišgyveno nė viena pagal anarchistinius principus suformuota savivaldos forma…
     Anarchistiniai principai ar koks nors anarchizmo katekizmas, kuriam reikėtų prisiekti, neegzistuoja. Anarchizmas, bent jau toks, kokį aš suprantu, yra gyvenimo būdas ir idėjinis sąjūdis, siekiantis identifikuoti valdžios bei dominavimo struktūras. Jas identifikavus, prašyti pateisinti jų egzistavimą, o nepavykus tai padaryti (dažniausiai taip ir būna) – mėginti jas pranokti.
     Anarchizmas, libertarinės idėjos toli gražu neišnyko, priešingai, anarchizmas laikosi kuo puikiausiai, ir jį galima rasti daugelio teigiamų pasikeitimų ištakose.
     Iš prancūzų kalbos vertė Aurimas Dunauskas 

 

0 1658
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

0 881

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 1421

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1467

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

0 1974

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 3167

1939 metais startavo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo Amerikos FRS ir Anglijos Bankas.

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas – vokiečių valiutos kolapsas, „Didžioji infliacija“. 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo „Ruro krizę“ – prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Būtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė „Dresdner Bank“ atstovo Hjalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Dauesas – planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios „pagalbos“ pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa H. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau – po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos „Duglas“ ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“ su toliau sekančiu perėjimo prie „naujosios pasaulio tvarkos“, jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.

2 5000

Vertė Algis Avižienis.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais.

 

Bandydamos susidoroti su Didžiosios depresijos masiniu nedarbu ir ekonominiu sąstingiu, tiek JAV, tiek Vokietijos vyriausybės pradėjo naujoviškas bei ambicingas programas. Nors Prezidento Franklin Roosevelt „Naujasis kursas“ tik šiek tiek pagerino padėtį JAV, Trečiojo Reicho žymiai daugiau koncentruota ir visapusiška politika pasiekė itin efektyvių rezultatų. Per tris metus nedarbas buvo pašalintas, o Vokietijos ekonomika suklestėjo. Roosevelt pasiekimai sprendžiant Depresijos iššūkius yra gana gerai žinomi, tačiau Hitlerio įspūdingi laimėjimai nėra plačiai suvokiami arba įvertinti.

 
Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio mėn. 30 d. Po kelių savaičių, kovo mėn. 4 d., Franklin Roosevelt pradėjo savo prezidentavimą. Abu vyrai per ateinančius dvylika metų išliko savo šalių vyriausiais vykdytojais iki 1945 m. balandžio mėn., prieš pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. 1933 metų pradžioje abiejose šalyse pramoninė gamyba buvo nusmukusi per pusę nuo 1929 m. lygio. Abu vadai greitai pradėjo drąsias, naujas iniciatyvas, kad būtų pažabota baisi ekonominė krizė, visų pirma masinio nedarbo rykštė. Galima pastebėti stulbinančių panašumų abiejų vyriausybių užmojuose, bet rezultatai labai skyrėsi.

 
Vienas iš įtakingiausių ir plačiai skaitomų 20-tojo amžiaus Amerikos ekonomistų buvo John Kenneth Galbraith. Jis buvo kelių prezidentų patarėjas, ir kurį laiką tarnavo JAV ambasadoriumi Indijoje. Taip pat parašė keliasdešimt knygų ir daugelį metų dėstė ekonomiką Harvardo universitete. Rašydamas apie Vokietijos pasiekimus, Galbraith pažymėjo: „Nedarbo pašalinimas Vokietijoje Didžiosios depresijos metu be infliacijos – kai iš pradžių buvo apsiribota vien būtiniausia civiline veikla – tai buvo įžymus pasiekimas. Jis retai kada pripažintas ir retai aptarinėjamas.“

 
Pasak Galbraith, Hitlerio režimo ekonominė politika rėmėsi „stambiu skolinimusi viešoms išlaidoms. Iš pradžių lėšos buvo skiriamos daugiausiai civiliniams darbams – geležinkeliams, kanalams ir greitkeliams. Tai buvo žymiai efektyvesnis nedarbo sumažinimas nei bet kurioje kitoje pramonės šalyje. Jau 1935 m. gale Vokietijoje nedarbas baigėsi. 1936 m. aukštos pajamos kėlė kainas arba atsirado galimybės jas kelti. 1930-ųjų pabaigoje Vokietijoje vyravo visiškas užimtumas ir stabilios kainos. Pramonės pasaulyje tai buvo absoliučiai unikalus pasiekimas.“

 

Galbraith pastebėjo, kad „Hitleris numatė, kaip vystysis moderni ekonominė politika, suvokdamas, kad greitas nedarbo panaikinimas yra įmanomas tiktai, kai kartu yra įvedama algų bei kainų kontrolė. Nėra nuostabu, kad tauta, kurią taip stipriai spaudė ekonominė baimė, taip teigiamai įvertino Hitlerį, kaip ir amerikiečiai teigiamai įvertino Roosevelt.
Galbraith rašė, kad kitos šalys nesugebėjo suvokti arba mokytis iš Vokietijos patirties: „Vokiečių patirtis buvo pamokanti, bet neįtikinanti. Anglijos ir Amerikos konservatoriai, susipažinę su nacių finansinėmis erezijomis – jų skolinimosi ir išlaidų politika – visi kaip vienas pranašavo žlugimą… O Amerikos liberalai ir Britanijos socialistai, susipažinę su Nacių priespauda, profsąjungų naikinimu, rudmarškiniais, juodmarškiniais, koncentracijos stovyklomis, klykiančia retorika, nusprendė ignoruoti nacių ekonominius pasiekimus. Nieko gero nepasieks Hitleris, jie manė, net ir visiško užimtumo.

 
Dvi dienas po savo paskyrimo Kancleriu, Hitleris pasakė kalbą tautai per radiją. Nors buvo aišku, kad jis ir kiti jo judėjimo vadai ketino reorganizuoti šalies socialinį, politinį, kultūrinį bei švietimo gyvenimą pagal Nacionalsocialistinius dėsnius, visi suprato, kad vyraujant masiniam nedarbui (šeši milijonai be darbo) ir ekonominiam sąstingiui, didžiausias to momento uždavinys buvo tautos ekonominio gyvenimo atstatymas, kitaip sakant, kova prieš nedarbą ir būtinybė kurti produktyvias darbo vietas.

 
„Baisu pažvelgti į mūsų žmonių vargus ir kančias!“ – Hitleris pasakė savo inauguracinėje kalboje. Šalia išalkusių milijonai pramonės darbininkų dar egzistuoja ir visos vidurinės klasės ir amatininkų nuskurdimas. Jei šis griuvimas taip pat pribaigs Vokietijos ūkininkus, tai susidursime su neįsivaizduojamos apimties katastrofa. Nes tokiu atveju mus užtiktų ne tik tautos žlugimas, bet ir dviejų tūkstančių metų paveldo griūtis…“ Hitleris pareiškė, kad naujoji valdžia „įvykdys šalies ekonomikos reorganizaciją remdamasi dvejų atskirų, keturių metų planais. Vokietijos ūkininkas bus išgelbėtas tam, kad būtų išsaugotas tautos maisto tiekimas, o tai reiškia ir jos gyvavimo pagrindas. Vokietijos darbininką apginsime nuo žlugimo, įvesdami koordinuotą ir visapusišką ataką prieš nedarbą.“

 
„Per keturis metus ryžtingai nugalėsime nedarbą,“ – prisiekė jis. „Marksistinėms partijoms ir jų sąjungininkėms buvo suteikti 14 metų, kad jos parodytų, ką sugeba padaryti. Rezultatas – griuvėsių krūva. O dabar, Vokietijos žmonės, duokite mums keturis metus ir tada priimkite nuosprendį mums!”

 
Atmesdamas miglotus ir nepraktiškus kai kurių jo partijos radikalų požiūrius, Hitleris kreipėsi į visuomenei žinomus patyrusius ir kompetentingus vyrus. Žinomiausias iš jų buvo Hjalmar Schacht, garsus bankininkas ir finansininkas, kuris savo veikla pasižymėjo privačiame versle ir valstybinėje tarnyboje. Nors Schacht aiškiai nebuvo nacionalsocialistas, Hitleris jį paskyrė Vokietijos centrinio banko, Reichsbanko, prezidentu, o vėliau ir Ekonomikos ministru.
Kaip rašė Prof. John Garraty, žinomas Amerikos istorikas, Hitleris ir jo naujoji vyriausybė „… tuojau pat pradėjo totalinį puolimą prieš nedarbą… Jie skatino privačią pramonę, įvesdami dotacijas ir mokesčių lengvatas, stimuliavo vartotojų pirkinius, suteikdami paskolas jaunavedžiams ir nėrėsi į masinę viešųjų darbų programą, kuri šaliai padovanojo greitkelių sistemą bei socialinio būsto, geležinkelių ir navigacijos projektus.“

 
Režimo naujieji vadai sugebėjo įtikinti anksčiau skeptiškai ir net priešiškai nusiteikusius vokiečius, kad jie dirbs nuoširdžiai, ryžtingai ir sumaniai. Tai skatino pasitikėjimą, kuris padrąsino verslininkus samdyti naujus darbuotojus ir investuoti, o vartotojus išleisti daugiau lėšų, žvelgiant į ateitį.

 
Taip, kaip buvo pažadėta, Hitleris ir jo nacionalsocialistinė valdžia panaikino nedarbą per keturis metus. Neturinčių darbo skaičius buvo sumažintas nuo šešių milijonų 1933 m. pradžioje iki vieno milijono 1936 m. Nedarbo nuošimtis taip greitai buvo sumažintas, kad jau 1937-38 m. šalyje vyravo darbo jėgos trūkumas.

 
Didžiajai masei vokiečių algos ir darbo sąlygos nuolat gerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. bruto realios savaitės darbo pajamos padidėjo 21 procentais. Atsižvelgus į mokesčių atskaičiavimus ir pragyvenimo lygio pokyčius, realus savaitinis darbo pajamų padidėjimas siekė 14 procentų. Tuo pačiu metu nuomos kainos liko stabilios, o šildymo ir apšvietimo išlaidos santykinai sumažėjo. Kai kurių vartojimo prekių kainos nukrito, pavyzdžiui, elektrinių prietaisų, laikrodžių, ir maisto produktų. „Vartojimo prekių kainos vidutiniškai kasmet kilo tiktai 1,2 procentais nuo 1933 m. iki 1939 m.,“ – pažymėjo Anglijos istorikas Niall Ferguson. „Tai reiškia, kad Vokietijos darbininkai geriau gyveno ne tik nominaliai, bet ir realiai: nuo 1933 m. iki 1938 m., savaitinės darbo pajamos (atskaičiavus mokesčius) išaugo 22 procentais, o pragyvenimo lygis padidėjo tiktai 7 procentais.“ Net ir po to, kai karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėn., darbininkų pajamos toliau augo. Iki 1943 m. vidutiniškos valandinės pajamos padidėjo 25 procentais, o savaitinės pajamos išaugo iki 41 procentų.

 
„Normali“ darbo diena daugumai vokiečių tęsėsi aštuonias valandas. Viršvalandžių darbas buvo dosniai atlyginamas. Didėjant algoms, plėtėsi socialinės išmokos natūra, sukurtos geresnės darbo, sveikatos ir saugumo sąlygos. Fabrikuose įsikūrusioms valgykloms buvo skirtos dotacijos šiltam maistui, prie fabrikų buvo įrengti sporto aikštynai, parkai. Buvo dotuojami apsilankymai teatruose, koncertuose, parodose, bei remiamos sporto, iškylavimo, šokių grupės. Parama buvo skiriama suaugusiųjų kursams ir masiniam turizmui. Jau ir anksčiau plačiai išvystyta socialinė rūpyba buvo dar labiau išplėsta.

 
Hitleris norėjo, kad vokiečiai turėtų „kiek įmanoma aukštesnį pragyvenimo lygį.“ Jis tarė interviu su Amerikos žurnalistu 1934 m. pradžioje: „Mano nuomone, amerikiečiai teisingai mano, kad nereikia visus sulyginti, o reikia išsaugoti kopėčių principą. Tačiau, kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė kopti tomis kopėčiomis.“ Remiantis šiuo požiūriu, Hitlerio valdžia skatino socialinį mobilumą, galimybes tobulėti profesionaliai. Kaip rašė Prof. Garraty, „Neginčijama, kad naciai skatino darbininkų klasės socialinį bei ekonominį mobilumą.“ Norėdama skatinti naujus įgūdžius, valdžia žymai išplėtė suaugusiųjų profesinio mokymo programas ir dosniai skatino efektyvių darbuotojų profesinį tobulėjimą.

 
Istorikas John Garraty rašė, kad „Nacionalsocialistinė ideologija ir pats Hitleris buvo linkę proteguoti eilinį vokietį, o ne kokią nors elitinę grupę. Darbininkams buvo skiriama garbingą vietą sistemoje.“ Režimas suteikė apčiuopiamas socialines išmokas natūra: dotuojamą būstą, pigias ekskursijas, sporto programas ir malonesnes fabrikų darbo sąlygas.

 

Istorikas Joachim Fest rašė savo detalioje ir kritiškoje Hitlerio biografijoje: „Režimas teigė, jog jis nepripažįsta vienos klasės dominavimo virš visų kitų klasių. Jis buvo neutralus klasių atžvilgiu…“

 
Kai kurie rodikliai parodo kaip gyvenimo lygis pagerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. (per paskutinius taikos metus), maisto suvartojimas padidėjo šeštadaliu, rūbų ir tekstilės apyvarta išaugo daugiau nei ketvirtadaliu, baldų ir buitinių prekių – 50 procentų. Taikos metu vyno suvartojimas pakilo 50 procentų, o šampano suvartojimas padidėjo penkis kartus. Turizmo apimtys padidėjo du kartus ir automobilių nuosavybė išaugo tris kartus. Vokietijos automobilių gamyba, kuri apėmė ir JAV firmų „Ford“ ir „General Motors“ (Opel) gaminius, padvigubėjo, o Vokietijos automobilių eksportas išsiplėtė aštuonis kartus. Civilinių lėktuvų skrydžių apimtis padidėjo tris kartus nuo 1933 m. iki 1937 m.

 
Vokietijos verslas atsigavo ir klestėjo. Per pirmus keturis nacionalsocialistų valdymo metus, stambių korporacijų grynas pelnas išaugo keturis kartus, o vadybininkų ir įmonininkų pajamos padidėjo beveik 50 procentų. Istorikas Niall Ferguson pastebėjo, kad tarp 1933 m. ir 1938 m., Vokietijos „BVP augo vidutiniškai net 11 procentų kasmet, tuo tarpu, kai infliacija tik nežymiai kilo. Žydų kilmės istorikas Richard Grunberger rašydamas savo detaliame veikale „Dvylikametis Reichas“, pažymėjo, kad „… nuo 1939 m. iki 1942 m. Vokietijos pramonė išsiplėtė tiek, kiek ji išaugo per visus ankstesnius 50 metų.“

 
Nors vokiečių firmos klestėjo, jų pelnas buvo kontroliuojamas ir pagal įstatymus negalėjo viršyti kuklias ribas. Pradedant 1934 m., vokiečių korporacijų akcininkų dividendai negalėjo viršyti šešis procentus kasmet. Nepaskirstytas pelnas buvo investuojamas į Reicho valdžios vertybinius popierius, kurių metinės palūkanos siekė šešis procentus, o po 1935 m. keturis su puse procento. Ši politika, savaime suprantama, skatino korporacijų reinvesticijas ir savifinansavimą. Tai sumažino skolinimą iš bankų ir tuo pačiu komercinio kapitalo įtaką.

 
Korporacijų mokesčiai pastoviai didėjo nuo 20 procentų (1934 m.) iki 25 procentų (1936 m.) ir pasiekė 40 procentų lygį 1939-40 m. Vokiečių kompanijų direktoriai galėjo dalinti premijas vadybininkams, bet tiktai tuo atveju jei dividendų lygis buvo proporcingas pelnui. Atitinkami dividendai buvo skiriami ir kitiems darbuotojams.

 
Nuo 1934 m. iki 1938 m. Vokietijos verslininkų apmokestinamos bruto pajamos padidėjo 148 proc, o bendras sumokėtų mokesčių srautas išaugo 232 procentais. Mokesčių mokėtojų, kurie priklausė daugiausiai uždirbančiųjų kategorijai (daugiau nei 100 000 markių kasmet), skaičius pakilo 445 procentais. Tuo tarpu, skaičius mokesčių mokėtojų, priklausančių žemiausiai kategorijai (mažiau nei 1 500 markių kasmet), padidėjo tiktai penkiais procentais.

 
Nacionalsocialistų Vokietijoje apmokestinimas buvo smarkiai „progresyvus,“ t.y., tie kurie turėjo aukštesnes pajamas, mokėjo proporcingai daugiau nei tie, kurie priklausė žemesnėms pajamų kategorijoms. Nuo 1934 m. iki 1938 m. apmokestinimo lygis pajamoms viršijančioms 100 000 markių išaugo nuo 37,4 procentų iki 38,2 procentų. 1938 m. vokiečiai, priklausantys žemiausioms apmokestinimo kategorijoms, sudarė 49 procentus gyventojų ir uždirbo 14 procentų šalies pajamų, bet mokėjo tiktai 4,7 procentus visų mokesčių naštos. Tie, kurie priklausė aukščiausiai kategorijai, sudarė tiktai vieną procentą visų gyventojų ir uždirbdavo 21 procentą visų pajamų, o sumokėdavo 45 procentus visos mokesčių naštos…

 
Vokietijos nusikalstamumo lygis krito per šį laikotarpį. Ypač sumažėjo nužudymų, vagysčių, sukčiavimų. Istorikas Richard Grunnberger pabrėžė šiuo laikotarpiu pagerėjusią vokiečių psichologinę/emocinę būseną. Beveik nėra abejonės, – jis rašė, „kad valdžios paėmimas sąlygojo bendrą emocinės sveikatos pagerėjimą; tai įvyko ne tik dėl ekonominio atsigavimo, bet ir dėl vokiečių savęs sutapatinimo su nacionaliniais tikslais.“

 
Austrijos gyvenimo sąlygos irgi pakilo po to, kai ji prisijungė prie Vokietijos Reicho 1938 m. kovo mėn. Tuoj po Anschluss (prisijungimo), pareigūnai greitai ėmėsi priemonių socialiniam skurdui ir ekonominiam nuosmukiui sumažinti. Investicijos, pramoninė gamyba, namų statybos, vartotojų išlaidos, turizmas ir gyvenimo lygis greitai kilo. Nuo birželio iki gruodžio 1938 m. Austrijos pramonės darbuotojų savaitinės pajamos padidėjo devyniais procentais. Nacionalsocialistų režimo sėkmė pažabojant nedarbą Austrijoje buvo tokia staigi, kad amerikiečių istorikas Evan Burr Bukey pavadino tai „vieną iš nuostabiausių ekonominių pasiekimų modernioje istorijoje.“ Nedarbo procentas Austrijoje nukrito nuo 21,7 procentų 1937 m. iki 3,2 procentų 1939 m. Austrijos BVP pakilo 12,8 proc. 1938 m. ir iki įspūdingo 13,3 proc. lygio 1939 m.

 
Svarbus nacionalinio pasitikėjimo rodiklis yra staigus gimstamumo padidėjimas. Praėjus metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, Vokietijos gimstamumo rodiklis pakilo 22 procentais, ir toliau kilo iki 1938 m. viršūnės. Gimstamumo rodiklis išliko aukštas net ir 1944 m. (pralaimėto karo pabaigoje). Pasak istoriko John Lukacs, šis gimstamumo šuolis atspindėjo vokiečių „optimizmą ir pasitikėjimą“ Hitlerio valdymo metais. „Jei 1932 m. vokiečių šeimoje gimė du vaikai, tai po keturių metų gimdavo trečias…“. 1938 m. ir 1939 m. Vokietijoje buvo užregistruotas aukščiausias naujųjų santuokų procentas visoje Europoje, viršijantis net ir Rytų Europos tautų naujųjų santuokų aukštus lygius.

 
Kalbėdamas Reichstage (Vokietijos parlamente) 1937 m. pradžioje, Hitleris paaiškino kokiais principais jo politika rėmėsi ir kas buvo pasiekta per keturis metus. „…Tie, kurie kalba apie „demokratijas“ ir „diktatūras“, paprasčiausiai nesupranta, kad šioje šalyje buvo įvykdyta revoliucija, kurios rezultatus reikia traktuoti kaip demokratiškus aukščiausia šio žodžio prasme, jei demokratija iš viso turi kokios nors reikšmės. Nacionalsocialistų revoliucija nebandė paversti privilegijuotą klasę į klasę, kuri neturės jokių teisių ateityje. Jos tikslas buvo duoti lygias teises tiems, kurie neturėjo jokių teisių. Mūsų tikslas buvo duoti visiems Vokietijos žmonėms galimybę tapti aktyviais ne tik ekonominėje srityje, bet ir politikoje. Mes pasiekėme tai organizacinėmis priemonėmis. Per paskutinius keturis metus mes padidinome Vokietijos gamybą iki nepaprastai aukšto lygio. Ir šis gamybos pakilimas atnešė naudą visiems vokiečiams.“

 
Ar galima pritaikyti Hitlerio ekonominę politiką JAV? Ši politika tikriausiai geriausiai tiktų tokioms šalims kaip Švedija, Danija ir Olandija, kurios turi išsilavinusius, disciplinuotus ir etniškai homogeniškus gyventojus, bei aukštą visuomeniškumo ir pasitikėjimo lygį. Hitlerio ekonominę politiką sunkiau būtų įgyvendinti JAV ir kitose visuomenėse, kuriose vyrauja individualizmo ir liberalizmo tradicijos. Tokiose šalyse visuomeninė dvasia yra atitinkamai silpnesnė.

 
„Nesvarbu ką žmogus galvotų apie Hitlerio metodus,“ rašė Lloyd George (buvęs Anglijos premjeras) — „o jo metodai tikrai nėra tokie, kuriuos naudoja parlamentinė šalis — nėra abejonės, kad jam nuostabiai pavyko transformuoti tautos dvasią, žmonių požiūrį į kitus piliečius ir jų socialinį bei ekonominį požiūrį. Tai ne ta Vokietija, kurią pažinojome po karo – palūžusią, nusiminusią ir nusilenkusią, nerimaujančią ir bejėgę. Ji dabar kupina vilties ir pasitikėjimo. Ji pasiryžusi tvarkyti savo gyvenimą nepaisydama jokios įtakos iš užsienio.“

 
Sebastian Haffner, įtakingas vokiečių žurnalistas ir istorikas, kuris ir buvo aršus Trečiojo Reicho kritikas, aprašė Hitlerio gyvenimą bei paveldą gyvai aptarinėjamoje savo knygoje. Nors jis labai neigiamai apibūdina šį vokiečių vadą savo „Hitlerio reikšmė“ knygoje, autorius vis dėl to rašė: „Tarp Hitlerio teigiamų pasiekimų buvo vienas, kuris aptemdė visus kitus – jo ekonominis stebuklas.“ Per tris metus, Haffner tęsia, „… masinis skurdas virto kuklia bei patogia gerove. Beveik taip pat svarbu pabrėžti, kad bejėgiškumas ir beviltiškumas užleido vietą pasitikėjimui bei drąsai. Dar stebuklingesnis faktas, kad perėjimas iš depresijos į ekonominį klestėjimą įvyko be infliacijos, išlaikant visiškai stabilias algas bei kainas. Sunku deramai įsivaizduoti su kokia dėkinga nuostaba vokiečiai reagavo į šį stebuklą, ir konkrečiai kaip vokiečių darbininkai masiškai perėjo iš Socialdemokratų ir Komunistų partijų į Hitlerio judėjimą po 1933 m. Ši dėkinga nuostaba visiškai dominavo Vokietijos masių nuotaikas nuo 1936 m. iki 1938 m.“

 
„Nevalia nuvertinti nacių ekonominių pasiekimų apimčių,“ teigė Harvardo universiteto istorijos profesorius Niall Ferguson. „Jokia kita Europos ekonomika nepasiekė tokio greito atsigavimo. Dauguma žmonių, gyvenančių Vokietijoje 1930-tais metais, manė, kad įvyko ekonominis stebuklas. Volksgemeinschaft (nacionalinė bendruomenė) – tai daugiau nei retorika. Vokiečiams tai reiškė visiškas užimtumas, didesnės algos, stabilios kainos, sumažėjęs skurdas, pigios radijos (Volksempfaenger) ir prieinamos atostogos. Lengva užmiršti, kad nuo 1935 m. iki 1939 m. Vokietijoje veikė daugiau stovyklų atostogautojams nei koncentracijos stovyklų. JAV korporacijos, tame tarpe ir Standard Oil, General Motors ir IBM, visi skubėjo tiesiogiai investuoti į Vokietijos ekonomiką.

 
Kaip rašė žymus JAV istorikas, John Toland, “Jei Hitleris būtų žuvęs 1937 m., ketvirtais jo valdymo metais, jis be abejo būtu laikomas vienas iš didžiausių Vokietijos istorijos personažų. Visoje Europoje jis turėjo milijonus pasekėjų.“

 

Ištraukos iš istoriko Mark Weber straipsnio, paskelbto 2012 m. vasario mėn., Istorijos peržiūros instituto (Institute for Historical Review) svetainėje.