Tags Posts tagged with "Monsanto"

Monsanto

0 4433
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 2056

2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga  „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman”) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus. Lietuvių kalba ją neseniai išleido „Kitų knygų“ leidykla.

 

JAV Nacionalinė saugumo agentūra 1981 m. slapta užverbavo Bostone įsikūrusios strateginių konsultacijų firmos „Chas. T. Main” vyriausiąjį ekonomistą J. Perkinsą. Daugiau nei dešimt metų jis veikė kaip „ekonomikos smogikas”, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio šalių vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.

 

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių J. Perkinsas nusprendė užbaigti 20 metų rašytą knygą bei atvirai papasakoti apie jo sąžinę slegiančius nešvarius darbelius. Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.

 

Pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šiomis dienomis, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis milijonus iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.

 

Knygos rašymo ir leidybos detales autorius atskleidė 2009 m. interviu nepriklausomam žinių kanalui „Democracy Now!“.

 

Įsivaizduoju, kad įprasta reakcija į jūsų knygą bus tokia: visa tai sąmokslas, suregztas keleto storų, cigarus rūkančių kapitalistų, įsitaisiusių giliai po žeme; tai tik dar viena konspiracijos teorija.

 

– Tai tikrai ne konspiracija. Pagal apibrėžimą, konspiracija yra nelegali. Visi aprašytieji dalykai – legalūs. Metodai, kuriais dirba ekonomikos smogikai, turėtų būti nelegalūs, tačiau tarptautinę teisę ir įstatymus rašome mes, todėl jie tokie nėra. Korporatokratijos nariai dažnai kokia nors proga susirenka kartu, daugelis jų praleidžia daugybę laiko Vašingtone, tačiau jiems tikrai nereikia sėdėti požeminiuose kambariuose ir rūkyti cigarų, nes jie nedaro nieko nelegalaus. Šie žmonės atvirų durų politikos dėka nuolat trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Vieną diena vyrukas – didžiausios pasaulyje naftos kompanijos prezidentas, o kitą – jis jau Jungtinių Valstijų viceprezidentas arba vyriausybės narys. Išbuvęs savo kadenciją, jis grįžta į naftos, chemijos ar kitos pramonės kompaniją kaip vadovaujantysis darbuotojas. Tai beprotiška sistema. Tarsi pagal užsakymą siūta korupcijai.

 

Viskas, apie ką aš rašiau, tikrai įvyko. Kiekvienas dalykas, apie kurį kalbu savo knygoje – tikras. Galite patikrinti. Vienintelis klausimas, kuris gali kilti – ar aš tikrai buvau vienas iš tų ekonomikos smogikų? O mano pasas įrodo, kad tuo metu tikrai buvau tose šalyse.

 

„Bechtel“ korporacija parašė laišką, kuriuo pateikė ieškinį. Ji norėjo, kad iš savo knygos išimčiau jos pavadinimą ir visas su ja susijusias knygos dalis. Kitos organizacijos taip pat to reikalavo. Mes jiems išsiuntėme faktus patvirtinančią informaciją, kurią turėjau, – mano duomenų saugykla didžiulė. Ir pasakėme, kad jeigu jie ir toliau mus šantažuos, kitas knygos leidimas pasirodys papildytas informacija, kad jie vertė mus pakeisti knygoje išdėstytus faktus. Ieškinio „Bechtel“ nebekėlė ir atsisakė visų pretenzijų. Visi įrodymai yra, neturėčiau jokio vargo viską pagrįsti, jei žmonės nori pasikapstyti giliau.

 

Ar korporatokratijos kūrėjai suvokia kuriantys imperinę santvarką, kuri kertasi su JAV, kaip demokratinės valstybės, idealais?

 

Tie, kurie pačioje viršūnėje, tai puikiai suvokia. Jie tiksliai žino, ką daro. Jie stato imperiją. Tačiau tokios organizacijose kaip Pasaulio bankas, „Bechtel“, „Halliburton“, „Monsanto“ ir kitose yra šimtai tūkstančių darbuotojų, kurie to nė nesuvokia. Jie yra tik marionetės. Jie turėtų būti sąmoningi ir susipratę, tačiau neigti ir atmesti lengviau. Mūsų mokymo įstaigos ir atlygio sistema sukurtos taip, kad padeda lengvai save įtikinti, jog dirbdamas tokį darbą, iš tikrųjų padedi vargšams. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš parašiau šią knygą. Nenoriu, kad kas nors atsidurtų padėtyje, kurioje nesuvoktų ir aiškiai nematytų, ką darąs.

 

Vienas iš labiausiai intriguojančių jūsų pasakojimo aspektų yra tas, kad jūs puikiai suvokėte savo, kaip ekonomikos smogiko (ESo), vaidmenį. Kaip jūs sugebėjote pateisinti savo veiksmus?

 

Buvau Taikos korpuso savanoriu Ekvadore ir iš ten ėmiau matyti platesnį pasaulio vaizdą. Vis dėlto, kai tapau ESu, tokie žmonės, kaip Pasaulio banko prezidentas Robertas McNamarra, plekšnojo man per petį. Aš skaičiau paskaitas Harvarde ir daugybėje pasaulio universitetų. Buvau šlovinamas už tai, ką dariau. Rašiau straipsnius, kurie buvo spausdinami. Remdamasis Bostone įgytu makroekonomikos magistro laipsniu, galėjau viską racionaliai paaiškinti, sakydamas, kad aš tik didinu BVP. Tačiau iš BVP augimo pelnosi tik esantys pačioje valdžios piramidės viršūnėje. Tas augimas nepadeda žmonėms, gyvenantiems iš kartono suręstose lūšnose Karakase ar Džakartoje.

 

Nors giliai širdyje žinojau, kad elgiuosi blogai, mintyse galėjau tai pateisinti, nes kiekvienoje įstaigoje, kurioje dirbau, tai buvo laikoma gėriu. Tam padėjo ir mano išsilavinimas. Galėjau nematyti to, ko nenorėjau matyti. Verslo mokykla mane išmokė, kad investuojant daugybę pinigų į besivystančių šalių infrastruktūrą, galima pagerinti jų ekonomiką. Taip rodė ir statistika. Tačiau statistika nerodė, kad iš to pelnosi tik turtingiausieji, o vargšai vis labiau skursta ir jų nuolat daugėja.

 

Be to, maniau, kad galiu būti išimtimi. Maniau, kad dar šiek tiek padirbsiu sistemoje, o tada ją atskleisiu ir priversiu pasikeisti. Taip ir padariau. Tik tai užtruko labai ilgai. O kol dirbau, maniau, kad elgiuosi gerai. Skraidžiau pirma klase, gyvenau geriausiuose viešbučiuose, valgiau geriausiuose restoranuose.

 

Turiu dviejų su puse metukų anūką ir suvokiu, kad jis negalės paveldėti ekologiškai stabilaus, taikaus ir teisingo pasaulio, nebent kiekvienas vaikas – Botsvanoje, Bolivijoje, Indonezijoje, visose pasaulio šalyse – turės lygias galimybes. Šiandien gyvename labai ankštoje, itin glaudžiai susijusioje globalioje visuomenėje, ir siekdami, kad mūsų anūkai paveldėtų pasaulį, kuriame jie norėtų gyventi, turime suprasti, kad tą pasaulį turi paveldėti kiekvienas vaikas. Mes turime laikyti planetą savo tėvyne, juk esame jos piliečiai. Mano patirtis Taikos korpuse padėjo tai suprasti, ir aš paskirsiu tam visą likusį savo gyvenimą.

 

John_Perkins_foto

 

Parašėte šią knygą, kad padėtumėte amerikiečiams suvokti tikrąją mūsų visuomenės prigimtį ir būdus, kaip mes ją atstovaujame. Ar žmonės tai suvokė pirmąkart?

Gavome daugybę laiškų ir atsiliepimų. Leidėjas pasamdė stažuotoją, kad ši peržiūrėtų visus atsiliepimus ir surastų dažniausiai pasikartojančias temas. Ji pateikė tokią rašiusiųjų minčių santrauką: „Aš giliai širdyje žinojau, kad tai vyksta, tačiau kai bandydavau kalbėtis apie tai su žmonėmis, jie vadindavo mane paranojike ar pamišėle, ir aš nutilau. Perskaičius jūsų knygą, visi mano įtarimai pasitvirtino. Dabar ne tik apie tai kalbėsiu, bet ir imsiuosi veiksmų.“ Man tai labai malonu girdėti, ypač malonu tai, kad jie ruošiasi imtis veiksmų. Tiksliai nežinau, ko žmonės imsis, tačiau suvokiu, kad jie darys teigiamą poveikį jau vien kalbėdami apie tai, kas vyksta.

 

Užaugome šioje šalyje, tikėdami mūsų Nepriklausomybės deklaracijoje įrašytais idealais, tikėdami, kad visi žmonės turi teisę į gyvenimą, laisvę ir laimę. Manau, kad amerikiečiai yra užuojautos kupini žmonės, kurie tikrai tiki šiais principais. Tačiau suvokiame, kad tokio vaidmens pasaulyje neatliekame, kad išdavėme pamatinius savo egzistencijos principus. Mes juos išdavėme ir vis dar išduodame. Ir žmonės jau tuo sotūs iki kaklo. Jie tikrai trokšta permainų. Tik nelabai žino, kaip ką keisti.

 

Mes pavertėme savo šalį imperija, kuri panaši į buvusią britų imperiją, tik mūsiškė pavojingesnė ir subtilesnė, nes remiasi ne tik karine galia, bet ir mokesčiais, ekonomikos smogikais. Mums reiktų sustabdyti šį procesą. Mums visiems reiktų sukilti. Nesiūlau naudoti fizinio smurto ar ginklo, tačiau mums tikrai reiktų pasakyti, ką manome. Mums tikrai reikia priversti šią korporatokratiją atsakyti. Ir mes turime būti tikri, kad tai nepasikartos.

 

Liovęsis žaisti pagal jų taisykles, sumanėte parašyti knygą ir pasakyti visą teisybę, tačiau ištisą dešimtmetį jums buvo siūlomi kyšiai ir buvo grasinama. Kas jus privertė nutraukti tylą?

Netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių apsilankiau „Ground Zero“ ir stovėdamas ten, uosdamas susvilusios mėsos dvoką ir matydamas vis dar kylančius dūmus, suvokiau, kad turiu parašyti šią knygą ir prisiimti atsakomybę už savo praeitį. Tai, kas tą dieną nutiko, buvo tiesioginė mano bendražygių – imperiją stačiusių ESų – veiklos pasekmė. Aš irgi prie to prisidėjau. Tai buvo žudiko surengtos masinės žudynės, tačiau jos tik išreiškė visame pasaulyje kunkuliuojantį pyktį. Deja, Osama bin Ladenas tapo didvyriu ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir daugelyje Pietų Amerikos šalių. Man reikėjo atskleisti teisybę, kad ji atvertų amerikiečiams akis apie tikruosius korporatokratijos darbelius ir padėtų suvokti, kodėl JAV politika sukelia tiek pykčio. Jei mes nepakeisime jos krypties, mūsų jaunosios kartos laukia nyki ateitis. O pasikeisti galėsime tik tada, kai suvoksime, kas iš tikrųjų vyksta.

 

Savo knygoje kalbate apie tam tikrus asmenis – atmintyje iškyla George‘o Schultzo pavardė, ir apie tam tikras institucijas – Valiutos fondą ir Pasaulio banką, kurie iš tikrųjų yra tos politikos, kuriai jūs dirbote būdamas ESu, architektai. Knygoje aptarėte ir „šakalus“ – samdomus žudikus, susidorojančius su itin atkakliai besipriešinančiais. Kalbate ir apie Torrijoso bei Roldoso atvejus. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie „šakalų“ veiklą, ar yra kitų atvejų ir bylų, kuriose jūs nedalyvavote, bet matėte, kad ten prikišo nagus ESai arba „šakalai“?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad tai nėra slaptas partizaninis karas. Visa tai vyksta valdant tiek demokratams, tiek respublikonams. Puikūs tokių respublikonų pavyzdžiai yra George‘as Schultzas, Dickas Cheney, Condoleezza Rice, visa Bushų šeimyna. Tačiau nepamirškime Kennedy ir Johnsono administracijų, kurioms dirbo Robertas McNamarra, buvęs „Ford“ korporacijos prezidentas, vėliau tapęs Kennedy ir Johnsono Gynybos sekretoriumi, o dar vėliau – Pasaulio banko prezidentu. Carterio administracijoje buvo Brzezinskis. Tokie pat dalykai vyko ir valdant Clintonui.

 

Ekonomikos smogikai kartais susimauna, tačiau per pastaruosius ketvertą dešimtmečių tai nutikdavo itin retai. Mes sugebėjome sukurti imperiją, pirmąją tikrai globalią pasaulinę imperiją, praktiškai be jokio karinio įsikišimo. Mums tai pavyko padaryti per ekonomiką, padedant ESams. Tačiau kai mums nepavykdavo, tada imdavo veikti „šakalai“ – CŽV sankcionuoti žudikai. Jie nužudė Panamos prezidentą Omarą Torrijosą ir Ekvadoro prezidentą Jaime Roldosą, nes man nepavyko su jais susitarti.

 

Jei žlunga ir ekonomikos smogikų, ir šakalų pastangos (o taip įvyksta labai retai, tačiau įvyko Irake), kitas žingsnis – pasiųsti mūsų vaikinus ir merginas žudyti ir mirti.

 

Taigi ši didžiulė imperija buvo sukurta ekonomikos smogikų, kurių pastiprinimu buvo „šakalai“. Jei tai negelbėdavo, paskutine priemone tapdavo karinė invazija. Tai labai efektyvi ir labai subtili sistema, visi kiti imperijų statytojai – romėnai, persai, britai, vokiečiai, olandai – jai nė iš tolo neprilygsta. Mes veikėme daug efektyviau ir daug subtiliau – taip subtiliai, jog daugelis mūsų piliečių nesuvokia, kad mes tapome imperija!

 

Kokie buvo ekonomikos smogikų veiklos būdai? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ekonomikos smogikai skatina nacionalinį suverenumą, o ne jį slopina. O jūs aprašote pavergimo skolomis idėją. Paaiškinkite smulkiau, kaip šioje gana sudėtingoje imperinėje sistemoje veikia ekonomikos smogikas?

Iš pradžių leiskite man pabrėžti, kad aš esu už pagalbą iš užsienio – tikrąją pagalbą. Šiame pasaulyje skursta milijardai žmonių: nuo bado kasdien miršta 24 000 žmonių, nuo išgydomų ligų kasdien miršta apie 30 000 kūdikių. Rugsėjo 11-osios tragedijos metu mes netekome 3 000 piliečių. Tačiau tuo pat metu visiškai beprasmiškai – nuo bado ir išgydomų ligų – mirė apie 50 000 žmonių. Mums reikia tai pakeisti ir mes galime tai pakeisti.

 

Mano knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ kupina vilties, nes ji nurodo alternatyvas. Joje pasakojama, kaip mes galime tapti pirmąja pasaulio istorijoje imperija, kuri nežlugs ir nesubyrės kaip visos imperijos, o pasikeis ir pasiūlys pasauliui visiškai kitokią sistemą – tai, ko niekada anksčiau nebuvo. Ir mes kaip tik esame prie to posūkio ribos…

 

Mes, ESai, užsiimdavome daugybe dalykų, tačiau dažniausiai susirasdavome šalį, kurios resursų mums reikia. Šiais laikais tai dažniausiai nafta, nors Panamos atveju mums reikėjo kanalo. Tada ekonomikos smogikai sudaro sandorį, pagal kurį Pasaulio bankas, TVF arba keletas stambių bankų pasiūlo tai šaliai stambią paskolą, – tarkim, milijardą JAV dolerių. Viena iš paskolos sąlygų yra ta, kad didesnioji jos dalis, pvz., 90 procentų, turi sugrįžti JAV korporacijoms: toms, apie kurias visi esame girdėję – „Bechtel“, „Halliburton“, „General Electrics“ ir taip toliau.

 

Šioms kompanijoms tada mokama už tai, kad Trečiojo pasaulio šalyje jos sukurtų infrastruktūrą: didžiules jėgaines, uostus, greitkelius, pramonės kompleksus, kurie visų pirma tarnautų labai turtingų Trečiojo pasaulio žmonių interesams. Vargstantiems žmonėms iš to nebūna beveik jokios naudos – sukūrus infrastruktūrą, jie dar labiau nuskursta, o jų šalis lieka su didžiule skola. O tai reiškia, kad skola bus mokama skurstančių žmonių sveikatos apsaugos, aprūpinimo maistu ir kitų, jiems priklausančių socialinių paslaugų sąskaita.

 

Negana to, tokioje padėtyje atsidūrusi šalis neišgali susimokėti skolos. Štai tada mums ir prireika tos šalies resursų – tai gali būti balsas JTO, gali būti karinė pagalba (šalis prašoma siųsti savo karius į Iraką), – bet dažniausiai tai būna naudingieji ištekliai, pavyzdžiui, nafta. Taigi kai norime, kad ta šalis parduotų mums naftos, sakome: „Klausykit, jūs skolingi mums šitiek pinigų. Susimokėti skolos neišgalite. Todėl kaip alternatyvą parduokite mums savo naftą; parduokite savo Amazonės miškus; parduokite visą savo gamtą su visa nafta mūsų naftos kompanijoms, ir labai pigiai“. Štai taip ekonomikos smogikai ir sukūrė šią globalią imperiją.

 

Ką patartumėte norintiems keisti savo šalies požiūrį pasaulyje vykstančius procesus? Kaip nesileisti apgaudinėjamam ir mulkinamam?

Keliaudamas po pasaulį (ką tik grįžau iš Indijos ir Tibeto, keliavau po Pietų Ameriką) stebėjausi, kad daugybėje šalių net gana neraštingi žmonės nepasitiki ir įtariai žvelgia į savo valdžią. Jie tiki, kad korupcija klesti aukščiausiame lygmenyje ir kad mūsų valdžia taip pat korumpuota. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie taip dažnai savo valdžią nuverčia. Mes vadiname tokias šalis „bananinėmis respublikomis“, tačiau kai kurie perversmai buvo tikrai demokratiški.

 

Savo šalyje mes linkę priimti mūsų lyderių žodžius už gryną pinigą. Mums reiktų nustoti taip daryti. Mums reikia pradėti abejoti ir kelti klausimus.

 

Demokratijos pagrindas ir yra tas, kad žmonės gali abejoti savo lyderiais ir užduoti jiems klausimus. Baisu, kai žmonės, kurie abejoja savo valdžia, vadinami išdavikais. Todėl mums reikia nuolat abejoti bankų vadovais, valstybių ir korporacijų lyderiais. Mums reikia žvelgti giliau.

 

Parengė Marius Burokas

2011 02 27

1 3471

Daug genetiškai modifikuotų produktų gamintojų tvirtina, kad jų maistas visiškai saugus ir praktiškai niekuo nesiskiria nuo natūralių maisto produktų. Ar tikrai taip yra?

Labai paprastas eksperimentas davė įdomius rezultatus, kurie verčia susimąstyti. Miške padėjo dvi kukurūzų burbuoles, vieną išaugintą naudojantis genetinėmis modifikacijomis, kitą – natūraliu būdu. Ir abi jas paliko kelioms valandoms. Kaip matome nuotraukoje, paukščiai pasirinko natūralius kukurūzus, o ne GMO.

Eksperimentai su GMO

gmo-terorizmas-viskas-del-pelno-1

Šitas pasibaisėtinas jautis buvo sukurtas pasitelkus eksperimentus su GMO, Belgijoje. Pabaisos kūrėjai tvirtina, kad raumenų masė pas bulių yra 40% didesnė už normalius jaučius, ir jie greičiau auga. O pagal tą pačią technologiją „pagamintos“ karvės turi mažiau proteino savo piene.

Nuo visuomenės slepiama, kad šitų monstrų veršeliai gimsta išsigimėliais, o patiems jaučiams labai greitai ištinsta kojos nuo didelio antsvorio, visa tai baigiasi ankstyva ir kankinančia mirtimi.

Kinijos mokslininkai nuėjo dar toliau, ten jau išauginta 300 karvių, kurios duoda pieną, kuris neva pakeičia moters pieną. Karvėms buvo įaugintas žmogaus genas. Pienas, kaip teigia kinų mokslininkai, nesukelia alergijos kūdikiams. Visuomenei nesakoma, kad šių karvių veršeliai gimsta uodegų neturinčiais mutantais, o 99% visų veršelių apskritai žūsta. O pienas kelia alergiją žmonėms dėl pasterizacijos, kuri sunaikina laktozės fermentus. Štai tokie bukagalviai, jokios atsakomybės nejaučiantys mokslinčiai ir pražudys žmoniją bei gamtą. Juos jau seniai reikia kimšti už grotų už genetinį terorizmą.

Genetiškai modifikuotos vištos

gmo-terorizmas-viskas-del-pelno-2

Jos negali išstovėti ant kojų, kadangi neišlaiko savo kūno svorio. Be to, jos be plunksnų, kad nereiktų eikvoti pinigų pešimui. Šie paukščiai viską jaučia ir supranta, tačiau visą savo trumpą gyvenimą tiesiog guli ir laukia žūties.

Tai padaryta besivaikant pelno. Verslas sumokėjo mokslininkams ir tie už pinigus tai sukūrė. Iš esmės tai terorizmas ir tiesiogine šio žodžio prasme, kadangi žmonės, kurie valgys tokias vištas pajaus negatyvias pasekmes sveikatai. Tačiau nepergyvenkite. Tie patys verslininkai jau užmokėjo kitiems mokslininkams, kurie sukūrė vaistus, kad susirgę žmonės galėtų pasikliauti vaistinėmis, kurios žmonių negydo, o tiesiog slopina skausmą ir simptomus. Ratas užsidaro.

Aktyvistai JAV surengė mitingą per kompanijos Monsanto akcininkų susirinkimą. Jie reikalavo privalomo produktų žymėjimo ir skaidrumo tyrimuose bei versle, kadangi būgštaujama, jog GMO produktai daro rimtą žalą žmonių sveikatai. Adamas Edingeris, vienas iš Monsanto akcininkų, įsitikinęs, kad kol tokios kompanijos finansuoja politikus, jos gali nutylėti bet kokias rizikas.

Redakcija: Rekomenduojame peržiūrėti šį dokumentinį filmą apie Monsanto veiklą.

0 2193

Šių metų spalio 16 dieną sukako 36 metai, kai Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (FAO) paskelbė Pasaulinę maisto dieną. Tuokart pagrindinis tokios dienos motyvas buvo kova su badu. Tačiau badaujančių žmonių pasaulyje nenumaldomai daugėja (šiuo metu tokių apie milijardą), kaip ir daugėja pačių žmonių – iki 2050 metų Žemė turės išmaitinti 8 milijardus burnų. Paradoksas tame, kad ne mažiau opia problema tampa ir maisto švaistymas. Yra apskaičiuota, kad industrinėse šalyse 40 proc. viso užauginamo maisto yra sunaikinama. Po dalį jo yra netenkama visoje maisto grandinėje – nuo ūkininkų, perdirbėjų, prekeivių iki mūsų pačių. Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje su kontrabandiniu maistu, tas pats daroma ir visko pertekusiose šalyse,  bet žymiai stambesniu mastu. Tik niekas to nefilmuoja ir nedaro parodomųjų maisto naikinimo akcijų. Taigi pasaulyje maisto užauginama pakankamai, netgi per daug ir pagrindinė bado priežastis yra ne maisto trūkumas, o žmonių skurdas. Skurdas, kurį sukėlė patys pasaulio „gelbėtojai“ nuo bado.

„Žalioji revoliucija“, kurioje nebuvo nieko žalio

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusios žemės ūkio permainos buvo pavadintos „Žaliąja revoliucija“. Tik nieko žalio toje revoliucijoje nebuvo – dėl masinio pesticidų ir mineralinių trąšų naudojimo sparčiai išaugo žemės ūkio gamyba, padidėjo žemės ūkio plotai. Statistinis pasaulio gyventojas pradėjo valgyti ketvirtadaliu daugiau nei iki tol. Yra manančių, kad „Žalioji revoliucija“ ir sukėlė žmonių populiacijos demografinį sprogimą, o tuo pačiu ir pagilino skurdą – alkanų burnų daugėjo sparčiau nei žemės ūkio našumas. Be to, nuožmi konkurencija privertė smulkius ūkininkus pasitraukti iš savo ūkių ir taipogi įstūmė juos į skurdą. Trečiojo pasaulio šalyse didžioji dalis dirbamos žemės šiuo metu naudojama ne tų šalių skurstantiems ir badaujantiems žmonėms pamaitinti, o gerai pašerti JAV ir Europos Sąjungos kiaules. Vien Europos Sąjunga naudoja 600 mln. ha dirbamos žemės, nors pati turi tik 200 mln. ha, vadinasi, tenka išnaudoti ir kitus žemynus.

GMO atsirado iš poreikio didinti pesticidų apyvartą

Iš tos „Žaliosios revoliucijos“ daugiausia, žinoma, pralobo chemijos kompanijos, kurios ir tiekė žemės ūkiui pesticidus bei mineralines trąšas. Vystantis technologijoms (ypatingai biotechnologijoms) šios kompanijos rado būdą kaip padvigubinti savo pelnus ir iš chemijos įmonių patapo „Agriculture solutions“ įmonėmis, užsiimančiomis ne vien tik pesticidų gamyba, bet ir naujų augalų veislių kūrimu, kurioms tie pesticidai būtų reikalingi. Taip atsirado genetiškai modifikuoti organizmai (GMO). Šiuo metu 70 proc. žemės ūkyje naudojamų GMO modifikuoti taip, kad būtų galima juos auginti nepertraukiamai naudojant herbicidus (herbicidai – pesticidų rūšis, skirta kovai su piktžolėmis). Tuos herbicidus, kuriuos gamina pačios GMO kompanijos, žinoma. Pavyzdžiui, didžiausia pasaulyje GMO kompanija „Monsanto“ keturis kartus daugiau uždirba iš savo pesticido „Roundup“, nei iš šios kompanijos kuriamų, patentuojamų ir platinamų GM augalų, skirtų auginti kartu su „Roundup“. Naujoji „Žalioji revoliucija“, papildyta genų inžinerijos stebuklais, smarkiai padidino pesticidų apyvartą, o kartu ir pasekmes, kurias tie pesticidai sukelia aplinkai bei žmonių sveikatai.

JAV korporacijos gelbėja pasaulį nuo bado, o kas šeštam amerikiečiui trūksta maisto

Apie tas pesticidų pasekmes kiek vėliau. Grįžkime prie pasaulinio skurdo ir bado problemos. „Tik pažiūrėkit į vis didėjančią žmonijos populiaciją… GMO yra vienintelė viltis pamaitinti pasaulį!” Tokia pasaka buvo paskleista 1996 metais, kai JAV atsirado pirmieji GMO pasėliai, o kai kurių Lietuvos biotechnologų šį pasaka kartojama iki šiol. Praėjo jau nemažai laiko ir GMO pasėliai išsiplėtė iki šimtų milijonų hektarų, tad pažiūrėkime kaip GMO gelbėja pasaulį nuo bado. Pirmiausia pažvelkime į JAV – šalį, kuri daugiausia platina, daugiausia augina ir daugiausia agituoja už GMO. Oficiali statistika, kurią galite pasižiūrėti ir jūs Feedingamerica.org puslapyje, nustebino: kas šeštas amerikietis susiduria su maisto trūkumu, o kas penktas amerikiečių vaikas gyvena skurde. Tai aukščiausias vaikų skurdo lygis tarp išsivysčiusių šalių, išskyrus Rumuniją. To nematome, nes turtingų žmonių spindesys užgožia kitas socialines grupes. Kyla klausimas, jei JAV biotechnologijų milžinės yra taip pasišovusios išmaitinti pasaulį, kodėl jos nepamaitina savo paties piliečių? Antra, dėl GMO korporacijų siekio kontroliuoti maistą nuo sėklos iki jūsų lėkštės (jei valgote GMO – valgote patentuotą, autorinėmis teisėmis ginamą maistą), dramatiškai sukilo maisto kainos visame pasaulyje, lyginant, kokios jos buvo iki pirmųjų GMO plantacijų. Tai dar labiau pagilino skurdžiau gyvenančių žmonių bado problemą: maisto kaip ir yra, bet nėra už ką jo nusipirkti.  Trečia, GMO pasėliai neskirti mažiems ūkiams. Tokių pasėlių tikslas – kuo didesni plotai, kuriuos galima būtų herbicidais apdoroti iš lėktuvų ir kuo didesnis pelnas. Nori daugiau pelno – sumažink darbuotojų skaičių. Sumažėja darbuotojų poreikis – padaugėja bedarbių. Daug bedarbių plius aukštos maisto kainos lygu skurdas. Iš tokių korporacijų veiksmų aiškėja, kad jos visiškai neturi tikslo mažinti badą ir skurdą pasaulyje, tad tie, kurie vis dar tikite, kad GMO pamaitins pasaulį – atsigręžkite į realybę. Pagaliau pasižiūrėkime, kur tas visas GMO derlius nueina: a) maisto priedų ir ingredientų, skirtų „greitam maistui“, gamybai; b) pašarams į gyvulininkystės kompleksus; c) etanolio ir esterių gamybai, kurie skirti biodegalams. Nė viena iš šių GMO naudojimo krypčių neduoda pozityvaus efekto kovojant su pasauliniu badu. Atvirkščiai – vietoje to, kad GMO padėtų išgelbėti pasaulį nuo bado, jie patys prie to bado prisideda.

Genetiškai modifikuoti pašarai pilni pesticido glifosato

Ir ne tik prie bado. Jau sunku rasti vaiką, kuris nebūtų alergiškas kuriam nors maisto produktui. Vėžiniai susirgimai pasiekė epideminį lygį. Žmones kamuoja endokrininės ligos. Ar visa tai būtų įmanoma, jei maistas, kurį vartojame, būtų išties saugus, kaip deklaruojama? Juk pirmiausia maistas ir tik po to visi kiti faktoriai (žalingi įpročiai, užteršta aplinka, mažas fizinis aktyvumas ir t.t.), ir nulemia didžiąją dalį sveikatos problemų. Tad Pasaulinės maisto dienos proga pakalbėkime ne tik apie tai, kiek maisto turime, bet ir kokį jį vartojame. Panagrinėjau tik vieną, bet geriausiai ištirtą GMO pavojaus sveikatai aspektą – tai herbicido „Roundup“ veiklioji medžiaga glifosatas ir GM augalai, kurie sukurti taip, kad būtų atsparūs šiam herbicidui.

Reikšmingiausia mokslinė publikacija pasirodė praėjusiais metais, kuomet Norvegijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai (Bøhn T. ir kt., 2014) nustatė, kad genetiškai modifikuota soja, sudaranti didžiąją dalį importuojamų pašarų, sukaupia herbicido glifosato net iki 5 mg/kg. Jei neaišku, daug tie 5 miligramai ar mažai, tai palyginimui galiu pasakyti, kad vitamino C tokį patį kiekį gausite suvalgę tris didelius obuolius. Įprasta soja glifosato beveik nekaupia, kadangi šis herbicidas paprastai purškiamas prieš sėją ir nuėmus derlių. Tuo tarpu GM soja atspari šiam kontaktiniam herbicidui, kas leidžia naudoti jį visą GM sojų vegetacijos laikotarpį. Minėta publikacija paaiškina, iš kur europiečių šlapime masiškai aptinkamas glifosatas arba ne mažiau toksiškas jo skilimo produktas amino metilo fosfoninė rūgštis (taip, suskilęs glifosatas – menka paguoda). 2013 metais 18 ES šalių buvo atliktas miesto gyventojų šlapimo tyrimas ir nustatyta, kad nuo 55 proc. Latvijos gyventojų iki 90 proc. Maltos gyventojų glifosatas yra įprastas jų kūnų metabolitas (detaliai su šia ataskaita galima susipažinti čia). Tirti žmonės nebuvo jokie ūkininkai, naudojantys herbicidus, tad vienintelis paaiškinamas glifosato šaltinis buvo maistas, o būtent – gyvulinės kilmės maistas (mėsa, pienas, kiaušiniai, žuvis), gautas šeriant gyvūnus genetiškai modifikuota soja. Per glifosatu persunktus genetiškai modifikuotus pašarus ši veiklioji medžiaga dalyvauja visoje mitybos grandinėje ir galiausiai atsiduria mūsų organizme. Maža to, nustatyta, kad chroniškomis ligomis sergantys žmonės glifosato savo kūnuose sukaupia daugiau nei sveiki (Krüger M. ir kt., 2014).

Paršavedes nuo glifosato saugo, o motinų su kūdikiais – ne

Glifosato poveikis sveikatai ilgą laiką buvo netiriamas, tačiau šiuo metu yra lavina informacijos, įrodančios šio genetiškai modifikuotų pašarų neatsiejamo komponento žalą. Šri Lankos mokslininkai šiais metais nustatė, kad glifosato dalyvavimas maisto grandinėje gyventojams sukelia chronišką inkstų nepakankumą (Jayasumana Ch. ir kt., 2015). Vokietijos, Danijos ir Egipto mokslininkai patvirtino, kad genetiškai modifikuoti pašarai, turintys savyje glifosato, sukelia paršelių išsigimimus (Krüger M. ir kt., 2014).

Kažkada teko vartyti vienos didžiausių Lietuvoje kiaulių auginimo firmų „Saerimner“ (dabar „Idavang“) poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Toje ataskaitoje buvo parašyta, kad bekonai šeriami genetiškai modifikuotų sojų rupiniais (iki 30 proc.), o paršavedėms jų neduodama. Vieni pirmųjų paršavedžių racioną pakeitė Danijos ūkininkai, jau anksčiau pastebėję problemas su paršelių neišsivystymu. Jei paršavedėms negalima duoti glifosato, kad nepakenktų jų reprodukcinėms savybėms, kaip su žmonėmis? Kaip su nėščiomis motinomis arba tomis, kurios jau pagimdžiusios ir maitina kūdikius savo pienu? Praėjusiais metais JAV kilo skandalas, kuomet nevyriausybinės organizacijos „Moms Across America“ inicijuotas tyrimas parodė, kad kūdikiai glifosato gauna kartu su motinos pienu. Maža to, tas pats tyrimas atskleidė, kad amerikiečių šlapime glifosato koncentracija yra dešimt kartų (!) didesnė nei europiečių. Tuomet biototechnologijų kompanijos skubiai pasamdė mokslininkus, kurie viešai kritikavo šį tyrimą, teigė, kad negalima jo priimti už tiesą, kadangi jis atliktas ne pagal patvirtintas metodikas ir nebuvo publikuotas moksliniame žurnale. Tačiau šią vasarą Vokietijos mokslininkai pakartojo šį tyrimą ir taip pat nustatė, kad motinos piene yra glifosato (2-4 kartus daugiau nei leidžiama koncentracija geriamajame vandenyje). Tuomet tyrimus atlikusi Oldenburgo universiteto profesorė Irene Witte žiniasklaidai teigė: „Aš niekad netikėjau, kad (glifosato) koncentracija bus tokia aukšta“.

Dauguma vėžininkų tiesiog nežinojo, ką valgo

Kita studija, kurią atliko Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra, nustatė, kad iš 40 tirtų herbicidų būtent glifosatas yra labiausiai atsakingas už kraujo vėžio rūšies – Ne Hodžkino limfomos sukėlimą (Schinasi L., Leon M.E., 2014). Prisimenu, kai radau šią publikaciją, mane apėmė labai prieštaringi jausmai. Aš ką tik buvau aplankęs moterį, kuriai buvo nustatyta lygiai ta pati vėžio forma – Ne Hodžkino limfoma. Toji moteris labai išsilavinusi, reikli sau, bet iš kur jai, kaip ir tūkstantiems kitiems paprastų vartotojų, žinoti, kad maisto produktai, kuriuos ji pirko, buvo gauti auginant gyvulius GMO pašarais? Juk jokio ženklinimo nėra. Negeras įtarimas kilo ir dėl mano paties motinos, kurią šiemet palaidojau, nukamuotą krūties vėžio. Buvo dar visai jauna (55 metai), gyveno ekologiškai švarioje aplinkoje, viename iš Labanoro girios kaimelių. Na, bet nebuvo vegetarė, pirko krautuvėse tuos pačius gyvulinės kilmės produktus, kuriuos ir visi perka, ir kaip visi tikriausiai gaudavo tam tikrą glifosato dozę dėl gyvuliams naudotų genetiškai modifikuotų pašarų. Dar 2013 metais Tailando mokslininkai ištyrė, kad glifosatas skatina krūties vėžio ląstelių augimą (Thongprakaisang S. ir kt., 2013) ir kas žino, kiek moterų šis pesticidas pražudė anksčiau laiko… Daugėjant pranešimų apie GMO, kaip vėžį sukeliančio glifosato šaltinį, sunerimo ir Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacija, šiemet paskelbdama informaciją, kad glifosatas, labiausiai tikėtina, yra žmonių kancerogenas (Guyton K.Z. ir kt., 2015).

Kovojant su pesticidų sukeltomis ligomis prarandami milijardai eurų

Pats naujausias tyrimas, kurį šių metų liepos mėn. paskelbė Indijos mokslininkai patvirtino ankstesnius Prancūzijos mokslininkų pranešimus (Gasnier C. ir kt., 2009), kad glifosatas taip pat yra endokrininę (hormoninę) sistemą ardanti medžiaga.  Kaip savo straipsnyje šių metų kovo mėn. skelbė dienraštis „The Guardian“, Europos Sąjunga dėl žmonių hormoninę sistemą ardančių cheminių medžiagų (taip pat ir pesticidų) patiria 150-270 milijardų eurų nuostolį kasmet – maždaug tiek pat, kiek visas žemynas skiria kariuomenei. O kur dar pinigais sunkiai pamatuojamos išlaidos kovai su vėžiu… Štai čia ir yra tikroji ekonominė katastrofa, o ne tai, kad Lietuva gali atsisakyti genetiškai modifikuotų pašarų ir dėl to neva bankrutuos ūkininkai arba smarkiai pabrangs maistas, kaip neseniai gąsdino mus Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis.

Demokratijos pamokos Europos Komisijai

Europos Komisijos iniciatyva leisti kiekvienai valstybei apsispręsti dėl GM pašarų importo – sveikintina, bet tikrai ne tokiomis sąlygomis, kokios siūlomos. Negalima Europos Komisijai leisti pačiai nuspręsti ir tvirtinti importui į ES tokias veisles, kokias norisi, kad vėliau valstybėms narėms atskirai tektų kiekvieną naują veislę uždrausti įsivežti. Tai privestų prie situacijos, kai vienoje šalyje būtų leidžiama importuoti 100 GMO veislių, o kitoje – nė vienos, nors rinka bendra ir prekių judėjimo tarp sienų niekas nesuvaldys. Tikslas yra, kad į Europos Sąjungą apskritai būtų leidžiama įvežti kuo mažiau GMO veislių ir kiekvienos iš jų patvirtinimui turėtų būti aukštesnis rizikos vertinimas ir demokratiškai pagrįstas šalių pritarimas. Maždaug tokią žinutę Europos Parlamento Aplinkos apsaugos komitetas pasiuntė Europos Komisijai, praėjusį antradienį balsavimu atmetęs Europos Komisijos pasiūlymą dėl GMO importo. Vienas iš tokio nedemokratiško leidimo importuoti GMO pavyzdžių yra praėjusį trečiadienį Europos Parlamente kilęs skandalas, sužinojus, kad Europos Komisija leido importuoti į ES šešias korporacijos „Syngenta“ GMO veisles, net neįtraukusi jas į rizikos vertinimą. O Europos maisto saugos agentūrai, kuri teikia Europos Komisijai mokslines išvadas dėl GMO rizikos, užteko tik pačios korporacijos pateiktos informacijos…

Galite netikėti, bet leiskite pasirinkti

Atrodytų, mokslas juda viena kryptimi, o biurokratinis aparatas priešinga. Anksčiau buvo lengva sudoroti pavienius mokslininkus, tokius kaip A.Puštai ar G.Seralini, kurie pirmieji išdrįso publikuoti darbus apie GMO ir juos lydinčių pesticidų žalą. Tačiau dabar pasipylė mokslinės publikacijos iš viso pasaulio ir šito srauto nebesustabdysi. Lotynų Amerikos šalys, kurios labiausiai nukentėjo nuo GMO pasėlių auginimo, viena po kitos uždraudžia naudoti glifosatą žemės ūkyje. Toks pats likimas laukia ir tų GMO, kurie skirti auginti kartu su glifosatu. Europos politikai nebeturi teisės daugiau snausti ir mažiausia, ką privalo padaryti – tai leisti vartotojui apsispręsti pačiam ir reikalauti privalomo produktų, užaugintų GM pašarais, žymėjimo. Kol dar gelbėtojai nuo bado mūsų visų neišnuodijo.

Andrejus Gaidamavičius

Straipsnyje cituojamos mokslinės publikacijos:

  • Bøhn T. ir kt., 2014: Glyphosate accumulates in Roundup Ready GM soybeans. Food Chemistry, Vol. 153, P. 207-2015.   
  • Gasnier S. ir kt., 2009: Glyphosate-based herbicides are toxic and endocrine disruptors in human cell lines. Toxicology, Vol. 262, P. 184-191.
  • Guyton K.Z. ir kt., 2015: Carcinogenicity of tetrachlorvinphos, parathion, malathion, diazinon, and glyphosate. The Lancet, Vol. 16 (5), P. 490-491.
  • Jayasumana Ch. ir kt., 2015: Drinking well water and occupational exposure to Herbicides is associated with chronic kidney disease, in Padavi-Sripura, Sri Lanka. Environmental Health, Vol. 14:6, P. 1-10. 
  • Krüger M. ir kt., 2014: Detection of Glyphosate Residues in Animals and Humans. Environmental & Analytic Toxicology, Vol. 4:2, P. 1-5.
  • Krüger M. ir kt., 2014: Detection of Glyphosate in Malformed Piglets. Environmental & Analytical Toxicology, Vol. 4:5. P. 1-2.
  • Schinasi L., Leon M.E., 2014: Non-Hodgkin Lymphoma and Occupational Exposure to Agricultural Pesticide Chemical Groups and Active Ingredients: A Systematic Review and Meta-Analysis. International Journal of Environmental Research and Public Health, Vol. 11 (4), P. 4449-4527.
  • Thongprakaisang S. ir kt., 2013: Glyphosate induces human breast cancer cells growth via estrogen receptors. Food and Chemical Toxicology, Vol. 59, P. 129-136.