Tags Posts tagged with "mitai"

mitai

0 309

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 815
Eraser deleting the word Radicalism

Ir bėgu per lūžtantį ledą

Skenduolių keliu.

(Salomėja Nėris, 1935 m.)

 

Prasmės ryjikai žiaumoja žodžių ir pasakojimų skirtumus iki beprasmės atrajotos „košės“ (V. Kavolio, A. Sverdiolo interpretuota metafora). Delfų orakulams išnykus, buvo užvesti  delfių virtuvės agregatai, kurie sumala seksą, didvyrius, kyšius ir vegetarizmą į vieno skrandžio mišinį. Protas tapo skrandžiu ir dvylikapiršte žarna. Juose sumaitota informacijos masė jau nebesuteikia galimybės ką nors suprasti, tačiau reikalauja laiko „suvirškinti“. Surytų banalybių krūva nėra nei radikali, nei ekstremistinė.

Mano teiginys yra toks: radikalai poetai ir ekstremistai filosofai ne tik peržengia ribas, bet ir užtikrina pakankamas priešybes pasaulio supratimui skatinti. Jų dėka vyksta reikšmių poliarizacija arba eksceso, piko, aukščiausio lygio siekimas. Poliarizacijos ir ekstremalizacijos dėka beformės košės elementai įgauna naujas išvaizdas ir ribas. Priešingai, vartotojiškos visuomenės sveiko proto nešėjai yra prasmės ryjikai, naikinantys supratimo praktikas ir pakeičiantys jas „informacijos turėjimu“, „informacijos rinkimu“. Taigi, kalbu apie tai, kodėl, pefrazuojant Salomėjos Nėries žodžius,  supranta tie, kurie bėga, ,,per lūžtantį ledą/ Skenduolių keliu”, per radikalų poliarizacijas ir esktremistų gelmes.

Dvasios istorija vienus žodžius ir sakinius suskaido į jų priešybes, poliarizuoja ar atveria nepasiekiamas gelmes ir aukštumas, o iš kitų sakinių atima prasmę, trečius sulieja, naikindama skirtumus. Homonimizacija –  vieno vardo prasmės skirsmas ir šio skirtumo vystymas iki pat prieštaravimo yra poliarizacijos veiksmas. Jis supratimui yra tiek pat reikšmingas kaip ir minties fokusavimas. Poliarizacijos ir fokusavimo kaita yra kasdieninė mūsų dialektika. Priešybių atitolinimo ir aštrinimo dėka arba atverdami nepanašius klodus ir hierarchijas mes sukuriame sąlygas suprasti.

Pavyzdžiui, dėl žodžio „radikalus“.  Lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis. Kartais radix buvo vartojamas kaip palyginimas, tropologiškai, ir reiškė esmę, pradžią ar kilmę. Tačiau šiandien terminas „politinis radikalizmas“ pirmiausiai nurodo susvetinimo ar susvetimėjimo veiksmus, t.y. atitrūkimą nuo bendro sutarimo (commonsense).  Radikalai gali būti ir kairieji, ir dešinieji. Anarchistai ir komunistai, ideologiškai ginantys darbininkų ir atskirties grupių teises, kartais teigia, kad jie grįžtą prie proletariato ir istorijos klasinių kovų esmės. Dar labiau dešinieji nacionalistai tiesiogiai teigia tai, kad jie „grįžta prie šaknų“. Tokiu būdu kaltinimas radikalizmu, kaip blogiu, šioms grupėms tampa nebesuprantamas. Kita vertus, prasmių poliarizavimas ir autonomiškas vaizdavimasis priverčia šių grupių žmones užsiimti latentine egzegetika ir bent kiek tapti ekstremistais (apie tai vėliau). Latentinė egzegetika yra kasdieninė, įvairių socialinių grupių vykdoma prasmės transformacijos, tropologinė praktika. Kiekviena iš grupių turi savo „sociogramą“ – tam tikrą centrinę kodų ir prasmių organizaciją, samprotavimo schemų rinkinį, kurį kasdien praktikuoja. Pavyzdžiui, kiekvienas sąmoningas vegetaras nuolatos antropogramiškai arba sociogramiškai aiškina maisto patiekalus: išverčia maisto pasiūlą į reikšmingas opozicijas: gyvas/miręs, energiją suteikiantis/ atimantis, t.y. jis poliarizuoja ir po to fokusuoja. Visavalgiams tokia latentinė egzegetika nėra būdinga ir gali būti nesuprasta: jie nei skiria, nei sintetina, t.y. jiems reikšmės supratimas mažiau svarbus. Dar daugiau prasmės transformacijos praktikų vykdo tikintys asmenys, įvairių religijų atstovai. Jie laikosi įžadų ir saugosi nuodėmių, puoselėja apsivalymo praktikas, askezę. Todėl jų laiko tėkmė yra kupina šventumo įtampų ir kiekvienas gestas ar žodis yra derinamas su Šv. Rašto daugialypiais aiškinimais. Kitų tautų aplinkose migrantai, ypatingai jei yra jų grupės, būtinai užsiima latentine egzegetika. Konspiratologams arba suokalbių mėgėjams taip pat yra būdinga tokia interpretacinė praktika, toks radikalusis (šakninis) aiškinimas, kai kiekvienas svarbesnis įvykis yra įpinamas į įsivaizduojamas slaptųjų tarnybų kovas. Radikalia poliarizacija užsiima ir paraistorikai, kurie jų regimas šaknis perkelia į aukso amžių, į Sarmatiją … Taigi, radikalumas yra reikšmingas visiems, kurie užsiima latentine (nepastebima, kasdiene) ar specialiąja egzegetika – prasmių transformacija, naujų prasmių įvedinėjimu (semioze) ar homonimų dauginimu (homonimizacija).  Taip gimsta supratimo lūžiai tarp skirtingų socialinių grupių. Autonomizacija, bendruomenių savarankiškumo augimas neišvengiamai skatina šiuos trūkius, plyšius.

Be-pavadinimo-II-90x90cm-drobė-akrilas-345Eur-1024x1006
Danielius Rūsys. BE PAVADINIMO II. 90×90. Drobė, akrilas

Prasmės ryjikai prasmių poliarizaciją skelbia didžiai pavojingu procesu ir kviečia „vienytis“. Vienybės idėja reiškia poliarizacijos draudimą ir, kaip pasekmę, fokusavimo nyksmą. Liaudies balsas, vienybė, įvairūs tautos, vadų, aukso amžiaus, vienintelio dievo ir vienintelės religijos mitai – visa šita košė vartotojų galvose ir yra menamoji vienybė.

Politiniame Lietuvos lauke ši atrajota košė vadinama centru. Baikščiosios ir tautos balso įgaliojimų trokštančios partijos spaudžiasi į košės vienį. Todėl jos įnirtingai stumdosi: „centro kairė“, „centro dešinė“, gali būti ir „centro centro“ arba „centro centrocentro“… Apibūdinsiu visus juos kaip „centristus+“. Jie ir siekia vienybės: susispausti į skirtumų nebuvimą, sugrįžti į įsivaizduojamą pirmykštį ūką arba sunykti neprofilinėje postapokaliptinėje košėje.

Pabėgti nuo radikalumo ir poliarizacijos į įsivaizduojamo „sveiko proto“ gadynę šiandien reiškia palikti šaknis ir paribius, šaknynus (rizomas) ir pasinerti į vartotojiško indiferentiškumo liūną. Šio skirtumo nebuvimą ir atstovauja didžiosios Lietuvos partijos. Teisinis beprasmiškumas laikomas didžiausia vertybe. Košės visuomenės vartotojui yra beveik tas pat, kokį filmą žiūrėti, ką valgyti ir gerti – vis viena. Ši žmonių masė save pateikia kaip „liaudies balsą“ (voxpopuli), kurio ramybę gali sudrumsti „priešų balsai“, radikalai. Štai kodėl nesuprantanti minia savo būklę apibūdina kaip commonsense  ir yra linkusi šalinti, griauti supratimą, kylantį iš poliarizacijos. Vis dėlto pats priešybių naikinimas ir radikalų persekiojimas yra paskutinis suvokimo atodūsis, saulėlydis. Nes netgi šiuo atveju košės gynėjai yra priverti diskutuoti skirtumą tarp radikalų ir vienybės. Centro ir vienybės idėjai yra reikalingi radikalai kaip priemonė išvengti visiško idiotizmo, totalinės banalizacijos. Tik todėl, kad „centristai+“ skatina radikalizaciją ir poliarizaciją, jie gali pateisinti savo pačių prasmę. Košė yra gyva tik tol, kol leidžia radikalams poliarizuoti prasmes. Todėl supermarketai, gaminantys nykybę, vienaip ar kitaip turi pirkti iš „centristų+“ įtaką bei netiesiogiai remti savo pačių opoziciją – radikalus.

Ekstremizmas nuo lotyniško extremum- kraštutinis, tolimiausias. Tačiau retorikai tai reiškė ir geriausią, švariausią, tobuliausią. Kas yra tolimiausia, galėjo būti vaizduojama kaip šventa ir tobula, nepasiekiama. Aukščiausios kokybės siekimas ir yra ekstremizmas. Tačiau politiniu ekstremizmu yra vadinamas išimtinių teisių reikalavimas arba siekimas, t.y. didesnio nei priimta savarankiškumo, suverenumo siekimas. Didžiausias ekstremistas buvo ir yra Dievas. Kiekvienas tikintysis turi lygiuotis į jį ir kartu tai yra didžiausias tabu, ekstremizmo draudimas. Labiausiai šventi yra daugiausiai draudžiami. Kova su ekstremizmu yra masių visuomenės taktika: neleisti niekam išsiskirti. Tai masių visuomenės suvereni galia: neleisti niekam būti šventam, sugundyti ir sutepti visus, kurie šio dalyko siekia, ir tik visiški bepročiai, kurie yra kvalifikuoti kaip visuomenės „svetimieji“, kaip brokas, ir todėl gali būti toleruojami kaip ekstremistai (brokas yra šventas ir tobulas).

Ekstremizmas yra supratimo praktika: siekti tobulumo, bandyti išsiaiškinti smulkiausias detales, svajoti atrasti galutinį skirtumą arba absoliučia pilnatvę. Tačiau, kas pasiekia daugiausiai šventumo, tobulumo, yra skelbiamas svetimu arba broku. Aukščiausios kokybės siekimo kviečiami mokiniai, studentai, menininkai, gamintojai, tačiau čia pat yra uždedamas apynasris: standartas ir Dievo kaip tobulo ekstremisto tabu. Tik dešimtukininkai ir šimtabalininkai gali tapti didžiausiais ekstremistais.  Tobulybė, kaip ir radikalumas, kelia pavojų ir ardo ramybę. Geriausi Lietuvos mokiniai neretai prakeikia Lietuvos švietimo sistemą ir tampa sąmoningais tarptautiniais ekstremistais.  Ekstremistai greitai įrodo, kad socialdemokratai neseka savo principais, liberalai išduoda savo idealus, o konservatoriai yra galimai apsimetę socialistai su kryžiumi rankose… Tačiau banalybių sistemai tam tikras ekstremistų skaičius yra vienodai būtinas, kaip ir radikalų. Išskirdami ir apdovanodami, o po to sunaikindami ekstremistus košės gyventojai sužino apie dangų ir pragarą, apie tobulą grožį ir bjaurumą.

Iš-žvėriukų-gyvenimo-2006-61x76cm-kartonas-akrilas-348Eur
Danielius Rūsys. IŠ ŽVĖRIUKŲ GYVENIMO. 2006. 61×76. Kartonas, akrilas
Gintautas Mažeikis
Šaltinis

0 1230

Žiniasklaidoje neretai galima aptikti nuomonių apie taip vadinamą islandų revoliuciją kaip sėkmingos kovos su pasauline finansine oligarchija precedentą. Tuose samprotavimuose būtina išmokti atskirti pelus nuo grūdų.

Gaila, bet „islandiškas precedentas“ priklauso pelų kategorijai. O įvykiai nedidelėje saloje, kuriuos Nobelio laureatas Polas Krugmanas pavadino revoliucija, susivedė į tai, kad energingai spaudžiant vietiniams gyventojams, Islandijos valdžia atsisakė atiduoti 2008 metais bankrutavusių islandiškų bankų skolas. Konkrečiai kalba eina apie skolas užsienio indėlininkams. Ši akcija buvo pavadinta drąsiu mažytės laisvę mylinčios tautos iššūkiu pasaulinei finansinei oligarchijai. Susižavėję „islandiškos revoliucijos“ šalininkai prakalbo apie tai, kad pasaulio žiniasklaida sąmoningai nutyli įvykius „vikingų šalyje“, kad „revoliucijos užkratas“ nepaplistų po pasaulį. Ir iš tiesų žiniasklaida iki šiol labai šykšti, nušviesdama tuos įvykius.

Istorija prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai Islandija liberalizavo visas savo ekonomikos sferas. Buvo privatizuoti islandų bankai, visiškai liberalizuotas tarptautinis kapitalų judėjimas, užsienio investitoriams buvo suteiktos mokesčių lengvatos. Pasauliniai spekuliantai netgi pavadino „vikingų salą“ didžiuliu „hedž fondu“. Islandijos ekonomikos branduoliu labai greitai tapo bankai, kurie užsiėmė spekuliacinėmis operacijomis pasaulinėje finansų rinkoje ir pritraukė į savo depozitus ne tiek vietinių gyventojų, kiek užsienio klientų pinigus, daugiausiai tai buvo fiziniai asmenys iš Anglijos, Vokietijos ir Vokietijos. Buvo siūlomos labai patrauklios palūkanos. Susiformavo pastoviai auganti skolų piramidė, kuri sukūrė „ekonominio stebuklo“ nedidelėje saloje efektą. Jeigu 2003 metais Islandijos bankų sektoriaus aktyvai siekė 200% BNP, tai 2007 metais jie išaugo jau iki 900% BNP. Nuo „ponų stalo“ negausiems salos gyventojams (320 000 žmonių) atitekdavo netgi ne trupiniai, o ganėtinai riebūs kąsneliai. Finansinės krizės išvakarėse Islandiją reklamavo kaip sėkmingiausią Vakarų šalį. 20067 metais JTO pripažino Islandiją geriausiai tinkama gyventi valstybe. Profesoriai universitetuose skaitė lekcijas apie islandišką „ekonomikos stebuklą“.

FINANSINĖ KRIZĖ. „VIKINGŲ SALA“ ATSIBUDO

Tačiau sulig pirmaisiais pasaulinės finansų krizės požymiais, „islandiškas stebuklas“ pasibaigė. Bankų skolų piramidė nustojo augti ir islandų bankai 2008 metais paskelbė defoltus 85 milijardų dolerių sumai. Iškilo klausimas apie stambių sumų išmokėjimus užsienio indėlininkams. Valstybės valdžia iš pradžių ėmė veikti pagal schemą, kurią rekomenduoja ekonominio liberalizmo adeptai: a) prisiimti sau bankų įsipareigojimus užsienio klientams, b) paskelbti suverenų defoltą, c) kreiptis į Tarptautinį Valiutos Fondą pagalbos, d) prisiimti sau visus būtinus įsipareigojimus, kuriuos padiktuos TVF ir visi kiti „gelbėtojai“.

Reikjaviko iniciatyva 2009 metų pabaigoje parlamente buvo netgi parengtas įstatymo projektas dėl žalos kompensavimo užsienio indėlininkams, o su britų ir olandų valdžia buvo vestos derybos dėl skolų padengimo grafikų ir sąlygų. Tačiau netrukus islandų valdžia ėmėsi nestandartinių veiksmų. Formaliai juos padiktavo „tauta“, kuri staiga netikėtai „atsibudo“, išėjo į gatves ir ėmė reikalauti atsisakyti padengti skolas, kurių prisidarė bankininkai. O pačius bankininkus reikalauta teisti ir pasodinti už grotų. 2010 metų kovo mėnesį buvo surengtas referendumas, kuriame 93% salos gyventojų nubalsavo prieš tai, kad valstybė atsakytų už bankininkų klaidas. Taigi, valdžios veiksmų algoritmas buvo toks: a) atsisakymas išmokėti islandų bankų skolas užsienio indėlininkams, b) bankų nacionalizavimas, c) atsisakymas skelbti suverenų defoltą.

KAS VYKO IŠ TIKRŲJŲ

Valdžia iš tikrųjų atsisakė išmokėti bankų skolas – iš viso 5,3 mlrd$ 340 tūkstančiams indėlininkų iš Anglijos ir Olandijos. Tačiau egzistavusi bankroto išvakarėse indėlių draudimo sistema buvo taikoma tiktai rezidentams, t.y. islandams. Reikia turėti galvoje, kad islandų bankai turėjo ofšorų požymių, o ofšoriniai bankai, kaip taisyklę, jokių indėlių draudimo sistemų užsienio indėlininkų atžvilgiu neturi. Kaip tik neteisėtos buvo islandų valdžios pastangos užkrauti skolų naštą ant savo mokesčių mokėtojų pečių. Jeigu tai būtų įvykę, smarkiai padidėtų suvereni (valstybinė) Islandijos skola. Padidėtų iki tokio lygio, kad vyriausybė būtų nepajėgi padengti einamųjų išlaidų, skirtų išmokėti palūkanoms. Tada būtų tekę skelbti suverenų defoltą. O štai šito finansiniai oligarchai nenorėjo. Tai iš tiesų taptų „islandišku precedentu“, kuris galėjo baigtis tuo, kad Europa subyrėtų kaip kortų namelis dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Iš dviejų blogybių bankininkai pasirinko mažesnę.

Jokios Islandijos „blokados“ TVF ir kitos tarptautinės bei finansinės organizacijos nevykdė. 2008 metų spalio 24 dieną Islandija paprašė kredito iš TVF. Lapkričio 17 dieną šalis gavo 5,1 milijardą dolerių (30% BNP) biudžeto deficito finansavimui. Mainais valstybė įsipareigojo apkarpyti biudžetą ir atkurti finansinio sektoriaus funkcionavimą. 2009 metų liepą Islandijos vyriausybė paskelbė trijų naujų bankų, sukurtų iš senų bankų liekanų, rekapitalizaciją 2,1 milijardams dolerių (12% BNP) išleidžiant į apyvartą valstybines obligacijas. Kai dėl taip vadinamo bankų nacionalizavimo, tai jo buvo imtasi krizės metu ne tik Islandijoje, bet ir Amerikoje, Anglijoje ir kitose ES šalyse. Tai grynai techninės nacionalizacijos, skirtos išgelbėti bankams valstybės iždo sąskaita. Paskui valstybė ramiai pasitraukia iš bankų kapitalų, bankai vėl tampa privačiais. Beje, užsienio indėlininkai islandų bankuose nenukentėjo, kadangi gavo kompensacijas iš savo vyriausybių.

MITAS APIE ISLANDIJOS „SUVERENŲ DEFOLTĄ“

Be to, Islandijos vyriausybė turėjo absoliučiai neginčytinus įsipareigojimus dėl valstybės skolos. Skola buvo didelė, bet ne rekordinė. 2007 metais ji siekė 29,1% BNP, o 2008 metais išaugo 70,3%, 2009 metais – 88,2%. Šitie rodikliai nedaug skyrėsi nuo tų, kurių tais laikais būta Airijoje ar Graikijoje. Ir jokio suverenaus defolto Islandijos vyriausybė nepaskelbė. O pasaulinė žiniasklaida staiga pranešė (tarsi didelę paslaptį), kad esama kažkokio „islandiško precedento“, kurio esmė ta, kad salos valdžia paskelbė suverenų defoltą. Tačiau nieko tokio nebuvo. Taip, išties būta nemalonaus momento santykiuose tarp Islandijos ir TVF 2009 metais. „Vikingai“ užsiminė, kad neaptarnaus TVF kredito, bet ne dėl to, kad šito nenori, o dėl to, kad nebuvo kuo aptarnauti. Štai tada TVF ir pareiškė, kad jis priklauso „privilegijuotiems“ kreditoriams, o kiti indėlininkai gali ir palaukti.

Kam prireikė pasakos apie suverenų Islandijos defoltą? Galbūt tam, kad tokiam žingsniui būtų „įkvėptos“ Graikija, Ispanija, Portugalija, kitos ES šalys. Dar 2012 metų sausį S. Golubickis išspausdino straipsnį su iškalbingu pavadinimu „Kodėl Ispanijoje nėra revoliucijos. Islandijos „antį“ pagamino JAV bankininkai?“, kuriame parodė: a) jokios „revoliucijos Islandijoje nebuvo, b) tie įvykiai, kurie per klaidą vadinami revoliucija, buvo organizuoti Volstrito, savais interesais. O visos aistros šioje temoje kunkuliavo dėl to, kad Volstrito ir Londono Sičio bankai (Goldmas Sachs, J P Morgan, Morgan Stanley, Barclay) išleido į rinką didžiulius kiekius antrinių finansinių instrumentų, kurie vadinami kreditiniais defolto svopais (KDS). Tokie svopai – tai savotiški apsidraudimai nuo įvairaus pobūdžio defoltų, kuriuos gali paskelbti bankai, kompanijos, valstybės. Bankai kreditoriai ir Europos valstybių obligacijų savininkai prisipirko defolto svopų už šimtus milijardų dolerių. Tarp jų buvo ir Islandijos suverenaus defolto svopai. Ir tie bankai išsigando, kad Islandija, kaip Europos ekonomikos silpnoji grandis, gali sukurti suverenaus defolto precedentą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis Volstrito palūkininkams. Jeigu Islandijos vyriausybė įsipareigotų padengti užsienio indėlininkams islandų bankų skolas, tai jos jau niekas neišgelbėtų nuo pilnaverčio defolto. Kita gi bankų ir kompanijų grupė, prisipirkusi žaisliukų, pavadintų KDS vardu, akivaizdžiai svajoja apie suverenius defoltus. Golubickio straipsnis apie Islandiją baigėsi taip: „Šitų svopų prikurta šimtams milijardų eurų, dėl to, kad būtų sukurta defolto situacija, šiandien tiks bet kokia nesąmonė – netgi tokia profanacija, kaip mažos, bet išdidžios saloje gyvenančios tautelės revoliucija“.

LĖTAS GRIMZDIMAS Į KRIZĖS PELKĘ, VADOVAUJANT PASAULINIAMS PALŪKININKAMS

Šiuo metu Islandija niekuo ypatingai neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Ji, kaip ir kaimynės, lėtai grimzta į skolas. Pasižiūrėkime bendros suverenios euro zonos šalių skolos dinamiką (procentai nuo BNP): 2007 metai – 66, 2011 metai – 88, 2012 metai – 93. šiais metais (2013, red. pastaba). Eurokomisijos vertinimais, ši skola bus didesnė nei 95% nuo BNP. Prieš tai mes minėjome, kad Islandijos suvereni skola 2009 metais buvo lygi 88,2% BNP, o 2012 metais išaugo iki 118,9%. Jokia kova tarp Islandijos ir TVF, kaip kad rašo žiniasklaida, nevyksta. Ta mažytė ir „nepaklusni“ šalis praėjusiais metais netgi susilaukė TVF pagyrimo už sėkmingą kredito padengimą ir „teisingą“ politiką kovojant su skolų krize.

Labai sunku vaduotis nuo iliuzijų. Islandija yra greičiau pavyzdys to, kaip pasauliniai bankininkai įsigudrina nukreipti visuomenės protestų energiją į jiems reikalingą vagą. Jie išties yra patyrę organizuoti spektaklius, pavadintus „revoliucijomis“, „opozicijos protestais“, „liaudies sukilimais“. Sunku net įsivaizduoti, kokių veiksmų galėjo imtis Vakarai, jeigu Islandija iš tiesų būtų stojusi prieš Finansinio Internacionalo interesus. O ir šalies premjerės figūra kelia didelių abejonių. Šita moteris, Johana Sigurdardotir, vadovavusi vyriausybei nuo 2009 metų pradžios iki 2013 metų, pagarsėjo anaiptol ne savo kova su Fininternu, o tuo, kad tapo pirma istorijoje viešai pasiskelbusia homoseksualiste, kuri tapo vyriausybės galva. Ji taip pat tapo pirmąja vyriausybės vadove istorijoje, oficialiai susituokusi su kita homoseksualiste. Juokinga netgi kalbėti, kad nedidukė salelė, kuri visiškai atitinka šiuolaikinius liberal-sodomistiškus standartus, galėtų pradėti realią nacionalinę išsivadavimo kovą ir revoliuciją prieš finansų oligarchiją.

Tuo pat metu pasaulyje esama nemažai precedentų tokių akcijų, kurios yra realiai nukreiptos prieš Fininterno neribotą valdžią. Tik apie tai pasaulinė žiniasklaida nieko nekalba.

1 1392

Per pastaruosius du dešimtmečius Australijoje, JAV ir Skandinavijoje atlikti aštuoni svarbūs tyrimai, susiję su identiškais dvyniais, kurių visų išvados privedė prie to, kad gėjai negimė būdami gėjais.

„Tačiau genetika yra nedidelis veiksnys“, – sako dr. Neil Whitehead. Dr. Whitehead dirbo Naujosios Zelandijos Vyriausybės mokslininku 24 metus, tada praleido ketverius metus dirbdamas Jungtinių Tautų ir Tarptautinės atominės energijos agentūrose. Dabar jis tarnauja kaip konsultantas Japonijos universitetuose, konsultuodamas apie radiacijos poveikio reiškinį. Jo daktaro laipsnis yra surištas su biochemija ir statistika.

Identiški dvyniai turi tuos pačius genus ar DNR. Jie auga lygiomis nėštumo sąlygomis. Jei homoseksualumą sukelia genetika ar nėštumo sąlygos ir vienas dvynys yra gėjus, kitas dvynys taip pat turėtų būti gėjus.

Dr. Whitehead pažymi: „Kadangi jie turi identišką DNR, taip turėtų įvykti 100%“. Tačiau tyrimai rodo ką kita. „Jei identiški dvyniai turi tos pačios lyties potraukius, tikimybė, kad abu dvyniai bus tokie patys lytiniu potraukiu yra apie 11% vyrų ir 14% moterų atvejais“.

Kadangi identiški dvyniai visada genetiškai identiški, homoseksualumas negali būti genetiškas. „Nei vienas žmogus negimsta gėjumi“, – pažymi jis. „Hegemoniniai dalykai, kurie sukuria homoseksualumą vienam identiškam dvyniui, tačiau ne kitam, yra po gimimo įtaką sukėlę veiksniai“.

Dr. Whitehead mano, kad tos pačios lyties potraukis (SSA – same sex attraction) sukeliamas „nieko bendro tarp dvynių neturinčių faktorių dėka“, tai dalykai, nutinkantys vienam dvyniui, bet ne kitam arba asmeninės vieno dvynio reakcijos į įvykį, bet ne kito.

Pavyzdžiui, vienas dvynys gali jausti poveikį žiūrėdamas pornografiją arba seksualinę prievartą, bet kitas dvynys tuo metu gali reaguoti priešingai. Vienas dvynys gali interpretuoti ir atsakyti į jų šeimos ar klasės aplinką skirtingai nei kitas dvynys. „Pagrinde dominuoja šie individualūs ir saviti atsakymai į atsitiktinius įvykius ir bendrus aplinkos veiksnius“, – sako daktaras.

Pirmasis labai didelis ir patikimas identiškų dvynių tyrimas buvo atliktas Australijoje 1991, po to JAV tyrimas apie 1997. Tada Australija ir JAV atliko dar daugiau atskirų tyrimų 2000, paskui sekė keli tyrimai Skandinavijoje. Pagal dr. Whitehead, „Dvynių registrai yra modernių dvynių tyrimų pagrindas. Dabar jie yra labai dideli, ir egzistuoja daugelyje šalių. Yra užregistruotas gigantiškas Europos dvynių registras, kuriame numatoma 600,000 narių, bet vienas iš didžiausių yra Australijoje, su daugiau nei 25.000 užregistruotų dvynių.“

Reikšmingas dvynių tyrimas tarp paauglių rodo net silpnesnę genetinę koreliaciją. 2002 Bearman ir Brueckner studijavo dešimtis tūkstančių studentų ir paauglių JAV. Tos pačios lyties atrakcijos atitikimas tarp identiškų dvynių buvo tik 7,7% vyrų ir 5,3% moterų – mažesnis nei 11% ir 14% Australijos tyrimo metu 2000.

Identiškų dvynių tyrimų metu dr. Whitehead buvo nustebęs, kiek nestabili ir permaininga gali būti seksualinė tapatybė.

„Neutralūs akademiniai tyrimai rodo, jog vyksta esminis pokytis. Apie pusė homoseksualų/biseksualų gyventojų (ne gydymo aplinkoje) per visą savo gyvenimą, juda link heteroseksualumo. Apie 3% dabartinių heteroseksualių gyventojų kartą tvirtai tikėjo esą homoseksualūs ar biseksualūs“.

„Seksualinė orientacija nėra tvirta“, – pažymi jis.

Net labiau stebina, kad dauguma pokyčių įvyksta be konsultavimo ar terapijos. „Šie pokyčiai nėra terapiškai sukelti, jie natūraliai atsitikę gyvenime, kartais net labai greitai“, – pastebi dr. Whitehead. „Dauguma seksualinės orientacijos pokyčių yra išskirtinai orientuoti į heteroseksualumą.“

Žmonių, kurie pakeitė orientaciją į heteroseksualumą, skaičiai yra didesni nei dabartiniai biseksualų ir homoseksualų skaičiai kartu sudėjus. Kitaip tariant, ex-gėjai pranoksta realius gėjus.

Kaip įrodė Bearman ir Brueckner studijos, pralaidumas yra dar ryškesnis tarp paauglių. „Jie nustatė, kad nuo 16 iki 17 metų amžiaus, jei asmuo turėjo romantišką potraukį su tos pačios lyties atstovu, beveik visi po vienerių metų pakeitė orientaciją“.

Vis dėlto, daug klaidingų miskoncepcijų išlieka populiarioje kultūroje. Dažniausiai todėl, kad homoseksualumas yra genetinis – taip stipriai sutelkta į asmenybę, kad ji negali būti pakeista. „Akademikai, kurie dirba šioje srityje, nėra laimingi matydami netikrą portretą šia tema žiniasklaidoje“, – pažymi dr. Whitehead. „Bet akademikai nori likti prie savo tyrimų, o ne įsitraukti į aktyvią kovą“.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.