Žymės Posts tagged with "Mindaugas"

Mindaugas

0 1769

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

0 921

Valstybėje valdžios skaičiuojama infliacija pateikiama kaip bene teisingiausiai apskaičiuotoji ir įvertinta. Plačiau susipažinti su infliacijos skaičiavimu galima čia: https://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija#Infliacijos_skai.C4.8Diavimo_metodika.
Įdomu tai, kad, cituoju: „Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos).“ Klausimas: kuris iš mūsų per metus nuperkame beveik tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų?
Aš asmeniškai nelaikau wikipedijos patikimiausiu informacijos šaltiniu, todėl pateikiu kitus, kur galima išsamiau susipažinti su infliacijos valstybėje apskaičiavimo reikalais:
http://osp.stat.gov.lt/documents/10180/382053/MetodikaVKI_20120928_DI169.pdf/5771961d-33c8-4da0-86c4-2433c81bd105

 
Reikia pripažinti, kad pati skaičiavimo metodika nėra itin paprasta, ji reikalauja bent minimalaus matematikos ir statistikos išmanymo, ypač, jei dar norime įvertinti atskirų prekių ar jų grupių įtaką į galutinę prekių krepšelio kainą. Toks įvertinimas turi prasmės, nes, pavyzdžiui, vienos kasdien nuperkamos prekės mažas pabrangimas per metus sudarys didesnę krepšelio išlaidų dalį nei kitos prekės, perkamos tik kartą ar du per metus, ženklus pabrangimas.
Kiek paprasčiau apie infliaciją rašoma čia:
https://www.ecb.europa.eu/ecb/educational/hicp/html/index.lt.html

 
O ši nuoroda į asmeninės infliacijos skaičiuoklę kažkodėl neveikia. Pripažinkim, kiekvieną asmeniškai labiau domina jo paties piniginės reikalai. Ir, matyt, tokia skaičiuoklė būtų parodžiusi, kiek nesutampa bendra, oficiali infliacija su žmogaus asmenine. Galbūt todėl ši skaičiuoklė ir neveikia. O gal priežastys yra kitos?
http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/asmenines-infliacijos-skaiciuokle/
http://www.stat.gov.lt/lt/vki

 
Pasaulyje yra organizacijų, nepasitikinčių oficialiais infliacijos skaičiavimais ir skaičiuojančių infliaciją savaip. Vieną to priežasčių pateikiau aukščiau – kuris iš paprastų piliečių per metus perka apie tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų? Daugeliu atvejų žmogaus prekių krepšelį tesudaro nuo keliolikos iki keliasdešimties prekių ir paslaugų. Alternatyvūs infliacijos skaičiuotojai teigia, kad tikra infliacija už oficialiąją didesnė bent du-tris kartus.
http://www.shadowstats.com/alternate_data/inflation-charts

 
Susidomėjęs infliacijos klausimu jau trečius metus kaupiu savo duomenis apie savo vartojamų prekių krepšelį. Surinkti duomenys už 2014-us ir 2015-us metus leidžia daryti kai kurias apytiksles išvadas. Nepretenduoju į visišką tikslumą, nes ne kiekvieną kartą nusipirkto pvz. duonos kepalo kainą įtraukdavau į duomenis, ypač pradžioje, 2014-ais, kol įsivažiavau į duomenų rinkimą skaičiavimams. Antra, nevertinau nuperkamų prekių per metus kiekio. Infliacijos skaičiavimą dariau taip: tarkim, dešimt kartų pirkau duonos, sumavau visas duonos pirkimų kainas ir jas padalinau iš dešimties, t.y., iš duomenų kiekio,kiek kartų pirkau duoną ir išsisaugojau duomenis. Tokiu principu 2014-ais ir 2015-ais metais suskaičiuotas vidutines duonos kainas palyginu 2014-ų metų kainą prilygindamas šimtui procentų ir pagal proporciją suskaičiuodamas, kiek procentų didesnė ar mažesnė buvo 2015-ais metais pirktos duonos vidutinė kaina.

 
Mano prekių krepšelį, kurio kainų pokytį 2015-ais stebėjau lyginant su 2014-ais, sudarė 21 prekė ir paslauga. Į krepšelį įėjo maisto produktai, kaip duona, konkretūs vaisiai ir daržovės, higienos prekės, kaip šampūnas, skutimosi reikmenys, komunalinės išlaidos,kaip vanduo, elektra, dujos, išlaidos automobilio kurui ir kt. Per 2015 metus 11 pozicijų pabrango, 10 atpigo. Tas pats mano asmeninis konkrečių prekių krepšelis, norint jį visą supirkti perkant po vieną prekę ar paslaugą, tapo brangesnis 15.5 proc., 2015-us lyginant su 2014-ais. Kaip minėjau, duomenys nėra tikslūs ir pati mano skaičiavimo metodika neatitinka oficialiosios. Tačiau gautas bendras krepšelio pabrangimas pilnai sutampa su visuomenėje sklandžiusiomis kalbomis, esą daugelis prekių ir paslaugų pardavėjų, belaukdami euro, pakėlė kainas bent dešimt ar daugiau procentų. 2015-ais surinkau daugiau ir detalesnių duomenų, ketinu šį darbą daryti ir 2016-ais. Tikiuosi, kad 2016-ų metų asmeninės infliacijos palyginimas su 2015-ų bus išsamesnis ir tikslesnis.

 
Taigi, ar reali valdžios skaičiuojama ir visuomenei ištransliuojama infliacija? Manau, kad taip, jei skaičiuojame pagal jų metodiką, pagal jų pasiūlytas prielaidas ir taisykles, neginčydami pradinių prielaidų teisingumo skaičiavimams pagrįsti. Bet ar valdžios siūloma metodika ir prielaidos dėl jos teisingumo turi realų ryšį su kiekvieno iš mūsų asmenine pinigine, vertinant vien tai, kad retas tautietis perka beveik tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų? Manau, kad valdžios apskaičiuota ir pateikta infliacija su kiekvieno mūsų asmenine pinigine bei asmenine infliacija turi mažai bendro.
Mindaugas Vilkis