Tags Posts tagged with "migrantai"

migrantai

0 2718

Migrantų bendruomenės Vokietijoje gyvena vis labiau nuo šalyje vyraujančios kultūros izoliuotą gyvenimą.

Didžiausias migrantų krizės iššūkis Vokietijai buvo tinkamas migrantų iš Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir kitų vietų integravimas į šalies visuomenę. Naujas Vokietijos apgyvendinimo ir miesto plėtros asociacijos atliktas tyrimas parodė, jog migrantai ne tik tinkamai nesiintegruoja į visuomenę, bet net atvirkščiai – vis labiau nuo jos izoliuojasi ir dažnai visiškai atmeta Vokietijos kultūrą.

Tyrimas atskleidžia, kad migrantų bendruomenės didžiuosiuose miestuose kur kas dažniau renkasi izoliuotis nuo aplinkos nei užmegzti ryšius su aplinkiniais.

Toks pat tyrimas buvo atliktas ir 2008 metais. Tyrimų palyginimas parodo, kad nuo 2008 iki 2015 metų migrantų atsiribojimas nuo Vokietijos kultūros ir vietinių vokiečių stipriai padidėjo.

Tyrimo metu apklausta 80 migrantų, į Vokietiją atvykusių 2014 metais, 40 migrantų, į šalį atvykusių tarp 2008 ir 2014 metų, bei 40 prieglobsčio prašytojų, Vokietijoje atsidūrusių paskutinės migrantų bangos metu.

Vokietija naujųjų migrantų integracijai per metus išleidžia milijardus eurų, tačiau šis ir daugelis kitų tyrimų rodo, jog atvykėlių integracija nėra sėkminga.

Kai kurie Vokietijos sociologai, tokie kaip Annette Treibel, net siūlo patiems vokiečiams integruotis į migrantų kultūras, kad „jie jaustųsi labiau laukiami“. Pasigirsta siūlymų ir šalies mokyklose įvesti privalomas arabų kalbos pamokas, esą tam, kad atvykėliai nesijaustų „išskiriami“.

Žaliųjų partijos politikas Kurtas Edleris net pareiškė, jog iš prieglobsčio prašytojų nereikėtų reikalauti integracijos, o verčiau reikėtų jiems „atiduoti“ kurį nors miestą ir pavadinti jį „Naujuoju Alepu“.

Parengta pagal Breitbart.com informaciją

0 4477
Maria - viduryje.

Anglų “Mail Online” Allan Hall parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gruodžio 5 d.

Vokietijoje suimtas paauglys prieglobsčio prašytojas iš Afganistano, įtariamas išprievartavęs ir nužudęs 19-metę aukšto ES pareigūno dukterį. Spalio viduryje medicinos studentė Marija Ladenburger, kuri laisvalaikiu savanoriškai dirbo pabėgėlių namuose, buvo rasta negyva universiteto mieste Freiburge, netoli Šveicarijos pasienio. Jos tėvas yra Dr. Clemens Ladenburger, advokatas, tarnaujantis Europos Komisijos teisinio direktoriaus dešine ranka. Neaišku, ar mergina buvo kada nors prieš mirtį susitikusi su žmogžudžiu.

 

Pasak policijos pareigūnų, įtariamasis prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Jis buvo areštuotas penktadienį ir jam kitais metais teks stoti prieš teismą. Po išprievartavimo Marija buvo paskandinta. Jos kūnas rastas Dreisamo upėje spalio 16 d. Policija netoliese krūmuose rado 18,5 cm ilgio tamsių plaukų kuokštą, kurio dalis buvo nudažyta šviesiai. Merginos skara taip buvo pastebėta upės pakrantėje. Nusikaltimo tyrinėtojai tada pradėjo peržiūrinėti filmuotą medžiagą, paimtą iš mieste esančių stebėjimo kamerų. Pagaliau, po trijų savaičių pastebėtas tramvajumi važiuojantis prieglobsčio prašytojas, nešiojantis labai neįprastą šukuoseną, kurios dalis plaukų buvo nudažyta šviesiai. Įtariamasis buvo suimtas penktadienį ir jo DNR mėginiai leido padaryti išvadą, kad jis buvo nusikaltimo vietoje. Prokuroras Dieter Inhofer pranešė, kad vaikiną, kuris atvyko 2015 m., priglaudė šeima, gyvenanti Freiburge…

 

David Mueller, policijos specialios komisijos vadas, paskelbė per spaudos konferenciją, kad, remiantis apklausomis ir stebėjimo kamerų filmuota medžiaga, policijai pavyko nustatyti, ką nužudytoji mergina veikė prieš pat mirtį. Devyniolikmetė vakarą prieš nužudymą praleido vakarėlyje ir kompaniją paliko antrą valandą po vidurnakčio. Kaip jai buvo įprasta, Marija važiavo dviračiu namo. Ji tapo lytinio nusikaltimo ir smurto auka.

 

Spalio 26 d. ponas Ladenburger ir jo žmona Frederika užsakė Marijos nekrologą „Frankfurter Allgemeine“ laikraštyje. Jame rašoma, kad „Marija 19 metų mūsų šeimai atrodė lyg saulės spindulys, kuris ir toliau šviečia. Mes dėkojame Dievui už šią mums skirtą dovaną. Mes esame tikri, kad ji šiuo metu saugiai prisiglaudusi prie Viešpaties.“ Spalio mėnesį įvyko gedulingos mišios Marijos vardu Briuselyje, „Notre Dame des Graces“ bažnyčioje. Gruodžio 6 d. Marijai būtų sukakę 20 metų.

Auka

Policija dabar bando nustatyti ar įtariamasis galėjo netoliese nužudyti dar vieną merginą. Lapkričio mėnesio pradžioje, 27 metų Karolin G. buvo taip pat išprievartauta ir užmušta Endinge miestelyje, kuris yra 18 km nuo Freiburgo.

 

Šios žinios sutampa su Kanclerės Angela Merkel CDU partijos konferencija, per kurią ponia Merkel tikisi ketvirtą kartą būti paskirta partijos kandidate į kanclerius per ateinančių metų rinkimus, nežiūrint vis didėjančios pykčio bangos dėl jos atvirų durų pabėgėlių politikos. Paskutiniu metu viengungiai pabėgėliai vyrai vis dažniau įvykdo nusikaltimus Vokietijoje.

 

Vaizdingame Garmisch-Partenkirchen kurorte meras neseniai kreipėsi į Bavarijos žemės pareigūnus, prašydamas jų pagalbos susidorojant su pabėgėliais svečių namuose, o tuo tarpu visoje šalyje paskelbtas draudimas alkoholiui visuose pabėgėlių priėmimo centruose. Šią savaitę ponia Merkel bandys sutvirtinti paramą jos pabėgėlių politikai ir ji vis dar atsisako nustatyti ribas pabėgėlių atvykimui į Vokietiją.

 

Vertėjo komentaras: Marija Ladenburger nužudymas plačiai nuskambėjo Vokietijoje ir užsienyje. Vokietijos visuomenė kritiškai įvertino valstybinės televizijos kanalo ARD atsisakymą pranešti apie šį nusikaltimą, motyvuodamas tuo, kad įvykis neva buvo tik vietinės reikšmės. Vokietijos gyventojai vis dažniau neigiamai įvertina stambios žiniasklaidos nenorą adekvačiai komentuoti atvykėlių iš arabų ir Afrikos šalių nusikalstamą veiklą. O pasak vietinių teisėsaugos šaltinių, vien per paskutinius metus, kai prasidėjo masinė imigracija iš Trečiojo pasaulio į Vokietiją, nusikaltimų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000. Vokietijos policijos profsąjungos vadas Rainer Wendt, neseniai kalbėdamas su „Die Welt“ korespondentu, kaltino Merkel politiką dėl smarkiai pablogėjusios kriminogeninės situacijos. R. Wendt toliau minėjo, kad yra šių nusikaltimų tūkstančiai aukų, kurios patyrė neapsakomas kančias ir dėl žmonių, aktyviai skatinančių masinę imigraciją. Pastarieji nerodo jokių užuojautos ženklų ir yra arogantiškai įsitikinę savo misijos teisingumu. Atvykėlių skatinimo pasekmes užkrauna ant policijos ir nekaltų aukų pečių, sakė R. Wendt.

Vertė ir paruošė Algis Avižienis

0 1569

Šiuolaikinis miestas vis dažniau tampa mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų analizės objektu. Priežastis – gausios negatyvios tendencijos, kurios lydi urbanizaciją ir paverčia šiuolaikinius miestus rimtų socialinių problemų sankaupa, kuri vis dažniau įgauna ir politinę reikšmę. Šiuolaikinis miestas – tai ne tik ekonomikos, administracijos ir kultūros centras. Tai dar ir „miegamųjų rajonų“ getai su jiems būdinga socialine apatija ir atskirtimi, tai etninių migrantų anklavai, lūšnynų su išsigimstančiais gyventojais, kvartalai. Daug šiuolaikinių problemų, įskaitant ne vien gatvių nusikalstamumą ir narkomaniją, tačiau ir etninius konfliktus, ekstremistinių idėjų plitimą, terorizmą, formuojasi arba plačiai išplinta būtent miestuose. Juolab, kad šiuolaikinis miestas sukuria tam pačias palankiausias sąlygas. Ne atsitiktinai gausybė filosofų ir sociologų jau seniai tyrinėja miesto ir miestietiškos buities įtaką žmogaus socialiniam elgesiui.

Šiuolaikinio miesto problemų pagrindas – tai kapitalistinis miestietiškos būties organizavimo metodas. Kapitalistiniu metodu čionai šiuo atveju reikia laikyti ne rinkos ekonomiką kaipo tokią, o požiūrį į miestą išimtinai per pelno gavimo prizmę. Britų tyrinėtojas Deividas Harvis, kurį laiko vienu autoritetingiausiu mokslininku, analizuojančiu miestą iš neomarksizmo pozicijų, yra įsitikinęs, kad miestų vystymosi tempus šiuolaikiniame pasaulyje diktuoja nacionalinės ir transnacionalinės korporacijos. Korporacijoms miestas – tai pelno gavimo priemonė, dėl to kapitalistai vadovaujasi trimis svarbiausiais principais – pelno didinimu, vartojimo infrastruktūros prieinamumo didinimu, miesto, kaip prekybinio-pramoninio objekto efektyvumo didinimu. Tačiau šie principai visiškai ignoruoja šiuolaikinių miestų socialinio ir sociokultūrinio vystymosi klausimus. Tarp viso kito, korporacijos visiškai nekreipia dėmesio nei į ekologinę būklę stambiuose miestuose, nei į transporto problemas, nei į migrantų anklavus, kurie pakeičia ne tik miestų išvaizdą, bet ir vidinę kultūros būklę. Dėl viso to mažėja miestų tinkamumas žmonėms komfortiškai juose gyventi.

Kitas žinomas mokslininkas, Manuelis Kastelsas, pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje miestai pavirsta erdve, skirta atgaminti darbo resursus. Tai sąlygoja miestų gyventojų perteklių ir socialinės atskirties didėjimą. Prastėja ekologinė situacija, tačiau kompanijos, užstatančios miestų rajonus, šitais reikalais visiškai nesidomi. Formuojasi ištisi šiuolaikinių getų masyvai, kur būstai palyginti pigūs, dėl to juos sparčiai apgyvena vargingiausia gyventojai – migrantai, neturtingas jaunimas, marginalai.

Tokiu būdu miesto erdvė irgi paverčiama preke. Būstai pakraščiuose, arti pramonės objektų ir geležinkelių kainuoja pigiau negu būstai centre. Turėti gabalėlį miesto erdvės stambaus miesto centre – didelis pasiekimas gyvenime. Buto, įsikūrusio megapolio centre savininkas – realus milijonierius. To buto kainos pakaks jam nugyventi be nepriteklių visą likusį gyvenimą, jeigu jis persikels į provinciją.

Tuo pat metu pastangos išspausti pelną iš miesto erdvės žudo miestų ekologiją ir kultūrą. Naujos statybos bjauroja architektūrinę visumą, sukuria naujų problemų pakuočių, kamščių, komunikacijų perkrovimo, mokyklų, vaikų darželių, poliklinikų persipildymo pavidalu.

Prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras ne atsitiktinai atkreipė dėmesį į šiuolaikinių miestų „marketizacijos“ procesus, kai erdvės aplink prekybos centrus galiausiai pavirsta „negyvomis dykumomis“. Objektų, kurie pritraukia didžiules žmonių mases, visų pirma – stambių prekybos centrų, hipermarketų, pramogų parkų, automagistralių – kūrimas suardo miestų vientisumą, kadangi žmonės koncentruojasi patraukliausiose vartojimo požiūriu vietose.

Iš kitos pusės, dabartinėje situacijoje anaiptol ne visi gyvenamosios ir komercinės infrastruktūros objektai susilaukia paklausos. Kiekviename stambiame šiuolaikiniame mieste esama daugybės naujų tuščių statinių. Visame 20 aukštų name gali būti gyvenami vos keli butai. Būstai tokiame name daugumai neįperkami, kaip ir ofisų ar prekybos patalpų nuoma.

Kitados automobilis turėjo padidinti vidutinio statistinio gyventojo gyvenimo komfortą, padidindamas judėjimo greitį. Šiandien visi megapoliai įstrigę kamščiuose. Daugybė žmonių, turinčių savo automobilius, yra linkę naudotis metro, nes tai nepalyginamai greičiau. Kai kurie persėda ant dviračių ir motociklų, kurie turi didesnių galimybių manevruoti. Gaunasi, kad svarbiausias automobilio pranašumas – greitis – miesto kamščių sąlygomis minimizavosi. Kartais iki reikiamo punkto greičiau nueiti pėstute, nei nuvažiuoti automobiliu.

Dar vienas svarbus šiuolaikinio miesto bruožas, tiesiogiai susijęs su nacionalinio saugumo problemomis – socialinių ryšių ardymas ir miesto erdvės atomizacija. Tradiciniame mieste kiekvienas žmogus buvo savo vietoje, egzistavo išsivysčiusi socialinių ryšių sistema. Atvykėliai iš kitų vietų palaipsniui įsijungdavo į miesto gyvenimo ritmą, ištirpdavo mieste, prisitaikę prie miestiečių gyvenimo būdo ir vertybių sistemos (mes – „kauniečiai“, o šitas – „tipiškas vilnietis“).

Šiuolaikiniame didmiestyje sunaikintos anksčiau gyvavusios socialinių ryšių sistemos, palaipsniui susilpnėjo gyventojų „miesto identitetas“, kadangi atvykėlių skaičius kartais viršija senųjų miesto gyventojų skaičių. Sociologas Zigmundas Baumanas įžvelgia šiuolaikiniame didmiestyje „svetimųjų erdvę“. Svetimųjų, kurie nepažįsta vienas kito ir yra neįdomūs vienas kitam. Netgi bendraudami tarpusavyje, jie lieka svetimi, didėja socialinė atskirtis. Mažai kas pažįsta netgi savo laiptinės kaimynus. Ir tai suprantama – gyventojai pastoviai keičiasi, kadangi žmonių mobilumas šiuolaikiniame megapolyje nepaprastai didelis. Atvykstantys į miestą migrantai iš kitų šalių daugiau nebesiekia integruotis į miesto aplinką, o kuria uždarus anklavus, kurie įtariai šnairuoja į senuosius gyventojus, o pastarieji irgi su baime ar priešiškumu žiūri į migrantus.

Beje, kaip nebūtų keista, būtent migrantų anklavai ir lūšnynų rajonai šiuolaikiniuose megapoliuose ir atkuria tradicinį miestiečių susiorganizavimo modelį. Ir migrantai, ir „lūšnynų žmonės“ glaudžiai kontaktuoja savo socialinėje erdvėje, tai didina jų susitelkimą ir organizuotumą. „Normaliam“ miestiečiui, kuriuo šiandien laikomas vidutinis statistinis atomizuotas žmogus-individualistas, tokios bendruomenės atrodo kaip kažkas svetimo, nesuprantamo ir pavojingo.

Čia esama ir tiesos – juk migrantai ir socialiai depresyvių rajonų gyventojai išties kelia didesnį pavojų. Jų tarpe didesnis socialinio negatyvizmo, nusikalstamumo lygis, ten paplitusios įvairios asocialaus elgesio formos. Tačiau ir atomizuotas gyventojas yra potencialiai pavojingas. „Vienatvė minioje“, kaip tai vadina rusų filosofas ir kultūrologas Borisas Markovas, liudija, kad visuomenė serga. Atomizacija naudinga valdžiai ir korporacijoms, tame tarpe ir dėl to, kad organizuoti miestiečių kolektyvai – tai potencialių politinių grėsmių šaltiniai, politiniai subjektai, su kuriais negalima nesiskaityti ir kurie turi rimtą galią. Stambiuose miestuose viešpatauja atomizacija ir tik migrantų ir socialinių autsaiderių anklavai sudaro išimtį iš bendros miestų vystymosi tendencijos.

Sociologai kalba apie lokalias erdves šiuolaikiniuose didmiesčiuose – tai migrantų anklavai ir socialiniai getai. Šiose erdvėse žmonės priversti daugiau komunikuoti vieni su kitais, tačiau tai nereiškia, kad šių lokalių erdvių egzistavimas daro miestui teigiamą poveikį. Priešingai – lokalios erdvės dažniausiai pasižymi agresija likusio miesto ir likusių miestiečių atžvilgiu. Šia agresiją formuoja socialiniai ir kultūriniai faktoriai. Socialinis faktorius – tai nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, skurdas, bedarbystė. Getų gyventojams sunku gauti gerą išsilavinimą, įsidarbinti prestižiniame darbe, pakeisti gyvenimo kokybę – nėra nei lėšų, nei kultūrinio bei socialinio kapitalo tokiems sudėtingiems gyvenimo pokyčiams. Pati getų aplinka skatina pačių įvairiausių ydų kultivaciją – narkomanija, alkoholizmas, prostitucija ir t.t. iš kitos pusės, mėginantys ištrūkti iš šito užburto rato getų gyventojai dažnai tampa radikalių organizacijų ar kriminalinių grupuočių smogikais.

Kultūrinis faktorius – tai rimti mentaliniai, vertybiniai ir elgesio skirtumai, egzistuojantys tarp „lokalių“ erdvių gyventojų ir juos supančių miestiečių. Skirtumus lemia vienokia ar kitokia etninė ir religinė priklausomybė, specifiniais gyvenimo būdas. Kad taptum „mentališkai svetimu“, nebūtina priklausyti somaliečių diasporai Osle ar marokiečių – Paryžiuje. Galima būti ir pagrindinės tautos atstovu, gyvenančiu socialiniame dugne, išauklėtu kriminalinės ar pusiau kriminalinės aplinkos subkultūroje. Nihilizmas, polinkis nusikalsti, agresija geriau gyvenančių miestiečių adresu, didesnis polinkis į ekstremistines idėjas – visa tai būdinga didesnei daliai šiuolaikinių socialinių getų gyventojams. Getų gyventojai jaučia neapykantą gerovės erdvei ir tą neapykantą neretai bando užmaskuoti religiniais ar politiniais lozungais – kaip kovą prieš „netikėlius“, „buržuaziją“, „eksploatatorius“ (ir tai tuo pat metu, kai dauguma „išnaudotojų“ priešų niekur nedirba, vadinasi, niekas jų neišnaudoja).

ES vadovybė, kuri faktiškai stimuliuoja nekontroliuojamą migraciją, mažiausiai galvoja apie realius Europos šalių gyventojų interesus. Dar daugiau – ES viešpataujanti multikultūralizmo ir tolerancijos paradigma tik dar labiau komplikuoja egzistuojančius kultūrinius skirtumus tarp migrantų ir vietinių. Vietoje to, kad padėtų greičiau integruotis, įsisavinti vietines elgesio normas, valdžia sudaro visas sąlygas, kad atvykėliai užkonservuotų savas tradicijas, kurios svetimoje kultūrinėje erdvėje įgauna demonstratyvų pobūdį. Ir tada jau migrantai – anklavų ir šiuolaikinių getų gyventojai – kaltina vietinę visuomenę rasizmu, laiko rasistiškais bet kokius reikalavimus laikytis visuotinai priimtų normų ir elgesio taisyklių.

Antroji, trečioji migrantų kartos – tai vaikai tų žmonių, kurie įvairiu laiku atvažiavo iš kitų šalių. Jie savo tėvus ir senelius priėmusią šalį jaučia jau kaip savo tėvynę. Iš esmės taip ir yra. Čia jie gimė, čia palaidoti jų giminaičiai, čia jie praleido vaikystę ir jaunystę. Ar reiškia tai, kad antros ir trečios kartos migrantai priima bendrą juos priėmusios šalies identitetą? Broliai Kuaši irgi užaugo Prancūzijoje, kas nesutrukdė jiems tapti teroristais ir žudyti savo bendrapiliečių. Nadžimas Lašruanas, kurį apkaltino teroro aktais Briuselyje, irgi užaugo Belgijoje. Potencialius teroristus ir ekstremistus vienija gyvenimas socialiai atskirtuose getuose, kur dauguma gyventojų linkę nedirbti, o egzistuoti iš socialinių pašalpų, tuo pat metu užsiimant pusiau kriminaline ar kriminaline veikla.

Gaunasi, kad nauja tėvyne migrantams tampa ne Vokietija ar Prancūzija apskritai, o viso labo konkretus anklavas, miesto getas, kur praleidžiama vaikystė ir jaunystė, kur įsisavinamos gyvenimiškos vertybės ir nuostatos. Kuo labiau tasai getas problemiškas socialine prasme, tuo agresyvesnė jame socialinė aplinka ir tuo didesnė tikimybė, kad geto gyventojai perims kriminalines ar ekstremistines vertybes.

Ne atsitiktinai į kai kuriuos to paties Briuselio rajonus netgi policininkai užeina labai nenoriai, kaip taisyklė – dengiami specialių pajėgų. Kitaip sakant tie anklavai jau virto teritorijomis, kurios egzistuoja pagal savas taisykles ir kurios faktiškai jau iškrito iš bendros valstybinės erdvės. Tai – „mažieji Alžyrai“, „mažieji Somaliai“, „mažieji Senegalai“ Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos teritorijose. Anklavų išvaizda darosi vis labiau panaši ne į Europos, o į Afrikos ar Artimųjų Rytų miestus. Taip transformuojasi Europos miestų erdvė, įgaudama naują socialinę realybę ir susidurdama su rizikomis, kurių, kardinaliai nepakeitus pačių socialinės ir politinės būties pagrindų Vakarų visuomenėse, įveikti neįmanoma.

1 2115

Vokietijoje šiais metais smarkiai išaugo migrantų vykdomų nusikaltimų skaičius. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius migrantai šalyje įvykdė daugiau kaip 142 tūkst. nusikaltimų, arba 780 nusikaltimų per dieną. Tai net 40% daugiau nei 2015 metais.

Dažnėjantis smurtas Vokietijos gatvėse atsispindi ir gyventojų apklausose. Spalio 24 d. vykdyta apklausa nustatė, jog net 68% šalies gyventojų bijo dėl savo saugumo, o 63% jaučiasi nesaugiai viešose vietose, kuriose yra daug žmonių.

Savo naujoje knygoje Vokietijos policijos pareigūnė Tania Kambouri rašo:

„Pastarosiomis savaitėmis, mėnesiais ir metais pastebėjau, kad musulmonai, daugiausia jauni vyrai, nejaučia net menkiausios pagarbos policijai. Kai patruliuojame gatvėse, dažnai esame visaip įžeidinėjami musulmonų. Tai daroma kūno kalba bei keiksmažodžiais, kai pro juos važiuojame. Kai sustojame prie šviesoforo, jie pasidaro dar agresyvesni, tai ypač būdinga migrantams.“

Freddie Lohse, Vokietijos policijos sąjungos narys teigia, jog dauguma migrantų jaučia, kad už savo veiksmus nebus rimtai nubausti. Pasak jo, „migrantai yra pripratę prie griežtesnių bausmių savo gimtosiose šalyse. Jie mums nejaučia jokios pagarbos“.

Pavyzdžiui, statistika rodo, jog Hamburge pirmaisiais šešiais šių metų mėnesiais migrantai įvykdė beveik pusę visų nusikaltimų, nors sudaro nedidelę dalį 1,7 milijonų mieste gyvenančių žmonių.

Taip pat pranešama, jog migrantų jaunimas visiškai kontroliuoja tam tikras Hamburgo vietas, tokias kaip Jungfernstiegas – vieną iš žinomiausių Hamburgo bulvarų. 2016 metais šiame bulvare jie jau užpuolė daugiau kaip 50 žmonių, taip pat smarkiai padaugėjo pranešimų apie bulvare pastebėtą girtavimą, narkotikų platinimą bei seksualinį priekabiavimą. Kitoje Hamburgo vietoje, Alsterdorfo rajone, padaugėjo pranešimų apie migrantų vykdomas vagystes ir apiplėšimus.

Brėmeno mieste išaugo organizuotas nusikalstamumas, nes policija didžiąją dalį savo pajėgumų skiria kovai su smulkiais gatvių nusikaltimais, kuriuos vykdo migrantai. Raineris Wendtas, Vokietijos policijos sąjungos vadovas, teigia: „Brėmenas kapituliavo prieš ypač pavojingus klanus. Valstybės legitimios jėgos monopolis virsta džiunglių įstatymais. Saugumo ir toliau mažėja.“

0 3045
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

0 2356
“The Local” (Švedijos anglų kalba leidžiamo žinių portalo) straipsnis, paskelbtas š.m. gegužės 31 d.)

 

Iš beveik 163 000 žmonių, kurie praeitais metais prašė prieglobsčio Švedijoje, mažiau nei 500 surado darbą, skelbė SVT, Švedijos viešasis transliuotojas.

 

Antradienį SVT pranešė, kad 494 prieglobsčio ieškotojai, kurie atvyko į Švediją 2015 m. sugebėjo surasti darbą, save išlaikyti, belaukdami prieglobsčio prašymų sprendimo. SVT rėmėsi duomenimis pateiktais Švedijos darbo biržos (Arbetsformedlingen) ir migracijos tarnybos (Migrationsverket).

Žmonėms, atvykusiems į Švediją su galiojančiais tapatybės dokumentais ir prašantiems prieglobsčio, paprastai leidžiama dirbti, net jei neturi darbo leidimo ar leidimo laikinai gyventi, jei migracijos tarnyba jiems suteikia tokią išimtį. Tokia išimtis vadinasi „at-und“ ir ji paprastai patvirtinama automatiškai, pranešė SVT. Tačiau tik trečdaliui prieglobsčio prašytojų (kurių amžius nuo 20 iki 64) buvo pritaikyta tokia išimties tvarka dėl to, kad Švedija gavo neįprastai didelį kiekį prašymų.

„Tai buvo neįtikėtinai didelis skaičius žmonių, prašančių prieglobsčio Švedijoje ir mes tiesiog nespėjome jų suregistruoti. Todėl atlikome tik dalį prioritetinių uždavinių, o darbų klausimą atidėjome vėliau,“ pasakojo SVT migracijos tarnybos pareigūnė Lisa Bergstrand.

Kairiųjų centro Socialdemokratų/Žaliųjų vyriausybė per ateinančius tris metus nori išdalinti pirmiausia laikinus leidimus gyventi Švedijoje. Tai būtų priemonė verčianti prieglobsčio prašytojus ieškoti darbo. Leidimas pastoviai gyventi šalyje būtų pasiūlytas po pirmojo leidimo galiojimo pabaigos, jei asmuo sugebėtų save išlaikyti finansiškai….

Šiuo metu atsirado ilgos (iki metų trukmės) belaukiančių eilės ir tai verčia skubėti. Bet šalies darbo birža turi mažai galimybių beieškantiems darbo. „Galbūt jie mūsų duomenų bazėje yra įregistruoti kaip bedarbiai, bet jiems priklauso tik pagrindinės mūsų paslaugos (leidimas naudotis Interneto duomenimis ir mūsų konsultacijomis). Jiems nėra specialiai paruoštų įdarbinimo programų, pamokų arba stažuočių,“ pasakojo SVT darbo biržos integracijos darbuotojas Fredrik Moller.

Vertė: Algis Avižienis

 

Komentaras: Mums prieinami Prancūzijos, Šveicarijos ir Norvegijos duomenys patvirtina, kad tik mažas procentas atvykėlių iš Afrikos ir Vidurio Rytų šalių sėkmingai integruojasi į vietines darbo rinkas. Per pirmus penkis metus po šių migrantų atvykimo į Europos šalis net iki 70 procentų lieka bedarbiais ir gyvena iš socialinių išmokų. Tad mūsų Pramonininkų konfederacijos vado Dargio rekomendacijos įsileisti 50 000 migrantų iš skurdžiausių pasaulio šalių, kad jie užpildytų tariamai tuščias darbo vietas, skamba makabriškai. Kaip rodo praktika, tik saujelė iš to išsvajoto 50 000 migrantų kontingento suras darbą per pirmus penkis metus ir papildys darbdavių talpias kišenes. Likusius keliasdešimt tūkstančių tektų mums, mokesčių mokėtojams išlaikyti metų metus. O taikant šeimos susijungimo priemones, tas išlaikytinių skaičius išaugtų dramatiškai.

0 1922
“The New Observer” štabo narių parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gegužės 21 d.

Dešimt tūkstančių italų patriotų susirinko šiandien dalyvauti žygyje prieš invaziją ir Europos Sąjungą. Masinę eiseną organizavo “Casapound Italia” judėjimas. Demonstrantai žygiavo pagrindinėmis Romos gatvėmis

Italų protestuotojai ėjo drausmingomis rikiuotėmis nešdami vėliavas. Savo eiseną jie pradėjo prie pagrindinio “pabėgėlių priėmimo centro” Piazza Vittorio aikštėje ir toliau traukė Koliziejaus link. Disciplinuota minia skandavo “Sustabdykite invaziją!”, “Čia yra mano namai” ir daugelį kitų šūkių.

Demonstrantai nešė vėliavas, įžiebė trispalvius šviesos signalus ir turėjo plakatus, kurie skelbė “Italija, kelkis, kovok ir laimėk,” “Italai pirmiausia” ir “Ginkite Italiją Pjavės upės gynėjų dvasia.” Pastarasis šūkis primena 1918 m. birželio mėn. Pirmojo pasaulinio karo mūšį, kuris baigėsi aiškia Italijos pergale.

Eisena, kurios lozungas buvo “Casapound, Gink Italiją,” praėjo visiškai taikiai. Kalboje, pasakytoje žygio pabaigoje prie Koliziejaus, judėjimo vadas Gianluca Iannone (kuris užsiauginęs įspūdingą barzdą) pareiškė, kad žygis vyko kartu su panašiomis akcijomis kituose Europos miestuose. “Mes norime stiprios valstybės, kuri rūpintųsi mūsų piliečiais ir mūsų vaikais. Mes esame prieš privatizaciją, mes siekiame pirmenybės Italijos žmonėms ir mes esame prieš nekontroliuojamą imigraciją,” pasakė Iannone… “Mūsų žygis yra atsakas tiems, kurie nori kontroliuoti viską, ką mes galime sakyti ir daryti savo mieste.” Jo kalba buvo palydėta plojimais.

Eisenai pasibaigus, tūkstančiai dalyvių traukė link netoli Koliziejaus esančios kalvos. Ten klausėsi koncerto, kuriame pasirodė Iannonės vadovaujama grupė “ZetaZeroAlfa”.

Spaudos atstovams Iannone aiškino, kad dienos įvykiai buvo “skirti Dominique Venner atminimui.” Tai prancūzų istorikas nacionalistas, kuris 2013 m. nusižudė pačioje Notre Dame de Paris katedroje. Istorikas tuomet jau sirgo nepagydoma liga ir nusprendė tokiu būdu protestuoti prieš Europos “pabėgėlių” invaziją ir homoseksualų santuokų legalizavimą.

 

“Casapound Italia” judėjimas pavadintas Amerikos poeto Ezra Pound garbei. Nuo 2008 m. formaliai įregistruotas kaip politinė partija. Judėjimas pradėjo savo veiklą siekdamas aprūpinti mažiau pasiturinčius italus būstu, vėliau tapo nacionaliniu judėjimu, organizuojuančiu maisto bankus ir labdarą, o dabar įžengė į politinę areną.

Grupės internetinė svetainė informuoja skaitytojus, kad jos ideologija nesiejama nei su politine dešine, nei su kaire ir, kad hiper-kapitalizmas bei Markzismas – tai tie patys reiškiniai. Ji turi savo kandidatą į Romos merus ateinančiuose rinkimuose.

 

* Ta diena praėjo beveik be smurto. Tačiau grupė komunistų užpuolė du “Fratelli d’Italia” partijos jaunimo atstovus, taip pat atakavo mikroautobusą, kuriame važiavo vokiečiai turistai.

Vertė: Algis Avižienis

casa-pound-1 casa-pound-2 casa-pound-3 casa-pound-4 casa-pound-5 casa-pound-6 casa-pound-7 casa-pound-8 casa-pound-9 casa-pound-10 casa-pound-11

 

 

0 1982

Straipsnyje „Imigracija: rezervinė kapitalo armija“ autorius, prancūzų viešasis intelektualas Alain de Benoist, trumpai aptaria masinės imigracijos reiškinio ryšį su kapitalistinėje sistemoje viešpataujančios klasės – stambiosios buržuazijos – interesais, pagrindinę mintį iliustruoja konkrečia Prancūzijos, kuri yra vienas Vakarų „multikultūralizmo“ pavyzdinių „egzempliorių“, situacija.

Nors Lietuva su šituo reiškiniu nesusiduria, vis dėlto būtų mažų mažiausiai naivu nežiūrėti į tai, kas vyksta Vakarų Europoje, ypač kai turime (ne) laimę būti žydrosios Europos Sąjungos sudėtyje.

Pagrindinė autoriaus tezė, kaip pamatys skaitytojas, yra gana paprasta, bet, tuo pačiu, ir gana nemaloni pripažinti daugumai „nacionalistų“, esančių kapitalizmo religijos dogmų gniaužtuose: pagrindinės masinės imigracijos problemos priežastis yra kapitalistinė sistema ir joje savo pelną maksimalizuoti siekiančios stambiosios buržuazijos pastangos įvežti kuo daugiau pigios darbo jėgos; pritariantys kapitalistinei sistemai neturi teisės skųstis dėl imigracijos, o bet kokios kalbos apie antikapitalizmą be kovos prieš masinę imigraciją – tokios pačios bevertės ir absurdiškos.

1973 – aisiais, trumpai prieš savo mirtį, Prancūzijos prezidentas Georges Pompidou, pripažino atvėręs duris imigracijos tvanui kelių stambių biznierių prašymu, antai Francis Bouyguess, kuris troško pasinaudoti jokios klasinės sąmonės ar socialinės kovos tradicijos neturinčia pigia ir nuolankia darbo jėga. Šis žingsnis buvo skirtas iš apačios daryti spaudimą prancūzų darbininkų atlyginimams, sumažinti jų užsidegimą protestuoti ir, kartu su tuo, suskaldyti darbo judėjimą. Dideli bosai „visada nori daugiau“, sakė jis.“

IMIGRACIJA: KAPITALO REZERVINĖ ARMIJA

Praėjus keturiasdešimčiai metų niekas nepasikeitė. Tokiu metu kai jokia politinė partija nedrįstų reikalauti dar didesnio imigracijos greitinimo, atrodo, kad už tai pasisako tik stambūs darbdaviai – paprasčiausiai todėl, kad tai atitinka jų interesą. Vienintelis skirtumas nebent tas, kad šito veikiamų sektorių dabar yra daugiau – ne tik pramonės ir viešbučių bei maitinimo paslaugų sektoriai, bet ir kadaise „saugotos“ profesijos, antai inžinieriai bei kompiuteristai.

Kaip žinome, Prancūzija nuo XIX a. pradėjo masiškai traukti imigrantus. Imigrantų populiacija 1876 – aisiais jau buvo 800 000, o 1911 – aisiais jau pasiekė 1,2 milijonus. Prancūzijos pramonė buvo pagrindinis traukos centras italų ir belgų imigrantams, kuriuos sekė lenkai, ispanai ir portugalai. „Tokie imigrantai, nekvalifikuoti ir neturintys profsąjungų, leido darbdaviams išsisukti nuo kylančių darbo teisės reikalavimų.“(François-Laurent Balssa, „Un choix salarial pour les grandes entreprises“ Le Spectacle du monde, Octobre, 2010).

1924 – aisiais Angliakasybos ir stambiųjų ūkininkų komiteto iš šiaurės rytų Prancūzijos iniciatyva buvo įkurta „generalinė agentūra imigracijai“ (Société générale d’immigration). 1931 – aisiais Prancūzijoje jau buvo 2,7 milijonų svetimšalių, sudariusių 6,6% visų gyventojų. Tuo metu Prancūzija turėjo aukščiausią imigracijos rodiklį pasaulyje (515 imigrantų 100 tūkst. vietinių gyventojų). „Tai parankus būdas daugeliui stambių darbdavių mažinti darbininkų atlyginimus. […] Nuo tada kapitalizmas įeidavo į darbo jėgos konkurenciją imdamas rezervines samdomų darbininkų armijas [t. y. imigrantus – red. past.]“.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vis labiau ir labiau ėmė augti imigracija iš Magrebo šalių; pirma iš Alžyro, paskui iš Maroko. Šimtai didelėms kompanijoms priklausančių sunkvežimių (ypač priklausančių automobilių pramonės bei statybos firmoms) važiuodavo vietoje ieškoti ir verbuoti naujus imigrantus. Nuo 1962 – ųjų iki 1974 – ųjų į Prancūziją atvyko beveik du milijonai papildomų imigrantų, iš kurių 550 000 buvo užverbuoti Nacionalinės Imigracijos Tarnybos, valstybinės institucijos, kurią iš užkulisių kontroliavo stambusis kapitalas. Nuo tada banga tik augo. François-Laurent Balssa pažymi, kad viename sektoriuje susidarius darbo jėgos deficitui, vienas iš dvejų variantų yra arba kelti atlyginimus, arba pritraukti darbo jėgą iš užsienio. Nacionalinė Prancūzijos Darbdavių Taryba (CNPF), kurią 1998 – aisiais pakeitė Verslų Judėjimas (MEDEF), įprastai rinkdavosi pastarąjį variantą. Tas pasirinkimas, rodantis troškimą gauti trumpalaikę naudą, stabdė gamybos įrankių bei pramoninių inovacijų pažangą. Tačiau tuo pat metu, kaip rodo Japonijos pavyzdys, užsienio imigracijos atsisakymas ir orientavimasis į vietinę darbo jėgą leido Japonijai pasiekti savo technologinę revoliuciją gerokai anksčiau nei daugumai jos konkurentų Vakaruose.

Šventoji sąjunga: stambusis kapitalas ir kairė

Iš pradžių imigracija buvo su stambiuoju verslu susijęs reiškinys. Taip yra ir dabar. Triukšmingai reikalaujantys vis didesnės imigracijos visada būna didžiosios firmos. Ši imigracija sutinka su pačia kapitalizmo dvasia, kuri siekia sienų pašalinimo („laissez faire, laissez passer“). „Sutinkamai su socialinio dempingo logika“, – tęsia Balssa – „taip buvo sukurta „žemos kainos“ darbo rinka „nedokumentuotiesiems“ ir „nekvalifikuotiesiems“ atliekant laikiną „visų galų meistrų“ funkciją. Taip stambusis verslas padavė savo ranką kraštutinei kairei: vieni siekdami išardyti per brangia laikomą gerovės valstybę, o kiti – siekdami sunaikinti nacionalinę valstybę, kuria laiko pernelyg archaiška.“ Todėl Prancūzijos Komunistų Partija (PCF) ir Prancūzijos Profesinė Sąjunga (CGT) (kurios nuo tų laikų jau radikaliai pasikeitė) iki 1981 – ųjų kovojo prieš liberalinį atvirų sienų principą darbininkų klasės interesų gyvenimo vardan.

Nors kartą katalikas liberalkonservatorius, Philippe Nemo, tik patvirtina šiuos pastebėjimus:

„Europoje yra ekonomiką valdančių žmonių, svajojančių apie pigios darbo jėgos įvežimą į Europą. Pirma – kad atliktų darbus, kuriems trūksta vietinės darbo jėgos,antra, kad galėtų gerokai sumažinti kitų Europos darbininkų atlyginimus. Šios lobistinės grupuotės, turinčios visas būtinas priemones, kad jų būtų klausomasi vietinėse vyriausybėse ar Briuselyje, bendrai kalbant, yra ir už imigraciją, ir už Europos plėtrą – kuri stipriai palengvintų darbo migraciją. Iš savo požiūrio taško – grynai ekonominio požiūrio taško – jie yra teisūs. […] Tačiau bėda yra ta, kad šiuo klausimu neįmanoma mąstyti vien ekonominiu požiūriu, turint omeny, kad šios papildomos neeuropinės populiacijos įplaukos taip pat turi ir sunkias socialines pasekmes. Jei šie kapitalistai ir nekreipia daug dėmesio į šitą problemą, tai galbūt yra todėl, kad jie iš esmės gauna ekonominę naudą iš imigracijos, patys nenukentėdami nuo jos neigiamų socialinių padarinių. Su savo kompanijų uždirbtais pinigais, kurių pelningumas šitaip užtikrinamas, jie gali gyventi gražiuose rajonuose, palikdami mažiau laimingus tautiečius pačius tvarkytis su atėjūnų populiacijomis skurdžiose priemiesčių vietose.“ (Philippe Nemo, Le Temps d’y penser, 2010).

Anot oficialių duomenų, 2008 – aisiais paprastuose būstuose gyveno 5 milijonai imigrantų, kas tuo metu sudarė 8% Prancūzijos gyventojų. Iš vieno ar dviejų imigrantų kilę vaikai sudaro 6,5 milijonų žmonių, kas sudarė 11% populiacijos. Spėjamas nelegalų skaičius yra tarp 300 000 ir 550 000 (nelegalių imigrantų išvarymas kasmet kainuoja 232 milijonus eurų, t. y. kiekvienas atvejis kainuoja 12 000 eurų). Jean-Paul Gourevitch teigia, kad apytiksliai Prancūzijoje gyvenančių svetimos kilmės asmenų populiacija 2009 – aisiais buvo 7,7 milijono (iš kurių 3,4 milijono yra iš Magrebo, o 2,4 milijonai yra iš į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių) – tai yra apie 12,2% miestų gyventojų. 2006 – aisiais imigrantų populiacija sudarė 17% Prancūzijos gimstamumo.

Šiandien Prancūzija susiduria migrantų gyvenvietėmis, kurios yra tiesioginė šeimų sujungimo politikos pasekmė. Tačiau imigrantai kaip niekada anksčiau sudaro kapitalo rezervinę armiją.

Šia prasme yra nuostabu stebėti kaip kraštutinės kairės (kuri, atrodo, imigrantuose rado „proletariato pakaitalą“) vadovaujami „nedokumentuotųjų“ imigrantų tinklai tarnauja stambiojo kapitalo interesams. Nusikaltėlių tinklai, žmonių ir prekių kontrabandininkai, stambusis verslas, „žmogaus teisių“ aktyvistai ir pagrindiniai darbdaviai – jie visi per globalią laisvąją rinką virto sienų panaikinimo šalininkais.

Pavyzdžiui, yra daug sakantis faktas, kad Michael Hardt ir Antonio Negri [neomarksistiniai teoretikai – red. past.] savo knygose „Imperija“ ir „Minia“ propaguoja „pasaulinį pilietiškumą“ ir tuo pačiu reikalauja valstybinių sienų panaikinimo, kuris turėtų kaip pirminį tikslą sau išsikelti greitesnį pigių Trečiojo pasaulio darbininkų masių apgyvendinimą. Tai, kad dauguma šiandienos imigrantų dėl savo persikėlimo yra skolingi globalinės rinkos sukeliamam išteklių perkėlimui ir, kad jų perskirstymas yra būtent tai, ko kapitalizmas ir siekia, kad galėtų visus įtalpinti į rinką ir, pagaliau, kad kiekvienas teritorinis saitas galėtų būti žmogiškųjų motyvacijų dalis – šių dvejų autorių visai nejaudina. Priešingai – jie su pasitenkinimu pažymi, kad „pačiam kapitalui reikalingas didesnis darbo mobilumas, o taip pat ir pastovi migracija per valstybines sienas.“ Jų požiūriu rinka turėtų sudaryti natūralius rėmus „pasauliniam pilietiškumui“. Rinka „reikalauja sklandžios nekoduoto ir deteritorizuoto judėimo erdvės, kuriai neva lemta pasitarnauti „masių“ interesams, nes „mobilumas nešasi kapitalo etiketę, kas reiškia pakeltą laisvės troškimą“. Šitokio žmonių perkėlinėjimo, matomo kaip „išlaisvinančio nomadizmo“ klaidinga prielaida yra ta, kad ji remiasi visiškai nerealiu požiūriu į specifinę migrantų ir perkeltųjų žmonių padėtį. Kaip rašo Jacques Guigou ir Jacques  Wajnsztejn, „Hardt ir Negri apgaudinėja save laikydami imigracijos įplaukas naujų kapitalo įvertinimo galimybėmis bei pagrindu geresnėms galimybėms masėms. Tačiau migracijos reiškia ir ką kitą kaip visuotinės konkurencijos procesą, o migravimas neturi jokios didesnės išlaisvinančios jėgos nei buvimas namie. „Nomadiškas“ žmogus nėra labiau linkęs į kritiką ar maištavimą nei sėslus žmogus.“ (L’évanescence de la valeur. Une présentation critique du groupe Krisis, 2004).

„Tol kol žmonės ir toliau apleidinės savo šeimas“, – priduria Robert Kurz – „ir ieškos darbo kitur, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis, tik tam, kad galiausiai būtų sunaikinti kapitalizmo mėsmalės, jie bus ne emancipacijos šaukliais, o verčiau, apsiskelbę postmoderniųjų Vakarų atstovai. Iš tiesų, jie tėra varginga jų versija.“(Robert Kurz, „L’Empire et ses théoriciens“, 2003).

Kas kritikuoja kapitalizmą, bet pritaria imigracijai, kurios pirmoji auka yra darbininkų klasė, turėtų užsičiaupti. Kas kritikuoja imigraciją, bet tyli apie kapitalizmą, turėtų elgtis taip pat.

0 1488

MULTIKULTŪRALIZMAS

„Mūsų pagrindinis uždavinys – dekonstruoti daugumą. Ir padaryti tai turime taip kruopščiai, kad ji daugiau niekad savęs taip nebevadintų“ – Tomas Hilandas Eriksenas

Būtų neteisinga manyti, kad vidutinis amerikietis ar europietis žavisi jam brukamomis šiuolaikinio liberalizmo vertybėmis. Nepakantumo bet kokiai kitai nuomonei, kuri neatitinka politinio meinstrymo, atmosfera tam ir sukurta, kad užčiauptų ir marginalizuotų disidentus. Šia prasme Vakarų demokratija mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito autoritarinio režimo, kuriems ji save atseit priešpastato.

Ir vis dėlto politikams reikia laimėti rinkimuose ir šiame kare nėra jokių uždraustų metodų. Vienas veiksmingiausių metodų – pakeisti savus gyventojus, kurie nebalsuoja už liberalus, tais žmonėmis, kurie tai darys. 1965 metais Amerikoje buvo priimtas naujas Migracijos Aktas, kuris iš esmės pakeitė imigrantų etninę ir kultūrinę sudėtį ir padarė pradžią multikultūralizmo epochai.

Jei 7-ame dešimtmetyje į Ameriką plūdo atvykėliai iš Europos šalių, tai priėmus įstatymą imigrantais tapo daugiausiai lotynų amerikiečiai. Kaip taisyklė – menkai išsilavinę ir žemos kvalifikacijos, jie tapo pagrindiniais socialinių pašalpų gavėjais. Pašalpos gi tapo būdu kontroliuoti elektoratą. Šitokiu būdu labiau pasiturintys konservatyvių pažiūrų piliečiai ėmė finansuoti iš savo kišenės armiją nuo valstybės priklausomų išlaikytinių, kurie klusniai balsavo už liberalus. Tie, kurie šiai situacijai nepritarė, tučtuojau būdavo apšaukiami rasistais (matyt, dėl to, kad kai kam atrodo, jog „išlaikytinis“ – tai atskira rasė).

Taip, bet juk Amerika – tai imigrantų šalis? Ne visiškai taip. Imigranto sąvoka smarkiai pakito per pastaruosius du šimtmečius. Anksčiau imigrantas neturėjo jokių valstybės garantijų ir galėjo pasikliauti tik savo jėgomis. Jis atvykdavo į tuščią teritoriją, kurią jam reikėjo įsisavinti. Dabartinis gi imigrantas atvyksta į teritoriją, kuri įsisavinta daug geriau nei ta šalis, iš kurios jis atvažiavo. Šio niuanso, beje, šiuolaikinėse diskusijose priimta neminėti.

Dėl to sakyti, kad JAV yra imigrantų šalis, ne visiškai teisinga. Tai greičiau persikėlėlių šalis. Ir jeigu į šalį atvyksta tiktai tie, kurie pasikliauja savo jėgomis, kurie stato naujus miestus ir įsisavina tuščias žemes – tai vienas dalykas. O jeigu atvažiuoja tie, kurie tikisi, kad juos aprūpins valstybė – tai jau visai kita.

Taip pat praeities migrantas buvo priverstas integruotis ir asimiliuotis į vietinę kultūrą ir turėjo tam labai mažai laiko dėl grynai ekonominių priežasčių. Šiuolaikiniai migrantai nuo tokių nežmoniškų sąlygų apsaugoti. Negana to – būtent vietiniai gyventojai dabar turi prisitaikyti prie tolimų šalių papročių. Multikultūralizmas susivedė į tai, kad apie europietišką kultūrą galima kalbėti tiktai negatyviai, o apie visas kitas – išimtinai pozityviai.

Štai pavyzdys. Kolorado valstijoje konditeris dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė kepti tortą vienalytėms vestuvėms. Teismas nutarė, kad tai neteisėta ir paskyrė 135 000 dolerių baudą. Ilinojaus valstijoje du darbuotojai atsisakė pristatyti alkoholį – irgi dėl savo religinių įsitikinimų. Dėl ko ir buvo atleisti. Teismas paliepė išmokėti jiems 240 000 dolerių kompensacijos. Skirtumas tas, kad pirmu atveju kalba ėjo apie krikščionį, o antruoju – apie musulmonus.

Tokius dalykus neeuropiečiai laiko akivaizdžiu silpnumu ir signalu pradėti ryžtingus veiksmus. Iš esmės taip ir yra ir visiškai dėsninga baigtimi taps gyventojų ir kultūros pasikeitimas. Ir atsitiks tai gerokai greičiau, nei daug kam gali pasirodyti. Šia prasme turime puikių pavyzdžių – Libaną, kuris anksčiau buvo vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, ir Pietų Afrikos Respubliką.

Neseniai nutikęs atvejis su mokiniu Achmedu Mohamedu – puikus pavyzdys. Vaikinas nusipirko senamadišką elektroninį laikrodį ir nedidelį lagaminėlį, kad konstrukciją padarė labai panašią į bombą su laikrodiniu mechanizmu. Lagaminėlį jis atsinešė į mokyklą. Parodė vienam mokytojui, kuris pasakė – taip, puiku, bet geriau to niekam nerodyk. Paskui parodė kitam mokytojui ir t.t. Galiausiai jis įjungė laikrodį į rozetę ir nustatė žadintuvą, kuris suveikė pamokos metu. Pamatęs šį išradimą mokytojas iškvietė policiją ir vaikiną areštavo. Spauda pasigavo klaikios genialaus išradėjo diskriminacijos istoriją, visas Tviteris sprogo nuo atitinkamų įrašų. Obama pasikvietė jaunąjį genijų į Baltuosius rūmus, Zukerbergas – į Facebook’o ofisą, Brinas – į Google. JTO pareiškė, kad norėtų jaunuolį matyti savo būstinėje. Po savaitės jam jau buvo pasiūlytas nemokamas mokslas pasirinktinai Jeilyje arba Harvarde.

2007 metais Harvardo profesorius Robertas Patnemas, vienas pagrindinių multikultūralizmo ir gyventojų diversifikacijos ideologų (už ką netgi gavo atitinkamą apdovanojimą Švedijoje), paskelbė darbą, kuriame buvo tyrinėjami žmonių, gyvenančių daugianacionaliniuose ir monokultūriniuose rajonuose, skirtumus. Paaiškėjo, kad nepaisant lūkesčių, gyvenimas multikultūrinėje aplinkoje turi daug negatyvių pasekmių. Tokių rajonų gyventojai, be viso kito, linkę:

Mažiau pasitikėti vietine valdžia ir vietine spauda;

Mažiau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

Pas juos mažiau draugų ir žmonių, kuriais jie pasitiki;

Jie laiko save mažiau laimingais ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę;

Daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ir labiau pritaria teiginiui „televizija – pagrindinė mano gyvenimo pramoga“.

Kitaip sakant, multikultūriniuose rajonuose ima gyventi labiau izoliuotai, iš esmės pereina į gynybos režimą, kai vengiama išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, žemiausias Amerikoje žmonių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra Los Andžele, pačiame margiausiame nacionaline prasme JAV mieste. Tuo pat metu konservatyviose valstijose, pavyzdžiui, Montanoje ar Vajominge gyvena labiausiai susitelkę gyventojai (be to, ten žemiausias nusikalstamumas).

Tačiau tokie tyrimai nedaro jokios įtakos liberaliai politikai, kurią varo JAV ir Europos šalių vadovai. Juk liberalų nedomina faktai, svarbiausia – jų ketinimai ir nuomonė apie pačius save. Dėl to pasidarė įmanoma situacija, kai anglų Roterheme ištisus 16 metų patyrė seksualinę prievartą 1400 paauglių, daugiausiai anglų mergaičių. Ir nutiko tai dėl to, kad prievartavo vietiniai pakistaniečiai ir policija paprasčiausiai bijojo būti apkaltinta rasizmu, dėl to užmerkė akis.

Kaip galėjo atsitikti, kad buvo nuslopinti visuomenės savisaugos instinktai, ypač tokie galingi kaip savo moterų ir vaikų gynimas? Juolab, kad niekam negrėsė nei kalėjimas, nei netgi baudos – vien tik baimė, kad „politkorekcijos policija“ gali sugriauti jiems karjerą ir padaryti atskalūnais. Ir, kaip paaiškėjo, socialinė realybė žmonėms tapo svarbesne už pačią realybę. Didžiumai žmonių argumentas „taip yra dėl to, kad visi žino, jog taip yra“ yra galingesnis už bet kokius faktus, o baimė dėl savęs paties atsveria bet kokius nemalonumus, kurių gali patirti kiti.

Kai ten bebūtų šiomis žmogiškos psichikos savybėmis Vakarų valdantys sluoksniai naudojasi labai sumaniai. Švedija, kitados viena iš saugiausių ir geriausiai gyvenančių šalių, praktiškai atvėrė savo sienas. Suprantama, ne visiems. Išeiviui iš Somalio, Etiopijos ar Irako gauti leidimą gyventi nepalyginamai lengviau nei aukštos kvalifikacijos specialistams iš turtingesnių šalių, ypač jeigu jo veido spalva neteisinga. Šiuo metu kas septintas Švedijos gyventojas gimė už ES ribų ir toks rezultatas buvo pasiektas vos per kelis dešimtmečius. Šalis įkopė į trečią vietą pagal išprievartavimus ir prievartauja anaiptol ne „išvyrinti“ švedai. Matyt, visa tai daroma vardan to, kad visam pasauliui būtų pademonstruotas aukščiausio laipsnio kilnumas ir ištikimybė progresyvioms vertybėms. Netgi nuosavų vaikų ateities kaina.

Tačiau Vakarų elitui nepakanka sunaikinti savų šalių kultūras. Pavyzdžiui, Japonijai nuolat daromas spaudimas dėl jos imigracinės politikos. 2012 metais šalis suteikė prieglobstį tik 18 pabėgėlių, kai tuo tarpu JAV – 76 000. spaudimas neapsiriboja oficialiu lygmeniu. Įvairaus plauko aktyvistai ir „mąstytojai“ stengiasi pakeisti Japonijos visuomenės nuomonę tolerancijos ir multikultūralizmo kryptimi. Kam Amerikai reikia, kad Japonija taptų multikultūrine šalimi? Jie turi kažkokių problemų versle? Japonija neremia Amerikos politinių iniciatyvų? O gal Japonija labai silpnai išsivysčiusi socialinėje ir ekonomikos sferoje ir reikia atnešti jai pažangą bei klestėjimą? O gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vegetaras stengiasi įtikinti savo draugus, kad vienintelis būdas teisingai gyventi – tai būti vegetaru?

Deklaruojama skirtingų kultūrų lygybė ir vertė praktikoje veda į jų suardymą ir sunaikinimą. Amerikoje jau nepadoru linkėti „laimingų Kalėdų“, reikia linkėti „laimingų išeiginių“, kad netyčia ko nors neįžeistum. Švedijoje vyskupė-lesbietė siūlo demontuoti kryžius nuo bažnyčių, kad šalis taptų patrauklesnė musulmonams. Nelegalių migrantų daugiau nebegalima vadinti nelegaliais, reikia sakyti „nedokumentuoti“. Galbūt po 10 metų Vokietija jau nebebus tvarkos ir klestėjimo pavyzdys, darantis didžiulį įspūdį turistams iš viso pasaulio. Unikali japonų kultūra užleis vietą urbanistinei biomasei, kaip nutiko Los Andžele, o savo kokybe Toyota, pagaminta Japonijoje, daugiau nesiskirs nuo amerikietiškų ar prancūziškų automobilių. Nors Azijos šalys multikultūralizmo koncepciją kol kas mandagiai atmeta. Galbūt dėl to jų civilizacijų amžius siekia tūkstančius metų.

Iš esmės multikultūralizmu tikintys žmonės nepripažįsta jokios kultūros ir tradicijos vertingumo, kad visiškai įsipaišo į liberalią pasaulėžiūrą, kur svarbiausia vertybe laikoma individo autonomija. Tačiau individas negali egzistuoti už civilizacijos organizmo ribų, dėl to „daugumos demontažas“ galiausiai gali pavirsti civilizacijos demontažu ir senos daugumos pakeitimu nauja, kuri turės jau kitas vertybes, ir liberalizmui vietos ten nebeliks. Kaip žinia, realybė visada skaudžiai baudžia tuos, kurie gyvena išgalvotame pasaulyje.

0 3737

Situacija su pabėgėliais Europoje pasiekė virimo tašką, garas jau ėmė veržtis iš užvožto katilo. Kol kas tiktai Graikijoje, tačiau netrukus driokstelės visoje Europoje. Maža niekam nepasirodys.

Šimtai žmonių, apsiginklavusių šaltaisiais ginklais, reikalauja paleisti juos iš pabėgėlių centro Samoso saloje. Palikti centrą jiems draudžiama dėl to, kad jie dar nepraėjo registracijos procedūros. Protesto akciją suorganizavo kažkokie „įtartini asmenys“ pačioje stovykloje.

Realiai gi pati situacija, o ne kažkokie piktadariai provokuoja neramumus.

Įsivaizduokite, kad tuose punktuose maždaug trečdalis migrantų apskritai neturi jokių dokumentų. Paleisti tokių žmonių neįmanoma, o nustatyti jų asmenybes – nepaprastai ilga procedūra. Ir netgi ji gali baigtis niekuo: arba visi policijos archyvai išties sudegė kokiame nors Sirijos miestelyje, arba konkretus „bedarbis, benamis, neturintis paso“ pabėgėlis iš tikrųjų yra agentas, pasiųstas, kad legalizuotųsi Europoje su nežinia kokiais (o greičiausiai – visiškai konkrečiais) tikslais.

Tokia legalaus teroristų, o gal ir „gyvų bombų“ pristatymo schema buvo aprašyta gerokai prieš atsirandant šiam fenomenui – brolių Strugackių fantastiniame romane „Vabalas skruzdėlyne“.

„Patys įvairiausi kataklizmai – ar tai globalinė epidemija, ar pasaulinis karas, ar netgi geologinė katastrofa – išmeta į paviršių tuos pačius „nešvarumus“: neapykantą, žvėrišką egoizmą, žiaurumą, kuris atrodo pateisinamas, tačiau realiai neturi jokio pateisinimo“ – rašė jie šiame romane, išleistame 1979 metais, gerokai prieš Jugoslaviją ir Siriją.

Rašytojai fantastai buvo ne tokie jau fantazuotojai, kaip paaiškėjo po kelių dešimtmečių.

Dar vieną bombą po Europa pakišo tas faktas, kad asmenybės patikrinimo programa, dokumentų išdavimas ir kitos procedūros atliekamos ne visos Europos, bet nacionaliniame lygmenyje. Kitaip sakant, pabėgėliais Graikijoje užsiima tik Graikijos valdžia.

Graikija šia prasme tapo silpnąja ES grandimi. Tegu iš 1000-io pasiųstų agentų legalizuosis tiktai 10, tačiau ir šitas dešimtukas gaus galimybę judėti su bombomis glaudėse po visą Šengeno erdvę.

Anksčiau Turkijos prezidentas atvirai pagrasino ES paleisti nuo grandinės nei daugiau, nei mažiau kaip 3 milijonus terori… Pardon, pabėgėlių.

Jeigu bombos jų glaudėse driokstelės eilinėje Europos sostinėje – ačiū už tai europiečiai galės pasakyti tiek Atėnams, tiek Ankarai.