Tags Posts tagged with "Maskva"

Maskva

0 2103
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1684

Tvirtai svarbiausią Rusijos valstybės nuosavybę valdantys oligarchai savo naująsias firmas atvėrė stipriausioms multinacionalinėms korporacijoms, kurios pačiupo didžiulius kąsnius. 1997 m. „Royal Dutch/Shell“ ir BP užmezgė partnerystę su dviem pagrindiniais Rusijos naftos gigantais „Gazprom“ ir „Sidanko“.(682) Šitokį neapsižiūrėjimą TVF ir JAV iždo departamentas ateityje sėkmingai ištaisys rengdami aukcionus Bolivijoje ir Argentinoje. O po invazijos Irake JAV nueis dar toliau, pasistengusi vietinį elitą visiškai eliminuoti nuo pelningų privatizacijos sandėrių.

Wayne’as Merry, JAV ambasados Maskvoje vyriausiasis analitikas, esminiu 1990–1994 m. laikotarpiu, pripažino, kad pasirinkimas tarp demokratijos ir rinkos interesų Rusijoje buvo aštrus. „JAV vyriausybė pirmenybę suteikė ekonomikai, o ne politikai. Pasirinkome kainų atpalaidavimą, pramonės privatizavimą ir iš tiesų nežaboto, nevaldomo kapitalizmo kūrimą iš esmės vildamiesi, kad įstatymo valdžia, pilietinė visuomenė ir atstovaujamoji demokratija plėtosis kaip nors savaime, kaip visų šių dalykų padarinys (…). Deja, buvo nuspręsta nepaisyti visuomenės valios ir vykdyti tokią politiką.“(683)

Tuo laikotarpiu Rusijoje atsirado tiek turto, kad kai kurie „reformuotojai“ nepajėgė atsispirti pagundai. Iš tiesų labiau nei kur kitur iki tol Rusijos padėtis suardė mitą apie technokratišką kiaušingalvį laisvosios rinkos ekonomistą, kuris stengėsi diegti vadovėlinius modelius grynai iš įsitikinimo. Kaip ir Čilėje bei Kinijoje, kur išsikerojusi korupcija ir ekonominė šoko terapija žengė ranka rankon, keletas Jelcino „Čikagos mokyklos“ ministrų bei ministrų pavaduotojų galiausiai neteko pareigų, įsivėlę į rezonansinius korupcijos skandalus.(684)

Dar būta vaikinų iš Harvardo Rusijos projekto, turėjusių užduotį organizuoti šalyje privatizaciją ir kolektyvinio investavimo subjektų rinką. Buvo nustatyta, kad du šiam projektui vadovavę akademinio pasaulio atstovai – Harvardo ekonomikos profesorius Andrei Shleiferis ir jo pavaduotojas Jonathanas Hay – tiesiogiai pelnėsi iš rinkos, kurią taip atkakliai kūrė. Kol Shleiferis buvo svarbiausias Gaidaro privatizacijos nuostatų rengėjų komandos patarėjas, jo žmona daug investavo į privatizuojamą Rusijos turtą. Trisdešimtmetis Harvardo teisės mokyklos absolventas Hay taip pat asmeniškai investavo į privatizuojamus Rusijos naftos išteklius, nors tai, regis, tiesiogiai prieštaravo Harvardo USAID sutarčiai. O kol Hay talkino Rusijos vyriausybei kurti naują kolektyvinio investavimo subjektų rinką, jo draugei, kuri vėliau tapo jo žmona, buvo suteikta pirmoji licencija atidaryti bendrojo kapitalo įmonę Rusijoje. Ši įmonė iš pradžių buvo valdoma iš JAV vyriausybės finansuojamo Harvardo projekto (būdamas Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros instituto, kuris vykdė Rusijos projektą, vadovas, Sachsas kurį laiką buvo ir Shleiferio bei Hay viršininkas. Vis dėlto Sachsas pačioje Rusijoje daugiau nebedirbo ir niekada nebuvo įsivėlęs į jokius abejotinus veiksmus).(685)

Šiai painiavai išaiškėjus, JAV Teisingumo departamentas padavė Harvardo universitetą į teismą teigdamas, jog Shleiferio ir Hay verslo sandėriai pažeidė jų pasirašytus susitarimus, kuriais jie buvo įsipareigoję asmeniškai nesipelnyti iš šio aukštos kvalifikacijos darbo. Po septynerius metus trukusio tyrimo ir teisinės kovos JAV Bostono apygardos teismas nustatė, kad Harvardas sulaužė savo sutartį, kad anie du moksliniai darbuotojai „susimokė apgauti Jungtines Valstijas“, kad „Shleiferis užsiėmė neabejotina pasipelnymo veika“, kad „Hay kėsinosi išplauti 400 tūkstančių JAV dolerių per savo tėvą ir draugę“.(686) Harvardo universitetas turėjo sumokėti 26,5 milijono JAV dolerių – tai didžiausia suma per visą šios institucijos gyvavimo laikotarpį. Shleiferis sutiko sumokėti du milijonus JAV dolerių, o Hay sutiko sumokėti nuo vieno iki dviejų milijonų, priklausomai nuo jo pajamų, nors nė vienas nepripažino jokios savo atsakomybės.****(687)

Žinant rusiškojo eksperimento pobūdį, galbūt toks „pasipelnymas“ buvo neišvengiamas. Vienas įtakingiausių tuo metu Rusijoje dirbusių Vakarų ekonomistų Andersas Åslundas teigė, kad šoko terapija suveiks, nes „magiškos kapitalizmo paskatos ir pagundos nugali praktiškai viską“.688 Taigi, jei godulys turėjo būti Rusijos atkūrimo variklis, tada aišku, kad Harvardo vyrai su savo žmonomis ir draugėmis, kaip ir Jelcino darbuotojai bei šeimyna, leisdamiesi į šią beprotybę, tiesiog rodė sektiną pavyzdį.

Tai iškelia vieną svarbų klausimą apie laisvosios rinkos ideologus: ar jie yra „tikri tikintieji“, kuriuos gena ideologija ir tikėjimas, kad laisvoji rinka, kaip dažnai tvirtinama, užgydys visas žaizdas, ar idėjos ir teorijos dažniausiai tėra tik nuodugniai parengta dingstis, leidžianti žmonėms vadovautis nežabotu goduliu, pridengtu altruistine motyvacija? Žinoma, visos ideologijos gali iškrypti (tai itin aiškiai pademonstravo Rusijos „aparačikai“, komunizmo eroje sukaupę gausybę privilegijų), taip pat esama ir išties sąžiningų neoliberalų. Tačiau Čikagos mokyklos ekonomika, regis, ypač pralaidi korupcijai. Tariant, kad masinis pelno vaikymasis ir nežabojamas godulys bet kurioje visuomenėje sukuria didesnę naudos galimybę, beveik bet kokį asmeniškai naudingą veiksmą galima pateikti kaip indėlį į didįjį kapitalizmo kūrimo katilą, generuojantį gerovę ir skatinantį ekonomikos augimą – netgi jei tai galioja tik tau ir tavo kolegoms.

Filantropinė George’o Soroso veikla Rytų Europoje – taip pat ir Sachso kelionės po šį regioną – irgi vertintina prieštaringai. Nėra jokios abejonės, kad Sorosas buvo atsidavęs Rytų bloko demokratizavimo reikalui, tačiau jis taip pat turėjo akivaizdų ekonominį interesą, kad kartu su demokratizacija vyktų ir ekonomikos reforma. Būdamas galingiausias pasaulio valiutų prekeivis, jis turėjo gerai pasipelnyti valstybėms įsivedant konvertuojamas valiutas ir panaikinant kapitalo reguliavimą, o valstybines įmones parduodant aukcionuose, jis buvo vienas potencialių pirkėjų.

Tiesiogiai pelnytis iš rinkų, kurias jis, būdamas filantropas, padėjo atverti, Sorosui nebūtų buvę jokių teisinių kliūčių, tačiau tai nebūtų gražu. Tad kad išvengtų aiškaus interesų konflikto, savo kompanijoms jis neleido investuoti tose valstybėse, kuriose veikė jo fondai. Tačiau kai valstybinę nuosavybę ėmė pardavinėti Rusija, Sorosas nebepajėgė atsispirti. 1994 m. jis paaiškino, kad jo nuostata „koreguojama, nes regiono rinkos tikrai plečiasi, tad nebematau jokios prasmės ir neturiu teisės neleisti savo fondams ar dalininkams pasinaudoti galimybe ten investuoti arba nesuteikti toms šalims galimybės imtis valdyti kai kuriuos tų fondų“. Pavyzdžiui, 1994 m. Sorosas jau turėjo įsigijęs privatizuojamos Rusijos telefonų sistemos akcijų (kaip vėliau paaiškėjo, ši investicija buvo labai nevykusi), o Lenkijoje nusipirko dalį didelės maisto kompanijos.(689) Ankstyvuoju komunizmo žlugimo laikotarpiu Sorosas, per Sachso veiklą, buvo vienas svarbiausių šoko terapijos įgyvendinimo transformuojant ekonomiką iniciatorių. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jo pažiūros akivaizdžiai pasikeitė, jis tapo vienu didžiausių šoko terapijos kritikų ir savo fondams nurodė remti nevyriausybines organizacijas, kurios pagrindinį dėmesį skiria antikorupcinėms priemonėms diegti iki vykdant privatizaciją.

Ši epifanija buvo gerokai pavėluota, kad galėtų išgelbėti Rusiją nuo kazino kapitalizmo. Šoko terapija atvėrė plyšį „karštų“ pinigų srautams: trumpalaikėms spekuliacinėms investicijoms ir valiutos prekybai – tai labai pelninga. Tokia intensyvi spekuliacija reiškė, kad 1998 m., kai ėmė plisti Azijos finansų krizė (tryliktojo šios knygos skyriaus tema), Rusija liko visiškai neapsaugota. Jau ir taip nepatikima jos ekonomika žlugo galutinai. Visuomenė kaltino Jelciną, o jo reitingas smuko iki varganų 6 procentų.(690) Daugybės oligarchų ateičiai vėl iškilus pavojui, reikėjo dar vieno didelio sukrėtimo, kad ekonominis projektas būtų išgelbėtas ir išvengta grėsmės, jog į Rusiją atkeliaus tikra demokratija.

1999 m. rugpjūtį šalį sudrebino nepaprastai žiaurūs teroristų išpuoliai: visiškai netikėtai vidury nakties buvo susprogdinti keturi daugiabučiai, žuvo beveik trys šimtai žmonių. Labai panašiai, kaip Amerikoje po 2001 m. rugsėjo 11-osios, visus klausimus nuo politinio žemėlapio nušlavė vienintelė savo darbą nuveikti pajėgi jėga. „Būta tokios labai paprastos baimės, – pasakoja Rusijos žurnalistė Jevgenija Albats. – Staiga paaiškėjo, kad visos tos diskusijos apie demokratiją ir oligarchus buvo niekis, palyginti su baime žūti savo bute.“(691)

Vadovauti „žvėrių“ medžioklei buvo paskirtas Rusijos ministras pirmininkas, nepalenkiamas ir neperprantamas Vladimiras Putinas.*****(692) Iš karto po daugiabučių susprogdinimo 1999 m. rugsėjo pabaigoje jis pradėjo Čečėnijos antskrydžius, atakuodamas gyvenamuosius rajonus. Kilus naujai teroro grėsmei, tai, kad Putinas septyniolika metų buvo dirbęs KGB – baugiausiame komunistinės eros simbolyje, – atrodo, staiga nuramino daugelį rusų. Kadangi Jelcinas dėl alkoholizmo darėsi vis mažiau veiksnus, gynėjas Putinas atsidūrė labai palankioje pozicijoje, kad pakeistų jį ir perimtų prezidento pareigas. 1999 m. gruodžio 31 d., Čečėnijos karui trukdant surengti rimtus debatus, keletas oligarchų be rinkimų Jelcino valdžią tyliai perdavė Putinui. Prieš palikdamas valdžią Jelcinas pasinaudojo dar vienu Pinocheto taktikos žingsniu ir pareikalavo, kad jam būtų suteikta teisinė neliečiamybė. Pirmasis Putino, kaip prezidento, darbas buvo pasirašyti įstatymą, kuris saugojo Jelciną nuo bet kokio baudžiamojo persekiojimo – tiek dėl korupcijos, tiek dėl jo kadencijos metu kariškių nužudytų demokratijos reikalavusių demonstrantų.

Į istoriją Jelcinas įėjo labiau kaip korumpuotas juokdarys nei kaip grasus autoritaristas. Bet jo ekonominės nuostatos ir karai, kuriais siekta jas apginti, smarkiai prisidėjo prie Čikagos mokyklos kryžiaus žygyje žuvusiųjų sąrašo, kuris nuo aštuntojo dešimtmečio nuolat augo. Be žuvusiųjų per Jelcino organizuotą spalio pučą, karai Čečėnijoje nusinešė maždaug šimtą tūkstančių civilių gyvybių.(693) Didesnės jo paspartintos žudynės vyko lėtesniu tempu, tačiau jose žuvusiųjų skaičius daug grėsmingesnis – tai ekonominės šoko terapijos „šalutinis poveikis“.

Dar niekada šitiek netekčių nebuvo patirta nesant didesnio bado, maro ar karo. Iki 1998 m. daugiau nei 80 proc. Rusijos ūkių buvo bankrutavę, uždaryta apie septyniasdešimt tūkstančių valstybinių fabrikų, kilo nedarbo epidemija. 1989 m., iki šoko terapijos, Rusijos Federacijoje skurde, už mažiau nei 4 JAV dolerius per dieną, gyveno du milijonai žmonių. Šoko terapeutams skyrus „karčių vaistų“, dešimtojo dešimtmečio viduryje, Pasaulio banko duomenimis, žemiau skurdo ribos gyveno 74 milijonai rusų. Vadinasi, galima teigti, jog Rusijos „ekonominės reformos“ tik per aštuonerius metus nuskurdino 72 milijonus žmonių. Iki 1996 m. 25 proc. rusų – maždaug 37 milijonai – gyveno „beviltiškame“ skurde“.(694)

Nors pastaraisiais metais, daugiausia dėl augančių naftos ir dujų kainų, iš skurdo ištraukta milijonai rusų, žemiausias itin vargingų žmonių sluoksnis išliko toks pat, su visomis iš šios beviltiškos padėties kylančiomis blogybėmis. Kad ir koks vargingas gyvenimas buvo komunizmo laikais, gyvendami perpildytuose šaltuose butuose rusai bent jau turėjo namus; 2006 m. vyriausybė pripažino, kad Rusijoje esama 715 tūkstančių benamių vaikų, o, UNICEF duomenimis, benamių vaikų Rusijoje – pusketvirto milijono.(695)

Šaltojo karo metais plačiai paplitusį alkoholizmą Vakarai visada laikė įrodymu, kad gyvenimas komunizmo sąlygomis yra toks slogus, kad rusams reikia didžiulių kiekių degtinės dienai prastumti. Tačiau kapitalizmo sąlygomis rusai alkoholio išgeria dvigubai daugiau, taip pat griebiasi ir stiprių nuskausminamųjų. Rusijos narkotikų „caras“ Aleksandras Michailovas teigia, kad 1994–2004 m. vartotojų skaičius išaugo 900 proc. ir viršija 4 milijonus žmonių, daugelis jų priklausomi nuo heroino. Narkotikų epidemija paskatino ir dar vieną tylųjį žudiką – 1995 m. ŽIV infekuotų žmonių buvo 50 tūkstančių, vos per porą metų tas skaičius padvigubėjo, o po dešimties metų, UNAIDS duomenimis, ŽIV infekuota beveik milijonas rusų.(696)

Tai lėtos mirtys, bet esama ir greitų. Vos tik 1992 m. pradėta taikyti šoko terapija, ir taip didelis savižudybių skaičius ėmė augti; 1994 m., per pačią Jelcino „reformų“ kulminaciją, savižudybių skaičius tapo beveik dvigubai didesnis negu prieš aštuonerius metus. Taip pat padaugėjo ir nužudymų: iki 1994 m. smurtinių nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei keturis kartus.(697)

„Ką mūsų tėvynė ir jos žmonės gavo iš tų penkiolikos nusikalstamų metų? – 2006 m. per demonstraciją už demokratiją klausė maskvietis akademikas Vladimiras Gusevas. – Šie nusikalstamo kapitalizmo metai pražudė 10 procentų mūsų gyventojų.“ Rusijos gyventojų išties smarkiai mažėja – per metus šalis netenka maždaug 700 tūkstančių žmonių. Nuo 1992 m., pirmųjų šoko terapijos metų, iki 2006 m. Rusijos gyventojų sumažėjo 6,6 milijono.(698) Prieš tris dešimtmečius André Gunderis Frankas, disidentas Čikagos ekonomistas, parašė laišką Miltonui Friedmanui kaltindamas jį „ekonominiu genocidu“. Daugelis rusų lėtą savo bendrapiliečių nykimą šiandien apibūdina panašiais žodžiais.

Šis suplanuotas skurdas yra dar groteskiškesnis, nes elito sukauptu turtu Maskvoje puikuojamasi kaip niekur kitur. Šitaip elgiasi tik saujelė naftos emyrų. Šių dienų Rusijoje turtas yra taip susisluoksniavęs, kad atrodo, jog turtingieji ir vargšai gyvena ne tik skirtingose valstybėse, bet ir skirtingais amžiais. Viena laiko juosta apima Maskvos centrą, tarsi pagreitintai prasukus laiką transformuotą į futuristinį XXI a. nuodėmių miestą, kuriame oligarchai, saugomi aukščiausios klasės samdomų karių, lenktyniauja juodų mersedesų konvojais, o vakariečiai pinigų valdytojai gundomi atviromis investavimo taisyklėmis dieną ir nemokamomis prostitutėmis naktį. Kitoje laiko juostoje septyniolikmetė provincijos mergaitė, paklausta apie ateities viltis, atsako: „Sunku kalbėti apie XXI amžių, kai sėdi čia ir skaitai pasišviesdama žvake. XXI amžius nieko nereiškia. Čia dar XIX amžius.“(699)

Šitokiam tokios turtingos šalies kaip Rusija apiplėšimui reikėjo kraštutinių teroristinių veiksmų – nuo parlamento padegimo iki invazijos į Čečėniją. „Politika, kuri gimdo skurdą ir nusikaltimus, – rašo vienas pirmųjų (ir ignoruotų) Jelcino ekonomikos patarėjų Georgijus Arbatovas, – gali išgyventi tik nuslopinusi demokratiją.“(700) Kaip tik taip buvo Pietų kūgio šalyse, apgulties sąlygomis Bolivijoje ir Kinijoje per Tiananmenio įvykius. Kaip tik taip bus Irake.

Jelcinas

* Viename įsimintiniausių sensacingo reportažo fragmentų „The Washington Post“ rašė: „Tada apie 200 demonstrantų užplūdo Rusijos gynybos ministeriją, kurioje yra valstybės branduolinio ginklo valdymo įrenginiai ir posėdžiauja aukščiausi generolai.“ Laikraštis kėlė absurdišką prielaidą, kad minia savo demokratiją apginti mėginusių rusų galėjusi pradėti branduolinį karą. „Ministerija užrakino duris ir be jokių incidentų neleido miniai patekti į vidų“, – pranešė „The Post“.

** Rusiškai – командные высоты. Turima omenyje stambioji pramonė, bankų sistema, ryšiai, geležinkelių bei vandens transportas, žemė ir jos gelmės, užsienio prekyba ir panašiai (vert. past.).

*** Du svarbiausi su oligarchais susiję bankai buvo Michailo Chodorkovskio bankas „Menatep“ ir Vladimiro Potanino „Uneximbank“.

**** Deja, pinigai buvo skirti ne Rusijos žmonėms, tikrosioms korumpuoto privatizacijos proceso aukoms, o grįžo JAV vyriausybei – lygiai kaip „skundikų“ ieškinių prieš JAV kontraktininkus Irake atvejais priteista suma padalijama tarp JAV vyriausybės ir amerikiečio „skundiko“.

***** Žinant apie akivaizdų Rusijos valdančiosios klasės nusikaltėliškumą, nenuostabu, kad šiuos įvykius apgaubė sąmokslo teorijos. Daugelis rusų mano, kad čečėnai su šių pastatų susprogdinimu nėra susiję, kad tai buvusi slapta operacija, kuria siekta Putiną paversti Jelcino įpėdiniu.

______________________

616 Boris Kagarlitsky, Square Wheels: How Russian Democracy Got Derailed, trans. Leslie A. Auerbach, et al. (New York: Monthly Review Press, 1994), 191.

617 William Keegan, Th e Spectre of Capitalism: Th e Future of the World Economy After the Fall of Communism (London: Radius, 1992),1992), 109.

618 George J. Church, “Th e Education of Mikhail Segeyevich Gorbachev,” Time, January 4, 1988; Gidske Anderson, “Th e Nobel Peace Prize 1990 Presentation Speech,” www.nobelprize.org.

619 Marshall Pomer, Introduction,Th e New Russia: Transition Gone Awry, eds. Lawrence R. Klein and Marshall Pomer (Stanford: Standford University Press: 2001), 1.

620 Anderson, “Th e Nobel Peace Prize 1990 Presentation Speech”; Church, “Th e Education of Mikhail Sergeyevich Gorbachev.”

621 Mikhail Gorbachev, Foreword, Klein and Pomer, eds., Th e New Russia, xiv.

622 Beprecedentė jungtinė ataskaita ragino imtis „radikalios reformos“ ir reikalavo, kad vos tik ėmus įgyvendinti bet kokį stabilizavimo planą, sienos būtų atvertos prekybai, išsamiau tokį modelį aptaria Dani Rodrikas aštuntame šios knygos skyriuje. International Monetary Fund, The World bank, Organization for Economic Cooperation and Development, European Bank for Reconstruction and Development,Th e Economy of the USSR: Summary and Recommendations (Washington, DC: World Bank, 1990); autorės interviu su Jeffrey Sachs, 2006 m. spalis, Niujorkas.

623 “Order, Order,”Th e Economist, December 22, 1990.

624 Ibid.; Michael Schrage, “Pinochet’s Chile a Pragmatic Model for Soviet Economy,” Washington Post, August 23, 1991.

625 Return of the Czar, an episode of Frontline [television series for PBS], producer Sherry Jones, telecast May 9, 2000. 490

626 Vadim Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret,” Moscow Times, August 21, 2006.

627 Stephen F. Cohen, “America’s Failed Crusade in Russia,”Th e Nation, February 28, 1994.

628 Autorės interviu su Jeff rey Sachsu.

629 Peter Passel, “Dr. Jeff rey Sachs, Shock Th erapist,”Th e New York Times, June 27, 1993.

630 Peter Reddaway and Dmitri Glinski, The Tragedy of Russia’s Reforms: Market Bolshevism against Democracy (Washington, DC: United States Institute for Peace Press, 2001), 291.

631 Jeff rey D. Sachs,Th e End of Poverty: Economic Possibilities for Our Time (New York: Penguin Books, 2005), 137.

632 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 253.

633 Th e Agony of Reform, an episode of Commanding Heights: Th e Battle for the World Economy [television series for PBS], executive producers Daniel Yergin and Sue Lena Th ompson, series producer William Cran (Boston: Heights Productions, 2002); Reddaway and Glinski, The Tragedy of Russia’s Reforms, 237, 298.

634 Mikhail Leontyev, “Two Economists Will Head Russian Reform; Current Digest of the Soviet Press,” Nezavisimaya Gazeta, November 9, 1991, digest available on December 11, 1991.

635 Chrystia Freeland, Sale of the Century: Russia’s Wild Ride from Communism to Capitalism (New York: Crown, 200), 56.

636 Boris Yeltsin, “Speech to the RSFSR Congress of People’s Deputies,” October 28, 1991.

637 David McClintick, “How Harvard Lost Russia,” Institutional Investor, January 1, 2006.

638 Georgi Arbatov, “Origins and Consequences of ‘Shock Th erapy,’”in Klein and Pomer, eds., The New Russia, 171.

639 Vladimir Mau, “Russia,” inTh e Political Economy of Policy Reform, ed. John Williamson (Washington, DC: Institute for International Economics, 1994), 435.

640 Ibid., 434–435.

641 Joseph E. Stiglitz, Preface, Klein and Pomer, eds.Th e New Russia, xxii.

642 Joseph E. Stiglitz, Globalization and Its Discontents (New York: W.W. Norton & Company, 2002), 136.

643 Boris Yeltsin, “Speech to the RSFSR Congress of People’s Deputies.”

644 Stephen F. Cohen, “Can We ‘Convert’ Russia?”, Washington Post, March 28, 1993; Helen Womack, “Russians Shell Out as Cashless Society Looms,” Independent (London), August 27, 1992.

645 Russian Economic Trends, 1997, p. 46, cited inTh ane Gustafson, Capitalism Russian-Style (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), 171.

646 Th e Agony of Reform.

647 Gwen Ifi ll, “Clinton Meets Russian on Assistance Proposal”,The New York Times, March 25, 1993.

648 Malcolm Gray, “After Bloody Monday,” Maclean’s, October 18, 1993; Leyla Boulton, “Powers of Persuasion,” Financial Times (London), November 5, 1993.

649 Serge Schmemann, “Th e Fight to Lead Russia,”Th e New York Times, March 13, 1993.

650 Margaret Shapiro and Fred Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow,” Washington Post, October 4, 1993.

651 John Kenneth White and Philip John Davies, Political Parties and the Collapse of the Old Orders (Albany: State University of New York Press, 1998), 209.

652 “Testimony Statement by the Honorable Lawrence H.Summers Under Secretary for International Aff airs U.S. Treasury Department Before the Committee on Foreign Relations of the U.S. Senate, September 7, 1993.”

653 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 294.

654 Ibid., 299.

655 Celestine Bohlen, “Rancor Grows in Russian parliament”,The New York Times, March 28, 1993.

656 “Th e Th reat Th at Was,” Th e Economist, April 28, 1993; Shapiro and Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow.”

657 Serge Schmemann, “Riot in Moscow Amid New Calls For Compromise,” Th e New York Times, October 3, 1993.

658 Leslie H. Gelb, “How to Help Russia,”The New York Times, March 14, 1993. PUSLAPIO IŠNAŠA: Shapiro and Hiatt, “Troops Move in to Put Down Uprising After Yeltsin Foes Rampage in Moscow.”

659 Fred Kaplan, “Yeltsin in Command as Hard-Liners Give Up,” Boston Globe, October 5, 1993.

660 „Valdžia skelbia, kad per dvi dienas Maskvoje žuvo 142 žmonės. Tai pasityčiojimas – tikras žuvusiųjų skaičius turėtų būti bent keletą kartų didesnis. O tikslaus sužeistųjų bei sumuštųjų skaičiaus niekas nė nesistengė nustatyti. Tūkstančiai žmonių suimta.“ Kagarlitsky, Square Wheels, 218.

661 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 427.

662 Kagarlitsky, Square Wheels, 212.

663 John M. Goshko, “Victory Seen for Democracy,” Washington Post, October 5, 1993; David Nyhan, “Russia Escapes a Return to the Dungeon of Its Past,” Boston Globe, October 5, 1993; Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 431.

664 Return of the Czar.

665 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret.”

666 Cacilie Rohwedder, “Sachs Defends His capitalist Shock Therapy,” Wall Street Journal Europe, October 25, 1993.

667 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret.”

668 Arthur Spiegelman, “Western Experts Call for Russian Shock Th erapy,” Reuters, October 6, 1993.

669 Dorinda Elliot and Betsy McKay, “Yeltsin’s Free-Market Off ensive,” Newsweek, October 18, 1993; Adi Ignatius and Claudia Rosett, “Yeltsin Now Faces Divided nation,” Asian Wall Street Journal, October 5, 1993.

670 Stanley Fischer, “Russia and the Soviet Union Th en and Now,” inTh e Transition in Eastern Europe, ed. Olivier Jean Blanchard, Kenneth A. Froot and Jeff rey D. Sachs, Country Studies, vol. 1 (Chicago: University of Chicago Press: 1994), 237.

671 Lawrence H. Summers, “Comment,” inTh e Trasition in Eastern Europe, Country Studies, vol. 1, 253.

672 Jeff rey Tayler, “Russia Is Finished,” Atlantic Monthly, May 2001; “Th e World’s Billionaires, According to Forbes magazine, Listed by Country,” Associated Press, February 27, 2003.

673 E. S. Browning, “Bond Investors Gamble on Russian Stocks,” Wall Street Journal, March 24, 1995.

674 Įstatymų leidėjas Sergejus Juščenkovas cituoja Olegą Lobovą. Carlotta Gall and Th omas de Waal, Chechnya: Calamity in the Caucasus (New York: New York University Press, 1998), 161.

675 Vsevolod Vilchek, “Ultimatum on Bended Knees,” Moscow News, May 2, 1996.

676 Passel, “Dr. Jeff rey Sachs, Shock Th erapist.”

677 David Hoff man, “Yeltsin’s ‘Ruthless’ Bureaucrat,” Washington Post, November 22, 1996.

678 Svetlana P. Glinkina et al., “Crime and Corruption,” in Klein and Pomer, eds.,The New Russia,

241; Matt Bivens and Jonas Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” Demokratizatsiya: The Journal of Post-Soviet Democracy 6, no. 4 (Fall 1998): 630, www.demokratizatsiya.org.

679 Bivens and Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” 627–628; Total, Factbook 1998-2006, www. total.com; pateiktas 2000 m. pelnas: Marshall I. Goldman,Th e Piratization of Russia; Russian Reform Goes Awry (New York: Routledge, 2003), 120; “Yukos Off ers 12.5 Percent Stake against Debts to State-Owned Former Unit,” Associated Press, June 5, 2006; 2,8 milijardo JAV dolerių skaičius remiasi tuo, kad 1997 m. „British Petroleum“ sumokėjo 571 milijoną JAV dolerių už 10 proc. „Sidanko“ kapitalo, o tokiu kursu 51 proc. kapitalo būtų buvęs vertas daugiau nei 2,8 milijardo JAV dolerių: Freeland, Sale of the Century, 183; Stanislav Lunev, “Russian Organized Crime Spreads Beyond Russia’s Borders,” Prism 3, no. 8 (May 30, 1997).

680 Bivens and Bernstein, “Th e Russia You Never Met,” 629.

681 Reddaway and Glinski,Th e Tragedy of Russia’s Reforms, 254.

682 Freeland, Sale of the Century, 299.

683 Return of the Czar.

684 Bivensas ir Bernsteinas rašo, kad „kaltinimai atskleidė, kad Čiubaisas ir keturi iš jo reformų parankinių – visi jie buvo fi nansuojami iš USAID – kiekvienas paėmė po 90 tūkstančių JAV dolerių kyšį, apiformintą kaip avansas už knygą iš „Uneximbanko“ (vienos svarbiausių oligarchų firmų, kuri anų vyrų padedama laimėdavo pelningus privatizacijos sandorius).“ Panašios kontroversijos atveju Alfredas Kochas, antrasis Jelcino vyriausybės privatizacijos vadovas, gavo 100 tūkstančių JAV dolerių iš firmos, kuri buvo susijusi su vienu pagrindinių oligarchų, kuriam jis teikdavo privatizacijos sandorius; įdomu, kad pinigai buvo skirti tariamai už knygą apie privatizuotų firmų našumą, kurią jis turėjo parašyti. Galiausiai dėl šių „knyginių“ sandėrių niekas nebuvo teisiamas. Bivens and Bernstein, “The Russia You Never Met”, 636; Vladimir Isachenkov, “Prosecutors Investigate Russia’s Ex-Privatization Czar,” Associated Press, October 1, 1997.

685 McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

686 U.S. District Court, District of Massachusetts, “United States of America, Plaintiff , v. President and Fellows of Harvard College, Andrei Shleifer and Jonathan Hay, Defendants: Civil Action No. 00-11977-DPW,” Memorandum and Order, June 28, 2004; McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

687 McClintick, “How Harvard Lost Russia.”

688 Dan Josefsson, “Th e Art of Ruining a Country with a Little Professional Help from Sweden,” ETC (Stockholm) English edition, 1999.

689 Ernest Beck, “Soros Begins Investing in Eastern Europe,” Wall Street Journal, June 1, 1994; Andrew Jack, Arkady Ostrovsky and Charles Pretzlik, “Soros to Sell ‘The Worst Investment of My Life,’” Financial Times (London), March 17, 2004.

690 Brian Whitmore, “Latest Polls Showing Communists Ahead,” Moscow Times, September 8, 1999.

691 Return of the Czar.

692 Helen Womack, “Terror Alert in Moscow as Th ird Bombing Kills 73,” Independent (London), September 14, 1999.

693 Aslan Nurbiyev, “Last Bodies Cleared From Rebels’ Secret Grozny Cemetery,” Agence France-Presse, April 6, 2006.

694 Sabrina Tavernise, “Farms as Business in Russia,”The New York Times, November 6, 2001; Josefsson, “The Art of Ruining a Country with a Little Professional Help from Sweden”; “News Conference by James Wolfensohn, President of the World Bank Re: IMF Spring Meeting,” Washington, DC, April 22, 1999, www.imf.org; Branko Milanovic, Income, Inequality and Poverty during the Transition from Planned to market Economy (Washington, DC: World Bank, 1998), 68; Working Centre for Economic Reform, Government of the Russian Federation, Russian Economic Trends 5, no. 1 (1996): 56–57 cited in Bertram Silverman and Murray Yanowitch, New Rich, New Poor, New Russia; Winners and Losers on the Russian Road to Capitalism (Armonk, NY: M.E. Sharpe, 2000), 47.

695 Šiuos statistinius duomenis – 715 tūkstančių – pateikė Rusijos sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministras. “Russia Has More Th an 715,000 Homeless Children – Health Minister”, RIA Novosti news agency, February 23, 2006; Carel de Rooy, UNICEF, Children in the Russian Federation, November 16, 2004, p. 5, www.unicef.org.

696 1987 m. vienam gyventojui teko 3,9 litro alkoholio. 2003 m. šis skaičius siekė 8,87 litro. World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “3050 Pure Alcohol Consumption, Litres Per Capita, 1987, 2003,” European Health for All Database (HFA-DB) data.euro.who.int/hfadb; “In Sad Tally, Russia Counts More Th an 4 Million Addicts,” Pravda (Moscow), February 20, 2004; UNAIDS, “Annex 1: Russian Federation,” 2006 Global Report on the AIDS Epidemic, May 2006, 437, www.unaids.org; 2006 m. birželį vykęs interviu su Natalija Kacap, „Media Partnerships, Transatlantic Partners Against AIDS“ darbuotoja.

697 World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “1780 SDR, Suicide and Self-Infl icted Injury, All Ages Per 100,000, 1986-1994,” European Health for All Database (HFA-DB), data. euro.who.int/hfadb; 1986 m. žmogžudysčių ir sąmoningų sužalojimų teko 7,3 iš 100 tūkstančių gyventojų; 1994 m. šis skaičius pasiekė 32,9; 2004 m. jis nukrito iki 25,2. World Health Organization Regional Offi ce for Europe, “1793 SDR, Homicide and Intentional Injury, All Ages Per 100,000, 1986-2004,” European Health for All Database.

698 Nikitin, “’91 Foes Linked by Anger and Regret”; Stephen F. Cohen, “The New American Cold War,”The Nation, July 10, 2006; Central Intelligence Agency, “Russia,” World Factbook 1992 (Washington, DC: CIA, 1992), 287; Central Intelligence Agency, “Russia,” World Factbook 2007, www.cia.gov.

699 Colin McMahon, “Shortages Leave Russia’s East Out in the Cold,” Chicago Tribune, November 19, 1998.

700 Arbatov, “Origins and Consequences of ‘Shock Th erapy,’” 177.

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.