Tags Posts tagged with "marksizmas"

marksizmas

0 1134

Nacionalinė valstybė nyksta. Apie tai jau niekas nesiginčija. Ginčijamasi apie tai, kas pakeis tautinę valstybę. Vieni teigia, kad tai bus pasaulinė vyriausybė, kiti – pasaulinė civilizacija, treti – regioninė valstybė. Tautinė valstybė iš tikrųjų traukiasi, tačiau valstybė kaipo tokia yra dar pakankamai stipri ir niekam neleis užimti jos vietos. Kalba eina ne apie korporacijų pavirtimą valstybe ir ne apie korporacinę valstybę, kokios buvo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Italija ir 1933-45 metų Vokietija. Kalbama apie iš principo visiškai naują ir, greičiausiai, siaubingą fenomeną, kuris amžininkams gali pasirodyti ne mažiau baisus, negu XV amžiaus „naujosios monarchijos“ to laikmečio sociumui. Valstybė korporacija – tai ne rytojus, o jau ši diena. Ji jau čia, mes tiesiog neįžvelgiame jos per suskilinėjusį tautinės valstybės šarvą.

LAIKO PERGALĖ PRIEŠ ERDVĘ

Globalizacija, kaip žinia, yra toks gamybos ir mainų procesas, kai dėl to, jog informaciniai faktoriai dominuoja materialių faktorių atžvilgiu, kapitalas, kuris pavirsta elektroniniais signalais, išsilaisvina nuo visų lokalinio ir valstybinio lygmens apribojimų – erdvinių, materialių, socialinių. Tai, kaip teigia Zigmundas Baumanas, yra laiko pergalė prieš erdvę, kitaip sakant tų, kurie kontroliuoja laiką (kapitalą) pergalė prieš tuos, kurie kontroliuoja erdvę (valstybę). Susiformavus globalinėms pinigų rinkoms, valstybės galimybė kontroliuoti finansinius ekonominius srautus smarkiai sumažėjo. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje, grynai spekuliacinių tarpvaliutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijono dolerių per dieną. Tai penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybos mainų apimtis ir tiktai šiek tiek mažiau negu visų nacionalinių pasaulio bankų rezervų suma tuo momentu (1,5 trln dolerių).

Nė viena pasaulio valstybė, neskaitant JAV (dėka to, kad, pirma, amerikiečiai turi galingus karinius ir politinius muskulus, antra – Amerika yra stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) būstinių vieta) neatsilaikys nė kelių dienų prieš globalinį spekuliacinį spaudimą. Jau 1994 metais, vos po vienuolikos metų po to, kai atsirado terminas „globalizacija“, Meksikos finansinė krizė akivaizdžiai parodė valstybės silpnumą globalinės rinkos akivaizdoje (G-7, Pasaulio bankui ir TVF pavyko sukrapštyti Meksikai vos 50 milijardų dolerių).

Globalizacijos dėka valstybinis ir lokalinis lygmenys pasitraukė į antrą planą, o globalinis ir regioninis – išėjo į pirmą. Šiuolaikinio pasaulio makroregionalizacija turi du aspektus. Pirmiausiai tai viršnacionalinių ekonominių ir politinių struktūrų, tokių kaip ES, formavimasis. Antras, kur kas svarbesnis dalykas – jau dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradęs fenomenas, kurį žinomas japonų vadybininkas ir publicistas, kelių ekonominių bestselerių autorius Kenitis Omaja knygoje „Tautinės valstybės pabaiga: Regioninių ekonomikų pakilimas“ (1995) pavadinio valstybe-regionu (arba regionine ekonomika – akivaizdus poleminis iššūkis Brodelio ir Valersteino „pasaulinei ekonomikai).

Omajo nuomone, būtent regioninė ekonomika, o ne nuosmukį patirianti tautinė valstybė yra natūralus verslo vienetas globalioje informacijoje ekonomikoje. Be to, nepriklausomai nuo to, ar regioninė ekonomika veikia vienos ar kitos valstybės ribose kaip autonominis ekonominis darinys (Silicio slėnis, San Paulo aglomeracija Brazilijoje, Šiaurės Italija) ar išsidėsčiusi per kelias valstybes (Rusijonas-Langedokas-Katalonija; Penangas-Medanas-Phuketas). Regioninė ekonomika sprendžia regionines problemas, naudodamasi globaliais resursais. Regioninė ekonomika kur kas glaudžiau susijusi su kitomis regioninėmis ekonomikomis, nei su sava valstybe.

Regioninės valstybės funkcionavimą lemia grynai ekonominiai, o ne politiniai ar, juo labiau, socialiniai imperatyvai. Regioninė valstybė – tai paklausos ir pasiūlos vienetas, ir nieko daugiau. Ir dėl to jos gyventojų skaičius neturi viršyti 20 milijonų žmonių (kitaip nebus užtikrinta piliečių kaip vartotojų visuma, visi turi būti sąlyginai turtingi), bet ir negali būti mažesnis kaip 5 milijonai žmonių (kad būtų sutaupyta paslaugų sąskaita, ypač tų, kurios svarbios aktyviam dalyvavimui globalioje ekonomikoje). Tokiu būdu, globali ekonomika – tai ne vientisas audinys, bet tinklas iš 100-200 taškų-mazgų, kurie visų pirma susiję tarpusavyje. Jie tarsi sklando virš likusio pasaulio su jo tautinėmis valstybėmis ir pasaulis šiam tinkui absoliučiai nerūpi.

Tai, ką Omaja pavadino „valstybe-regionu“, Filipas Bobitas vadina „valstybe-rinka“ (market-state), kuri pamažu pakeičia tautinę valstybę. Jeigu pastarosios imperatyvai turėjo politinį-ekonominį pobūdį, o 1945-1975 dar ir socialinį, tai region-state arba market-state imperatyvai ir prasmė yra visų pirma ekonomika, o jau paskui politika ir dar mažesne prasme – socialinė funkcija. Iš esmės ir viena, ir kita – tai ne kas kita, kaip valstybės desocializacija, denacionalizacija ir tam tikra prasme deteritorializacija. Ir jeigu valstybė-regionas dar gali išsaugoti teritorinę valstybę, o tuo pat metu išlaikyti ir socialinės bei politinės valstybės bruožus, tai valstybė-rinka šitas charakteristikas iš esmės praranda. Tokiu būdu valstybė-regionas – tai pereinamoji forma link struktūros, kuri išties yra adekvati Pax Globalica – valstybės-rinkos. Teisingiausia būtų kalbėti apie rinkos valstybingumą. Konkrečią istorinę formą, adekvačią globalinei rinkai ir rinkos valstybingumui, aš vadinu valstybe-korporacija (corporation-state).

VALSTYBĖ – KLANAS

Valstybė-korporacija – tai toks darinys, kurio sandara, tikslai ir funkcionavimas susiję visų pirma su ekonomika, kitaip sakant, siekia minimalizuoti politines ir socialines sąnaudas, reikalingas išsilaikyti konkrečioje teritorijoje – nuo suvedimo į minimumą socialinių įsipareigojimų, būdingų valstybei, iki atliekamų, ekonomiškai nerentabilių korporacinės valstybės požiūriu gyventojų (kurie arba nebegauna savo „pyrago dalies“ arba fiziškai pašalinami iš realaus gyvenimo).

Kai tik svarbiausiu dalyku valstybėje paskelbiamas ekonominis konkurencingumas globaliniu mastu, apie socialinę ir nacionalinę valstybės sferas galima pamiršti – valstybė pradeda elgtis kaip korporacija, kurioje viską lemia ekonominis efektyvumas: „išgyvena stipriausias“ ir „nieko asmeniško“.

Tautinė valstybė, žinoma, yra neadekvati neoliberalios globalizacijos pasauliui, kadangi yra apkrauta socialiniais įsipareigojimais gyventojų masių atžvilgiu. Industrinėje epochoje tokių funkcijų vykdymas – ne labdara, bet imperatyvas. Pirma – industrinei gamybai reikalinga masinė darbininkija ir masinė vidurinė klasė. Antra – industrinė epocha, tai epocha sisteminių pasaulinių karų, kuriuose kaunasi kariniai pramoniniai kompleksai, t.y. nacijos apskritai, iš čia seka būtinybė imtis socialinių-politinių priemonių, kurios užtikrintų tautos vienybę. Trečia – industrinėje epochoje egzistavo sisteminis antikapitalizmas (TSRS), logiškai sekantis iš kapitalizmo prigimties. Dviejų pasaulių priešprieša privertė buržuazinę valstybę įgauti tokį pavidalą, kuris apskritai nebūdingas kapitalizmo prigimčiai ir jai prieštarauja – Welfare nation state, t.y. tapti visuotinės gerovės valstybe.

Tolimesnis tautinės valstybės, ir kaip nation, ir kaip welfare – vystymasis turėjo nuvesti į tokį radikalų pajamų ir valdžios perskirstymą, kad viešpataujantis elitas būtų paprasčiausiai virtęs vidutinės klasės viršūnėmis. Tokios ateities baimė ir klausimas „kas bus toliau?“ atsispindėjo žymiojoje ataskaitoje „Demokratijos krizė“, kurią parašė Zbignevas Bžezinskis, Mišelis Krozjė ir Dzedzis Vatanukis, gavę Trišalės komisijos užsakymą.

Globalinei informacinei postindustrinei ekonomikai su jos inovatyvumu ir gamybinių pajėgumų perkėlimu į Pietus, nereikalingos masinės darbininkų ir vidurinės klasės. Sisteminių pasaulinių karų dėl hegemonijos epocha pasibaigė, kapitalizme atsirado hegemonas – Amerika (nuo devintojo dešimmečio – Globoamerika). TSRS nebeegzistuoja. Jau nebereikia nieko maitinti ir taikyti. Toliaregiai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Dednis ir Aikenberis, iškart, kai tik baigėsi šaltasis karas, numatė welfare state demontažą. Tačiau jiems matomai ir į galvą negalėjo ateiti, kad drauge su forma bus demontuotas ir sugriautas turinys – nation-state, kadangi nation nustojo būti tiek gamybos organizavimo, tiek politikos organizavimo kovoje dėl dominavimo pasaulyje, forma. Ir dėl to nation-state, drauge su kuria pasitraukia politika ir pilietinė visuomenė (likit sveikos, politologija ir sociologija) vietą užima corporation-state. Be to, sparčiausiai šis procesas vyksta ne kapitalistinės sistemos periferijoje.

Taigi: valstybė korporacija – tai toks administracinis-ekonominis kompleksas, kuris, atrodydamas bent jau formaliai kaip valstybinis aparatas, vaidina savarankišką ir lemiamą vaidmenį konkrečioje valstybėje. Jis tuo pat metu daro tos šalies ekonominius, politinius ir nacionalinius interesus priklausomais nuo korporatyvinių, ar, bent jau, žvelgia į pirmuosius interesus per antrųjų prizmę. Šis kompleksas privatizavo savo naudai valstybei kaip institucijai būdingas valdžios funkcijas ir tuo pat metu atsisakė vykdyti didžiumą valstybei būdingų socialinių įsipareigojimų bei funkcijų (arba smarkiai jas apkarpė). Vidinis valstybės-korporacijos organizacijos principas – klanas. Būtent klanas, o ne fizinis individas, kaip tautinėje valstybėje, yra bazinis socialinis valstybės-korporacijos vienetas.

Tautinė valstybė ne iš karto pavirsta valstybe-korporacija. Iš pradžių ji denacionalizuojama ir privatizuojama, kol iš valstybingumo belieka minimali sienų bei teritorijos kontrolė ir represinė galia, kuri smarkiai išauga, kadangi vyksta denacionalizavimas bei desocializavimas, o tai kelia masinius protestus ir neramumus. Kaip pastebėjo vienas iš Meksikos valstiečių lyderis, „globalizacijos kabarete“ valstybė pradeda šokti striptizą ir galiausiai iš jos belieka tik tai, kas būtiniausia – represinis aparatas. Nacionalinės vyriausybės liaujasi buvusios ir nacionalinėmis, ir vyriausybėmis, pavirsdamos korporacijų administracijos organais.

Suprantama, šis scenarijus – tai silpnų Pietų, buvusio trečiojo pasaulio šalių dalia. Stipresnės tų pačių Pietų valstybės patys pavirsta valstybėmis-korporacijomis: jeigu šalis nedidelė, tai kalba eina apie vieną korporaciją, jei didesnė – apie kelias (pavyzdžiui, Kolumbijoje esama dviejų narkokartelių – Kalio ir Medeljino ir iš dalies Revoliucinė Kolumbijos armija (FARC). Korporatizacijos procesai vyksta ir tokiose šalyse kaip Rusija, Indija, Indonezija, Kinija, Brazilija. Šiose stambiose valstybėse, dėl jų didumo, gyventojų skaičiaus, galingos ir aukštos kultūros, istorinių tradicijų ir pretenzijų įgyti jei ne supervalstybės, tai bent regioninės galybės statusą, valstybės virtimas korporacija vyks itin aštriai, prieštaringai, konfliktiškai, sukels didžiulius socialinius sukrėtimus. Valstybių virtimas korporacijomis vyksta ir Šiaurėje. Tarkime, Amerika – tai ne tik ir ne tiek valstybė, kiek Globoamerika: amerikietiškų transnacionalinių korporacijų matrica, su kuria vienaip ar kitaip susijusios visos besiformuojančios valstybės-korporacijos.

PLANAI

Teroristinės organizacijos po Šaltojo karo irgi ėmė virsti politinėmis ir ekonominėmis naujo tipo korporacijomis, savotiškomis korporacijomis-kvazi valstybėmis. Vyksta totalinis pasaulio virtimas korporacijomis, kas išoriškai primena finalinius Romos imperijos šimtmečius ir XIV-XV šimtmečius Europoje. XXI amžius taps įvairių korporacijų šimtmečiu – įvairių savo kilme, forma, galia, tačiau vienodų savo esme. Ir tai taps labai rimtu išbandymu tokiam krikščioniškam žmonijos iškovojimui, kaip asmenybė, kuriai nebebus kuo pasikliauti, kaip tik pačia savimi ir teks pavirsti vieno asmens korporacija.

Desocializacija, vykstanti valstybėje korporacijoje turi ir kitą aspektą. Kadangi šiuolaikinė globali politika, bent jau svarbiausios jos sferos (prekyba ginklais, nafta, brangiaisiais metalais, auksu, narkotrafikas, prostitucija, porno biznis) tapo globalia kriminaline ekonomika, kurios normalus funkcionavimas pagrįstas valstybinių ir tarptautinių įstatymų laužymu, tai korporacija-valstybė yra iš esmės korporacinė-kriminalinė valstybė. Netgi iki to, kad tam tikrose pasaulio zonose kriminalinis pobūdis pradeda dominuoti. Visa eilė Afrikos valstybių taip ir vadinamos: „valstybė-banditė“. Jas taip pavadino M. Šacbergas, savo puikiame darbe „Engimo Zaire dialektika“. Korporatizacija ir kriminalizacija, vykstanti tautinėse valstybėse – tai dvi vieno medalio pusės, du vienas kitą spartinantys ir vienas kitą palaikantys procesai.

Būtent korporatyvumas (nevalstybingumas ar netgi antivalstybingumas) padaro valstybę-korporaciją idealia globalinės kriminalinės ekonomikos struktūra ir forma. Globalinėje ekonomikoje riba tarp kriminalinės ir teisinės zonų ištrinta: „pelnas aukščiau visko“. Kriminaliniai pinigai ir kriminalinės struktūros, kriminalinės revoliucijos (panašios į banditų įsigalėjimą Rusijoje prie Jelcino) – tai labai stiprios ir efektyvios priemonės, korporatizuojant valstybę (nekalbant jau apie pirminio kapitalo kaupimą) ten, kur legalių ekonominių priemonių ir mechanizmų tam nepakanka ar tiesiog nėra. Reikia tik truputėlį padėti. Be viso kito – sunaikinti, pasitelkus į pagalbą reorganizacijų grandinę, teisėtvarkos organus, paverčiant jas jėgos struktūromis. Jėgos struktūra – tai jau nebe teisėtvarkos organas, o galia pagrįsto verslo personifikatorė.

Valstybė korporacija yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ar anapus įstatymo ir bausmės ribos. Tai iš principo naujas (post buržuazinis ir tuo pat metu postcivilizacinis) fenomenas ne tik valstybingumo, bet ir ekonomikos, teisės, moralės požiūriu. Į valstybę korporaciją atrenkamas ir atitinkamas socialinis, antropologinis tipas, konkreti žmogiškoji medžiaga.

Valstybės korporatizavimą ir kriminalizavimą pasitinka priešingas procesas – kriminalo politizavimas ir etatizavimas. Kriminaliniai karteliai transformuojasi į valstybes korporacijas (kontroliuojančias konkrečią teritoriją ar bent jau judėjimo zonas) ir tai dar labiau silpnina tautines valstybes. O šiuolaikinės globalinės ekonomikos, kurioje kriminalinės korporacijos yra tokie patys ekonominiai agentai kaip ir tautinės valstybės ar transnacionalinės korporacijos, požiūriu, tarp kriminalo ir nekriminalo (t.y. tiesiog korporacijų, valstybių korporacijų, tautinių valstybių, regioninių ekonomikų ir t.t.) jokio skirtumo nėra. Visa tai tėra taškai ir mazgai pasauliniame globaliniame tinkle, kuriame neliko vietos 80% planetos gyventojų ir kuris formuojasi virš tų nebereikalingų žmonių kaip savotiška supervisuomenė.

Valstybės tirpimo (jau pasirodė ir tokie terminai) procesas vis spartėja, ypač ten, kur valstybė stipresnė už visuomenę, kur visuomenė kaipo tokia (t.y. pilietinė visuomenė) silpna ar jos praktiškai niekad nebūta. Taip yra, pavyzdžiui, už šiaurės Atlanto kapitalistinės sistemos branduolio ribų. Ir jeigu Azijos visuomenėse valstybių desocializavimo kelyje pasipainioja vietinės kolektyvistinės tradicijos ir korporacijos, tai Lotynų Amerikoje, nemusulmoniškoje Afrikoje ir ypač buvusiose komunistinėse šalyse tokių kliūčių nepasitaiko.

AKMENĖLIAI ANT JŪROS KRANTO

Viskas, kas čia pasakyta, vis dėlto nereiškia, kad valstybė jau praktiškai išnyko. Valstybės marketizacijos/korporatizacijos procesas dar nesibaigė, čia įmanomi ir atgaliniai judesiai. Pirmas dalykas, tautinė valstybė, ypač esanti branduolyje, dar turi jėgų priešintis. Ypač jeigu joje, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, esama galingų socialinių tradicijų, kurių šaknys slypi ne tik naujuosiuose amžiuose, bet ir viduramžiuose (viduramžių korporatyvumas buvo iš principo kitoks nei postkapitalizmo laikais, jis buvo socialinis, o ne ekonominis ir kad jų nepainiotume, teisingiau būtų kalbėti apie korporacionalumą). Ir kuo galingesnės šios šaknys, tuo lėčiau vyksta nation-state atmirimas ir jos pavirtimas corporation-state.

Antras dalykas – nation-state yra tas kevalas ir tas resursas, kurį naudoja tarpusavio kovoje egzistuojančios tos valstybės viduje korporacijos-valstybės. Ir būtent ant tų nacionalinių valstybių gyventojų pečių užkraunamos jų problemos – nuo savo skolų padengimo iki karų, kurie kariaujami tautinių valstybių vardu.

Trečia – tautinės valstybės fasado išsaugojimas leidžia nuslėpti grobuonišką korporacinės-kriminalinės valstybės prigimtį, pateikti korporacinius-kriminalinius konfliktus kaip nacionalinius-valstybinius. „Kur protingas žmogus slepia akmenėlį? Tarp akmenėlių ant jūros kranto“. Juolab, kad korporacija-valstybė, formaliai įsikūrusi toje pačioje teritorijoje kaip ir tautinė valstybė, kaip ją sudarančių struktūrų visuma, pasireiškia labiau kaip suma, o ne kaip visuma ir dėl to jos potencialas visada bus silpnesnis už tautinės valstybės potencialą.

Naujosios epochos konfliktai dar tam tikrą laiką vyks savo sena forma, su senomis vėliavomis ir tiktai tada, kai pastarosios susidėvės, o naujieji agentai galutinai atsistos ant kojų, prasidės korporacijų-valstybių brave new world ir iškils uždavinys apskritai atsikratyti valstybių. Būtent šia kryptimi, priešinga tai, kuria vystėsi Vakarų Europos valdžios struktūros nuo „ilgojo XVI amžiaus“ (1453–1648 metais), vystosi šiandien valstybės, jau pergyvenusios savo apogėjų – formą ir fazę, pavadintą „tautine valstybe“.

Korporacija-valstybė turi nemažai požymių, kurie suartina ją su ankstyvojo kapitalizmo tiek valstybėmis, tiek struktūromis, tokiomis kaip britų Ost Indijos kompanija ir ikikapitalistinėmis valdžios struktūromis. Kelias į valstybę korporaciją – tai „atgal į ateitį“ arba „pirmyn į praeitį“. Greičiausiai korporacija-valstybė įveiks savo kelią nuo tautinės valstybės iki nevalstybinių valdžios formų greičiau negu XV-XVI amžių kunigaikštystės pavirto tautinėmis valstybėmis. Suprantama, taip nutiks, jeigu niekas nepasuks atgalios ar nedeformuos šitos „pažangos“. Juk mes kalbame apie sistemas ir evoliuciją, tačiau esama dar ir subjekto bei revoliucijos, egzistuoja kova, kuri, kaip teisingai pastebėjo Heraklitas, yra „viso ko motina“. Kas gi galėtų apraminti įsisiautėjantį galiūną – valstybę-korporaciją?

Kažkada Baringtonas Mūras pastebėjo, kad revoliucijos dažniau užgimsta ne iš pergalingų aukštyn besibraunančių klasių šūkių, bet iš priešmirtinių dejonių tų, kuriuos tuoj tuoj nuplaus progreso bangos. Senosios vidurinė ir darbininkų klasės paverčiamos lokalais – tais, kurie, skirtingai nei globalai, palieka savo gyvenamąsias vietas kaip pabėgėliai ar migrantai, legalūs ar nelegalūs. Tai yra vienas iš pasipriešinimo rezervuarų. Esama ir kitų.

Bet kokiu atveju korporacija-valstybė ir nuo jos neatsiejama denacionalizacija bei desocializacija negali nepagimdyti kažko panašaus į social-nacionalizmą – kaip savo socialinę antitezę. Šioje antitezėje išsitrina Postmoderno epochai (1789-1991) būdingi prieštaravimai tarp „kairės“ ir „dešinės“, šis naujas judėjimas gali suvienyti „reakcingojo progresizmo“ rėmuose visus, kam iškilo grėsmė tapti žaliava valstybei-korporacijai. Neoliberalizmui gali būti priešpastatytas konservatyvizmas ir marksizmas. Valstybės korporacijos „herojų“ sociopatalogijai galima priešpastatyti solidarumą. Kriminaliniam kolektyvizmui ir klaniškumui – individualizmą. Ar tai garantuos sėkmę? Visiškai ne. Tačiau tai nereiškia, kad reikia su džiaugsmu priimti „progresą“, kuris tau brukamas. „Tai ne mano progresas“. – sako Kandidas, pagrindinis brolių Strugackių „Sraigės ant šlaito“ herojus. – „Ties manimi jis suklups“. Ir, suspaudęs rankoje skalpelį, išeina į Mišką. Aš kalbu apie tai, kad visa istorijos eiga per artimiausius 30-40 metų gali būti pakeistas įsikišus jėgoms ir stichijoms, kurios yra žymiai galingesnės už valstybę-korporaciją. Tačiau tai jau kita tema.

0 746

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 712

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

1 1018

Keista antraštė? Gal ir keista, bet tikrai ne iš piršto laužta. Artėjanti technologinė dirbtinio intelekto revoliucija, geruoju ar piktuoju, ilgainiui žada didelius pokyčius viso pasaulio visuomenių ekonominiame gyvenime bei kasdienėje buityje. O kai kurie dabarties „ekspertai“ atvirai kalba apie tai, kad tarp tokių permainų tikėtinas ir dar didesnis socialinis atotrūkis, netgi naujos kastų sistemos įtvirtinimas.

 

Apie ką kalbame? Ogi neseniai išėjo straipsnis antrašte „Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais“ – jame samprotaujama apie tai, kokios bus pasekmės anksčiau ar vėliau įvyksiančio robotų bei kitų dirbtinio intelekto sistemomis paremtų mašinų išplitimo. Šioms mašinoms veikiausiai bus lemta perimti nors ir tikrai ne visas, bet nemaža funkcijų, šiandien priklausančių gyvojo žmogaus darbo sričiai.

 

Tačiau, kaip galime skaityti minėtame straipsnyje, šitai nežada nei trumpesnių darbo valandų, nei kitokių esminių pagerinimų dirbančiųjų gyvenime. Priešingai – pripažįstama, kad šitai atneš tiktai masinę bedarbystę, dar didesnę socialinę atskirtį ir, negana to, vienos advokatų kontoros šefas, R. Juodka, atrodo, ramiu veidu tvirtina būsiant netgi naują kastų sistemą.

 

Ką tai galėtų reikšti, nesunku suprasti, truputėlį pažvelgus istorijon. Štai senovės Indijoje susiformavo kastų sistema – itin žiauri luominės visuomenės forma, kuomet vienų viešpatavimas ant kitų pateisinamas tariamai aukštesne jų prigimtimi (aukščiausieji – kunigai bramanai; paskui – kariai ir valdovai kšatrijai; po jų – vaišijais praminti pirkliai bei gamintojai; apačioje – faktiniai vergai, šudros; žemiau dugno – čandalos, bekasčiai „neliečiamieji“, iš vis nelaikyti žmonėmis). Formaliai panaikinta, bet realiai toji pati kastų sistema išlikusi Indijoje ir iki šiolei – o šalis tai ne tik paskendusi giliausiame materialiniame skurde, bet ir „dvasiškumu“ maskuojamuose barbariškiausiuose prietaruose. Aišku, lygybės ir teisybės nėra ir mūsuose – betgi dabarties Vakarai nors formaliai ją pripažįsta – ir tai jau šioks toks pasiekimas, kuriuo pasinaudodama liaudis galinti eiti pirmyn ir kelti dar griežtesnius socialinius bei politinius reikalavimus.

 

O ką žada robotizacija? R. Juodka, kaip mūsų naujalietuvių buržujų klasės atstovas, ciniškai atviras: ji žada pasidalijimą į kastas; aukštesniąją, genetiškai ištobulintų, pusiau robotų, pusiau žmonių – kiborgų – kastą, kurią šis įvardija kaip homo superior; ir į žemesniąją, kuriai priklausysią visi likusieji – homo sapiens. Žemiausia grandimi liksiantys robotai ir kitos mašinos.

 

Buržujiškas Juodkos cinizmas išryškėja jo laikysena: konstatuodamas štai tokią aukščiau duotą perspektyvą, jis ne tik nesako, kad tai – dalykas blogas – bet apskritai nesvarsto jo, kaip kažko problemiško. Suprask: viskas eina normaliai, pagal planą, taip sakant. Patinka ar nepatinka – gali tiktai siekti didinti savąjį konkurencingumą darbo rinkoje ir melstis, kad tik nepatektumei į žemesniųjų sluoksnių gretas, nors šitai vis tiek bus absoliučios žmonių daugumos likimu. Tokia Juodkos siūloma panacėja – konkuruok dėl teisės būti kiborgu!

 

Gal kiek sutirštintos spalvos, bet esmė tikrai tokia. Būtent: nuožmios socialinės džiunglės, kuriose būsiąs kaip niekada anksčiau nuvertintas mūsų žmoniškumas, o vienintele gyvenimo prasme, greta visuomenę valdančio pelno siekimo, būsianti kova dėl priėjimo prie lovio, prie buvimo išrinktosios homo superior kastos nariu! Homo sapiens, tuo tarpu, tikriausiai teks antrarūšių piliečių, savotiškų naujųjų šudrų ar netgi čandalų, vaidmuo, aptarnaujant „išrinktuosius“ kiborgus, tikriausiai gaminant, tvarkant bei remontuojant robotus bei įvairiausias kitas mašinas, dargi atliekant tuos darbus, kurių šie negalėsią nudirbti. Tikėtina, kad šitokią ekonominę padėtį atitiks socialinis bei politinis beteisiškumas, iš esmės reikšiantis naujos formos vergovę, iš esmės – žemės virtimą neovergoviniu pragaru.

 

Bet ar tai neišvengiama? Esamoje santvarkoje – kapitalizme – tikrai taip. Mat čia saujelė buržujų valdo visas pagrindines gyvenimo reikmių gamybos priemones, atitinkamai ši mažuma valdys ir naująsias dirbtinio intelekto technologijas. Dauguma žmonių, tuo tarpu, kaip yra, taip ir liks už borto. Šia prasme Juodkos numatoma kastų sistema nebūtų net kažkas esmiškai nauja, o tiesiog neišvengiama stotis kapitalistinio vystymosi kelyje bei tuo pačiu žymiai atviresnė, ryškesnė forma jau dabar egzistuojančios nelygybės.

 

Visgi yra alternatyva, visiškai kitas gyvenimo kelias, būtent nauja visuomenės santvarka, paremta ne mažumos valdoma privatine nuosavybe, bet kolektyvine liaudies nuosavybe ir darbu ne saujelės prabangai ir pelnui, bet bendrai žmonių gerovei, kuriai būtų pajungtas ir naujųjų dirbtinio intelekto technologijų naudojimas.

 

Šis alternatyvus kelias, kurio vardas lyg ir uždraustas dabar minėti, tai yra – komunizmo kelias – dar prieš pusantro amžiaus nušviestas K. Markso ir F. Engelso darbuose. Apsisprendusieji eiti šiuo keliu – apsisprendę prieš kapitalą, bet už žmogų, prieš robotizuotą pragarą, bet už naują, tikrai žmonišką gyvenimą – visame pasaulyje pamažu vienijasi draugėn į bendrą rikiuotę, į bendrą kumštį po raudonąja komunistinių idealų vėliava.

 

Parašė: Vincas Nevėžietis
Kibirkštis

0 896

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 1228

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1328

Pažintiniais tikslais pateikiame rusų profesoriaus, geopolitikos ir tarptautinių santykių eksperto, Aleksandro Dugino, knygos „Ketvirtoji politinė teorija“ 8-ąjo skyriaus, „Kairės transformacija dvidešimt pirmajame amžiuje“, lietuvišką vertimą.

Autorius bendrais bruožais pristato vadinamųjų kairiųjų politinių ir idėjinių srovių panoramą XXI amžiaus kontekste, išskirdamas tris pagrindines grupes – Senąją kairę (ortodoksinius komunistus bei kapitalizmą priėmusius socialdemokratus), nacionalinę kairę (kairiuosius nacionalistus bei nacionalkomunistus) ir Naująją kairę (vadinamuosius neomarksistus ir postmodernistus, gerai žinomus dėl savo nuoseklios homoseksualizmo bei kitų iškrypimų propagandos); baigiama trumpu kairės Rusijoje apibūdinimu.

KAIRĖS TRANSFORMACIJA DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE

Kairiosios filosofijos krizė 

Skirtingai nei prieš šimtą metų politinių idėjų ir projektų sferoje vyravusioje situacijoje, dabar kalbėti apie kokią nors aiškiai apibrėžtą kairiųjų (socialistinių ar komunistinių) projektų erdvę būtų neįmanoma. Problema yra tame, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje įvyko esminė lūkesčių krizė, susijusi su kairiaisiais judėjimais, kairiosiomis idėjomis, kairiąja filosofija ir kairiąja politika. Tai visų pirmiausia yra susiję su Tarybų Sąjungos suirimu ir socialistinės stovyklos subyrėjimu, taigi, ir su Europos marksizmo, kuris specifišku laiku praktiškai buvo tapęs Europos „rezervine ideologija“ įtakos bei prestižo sumažėjimu.

Tuo labiau, netgi geriausiais laikais kairysis projektas nebuvo kažkas vieningo ir visuotino, o kairiųjų idėjų praktika konkrečiose įvairių tautų politinėse praktikose parodė, kad, net grynai teoriniu požiūriu, pačioje kairiojoje politinėje filosofijoje egzistuoja įvairios pamatinės tendencijos, kurios turėtų būti tyrinėjamos atskirai.

Kairioji politinė filosofija nuo pradžių buvo laikoma fundamentalia,bendra ir sisteminga liberalinio kapitalizmo kritika. Dvidešimtojo amžiaus viduryje iškilo sistemingos kairiojo projekto kritikos reiškinys (tiek iš liberalų pusės – Hayek’as, Popper’is, Aron’as ir tt., tiek ir iš neomarksistų bei froido-marksistų pusės); filosofinės mokyklos su kairiuoju projektu padarė tą patį, ką kairioji ideologija prieš 100-150 metų padarė liberaliniam kapitalizmui.

Trys kairiosios ideologijos rūšys

Žvelgiant iš šiandieninio istorinio patyrimo pozicijos, galima identifikuoti tris esmines kairiosios politines filosofijos kryptis, kurios arba tęsia naują ankstesnio ideologinio vystymosi šaką, arba permąsto praeitį, arba siūlo kažką radikaliai naujo. Jos yra:

  • Senoji kairė (prancūziškai: vetero-gauche);
  • Kairieji nacionalistai (nacionalkomunistai, nacionalbolševikai ir nacionalinė kairė);
  • Naujoji kairė (neo-kairiečiai, postmodernistai).

Pirmosios dvi tendencijos gyvavo devynioliktojo amžiaus pabaigoje bei visą dvidešimtą amžių ir tam tikru laipsniu egzistuoja ir šiandieniniame pasaulyje. Trečioji kryptis pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais, išsivysčiusi iš Senosios kairės kritikos, su laiku pasirodžiusios postmodernybėje ir padariusios didelę įtaką šiuolaikinių Vakarų estetikai, stilistikai ir filosofijai.

Senoji kairė šiandien (ortodoksijos akligatvis; evoliucinės strategijos perspektyvos ir pro-liberalus revizionizmas)

Dabar Senoji kairė yra pasidalijusi į kelias kryptis:

  • Ortodoksinius marksistus;
  • Socialdemokratus;
  • Post-socialdemokratus (Trečiojo kelio pagal Giddens’ą šalininkus[1]);
  • Europinius ortodoksinius marksistus.

Jos iš inercijos egzistuoja Europos šalyse bei Jungtinėse Valstijose ir Trečiojo pasaulio šalyje, toliau gindamos pamatinius marksistinės minties principus. Jos dažnai įkūnijamos komunistinėse partijose, skelbiančiose atitinkamą ideologiją. Daugumoje atvejų ortodoksiniai marksistai (eurokomunizmo dvasioje[2]) sušvelnina Markso mokymo radikalumą, atmesdami reikalavimą revoliuciniam sukilimui ir proletariato diktatūros įvedimui. Daugiausiai išlikusia ortodoksinio marksizmo forma išėjo trockistinis judėjimas (Ketvirtasis internacionalas), kuris liko beveik nepaliestas TSRS žlugimo ir Sovietinės sistemos iširimo tiek, kiek jis pats buvo kilęs iš griežtos tos sistemos kritikos.

Yra būdinga, kad ortodoksiškesni Markso sekėjai susitinka tose šalyse, kuriose proletarinės, socialistinės revoliucijos neįvyko, nors pats Marksas prognozavo, kad būtent labiau išsivysčiusiose pramoninėse šalyse su veikiančia kapitalistine ekonomika šioms revoliucijoms lemta įvykti. Europietiškasis marksizmas tam tikra prasme priėmė faktą, kad Markso ir Engelso prognozės buvo įgyvendintos ne ten, kur pagal visą logiką jos ir turėjo realizuotis, o, priešingai, ten kur buvo manoma, kad jos nebus įgyvendintos jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Rusijoje. Atmesdami Sovietinį patyrimą kaip istorijos atkarpą, senieji kairuoliai praktiškai nebetiki marksistinių pranašysčių išsipildymu, bet toliau gina jų pažiūras, būdamas „moraline prasme“ ištikimas „ideologinei tradicijai“, o ne rimtai tikėdamasis revoliucinio proletariato sukilimo (kuris šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, atrodo, yra stipriai susiliejęs su smulkiąja buržuazija).

Svarbiausią Vakarų ordotoksinių marksistų silpnybę sudaro jų tolimesnis operavimas pramoninės visuomenės sąvokomis tokiu metu kai Vakarų Europos, o ypač, Amerikos, visuomenės yra perėjusios į kokybiškai naują stadiją, į popramoninę (informacinę) visuomenę, apie kurią beveik niekas nebuvo pasakyta klasikiniame marksizme, apart nerimastingų jaunojo Markso intuicijų aapie „tikrąjį kapitalo viešpatavimą”. Neįvykus arba nepavykus socialistinėms revoliucijoms, tai gali ateiti kaip pramoninei epochai būdingo „formalaus kapitalo viešpatavimo“ pakaitalas. Bet net šie fragmentiški ortodoksinių marksistų pastebėjimai, kaip taisyklė, nesukelia didelio susidomėjimo ir nėra dėmesio centre.

Pamažu tokio ortodoksinio marksizmo diskurso prognozės ir politinė reikšmė veda į niekur, o tai reiškia, kad kalbėti apie jų idėjas kaip apie „projektą“ – netgi kaip „kairįjį projektą“ – yra neįmanoma. Tuo tarpu jų kritiniai pastebėjimai dėl kapitalistinės sistemos, moralinių pažiūrų, solidarumo su vargšais ir liberalizmo kritika gali sukelti aiškų susidomėjimą bei simpatijas. Šios krypties šalininkai su kitomis antiliberalinėmis teorijomis visada santykiauja su nepasitikėjimu, tipiškai yra užsidarę nuo dialogo ir degeneruoja į sektą.

Europietiškoji socialdemokratija

Europietiškieji socialdemokratai truputį skiriasi nuo ortodoksinių komunistų. Ši politinė srovė taip pat kildina save iš marksizmo, bet jau Kautskio epochoje ji pasirinko ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, atmesdama radikalizmą ir savo tikslu apibrėždama politikos įtakojimą kairuoliška kryptimi (socialinis teisingumas, „gerovės valstybė“ ir tt.) parlamentinėmis priemonėmis ir organizuotais profsąjunginiais judėjimais.  Ši Senosios kairės versija pasiekė matomų rezultatų Europos šalyse, didele dalimi nulėmusi sociopolitinį Europos visuomenės aspektą, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur, priešingai, dešinioji liberalinė doktrina neabejotinai ima viršų.

Senosios kairės socialdemokratinės orientacijos prasmė šiais laikais pasiekia mus ekonominėmis tezėmis, kurios prieštarauja liberalioms tendencijoms. Socialdemokratai pasisako už:

  1. Progresinius pajamų mokesčius (liberalai – už proporcinius);
  2. Stambiųjų monopolijų nacionalizavimą (liberalai – už privatizavimą);
  3. Valdžios atsakomybės socialiniame sektoriuje plėtimą;
  4. Nemokamą mediciną, mokslą, garantuotus pensijų planus (liberalai – už valdžios įtakos ekonomikai mažinimą, privačią mediciną, mokslą ir pensijų planus).

Šiuos reikalavimus socialdemokratai stengiasi įgyvendinti parlamentiniais ir rinkiminiais mechanizmais, o kritinėse situacijose, per profsąjungų ir visuomeninių organizacijų mobilizavimą ar netgi streikus.

Reikšminga ir tai, kad socialdemokratams būdingi lozungai yra libertariniai (nepainioti su „liberaliniais“!):

  • Lengvų narkotikų legalizavimas;
  • Seksualinių bei etninių mažumų apsauga ir homoseksualistų santuokos;
  • Individo teisių ir pilietinių laisvių išplėtimas;
  • Pilietinės visuomenės institucijų vystymas;
  • Ekologija;
  • Baudžiamojo kodekso sušvelninimas (mirties bausmės panaikinimas) ir tt.

Klasikiniai socialdemokratai apjungia kairiosios ekonomikos reikalavimus  (socialinį teisingumą, valdžios vaidmens stiprinimą) su individo teisių ir pilietinių teisių („žmogaus teisių“) plėtimu, demokratijos ir internacionalizmo vystymu (šiandien priimta kalbėti apie „multikultūralizmą“ ir „globalizaciją“).

Klasikinių socialdemokratų projektas, koks jis yra nukreiptas į ateitį, yra tąsa tokios politikos, einančius konkrečių žingsnių sociopolitinės evoliucijos keliu ginče su dešine – tiek su liberalais ekonomikoje ir su nacional-konservatoriais politikoje. Dažniausiai klasikiniai socialdemokratai taip pat yra:

  • Už progresą;
  • Už kovą prieš archajines bei religines išankstines nuostatas;
  • Už mokslą ir kultūrą.

Tuo pačiu šioje stovykloje nėra aptarinėjamos jokios rimtos teorinės įžvalgos dėl naujų popramoninės visuomenės aplinkybių, praktiškai nėra ir klasikinio marksizmo kritikos bei kapitalizmo naujoje istorijoje tematizavimo (skirtingai nei postmodernistų ir „Naujosios kairės“ atveju).

„Trečiojo kelio“ socialistai

Dar viena Senosios kairės versija yra socialdemokratų kryptis, kuri, akivaizdaus liberalių idėjų kilimo 1990-2000 metais akivaizdoje, nusprendė eiti į kompromisą. Šios krypties teoretikai (ypač – anglas Anthony Giddens’as) tai pavadino „Trečiuoju keliu“, kažkuo tarp klasikinės europietiškosios socialdemokratijos ir amerikietiško (bendriau – anglosaksiško) liberalizmo.  Trečiojo kelio šalininkai siūlo rasti kompromisą tarp socialdemokratų ir liberaldemokratų jų bendrų ideologinių pagrindų Apšvietoje pagrindu ir jų bendra antipatija konservatizmui bei kairiajam ekstremizmui. Kompromiso platforma statoma abipusiškai pagal konkrečius sutarimus dėl to, kiek socialdemokratai sutinka mažinti progresinius mokesčius proporcinių mokesčių kryptimi ir kiek liberalai sutinka proporcinius mokesčius didingi progresinių mokesčių kryptimi. Dėl žmogaus teisių tarp jų nėra beveik jokių nesutarimų dėl mažumų teisių garantavimo arba dėl multikultūralizmo (jei nekalbėsime apie liberalkonservatorius, kurie apjungia proporcinių mokesčių idėją su konservatyviais šeimos, moralės ir religijos, kaip amerikietiškųjų teisių, principais, kaip ir yra Respublikonų bei „neokonų“ atveju).

Trečiojo kelio projekto prasmė, anot Giddens’o, yra socialdemokratų ir liberalų bendradarbiavimas statant europietišką visuomenę, paremtą asmeninių teisių plėtimu, privatinės nuosavybės institucijų išsaugojimu ir valdžios galimybėmis konkrečiais atvejais ir aiškiai apibrėžtose ribose daryti intervenciją paskirstymo mechanizme. Skirtingai nei klasikiniai socialdemokratai ir netgi europietiškieji komunistai, Trečiojo kelio šalininkai draugiškai sutaria su JAV ir ragina stiprinti Atlantinę sąjungą (tuo tarpu tipiški kairieji – ir senieji, ir naujieji – stipriai kritikuoja Ameriką ir amerikietiškąją visuomenę dėl jos liberalizmo, nelygybės ir imperializmo).

Jei tarp kairiųjų judėjimų ir yra tikrų renegetų, tai šie yra būtent Trečiojo kelio šalininkai. Po to eina buvę trockistai (kaip kad tam tikri amerikiečiai – teoriniai neokonservatizmo pradininkai, arba europiečiai, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovas, portugalas Barroso), pakeitę savo pažiūras nuo kraštutinio komunizmo ir revoliucinio socializmo į ne mažiau radikalų liberalizmo, rinkos ir ekonominės nelygybės gynimą.

Kairysis projektas Trečiojo kelio atveju – tai status quo išlaikymas.

Nacionalkomunizmas (koncepciniai paradoksai, ideologiniai disbalansai, požeminės jėgos)

Nacionalinė kairė turėtų būti suprantama kaip iš esmės unikalus reiškinys. Skirtingai nei ortodoksinis marksizmas ir socialdemokratija, ši orientacija yra žymiai mažiau studijuojama ir jos teisingas dešifravimas yra reikalas ateičiai.  Bėda yra ta, kad tautinė kairė beveik niekada neparaduoja savo nacionalinio komponento, pridengdama ar net neigdama jį. Todėl ši tiesioginio ir sąžiningo nacionalkomunistinių judėjimų, partijų ar režimų studija dažnai darosi sudėtingesnė, nes jų aptariamos tezės arba neatitinka, arba tik iš dalies atitinka pačią tikrovę. Su sąmoningais, atvirais ir nepalūžusiais kairiaisiais nacionalistais susiduriame tik režimų ir politinių partijų, kurios pačios išpažįsta ir realizuoja šį ideologinį modelį, bet nenori to pripažinti, periferijose. Todėl nacionalinė kairė išvengia tiesioginio, racionalaus tyrimo, verčiau nerodydama pusės pačio reiškinio; kas tik yra surišta su „nacionaliniu“ aspektu, dažniausiai būna paliekama šešėlyje.

Patys nacionalkomunistai save laiko „tiesiog komunistais“ ir „ortodoksiniais marksistais“, griežtai besivadovaujančiais komunizmo klasikų darbais. Tam, kad suprastume apie ką iš tiesų ir yra diskusija, užtenka iškelti šitokį kriterijų: socialistinės (proletarinės) revoliucijos pavyko tik tose šalyse, kurias Marksas laikė joms nepasirengusioms dėl šių priežasčių:

  • Jų agrarinio pobūdžio;
  • Kapitalistinių santykių neišsivystymo (ar nebuvimo);
  • Miesto proletarų stygiaus;
  • Silpnos industrializacijos;
  • Pamatinių tradicinių visuomenių socialinių sąlygų išsisaugojimo (jų priklausymo iki-modernybei).

Ir tai yra pamatinis marksizmo paradoksas: kur socializmas turėjo nugalėti ir kur tam susiėjo visos sąlygos, jis nelaimėjo; nors grynai teoriškai būtent ten ir egzistavo bei dalinai išliko ortodoksinės marksistinės partijos ir tendencijos. Bet tose vietose, kuriose, anot Markso, socialistinė revoliucija nebūtų galėjusi nugalėti, buvo laimėta. Laimėję komunistai, pirmiausia Rusijos bolševikai, atsargiai mėgino uždengti ir naujai paliesti šį akivaizdų jų mokytojo prognozių neatitikimą, niekada jo atsargiai neanalizuojant, o verčiau arbitriškai kuriant tikrovę pagal savus spekuliatyvinius konstruktus – vedant visuomenę, politiką ir ekonomiką pagal abstrakčius kriterijus, meniškai ir mechaniškai. Ir tik užsienio stebėtojai (simpatikai arba kritikai) pastebėjo nacionalkomunistinį pasisekusiųjų marksistinių revoliucijų pobūdį, suprasdami nacionalistinius elementus kaip vedantį faktorių ir dorybę, duodančią šioms revoliucijos sėkmę ir stabilumą per archajiškus tautinius pasakojimus apie marksizmą, kaip tautiškai interpretuojamą eschatologinį mitą. Sorelis buvo vienas pirmųjų tai supratusių; Ustrialovas tai pastebėjo kiek vėliau (Savitski‘s, vokiečiai Niekisch‘as, Petel‘is, Lauffenburg‘as, Wolfheim‘as ir kiti – iš simpatikų pusės; Popper’is, Hayek’as, Cohn’as ir Aron’as – iš kritikų pusės).

Nacionalkomunizmas vyravo TSRS, komunistinėje Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Albanijoje, Kambodžoje ir taip pat daugelyje Trečiojo pasaulio komunistinių judėjimų, nuo Meksikos Čiapaso ir Peru Sendero Luminoso (Švytinčio Tako) iki Kurdų Darbininkų Partijos ir islamiškojo socializmo. Kairieji – socialistiniai – elementai taip pat egzistavo ir Musolinio fašizme bei Hitlerio nacionalsocializme, bet šiais atvejais šie elementai buvo fragmentiški, nesistemingi ir paviršutiniški, labiau pasireiškę kaip marginalūs arba gaivališki fenomenai: kairysis italų fašizmas tepasirodė ankstyvojoje futuristinėje fazėje ir Italijos Socialinėje Respublikoje[3]; ir brolių Štraserių kairysis anti-hitlerinis nacionalsocializmas, arba nacionalbolševikų pogrindis – Schultz-Boysen ir kiti, kurie Trečiojo Reicho režime jokios vietos negavo. Nors atrodytų, kad pagal formalius ženklus ir pavadinimą, nacionalsocializmą turėtume sieti su šia kategorija, ten [Trečiame Reiche] gryno socializmo nebuvo, o verčiau – steitizmas, kuriam buvo pasitelktos archajinės tautos ir rasės jėgos. Bet Sovietiniame bolševizme, kaip taikliai pažymėjo Smena vekhautorius, Nikolajus Ustrialovas[4], egzistavo abiejų dalykų užuomazgos: ir socialinio, ir nacionalinio aspektų, nors tuo metu „nacionalinis“ negavo aiškios formuluotės.

Iki šiandienos daugelis politinių judėjimų, tarkime, kad ir Lotynų Amerikoje, buvo įkvėpti tokio idėjinio komplekso, o tuo tarpu Kubos, Venesuelos, Bolivijos (Evo Morales’as yra pirmasis vietinių indėnų kilmės Pietų Amerikos valstybės vadovas) režimai,ar Ollanta Humala[5], kurio remėjai yra arti valdžios paėmimo Peru bei kiti nacionalkomunistiniai judėjimai yra pilnai išaugusios politinės realybės. Arba valdančiosios sistemos jau tuo remiasi, arba remsis artimoje ateityje. Ir visur, kur tik komunizmas turi realių galimybių, ten susiduriame su kairiosiomis idėjomis, kurios padaugintos nacionalinių (etninių, archajinių) jėgų ir yra taikomos pagal tradicinės visuomenės gaires. Iš esmės tai yra neo-ortodoksinis marksizmas, sui generis nacionalinis marksizmas (kad ir kaip jis save bevadintų). Bet kur yra visos klasikinės prielaidos pagal Marksą jų įgyvendinimui (pramoninė visuomenė, sunkiosios pramonės išsivystymas, miesto proletariatas ir tt.), socialistinės revoliucijos neįvyko (su trumpalaikės Bavarijos respublikos išimtimi) ir nevyksta, ir tikriausiai nevyks.

Kairiojo nacionalizmo (nacionalinės kairės) reikšmė susideda iš archajinių pagrindų – kaip taisyklė, vietinių – mobilizavimo, kad būtų galima pakilti į viršų ir pasireikšti sociopolitinėje kūryboje. Čia ima veikti socialistinė teorija, pasitarnaujanti kaip savotiška jungiamoji grandis šių jėgų, be kurių jos teliktų vietiniu reiškiniu, bet marksizmo dėka – suprastos ir paaiškintos – šios nacionalinės jėgos gauna galimybę bendrauti su kitomis, turinčios analogišką prigimtį, bet skirtingą struktūrą ir netgi gali pretenduoti į universalumą ir pasaulinę apimtį; nacionalizmo užvesto socialistinio racionalumo dėka jos virsta mesianistiniu projektu.

Grandiozinis TSRS patyrimas rodo kokia didelė gali būti nacionalkomunistinė iniciatyva, beveik visą amžių kėlusi galvos skausmą visoms pasaulio kapitalistinėms sistemoms. Tuo tarpu Kinija net ir šiandien, naujame kontekste, vis labiau ir labiau akcentuojanti savo sociopolitinio modelio nacionalinį aspektą, rodo, kad šis pagrindas geru laiku ir, jei su juo kruopščiai dirbama, gali likti konkurencingas netgi po globalinės liberal-kapitalizmo pergalės. Tuo tarpu Venesuelos ir Bolivijos pavyzdžiai rodo, kad nacionalkomunistiniai režimai iškyla netgi mūsų laikais ir rodo jų pajėgumą gyventi net didžiulio spaudimo akivaizdoje. Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Kuba, kaip ir anksčiau, laikosi savo politinių sistemų nuo Sovietinių laikų, netaikydamos tokių rinkos reformų, kokias priėmė Kinija ir neišsižada savo pozicijų, kaip kad išsižadėjo TSRS.

Teoriniu požiūriu, nacionalinės kairės reiškinyje susiduriame su archajinių eschatologinių lūkesčių ir su „laikų pabaiga“ ir „aukso amžiaus“ grįžimu susijusių gilių tautinių mitologijų dvasia interpretuojamu marksizmu. Teisingumo ir „valdžios teisių“ tezė, ant kurios kuriama socialistinė utopija, suvokiama kaip religinė, o tai pažadina gilumines tautos jėgas.

Ar šiandien nacionalinė kairė turi projektą ateičiai? Savo pilna forma, ne. Šitam trukdo keli veiksniai:

  • Nesibaigiantis Sovietų nacionalkomunizmo žlugimo šokas (rusų eurazistai dar 1920-aisiais prognozavo Sovietinės vadovybės žlugimą, jei ši nesuvoks būtinybės tiesiogiai atsižvelgti į nacionalinius ir religinius mitus);
  • Bendro nacionalkomunistinių judėjimų ir ideologijų ideologinio komplekso nacionalinio komponento konceptualizavimo ir racionalizavimo nebuvimas (visiška šios idėjinės krypties šalininkų dauguma tikrai save laiko „paprasčiausiai marksistais“ ar „socialistais“);
  • Silpna nacionalbolševikinių ratelių institucinė tarpusavio komunikacija pasauliniu mastu (šia tema nėra jokių rimtų, plataus masto konferencijų, neleidžiami jokie teoriniai žurnalai ir, jei jie ir yra, jie lieka marginalizuoti ir naujo filosofinio vystymosi nėra).

Vis dėlto, mano nuomone, nacionalinė kairė iš tiesų gali turėti globalią ateitį tiek, kiek dar daugelyje žmonijos segmentų archajinės, etninės ir religinės energijos dar toli gražu neišeikvotos, kad ir kas bebūtų sakytina apie moderniųjų, apšviestųjų ir racionaliųjų Vakarų piliečius.

Naujoji kairė (anti-globalizmas, postmodernūs keliai, laisvės labirintai, postmodernybės pasirodymas)

„Naujoji kairė“, „postmodernizmas labiau nei bet kas kita šiandien tinka apibūdinti kombinaciją „kairysis projektas“. Dvidešimtojo amžiaus kairiųjų idėjų spektre būtent ši orientacija yra ne tik pati ryškiausia, bet ir labiausiai apmąstyta, intelektualiai prisitaikiusi ir susisteminta.

Naujakairiečiai pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais Europoje marksistų, trockistų ir anarchistų periferijoje. Marksas jiems buvo esmingas, tačiau jie taip pat aktyviai naudojosi kitais teoriniais bei filosofiniais šaltiniais, skirtingai nei „Senoji kairė“, be problemų į savo teoriją įnešdami importuotus elementus. Todėl šios formos marksizmas aktyviai praplatėjo, tuo pačiu save priešpastatydamas kitoms filosofinėms koncepcijoms, vystėsi, permąstė save ir užsiėmė savikritika – trumpai pasakius, tapo sutelktų apmąstymų objektu. Toks neribotas Naujosios kairės santykis su marksizmu sukūrė du rezultatus: iš vienos pusės, jis buvo atskiestas; iš kitos, jis iš esmės modernizavosi.

Naujosios kairės filosofijai, kuri rėmesi ne vien Marksu, bet taip pat ir Froidu bei Nyče, didelę įtaką turėjo vadinamieji „abejonės filosofai“. Per Sartre‘ą, vieną klasikinių naujakairiečių teoretikų, į kairįjį judėjimą prasiskverbė gili Martino Heideggerio ir egzistencinės problemos įtaka. Struktūralizmas buvo nepaprastai reikšmingas nuo pat pirmųjų struktūralizmo teoretikų, Ferdinand’o de Saussure, iki Levi-Strass’o. Filosofine prasme, naujakairiečiai patys buvo struktūralistai, kol antrojoje 1980-ųjų pusėje jie šį filosofinį impulsą vystė dar toliau, judėdami link „post-struktūralizmo“, kritiniams apmąstymams atidavę savo pačių pažiūras iš 1960-ųjų ir 1970-ųjų.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

Pagrindinė Naujakairiečių idėja yra ta, kad buržuazinė visuomenė yra įvairaus „anstatų“ (buržuazinės politinės sistemos, paprastos sąmonės, elitų valdymo, bendrai priimtų filosofinių sistemų, mokslo, visuomenės, rinkos ekonomikos ir tt.) ir „bazių“ bei „struktūrų“ (taip pat suprantamų labai plačiai, įtraukiant ir „pasąmonę“, „proletariatą“, „kūniškumą“, „masę“, autentiškos būties patyrimą, laisvę ir teisingumą) smurto ir priespaudos rezultatas. Šitaip Naujakairiečiai, skirtingai nei Senoji kairė, veda sistemingą kritinį puolimą prieš kapitalistinę visuomenę iš visų pusių – nuo politinės (1968-ųjų gegužės įvykiai Europos sostinėse) iki kultūrinės, filosofinės ir meninės, pačio žmogaus, proto, mokslo ir tikrovės pristatymo. Šio milžiniško intelektualinio darbo eigoje (į kurį nei Senoji kairė, nei kairieji nacionalistai nekreipė nė menkiausio dėmesio) Naujakairiečiai priėjo išvados, kad kapitalizmas yra ne tik sociopolitinis blogis, bet fundamentali globalaus melo apie žmogų, tikrovę, protą ir visuomenę, išraiška, taigi, kad kapitalistinėje visuomenėje ir iš jos kylančiuose momentuose yra susikoncentravusi visa susvetimėjimo istorija. Naujakairiečiai atgaivino Ruso idėją apie „kilnųjį laukinį“ ir pasiūlė plačią idealios visuomenės be išnaudojimo, susvetimėjimo, melo, priespaudos ar atskirties panoramą pagal archajinių bendruomenių, motyvuojamų „dovanos ekonomika“ (Marcel Mauss)[6], analogą.

Naujakairiečių analizė parodė, kad modernybė ne tik praktiškai neįgyvendino savo lozungų apie „išlaisvinimą“, bet diktatūrą ir susvetimėjimą padarė dar stipresnę ir šlykščią, nors ir paslėptą po demokratiniu ir liberaliu fasadu. Šitaip buvo sukurta postmodernumo teorija, paremta faktu, kad pačiame modernybės epochos aušroje ar jo vystymosi eigoje surinktame pasaulio vaizdinio, mokslo, filosofijos ir politinių ideologijų pagrinde slypi interpretacijos, nelaimės, iliuzijos ir „rasistinės“ prielaidos, kurios net teoriškai blokuoja „bazės“ išlaisvinimo nuo „anstato“ galimybę. Tai privedė prie modernybės filosofinės tradicijos permąstymo demaskuojant šiuos mechanizmus, sutelkiančius susvetimėjimo mazgus savyje. Ši praktika buvo pavadinta „dekonstrukcija“, siūlanti atsargią ir išsamią konteksto, iš kurio kyla viena ar kita idėja, struktūrinę analizę su detaliu esminių patoso, moralizmo, retorinių figūrų ir sąmoningo žaidimo branduolio išmontavimu. Foucoult, veikaluose „Beprotybės istorija“ ir „Klinikos gimimas“ parodė, kad šiuolaikinis santykis su psichologiniais nukrypimais ir, plačiau, su ligomis, neša visas intelektualinio rasizmo, apertheido ir kitų totalitarinių išankstinių nuostatų, žymes, kurios ima matytis ligonių sutapatinime su nusikaltėliais ir reabilitacinių ir terapeutinių įstaigų struktūrinėje tapatybėje, kuri ankstyvose modernybės fazėse buvo viena ir ta pati.

Nepaisant savo mimikos ir demokratinio fasado, buržuazinė visuomenė pasirodo esanti totalitarine ir disciplinarine visuomene. Tuo labiau, šios liberalinės diktatūros centre Naujakairiečiai randa gilias ir beveik niekada neabejojamas normatyvines proto, mokslo, tikrovės, visuomenės ir tt. Sąvokas, ir ne tik vieną ar kitą politinį bei ekonominį mechanizmą, kurie patys yra gilių susvetimėjimo mechanizmų pasekmės.

Iš šito ir susideda skirtumas tarp Naujosios kairės ir Senosios kairės: Naujakairiečiai abejoja proto struktūra, jie atmeta mūsų tikrovės supratimo pagrindą, demaskuoja pozityvųjį mokslą kaip mistifikaciją ir akademinių sluoksnių diktatūrą (Feyerabend, Kuhn)[7] ir aštriai kritikuoja žmogaus sąvoką kaip totalitarinę abstrakciją. Jie nemano, kad įmanoma kažką pakeisti kairiuoju evoliuciniu keliu esamoje sistemoje, bet taip pat neigia radikaliojo marksizmo veiksmingumą, teigdami, kad jis neįveikė to, ką teigė turintis įveikti; ir kad ten, kur jis tai ir padarė, kad jis nebuvo ortodoksinis marksizmas (jie skolinasi iš Trockio stalinizmo bei Sovietinio patyrimo kritiką).

Ir taip Naujakairiečiai formuluoja platų projektą „teisingai“ ateičiai, kuriame centrinę vietą užima:

  1. Proto atmetimas (sąmoningo šizofrenijos priėmimo reikalavimas pagal Deleuze ir Guattari);
  2. Žmogaus, kaip visų dalykų mato, atmetimas („žmogaus mirtis“ pagal Levi, „autoriaus mirtis“ pagal Barthes);
  3. Visų seksualinių tabu įveikimas (laisvė rinktis orientaciją, incesto legalizavimas, atsisakymas iškrypimus laikyti iškrypimais ir tt.);
  4. Įvairiausių narkotikų, tame tarpe ir sunkiųjų, legalizavimas;
  5. Žingsnis link spontaniškos ir atsitiktinės būties („šakniastiebis“ pagal Deleuze[8]);
  6. Struktūrinės visuomenės bei valdžios sunaikinimas ir jos pakeitimas naujomis, laisvomis ir anarchiškomis komunomis.

Negri ir Hardt knyga „Imperija“[9] gali būti skaitoma kaip šių tendencijų politinis manifestas, kuriame duodamos iki primityvumo supaprastintos Naujakairiečių tezės. Negri ir Hardt globalinę kapitalistinę sistemą vadina „Imperija“ ir tapatina ją su globalizmu ir Amerikos pasauline valdžia. Jų nuomone, globalizmas sukuria sąlygas visuotinei, globalinei masių revoliucijai, kurios, naudodamos bendrą globalizmo charakterį ir komunikacijos bei plačios, atviros informacijos sklaidos galimybes, sukurs pasaulinio sabotažo tinklą, kad žmonija (išskiriama kaip priespaudos, hierarchinių santykių, išnaudojimo ir disciplinavimo strategijų subjektas bei objektas) virstų post-žmonija (mutantai, kyborgai, klonai ir virtualybė) ir laisvo lyties, išvaizdos ir individualinio racionalumo pasirinkimo pagal arbitrišką individo sprendimą ir neribotam laikui. Negri ir Hardt mano, kad tai prives prie masių kūrybinio potencialo išlaisvinimo ir tuo pačiu prie globalinės „Imperijos“ galybės sunaikinimo. Ši tema be galo kartojama tokių filmų, kaip „Matrica“, „Berniukų klubas“ ir tt.

Anti-globalizacinis judėjimas apskritai orientuojasi būtent į tokios ateities projektą. Ir tokie veiksmai kaip „São Pauló konferencija“, kurioje anti-globalistai pirmą kartą bandė siekti bendros strategijos, byloja, kad Naujosios kairės projektas randa konkrečios politinės realizacijos formas. Daugelis konkrečių veiksmų – homoseksualistų paradai, anti-globalizaciniai protestai, „Occupy Wall Street“, neramumai Europos miestų imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose, „autonomų“ sukilimai ginant „skvoterių“ teises, platūs naujų profsąjungų socialiniai protestai (visi primenantys cirką), judėjimas už narkotikų legalizavimą, ekologinės akcijos, protestai ir tt. – įeina į šią kryptį.

Tuo labiau, postmodernizmas kaip meninis stilius, tapęs šiuolaikinių Vakarų meno „mainstream’u“, išreiškia tą pačią Naujos kairės filosofiją, įeidamas į gyvenimo būdą per atvaizdus, dizainą ar Tarantino ir Rodriguez filmus[10], be išankstinės politinės analizės, išvengdamas mūsų sąmoningo atsirinkimo, įsikabindamas į mūsų protus mums nei žinant, nei norint. Tai lydi bendra virtualinio bendravimo technologijų, kurios sava sistema atlieka subtilų kvietimą į postmodernybę ir išsibarstymą į post-humanistinius, hedonistinius fragmentus. SMS ir MMS žinutės, interneto blogai ir video blogai, „flash mob’ai“ ir kiti kasdieniai šiuolaikinio jaunimo veiksmai iš esmės reprezentuoja atskirų Naujosios kairės projekto, kuris, tiesa, pats būdamas valdomas buržuazinės sistemos, noriai pelnosi iš mados, kuri yra ne jo paties, o veikiau jo užsislaptinusio priešų, pusių įgyvendinimą.

Čia turėtume pasakyti kelis žodžius apie Naujakairiečių ir anti-globalistų santykį su šiuolaikiniais liberalais ir globalistais. Kaip Marksas savo laiku manė, kad kapitalizmas, nepaisant jo baisybių, yra pažangesnis už feodalizmą ir Viduramžius (kadangi jis priartina socializmo pradžią), taip ir šiuolaikiniai postmodernistai ir Naujakairiečiai, nors ir aršiai kritikuodami „Imperiją“, tam tikru laipsniu su ja solidarizuojasi, nes ji, jų nuomone, nors ir didina susvetimėjimą ir stiprina savo globalinę diktatūrą, latentiškai rengia pasaulinę masių revoliuciją.

Kairė šiuolaikinėje Rusijoje

Pabaigai tarsime kelis žodžius apie kairiųjų jėgų padėtį šiuolaikinėje Rusijoje. Praktiškai matome, kad jokios „Senosios kairės“ pilnąja to žodžio prasme neturime, taip kaip ir neturėjome Sovietiniais laikais. Grupė Sovietinių-marksistinių disidentų (Zinovjevas, Šedovicas, Medvedevas) čia nefigūruoja, nes jie nesugebėjo tapti ideologinių mokyklų pradininkais.

Kita vertus, nacionalkomunistai sudaro platų darinį – socialinį, psichologinį ir politinį – kurio vedlys mūsų laikais yra Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP). Tiek, kiek visa Sovietinė istorija, pažymėta socializmo pergalės (tikro archajinį pagrindą turinčio darbo žymės), yra pasąmoningos nacionalinės kairės istorija, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos.

Pirmosiose Ziuganovo[11] RFKP kūrimosi stadijose (ne be dalyvavimo iš mano bei Prokhanovo[12] pusės, 1990-aisiais reikšto „Zavtra“ laikraščio pozicijoje) buvo dedamos pastangos interpretuoti ir pripažinti nacionalinio komponento buvimą Sovietinėje pasaulėžiūroje (nacionalbolševizmą), bet ši iniciatyva buvo apleista RFKP vadovybės, kuri užsiėmė kitais, jai svarbesniais reikalais. Tačiau retorikos ir pirmųjų reakcijų lygmenyje rusų komunistai visomis prasmėmis prisistato kaip patvirtinti nacional-konservatoriai, kartais netgi kaip „ortodoksiniai monarchistai“.

Iš tiesų, eiliniai rusai – ypač vidutinio amžiaus ir senesnių kartų – didele dalimi yra pasąmoningi kairieji nacionalistai. Jie palaiko šį idėjų kompleksą kai tik tam suteikiama galimybė (partija „Rodina“[13]) ir šitaip aiškina daug ką, kas su šiuo kompleksu net neturi nieko bendro („Vieningosios Rusijos“ ir net pačio Putino socialinis konservatizmas). Tos pačios marginalizuotos grupelės, kurios, imituodamos europietiškąjį neonacizmą, išsineša „nacional-socializmu“ pavadintą kratinį, niekada nebuvo nacionalinė kairė; jeigu jie tik imituoja (kaip taisyklė, dėl intelekto stygiaus) Hitlerio režimo žaisliukus, žaidžia kareivius smėlio dėžėje arba žiūrėdami programą „Septyniolika pavasario akimirkų“, besidžiaugdami juoda Miulerio uniforma.[14] Nacionalbolševikų partijos projektas, kurį aš savo laiku ruošiausi paversti autentišku, rusišku kairiuoju nacionalizmu Ustrialovo, Niekisch ir kairiųjų eurazistų teorijų pagrindu, 1990-ųjų pabaigoje degeneravo į chuliganizmą, beprasmę organizaciją ir vėliau ėmė tarnauti Vakarų maitinamoms anti-rusiškoms Oranžinėms ultra-liberalinėms jėgoms (kas visiškai prieštarauja nacionalbolševizmo, kuris teoriškai ir praktiškai reiškia sąmoningą kairę, taip būdamas griežtai anti-liberaliu, patriotišku rusišku, taigi, anti-Vakarietišku, projektu, pamatinėms prielaidoms).

Naujoji kairė ir postmodernistai Rusijos politiniame spektre praktiškai nereprezentuojami: postmodernizmo filosofinis diskursas jiems pernelyg sudėtingas. Mažutė grupė sąmoningų (reprezentatyvių) anti-globalizmo atstovų egzistuoja, tačiau yra žinomesnė Vakarams ir nesudaro nieko rimto nei organizacine, nei teorine prasme. Rusijos mene, konkrečiai, Maskvos Moderniojo meno centre, o taip pat ir Rusijos kine, priešingai, postmodernistinės tendencijos gana akivaizdžios ir jų meninės išraiškos kartais būna įspūdingos. Sorokino ar Pelevino knygos pristato postmodernizmą literatūrine forma.

Tuo labiau, eilinis artistinis ar netgi technologinis – o tai dar svarbiau! – Vakarų produktas savyje neša reikšmingą latentinio postmodernumo įkrovą, taip užimdamas Rusijos kultūrinę erdvę aktyviai veikiančiais ženklais, kurie sukuriami Naujosios kairės kūrybinėse laboratorijose, o tada dedami ant globalinės gamybos konvejerio, kuris iš jų gauna trumpalaikę naudą (ir pamažu galanda savo paties pamatus). Čia Rusija atlieka inertiško vartotojo, nesuvokiančio politinės ir ideologinės prasmės to, ką automatiškai perka – sekdama madas ar pasaulines tendencijas ir pamiršdama, kad kiekviena mada, kaip sako postmodernistai, turi nustatančius madą (trend setters): tuos, kurie įtvirtina konkrečią madą konkrečiu tikslu.

 

DUGIN, Alexander. The Fourth Political Theory, Arktos, London, 2012. 121 – 138 psl.

[1] Anthony Giddens (g. sausio 8d., 1938 m.) – britų sociologas, taip vadinamo „Trečiojo kelio“ poltikoje adeptas. „Trečias kelias“ pasireiškia kaip bandymas iš esmės ištęsti žlungančią liberaliąją ideologiją ir kuo labiau prailginti jos agoniją, kuriant taip vadinamas pilietines visuomenes, gerovės valstybes, pasiduodant globalizmo įtakai.

[2] Eurokomunizmas – dažnai maišomas su Stalinizmu ar po II pasaulinio karo vyravusia komunistine santvarka TSRS. Iš tiesų eurokomunizmas yra liberalizuota komunizmo forma, kuri puikiai įgyvendinama Europoje iki šiol ir pasireiškianti kultūrinėmis, seksualinėmis ir visokiomis kitokiomis „revoliucijomis“, siekiant sugriauti bet kokius vertybinius žmogaus pamatus tokius kaip šeima, tradicija, tauta.

[3] Repubblica Sociale Italiana – nuo 1943 m. šiaurinėje Italijos dalyje egzistavusi B. Musolinio vadovauta šalies dalis, po 1943 m. karaliaus perėjimo į vadinamųjų sąjungininkų pusę. Įkūrus Italijos Socialinę Respubliką, Musolinis pažadėjo įgyvendinti socialinį savosios politinės programos aspektą nuosekliau nei anksčiau, kuomet tam trukdė sąjunga su karaliumi bei kitais reakciniais elementais. Skirtingai nei ankstesnėje fašistinėje valstybėje, Italijos Socialinėje Respublikoje buvo įvykdyta pilna pramonės, gamybos priemonių, nacionalizacija ir dėl šios bei kitų susijusių priežasčių tai laikoma „kairiojo“ fašistinio judėjimo aspekto atgimimu.

[4] Smena vekh – N. Ustrialovo straipsnių rinkinys iš 1921 m., kuriame jis išdėstė teorinius nacionalbolševizmo pagrindus.

[5]Ollanta Moisés Humala Tasso (g. 1962-06-27) – politikas, dabartinis Peru prezidentas.

[6] Marcel Mauss ( 1872 gegužės 10d – 1950 vasario 10d.) – Prancūzų sociologas, jo žinomiausias darbas „Dovana“, kuriame jis aptaria gėrybių pasidalinimą kolektyviniu būdu.

[7] 1962 metais nepriklausomai atsiradusi Paul‘o Feyerabend‘o ir Thomas Kuhn‘o idėja filosofijoje apie bendramatiškumo nebuvimą.

[8] Gilles Deleuze (1925 sausio 18d. – 1995 lapkričio 4) – prancūzų filosofas.

[9] „Imperija“ – knyga, parašyta neomarksistų filosofų Antonio Negri ir Michael Hardt.

[10] Turima galvoje režisieriai Robert Anthony Rodríguez ir Quentin Tarantino.

[11] Genadijus Ziuganovas (1944) – Rusijos Komunistų Partijos pirmininkas.

[12] Aleksandras Prokhanovas (1938) – rusų rašytojas, po TSRS žlugimo tapęs nacionalistu.

[13] „Rodina“ – kairiųjų ir nacionalistinių jėgų rinkiminis blokas, sukurtas 2003-iaisiais.

[14] „Septyniolika pavasario akimirkų“ – rusiškas serijinis filmas iš 1973-ųjų apie rusų šnipą vokiečių vadovybėje.