Tags Posts tagged with "Marksas"

Marksas

0 247

Straipsnis rašytas 2007 metais, bet mintys tinka ir šioms dienoms (Redakcijos pastaba).

Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne per daug vertingomis mūsų kasdienybei.

Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (…). Nes ateitis yra jau šiandien…“

Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptimi, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hegelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

0 318

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 746

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 712

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

0 896

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 1464

Religinis kapitalizmas yra šių laikų ženklas. Nuo pat modernaus kapitalizmo atsiradimo kilo klausimas, koks jo santykis su religija. Jau Karlas Marxas knygoje „Das Kapital“ („Kapitalas”, 1867) rašė apie prekių fetišistinį ar mistinį charakterį, pilną metafizinio apsukrumo ir teologinių kaprizų.

Kiek vėliau vokiečių sociologas Georgas Simmelis knygoje „Philosophie des Geldes“ („Pinigų filosofija”, 1900) rašė, kaip pinigai šiomis dienomis iš lėto psichologiškai pakeitė tradicinio Dievo vietą. Vėlgi Maxas Weberis studijoje „Die protestantische Ethik und der „Geist“ des Kapitalismus“ („Protestantinė etika ir kapitalizmo dvasia”, 1904/05) nurodė kalvinizmą kaip religinę kapitalizmo priežastį. Taip pat vokiečių ekonomas Alexanderis Ruestowas nagrinėjo kapitalizmo ir religijos santykį. Jis knygoje „Das Versagen des Wirtschaftsliberalismus als religionsgeschichtliches Problem“ („Ekonominio liberalizmo išdavystė kaip religijos istorijos problema”, 1945) abejoja Adamo Smitho aptartu laissez-feire („nestabdomu“) liberalizmu, kuris, jo manymu, paremtas pagoniškomis nuostatomis, jog egzistuoja „nematoma ranka“ ar „nematoma harmonija“, kuri reguliuoja valstybės nekontroliuojamą ekonomiką. Jei taip būtų, tai visuomenės gėris kiltų iš pavienių asmenų nestabdomų egoistinių veiksmų.

Šios teorijos šiais laikais tapo itin aktualios. Užtenka pažiūrėti į reklamas ir galima nesunkiai suprasti, jog religingumas, bent jau susietas su ekonominiais dalykais, vis dar svarbus. Reklama pilna religinių simbolių, kurie siūlomai (brukamai) prekei ar firmos vardui suteikia dvasinę dimensiją. Reklama pažada pasisekusį gyvenimą, amžinybę ir tyrumą. Prekės suteikia vilties: tarsi ją turėdamas nebūsi niekada nelaimingas ar vienišas. Sporto ir šou žvaigždžių parodomas dieviškas buvimas tarsi savaime pereina vartotojui, vos tik šis reklamuojamą prekę įsigyja ir vartoja.

Eikime žingsnelį toliau. Walteris Benjaminas (1892-1940) jau visiškai tiesiogiai kalba apie kapitalizmą kaip religiją. Savo darbe „Kapitalizmas kaip religija“ (1921) jis rašo, jog kapitalizmas nėra religijos paveiktas, bet jo būtis yra religinė. Jis rašo: „Kapitalizme galime įžvelgi religiją, vadinasi, kapitalizmas tarnauja iš esmės numalšinimui tų pačių rūpesčių, kančių, nerimo, kurioms anuomet atsakymą davė religijos“.

Pagal W. Benjaminą, šią religiją galima atpažinti iš keturių bruožų.

Kapitalizmas kaip grynoji religija

       Religinis kapitalizmas – tai gryna religija, kuri yra be specialių dogmų ir teologijų. Tikint Adamo Smitho idėja, jog ekonomiką reguliuoja „nematoma ranka“, jeigu jos niekas nestabdo, galima suprasti, jog kapitalizmas – tai gryna panteistinė religija, kurioje jos dievas ir rinkos ekonomika yra tas pat. Bet, nenubrėžus ekonomikai labai konkrečių taisyklių, pralaimi visada vargingiausieji, nes nevaržoma ekonominė laisvė skatina smarkiųjų egoistinius veiksmus, kurie galiausiai išstumia silpnuosius į paribį. Bažnyčios socialinis mokslas ragina darant pasirinkimus atkreipti dėmesį, kaip pavieniai sprendimai palies patį vargingiausiąjį mano artimą.

Kapitalistinio garbinimo nuolatinė tąsa

 

Tokioje religijoje nėra nė vienos dienos, kuri nebūtų šventė – pačia grėsmingiausia forma, su visom savo pompastikom. Šios religijos užduotis: visos dienos turi būti perkeistos į nuolatinę šventę ir pramogas. Tokios tendencijos trokšta visiškai užimti tradicinio sekmadienio ir šventų dienų šventimo vietą, kuri pagal Dievo tvarką patvirtina žmogaus gyvenimo prasmę: žmogus sukurtas Dievui, ir tik dėl Dievo jis gyvena ir naudojasi jam pavestais kūriniais. Religiniame kapitalizme šventė tęsiasi kasdien, kur švenčiamas vartojimas, kaip žmogaus išsipildymo išraiška. Kaip krikščionybėje iš sekmadienio šventimo žmogus pasisemia prasmės kasdienybei, kurios vaisius vėlgi atneša Dievui sekmadienį, taip religiniame kapitalizme žmogus semiasi prasmės kasdienybei iš vartojimo, kad užsidirbtų ir vėl vartotų – ir taip kasdien. Kaip švęsdamas sekmadienį žmogus Dievo akivaizdoje grįžta į save, suvokdamas savo tikrąją paskirtį, taip pasidavęs vartotojiškumui stengiasi pabėgti nuo savęs ir susvetimėti sau.

Čia svarbu išreikšti apgailestavimą dėl žmonių, kurie priversti dirbti sekmadieniais ir religinių švenčių metu, bei apmaudą, jog kai kurie žmonės savo veiksmais palaiko šį darbą. Tai galime pastebėti ypač šiandienos prekybos centruose. Įdomu, ar akcija „nepirkti sekmadieniais“ duotų daugiau naudos nei žalos žmogui?

Kapitalizmas kaip apkaltinanti religija

Kitos religijos siekia sutaikinti žmogų, o religinis kapitalizmas žmogų apkaltina. Žmogui sukeliamas begalinis kaltės jausmas, nes jis kažko neturi ir negali vartoti. Todėl ši religija nekuria žmogaus, bet jį išbarsto, ir žmogus lieka sutrikęs. Jau Marxas pažymėjo, jog kapitalizmo tokia prigimtis – žmogų padaryti skolingą. Žinoma, visada kenčia silpniausieji. Toks apkaltinimas nėra krikščioniškas, kur žmogus kaltas būna, kai peržengia Dievo nustatytą dvasinę ir moralinę tvarką. Toks apkaltinimas yra labiau pagoniškas, kur žmogus savaime yra kaltas, nes jis gyvena. O atsakas į šį kaltės jausmą yra pagoniški aukos būdai, kurie palaikomi nedorybių: puikybė, pavydas ir godumas, vietoj to, kad žmogus atsiverstų bibline prasme. Religiniame kapitalizme žmogus aukoja save, savo jėgas ir laiką, santykius su savo artimu, kad galėtų vis daugiau vartoti. Kaip krikščionybėje dėl nedorybių reikia susitaikyti, taip religiniame kapitalizme nedorybės yra varomasis variklis.

Kitas religinio kapitalizmo bruožas yra perdėtas rūpinimasis. Tai, ką kritikavo Jėzus kaip pagonišką rūpestį (plg. Mt 6,25-34), visu gražumu suklesti religiniame kapitalizme. Ekonomika turi žmogaus materialių gėrybių trūkumui užpildyti, tačiau religinis kapitalizmas šį gėrybių poreikį dar labiau išugdo. Tam labai pasitarnauja reklama. Materialių gėrybių visada trūks. Čia reikėtų, kad žmonės išmoktų jomis dalytis ir mokytųsi susitvarkyti su troškimu, kuris dega nepasotinamas žmogaus širdyje ir gali būti pasotinamas tik paties Dievo.

Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į pinigų savybes. Pinigai tapo kaip ir tam tikra žmogaus gyvenimo išraiška. Kaip pagoniškuose kultuose buvo aukojamos dievams galvijų aukos, kad žmogus išsipirktų iš dievų pavydo ir nebūtų skurdu bei netektimi nubaustas, taip šiais laikais bandoma išsipirkti gerą gyvenimą pinigais. Žodis kapitalas kilęs iš žodžio pagrindinis, o šis iš žodžio galva (lot. capitalis, caput) kas duoda nuorodą į galvijus, kurie senovėje išreiškė žmogaus turtą. O kapitalas reiškia ir pinigus. Pinigai yra kūrinys iš nieko, iškrenta iš gamtos dėsnių, todėl turi savyje neribotų vertėjimo galimybių, o tai gali patraukti žmogaus širdį, kuri trokšta absoliuto, t.y. paties Dievo, ir jokie žemiški kūriniai jos pasotinti negali. Pinigai primena šį absoliutą. Ne veltui Martynas Liuteris pirmąjį Dievo įsakymą „neturėk kitų dievų tik Mane vieną“ ir suprato kaip pinigų (kitaip Mamonos, pas graikus Jupiterio, dar vadinamo pinigų, lot. pecunia vardu) garbinimo atsisakymą. Be to, pinigai, tapę materialių gėrybių tarpininkais, tapo ir žmonių santykių tarpininkais. Jie yra šalti ne vien dėl to, jog iš popieriaus ir geležies, bet dėl to, kad viskas, ką galima už juos įgyti, yra vienodai vertinama, tik pinigų kiekis kitoks: ar tai būtų kojinių pirkimas ar pokalbis su žmogumi – visiškai vienodai. O konkurencinėj kovoj pinigai visai nesirūpina pralaimėjėliais ir nemėgsta turtuolių. Ir būtent tokių šaltų pinigų srovės palaiko mūsų kultūrą ir bendriją.

Savi religinio kapitalizmo dievai

Tokie dievai – tai žmonės, padarę apokalipsinį šuolį, ne apsivalymu, atgaila, susitaikinimu ar atsivertimu, bet savęs sudievinimu tapo antžmogiais. Tai žmonės, įveikę konkurenciją ir pilni puikybės. Jie yra matomi ir giriami. To jie ir siekia. Viską, ką jie daro ir sako, įgauna mitinę prasmę.

Žmogus siekia konkretaus dalyko ne dėl to, kad jo tiesiogiai jam reikėtų. Žmogus seka autoritetu, kuriuo žavisi. Žmogus nori panašėti į savo autoritetą, turėdamas vieną ar kitą dalyką. Religinio kapitalizmo dievai tam padeda, skatindami pavydą ir godumą.

Tikras dalykų troškimas turi atitikti Dievo įsakymus. Pagal katalikų mokymą, devintasis ir dešimtasis įsakymas sako: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ ir „negeisk svetimo turto“. Šie Dievo įsakymai yra orientuoti į artimo meilę, bet kartu turi būti išpildomi su pirmuoju įsakymu: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Taigi tikras dalykų troškimas turi būti neatsiejamas nuo paklusnumo vienam Dievui. Kitaip netvarkingas dalykų troškimas gali peraugti į visas kitas blogybes, kaip melą, vagystes, paleistuvavimus ir žudynes, apskritai į neteisingumą.

1 3012

Straipsnis publikuotas 2010 04 28

Šiandien tarp daugelio kairiųjų girdisi kalbos, kad dabartinė ekonominė krizė – tai kapitalizmo pabaiga. Tokia diagnozė kol kas priešlaikinė (vėliau pamatysime, kodėl), bet iš principo teisinga. Reikalas tas, kad eilinį kartą apie save primena prigimtinė kapitalizmo sistemos yda: pelno normos mažėjimo tendencija. Ir šį kartą panašu, kad valdžią turintieji neras parankinių priemonių atitolinti neišvengiamą pabaigą.

Pridėtinė vertė ir pelno norma

Kaip veikia kapitalistinė įmonė? Iš pradžių buržua jau turi sukaupęs vadinamąjį „pradinį kapitalą”. Jis įgijo jį pradinio kaupimo etape. Tai yra tas pats pirmasis milijonas, apie kurio atsiradimo kelius nenorėjo publikai pasakoti Johnas Rockefelleris. Tai yra pinigai, kurie atsirasdavo kaip „amžiaus apiplėšimų”, nesudėtingų machinacijų ir banalaus banditizmo rezultatas. Mūsų šalyje 1990-aisiais juos „uždirbdavo” su lituokliais, lygintuvais ir kastetais.

Turėdamas šiuos pinigus, verslininkas investuoja juos į gamybos įrangą (pastovųjį kapitalą) ir darbo jėgą (samdomuosius darbuotojus, tai yra kintamąjį kapitalą). Darbininkai jo staklėmis pagamina produktą, kurio vertė nėra lygi pinigų sumai, išleistai atlyginimams ir staklių pirkimui. Jeigu būtų taip, kapitalistui nebūtų stimulo ko nors imtis. Dirbdamas proletaras pagamina perteklių – pridėtinę vertę. Kaip tik dėl to įmonė gauna pelną, kurį pasisavina kapitalistas. Kad ir kokias naudingas sąlygas darbdavys siūlytų darbuotojui, jis vis vien apvaginės proletarą atimdamas kapitalą, sukurtą jo darbu. Kitaip nėra prasmės išlaikyti įmonę. Dėl vadinamojo pridėtinės vertės dėsnio kapitalistinė ekonomika auga, o kartu su ja didėja ir samdomojo darbo eksploatacijos mastai.

Tačiau kapitalistas rinkoje ne vienas. Jį persekioja konkurentai, tad siekdamas išsilaikyti paviršiuje, jis nuolat turi tobulinti įrengimus ir keisti juos našesniais. Jis svarsto taip. Nesvarbu, kad išleisiu daug pinigų naujoms staklėms, bet jos per valandą galės apdirbti dvylika detalių, tuo tarpu pasenusios mano konkurentų staklės – tik dešimt. Dėl to greičiau atsipirks pinigai, investuoti į staklių pirkimą, aš gaminsiu 20 procentų daugiau detalių ir greitai aplenksiu kitus. Tokia ideali schema, ją dažnai naudoja kapitalizmo apologetai, kad parodytų, kaip kapitalizmas „stumia į priekį techninį progresą”. Bet praktikoje išlaidos naujai technikai auga greičiau nei pelnas. Pelno norma (procentais išreikštas skirtumas tarp parduotų prekių ir investicijų į gamybą) nenumaldomai mažėja, kol nepasiekia nulio.

Išeitis paprasta: kapitalistas ima mažinti darbininkų algą. Debeto ir kredito sumos vėl išsiskiria, jis vėl gauna pelną nežiūrint į kančias tų, kas savo darbu tą pelną sukuria. Bet štai problema: praėjus kuriam laikui fabrikantas pastebi, kad jo produkcija nebeturi paklausos. Jos tiesiog nėra kam pirkti, juk galutiniai vartotojai – tie patys proletarai, sudarantys absoliučią visuomenės daugumą, – vos suduria galą su galu. Ateina tai, ką Karlas Marksas pavadino perprodukcijos krize: sandėliai braška nuo gatavos produkcijos, jos reikia daugybei žmonių, bet šie neturi pinigų, kad ją nusipirktų.

Anarchistas Piotras Kropotkinas pataisė Marksą: teisingiau būtų tokią padėtį vadinti nepakankamo vartojimo, o ne perprodukcijos krize. Juk gaminamas kaip tik reikalingas prekių kiekis, tačiau jų negali įsigyti vartotojai. Paklausa yra milžiniška, bet gyventojai, deja, nemokūs. O jeigu taip, gamyba stabdoma, darbininkus išmeta į gatvę, jie praranda paskutines lėšas, bedarbių perkamoji galia artėja prie nulio, krizė gilėja.

Galima būtų išdalinti užsigulėjusias prekes nemokamai – juk jos vis vien kapitalistui neneša jokio pelno, o ir už jų sandėliavimą tenka mokėti. Bet tai prieštarauja rinkos dėsniams ir privatininkų interesams. Jeigu vartotojai gaus prekes nemokamai, jiems jau nebereiks jų pirkti. Todėl kapitalistui naudingiau paprasčiausiai sunaikinti didesnę produkcijos dalį, kad mažesniąją vis dėlto išpirktų už pasakiškai užkeltą kainą. Taip per Didžiąją depresiją JAV daugybė žmonių mirė iš bado, o tuo pat metu jūroje skandino grūdų kupinas baržas, kad tik išlaikyti paklausą duonai. Daugybė žmonių kenčia, kapitalistui irgi negerai: vis mažėja pelnas.

Stebėdamas 1857-1858-ųjų pirmąją pasaulinę ekonominę krizę, Marxas skubėjo parašyti savo politekonominį darbą, manydamas, kad po šios krizės kapitalizmas žlugs ir jo darbas praras bet kokį aktualumą. Vis gi recesija greitai baigėsi, ir Marxas suprato, kad krizė yra tiesiog „suplanuota pasaulio pabaiga”, kuri kartosis be galo daug kartų. Vadinasi, tikėtis „automatiškos” kapitalizmo pabaigos neverta.

Po kurio laiko krizė baigiasi. Daugelis nusigyvena, o tie, kurie liko gyvi, atranda laisvų lėšų naujam kaupimui ir vystymuisi. Pramonė vėl įgauna apsukas, prasideda naujas „verslo ciklas”, bet tik iki tam tikro laiko. Kapitalizmo istoriją su jo užprogramuotais ciklais galima palyginti su žmogumi, kuris įsibėgėjęs rėžiasi į sieną, skaudžiai susitrenkia, trina užgautą vietą, atsitraukia atgal, vėl įsibėgėja – ir vėl smūgiuoja galva į sieną.

Imperializmas ir nekapitalistinės rinkos

Nuolatinių kapitalizmo krizių dėsniai buvo atrasti tik antrojoje XIX amžiaus pusėje, bet praktikoje tokie apribojimai buvo žinomi jau kapitalizmo priešaušryje. Nepaisant to, sistema sėkmingai vystėsi išorinių, nekapitalistinių rinkų sąskaita. Iš pradžių sistema progresavo dėl sąveikos su feodalinėmis žemvaldžių ir valstiečių klasėmis. Kapitalistai „stūmė” jiems savo produkciją ir taip plėtė gamybą, tuo pat metu laikydami darbininkus pusbadžiu. Bėgant laikui kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į kaimą. Gamyba stambėjo, smulkūs savininkai nusigyveno ir papildė miestų darbo jėgos rinką. Labai greitai sistema prarijo kaimą ir jai prireikė kitų išorinių rinkų.

Tada kapitalistai atkreipė dėmesį į Azijos ir Afrikos teritorijas, iki pat šiol tebegyvenusias feodalinėje arba net pirmykštėje epochoje. Prasidėjo kolonializmo epocha. Išsivysčiusių Europos šalių kapitalas agresyviai „įsisavino” naujas rinkas, žemėlapyje atsirado didžiulės imperijos. Be rinkų, kolonijos savo europietiškiems šeimininkams tarnauja ir gausiais savo žaliavų ištekliais. Tipiška kolonijiniais laikais nutiestų geležinkelių schema – vos viena šaka, jungianti iškasenų telkinį su uostu. Iš kolonijos išvežamos žaliavos, o atgal grįžta gatavi gaminiai.

Po kiekvienos krizės kapitalas vis labiau koncentravosi – vieni buržua nusigyvendavo, kiti perimdavo jų lėšas. Taip natūraliai vystantis labai greitai buvo galima pamiršti apie bet kokią laisvą konkurenciją, nes visišką rinkų kontrolę perėmė kelios milžiniškos monopolijos. Stambus monopolistinis kapitalas, savo ruožtu, vis glaudžiau suaugo su valstybiniu aparatu, aptarnaujančiu kelių šalies šeimininkų interesus.

Viena iš tokios padėties pasekmių – kapitalo išvežimas į kolonijas. „Tėvynėje” monopolistai, turintys milžiniškus resursus, jau nebegali jų efektyviai investuoti, kad garantuotų sau pakankamą pelno normą. Dūstanti nuo kapitalo pertekliaus Europa pradėjo juos vežti į kolonijas. Neišvystytoje vietinėje rinkoje kokio nors žvakių fabrikėlio statyba siūlė didžiulę pelno normą. Tuo tarpu Prancūzijoje ar Anglijoje su jų perpildytomis rinkomis tas fabrikėlis geriausiu atveju savininkui duos grašius, blogiausiu – bus sužlugdytas konkurentų. Būtent iš tų laikų, XIX amžiaus pabaigos, atėjo žodis „investitorius”. Mūsų valdžios taip lepinami „užsienio investitoriai” ir yra kapitalistai, ieškantys didelių pelnų atsilikusiose šalyse.

Be to, kapitalistams reikia kontroliuoti padėtį kolonijose, kad viskas nesibaigtų taip, kaip 1917 m. baigėsi  kaip mūsų šalyje (Ukrainoje – vertėjo pastaba), kai stambi prancūzų, anglų, belgų buržuazija akimirksniu prarado visus savo kapitalus, investuotus į Donecko šachtas ir Krivbaso rūdynus. Kad garantuotų savo investicijų saugumą ir kolonijų mokumą, metropolijos siekia įvesti juose ekonominę ir politinę kontrolę. Visa tai kartu ir vadinama imperializmu.

Pakankamai greitai visos „niekieno” žemės buvo pasidalintos, ir Europos valstybės pradėjo ginkluotą kovą dėl kolonijų perdalijimo. Tos kovos kulminacija tapo Pirmasis (1914-1918) ir Antrasis (1939-1945) imperialistiniai karai.

Rosa Luxemburg, tyrinėdama imperializmą, padarė išvadą, kad kapitalistinė sistema negali egzistuoti be nekapitalistinės aplinkos. Globalaus kapitalizmo veržimasis į „neįsisavintas” teritorijas tesėsi visą XX šimtmetį. Paskutiniu galingu impulsu buvo TSRS griūtis. Būdama visiškai kapitalistinė valstybė, puikiai įsiliejusi į pasaulinę rinkos ekonomiką, Tarybų sąjunga ir jos satelitai visgi buvo uždari Vakarų kapitalui iki pat 1990-ųjų pradžios. Tų rinkų atvėrimas, atrodo, tapo paskutiniu impulsu, garantavusiu sistemos gyvavimą dar kuriam laikui. Juk iki to laiko jau buvo „atverta” Kinija, „įsisavinta” Lotynų Amerika, Pietryčių Azija ir Artimieji Rytai.

 

fallout3

Bandymai sustabdyti traukinį

Beje, jau 1920-ųjų pabaigoje globalus kapitalizmas, atrodytų, priėjo savo logišką pabaigą. Kolonijų rinkos nebuvo įsisavinamos taip greitai, kaip norėtųsi, ir nespėjo kompensuoti nenumaldomo pelno normos mažėjimo metropolijose. Vartojimą ir ekonominį augimą teko stimuliuoti pučiant biržos ir finansinius burbulus.

Tas mechanizmas paprastas ir nedaug tepasikeitė iki šių dienų. Kokia nors rinka (sakysim, morkų) paskelbiama itin pelninga ir perspektyvia. Morkų kainos auga, spekuliantai į morkų industriją investuoja kapitalą, raudonojo šakniavaisio gamyba išgyvena nematytą bumą ir tempia paskui save visą ekonomiką. Morkų magnatų turtas auga kaip ant mielių, o pinigų daržovių bazės pirkimui iš savo pajamų sukrapšto netgi prastai apmokami darbininkai. Jie tikisi, kad teisinga investicija užtikrins jiems sočią senatvę. Bet tam tikru metu rinka prisipildo, investicijos į morkų verslą jau nebeatsiperka, pelno norma staigiai krinta. Spekuliacinis burbulas subliūkšta, ekonomika krinta į prarają, bankrotų banga išmeta bedarbius į gatvę (spekuliantus – irgi į tas pačias gatves, tik iš viršaus, per dangoraižių langus). Kapitalistai, laiku numatę kainų mažėjimą, gauna pasakiškus pelnus visuotinio nuskurdimo fone, o po kurio laiko gali pradėti vėl pūsti naują burbulą. Ekonomika vėl įsibėgėja, kad trenktųsi į sieną.

Tačiau biržos burbulo sprogimas 1929 metais pasaulio ekonomikai sudavė tokį stiprų smūgį, kad ji nepajėgė atsigauti tradicinėmis priemonėmis. Analitikai ir veikėjai atkakliai laukė „planuoto” rinkos atsigavimo, bet ekonominė depresija niekaip nenorėjo baigtis. Priešingai, ji tik plėtėsi, griaunančiai veikdama visą ekonomiką. Niekas neturėjo pakankamai kapitalo, kad rinkos priemonėmis pagaliau atgaivintų ekonomiką.

Į pagalbą atėjo priemonių kompleksas, vėliau pavadintas (ne visai pelnytai) keinsizmu – pagal britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso pavardę. Mintis išgelbėti kapitalizmą nuo neišvengiamos žūties yra ir geniali, ir paprasta. Valstybė administraciniais svertais privalo perskirstyti resursus, užtikrindama proletariatui tam tikrą pragyvenimo minimumą. Depresijos įkarštyje valstybė organizuoja plataus mąsto projektus, reikalaujančius didelio darbo jėgos kiekio. Bedarbiai gauna laisvas darbo vietas ir tinkamą atlyginimą, o tai užtikrina pakankamai stabilią paklausą kapitalistų produkcijai. Papildomas efektas – pastatyti milžiniški infrastruktūros objektai: dambos, autostrados, elektrinės. Bet to visai nebūtina. Keyneso žodžiais, pakanka, kad pusė darbininkų tiesiog kastų duobes, o antra pusė tuoj pat jas užkasinėtų.

Pirmą kartą istorijoje į proletariatą buvo pažiūrėta ne tik kaip neišsemiamą pigios darbo jėgos šaltinį, bet ir kaip į svarbų ekonominio augimo faktorių. Buržuazija buvo priversta pasidalinti su juo pinigais, ir dėl to ekonomika tikrai „išvairavo”, o visuomenėje susiformavo iki tol neregėta „vidurinė klasė” – stabili gyventojų dauguma su sąlyginai aukštomis pajamomis ir vartojimo lygiu. Proletarai, kurie anksčiau turėjo tik liūdnai pagarsėjusias grandines, įsigijo šaldytuvus ir televizorius bei prarado revoliucinius siekius. Atrodytų, kapitalizmui daugiau nebegalėjo grėsti nei ekonominės krizės, nei socialiniai sukrėtimai.

Bet pelno normos mažėjimo dėsnis pasirodė nenumaldomas. Didelės išlaidos atlyginimams ir socialinei pagalbai nuosekliai mažino pelno normą. 1970-aisiais ji nusmuko iki 4 % – ribos, žemiau kurios kapitalisto požiūriu nėra prasmės tęsti gamybą. Jau 1960-aisiais verslininkai, siekdami padidinti pelną, ėmė mažinti atlyginimus ir kelti kainas. Jų produkcijos paklausa nedelsdama smuko, gamyba ėmė trauktis, kainos kilo dar greičiau, kartu augo ir bedarbystė.

Keyneso modelis nesusidorojo su stagfliacija (kai vienu metu didėja ir kainos, ir bedarbystė), jis nenumatė tokio įvykių posūkio. Keinsizmas pasirodė esąs tik laikinas išsigelbėjimas, ir ekonomika vėl ėmė griūti. Be to, sistemą vėl ėmė siūbuoti socialiniai neramumai. Jaunimui 1968 m. jau nebekėlė įspūdžio namuose stovintys šaldytuvai, jis reikalavo demontuoti kapitalizmą. Įvertinusi padėties rimtumą, valdžia pasistengė pinigais užmėtyti darbininkų judėjimą, taip išardydama jo aljansą su revoliuciniais studentais. O ekonomikoje 1974-1975 metų krizė reiškė klasinio kompromiso pabaigą ir neoliberalizmo epochos pradžią. Buržuazija vėl pradėjo puolimą prieš darbininkų klasės teises – iki tam tikro lygio palaikydama savo tėvynės „vidurinio sluoksnio” gerbūvį.

Bet pati gamyba buvo masiškai išvežama užsienin, į trečio pasaulio šalis – ieškant pigios darbo jėgos ir aukštų pelno normų. Vakarų šalių gyventojams liko vartotojų, subsidijuojamų vietinių vyriausybių, vaidmuo, o pasauline gamintojų klase tapo Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos proletariatas, neturintis socialinių ir politinių teisių. Pelno norma toliau krito (1980-aisiais ji nukrito iki 2 %, dabar ji dar žemesnė), bet buvo santykinai nepastebima ir neskausminga dėl finansinių ir kreditinių burbulų.

Nusigyvenančios Vakarų šalių „vidurinės klasės” vartojimą pakankamame lygmenyje išlaikė pigus kreditas. Gyventojai gyveno skolon. JAV vyriausybė gyventojų gerbūvį užtikrino spausdindama dolerius ir iždo įsipareigojimus, tai yra gyvendama skolon ir neatsiskaitydama.

Suprantama, kad visa tai negalėjo tęstis amžinai. Galima tik paploti valdantiems sluoksniams, kurie taip ilgai ir sumaniai balansavo ant ribos, kad gremėzdiška ir nestabili konstrukcija ėmė griūti tik 2007 metais subliuškus Amerikos nekilnojamojo turto burbului. Dabar viso pasaulio vyriausybės bando atgaivinti Keyneso ekonomikos valdymo metodus. Ar pavyks sėkmingai pritaikyti aštuoniasdešimties metų senumo patirtį – neaišku. Bet netgi jei ir taip, istorija parodė, kad ta sėkmė labai nestabili.

Augimo ribos

Rosos Luxemburg oponentai teigė, kad kapitalizmas gali vystytis ir be išorinių rinkų, pats būdamas visiškai uždara sistema. Pridėtinę vertę galima sukurti pasitelkus valstybę, kuri užtikrintų paklausą ir nukreiptų kapitalą į „juodasias skyles” – ginkluotę, karinį kompleksą ir kosminius tyrimus. „Karinis keinsizmas” – neatskiriamas išsivysčiusios ekonomikos elementas, jis buvo būdingas ir JAV, ir TSRS. Karines rinkas sunku prisotinti, jos visada sugers perteklinius pajėgumus.

Be to, kapitalistai gali kurti paklausą vieni kitiems. Būtent taip veikia, pavyzdžiui, japonų kapitalizmas. Vartojimas laikomas žemame lygyje, koncentruojamasi į gamybos priemonių gamybą, o jas kapitalistai parduoda vieni kitiems. Turint tokias atokvėpio minutes, galima nepergyventi dėl „kapitalizmo senėjimo” – pastoviojo kapitalo apimtys įgauna tokius milžiniškus mastus, kad sudaro vis daugiau ir daugiau kliūčių naujoms gamybinėms investicijoms. Viskas būtų puiku, jei ne reiškinys, žinomas kaip „augimo ribos”.

Nuolatinis ekonomikos augimas yra tai, be ko kapitalizmas negali išsiversti. Normaliam sistemos funkcionavimui būtinas 2,5-3% ekonomikos prieaugis. Jeigu 1750-aisiais, pagal amerikiečių geografo Davido Harvey skaičiavimus, visa kapitalistinė ekonomika buvo lygi 135 milijardams JAV dolerių, tai 1950-aisiais ji buvo lygi 4 trilijonams, 2000-aisiais – 40 trilijonų, o 2010-aisiais pasieks 100 trilijonų JAV dolerių. Lygiagrečiai geometrine progresija didėja ir visi kiti parametrai.

Esant tokiems augimo tempams, 2030 metais kapitalistinei ekonomikai reikės 3 trilijonų darbo vietų (tai yra 444 šiandieninių Žemės planetų, įskaitant kūdikius ir senelius). Ne mažiau grėsmingais tempais auga ir kapitalistinės ekonomikos poreikiai gamtiniams ištekliams – ne tik iškasenoms, bet ir, pavyzdžiui, vandeniui. Be to, vis didės „nuotekų” – kapitalistinės gamybos atliekų utilizavimo – apimtis. Visiškai pildosi dar 1972 m. atliktos mokslininkų prognozės, o tai reiškia, kad jau po kelių dešimtmečių kapitalizmas prieis aklavietę.

Nekreipiant dėmesio į tokios nenumaldomą lemtį, antikapitalistinis judėjimas neturėtų nusiraminti dėl XIX amžiaus pabaigos ekonomistų, apsiginklavusių „geležiniais marksizmo istoriniais dėsniais”, prognozių, apsirūpinti kukurūzų dribsniais ir ramiai laukti naujos epochos. Juk nuo jų priklauso, kokia bus nenumaldoma kapitalizmo griūtis. Ar tai bus švelnus perėjimas į poreikių užtikrinimo ir visapusiško žmogaus vystymosi ekonomiką, ar pasaulinė nematyto masto socialinė, ekologinė ir humanitarinė katastrofa?

Kol kas pasaulis visu greičiu aklai lekia prie skardžio, už kurio mūsų laukia griūtis visko, kas mus supa, totalus sulaukėjimas ir postkapitalistiniai peizažai iš kompiuterinio žaidimo „Fallout”. Bet mūsų kartos jėgomis galima sustabdyti tą judėjimą ir sąmoningai pereiti į stabilią, sočią, nuobodoką, racionalią libertarinio komunizmo visuomenę.

 Denis Gorbach

0 1596

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė.

Bet apie ekonomiką   viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis,  o  iš esmės antrinėmis, specifinėmis  ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa,  infliacija  ir panašiai.  Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina  ją. Ir čia atsiranda  kitas  viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius  reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.

Deja, ekonomika tai per daug rimtas dalykas kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.

Viešpataujanti santvarka – kapitalizmas

Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą  sudaro  socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai  kaip  mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.

Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairus ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos  ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.

Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos  yra savininko – kapitalisto nuosavybė.

Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės  ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu.  Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės   dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti  internetinę informaciją  arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.

Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų  kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu,  jis turi tapti verslu.

Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!

Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti  prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį  pasisamdyti  kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.

Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios  jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.

Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.

Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį pagyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti , o darbas gali išsiversti ir be  kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo,   technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.

Trečia. Pats kapitalas  gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.

Kapitalo koncentracija didėja

Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“   nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas.  Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikelia kapitalą iš „mirusiųjų“.  Darbas kurdamas kapitalistui pelną tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija  ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą  samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.

Nobelio premijos laureatas , žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Pagal naujausia banko „Credit Suisse“ ataskaita  vos 0,5 proc. pasaulio gyventojų turi sukaupę  38,5 proc. viso pasaulio turto. Tuo pačiu skurdžiausiai gyvenantiems dviem trečdaliams visų pasaulio gyventojų priklauso vos 3,3 proc. viso pasaulio turto. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis  pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.

Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:

1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies  socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui  skiriamo pelno.

2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio  sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.

3. Finansinių spekuliacijų sfera.  Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.

Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai  svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas  perka valdžią būtent šiam tikslui.

Nacionalinis globalinis  kapitalizmas

Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.

Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau  linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį,  valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.

Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.

Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams  tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės  ir švogerystės ryšiais.  Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“  užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?  Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos  sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius  ir jau apipynė savo interesais visas  biurokratijos grupuotes.

Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai  neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai,  o kapitalistai  už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino.  Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai  turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira  bei paslėpta visuotina korupcija.

Nors panašaus nerašytinio  „sandorio“  detalės kaip „yla iš maišo‘  karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu  koks nors „nusipelnęs“   valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro   esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas –  štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Dėl akių dūmimo  dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos),  o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad  A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.

Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?

Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuva. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę  pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai,  „ofisų proletarai“ bei  mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo  interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.

Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su  nacionalistinių  ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.

Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti   egzistencinio pasirinkimo situacija.

Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.

Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios  nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.

Šaltinis: Michailo Bugakovo tinklaraštis.

0 2163

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 1328

Pažintiniais tikslais pateikiame rusų profesoriaus, geopolitikos ir tarptautinių santykių eksperto, Aleksandro Dugino, knygos „Ketvirtoji politinė teorija“ 8-ąjo skyriaus, „Kairės transformacija dvidešimt pirmajame amžiuje“, lietuvišką vertimą.

Autorius bendrais bruožais pristato vadinamųjų kairiųjų politinių ir idėjinių srovių panoramą XXI amžiaus kontekste, išskirdamas tris pagrindines grupes – Senąją kairę (ortodoksinius komunistus bei kapitalizmą priėmusius socialdemokratus), nacionalinę kairę (kairiuosius nacionalistus bei nacionalkomunistus) ir Naująją kairę (vadinamuosius neomarksistus ir postmodernistus, gerai žinomus dėl savo nuoseklios homoseksualizmo bei kitų iškrypimų propagandos); baigiama trumpu kairės Rusijoje apibūdinimu.

KAIRĖS TRANSFORMACIJA DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE

Kairiosios filosofijos krizė 

Skirtingai nei prieš šimtą metų politinių idėjų ir projektų sferoje vyravusioje situacijoje, dabar kalbėti apie kokią nors aiškiai apibrėžtą kairiųjų (socialistinių ar komunistinių) projektų erdvę būtų neįmanoma. Problema yra tame, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje įvyko esminė lūkesčių krizė, susijusi su kairiaisiais judėjimais, kairiosiomis idėjomis, kairiąja filosofija ir kairiąja politika. Tai visų pirmiausia yra susiję su Tarybų Sąjungos suirimu ir socialistinės stovyklos subyrėjimu, taigi, ir su Europos marksizmo, kuris specifišku laiku praktiškai buvo tapęs Europos „rezervine ideologija“ įtakos bei prestižo sumažėjimu.

Tuo labiau, netgi geriausiais laikais kairysis projektas nebuvo kažkas vieningo ir visuotino, o kairiųjų idėjų praktika konkrečiose įvairių tautų politinėse praktikose parodė, kad, net grynai teoriniu požiūriu, pačioje kairiojoje politinėje filosofijoje egzistuoja įvairios pamatinės tendencijos, kurios turėtų būti tyrinėjamos atskirai.

Kairioji politinė filosofija nuo pradžių buvo laikoma fundamentalia,bendra ir sisteminga liberalinio kapitalizmo kritika. Dvidešimtojo amžiaus viduryje iškilo sistemingos kairiojo projekto kritikos reiškinys (tiek iš liberalų pusės – Hayek’as, Popper’is, Aron’as ir tt., tiek ir iš neomarksistų bei froido-marksistų pusės); filosofinės mokyklos su kairiuoju projektu padarė tą patį, ką kairioji ideologija prieš 100-150 metų padarė liberaliniam kapitalizmui.

Trys kairiosios ideologijos rūšys

Žvelgiant iš šiandieninio istorinio patyrimo pozicijos, galima identifikuoti tris esmines kairiosios politines filosofijos kryptis, kurios arba tęsia naują ankstesnio ideologinio vystymosi šaką, arba permąsto praeitį, arba siūlo kažką radikaliai naujo. Jos yra:

  • Senoji kairė (prancūziškai: vetero-gauche);
  • Kairieji nacionalistai (nacionalkomunistai, nacionalbolševikai ir nacionalinė kairė);
  • Naujoji kairė (neo-kairiečiai, postmodernistai).

Pirmosios dvi tendencijos gyvavo devynioliktojo amžiaus pabaigoje bei visą dvidešimtą amžių ir tam tikru laipsniu egzistuoja ir šiandieniniame pasaulyje. Trečioji kryptis pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais, išsivysčiusi iš Senosios kairės kritikos, su laiku pasirodžiusios postmodernybėje ir padariusios didelę įtaką šiuolaikinių Vakarų estetikai, stilistikai ir filosofijai.

Senoji kairė šiandien (ortodoksijos akligatvis; evoliucinės strategijos perspektyvos ir pro-liberalus revizionizmas)

Dabar Senoji kairė yra pasidalijusi į kelias kryptis:

  • Ortodoksinius marksistus;
  • Socialdemokratus;
  • Post-socialdemokratus (Trečiojo kelio pagal Giddens’ą šalininkus[1]);
  • Europinius ortodoksinius marksistus.

Jos iš inercijos egzistuoja Europos šalyse bei Jungtinėse Valstijose ir Trečiojo pasaulio šalyje, toliau gindamos pamatinius marksistinės minties principus. Jos dažnai įkūnijamos komunistinėse partijose, skelbiančiose atitinkamą ideologiją. Daugumoje atvejų ortodoksiniai marksistai (eurokomunizmo dvasioje[2]) sušvelnina Markso mokymo radikalumą, atmesdami reikalavimą revoliuciniam sukilimui ir proletariato diktatūros įvedimui. Daugiausiai išlikusia ortodoksinio marksizmo forma išėjo trockistinis judėjimas (Ketvirtasis internacionalas), kuris liko beveik nepaliestas TSRS žlugimo ir Sovietinės sistemos iširimo tiek, kiek jis pats buvo kilęs iš griežtos tos sistemos kritikos.

Yra būdinga, kad ortodoksiškesni Markso sekėjai susitinka tose šalyse, kuriose proletarinės, socialistinės revoliucijos neįvyko, nors pats Marksas prognozavo, kad būtent labiau išsivysčiusiose pramoninėse šalyse su veikiančia kapitalistine ekonomika šioms revoliucijoms lemta įvykti. Europietiškasis marksizmas tam tikra prasme priėmė faktą, kad Markso ir Engelso prognozės buvo įgyvendintos ne ten, kur pagal visą logiką jos ir turėjo realizuotis, o, priešingai, ten kur buvo manoma, kad jos nebus įgyvendintos jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Rusijoje. Atmesdami Sovietinį patyrimą kaip istorijos atkarpą, senieji kairuoliai praktiškai nebetiki marksistinių pranašysčių išsipildymu, bet toliau gina jų pažiūras, būdamas „moraline prasme“ ištikimas „ideologinei tradicijai“, o ne rimtai tikėdamasis revoliucinio proletariato sukilimo (kuris šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, atrodo, yra stipriai susiliejęs su smulkiąja buržuazija).

Svarbiausią Vakarų ordotoksinių marksistų silpnybę sudaro jų tolimesnis operavimas pramoninės visuomenės sąvokomis tokiu metu kai Vakarų Europos, o ypač, Amerikos, visuomenės yra perėjusios į kokybiškai naują stadiją, į popramoninę (informacinę) visuomenę, apie kurią beveik niekas nebuvo pasakyta klasikiniame marksizme, apart nerimastingų jaunojo Markso intuicijų aapie „tikrąjį kapitalo viešpatavimą”. Neįvykus arba nepavykus socialistinėms revoliucijoms, tai gali ateiti kaip pramoninei epochai būdingo „formalaus kapitalo viešpatavimo“ pakaitalas. Bet net šie fragmentiški ortodoksinių marksistų pastebėjimai, kaip taisyklė, nesukelia didelio susidomėjimo ir nėra dėmesio centre.

Pamažu tokio ortodoksinio marksizmo diskurso prognozės ir politinė reikšmė veda į niekur, o tai reiškia, kad kalbėti apie jų idėjas kaip apie „projektą“ – netgi kaip „kairįjį projektą“ – yra neįmanoma. Tuo tarpu jų kritiniai pastebėjimai dėl kapitalistinės sistemos, moralinių pažiūrų, solidarumo su vargšais ir liberalizmo kritika gali sukelti aiškų susidomėjimą bei simpatijas. Šios krypties šalininkai su kitomis antiliberalinėmis teorijomis visada santykiauja su nepasitikėjimu, tipiškai yra užsidarę nuo dialogo ir degeneruoja į sektą.

Europietiškoji socialdemokratija

Europietiškieji socialdemokratai truputį skiriasi nuo ortodoksinių komunistų. Ši politinė srovė taip pat kildina save iš marksizmo, bet jau Kautskio epochoje ji pasirinko ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, atmesdama radikalizmą ir savo tikslu apibrėždama politikos įtakojimą kairuoliška kryptimi (socialinis teisingumas, „gerovės valstybė“ ir tt.) parlamentinėmis priemonėmis ir organizuotais profsąjunginiais judėjimais.  Ši Senosios kairės versija pasiekė matomų rezultatų Europos šalyse, didele dalimi nulėmusi sociopolitinį Europos visuomenės aspektą, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur, priešingai, dešinioji liberalinė doktrina neabejotinai ima viršų.

Senosios kairės socialdemokratinės orientacijos prasmė šiais laikais pasiekia mus ekonominėmis tezėmis, kurios prieštarauja liberalioms tendencijoms. Socialdemokratai pasisako už:

  1. Progresinius pajamų mokesčius (liberalai – už proporcinius);
  2. Stambiųjų monopolijų nacionalizavimą (liberalai – už privatizavimą);
  3. Valdžios atsakomybės socialiniame sektoriuje plėtimą;
  4. Nemokamą mediciną, mokslą, garantuotus pensijų planus (liberalai – už valdžios įtakos ekonomikai mažinimą, privačią mediciną, mokslą ir pensijų planus).

Šiuos reikalavimus socialdemokratai stengiasi įgyvendinti parlamentiniais ir rinkiminiais mechanizmais, o kritinėse situacijose, per profsąjungų ir visuomeninių organizacijų mobilizavimą ar netgi streikus.

Reikšminga ir tai, kad socialdemokratams būdingi lozungai yra libertariniai (nepainioti su „liberaliniais“!):

  • Lengvų narkotikų legalizavimas;
  • Seksualinių bei etninių mažumų apsauga ir homoseksualistų santuokos;
  • Individo teisių ir pilietinių laisvių išplėtimas;
  • Pilietinės visuomenės institucijų vystymas;
  • Ekologija;
  • Baudžiamojo kodekso sušvelninimas (mirties bausmės panaikinimas) ir tt.

Klasikiniai socialdemokratai apjungia kairiosios ekonomikos reikalavimus  (socialinį teisingumą, valdžios vaidmens stiprinimą) su individo teisių ir pilietinių teisių („žmogaus teisių“) plėtimu, demokratijos ir internacionalizmo vystymu (šiandien priimta kalbėti apie „multikultūralizmą“ ir „globalizaciją“).

Klasikinių socialdemokratų projektas, koks jis yra nukreiptas į ateitį, yra tąsa tokios politikos, einančius konkrečių žingsnių sociopolitinės evoliucijos keliu ginče su dešine – tiek su liberalais ekonomikoje ir su nacional-konservatoriais politikoje. Dažniausiai klasikiniai socialdemokratai taip pat yra:

  • Už progresą;
  • Už kovą prieš archajines bei religines išankstines nuostatas;
  • Už mokslą ir kultūrą.

Tuo pačiu šioje stovykloje nėra aptarinėjamos jokios rimtos teorinės įžvalgos dėl naujų popramoninės visuomenės aplinkybių, praktiškai nėra ir klasikinio marksizmo kritikos bei kapitalizmo naujoje istorijoje tematizavimo (skirtingai nei postmodernistų ir „Naujosios kairės“ atveju).

„Trečiojo kelio“ socialistai

Dar viena Senosios kairės versija yra socialdemokratų kryptis, kuri, akivaizdaus liberalių idėjų kilimo 1990-2000 metais akivaizdoje, nusprendė eiti į kompromisą. Šios krypties teoretikai (ypač – anglas Anthony Giddens’as) tai pavadino „Trečiuoju keliu“, kažkuo tarp klasikinės europietiškosios socialdemokratijos ir amerikietiško (bendriau – anglosaksiško) liberalizmo.  Trečiojo kelio šalininkai siūlo rasti kompromisą tarp socialdemokratų ir liberaldemokratų jų bendrų ideologinių pagrindų Apšvietoje pagrindu ir jų bendra antipatija konservatizmui bei kairiajam ekstremizmui. Kompromiso platforma statoma abipusiškai pagal konkrečius sutarimus dėl to, kiek socialdemokratai sutinka mažinti progresinius mokesčius proporcinių mokesčių kryptimi ir kiek liberalai sutinka proporcinius mokesčius didingi progresinių mokesčių kryptimi. Dėl žmogaus teisių tarp jų nėra beveik jokių nesutarimų dėl mažumų teisių garantavimo arba dėl multikultūralizmo (jei nekalbėsime apie liberalkonservatorius, kurie apjungia proporcinių mokesčių idėją su konservatyviais šeimos, moralės ir religijos, kaip amerikietiškųjų teisių, principais, kaip ir yra Respublikonų bei „neokonų“ atveju).

Trečiojo kelio projekto prasmė, anot Giddens’o, yra socialdemokratų ir liberalų bendradarbiavimas statant europietišką visuomenę, paremtą asmeninių teisių plėtimu, privatinės nuosavybės institucijų išsaugojimu ir valdžios galimybėmis konkrečiais atvejais ir aiškiai apibrėžtose ribose daryti intervenciją paskirstymo mechanizme. Skirtingai nei klasikiniai socialdemokratai ir netgi europietiškieji komunistai, Trečiojo kelio šalininkai draugiškai sutaria su JAV ir ragina stiprinti Atlantinę sąjungą (tuo tarpu tipiški kairieji – ir senieji, ir naujieji – stipriai kritikuoja Ameriką ir amerikietiškąją visuomenę dėl jos liberalizmo, nelygybės ir imperializmo).

Jei tarp kairiųjų judėjimų ir yra tikrų renegetų, tai šie yra būtent Trečiojo kelio šalininkai. Po to eina buvę trockistai (kaip kad tam tikri amerikiečiai – teoriniai neokonservatizmo pradininkai, arba europiečiai, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovas, portugalas Barroso), pakeitę savo pažiūras nuo kraštutinio komunizmo ir revoliucinio socializmo į ne mažiau radikalų liberalizmo, rinkos ir ekonominės nelygybės gynimą.

Kairysis projektas Trečiojo kelio atveju – tai status quo išlaikymas.

Nacionalkomunizmas (koncepciniai paradoksai, ideologiniai disbalansai, požeminės jėgos)

Nacionalinė kairė turėtų būti suprantama kaip iš esmės unikalus reiškinys. Skirtingai nei ortodoksinis marksizmas ir socialdemokratija, ši orientacija yra žymiai mažiau studijuojama ir jos teisingas dešifravimas yra reikalas ateičiai.  Bėda yra ta, kad tautinė kairė beveik niekada neparaduoja savo nacionalinio komponento, pridengdama ar net neigdama jį. Todėl ši tiesioginio ir sąžiningo nacionalkomunistinių judėjimų, partijų ar režimų studija dažnai darosi sudėtingesnė, nes jų aptariamos tezės arba neatitinka, arba tik iš dalies atitinka pačią tikrovę. Su sąmoningais, atvirais ir nepalūžusiais kairiaisiais nacionalistais susiduriame tik režimų ir politinių partijų, kurios pačios išpažįsta ir realizuoja šį ideologinį modelį, bet nenori to pripažinti, periferijose. Todėl nacionalinė kairė išvengia tiesioginio, racionalaus tyrimo, verčiau nerodydama pusės pačio reiškinio; kas tik yra surišta su „nacionaliniu“ aspektu, dažniausiai būna paliekama šešėlyje.

Patys nacionalkomunistai save laiko „tiesiog komunistais“ ir „ortodoksiniais marksistais“, griežtai besivadovaujančiais komunizmo klasikų darbais. Tam, kad suprastume apie ką iš tiesų ir yra diskusija, užtenka iškelti šitokį kriterijų: socialistinės (proletarinės) revoliucijos pavyko tik tose šalyse, kurias Marksas laikė joms nepasirengusioms dėl šių priežasčių:

  • Jų agrarinio pobūdžio;
  • Kapitalistinių santykių neišsivystymo (ar nebuvimo);
  • Miesto proletarų stygiaus;
  • Silpnos industrializacijos;
  • Pamatinių tradicinių visuomenių socialinių sąlygų išsisaugojimo (jų priklausymo iki-modernybei).

Ir tai yra pamatinis marksizmo paradoksas: kur socializmas turėjo nugalėti ir kur tam susiėjo visos sąlygos, jis nelaimėjo; nors grynai teoriškai būtent ten ir egzistavo bei dalinai išliko ortodoksinės marksistinės partijos ir tendencijos. Bet tose vietose, kuriose, anot Markso, socialistinė revoliucija nebūtų galėjusi nugalėti, buvo laimėta. Laimėję komunistai, pirmiausia Rusijos bolševikai, atsargiai mėgino uždengti ir naujai paliesti šį akivaizdų jų mokytojo prognozių neatitikimą, niekada jo atsargiai neanalizuojant, o verčiau arbitriškai kuriant tikrovę pagal savus spekuliatyvinius konstruktus – vedant visuomenę, politiką ir ekonomiką pagal abstrakčius kriterijus, meniškai ir mechaniškai. Ir tik užsienio stebėtojai (simpatikai arba kritikai) pastebėjo nacionalkomunistinį pasisekusiųjų marksistinių revoliucijų pobūdį, suprasdami nacionalistinius elementus kaip vedantį faktorių ir dorybę, duodančią šioms revoliucijos sėkmę ir stabilumą per archajiškus tautinius pasakojimus apie marksizmą, kaip tautiškai interpretuojamą eschatologinį mitą. Sorelis buvo vienas pirmųjų tai supratusių; Ustrialovas tai pastebėjo kiek vėliau (Savitski‘s, vokiečiai Niekisch‘as, Petel‘is, Lauffenburg‘as, Wolfheim‘as ir kiti – iš simpatikų pusės; Popper’is, Hayek’as, Cohn’as ir Aron’as – iš kritikų pusės).

Nacionalkomunizmas vyravo TSRS, komunistinėje Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Albanijoje, Kambodžoje ir taip pat daugelyje Trečiojo pasaulio komunistinių judėjimų, nuo Meksikos Čiapaso ir Peru Sendero Luminoso (Švytinčio Tako) iki Kurdų Darbininkų Partijos ir islamiškojo socializmo. Kairieji – socialistiniai – elementai taip pat egzistavo ir Musolinio fašizme bei Hitlerio nacionalsocializme, bet šiais atvejais šie elementai buvo fragmentiški, nesistemingi ir paviršutiniški, labiau pasireiškę kaip marginalūs arba gaivališki fenomenai: kairysis italų fašizmas tepasirodė ankstyvojoje futuristinėje fazėje ir Italijos Socialinėje Respublikoje[3]; ir brolių Štraserių kairysis anti-hitlerinis nacionalsocializmas, arba nacionalbolševikų pogrindis – Schultz-Boysen ir kiti, kurie Trečiojo Reicho režime jokios vietos negavo. Nors atrodytų, kad pagal formalius ženklus ir pavadinimą, nacionalsocializmą turėtume sieti su šia kategorija, ten [Trečiame Reiche] gryno socializmo nebuvo, o verčiau – steitizmas, kuriam buvo pasitelktos archajinės tautos ir rasės jėgos. Bet Sovietiniame bolševizme, kaip taikliai pažymėjo Smena vekhautorius, Nikolajus Ustrialovas[4], egzistavo abiejų dalykų užuomazgos: ir socialinio, ir nacionalinio aspektų, nors tuo metu „nacionalinis“ negavo aiškios formuluotės.

Iki šiandienos daugelis politinių judėjimų, tarkime, kad ir Lotynų Amerikoje, buvo įkvėpti tokio idėjinio komplekso, o tuo tarpu Kubos, Venesuelos, Bolivijos (Evo Morales’as yra pirmasis vietinių indėnų kilmės Pietų Amerikos valstybės vadovas) režimai,ar Ollanta Humala[5], kurio remėjai yra arti valdžios paėmimo Peru bei kiti nacionalkomunistiniai judėjimai yra pilnai išaugusios politinės realybės. Arba valdančiosios sistemos jau tuo remiasi, arba remsis artimoje ateityje. Ir visur, kur tik komunizmas turi realių galimybių, ten susiduriame su kairiosiomis idėjomis, kurios padaugintos nacionalinių (etninių, archajinių) jėgų ir yra taikomos pagal tradicinės visuomenės gaires. Iš esmės tai yra neo-ortodoksinis marksizmas, sui generis nacionalinis marksizmas (kad ir kaip jis save bevadintų). Bet kur yra visos klasikinės prielaidos pagal Marksą jų įgyvendinimui (pramoninė visuomenė, sunkiosios pramonės išsivystymas, miesto proletariatas ir tt.), socialistinės revoliucijos neįvyko (su trumpalaikės Bavarijos respublikos išimtimi) ir nevyksta, ir tikriausiai nevyks.

Kairiojo nacionalizmo (nacionalinės kairės) reikšmė susideda iš archajinių pagrindų – kaip taisyklė, vietinių – mobilizavimo, kad būtų galima pakilti į viršų ir pasireikšti sociopolitinėje kūryboje. Čia ima veikti socialistinė teorija, pasitarnaujanti kaip savotiška jungiamoji grandis šių jėgų, be kurių jos teliktų vietiniu reiškiniu, bet marksizmo dėka – suprastos ir paaiškintos – šios nacionalinės jėgos gauna galimybę bendrauti su kitomis, turinčios analogišką prigimtį, bet skirtingą struktūrą ir netgi gali pretenduoti į universalumą ir pasaulinę apimtį; nacionalizmo užvesto socialistinio racionalumo dėka jos virsta mesianistiniu projektu.

Grandiozinis TSRS patyrimas rodo kokia didelė gali būti nacionalkomunistinė iniciatyva, beveik visą amžių kėlusi galvos skausmą visoms pasaulio kapitalistinėms sistemoms. Tuo tarpu Kinija net ir šiandien, naujame kontekste, vis labiau ir labiau akcentuojanti savo sociopolitinio modelio nacionalinį aspektą, rodo, kad šis pagrindas geru laiku ir, jei su juo kruopščiai dirbama, gali likti konkurencingas netgi po globalinės liberal-kapitalizmo pergalės. Tuo tarpu Venesuelos ir Bolivijos pavyzdžiai rodo, kad nacionalkomunistiniai režimai iškyla netgi mūsų laikais ir rodo jų pajėgumą gyventi net didžiulio spaudimo akivaizdoje. Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Kuba, kaip ir anksčiau, laikosi savo politinių sistemų nuo Sovietinių laikų, netaikydamos tokių rinkos reformų, kokias priėmė Kinija ir neišsižada savo pozicijų, kaip kad išsižadėjo TSRS.

Teoriniu požiūriu, nacionalinės kairės reiškinyje susiduriame su archajinių eschatologinių lūkesčių ir su „laikų pabaiga“ ir „aukso amžiaus“ grįžimu susijusių gilių tautinių mitologijų dvasia interpretuojamu marksizmu. Teisingumo ir „valdžios teisių“ tezė, ant kurios kuriama socialistinė utopija, suvokiama kaip religinė, o tai pažadina gilumines tautos jėgas.

Ar šiandien nacionalinė kairė turi projektą ateičiai? Savo pilna forma, ne. Šitam trukdo keli veiksniai:

  • Nesibaigiantis Sovietų nacionalkomunizmo žlugimo šokas (rusų eurazistai dar 1920-aisiais prognozavo Sovietinės vadovybės žlugimą, jei ši nesuvoks būtinybės tiesiogiai atsižvelgti į nacionalinius ir religinius mitus);
  • Bendro nacionalkomunistinių judėjimų ir ideologijų ideologinio komplekso nacionalinio komponento konceptualizavimo ir racionalizavimo nebuvimas (visiška šios idėjinės krypties šalininkų dauguma tikrai save laiko „paprasčiausiai marksistais“ ar „socialistais“);
  • Silpna nacionalbolševikinių ratelių institucinė tarpusavio komunikacija pasauliniu mastu (šia tema nėra jokių rimtų, plataus masto konferencijų, neleidžiami jokie teoriniai žurnalai ir, jei jie ir yra, jie lieka marginalizuoti ir naujo filosofinio vystymosi nėra).

Vis dėlto, mano nuomone, nacionalinė kairė iš tiesų gali turėti globalią ateitį tiek, kiek dar daugelyje žmonijos segmentų archajinės, etninės ir religinės energijos dar toli gražu neišeikvotos, kad ir kas bebūtų sakytina apie moderniųjų, apšviestųjų ir racionaliųjų Vakarų piliečius.

Naujoji kairė (anti-globalizmas, postmodernūs keliai, laisvės labirintai, postmodernybės pasirodymas)

„Naujoji kairė“, „postmodernizmas labiau nei bet kas kita šiandien tinka apibūdinti kombinaciją „kairysis projektas“. Dvidešimtojo amžiaus kairiųjų idėjų spektre būtent ši orientacija yra ne tik pati ryškiausia, bet ir labiausiai apmąstyta, intelektualiai prisitaikiusi ir susisteminta.

Naujakairiečiai pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais Europoje marksistų, trockistų ir anarchistų periferijoje. Marksas jiems buvo esmingas, tačiau jie taip pat aktyviai naudojosi kitais teoriniais bei filosofiniais šaltiniais, skirtingai nei „Senoji kairė“, be problemų į savo teoriją įnešdami importuotus elementus. Todėl šios formos marksizmas aktyviai praplatėjo, tuo pačiu save priešpastatydamas kitoms filosofinėms koncepcijoms, vystėsi, permąstė save ir užsiėmė savikritika – trumpai pasakius, tapo sutelktų apmąstymų objektu. Toks neribotas Naujosios kairės santykis su marksizmu sukūrė du rezultatus: iš vienos pusės, jis buvo atskiestas; iš kitos, jis iš esmės modernizavosi.

Naujosios kairės filosofijai, kuri rėmesi ne vien Marksu, bet taip pat ir Froidu bei Nyče, didelę įtaką turėjo vadinamieji „abejonės filosofai“. Per Sartre‘ą, vieną klasikinių naujakairiečių teoretikų, į kairįjį judėjimą prasiskverbė gili Martino Heideggerio ir egzistencinės problemos įtaka. Struktūralizmas buvo nepaprastai reikšmingas nuo pat pirmųjų struktūralizmo teoretikų, Ferdinand’o de Saussure, iki Levi-Strass’o. Filosofine prasme, naujakairiečiai patys buvo struktūralistai, kol antrojoje 1980-ųjų pusėje jie šį filosofinį impulsą vystė dar toliau, judėdami link „post-struktūralizmo“, kritiniams apmąstymams atidavę savo pačių pažiūras iš 1960-ųjų ir 1970-ųjų.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

Pagrindinė Naujakairiečių idėja yra ta, kad buržuazinė visuomenė yra įvairaus „anstatų“ (buržuazinės politinės sistemos, paprastos sąmonės, elitų valdymo, bendrai priimtų filosofinių sistemų, mokslo, visuomenės, rinkos ekonomikos ir tt.) ir „bazių“ bei „struktūrų“ (taip pat suprantamų labai plačiai, įtraukiant ir „pasąmonę“, „proletariatą“, „kūniškumą“, „masę“, autentiškos būties patyrimą, laisvę ir teisingumą) smurto ir priespaudos rezultatas. Šitaip Naujakairiečiai, skirtingai nei Senoji kairė, veda sistemingą kritinį puolimą prieš kapitalistinę visuomenę iš visų pusių – nuo politinės (1968-ųjų gegužės įvykiai Europos sostinėse) iki kultūrinės, filosofinės ir meninės, pačio žmogaus, proto, mokslo ir tikrovės pristatymo. Šio milžiniško intelektualinio darbo eigoje (į kurį nei Senoji kairė, nei kairieji nacionalistai nekreipė nė menkiausio dėmesio) Naujakairiečiai priėjo išvados, kad kapitalizmas yra ne tik sociopolitinis blogis, bet fundamentali globalaus melo apie žmogų, tikrovę, protą ir visuomenę, išraiška, taigi, kad kapitalistinėje visuomenėje ir iš jos kylančiuose momentuose yra susikoncentravusi visa susvetimėjimo istorija. Naujakairiečiai atgaivino Ruso idėją apie „kilnųjį laukinį“ ir pasiūlė plačią idealios visuomenės be išnaudojimo, susvetimėjimo, melo, priespaudos ar atskirties panoramą pagal archajinių bendruomenių, motyvuojamų „dovanos ekonomika“ (Marcel Mauss)[6], analogą.

Naujakairiečių analizė parodė, kad modernybė ne tik praktiškai neįgyvendino savo lozungų apie „išlaisvinimą“, bet diktatūrą ir susvetimėjimą padarė dar stipresnę ir šlykščią, nors ir paslėptą po demokratiniu ir liberaliu fasadu. Šitaip buvo sukurta postmodernumo teorija, paremta faktu, kad pačiame modernybės epochos aušroje ar jo vystymosi eigoje surinktame pasaulio vaizdinio, mokslo, filosofijos ir politinių ideologijų pagrinde slypi interpretacijos, nelaimės, iliuzijos ir „rasistinės“ prielaidos, kurios net teoriškai blokuoja „bazės“ išlaisvinimo nuo „anstato“ galimybę. Tai privedė prie modernybės filosofinės tradicijos permąstymo demaskuojant šiuos mechanizmus, sutelkiančius susvetimėjimo mazgus savyje. Ši praktika buvo pavadinta „dekonstrukcija“, siūlanti atsargią ir išsamią konteksto, iš kurio kyla viena ar kita idėja, struktūrinę analizę su detaliu esminių patoso, moralizmo, retorinių figūrų ir sąmoningo žaidimo branduolio išmontavimu. Foucoult, veikaluose „Beprotybės istorija“ ir „Klinikos gimimas“ parodė, kad šiuolaikinis santykis su psichologiniais nukrypimais ir, plačiau, su ligomis, neša visas intelektualinio rasizmo, apertheido ir kitų totalitarinių išankstinių nuostatų, žymes, kurios ima matytis ligonių sutapatinime su nusikaltėliais ir reabilitacinių ir terapeutinių įstaigų struktūrinėje tapatybėje, kuri ankstyvose modernybės fazėse buvo viena ir ta pati.

Nepaisant savo mimikos ir demokratinio fasado, buržuazinė visuomenė pasirodo esanti totalitarine ir disciplinarine visuomene. Tuo labiau, šios liberalinės diktatūros centre Naujakairiečiai randa gilias ir beveik niekada neabejojamas normatyvines proto, mokslo, tikrovės, visuomenės ir tt. Sąvokas, ir ne tik vieną ar kitą politinį bei ekonominį mechanizmą, kurie patys yra gilių susvetimėjimo mechanizmų pasekmės.

Iš šito ir susideda skirtumas tarp Naujosios kairės ir Senosios kairės: Naujakairiečiai abejoja proto struktūra, jie atmeta mūsų tikrovės supratimo pagrindą, demaskuoja pozityvųjį mokslą kaip mistifikaciją ir akademinių sluoksnių diktatūrą (Feyerabend, Kuhn)[7] ir aštriai kritikuoja žmogaus sąvoką kaip totalitarinę abstrakciją. Jie nemano, kad įmanoma kažką pakeisti kairiuoju evoliuciniu keliu esamoje sistemoje, bet taip pat neigia radikaliojo marksizmo veiksmingumą, teigdami, kad jis neįveikė to, ką teigė turintis įveikti; ir kad ten, kur jis tai ir padarė, kad jis nebuvo ortodoksinis marksizmas (jie skolinasi iš Trockio stalinizmo bei Sovietinio patyrimo kritiką).

Ir taip Naujakairiečiai formuluoja platų projektą „teisingai“ ateičiai, kuriame centrinę vietą užima:

  1. Proto atmetimas (sąmoningo šizofrenijos priėmimo reikalavimas pagal Deleuze ir Guattari);
  2. Žmogaus, kaip visų dalykų mato, atmetimas („žmogaus mirtis“ pagal Levi, „autoriaus mirtis“ pagal Barthes);
  3. Visų seksualinių tabu įveikimas (laisvė rinktis orientaciją, incesto legalizavimas, atsisakymas iškrypimus laikyti iškrypimais ir tt.);
  4. Įvairiausių narkotikų, tame tarpe ir sunkiųjų, legalizavimas;
  5. Žingsnis link spontaniškos ir atsitiktinės būties („šakniastiebis“ pagal Deleuze[8]);
  6. Struktūrinės visuomenės bei valdžios sunaikinimas ir jos pakeitimas naujomis, laisvomis ir anarchiškomis komunomis.

Negri ir Hardt knyga „Imperija“[9] gali būti skaitoma kaip šių tendencijų politinis manifestas, kuriame duodamos iki primityvumo supaprastintos Naujakairiečių tezės. Negri ir Hardt globalinę kapitalistinę sistemą vadina „Imperija“ ir tapatina ją su globalizmu ir Amerikos pasauline valdžia. Jų nuomone, globalizmas sukuria sąlygas visuotinei, globalinei masių revoliucijai, kurios, naudodamos bendrą globalizmo charakterį ir komunikacijos bei plačios, atviros informacijos sklaidos galimybes, sukurs pasaulinio sabotažo tinklą, kad žmonija (išskiriama kaip priespaudos, hierarchinių santykių, išnaudojimo ir disciplinavimo strategijų subjektas bei objektas) virstų post-žmonija (mutantai, kyborgai, klonai ir virtualybė) ir laisvo lyties, išvaizdos ir individualinio racionalumo pasirinkimo pagal arbitrišką individo sprendimą ir neribotam laikui. Negri ir Hardt mano, kad tai prives prie masių kūrybinio potencialo išlaisvinimo ir tuo pačiu prie globalinės „Imperijos“ galybės sunaikinimo. Ši tema be galo kartojama tokių filmų, kaip „Matrica“, „Berniukų klubas“ ir tt.

Anti-globalizacinis judėjimas apskritai orientuojasi būtent į tokios ateities projektą. Ir tokie veiksmai kaip „São Pauló konferencija“, kurioje anti-globalistai pirmą kartą bandė siekti bendros strategijos, byloja, kad Naujosios kairės projektas randa konkrečios politinės realizacijos formas. Daugelis konkrečių veiksmų – homoseksualistų paradai, anti-globalizaciniai protestai, „Occupy Wall Street“, neramumai Europos miestų imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose, „autonomų“ sukilimai ginant „skvoterių“ teises, platūs naujų profsąjungų socialiniai protestai (visi primenantys cirką), judėjimas už narkotikų legalizavimą, ekologinės akcijos, protestai ir tt. – įeina į šią kryptį.

Tuo labiau, postmodernizmas kaip meninis stilius, tapęs šiuolaikinių Vakarų meno „mainstream’u“, išreiškia tą pačią Naujos kairės filosofiją, įeidamas į gyvenimo būdą per atvaizdus, dizainą ar Tarantino ir Rodriguez filmus[10], be išankstinės politinės analizės, išvengdamas mūsų sąmoningo atsirinkimo, įsikabindamas į mūsų protus mums nei žinant, nei norint. Tai lydi bendra virtualinio bendravimo technologijų, kurios sava sistema atlieka subtilų kvietimą į postmodernybę ir išsibarstymą į post-humanistinius, hedonistinius fragmentus. SMS ir MMS žinutės, interneto blogai ir video blogai, „flash mob’ai“ ir kiti kasdieniai šiuolaikinio jaunimo veiksmai iš esmės reprezentuoja atskirų Naujosios kairės projekto, kuris, tiesa, pats būdamas valdomas buržuazinės sistemos, noriai pelnosi iš mados, kuri yra ne jo paties, o veikiau jo užsislaptinusio priešų, pusių įgyvendinimą.

Čia turėtume pasakyti kelis žodžius apie Naujakairiečių ir anti-globalistų santykį su šiuolaikiniais liberalais ir globalistais. Kaip Marksas savo laiku manė, kad kapitalizmas, nepaisant jo baisybių, yra pažangesnis už feodalizmą ir Viduramžius (kadangi jis priartina socializmo pradžią), taip ir šiuolaikiniai postmodernistai ir Naujakairiečiai, nors ir aršiai kritikuodami „Imperiją“, tam tikru laipsniu su ja solidarizuojasi, nes ji, jų nuomone, nors ir didina susvetimėjimą ir stiprina savo globalinę diktatūrą, latentiškai rengia pasaulinę masių revoliuciją.

Kairė šiuolaikinėje Rusijoje

Pabaigai tarsime kelis žodžius apie kairiųjų jėgų padėtį šiuolaikinėje Rusijoje. Praktiškai matome, kad jokios „Senosios kairės“ pilnąja to žodžio prasme neturime, taip kaip ir neturėjome Sovietiniais laikais. Grupė Sovietinių-marksistinių disidentų (Zinovjevas, Šedovicas, Medvedevas) čia nefigūruoja, nes jie nesugebėjo tapti ideologinių mokyklų pradininkais.

Kita vertus, nacionalkomunistai sudaro platų darinį – socialinį, psichologinį ir politinį – kurio vedlys mūsų laikais yra Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP). Tiek, kiek visa Sovietinė istorija, pažymėta socializmo pergalės (tikro archajinį pagrindą turinčio darbo žymės), yra pasąmoningos nacionalinės kairės istorija, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos.

Pirmosiose Ziuganovo[11] RFKP kūrimosi stadijose (ne be dalyvavimo iš mano bei Prokhanovo[12] pusės, 1990-aisiais reikšto „Zavtra“ laikraščio pozicijoje) buvo dedamos pastangos interpretuoti ir pripažinti nacionalinio komponento buvimą Sovietinėje pasaulėžiūroje (nacionalbolševizmą), bet ši iniciatyva buvo apleista RFKP vadovybės, kuri užsiėmė kitais, jai svarbesniais reikalais. Tačiau retorikos ir pirmųjų reakcijų lygmenyje rusų komunistai visomis prasmėmis prisistato kaip patvirtinti nacional-konservatoriai, kartais netgi kaip „ortodoksiniai monarchistai“.

Iš tiesų, eiliniai rusai – ypač vidutinio amžiaus ir senesnių kartų – didele dalimi yra pasąmoningi kairieji nacionalistai. Jie palaiko šį idėjų kompleksą kai tik tam suteikiama galimybė (partija „Rodina“[13]) ir šitaip aiškina daug ką, kas su šiuo kompleksu net neturi nieko bendro („Vieningosios Rusijos“ ir net pačio Putino socialinis konservatizmas). Tos pačios marginalizuotos grupelės, kurios, imituodamos europietiškąjį neonacizmą, išsineša „nacional-socializmu“ pavadintą kratinį, niekada nebuvo nacionalinė kairė; jeigu jie tik imituoja (kaip taisyklė, dėl intelekto stygiaus) Hitlerio režimo žaisliukus, žaidžia kareivius smėlio dėžėje arba žiūrėdami programą „Septyniolika pavasario akimirkų“, besidžiaugdami juoda Miulerio uniforma.[14] Nacionalbolševikų partijos projektas, kurį aš savo laiku ruošiausi paversti autentišku, rusišku kairiuoju nacionalizmu Ustrialovo, Niekisch ir kairiųjų eurazistų teorijų pagrindu, 1990-ųjų pabaigoje degeneravo į chuliganizmą, beprasmę organizaciją ir vėliau ėmė tarnauti Vakarų maitinamoms anti-rusiškoms Oranžinėms ultra-liberalinėms jėgoms (kas visiškai prieštarauja nacionalbolševizmo, kuris teoriškai ir praktiškai reiškia sąmoningą kairę, taip būdamas griežtai anti-liberaliu, patriotišku rusišku, taigi, anti-Vakarietišku, projektu, pamatinėms prielaidoms).

Naujoji kairė ir postmodernistai Rusijos politiniame spektre praktiškai nereprezentuojami: postmodernizmo filosofinis diskursas jiems pernelyg sudėtingas. Mažutė grupė sąmoningų (reprezentatyvių) anti-globalizmo atstovų egzistuoja, tačiau yra žinomesnė Vakarams ir nesudaro nieko rimto nei organizacine, nei teorine prasme. Rusijos mene, konkrečiai, Maskvos Moderniojo meno centre, o taip pat ir Rusijos kine, priešingai, postmodernistinės tendencijos gana akivaizdžios ir jų meninės išraiškos kartais būna įspūdingos. Sorokino ar Pelevino knygos pristato postmodernizmą literatūrine forma.

Tuo labiau, eilinis artistinis ar netgi technologinis – o tai dar svarbiau! – Vakarų produktas savyje neša reikšmingą latentinio postmodernumo įkrovą, taip užimdamas Rusijos kultūrinę erdvę aktyviai veikiančiais ženklais, kurie sukuriami Naujosios kairės kūrybinėse laboratorijose, o tada dedami ant globalinės gamybos konvejerio, kuris iš jų gauna trumpalaikę naudą (ir pamažu galanda savo paties pamatus). Čia Rusija atlieka inertiško vartotojo, nesuvokiančio politinės ir ideologinės prasmės to, ką automatiškai perka – sekdama madas ar pasaulines tendencijas ir pamiršdama, kad kiekviena mada, kaip sako postmodernistai, turi nustatančius madą (trend setters): tuos, kurie įtvirtina konkrečią madą konkrečiu tikslu.

 

DUGIN, Alexander. The Fourth Political Theory, Arktos, London, 2012. 121 – 138 psl.

[1] Anthony Giddens (g. sausio 8d., 1938 m.) – britų sociologas, taip vadinamo „Trečiojo kelio“ poltikoje adeptas. „Trečias kelias“ pasireiškia kaip bandymas iš esmės ištęsti žlungančią liberaliąją ideologiją ir kuo labiau prailginti jos agoniją, kuriant taip vadinamas pilietines visuomenes, gerovės valstybes, pasiduodant globalizmo įtakai.

[2] Eurokomunizmas – dažnai maišomas su Stalinizmu ar po II pasaulinio karo vyravusia komunistine santvarka TSRS. Iš tiesų eurokomunizmas yra liberalizuota komunizmo forma, kuri puikiai įgyvendinama Europoje iki šiol ir pasireiškianti kultūrinėmis, seksualinėmis ir visokiomis kitokiomis „revoliucijomis“, siekiant sugriauti bet kokius vertybinius žmogaus pamatus tokius kaip šeima, tradicija, tauta.

[3] Repubblica Sociale Italiana – nuo 1943 m. šiaurinėje Italijos dalyje egzistavusi B. Musolinio vadovauta šalies dalis, po 1943 m. karaliaus perėjimo į vadinamųjų sąjungininkų pusę. Įkūrus Italijos Socialinę Respubliką, Musolinis pažadėjo įgyvendinti socialinį savosios politinės programos aspektą nuosekliau nei anksčiau, kuomet tam trukdė sąjunga su karaliumi bei kitais reakciniais elementais. Skirtingai nei ankstesnėje fašistinėje valstybėje, Italijos Socialinėje Respublikoje buvo įvykdyta pilna pramonės, gamybos priemonių, nacionalizacija ir dėl šios bei kitų susijusių priežasčių tai laikoma „kairiojo“ fašistinio judėjimo aspekto atgimimu.

[4] Smena vekh – N. Ustrialovo straipsnių rinkinys iš 1921 m., kuriame jis išdėstė teorinius nacionalbolševizmo pagrindus.

[5]Ollanta Moisés Humala Tasso (g. 1962-06-27) – politikas, dabartinis Peru prezidentas.

[6] Marcel Mauss ( 1872 gegužės 10d – 1950 vasario 10d.) – Prancūzų sociologas, jo žinomiausias darbas „Dovana“, kuriame jis aptaria gėrybių pasidalinimą kolektyviniu būdu.

[7] 1962 metais nepriklausomai atsiradusi Paul‘o Feyerabend‘o ir Thomas Kuhn‘o idėja filosofijoje apie bendramatiškumo nebuvimą.

[8] Gilles Deleuze (1925 sausio 18d. – 1995 lapkričio 4) – prancūzų filosofas.

[9] „Imperija“ – knyga, parašyta neomarksistų filosofų Antonio Negri ir Michael Hardt.

[10] Turima galvoje režisieriai Robert Anthony Rodríguez ir Quentin Tarantino.

[11] Genadijus Ziuganovas (1944) – Rusijos Komunistų Partijos pirmininkas.

[12] Aleksandras Prokhanovas (1938) – rusų rašytojas, po TSRS žlugimo tapęs nacionalistu.

[13] „Rodina“ – kairiųjų ir nacionalistinių jėgų rinkiminis blokas, sukurtas 2003-iaisiais.

[14] „Septyniolika pavasario akimirkų“ – rusiškas serijinis filmas iš 1973-ųjų apie rusų šnipą vokiečių vadovybėje.