Tags Posts tagged with "Marius Jonaitis"

Marius Jonaitis

0 1952
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

0 1356

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 20796

Aptikau puikią Lietuvos istorijos apžvalgą. Pateikta gražia forma ji neblogai tiktų jaunąją kartą supažindinti su mūsų praeitimi. O ir patiems nepakenktų pasikartoti kai kuriuos faktus bei hipotezes.
Čia sudėjau istorinį periodą nuo pirmųjų Lietuvoje aptinkamų mūsų protėvių iki Mindaugo atėjimo į valdžią.

Papildomai išskyriau dar tris video kurie papildo svarbius bet kurios visuomenės formavimosi etapus.

1. Visuomenės išsisluoksniavimas į klases.

2. Teisė (paprotinė teisė).

3. Tikėjimas.

Daugiau video galite rasti youtube kanale „Lithuania The greater power of the Eastern Europe“

Paruošė: Marius Jonaitis.

0 1200
Marius Jonaitis

Taip, sutinku, pavadinimas labai žiaurus ir grubus. Labai nenorėčiau tokių rašyti, bet tiesos ir realybės ignoravimas problemų spręsti nepadeda. O jas laikas pradėti mažinti, nes abejingumas arba komercinės spaudos sukeltas isteriškas fonas – ne išeitis iš įsisenėjusių bėdų.

Tyčia nieko nerašiau iki vaikelio laidotuvių. Gal čia tik man taip atrodo, bet skubėjimas komentuoti atrodo kažkaip… lyg iš viešųjų ryšių srities. Nusprendžiau patylėti, tyliai pergyventi eilinę (pabrėžiu, jog tai jau ne pirmas tokio masto incidentas, tai jau tapę pasikartojančiu reiškiniu) baisią istoriją bei stebėti visuomenės reakciją. Tačiau pasigedau platesnio požiūrio, gilesnės analizės ir esminių klausimų: Kodėl taip įvyksta? Ką daryti, jog taip vyktų kiek įmanoma rečiau (o dar geriau – niekada)?

Tauta reagavo su pykčiu ir liūdesiu. Visiškai suprantama. Tik užplūdę su grasinimais į nužudyto vaikelio mamos (sunku man tai moteriai suteikti šį skambų vardą) facebook, bėdos neišspręsi. Linčo teismai nuramintų užslėptos kaltės pajautimą miniai, bet neapsaugotų nuo tolimesnių įvykių. Žvakutės yra gražu bei simboliška, bet ar pamenat situaciją, kada nuo to buvo geriau (nebent po žvakučių uždegimo visi susirinktų ir spręstų kaip organizuotis, jog jų aplinkoje sumažėtų tokių atvejų)?

Gan aiškiai išsiskyrė ir tam tikros ideologinės grupės inicijuota mintis apie įstatymo pataisą. Buvo ir yra peršama mintis, kad dabartiniai įstatymai neapsaugo vaikų nuo smurto. Galiu drąsiai teigti, jog tai netiesa. Cituoju šiuo metu galiojantį įstatymą:

„56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė:
3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.“

Akivaizdu, jog reikiamos institucijos turi visas priemones reaguoti, jeigu tik pajuntama grėsmė vaiko sveikatai arba gyvybei. To neinicijavo vietinis vaiko teisių apsaugos skyrius, jokios reakcijos nebuvo ir iš vietinės policijos, bendruomenės, seniūnijos. Tik iš vaiko darželio buvo kažkoks judesys, tačiau nepakankamas.

Ką galima daryti artimiausiu metu? Pradžiai turi būti inicijuotas labai kruopštus ir skaidrus vietinio (Kėdainių) vaikų teisių apsaugos skyriaus auditas. Išsiaiškinti kas turėjo prižiūrėti to regiono problemines šeimas (o ta šeima turėjo būti įtraukta į tokį registrą, nes abu tėvai buvo teisti, jeigu nebuvo įtraukta – reikia aiškintis kodėl). Na o išsiaiškinus pritaikyti šį straipsnį:

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

KEISTA:

2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05)

(Žin., 2011, Nr. 81-3959)

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ką tai keistų? Taip būtų sudarytas precedentas (dėl to rekomenduočiau skirti laisvės atėmimo bausmę), jog dirbantis šioje srityje, savo kailiu, atsakytų už neveiksnumo padarinius. Be abejo, visoms valstybinėms Vaiko teisių apsaugos institucijoms taip pat turi būti atliktas nuodugnus patikrinimas, o tai, jog jų vadovybė, savo noru, nesitraukia iš užimamų pareigų, rodo, kad tie asmenys nesugeba prisiimti atsakomybės už savo neatliktas pareigas.

Na o siūlomas kažkoks naujas įstatymas ne tik problemos neišspręstų, bet ir sukurtų naujų. Kadangi siūlomose pataisose smurto sąvoka išplečiama iki to ar bus sugebėta vaikui įpirkti jam reikiamų arba jo pageidaujamų paslaugų/daiktų. Akivaizdu, jog tada į institucijų akiratį gali pakliūti ir padorūs, tačiau neturtingi, tėvai. Daugiau apie tai mano kolegos vaizdo įraše:

Kokios gilesnės tokių tragiškų įvykių priežastys? Kai ką mes galime išspręsti labiau spausdami, jog savo darbą atliktų reikiamos institucijos, tačiau jos irgi tik gydytų žaizdas, o ne spręstų jų atsiradimo priežastis.

Pirmoji priežastis (rikiuojama ne pagal svarbumą) – ekonominė.

Į ją įeina begalės faktorių. Gan nemažas nedarbas, ypač provincijoje, turint omenyje, jog nužudyto vaikelio „mama“ jo sumušimo dieną išėjo į darbo biržą, šį faktorių būtina pastebėti. Stabilūs darbai, užimtumas, normalios pajamos keičia gyvenimo būdą. Masinis pramonės sunaikinimas perėjus nuo planinės prie kapitalistinės ekonomikos tūkstančius žmonių nušlavė į užribį. Tai, jog praėjo dvidešimt metų – nieko nesako. Auga jau antra ir trečia karta, kuri yra palikta savieigai, vadinamajai laisvajai rinkai, o kurioje išgyventi sugeba ne visi. Nėra ko stebėtis, jog mirštančiuose kaimuose ir miesteliuose vegetuoja ištisos žmonių grupės, kenčia jų vaikai – kentėsim ir mes visi, kadangi tie žmonės yra mūsų visuomenės ir genofondo dalis.

Deklaratyvūs, „ a la“ pritrauksim investicijų, sprendimai nepadės. Pati kapitalistinė sistema yra piramidinė, kapitalas ir geresnis gyvenimas koncentruojasi siaurose rankose, likusieji – paliekami savieigai.

Antroji priežastis. Socialinė ir moralinė.

Socialinė siejasi su ekonomika. Sunaikinus pramonę ir vystant absoliučiai neteisingą ekonominę ir socialinę šalies politiką jau beveik milijonas tautiečių turėjo emigruoti į kitas šalis (tikrasis vaiko tėvas gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje). Kai kurie jų pasiima su savimi vaikus, kai kurios šeimos palieka vaikus giminėms. Ką tai reiškia? Net ir labai puikios močiutės niekada neatstos Mamos ir Tėvo bei jų perteikiamos normalios šeimos supratimo. Viso to pasekoje turime tūkstančius jau paaugusių jaunuolių, kurie kuria savo šeimas patys augę be tėvų dėmesio ir meilės (nemanau, jog pinigai ar daiktai, kurie buvo siunčiami iš užsienio kažko naudingo juos išmokė). Natūralu, jog jiems stinga suvokimo kaip ta šeima turi atrodyti. Ne visiems yra natūralus instinktas, kitus reikia nuolat mokyti ir ugdyti. O ar yra šeimos planavimo bei elementarių įgūdžių diegimo pamokos mokyklose? Ar yra kažkoks bendras valstybinis požiūris į tai? Manau, jog ne, nes vis dar sunkiai skinasi kelią šeimos sąvokos įtvirtinimas įstatymiškai.

Kalbant apie moralę, pasisakysiu absoliučiai nepopuliariai. Kaip galime jaunoms šeimoms diegti pagarbą jų vaikų sveikatai ir gyvybei, jeigu legaliai galima įvykdyti vaiko nužudymą aborto pavidale? Nekalbu apie išskirtinius atvejus, tokius kaip grėsmė gimdyvės gyvybei, sveikatai arba būsimo vaiko neišsivystymas, kas sąlygotų jo trumpą gyvenimą po gimimo. Deja, bet labai gajus visuomenėje požiūris į vaiką kaip kažką nepatogaus, trukdančio karjerai ar linksmam gyvenimo būdui, todėl po nekalta sąvoka „šeimos planavimas“ slepiasi elementarus vaiko atsikratymas.

Todėl drąsiai teigiu, jog būtina svarstyti gyvybės apsaugos užtikrinimą nuo pat jos pradėjimo. Žinau, jog būsiu apšauktas radikalu, tačiau šio žodžio nebijau. O kaip padaryti esminius pokyčius požiūryje į gyvybę ir vaiką? Jeigu manot, jog tą įmanoma padaryti uždegus žvakutę ir pakeitus facebook paveiksliuką, tai labai klystate.

Trečioji priežastis. Bendruomeninė/visuomeninė.

Kaip jau ir minėjau straipsnio pradžioje, jog be minėtos Kėdainių vaiko teisių apsaugos tarnybos signalo niekas nesugebėjo imti iniciatyvą į savo rankas. Ką veikė policija? Darželis? Seniūnija? Seniūnaitis? Vietinės bendruomenės? Ką mąstė kaimynai, kurie pripažino visada žinoję apie žiauriai mušamą vaiką (ir jo „mamą“), tačiau nepasivarginę imtis bent kokio veiksmo? Kam reikalingos visos tos institucijos, jeigu jos neveikia? Ir kam reikalinga tokia visuomenė ir tauta, kuri nesugeba apginti savo ateities – vaikų? Bedegiojant žvakutes ir besipiktinant socialiniuose tinkluose derėtų mums visiems labai susimąstyti. Kodėl be valdžios nurodymo negali susiburti atsakingų mamų draugijos, kurios ne tik stebėtų jų aplinkoje esančias problemines šeimas, bet ir stengtųsi joms padėti, paauklėti, pamokyti, o reikalui esant – kviesti reikiamas institucijas. Kodėl vietinės seniūnijos ir bendruomenės negali bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnybomis? Kodėl policijos komisariatuose, pirmiausia turiu omenyje Dainavos policijos komisariatą, naikinami su nepilnamečiais dirbančių pareigūnų etatai?

Taip pat noriu, jog visi susimąstytume kodėl mes nesugebėjome apginti Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ iš Lietuvos piliečių šeimos paimto jų vaiko Gabrielio Bumbulio? Šis vaikas turėjo būti grąžintas į Lietuvą ir jo ateitį (kaip LR piliečio) turėjo spręsti Lietuvos institucijos. Tačiau tiek jos, tiek ir politikai pademonstravo visišką savo neįgalumą. Kai tuo tarpu kitos valstybės (Čekija, Indija, net ir ta pati Rusija) tokius klausimus sprendžia aukščiausiu lygiu. Ir kodėl visuomenės spaudimas mūsų valdžios institucijoms buvo toks menkas? Kai tuo tarpu kitų šalių visuomenės buvo aktyvesnės, protestuodamos dėl mūsų mažojo piliečio. Ką, vis laukiame malonės iš valdžios? Jos nebus, ne tie asmenys, tad ką patys susikursime – tą ir turėsime.

Beje, tikrai nemoralizuoju tik jums, ne, pirmiausiai visa tai taikau ir sau pačiam, nes aš irgi buvau per daug abejingas tam, kas vyksta šalia manęs, todėl prisiimu atsakomybę ir stengsiuosi, jog bent mano laiptinėje būtų reaguojama į tokias situacijas.

Tikiuosi, jog man kuklus straipsnis įneš bent dalelę link pozityvių permainų, nes tikrai nenoriu sulaukti eilinės kraupios žinios apie dar vieną nužudytą vaiką. Gana.

Marius Jonaitis
Vienas iš tūkstančių Lietuvos tėčių.

0 962

Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo „AŠ“ iškėlimas tapo naująja mūsų tautos religija. Nepatikėsite, bet ne vien tarp jaunimo ar save liberalais laikančių, ne, tas vėžys išplitęs visur, net tarp save tautiškais ir/arba kairiaisiais įsivardinančių žmonių.

Kaip kitaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti profsąjungų narius, kurių gausios organizacijos bei atskiri jų nariai nesugebėjo masiškai kovoti prieš naująjį Darbo kodeksą? O profsąjungos ne tokios ir mažos: vienos iš jų dydis narių skaičiais yra daugiau nei 60 000. Kaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti tuos, kurie nesipriešino kas tris metus Lietuvoje organizuojamiems homoseksualistų paradams? Natūralu, jog jų paradai gausėja, nes nebėra net simboliškos ir adekvačios pasipriešinimo sistemos. Ir argi ne liberalai yra tie, kurie piktinasi migrantų kvotomis, tačiau nesugebėjo ateiti į rengiamus protestus, pasirašyti ant mūsų renkamų parašų lapų ar net pačiam vieną pasiimti ir paimti iš savo artimųjų parašus?

Tačiau bet kokiam veiksmui reikalingas pasiryžimas pajudėti, o čia jau įsijungia „racionalusis“ AŠ. Jis pasiteisinimų, kodėl nedaromas koks nors vyksmas, suras tūkstančius. „Nėra laiko“, „aš pavargęs“, „netinkami žmonės inicijuoja veiksmą“, „prastas oras“ ir t.t. Nors daugelis pritaria antiliberaliai doktrinai, piktinasi normalaus gyvenimo būdo naikinimo ir mūsų pasaulėžiūros, pasaulio supratimo išmirimu, bet imtis veiksmų trukdo liberalusis egoistas. Vienintelis būdas juo atsikratyti – tai totalus savo organizmo išvalymas. Smegenų dezinfekcija, pasaulėžiūros supurtymas bei savo vietos šiame pasaulyje suvokimas. Tai sunku, kartais gali būti ir neįmanoma, nes, vis tik, visa aplink mus egzistuojanti ekonominė, politinė, kultūrinė paradigma yra paremta liberaliuoju AŠ, kuris turi vartoti ir mąstyti tik apie savo poreikius. Kolektyvas tam nebūtinas, tad nebūtini ir jo interesai – svarbiausia iškilmingojo AŠ lepinimas.

Žinoma, tokia visuomenė, o su laiku ir pats individas, taps tik mėsa greitėjančio gyvenimo būdo bei save valgančios godžiosios kapitalistinės gyvatės. Ji ryja jos gyvenimo būdą išpažįstančius, nes pasaulyje sparčiai mažėjant ribotiems ištekliams naujaisiais tampa neorganizuoti ir pavieniui besiblaškantys ir liberaliojo AŠ apsėsti žmonės. O išliks tik kolektyviškai dirbantys, gyvenantys ir mąstantys žmonės. Nori išlikti? Nužudyk savyje liberalą.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2 2534

Užrašai iš asmeninės patirties. Veiksmas vyko 2009 metų vasario – gegužės mėnesiais.

2008 metų pradžioje, ekonominio pakilimo laikais, įsidarbinu knygų leidyklos sandėliuose. Įmonei skubiai reikia darbuotojų, tad pavyksta suderėti didesnį nei vidutinį atlyginimą, kas kai kuriuos firmos senbūvius labai nustebina. Iki pat 2008 metų vėlyvo rudens buvo darbų pikas, atsiskaitymai nevėlavo, o darbo santykiai – dalykiški.
Atėjus kriziniam periodui prasidėjo nemalonumai. Krizė į įmonę įslinkusi netyčiomis ir labiau išryškėjo 2009 metų pradžioje, kai pradėjo vėluoti atlyginimai (tiesa, ne ilgiau nei 5 – 7 dienas). Bet prasidėjo taupymas, kuris vietomis buvo absurdiškas: net iki pirštinių ir palečių apklijavimo plėvelės. Įmonės vadovai, kai tik iškildavo darbinių nesusipratimų, pradėjo naudoti garsiąją frazę „Nepatinka – galite išeiti, už vartų laukia šimtai į jūsų darbo vietą“ bei nuolat reikalaudavo daugiau ir sparčiau dirbti, net jei ir darbo nebūdavo, tada prasidėdavo komedija su absurdiškais darbais. Knygų lentynų lyginimas, dulkių valymai ir t.t.
Knygų mugė, kuri vyko vasario pabaigoje, buvo svarbiausias metų renginys, per kurį firma sugeneruodavo didelį pelną bei puikiai pasireklamuodavo, tad siųsdavo ten geriausius „darbinius arklius“, į tą tarpą patekau ir aš. Tos keturios mugės dienos buvo kupinos juodo darbo, tekdavo keltis 5 ryto ir 7 ryto būti Vilniuje (iš Kauno), mugė vykdavo iki 19 arba 21 valandos, apsitvarkius dar tekdavo grįžti į Kauną. Savaime suprantama, nei žadėtų priedų prie algos, nei laisvų darbo dienų nebuvo suteikta.
Iškart po knygų mugės prasidėjo kvietimai į direktoriaus kabinetą ir apdorojimai žmonių, jog nutrauktų darbo sutartį savo noru. Pirmi septyni darbuotojai trumpai pasispyrioję sutiko nutraukti darbo sutartį, be jokių išeitinių kompensacijų ir tą pačią dieną palikti darbo vietą. Praktiškai eiti į darbo rinką tuo metu, kai kasdien buvo atleidžiama šimtai žmonių visoje Lietuvoje.
Atėjo kvietimas ir man bei mano pusbroliui (mes dirbome kartu) apsilankyti direktoriaus kabinete. Pokalbio scenarijus tapo aiškus nuo pat pradžių, bet nustebino argumentacija: teks atsisveikinti, nes jūs labai blogi darbuotojai, viską darote blogai, nebegalima kentėti ir pakęsti jūsų blogo darbo. Nors dar kelios dienos prieš tai, ypač knygų mugės metu, buvo visai kitokia kalba. Apie jokius įspėjimus apie atleidimą, jog būtų laiko pasieškoti kitos darbo vietos, o tuo labiau išeitines kompensacijas nebuvo jokios kalbos. Buvo reikalaujama, jog išeitume tuoj pat. Mes atsisakėme tai padaryti ir išėjome iš kabineto.
Buvo aišku, jog reikia ruoštis karui, nes tai buvo beprecedentinis atvejis, kadangi kiti darbuotojai nesipriešindavo, nes visus slėgė didelės įmonės statusas, neva, „ką mes maži žmogeliai galim prieš juos padaryti – vis tiek mus sudoros“. Man toks mąstymas buvo nepriimtinas, tad kova tapo principo reikalu. Pusbrolis jau kitą dieną apsirgo ir „pasirgęs“ savaitėlę sutiko išeiti iš darbo, tad kariauti teko vienam.
Grįžus namo visą naktį studijavau darbo kodeksą ir supratau, jog mano reikalavimai yra absoliučiai teisėti, netgi per kuklūs su tuo, ką galiu išsikovoti vadovaudamasis darbo kodeksu, t.y. įspėti apie atleidimą iš darbo turi pranešti likus mėnesiui iki atleidimo bei (man, kaip pradirbusiam metus laiko) sumokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę kompensaciją.
Kitą dieną teko darbdaviui pacituoti DK 129 ir 130 straipsnius, kai buvo bandoma vėl neadekvačiai prikibti ir paspausti greičiau išeiti iš darbo. Vadovas net išraudo iš netikėtumo. Prasidėjo raštiški įspėjimai dėl to, jog 3 minutėm per ilgai, pertraukėlės metu, gėriau arbatą. Taktika paprasta: įspėjimas – papeikimas – atleidimas iš darbo. Pamatęs, jog prasideda teisiniai reikalai, įstojau į profesinę sąjungą ir konsultavausi su jų teisininku. Jis patarė į kiekvieną jų raštą rašyti kontrraštą, kuriame paneigti kaltinimus. Taip savaitę laiko bendravome raštais.
Buvo įjungti ir kiti darbuotojai, nors didžioji dauguma palaikė mano pusę šiame konflikte, bet buvo keli darbdavių patikėtiniai, kurių tikslas buvo stebėti mano daromas klaidas ir pranešti, o prireikus ir paliudyti. Tai atsiskleidė, kai reikėjo mano parašo, jog susipažinau su papeikimu, o jie pasišaukė liūdininkus, jei aš spyriočiausi ir nepasirašyčiau. Teko pasirašyti, nors tas papeikimas ir buvo niekinis.
Bandė keisti mano darbines pareigas, idant aš nesusitvarkyčiau su jomis ir būtų priežastis mane atleisti. Nepavyko, nes su naujomis pareigomis susitvarkiau. Tada bandė įvesti laiko limitą, per kurį turėčiau įvykdyti darbinę užduotį, bet tas bandymas nieko naudingo jiems neatnešė, kadangi jis buvo diskriminuojantis, t.y. man buvo nustatyti išskirtiniai, pasunkinti darbo standartai, kurie kitiems nebuvo taikomi.
Darbdavių kantrybė pradėjo sekti, nesusitvardydami keldavo balsą, grasindavo, jog vis tiek „išės“ iš darbo, krypdavo į asmeniškumus, tuo tik parodydami savo silpnumą ir beviltiškumą. O kolegos, pradžioje žiūrėję skeptiškai ir netikėję kovos tikslingumu, vėliau pradėjo gerbti ir visapusiškai padėti: pataisydavo mano klaidas, informuodavo, morališkai palaikydavo ir pastoviai drąsino.
Vadovybės reakcija vėl pakito: prasidėjo ignoravimas, ėjo mėnesiai ir konfliktas perėjo į štilio būseną. Aš dirbau sau, manęs nekontroliavo ir stengėsi nematyti, o aš ir nelindau į akis, tiesiog dirbau tą, ką reikia, bet nė minutės ilgiau ar trumpiau. Jautėsi, jog administracija pasimetusi, nes išsėmė visas savo puolimo galimybes ir laukia, kol man pabos būti nepageidaujamu darbe. Bet aš nejaučiau jokio diskomforto, kadangi kolektyvas buvo draugiškas, darbas nesunkus, o ir alga nebevėluodavo.
Gegužės pradžioje, po beveik trijų mėnesių konflikto, vadovybė, pagaliau, sutiko eiti į kompromisą. Sutiko sumokėti išeitinę kompensaciją, visą priklausančią algą ir nepanaudotus atostoginius (visą darbo laikotarpį nėjau atostogų), kas bendroje sumoje sudarė pusės metų algą, bet turėjau išeiti jau nuo kitos dienos. Savaime suprantama, nes savo maištu rodžiau „blogą“ pavyzdį kitiems darbuotojams ir silpninau vadovybės autoritetą. Aš sutikau ir taip konfliktas buvo nutrauktas.
Ši konfliktinė situacija tikrai nebuvo maloni ir pradžioje buvo psichologiškai sunku ir reikėjo nemažai valios pastangų, jog nesirinkčiau lengviausio kelio – bėgti viską metant. Esmė buvo ne vien pinigai, kurie man priklausė pagal LR Darbo kodeksą, bet ir principinis reikalas – elementarios pagarbos stoka įmonės darbuotojams. Pinigų įmonei tikrai nestigo, nes per patį darbuotojų atleidinėjimo piką sugebėjo įsigyti vieną knygynų tinklą už 50 milijonų litų, tad pataupyti sumanė ant tų, kurie yra finansiškai silpniausi, bet kurie ir sukuria jiems didesnius pelnus. Mane sumanė atleisti, nes mano alga buvo keliais šimtais litų didesnė nei mano kolegų.
Kas buvo pasiekta:
– 3 mėnesius dar turėjau darbą bei išsikovojau finansinį pagrindą, todėl galėjau ramiai ieškoti kito darbo.
– Konflikto metu (beveik 3 mėnesius) buvo sustabdytas darbuotojų atleidinėjimas. Nenorėjo plėsti konflikto masto, nes kiti atleidžiamieji galėjo konsultuotis su manimi, steigti savo profesinę sąjungą arba prieiti iki streiko.
– Po mano išėjimo, visiems atleidžiamiems darbuotojams buvo išmokamos išeitinės kompensacijos. T.y. sukuriamas precedentas, kurio laikomąsi.
– Laimėta psichologinė pergalė, kuri įkvepia, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties bei tavo sugebėjimo valdyti konfliktines situacijas.

Marius Jonaitis

0 3075
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

1 2505

Turbūt jau daug kas girdėjo, jog Seimas, 74 balsais už, atmetė kosmetines ir šiek tiek pašvelninančias Grybauskaitės naujojo darbo kodekso pataisas. Net ir dalinės prezidentės pataisos sukėlė milžinišką nepasitenkinimą, tiek iš įvairių partijų atstovų, tiek ir iš stambaus kapitalo atstovų. Akivaizdu, jog tam tikrų grupių lobizmas yra pakankamai stiprus, jog prieš pat rinkimus daug kas spjauna į savo reitingus ir balsuoja taip, kaip kažkam reikia.

Beje, kas galėtų paneigti, jog pas Masiulį rasti pinigai nebuvo užmokestis už Liberalų sąjungos poziciją naujo darbo kodekso atžvilgiu? O kiek dar „juodų“ pinigų nusėdo kitų partijų narių namuose? Kiek jų bus išplauta per suteiktą viešumą masinio informavimo priemonėse? Priminsiu, jog egzistuoja toks atsiskaitymo būdas, jog palankiai tam tikrais klausimais balsuojančiam politikui nuperka vietą jo straipsniams didžiuosiuose portaluose, įvairiose laidose ir t.t.

Marius Jonaitis
Marius Jonaitis

Tačiau grįžkim prie naujo DK. Jo atsiradimas ir akivaizdus įgyvendinimas yra didelis žingsnis atgal visiems samdomiems darbuotojams, nes suprastės visų socialinės garantijos (daugiau galėsit pasiskaityti straipsnio pabaigoje). Tai – pasekmė mūsų silpno organizuotumo ir išprusimo. Tai – pasekmė mūsų impotentinių profsąjungų, kurios tik imitavo ir imituoja savo veiklą, tačiau dėl tokio reikalo nėjo „vabank“. Neįjungė į masinius protestus savo dešimtatūkstantines organizacijas bei šimtatūkstantines lėšas. Tai – pasekmė ir to, jog Lietuvoje nėra jokios normalios bei stabiliai veikiančios kairiosios partijos, kuri gintų samdomus darbuotojus, o ypač mažai uždirbančius.

Visa tai teks mums sukurti ir atsikovoti bent jau ankstesnes sąlygas. Tik galiu pasakyti, jog tai nepavyks pasiekti lengvai. Teks išlieti ne mažiau kraujo negu tą padarė 20 amžiaus profsąjungos ir aktyvistai. Kapitalistai ir buržuazija lengvai neužleidžia to, kas jiems neša didesnį pelną, tad teks pasiruošti ateities batalijoms. Arba būti nevykėliu, pastumdėliu bei baudžiauninku. Nes ties šiuo DK nebus sustota. Ne. Sąlygos bus bloginamos tiek, kiek jiems bus leidžiama tą daryti. Pamąstykime, mielieji. Kas mes esame, kuo norime būti ir kokioje šalyje norime gyventi bei dirbti.

Kas ir kaip balsavo:
Kokie buvo pateikiami prezidentės DK pakeitimai, kuriuos Seimas šiandien atmetė.
1. Grąžinama nuostata, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis.
Seimo priimtame Darbo kodekso ši nuostata buvo išnykusi.
2. Kompensacija darbuotojui, kai vengiant interesų konflikto, darbo santykių metu darbuotojui draudžiama dirbti pas kitą darbdavį. Taikoma tik specialių žinių turintiems darbuotojams.
Seimo priimtame Darbo kodekse buvo galima drausti darbuotojui darbo santykių metu dirbti pas kitą darbdavį nemokant kompensacijos. Tai vadinama susitarimu dėl nekonkuravimo.
3. Leidžiama individualiai tartis dėl lankstesnių darbo sąlygų, netaikant privalomų kodekso nuostatų darbuotojams, uždirbantiems ne mažiau nei 3 šalies vidutinius mėnesio atlyginimus (šiuo metu 2244 eurų iki mokesčių). Seimo priimtame Darbo kodekse tai buvo leidžiama, kai darbuotojas uždirba ne mažiau nei 2 šalies vidutinius atlyginimus (1496 eurų iki mokesčių), išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. 4. Atleidžiant darbuotoją darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, auginantį vaiką iki 14 metų, įspėjamasis terminas – 3 mėn. Auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų – irgi 3 mėn. Pirmenybė likti darbe darbuotojams – auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų.
Seimo priimtame Darbo kodekse auginantiems vaiką iki 14 metų, įspėjamasis terminas buvo 2 mėn. Atleidžiant darbuotoją darbdavio valia be darbuotojo kaltės, speciali apsauga auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų nebuvo įtvirtinta.
5. „Greitasis” atleidimas informuojant prieš 3 darbo dienas – darbdavys turi išmokėti 8 vidutines darbuotojo algas.
Seimo priimtame Darbo kodekse nurodo išmokėti 6 darbuotojo vidutines algas. 6. Išeitinės išmokos, kai sutartį nutraukia darbuotojas dėl svarbių priežasčių – sukako pensinis amžius, negali dirbti dėl ligos, neįgalumo. Išmoka turi būti 2 vidutinės darbuotojo algos.
Seimo priimtame Darbo kodekse ši išmoka siekia 1 vidutinę algą.
7. Neribotos netesybos darbdaviui, kai pasibaigus darbo santykiams jis delsia atsiskaityti su darbuotoju, kai nėra darbuotojo kaltės.
Seimo priimtame Darbo kodekse išmokai nustatytos „lubos“ – 3 vidutinės darbuotojo algos.
8. Atsisakyti termino „protingas terminas“. Prezidentės vertinimu, turi būti įtvirtintas aiškumas. Todėl ji siūlo įtraukti, kad „apie darbo sąlygų pakeitimus darbuotojas turi būti informuotas ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas“.
Seimo priimtame Darbo kodekse nurodoma, kad darbdavys turi informuoti darbuotoją prieš protingą terminą apie darbo sąlygų pasikeitimus pasikeitus tas sąlygas reglamentuojančioms taisyklėms ar ekonominio, organizacinio ar gamybinio būtinumo atvejais.
9. Siūlo iš viso atsisakyti nenustatytos apimties darbo sutarčių, kurios kitaip vadinamos nulinėmis arba „tuščiomis“ sutartimi, nurodančiomis tik minimalų 8 valandų skaičių per mėn.
Seimo priimtas Darbo kodeksas tokias sutartis įtvirtino (šiuo metu jos neįtvirtintos), tačiau paaiškėjo, kad minimo pobūdžio sutarčių nenori nei darbdaviai, nei darbuotojai. Tokios sutartys galioja tik Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Nyderlanduose.
10. Griežtesnis ribojimas terminuotoms sutartims neterminuotam darbui. Tik tada, kai dėl to susitarta kolektyvinėje sutartyje. Tokių sutarčių negali būti daugiau nei su 20 proc. darbuotojų.
Seimo priimtame Darbo kodekse irgi galioja nuostata, kad terminuotų sutarčių kiekis vienoje įmonėje negali viršyti 20 proc., bet nekalbama apie kolektyvinį susitarimą. Kodekse taip pat nurodoma, kad jei terminuotos sutartys sudaromos paeiliui tai pačiai funkcijai, bendra maksimali trukmė turi būti 2 metai, jei skirtingoms funkcijoms – bendra trukmė gali siekti 5 metus. Prezidentė paskutinės nuostatos neginčija.
11. Laikinas darbas įmonėse, kurios „nuomoja“ darbuotojus kitiems arba siunčia į užsienį. Prezidentė siūlo būtinai licencijuoti tokias įmones ir nustatyti aiškius terminus, per kuriuos leidžiami neapmokami 5 dienų laikotarpiai. Remiantis jos siūlymu, tokių neapmokamų laikotarpių galėtų būti ne dažniau nei kartą per mėnesį.
Seimo priimtame Darbo kodekse numatyta, kad tokio laikinojo darbuotojo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti iki 5 darbo dienų iš eilės neapmokami. Už kitas dienas tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, nebent laikinasis darbuotojas atsisakė dirbti pas darbdavio nurodytą konkretų laikinojo darbo naudotoją.
12. Apskaitos laikotarpis už viršvalandžius – kas 1 mėnesį.
Seimo priimtame Darbo kodekse numatyta apskaičiuoti kas 3 mėnesius.
13. Dvigubas apmokėjimas darbuotojui už darbą per poilsio dieną, kai darbdavys įspėja prieš 2 dienas.
Seimo priimtame Darbo kodekse nurodoma, kad apie pasikeitusį grafiką darbdavys darbuotojui turi pranešti prieš 5 darbo dienas, išimtiniais atvejais – prieš 2 darbo dienas. Šiuo atveju kalbama apie darbo laiką taikant suminę darbo apskaitą, kai dirbama pamainomis.
14. Siūlo grąžinti nuostatą, kad sutrumpintu laiku dirbantiems darbuotojams, kurie dirba kenksmingomis sąlygomis, naktimis, taip pat nepilnamečiams, būtų apmokama kaip už visą darbo laiką. Darbas naktį turi būti trumpinamas 1 valanda, bet mokama kaip už visą laiką.
Seimo priimtame Darbo kodekse nurodoma, kad Vyriausybė nustato sutrumpintas darbo laiko normas, taip pat darbo laiko trukmės nustatymo ir apmokėjimo tvarką asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, ir asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinus dydžius. Apie apmokėjimą kaip už visą laiką nekalbama. Taip pat nustatyta, kad nakties laikas 22-6 val.
15. Papildomos kasmetinės atostogos už nepertraukiamą darbą toje pačioje darbovietėje. Sąlygas nustato Vyriausybė.
Seimo Priimtame Darbo kodekse nustatyta, kad darbuotojams už ilgalaikį stažą toje pačioje darbovietėje suteikiamos papildomos atostogos. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato kolektyvinės sutartys. Minimalios kasmetinės atostogos siekia 20 darbo dienų, išskyrus socialiai jautrias grupes.
16. Siūlo ilgesnes 27 darbo dienų kasmetines atostogas vienišiems tėvams, auginantiems vaiką iki 14 metų, arba neįgalų vaiką iki 18 metų, nepilnamečiams, neįgaliesiems.
Seimo priimtame Darbo kodekse numatoma, kad auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį, o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 12 metų – 2 dienos per mėnesį. Neįgaliems ir nepilnamečiams atostogų laikas buvo 25 darbo dienos.
17. Siūloma sugrąžinti, kad profesinės sąjungos galės atstovauti ne tik dirbantiesiems, bet ir atleistiems iš darbo.
Seimo priimtame Darbo kodekse nurodoma, kad profesinės sąjungos atstovauja tik darbuotojams ir asmenims, kurie turi darbo santykius.
18. Grąžinama apsauga nuo atleidimo profesinių sąjungų lyderiams, kurie realiai dalyvauja kolektyvinėse derybose.
Seimo priimtame Darbo kodekse buvo numatyta, kad darbo sutartis su profesinės sąjungos valdymo organo vadovu, su darbo tarybos pirmininku ir darbuotojų patikėtiniu negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. Apie kitus ginčo dalyvius nekalbama.
19. Siūlo atsisakyti privalomų darbo tarybų, leisti jas rinkti ten, kur nėra profesinės sąjungos. Profesinėms sąjungoms grąžinama informavimo ir konsultavimo teisė. Profesinėms sąjungoms suteikiama išimtinė kolektyvinių sutarčių sudarymo ir streikų teisė – šių dalykų darbo tarybos vykdyti negalės.
Seimo priimtame Darbo kodekse darbo tarybos ten, kur yra daugiau nei 20 darbuotojų, turėjo būti steigiamos privalomai, per jas turėjo vykti darbuotojų informavimas apie planus ir pasikeitimus.
20. Siūlo grąžinti nuostatas, kurios nurodytų draudžiamus veiksmus, kai darbdaviai paskelbia streiką. Darbdaviui būtų draudžiama priimti naujus darbuotojus, vietoje streikuojančių. Ši nuostata svarbi, jei darbdavys nori paskelbti atsakomąjį streiką – lokautą.
Seimo priimtame Darbo kodekse tokių draudimų darbdaviui nenumatyta, todėl iš esmės po 7 dienų nuo streiko pradžios jis būtų galėjęs į darbą priimti naujus darbuotojus, vietoje streikuojančių.
21. Siūlo grąžinti nuostatas dėl profesinių sąjungų jungtinės atstovybės sudarymo, kur veikia 2 ir daugiau profesinės sąjungos.
Seimo priimtame Darbo kodekso variante ten, kur veikia 2 ir daugiau profesinės sąjungos, darbdavys su jomis gali derėtis atskirai, taip mažinama darbuotojų galia.
22. Trišalė taryba sudaroma iš vienodo skaičiaus darbdavių, profesinių sąjungų ir Vyriausybės atstovų.
Seimo priimtame Darbo kodekse Trišalę tarybą pavesta formuoti Vyriausybei nutarimu. Ją turėjo sudaryti 5 profsąjungų atstovai, 5 darbdavių atstovai ir 5 Vyriausybės atstovai. Profesinėms sąjungoms ir darbdavių organizacijoms keliami tokie reikalavimai kaip veikti ne trumpiau nei 3 metus, turėti ne mažiau nei 5 darbuotojus, dirbančius pagal neterminuotą darbo sutartį. Profesinės sąjungos turi atstovauti ne mažiau nei 0,5 proc. Lietuvos darbuotojų, darbdaviai – būti įdarbinę ne mažiau nei 3 proc. darbuotojų.
Marius Jonaitis

 

0 2769
Marius Jonaitis

Prasidės tos pačios jau girdėtos, tačiau daugumai mielai skambančios dainos. „Apie sutramdytą korupciją“, „Pagarbą žmogui“, „Kelsim atlyginimus ir pensijas!“ ir taip toliau, ir taip toliau. Bet tik pavieniai kandidatai kalbės apie realius dalykus. Aišku, kartais sakyti tiesą yra nepatogu, nes ji dažniausiai nėra tokia graži kaip abstrakčios tikrovės pažadai, todėl tą gali sau leisti tik radikalai ir marginalai. Aš sau tą leisiu pasakyti, nes vienas iš prioritetų, bent jau man, yra visuomenės politinis švietimas ir jos kritinis mąstymas.

Kai alkoholikai mėto į šulinius savo vaikus, visi atkreipia dėmesį į alkoholizmo problemą Lietuvoje. Vieni siūlo riboti alkoholio pasiekiamumą ir jo reklamą (tai yra gerai), kiti – diegti panašias vaikų teisių sistemas, kokios yra Norvegijoje „Barnevernet“ pavidalu (tai yra labai blogai ir to neturime leisti). Bet kalbama apie pasekmes, o ne priežastis. Priežastys yra ekonominėje doktrinoje, kurios nepaneigs nė viena rinkimuose dalyvaujanti jėga, kad ir kaip save demonstruotų kaip antisisteminę. Kodėl taip teigiu? Mes gyvename neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, kada net Konstitucijoje (46 straipsnis) yra įrašyta, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“, kažkaip pamirštant, jog dar gali egzistuoti kooperacija ir valstybinė nuosavybė. Neturiu nieko prieš asmeninę nuosavybę, tačiau… kaip turbūt jau daug kas žino, mūsiškio kapitalo likę mažokai. Alkoholikams už prieinamą kainą svaigalus gamina ir parduoda užsieniečių valdomos kompanijos. Jį reklamuoja (kaip ir kitas abejotinas vertybes) kitataučių valdomos žiniasklaidos grupės. Dauguma kapitalo ir gamybos yra vienos ar kitos šalies užsieniečių rankose. Pavyzdžiui, Lietuvoje dominuoja skandinaviški bankai, kuriuos galima stipriai kaltinti dėl 2008 metais Lietuvoje pradėjusios siautėti finansinės krizės.

Todėl nieko nuostabaus, kad tauta nusigeria, žudosi ir žudo savo kraują – vaikus ir tėvus. Nes gyvename svetimųjų kuriamame kapitalizme, kur svarbiausia – pelnas. O jis iškeliauja iš Lietuvos, palaikyti aukštą gerovės standartą, kad ir skandinavams. Jiems nesvarbu kas bus mūsų Lietuvoje, nes jų tikslas – iš čia dar likusių „čiabuvių“ spausti jų dar turimą pinigą. „Pirk – vartok, na, o po to – mirk“, tokiu principu dabar vadovaujasi Lietuvos socialinė politika, tad, kol nesustabdysim šio neoliberalus kipšo šokio, apie kitas permainas šnekėti yra kiek nepadoru. Bent jau man, nes mulkinti žmones neįpratęs – dar nesugadintas.

Laikas į viešumą ištraukti tokius žodžius kaip nacionalizacija ir tezę, jog „atskirų asmenų interesai negali būti aukščiau visuomeninių“. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad negali saujelė „apsukriųjų“ spekuliuoti ir lobti likusios visuomenės sąskaita. Negali bankai (dar ne vietiniai) kontroliuoti begales nekilnojamo turto, kai vietiniai, ypač jaunimas, nepajėgia jo įsigyti nesulįsdami tam pačiam bankui į skolas. Apie tai jums nešnekės kandidatai į Seimą 2016 metų rinkimuose. Didžioji jų dalis ir toliau švaistysis nepamatuotais pažadais, net nesukdami galvos kaip juos reikės įgyvendinti.

Iš kur prie šios ekonominės sistemos gali atsirasti pinigai pensijų kilimui, jeigu dirbančių žmonių kiekis mažėja? Jauni žmonės negali gauti darbo ir įgyti būsto, tad emigruoja. Dirbdami užsienyje moka mokesčius kitai šaliai, tad nesurenkamas mūsų šalies biudžetas. Tiksliau jis surenkamas deficitinis (reikia skolintis). Skolina tie patys užsienio bankai, kurie skolas susigrąžina su palūkanomis, o jos mokamos… iš to pačio biudžeto, kuris sunkiai surenkamas ir vėl… tenka skolintis. Taip ir sukamasi ratu. Po 2020 m. ateis dar viena naujiena – baigsis europinės išmokos ir Lietuva liks tik šalis mokėtoja, bet ne gavėja, kaip kad buvo iki tol. Ar apie tai bus šnekama? Vargu. Partijos ir jų kandidatai toliau minės kažkokį mistinį augimą bei žadės pluoštą pinigų – svarbu tik juos išrinkit. Tai melas, to nebus.

Kyla garsusis klausimas: ką daryti? O čia jau priklauso nuo pačių žmonių noro suvokti realią situaciją. Išmokti ignoruoti skambius pažadus, bet įsiklausyti į siūlomas alternatyvas. Ką siūlome? Gan radikalią kryptį, tačiau, jeigu jos nesiimsime artimiausiu metu, vėliau kentėsime daug skaudžiau. Siūlome:

Valstybinio komercinio banko steigimą, kaip alternatyvą užsienio kapitalo valdomiems bankams. Visos valstybinės įstaigos turės savo pinigus laikyti tik tame banke.

Ruoštis išėjimui iš euro zonos. Susigrąžinti savą valiutą. Susigrąžinti savo aukso atsargas, kurios nusėdo Europos centriniame banke. Atlikti išsamų auditą kur dingo mūsų lito atsargos.

   Blokuoti ES sankcijas Rusijai, užmegzti prekybinius ryšius su ta šalimi. Mūsų žmonės neturi tapti ekonominiais įkaitais globaliuose finansiniuose karuose.

Naikinti senaties terminą finansiniams nusikaltimams. Už valstybinių lėšų švaistymą skirti aukščiausią bausmę.

   Susigrąžinti Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Europos sąjungos, muitus (taip ginant savo dar likusį kapitalą).

   Griežtai blokuoti naująjį Darbo kodeksą, kuris yra nepalankus Lietuvos dirbančiam žmogui.

Ir kiti punktai, kuriuos galite rasti mūsų internetiniame puslapyje interesas.lt

 

Ar mūsų tautiečiai pasiruošę tokiems pokyčiams? Labai tikiuosi, jog taip, nes kitu atveju vėl stebėsime melagių-pažadukų polkutes, o artimiausius ketverius metus (iki naujų Seimo rinkimų) skųsimės, jog turime prastą valdžią. Turime tokią, kokią išsirenkame. Norime kitokios? Dirbkime kartu.

Marius Jonaitis
Nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

1 3386
Marius Jonaitis

Šiuose rinkimuose išgirsite daug pažadų. Jus apipils visokiomis pozityviomis vizijomis, akis ir ausis bandys užlipinti labai gražiais žodeliais, kuriais pieš puikią ateitį, jeigu už vieną ar kitą kandidatą atiduosite savo balsą. Manau, jog  jau daugumai nuo to yra bjauru ir Jūsų tokia savijauta – suprantama. Kiek galima meluoti?

Aš gerbiu žmones į kuriuos kreipiuosi šiuo straipsniu, o taip pat gerbiu savo vardą, tad visada laikausi principo sakyti tik tiesą. Net jeigu ji ir nebus tokia saldi bei man neatneš garantuotų balsų. Man nereikia apgauto žmogaus balso, man reikia, jog mane remtų tie, kurie supranta mano siūlomas reformas. Kurie parems tas idėjas, kurioms jie ir patys pritaria. Kurios atspindi jų vertybes bei yra konkrečios, o ne paremtos gražiais vaizdiniais, už kurių nėra jokio aiškaus pamato. Todėl pristatau savo požiūrį ir tikiuosi, jog dėl jo kausimės kartu.

Esu už teisingą kapitalo pasiskirstymą. Jis turi nešti naudą šalies piliečiams, o ne siauram žmonių rateliui, todėl natūraliai esu už progresinius mokesčius. Tie, kurių pajamos yra didesnės negu šalies vidurkis vienam gyventojui, turi mokėti didesnius mokesčius. Na o tie, kurie gauna minimalias pajamas, turi būti atleisti nuo mokesčių mokėjimo. Didesnius mokesčius turi mokėti didelį pelną generuojančios kapitalo grupės. Tokios kaip „VP Market“ (Maxima) ir skandinavų bankai, kurie kasmet gauna šimtamilijoninius pelnus, o moka gan nedidelius mokesčius. Pavyzdžiui, 2012 metais „Swedbank“ uždirbo 367 mln. litų grynojo pelno, o pelno mokesčio sumokėjo tik 3 026 litus. Akivaizdu, jog šią situaciją būtina keisti ir keisiu kai tik galėsiu tą padaryti.

Esu prieš naująjį Darbo kodeksą bei  už senojo, kuris buvo gan žmogiškas, išsaugojimą. Jeigu naujasis Darbo kodeksas įsigalios, tai darbininkų padėtis, vaizdžiai tariant, grįš į 19 amžių, kada niekieno nekontroliuojamas darbdavys galės darbuotoją sunkti kaip citriną. Neturiu nieko prieš verslą, tačiau, jeigu norime savo šalyje išsaugoti dirbti pajėgiančius žmones, turime užtikrinti elementarų darbuotojų saugumą, jų socialines garantijas.

Aš už savo valiutos – lito, susigrąžinimą. Turbūt jau visi pastebėjote po euro įvedimo kylančias kainas. Jos kildavo ir anksčiau, tačiau po 2015 metų sausio pirmos produktų ir paslaugų brangimas peržengia visas padorumo ribas. Palaikiau šių metų gegužės mėnesį vykusį prekybos centrų boikotą, bet tik tokių priemonių neužtenka. Reikia patiems turėti savo pinigus, kad galėtume kontroliuoti jų perkamąją galią. Pažiūrėkime į Lenkiją. Ji išlaikė savo valiutą, vykdo protingą savo gamybos bei produkcijos gynimo politiką, tad gali pasiūlyti mažesnes kainas.
Būdami eurozonoje mes nuvertiname savo turtą, nes euro ateitis yra neaiški. Kiekvieną mėnesį yra emituojama šimtai milijardų euro kupiūrų, jog skatintų vartojimą, tačiau, tuo pačiu, tie pinigai netenka savo vertės. Natūralu, jog mažėja jų perkamoji galia. Taip pat, jeigu euro stabilumui užtikrinti reikėtų papildomų lėšų, tai kiekviena eurozonos šalis privalės pervesti tiek pinigų, kiek bus pareikalauta (apie tai galite sužinoti daugiau, jei į „Youtube“ įvesite žodžius „ESM – Europos stabilumo mechanizmas“).
Taip pat būtina kelti klausimą kur dingo 4 milijardai 300 milijonų eurų, kurie buvo skirti lito stabilumui užtikrinti. Ar jie nukeliavo užtikrinti euro stabilumą? O gal į kažkieno kišenes? Jūs pagalvokite, kiek būtų galima padaryti gero už tokius pinigus (daugiau informacijos ieškokite internete, paieškoje įvedę žodžius  „kur po euro įvedimo dingo visų lietuvių 4 mlrd. eurų“).  Prisiminkime ir Lietuvos aukso atsargas, kurios šiuo metu yra tikrai ne mūsų šalyje. Laikas pradėti kelti šiuos svarbius klausimus ir aš būsiu tas, kuris nepasikuklins apie tai prabilti. Be abejo, man bus nelengva. Gausiu daug purvo, tačiau reikia pradėti teisingumo procesus.

Esu už tai, jog nebūtų taikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei. O valstybės išdavystei prilyginami nusikaltimai, mano giliu įsitikinimu, turi būti svarstomi bei nuosprendžiai skelbiami ir atbuline tvarka. Jog nesijaustų ramūs tie, kurie prieš 25, 20 metų ar net anksčiau įvykdė nusikalstamas privatizacijas, tuo sugriaudami mūsų pramonę bei pasisavindami visiems piliečiams priklausiusį turtą. Turi egzistuoti teisingumas. Neteisėtai įgytas turtas privalo grįžti tautai.

Asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, valstybė turi užtikrinti gydymą. Priklausomi asmenys, keliantys pavojų visuomenei, savo šeimai arba dėl priklausomybės ligų tapę laikinai neveiksnūs, privalo būti gydomi priverstine tvarka.
O taip pat būtina stipriai riboti alkoholio prieinamumą, didinti mokesčius jo produktams. Uždrausti kvaišalų reklamą. Šios priemonės griežtos, tačiau būtina stabdyti nuo besaikio girtavimo prasidėjusius visuomenės degradacijos procesus.

Šeima laikoma tik vyro ir moters partnerystė. Pilna šeima turėtų būti sudaryta iš tėvo, motinos ir jų vaikų. Turbūt esu vienas iš nedaugelio kandidatų, kuris aiškiai sako savo poziciją šiuo klausimu. Esu kategoriškai prieš homoseksualizmo lobizmą, jo skverbimąsi į mokyklas ir darželius. Dėsiu visas pastangas, jog užkirsčiau kelią šiam ištvirkimo virusui.

Beprocentinės paskolos siekiantiems mokslo. Beprocentinės paskolos siekiantiems įsigyti pirmąjį būstą. Porai susilaukus vaiko, už kiekvieną gimusį nurašyti 10% nuo pirminės paskolos sumos. Tai nėra utopija. Tokios priemonės jau turi savo praktiką net ir Vakarų Europos šalyse. Jeigu norime išlaikyti jaunimą savo šalyje, būtina siekti, jog jie pajėgtų susimokėti už savo studijas bei įsigyti būstą.

Tiesiogiai renkami seniūnai, Seimo nario atšaukimo mechanizmo įvedimas. Sumažinti parašų kiekį, norint inicijuoti referendumą, nuo dabar esančių 300 000 iki 100 000. Esu tiesioginės demokratijos šalininkas. Palaikiau ir palaikysiu mintį, jog valstybę turi valdyti visi žmonės, o ne tik atskira politikų kasta.

Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje. Komunalines paslaugas teikiančios įmonės turi veikti ne pelno siekimo principu, o siekti aptarnauti žmones už jiems įperkamą kainą.

Esminis mano principas – sugrąžinti šią valstybę žmonėms. Kovoti Seime, jog ten būtų atstovaujama Jūsų pozicija, o ne stambaus kapitalo grupių. Taip, žinau, jog bus labai sunku, tačiau manau, jog tai mano pareiga. Esu naujos kartos pradedantis politikas, tad noriu atversti naują puslapį mūsų šalies gyvenime, kuriame nebūtų melo, vagysčių ir savo pareigų neatlikimo.

Žinau, jog bus labai sunku įgyti Jūsų pasitikėjimą. Ilgi metai kitų politikų tuščių pažadų nuvylė Jus. Viską suprantu, tačiau norint eiti į priekį, mums būtina kalbėtis ir bendradarbiauti. Kartu dirbti ir pradėti taip reikalingas permainas. Labai tikiuosi, jog jas pradėsime jau nuo šių metų rudens.

Pagarbiai
Marius Jonaitis
nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis