Tags Posts tagged with "manipuliacija"

manipuliacija

0 1401

Pagrindinių instinktų iškėlimą aukščiau proto kritiškose situacijose labai sėkmingai panaudoja taip vadinamos naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai. NPT, savo ruožtu, iš esmės yra nauja vergovės forma. Skirta tam, kad bet kuri tauta absoliučiai savanoriškai nubalsuotų už savo pavergimą. Tereikia tik sukurti šiai tautai atitinkamas kritiškas situacijas.

Savo kasdieniniame gyvenime dauguma žmonių visame pasaulyje skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas per dieną, savaitę, mėnesį. Didžioji visų šalių gyventojų dalis neturi jokių piniginių santaupų, sukauptų medikamentų ir maisto atsargų.

Atsargų ir lėšų neturintys žmonės yra bejėgiai, o tai leidžia labai lengvai priversti juos balsuoti už bet kokius negatyvius pokyčius jų gyvenime ateityje, suteikiant galimybę nepabloginti gyvenimo dabartyje. Dauguma žmonių pačiu demokratiškiausiu būdu ir absoliučiai savanoriškai nubalsuos už savo vergiją ateityje, kad nenumirtų iš bado šiandien. Žmogus, kuriam svyla nugara, iššoka iš degančio dangoraižio ne todėl, kad tikisi likti gyvas nukrisdamas ant gatvės asfalto. Ne protas skatina degantį žmogų šokti tiesiai į mirtį. Šiuo momentu žmogų užvaldo išgyvenimo instinktas, kuris paskatina šokti per langą, pasinaudojant bent mikroskopiniu šansu likti gyvam. Tas pats išgyvenimo instinktas skatina žmogų balsuoti už ką tik norite ateityje, kad tik negrėstų badas šiuo momentu, dabartyje. To paties iš žmogaus reikalauja giminės pratęsimo instinktas, kuris pasireiškia kaip mūsų natūralus siekis rūpintis vaikais.

Bet kuris žmogus, vadovaudamasis šiais instinktais, nubalsuos, mainais į maistą, už ką tik norite ateityje, jeigu jis neturi ko valgyti ir kuo maitinti vaikų šiuo konkrečiu momentu, dabartyje. Kitaip sakant, kritiškoje situacijoje mūsų instinktai ima dominuoti proto atžvilgiu. Mes, kaip skęstantys nelaimėliai, griebiamės bet kokio šiaudo, nekreipdami į sveiko proto signalus, aiškiai sakančius, kad jokie šiaudai mūsų neišgelbės.

Mažai pajamų turintys žmonės sudaro didžiąją visuomenės dalį bet kurioje pasaulio šalyje. Susidūrę su būtinybe rinktis, dauguma varguolių neišvengiamai, absoliučiai demokratišku būdu, nubalsuos už savo vergovę ateityje, mainais į galimybę pamaitinti vaikus šiandien. Mes neturime moralinės teisės priekaištauti žmonėms, kad susidūrę su tokiu pasirinkimu jie savanoriškai balsuoja už vergiją. Pirmas dalykas – ne faktas, kad patys, atsidūrę analogiškoje situacijoje, balsuosime kitaip. Antra – daug žmonių nuoširdžiai nesupranta, už ką konkrečiai jie balsuoja. Iš vienos pusės jiems piešia klaikius bado, chaoso ir suirutės paveikslus, baugina, kad visa tai neišvengiamai ateis, jei žmonės nubalsuos už laisvę. Iš kitos pusės, jiems pasiūloma viskas, kas būtiniausia dabar, šiuo momentu, ir pažadamas rojiškas gyvenimas nekonkrečioje šviesioje ateityje. Kuri būtinai ateis, jeigu žmonės balsuos už savo pavergimą. Ir šitie apmulkinti, įbauginti ir sutrikę, pasimetę žmonės, neturinčių jokių laisvų lėšų ir atsargų, balsuoja už pavergimą, nelabai gerai suprasdami, ką būtent jie daro ir kokiu tikslu.

Kiekvienas toks balsavimas paskelbiamas demokratijos triumfu. Ir su tuo sunku ginčytis. Juk žmonės išties balsavo savanoriškai, demokratiškai ir išties balsų dauguma pasirinko pavergimą.

Gyvenimo lygio smukimas, būtinas, norint suorganizuoti tokį instinktyvų demokratišką judėjimą link pavergimo ir visuotinio balsavimo už vergiją, gali būti pasiektas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kreditais, kurie įkyriai brukami valstybei, kaip apnuodytas masalas. Kreditai valstybėms-aukoms, atsidūrusioms sunkioje situacijoje, suteikiami tokiu būdu ir tokios apimties, kad skolos grąžinimas automatiškai priverstų šalies gyventojus daryti jau minėtą pasirinkimą: arba smunka jūsų gyvenimo lygis ir įvyksta katastrofa šiandien, arba gyventojai patenka vergijon rytoj. Šiandien tokių toksiškų kreditų veikimą mes stebime Graikijoje.

Instinktyvaus „demokratiško“ pasirinkimo tarp gyvenimo lygio smukimo šiandien ir vergovės iki gyvos galvos rytojaus dieną, būtinybę galima suorganizuoti bet kokios šalies gyventojams, įvedus sankcijas. Savo ekonomine ir teisine prigimtimi, sankcijos yra ne kas kita, kaip finansinio karo prieš konkrečią valstybę aktai. Finansinis karas prieš valstybę nukreiptas visų pirma prieš tikslinę auditoriją. Kitaip sakant, prieš tautą, gyvenančią toje valstybėje. Tiksliau, prieš vargingus sluoksnius, kaip didesnę gyventojų dalį bet kurioje šalyje, ir, atitinkamai, didesnę balsuojančio elektorato dalį.

Vakarų mėginimus įverginti šalies gyventojus nusmukdant gyvenimo lygį sankcijų pagalba, galime stebėti, kaip sakoma, realaus laiko režimu, kai Vakarai tą daro su Rusija, Korėja, Iranu.

Galutinis Vakarų sankcijų šaliai (o iš tikrųjų – šalies gyventojams) tikslas yra tas pats Vakarų siekis pastatyti gyventojus prieš prievartinę dilemą ką pasirinkti: gyvenimo lygio smukimą šiandien, ar vergišką paklusnumą Vakarams rytoj. Be to, kad ir ką bekalbėtų įvairaus plauko veikėjai, pasirinkta vergija bus amžina.

Spartus ir pergalingas taip vadinamos demokratijos žygis per planetą sulig kiekvienais metais gimdo vis naujas ir naujas „sudemokratintas“ valstybes. Jų gyventojai sulig kiekvienais metais gyvena vis blogiau ir blogiau, o tokių demokratiškai kolonizuotų šalių skolos sparčiai didėja.

Kur gi slypi šio neokolonijinės demokratinės vergijos modelio sėkmės ir tokio spartaus plitimo priežastis? Paslaptis ta, kad tikroji proto demokratija buvo nepastebimai ir ciniškai pakeista taip vadinama instinktų demokratija. Instinktų demokratija turi tik išorinius demokratijos atributus, o savo esme ji, aišku, su jokia demokratija neturi nieko bendro. Demokratija – tai žmogaus pasirinkimas, kurį jam diktuoja protas, o ne instinktai. Kai patraukiame ranką nuo ugnies, mes vadovaujamės ne protu ir ne savo teisėmis patraukti ranką nuo karšto daikto, kurio temperatūrinės charakteristikos mums nepatinka. Ranką mes patraukiame dėl savisaugos instinkto. Ir tik po to pradedame suvokti, kas atsitiko. Lygiai tas pats vyksta konkrečiose, puikiai sumodeliuotose kritiškose sąlygose: žmonės balsuoja už savo pavergimą, instinktyviai bandydami išvengti to, kas kelia realią finansinę grėsmę jiems patiems ir artimiesiems.

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs labai mylite savo šalį ir savo demokratiškai išrinktą prezidentą. Tačiau ateina momentas, kai kažkas pasinaudoja savo finansine valdžia ir priverčia jus rinktis – A ar B? Jei pasirinksite A, kyla reali grėsmė, kad jūsų vaikas mirs iš bado. Jei pasirinksite B, jūsų prezidentą pakeis tos šalies, kurią jūs laikote visų savo bėdų šaltiniu, statytiniu. Tačiau jūsų vaikas šiuo atveju liks gyvas. Ką jūs asmeniškai pasirinksite, atsidūrę tokioje specialiai sumodeliuotoje kritiškoje situacijoje? Ir ką tokioje situacijoje pasirinks dauguma jūsų tėvynainių?

Būtent tam, kad palaipsniui, žingsnis po žingsnio atvestų jus iki tokio neišvengiamo pasirinkimo taško, prieš valstybes ir įvedamos sankcijos.

Nieko naujo vakarietiškose sankcijose, turinčiose tikslą pabloginti piliečių gyvenimo sąlygas, nėra ir būti negali. Vis ta pati sena Vakarų dainelė, tik nauju pavidalu. Ši sena vakarietiška daina vadinasi: „Daugelį amžių trunkanti Vakarų strategija vienaip ar kitaip, kariniu ar ekonominiu būdu paversti šalį X savo kolonija, o gyventojus – savo vergais“.

Panagrinėkime štai tokia situaciją: grupė teroristų pagrobė įkaitais civilius kartu su jų vaikais. Po ilgas valandas trukusio sėdėjimo vienoje vietoje, teroristai pasiūlė įkaitams patiems nuspręsti, kokia kryptimi jie nori eiti – kairėn ar dešinėn. Sprendimą įkaitai turi priimti savarankiškai, bendro balsavimo būdu. Teroristai paaiškina įkaitams, kad jie – demokratijos šalininkai ir dėl to įkaitai turi laisvą pasirinkimą kur link eiti. Tuo pat metu teroristai paaiškina įkaitams, kad visas kelias, vedantis kairėn, buvo kruopščiai užminuotas. Sužinoję iš teroristų apie minas, baimindamiesi dėl savo ir vaikų gyvybės, įkaitai ima balsuoti ir praktiškai vienbalsiai nutaria eiti į dešinę.

O tai teroristams suteikia teisę tvirtinti, kad jie visai ne teroristai, o gryniausi demokratai. Ir kad jie apskritai neėmė jokių įkaitų, o tiesiog atėjo ir padovanojo tiems žmonėms demokratiją. Kurios rėmuose tie iki šiol demokratijos nežinoję žmonės patys demokratiškai pasirinko ir, kaip absoliučiai laisvi piliečiai, demokratiškai nubalsavę, nutarė eiti į dešinę.

Klausimas: ar galima laikyti įkaitų surengtą tokiomis aplinkybėmis balsavimą demokratišku? Ar galima laikyti įkaitų priimtą sprendimą eiti į dešinę jų demokratišku pasirinkimu? Žinoma, ne. Todėl kad ką tik panagrinėtame pavyzdyje buvo atliktas loginis sąvokų sukeitimas. Sąvoka „demokratiškas pasirinkimas“ šiame pavyzdyje buvo pakeistas sąvoka „kolegialus pasirinkimas“. Kolegialus pasirinkimas skiriasi nuo demokratiško tuo, kad kolegialų sprendimą žmonės gali priimti esant spaudimui, prievartai. Demokratiškame pasirinkime negali būti jokio spaudimo, jokios prievartos.

Dabar pakeiskime eksperimente kai kuriuos žodžius ir terminus.

Vietoje „teroristai“ įstatykime „finansiniai teroristai“. Vietoje „šaunamųjų ginklų“ panaudokime „finansinius ginklus“. Vietoje „minų“ naudojame „finansines minas“. Ir, pagaliau, vietoje „taikių piliečių grupės kartu su jų vaikais“ panaudokime „X valstybės piliečiai“.

Kur gi skirtumas tarp pirmos ir antros situacijos? Ir pirmoje, ir antroje situacijoje nėra jokios kalbos apie demokratiją. Ir pirmoje, ir antroje situacijoje yra teroristai ir jų aukos – įkaitai.

Ir pirmoje, ir antroje situacijoje teroristai apsiginklavę arba šaunamaisiais, arba finansiniais ginklais. Ir vienoje, ir kitoje situacijoje esama minų, realios grėsmės, kad įkaitai nukentės nuo šių minų: arba nuo kariškų, arba nuo finansinių.

Ir vienoje, ir kitoje situacijoje įkaitus priverčia kolegialiai pasirinkti savo kelią į kurią nors pusę. Abiejose situacijose aukoms aiškiai parodomos iš anksto joms sukurtos grėsmės, kurios realizuosis, jeigu įkaitai pamėgins nubalsuoti neteisingai. Tačiau atleiskite – prie ko čia abiem šiais atvejais demokratija?!

Kad sėkmingai pasipriešintume bet kokioms grėsmėms, reikia bent jau pripažinti, kad tos grėsmės egzistuoja. Faktą, kad egzistuoja finansinė valdžia, sukoncentruota konkrečių grupių rankose, kaip ir faktą, kad finansinė valdžia egzistuoja apskritai, mes atkakliai neigiame ir nenorime jų pripažinti. Dėl šios priežasties mes susiduriame su nauja šiuolaikinių finansinių karų grėsme, būdami jai visiškai nepasirengę, beginkliai ir pažeidžiami.

0 1912

Kad pateisintų prieš amerikiečių publiką savo politikos posūkį 180-čia laipsnių ir mobilizuotų platų pritarimą karui su Vokietija, Vilsono administracija sukūrė įspūdingiausią propagandinę mašiną, kokios pasaulis iki tol dar nebuvo matęs.

1917 metų balandį Vudras Vilsonas sukūrė Visuomeninės informacijos komitetą, kad išreklamuotų piliečiams karą ir papasakotų apie Amerikos karinius tikslus užsienyje. Vadovaujant Vilsono draugui žurnalistui Džordžui Krilui, Komitetas kombinavo reklamines technikas su žiniomis apie žmogaus psichologijos subtilybes. Pirmą kartą vyriausybė ėmė platinti propagandą tokiu dideliu mastu. Ir tai tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio, kurį Orvelas aprašė romane „1984″, pradžia.

Krilą į Komitetą įtraukė vienas genialiausių to laikmečio propagandistų, jaunas natūralizuotas amerikietis iš Vienos, vardu Edvardas Berneisas, kuris atsivežė su savimi gilias žinias apie naują žmogiškosios psichologijos šaką, dar neaprašytą angliškai. Jis buvo austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido giminaitis ir literatūrinis agentas Amerikoje.

Naudodamas įkyrią ir nemalonią Krilo žurnalistinę manierą rašyti ir froidistinį Berneiso psichologinį požiūrį (su jo pasąmonės sąvoka), vyriausybinis Komitetas užvertė nieko neįtariančius amerikiečius gerai apskaičiuotu melu ir šovinistiniais epitetais, demonizuodamas vokiečius ir visa tai palydėdamas vaizdais, kaip vokiečių kareiviai bado durtuvais belgų vaikus. Tie vaizdai ir simboliai buvo nuolat pateikiami žmonėms per masinės informacijos priemones, kad įpliekstų amerikiečiams karingas nuotaikas prieš Kaizerio Vokietiją, kuri tuo metu nekėlė Amerikai jokios grėsmės.

Komitetas faktiškai tapo karinio laikotarpio cenzoriumi. Teisindamasis vokiečių propagandos grėsme, kurią kelia antikariniai pasisakymai, komitetas naudojo „savanoriškus principus“ žiniasklaidos priemonėse ir suvaidino svarbų vaidmenį, prastumdamas per kongresą įstatymą dėl špionažo 1917 metais ir įstatymo dėl kurstymo 1918 metais. Radikalūs laikraščiai buvo uždaryti, teisinantis nuomonių įvairovės apribojimu karo laikotarpiu.

Krilą ir Berneisą į darbą Komitete įtraukė žurnalistas anglofilas ir artimas Vilsono patarėjas Volteris Lipmanas. Jaunas Harvardo absolventas Lipmanas savo laiku buvo priimtas dirbti ryšininku tarp Morgano grupės Volstrite ir britų slaptosios organizacijos „Apvalusis stalas“, kuri nuo pat savo įkūrimo 1909 metais agitavo Angliją ruoštis karui su Vokietija.

Pasirodanti du kartus per savaitę Lipmano skiltis Niujorko laikraštyje „Herald Tribune“ buvo perspausdinama šimtų vietinių laikraščių visoje Amerikoje, kas padarė jį įtakingiausiu probritišku ruporu šalyje. Jo straipsniai padarė lemiamą įtaką išsilavinusiai vidurinei klasei, kuri tradiciškai linkusi laikytis neutralumo ar apskritai pacifizmo.

Tačiau būtent unikalus ir iškrypęs Berneiso genijus sulydė į vieną darinį minios psichologiją ir masinės informacijos priemonių metodus, kad būtų pradėta dideliu mastu manipuliuoti konkrečiomis žmonių emocijomis. Jis ištyrinėjo tuos raktus, leidžiančius gauti priėjimą prie įtakos darymo žmonių elgesiui, savo dėdės Froido darbuose.

Su dideliu užmoju taikydamas savo atradimus, Komitetas vos per kelis mėnesius pasiekė neregėtų rezultatų, sumaniai sukurstęs Amerikos visuomenėje masinę karinę isteriją. Dėka pilnu pajėgumu atsiskleidusio Berneiso genijaus, froidistinis požiūris į žmogaus prigimtį buvo suderintas su tuo, ką vėliau pavadino melaginga reklama iš Medisono Aveniu. Rezultatais komitetas pasinaudojo, kurstydamas karingas nuotaikas. Ištyręs variantus kelių, kuriais informacija pasiekia visuomenę, komitetas užtvindė šiuos kanalus psichologiškai apdorotos karinės propagandos srautais.

Vidinį Komiteto aparatą sudarė 19 padalinių, kurių kiekvienas užsiėmė konkrečiu propagandos tipu. Naujienų skyrius, kaip pirminis su karu susijusios informacijos laidininkas, siuntinėjo tūkstančius pranešimų spaudai į vietinę žiniasklaidą. Komitetas vėliau patvirtino, kad daugiau kaip 20 000 laikraščių straipsnių kiekvieną savaitę buvo parašomi, remiantis minėtais pranešimais spaudai. Buvo sukurtas ir Sindikuotų straipsnių skyrius, kuris samdė žymius rašytojus (romanai, apsakymai, esė). Jų darbas buvo pateikti paprastiems amerikiečiams karą lengvai prieinama forma. Kiekvieną mėnesį jų opusai pasiekdavo maždaug 12 milijonų žmonių.

Pilietinės ir švietimo kooperacijos skyriuje darbavosi filologai anglofilai, kurie štampavo pamfletus su antraštėmis „Vokiški kuždaliai“, „Vokiški kariniai papročiai“ ir „Užkariavimas ir kultūra“. Tai buvo niekuo neužmaskuota propaganda. Solidesni filosofai, tokie kaip Džonas Devis ir Lipmanas, nusitaikė į subtilesnę publiką. Kiekvienas visuomenės sluoksnis buvo aprūpinamas tiksliai jam pritaikyta propaganda.

Komiteto vaizduojamosios reklamos skyrių sudarė talentingiausi iliustratoriai ir karikatūristai. Laikraščiai ir žurnalai dosniai suteikdavo reklamines vietas ir jau buvo neįmanoma atrasti periodinio leidinio be Komiteto produkcijos. Įspūdingi plakatai buvo išklijuoti ant pakelių skydų visoje šalyje. Ryškūs komiksai reklamavo amerikiečiams pardavinėjamas „Laisvės obligacijas“. Žvaigždėtai juostuoto Dėdės Semo atvaizdai skelbė jaunimui: „Dėdei Semui tavęs reikia!“ tas atvaizdas pasirodė esąs toks sėkmingas, kad gyvuoja ne tik kaip karinės propagandos pavyzdys, bet ir tapo amerikietiškos pop kultūros simboliu.

Filmų skyrius užtikrino karinę propagandą kine. Komitetas sukūrė nacionalinį savanorių korpusą, pavadintą „Keturių minučių žmonės“, jam priklausė iki 75 000 energingų savanorių, kurie pasirodydavo kaip įgalioti komiteto atstovai prieš prasidedant kiekvienam filmui ir išrėždavo 4 minučių trukmės ugningą kalbą, palaikančią karą, „Laisvės obligacijas“ ir panašiai. Tai buvo neįtikėtinai efektyvu.

1917 metais redakcinis straipsnis leidinyje „Motion Picture News“ paskelbė, kad „kiekvienas dirbantis šioje industrijoje nori įnešti savo indėlį“ ir pažadėjo, kad „per filmų anonsus, plakatus ir publikacijas laikraščiuose jie platins propagandą tiek laiko, kiek reikės, kad būtų tuojau pat mobilizuoti milžiniški šalies resursai“. Amerikos kino teatrus užplūdo tokie filmai kaip „Kazeris: Berlyno pabaisa“, „Peršingo kryžiuočiai“. Vienas iš jų, „Į pragarą su kaizeriu“, tapo toks populiarus, kad Masačiusetso policijai teko įsikišti ir išsklaidyti įniršusią minią, kuriai nepavyko patekti į filmą.

Kadangi propagandistai ketino pakeisti kito žmogaus mąstymo procesą nuosavu produktu, vietoje nuoširdžių argumentų jie naudojo netiesioginius pranešimus. Karo metu komitetas tai darė skelbdamas apskaičiuotus emocionalius šūkius, demonizuodamas Vokietiją, siedamas karą su įvairiausių gyventojų sluoksnių idealais ir nesidrovėdamas, esant reikalui, tiesioginio melo.

Taikinys – bazinės emocijos

Komiteto propaganda nuosekliai darbavosi su emocijomis, o ne su protu ir tai buvo Froido idėjų, kurias adaptavo Berneisas, pasekmė. Emocinė agitacija tapo mėgstamiausia komiteto strategų technika, nes jie suprato, jog dėka kvalifikuotų manipuliacijų, bet kokia emocija gali būti nukreipta norima kryptimi. Straipsnis, paskelbtas iš karto po karo leidinyje „Scientific Monthly“ įrodinėjo, kad „detalus mažos mergaitės ir jos kačiuko kančių aprašymas gali stimuliuoti mūsų neapykantą vokiečiams, sužadinti užuojautą armėnams, paversti mus Raudonojo Kryžiaus entuziastais ar priversti, kad paaukotume pinigų benamėms katėms“.

Komitetas sugalvojo karo laikmečio lozungus, tokius kaip „krauju plūstanti Belgija“, „nusikaltėlis kaizeris“, „padarysime pasaulį saugų demokratijai“. Tipiškas propagandinis plakatas vaizdavo agresyvų vokiečių kareivį su durtuvu ir užrašą viršuje „Atsimušime nuo šito huno Laisvės Obligacijomis“. Šiuo atveju neapykantos ir baimės jausmai buvo nukreipiami į pinigų aukojimą karinėms reikmėms.

Po karo vienoje sociologinėje-psichologinėje propagandos reikšmės karo metu analizėje Haroldas Lasvelas iš Čikagos universiteto pastebėjo, kad vokiečių propagandos pralaimėjimo Amerikoje priežastimi tapo būtent jos logiškumas, o ne emocijos. Vokiečių diplomatas grafas fon Bernšdorfas padarė tokią pat išvadą, tik iš kitos pusės: „Pažymėtina vidutinio amerikiečio savybė – tai gana didelis, nors ir paviršutiniškas, sentimentalumas“.

Vokiečių pranešimai spaudai visiškai neatsižvelgė į šį faktą. Berneisas ir Komitetas gi naudojosi tuo pilnu pajėgumu.

Dar viena propagandinė technika, kuria naudojosi komitetas – tai absoliuti priešo demonizacija. Kaip pabrėžė Lasvelas: „Psichologinis pasipriešinimas karui šiuolaikinėse šalyse yra toks didelis, kad kiekvienas karas turi atrodyti kaip gynyba nuo grėsmingo, mirtinai pavojingo agresoriaus. Negalima leisti jokių dviprasmybių tame, ko turi nekęsti visuomenė“.

Komiteto pamfletai vaizdavo vokiečius kaip iškrypusius žiaurius agresorius. Vienoje iš Komiteto publikacijų, profesorius Vernonas Kelogas klausė: „Ar bus nuostabu, jeigu po karo pasaulio žmonės, atpažinę kokiame nors žmoguje vokietį, trauksis į šalį, kad tik prie jo neprisiliestų, ar pasilenktų paimti akmenį, kad priverstų jį pasitraukti iš kelio?“

Nepaprastai efektyvi vokiečių demonizavimo strategija buvo kruvinų istorijų panaudojimas. Lasvelas rašo: „Puikia taisykle sukurstyti neapykantą, jei tik iš pat pradžių ji nevirsta įniršiu, tapo piktadarybių aprašymai. Šis metodas buvo sėkmingai naudojamas per kiekvieną žmonijai žinomą konfliktą“.

Neįtikinėtinos istorijos apie vokiečių barbariškumus Belgijoje ir Prancūzijoje skatino mitą apie vokiečių barbariškumo mitą. Vokiečių kareiviai, kaip pasakojo pasauliui Komiteto propagandos mašina, linksminosi, kapodami rankas belgų kūdikiams. Dar viena dažnai kartota istorija pasakojo, kaip vokiečių kareiviai amputuodavo belgų moterims krūtis.

1927 metais Lasvelas parašė knygą „Propagandinės technikos Pasauliniame kare“, detaliai analizuodamas Krilo, Lipmano ir Berneiso darbą. Jis pritarė pastarųjų įsitikinimui, kad viešpataujant demokratijai, neverta tikėtis, jog žmonės elgsis taip, kaip norėtų elitas. Gyventojų emocijomis reikia manipuliuoti, kad jie elgtųsi, kaip reikia.

Po karo Edvardas Berneisas patvirtino, kad jo kolegos išgalvodavo tariamus žvėriškumus, kad išprovokuotų visuomenės pasipiktinimą vokiečiais. Kai kurios žiaurios istorijos, cirkuliavusios karo metu, pavyzdžiui, istorija apie kibirą, pripildytą akių obuolių, ar apie septynmetį berniuką, kuris priešinosi vokiečių kareiviams mediniu pistoletu, buvo iš tikrųjų adaptuotos iš išgalvotų piktadarysčių, aprašymų, sukurtų praėjusiuose konfliktuose.

Savo darbe apie karo laikmečio propagandą, Lasvelis pareiškė, kad istorijos apie žvėriškumus visada bus populiarios ne tik todėl, kad auditorijai gali sukelti teisėtą pasipiktinimą priešu, bet ir dėl to, kad auditorija tam tikru mastu sutapatina save su nusikaltėliais. Jis rašo: „Jauna moteris, išprievartauta priešo, suteikia slaptą pasitenkinimą armijai potencialių prievartautojų kitoje barikadų pusėje.“

Toks buvo iškreiptas požiūris į žmogaus prigimtį, kurio laikėsi ir kurį propagavo Froidas, Berneisas, visa Medison Aveniu, kariniai spekuliantai, Visuomeninės informacijos Komitetas iš Vašingtono ir Morgano aplinka iš Volstrito.

Kad propaganda padarytų dar didesnį efektą, Komitetas masiškai keitė įprastais tapusius vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, žodį „hamburgeris“ pakeitė „liberti steiku“, kas primena žinomą Bušo laikais „frenč fri“ bulvių pervadinimą „fridom fri“ dėl aršios prancūzų opozicijos koviniams veiksmams Irake. Rauginti kopūstai „zauerkraut“ pavirto „laisvaisiais kopūstais“, o plačiai paplitęs „vokiškas pieniško šokolado gėrimas“ pavirto „olandišku“. Taikūs ir patriotiški Amerikos vokiečiai įvairiuose šalies kampeliuose gyveno bijodami minios susidorojimo vien dėl to, kad jie vokiečiai.

Ekstraordinarios masinių manipuliacijų visuomenės nuomone technikos per I Pasaulinį karą labai smarkiai prisidėjo prie Amerikos transformacijos į „vitrininę“ demokratiją, kurią realiai valdo plutokratinis elitas savo interesų labui.

1928 metais Berneisas paskelbė neįtikėtinai atvirą straipsnį, pavadintą tiesiog „Propaganda“. Jame jis paskelbė:

„Žinoma, būtent stulbinanti propagandos sėkmė karo metu atvėrė akis kai kuriems išsilavinusiems žmonėms… Į galimybę valdyti visuomenės nuomonę… Amerikos vyriausybė kūrė naujas technikas… Patriotiškai nusiteikę manipuliatoriai naudoja mentalines klišes ir emocinius publikos ypatumus, kad sukeltų masines reakcijas prieš tariamas piktadarybes, terorą ir priešo tironiją. Visiškai natūralu, kad pasibaigus karui, šie išsilavinę žmonės susimąstys, ar įmanoma pritaikyti panašias technikas sprendžiant taikaus laikotarpio problemas“.

Visa tai, pasirodo, tapo įmanoma.

Berneisas ėmėsi kurti naują profesiją, kurią pavadino „santykiais su visuomene“ arba, kitaip, viešaisiais ryšiais (PR). Knygoje, kurią jis redagavo po II Pasaulinio karo, Berneisas apibūdina savo darbą kaip „dirbtinį sutarimo konstravimą“. Berneiso rankų darbu tapo Medison Aveniu reklamos verslas ir jo rafinuotos technikos, skirtos suformuoti nesąmoningą ir įkyrų troškimą nusipirkti konkretų produktą, nuo cigarečių, brangios moteriškos avalynės iki automobilio ir apskritai visko, ką klientas nori parduoti, įskaitant politinius veikėjus. Berneisui buvo suteiktas „interpretacijų tėvo“ titulas, kalba eina apie manipuliavimo techniką, kurios tikslas – parduoti nesvarbu ką – politinius sprendimus ar dramblio kaulą.

Padedami Vilsono administracijos ryčių su visuomene Komiteto propagandinės mašinos, kurstančios tarp amerikiečių karinę isteriją, Dž. P. Morganas ir jo draugai iš Volstrito finansinių sluoksnių smarkiai išplėtė savo verslo apimtis. Volstritas ir su Morganu susijusi pramonė tiekė paskolas ir karinę techniką bei amuniciją britams, prancūzams ir italams. Jų operacijas dabar garantavo JAV vyriausybė ir praktiškai neribotos neseniai sukurtos FRS galimybės.

13 33086

Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats asmuo Andrius Tapinas nėra koks tai raupsuotasis, kuris varytų visą šalį į neviltį ir kuriam kristų visa kaltė dėl svarbiausių visuomenės problemų (net neskaitant to, kad yra viešas asmuo, privalantis jausti atsakomybę), bet jis yra puikiausias demoralizuotos liaudies atspindys. Šis žmogus – išmanus demagogas, neeilinis tuo, kad puikiai valdo viešuosius ryšius ir geriausiai apčiuopia, kokiu metu ką ir kaip sakyti, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir virškintų manipuliacijoms neatsparūs, jokio rimtesnio mentalinio išprusimo neturintys šalies piliečiai, kurie tik seka atpalaiduotu žvilgsniu, ką televizijos ar interneto cirkas sugros.

Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus. Tapinas, gudriai pasitelkdamas internetinę trydą, randa puikią prieigą prie intelektualiai neatsparaus jaunimo per televiziją, auksinius protus, konkursėlius. Visur pilna jo pasisakymų jautriausiomis temomis, dažniausiai dirbtinai sufabrikuotomis žiniasklaidos, be jokio svarbaus turinio. Kiek man žinoma, tas pats žmogus važinėjasi po mokyklas ir mokyklos jį geranoriškai priima. O kodėl turėtų nepriimti: svarbu, kad žinomas asmuo… nepaisant to, kad tas pats žmogus aptakiausiai skatina patyčias, bet mokyklose sykiu rengiamos savaitės be patyčių? Meluoti sau ir šypsotis galima be jokio pasipriešinimo. Bėda ta, kad tokiems personažams kaip Tapinas nėra jokios atsvaros, jokio kritinio proto. Aš bent jau nepamenu, kad mano buvusi mokykla būtų pakvietusi iškilių rašytojų ar kultūros žmonių, kad pristatytų savo kūrybą. Gal išties blogai prisimenu, bet ties tuo nesiplėsiu.

Sufabrikuota nuomonė (memas) yra žuvis, kuri praryjama su kaulais be jokio svarstymo: Tapinas – ir ne tik jis – tampa jaunimo dievaičiu, autoritetu ir nuomonės lyderiu. Jis išties vizualiai primena objektyvų žurnalistą. Didžiausias melas yra labai panašus į tiesą: tuo galime paaiškinti, kad apie rūbų dizainą tariamai išmananti stilistė puikiai primeta savo apverktinai vulgarų pasaulėvaizdį feisbuko sekėjams.

Tie patys hipsteriai, kurie stačiai pabrėžia, kad turi savo nuomonę, iš tiesų retransliuoja Tapiną, Valatką, Užkalnį, Jagelavičiūtę ar kitus panašius veikėjus, kurie iškyla į viešumą dėl jūsų apsileidimo ir prarydami jų postus jūs kompensuojate savo išprusimo vakuumą. Dabar labai populiaru tyčiotis iš „valstiečių“, pabūti kartu minioje su dėmesio aukomis, pabūti budelių pusėje.

Šitie naivūs žmonės neturi intelektualinio stuburo ir aš tai galiu pasakyti tiesiai jiems į akis: jūs esate gerai apdorota antrarūšė žaliava, pritaikyta politiniams reitingams kelti ir žiniasklaidos dividendams gauti. Jūsų protai nejučiom prievartaujami ir jūsų pozicija bet kuriuo politiniu klausimu tėra beždžionių veislės pamėgdžiojimas, gyvuliškų instinktų balsas, nors jūs būtinai save pristatote, pozicionuojate kaip laisvus ir progresyvius piliečius, tarsi būtumėte Landsbergienės klonai. Jūsų reikšmingas darbas, dėl kurio jaučiatės svarbūs ir reikalingi, jums netrukdo parduoti savo proto į vergiją. Tegul būna palaiminti antikos laikų vergai – jie bent žinojo, kad tokie yra. Jūs norite tapatintis su Tapinu, nes instinktyviai jaučiate galios ir populiarumo poziciją, kuri, kaip taisyklė, niekada nebūna tiesos pusėje. Tiesa jums neegzistuoja, nes girdite tik inercijos aidą.

Man sykiu ir gėda, ir skaudu, kad turime tokią visuomenę. Ir jaučiu tam tikrą kaltę, kad kol kas nežinau, kokiais būdais stabdyti šį bendrą apsileidimą, užtikrinantį, kad pavasaris į mūsų šalį dar greitai neateis.

Martynas Baldauskas

1 1567

Kai Murros yra žmogus, kuris, priešingai nei daugelis nacionalistų, supranta, kad europiečiai šiuo metu kariauja ir tas karas jau tęsiasi dešimtmečius.

Joks karas nebuvo paskelbtas, nes jis yra neįprastas. Šis karas savo esme yra tiek psichologinis, tiek fizinis.

Psichologiškai mūsų priešai siekia demoralizacijos. Jų ginklai – tai kaltė, gėda ir savęs nekentimas, kurie yra atsargiai kultivuojami per žiniasklaidą, pramogas ir revizionistinę istoriją. Europiečiai yra pateikiami kaip viso blogio pagrindas, maniakiški kolonialistai ir imperialistai, skleidžiantys smurtą, neapykantą ir kančias visam pasauliui. Ši kaltė, gėda ir savęs nekentimas buvo priimti silpnesnio proto mūsiškių, kurie, patys nebūdami kalti, buvo sumanipuliuoti taip, kad patikėtų melais ir pasakomis, kuriuos mūsų priešai jiems sušėrė.

Fizinį karą prieš europiečius padarė įmanomu sėkmė psichologiniame kare. Įdiegus kaltę, gėdą ir savęs nekentimą masėms, europiečiai noriai priėmė dešimtis milijonų priešiškų įsibrovėlių į jų teritorijas. Jie nesipriešino šiam fiziniam karui, šitai tyliai invazijai, nes buvo išmokyti, kad priešintis būtų „rasistiška“. Jie buvo užprogramuoti, kad tikėtų, jog natūrali pasaulio tvarka yra nemorali ir kad grupių konfliktas, etninė įtampa ir Darvininis varžymasis dėl resursų negalioja postmoderniai multikultūrinei Europos visuomenei.

Net kai europiečių masės pamatė savo akimis multietninių, multikultūrinių valstybių rezultatus, jos įtikino save, kad jiems patiems taip atsitikti negali. Išties, kruvinas „multikultūrinių“ valstybių, tokių kaip Irakas, Jugoslavija ir Ukraina, likimas visai neapšvietė postmoderniojo europiečio. Jie neišmoko pamokos, kad be stipraus lyderio, valdančio geležiniu kumščiu, multikultūrinės valstybės ilgainiui balkanizuojasi palei etninius ar religinius skirtumus. Be to, kritinio mąstymo trūkumas, kurį sukėlė tai, jog „švietimo“ sistema tarnauja mūsų priešams, neleidžia matyti fakto, kad Prancūzija, Britanija, Vokietija, Švedija ir kitos vakarų Europos valstybės balkanizuosis netolimoje ateityje. Ultraliberali, politiškai korektiška sistema mato „užrašą ant sienos“, bet pripažinti, kad jos masinės imigracijos, multikultūralizmo ir radikalios lygybės politika sukūrė sąlygas pilietiniams karams, būtų politinė savižudybė.

Be to, sistemos politikai supranta, kad jėgos, besitelkiančios juos pakeisti, laikys juos atsakingus už išdavystę. Klaidų pripažinimas ir politinės savižudybės įvykdymas, atveriant kelią nacionalistiniam cunamiui, reikštų kartuves ar giljotinas politiniam elitui, sukūrusiam Europoje multikultūrinį košmarą.

Europos politinė klasė negali pripažinti, kad Europa kariauja, priešingai nei nacionalistai, kurie suvokė, kad karas vyksta ir atpažino priešus. Pripažinimas, kad Europa kariauja su importuotomis islamo atėjūnų masėmis būtų paskutinis vinis į kairuolių karstą. Tačiau šis karas tęsis, nors ir nepripažintas politinio elito, tačiau kasdien paveikdamas europiečius.

Didėjančioms atsibudusių europiečių gretoms šis karas negali būti ir nebus pralaimėtas. Šis karas bus karas pabaigti karams, susitaikymo karas, kuriame Europos tautos pirmą kartą susivienys, kad pašalintų iš Europos islamą ir marksizmą. Kai Murros pilnai supranta kas ateityje laukia Europos. Toliau aptarsiu jo mintis apie artėjančią nacionalistų revoliuciją, kuri išvalys žemyną nuo mūsų priešų.

Murros apie nacionalistinę revoliuciją

Savo youtube vaizdo įraše, pavadintame „National Revolution – Turn on, Tune In, Take Over“, Murros analizuoja dabartinę situaciją Europoje, numatydamas neišvengiamą konfliktą, kuris sudrebins Europos pamatus. Čia bus aptarta pirma jo paskaitos dalis, o antra pusė bus aptarta vėliau.

Kalbant apie nepaskelbtą karą, siaučiantį Europoje, Murros teigia:
„Šis karas yra kariaujamas kasdien ir jis paveikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Šis karas yra kariaujamas žiniasklaidoje, kai mūsų elitas teršia mūsų smegenis begėdiškais melais, tam, kad priverstų mus besąlygiškai pasiduoti šėlstančioms masėms plūstant į Europą. Šis karas yra kariaujamas akademiniame pasaulyje, kai kenkėjiški, iškrypę intelektualai vilioja mus sveikinti mirtį ir išnykimą, tam, kad atlaisvintume vietą vis didėjančioms masėms priešiškų atėjūnų. Šis karas yra kariaujamas kruvinuose susirėmimuose gatvėse, kai mūsų žmonės yra užpuldinėjami gaujų grobuoniškų imigrantų, atvirai vykdančių prieš mus rasinį karą.“

„Šis karas galbūt praslydo pro liberalų dėmesį. Kairuoliai gali neigti, kad apskritai vyksta koks nors karas. Tačiau šis karas yra žiauri realybė, kuri paveikia mus visus, nesvarbu, mes tai pripažįstame ar ne. Tie, kurie mano, jog gali nesikišti, kad gali atsukti nugaras ir apsimesti, jog niekas nevyksta ir likti neutraliais, jau patys yra šitoj betvarkėj tiek pat giliai kaip ir visi kiti.“

Murros yra teisus, teigdamas, kad liberalai yra taip pat giliai įklimpę kaip ir visi kiti, tačiau verta paminėti, jog jie pasislėpė išskirtiniuose enklavuose, toli nuo kančių ir chaoso, kuriuos importavo į dirbančiosios klasės bendruomenes. Dauguma vidurinės ir aukštesnės klasės liberalų gyvena burbule, nesuvokdami, kad Europa patiria priešišką invaziją. Tai paaiškina jų neskubėjimą ir atvirą fakto, kad civilizacijų susikirtimas neišvengiamas, neigimą. Tą pasakius, patriotai neturi tikėtis, kad tie minkšti, išlepę beta kairuoliai kada nors pabus ir prisijungs prie pasipriešinimo. Iš tiesų galima įtarti, kad jie greičiau prisijungs prie atėjūnų, nei prie vietinių europiečių kai konfliktas prasidės. Dirbančioji klasė negyvena burbule, jie patys pirmi patiria islamo barbariškumą. Jie nebegali sau leisti vaizduoti moralinės viršenybės ir pritarti leftistų dogmoms. Jie buvo priversti susidurti su realybe. Tuo tarpu jų leftistiški valdovai smerkia juos vadindami „rasistais“ už tokius dalykus, kaip paminėjimą, jog jų rajonai tampa betoninėmis trečiojo pasaulio džiunglėmis.

Murros apie Pan-Europinį atsaką į šį karą

Po Europoje vykstančio karo pripažinimo, Murros eina prie karo pasekmių apibūdinimo:

„Kai išmoksime sukaupti resursus, sinchronizuoti veiksmus, išaštrinti protus – susiorganizuosime iki tokio lygio, kad, kai galiausiai žengsime lemiamą žingsnį šiame didžiuliame žaidime, veiksime kaip vienas ir smogsime su tokia jėga, su tokiu greičiu, kad visam pasauliui užgniauš kvapą. Evoliucinė kova tarp civilizacijų toli gražu nepasibaigusi ir jei yra bent vienas visiškai aiškus dalykas, tai yra tai, jog Europa nemirs.“

„Žvilgsnis mirčiai ir sunaikinimui į akis mus suvienys taip, kaip mūsų ilga istorija dar nėra mačiusi. Kaip gali kas nors nugalėti Europą, kai pirmą kartą istorijoje mes stovėsime kartu? Iš naujo surasdami jėgas, pažvelgsime į priešus ir suvoksime, kada iš tiesų yra didesnių bėdų, nei mūsų praeities nesutarimai.“

„Ironiška, kad kai mes pagaliau priversime europiečius kovoti, jau būsime laimėję. Todėl, kad mūsų didžiausias priešas vis dėlto yra ne atėjūnų gaujos siaučiančios gatvėse, o mūsų nenoras kažką dėl to daryti.“

Tikiu, kad Murros teisus. Pirmą kartą Europos istorijoje nacionalistai ir patriotai visoje Europoje, kaip ir europiečiai kituose žemynuose, susivienija apginti mūsų gimtąjį žemyną ir mūsų žmonių išlikimą. Tie, kas iš tikrųjų suvokia kas vyksta Europoje, supranta kas pastatyta ant kortos.

Anglija miršta lėta mirtimi, kai naujųjų leiboristų imigrantų armija veda į demografinę žiemą. Londonas buvo pirma nugriuvusi domino kaladėlė, mat anglai dabar jau yra mažuma savo pačių sostinėje. Birmingamas bus kitas, o Bradfordas nedaug nuo jo atsilieka.

Prancūzija taip pat miršta lėta mirtimi, kai islamo ekstremistai kolonizuoja Paryžiaus priemiesčius. Prancūzijos antrame pagal dydį mieste, senoviniame Marselyje, musulmonai sudaro 30-40% ir prancūzai ten greitai bus mažuma.

Vokietijos, Italijos, Airijos, Švedijos ir t.t. laukia toks pat likimas. Europos kairiųjų begalinis „įvairovės bombų“ arsenalas paliko daugybę vietų neatpažįstamas ir atvėrė pandoros dėžę etniniam nacionalizmui – kairės baisiausiam košmarui.

Išvada

Tiems europiečiams, kuriems užtenka suvokimo pripažinti, kad vyksta karas, yra būtina ruoštis dabar, jog būtų pasiruošę, jei (ir kai) prasidės mūšiai dėl Europos išlikimo. Rekomenduotina, kad visi Europos nacionalistai išstudijuotų Sun Tzu „Karo meną“, nes tai yra vadovas, kurį galima panaudoti tiek politinėje, tiek karinėje sferose. Taip pat yra svarbu sukurti tarptautinius ryšius tiek Europoje, tiek už jos ribų, kad būtų galima dalintis informacija, strategijomis, resursais ir patirtimi. Ir nors politinis sprendimas yra priimtinesnis, jis kiekvieną dieną darosi vis mažiau ir mažiau įmanomas, kai EUSSR bando paspartinti invaziją, tam kad pastatytų jėgas artėjantiems rinkimams (ir mūšiams). Reikia atminti: kai tik islamas įleidžia šaknis, pradeda ieškoti užkariavimo. Kaip britų kontradmirolas Chris Parry pastebėjo:
„Jei pažvelgsite į Islamo valstybės skelbiamus žemėlapius, bus visai aišku ko jie nori. Italijos, Ispanijos. Jie nori atgauti tai, ką kažkada turėjo. Islamas yra labai teritorinė religija.“

Jau yra pasiekta tai, kad Italijos ir Graikijos imigracijos sistemos yra ties griuvimo riba. Barbariškos šiaurės Afrikos ir subsacharinės Afrikos masės leidžiasi ant viduržemio kraštų. Dar daugiau, Bulgarijos ministras pirmininkas pažymėjo, kad masinė musulmonų imigracija kelia grėsmę demografiniam Bulgarijos slavų, stačiatikių krikščionių tautos balansui, kai nelegalūs islamo imigrantai iš Turkijos tvindo Bulgarijos sieną. Europiečiams, kurie negyvena burbule, nebegalima būti reaktyviems. Laikas būti proaktyviems. Demografinė žiema artėja ir, kai kritinė įsibrovėlių masė bus pasiekta, nustosime būti savo likimų šeimininkais.

Pabaigoje verta priminti, kad įsibrovėliai atėjūnai, okupuojantys mūsų teritoriją, neatsirado iš niekur. Ne imigrantai tvarko imigracijos politiką. Jie yra tik daug didesnės problemos simptomas. Tai yra nevaržomas liberalizmas ir išdavikai, primetę šią destruktyvią ideologiją visoms Europos valstybėms.

Dešimčių milijonų atėjūnų buvimas mūsų žemyne turėtų būti kaip priminimas apie išdavikišką elitą, kuris pakvietė juos į mūsų žemes net neatsiklausęs leidimo.

Jų tikslas yra sunaikinti tautinį identitetą ir patriotizmą. Jie nori abejingų paklusnių žmonių masės, kurie prisiekinės ištikimybę korporacijų brandams, vietoj to, kad būtų ištikimi savo gentims, kultūroms ir civilizacijai.

Nepaisant nelygių pajėgumų ir aplinkybių, privalai niekada neleisti tam įvykti. Visada prisimink aukas, padarytas protėvių, kovojant su mongolais, hunais, osmanais ir komunistais. Kiekviena Europiečių karta kovojo dėl savo teritorijos išlikimo, išskyrus išdavikišką 68-ukų kartą. Pareiga dabar krenta ant naujosios Europos kartos, išsilaisvinančios iš marksizmo ir politinio korektiškumo grandinių, tam, kad apgintų savo teritoriją nuo 68-ukų ir jų importuotos barbarų armijos.

A.J. Vašingtonas

Vertė J. D.

Nuoroda į šaltinį.

0 2975

Reklamos įkyrumas, primityvumas ir bukumas jau seniai tapo priežodžiu. Nėra ko ginčytis – nelogiškumas, manieringumas, kvailumas, neretai peraugantis į marazmą, įkyrėjo visiems. O tuo tarpu firmos eikvoja reklamai didžiulius pinigus. Jos ką – idiotės? Nemanau. Idiotai netampa milijonieriais ir netgi jei itin retais atvejais taip nutinka, tai pinigai jų rankose ilgam neužsibūna. Vadinasi, kalba eina ne apie reklamos kūrėjų ir užsakovų idiotizmą. O apie ką gi tuomet? Štai jums atsakymas, kurį galima pavadinti reklamuotojo išpažintimi:

„Aš nutraukiu jūsų žiūrimus filmus, kad įbrukčiau savo logotipus, o man už tai apmoka atostogas Sent Barte. Aš užpildau reklaminiais šūkiais jūsų mėgstamiausius žurnalus ir gaunu kaip apdovanojimą vilą Korsikoje. Tai aš sprendžiu, kas yra Tiesa, kas yra Grožis, kas yra Gėris. Tai aš atrenku manekenes, kuriomis jūs susižavėsite po pusmečio. Taip taip, susižavėsite kaipo geručiai ir pavadinsite jas top modeliais. Kuo drąsiau žaidžiu su jūsų pasąmone, tuo nuolankiau jūs man paklūstate.

Jeigu aš giriu jogurtą, užlipdęs plakatais visas jūsų miesto sienas, tai duodu galvą nukirsti, kad jūs jį nupirksite. Jums atrodo, kad atseit turite laisvę rinktis, bet tai iliuzija: vieną gražų momentą jūs pamatysite mano prekę ant supermarketo lentynos ir paimsite ją – tiesiog šiaip, kad išmėgintumėte, jau patikėkite – savo darbą aš puikiai išmanau. Mmmmm, kaip tai malonu – įsibrauti į jūsų protus! Jūsų troškimai jums daugiau nebepriklauso: aš įperšu jums savus. Aš draudžiu jums norėti atsitiktinių dalykų. Tai aš šiandien nusprendžiu, ko jūs užsinorėsite rytoj. Ei jūs, man bloga nuo jūsų, apgailėtinų vergų, nuolankiai pildančių menkiausią mano kaprizą!“

Tai citata iš didelį triukšmą sukėlusio romano „99 frankai“, kurį parašė buvęs reklamos agentūros darbuotojas Frederikas Begbederas.

Po velniais, kaip nemalonu visa tai skaityti! Tačiau kitos išeities paprasčiausiai nėra. Mūsų palaimingas neišmanėliškumas – tai naivumas žvirblio, kuris užmerkė akis ir nusprendė, kad jį suėsti besiruošiantis katinas pradingo.

Sakysite, skandalingo autoriaus išpažintis yra neverta jūsų dėmesio? Tada štai jums daugiau informacijos pamąstymui.

Vakaruose kelis metus buvo rodomas TV serialas „Daktaras Markusas Velbis“. Per tą laiką Robertas Jangas, daktarą suvaidinęs aktorius, gavo apie 200 000 laiškų su prašymais patarti medicininiais klausimais. Kokiu užhipnotizuotu žmogėnu reikia būti, kad chalatą užsidėjusį aktorių pradėtum laikyti kompetetingu specialistu ir imtum jam siuntinėti laiškus?

Kvailinimo metodai yra pakankamai paprasti. Reklama, nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo labai įvairi ir marga, realybėje yra nepaprastai skurdi konceptualiomis idėjomis. Jos pagrindą sudaro visai nedaug štampų ir metodų, kurie be galo ir be krašto kartojami. Panagrinėkime juos.

PSICHOZĖ „TRŪKSTA LAIKO“

Raktažodžiai: „skubėkite“, „tik šiandien galioja beprotiškos nuolaidos“, „pirmiesiems, kurie paskambins, bus įteiktas prizas“ ir panašiai. Variantų čia labai daug, bet visi susiveda į tai, kad vartotojas būtų įtrauktas į ažiotažo atmosferą, imtų karštligiškai skubėti. Jam nebelieka laiko pagalvoti, jam reikia skubiai bėgti ir pirkti.

APELIACIJA Į PAŽANGĄ

Raktažodžiai: „naujas skonis“, „naujas dizainas“, „nauja pakuotė“ ir panašiai. Šis metodas iš dalies susijęs su pirmuoju, kadangi skatina žmogų pirkti „naujovę“, kad spėtų žengti koja kojon su laiku, neatsiliktų. Tačiau metodo pagrindą sudaro vartotojo smalsumo eksploatavimas ir įrodinėjimas, kokia pažangi firma visa tai gamina.

SĄVOKŲ SUKEITIMAS

Iš pradžių parodomas vienas dalykas, o pirkti pasiūlomas visai kitas. Pavyzdžiui, reklamuojamas sausas pašaras šunims – smulkios neišvaizdžios granulės, tačiau per reklamą rodoma sultinga mėsa, daržovės, žalumynai ir panašiai. Begaliniai kartojimai vartotojo pasąmonėje sukuria asociacinius ryšius tarp natūralių produktų ir gatavo produkto.

PRANAŠUMO KOMPLEKSAS

Psichoanalizės klasikas Alfredas Adleris sukūrė nepilnavertiškumo komplekso koncepciją ir aprašė pranašumo kompleksą, kaip nepilnavertiškumo kompensavimo būdą. Pagal Adlerį, visi žmonės daugiau ar mažiau jaučiasi nepilnaverčiais ir siekia kompensuoti šį jausmą įvairiais pasiekimais, tegu ir tariamais, įsivaizduojamais. Adlerio atradimai plačiai naudojami šiuolaikinėje reklamoje. Vartotojui pasiūloma prekė tam, kad tasai pajustų savo išimtinumą, visagališkumą, padidintų savo statusą.

NEMOKAMAS SŪRIS IR SPĄSTAI

Vartotojo dėmesys akcentuojamas ties galimybe gauti „nemokamai“ kokį nors daiktą šalia pagrindinio pirkinio. Aišku, kad „nemokamo bonuso“ kaina įskaičiuota į reklamuojamos prekės kainą ir realiai pirkėjas apmoka iš savo kišenės du daiktus. Negana to, neretai kaip „prizas“ įbrukamas daiktas, kuris pats savaime neturi jokios paklausos ir dėl to juo neprekiaujama prekybos tinkluose. Tada firma paskelbia, kad ši jos „dovana“ yra tokia ekskliuzyvi, kad netgi nepardavinėjama ir kad gauti ją įmanoma tiktai kaip prizą. Metodas primityvus, bet efektyvus.

PERGALĖ PRIEŠ VISUS KITUS

Raktiniai žodžiai – „skirtingai nei kiti“. Patys žodžiai „geriau“, „ilgiau“, „greičiau“ jau byloja apie tai, kad jeigu pirksite kitos firmos prekes, pas jus bus „blogiau“ ir „lėčiau“. Reklamoje rodoma prekė rungtyniauja ir nugali, tačiau su kuo būtent ji rungtyniauja – nesakoma, taip kad neįmanoma patikrinti, ar būta iš tiesų tos pergalės.

MOKSLO AUTORITETAS

Šiais laikais, kai mokslo autoritetas labai didelis, reklamoje imituojami eksperimentai, kuriuose „išbandomos“ siūlomos prekės. Eksperimentas, savaime aišku, baigiasi prekės triumfu. Tačiau absoliučiai akivaizdu, kad su mokslu toks spektaklis neturi nieko bendro. Specialistų su baltais chalatais vaidmenis vaidinti gali kas tik nori, o diagramas ir grafikus galima nupaišyti bet kokiais kiekiais ir bet kokių formų.

ŽINOMO ŽMOGAUS NUOMONĖ

Prekes reklamuoja įžymybės: kino aktoriai, jaunimo dievaičiai ir panašiai. Išnaudojamas stereotipas „jeigu jau tokie žmonės perka, tai nėra ko abejoti, reikia čiupti“.

LIAUDIES BALSAS

Metodas, tam tikra prasme prieštaraujantis ankstesniam. Žaidžiama su žmogaus iš gatvės, „tokio kaip visi“ vaizdiniu. Reklamuotojai tarsi įtikinėja pirkėją: „Juk tai visai ne reklama, reklamai mes pasamdytume kokią nors žvaigždę. Čia tiesiog paprastas žmogus dalinasi savo patirtimi“.

SIAUBAS

Vartotojui įteigiama, kad egzistuoja mirtinai pavojingos situacijos, kuriose padėti gali tiktai konkreti prekė ar paslauga. Pavyzdžiui, telefonas leis išsikviesti medikus. Švelnesnis tokios reklamos variantas – patarimas, kuriame, vis dėlto, taipogi esama grasinimo: „Jūs juk nenorite susirgti? Tada pirkite mūsų vitaminus“.

NEBŪK ATSKALŪNAS

Dauguma žmonių bijo tapti atskalūnais, ne atsitiktinai senovėje išvarymas iš bendruomenės buvo viena baisiausių bausmių. Manipuliatoriai naudojasi šia žmogaus psichikos silpnybe, įteigdami: „Visi jau nusipirko šitą prekę, visi jau įvertino jos aukštą kokybę ir būtinumą ją turėti, o Jūs liekate mažumoje“. Tokiais atvejais ekrane rodomos minios žmonių, įvairūs miestai ir įvairių tautų atstovai, ir visi tie žmonės vieningai tikina jus, kad „pasitiki“ vienu ir tuo pačiu prekės ženklu.

APELIACIJA Į GERUS JAUSMUS

Reklaminio klipo siužetas kuriamas tokiu būdu, kad prekė asocijuotųsi su įvykiais, kurie iššaukia teigiamas emocijas, kurias kelia bendravimas. Tai gali būti draugystė, susitikimas su tėvais, naujo namo pastatymas, egzamino išlaikymas ir panašiai.

TĖVYSTĖS INSTINKTO IŠNAUDOJIMAS

Prekė pateikiama kaip naudinga ir reikalinga vaikams. Vaikas laimingas, jei nuperkate jam reklamuojamą daiktą: šampūną, pampersus ar panašiai.

PATRIOTIZMAS

Raktažodžiai: „Lietuva“, „Žemaitija“, „mūsų“, „lietuviškas“. Panaudojami tautos herojų paveikslai, istoriniai ir tautosakos personažai, nacionaliniai kostiumai ir panašiai.

APSTULBINTI!

Tokios reklamos tikslas – smarkiai sukrėsti vartotoją, kad reklamuojama prekė giliai įsitvirtintų jo atmintyje.

MALONUMAS

Didžioji klipų dalis pilna seksualumu dvelkiančių vaizdinių.

***

Visi išvardinti būdai – tai idėjinis reklamos kampanijos karkasas. Šie griaučiai vėliau apauga šabloniniais vaizdiniais: gražuolėmis, „kieto“ jaunimo atstovais, rūpestingais gydytojais, geraširdėmis močiutėmis, linksmais vaikučiais ir t.t. Ir visada konstruojamos refleksinės sąsajos, kai asociacijos veikia taip, kaip jas kitados aprašė Pavlovas.

Dabar pereikime prie grynai techninio idėjų įgyvendinimo aspekto.

REKLAMOS ĮPYNIMAS Į FILMĄ

Siužeto eigoje filmo personažai važinėja automobiliais, klausosi grotuvų, nešioja džinsus, rūko cigaretes, kalbasi telefonu – ir panašiai. Klausimas: kokios markės cigaretę užsitrauks pagrindinis herojus? Atsakymas: tai priklauso nuo to, kiek užmokės tabako kompanija. Pamenate pikantišką momentą iš filmo „Gražuolė“, kai Džiulija Roberts, vaidinusi prostitutę, išsitraukia iš batų kelis prezervatyvus ir pasiūlo juos Ričardui Gyrui? Tai štai, ji siūlo firmos Safetex gaminius ir firma, įvairiais duomenimis, užmokėjo už tai aktorei iki 150 000 dolerių.

ŽODŽIŲ RIMAVIMAS, ŽODŽIŲ ŽAISMAS

Reklaminiai šūkiai surimuojami, o prekės ženklo pavadinimas tampa žodžių žaismo dalimi.

PADIRBINYS

Žmonėms rodomi idealizuoti reklamuojamos prekės muliažai. Apetitą kelianti kepto viščiuko odelė gali tebūti paprasčiausias kompiuterinis efektas, o gausi puta alaus bokale – šampūno poveikio rezultatas.

LINGVISTINIAI STEREOTIPAI

Kiekvienoje kalboje egzistuoja lingvistinės konstrukcijos, verčiančios žmogų savarankiškai pasidaryti išvadą iš pateikiamų prielaidų. Kalba eina ne apie silogizmus, priešingai, šita išvada logikos požiūriu nėra lygiavertė. Būtent dėl to reklamos kūrėjų neįmanoma apkaltinti tiesioginiu melavimu. Tačiau kalboje egzistuoja nerašytos žodžių interpretavimo taisyklės, kurios skiriasi nuo formaliosios logikos. Iš esmės, pateikiamose prielaidose slypi papildoma informacija, tam tikros iki galo neišsakytos mintys, kurios vis dėlto, suprantamos vienareikšmiškai.

Iliustruoti galima konkrečiu pavyzdžiu. Priešais veidrodį moteris dažosi lūpas „nauju“ lūpdažiu, o paskui išeina į gatvę. Sutikti pakeliui vyrai susižavėję žvelgia jai iš paskos ir garsiai reiškia emocijas. Griežtai kalbant, niekur nepasakyta, kad tokį stulbinantį efektą duoda lūpų dažai. Tačiau paprasta žmogaus sąmonė nelinkusi interpretuoti siužeto formaliosios logikos aspektu.

HUMORAS

Reklaminio šūkio derinys su linksmu pokštu ar komiška situacija padeda įsiminti prekės ženklą.

ANT RIBOS

Labiausiai skandalinga ir ginčytina reklamos technika, kurios poveikiu ne kartą buvo suabejota ir, priešingai, pateikta kaip pati efektyviausia. Užrašai, atspausdinti mikroskopiniu šriftu, vos girdimi ausiai pranešimai… Visas poveikių spektras, balansuojantis ant žmogaus pojūčių ribos. Tvirtinama, kad tokiu būdu užslėpta informacija nepastebimai patenka tiesiai į pasąmonę, aplenkdama psichologinius barjerus. Ši tema yra tokia plati, kad verta atskiro aptarimo. Esama tyrimų, kurie byloja, jog toks poveikis – tai mitas, bet iš kitos pusės, ne vienos šalies įstatymuose esama draudimų naudoti tokius metodus.

Kaip matome, manipuliatoriai turi savo rankose ne taip jau ir daug „visrakčių“ ir nesunku pastebėti, kad politinė reklama savo esme ne itin skiriasi nuo komercinės. Politikas, atvirai kalbant – ta pati prekė, kurią reikia įsiūlyti vartotojui. Politinės reklamos uždavinys – padaryti taip, kad rinkėjas „nupirktų prekę“ – nubalsuotų. O kad žmonės pirktų naują prekės ženklą, jį reikia padaryti žinomą ir patrauklų. Tą patį galima pasakyti ir apie politikus. Dar daugiau – tam tikra prasme įsiūlyti politiką vartotojui yra gerokai lengviau, nei prekę. Pirkdamas prekę, vartotojas turi pakloti kažkokią pinigų sumą, o dalyvavimas balsavime rinkėjui nieko nekainuoja.

Kadangi abu reklamos būdai mažai kuo vienas nuo kito skiriasi, tai reklamuojant politiką, nesidrovima naudotis ir komercine metodika. Būdai, išvardinti aukščiau, tapo neatskiriama bet kokios rinkiminės kampanijos dalimi. Pati grandioziškiausia kada nors Rusijoje vykusi priešrinkiminė dvikova – „Jelcinas prieš Ziuganovą“ – ryškus to pavyzdys. Nuo to laiko praėjo nemažai laiko, daug kas užsimiršo. O veltui. Kad tuo įsitikintume, pakanka peržvelgti kai kuriuos reklaminių metodų sąrašo punktus.

PSICHOZĖ „TRŪKSTA LAIKO“

Turbūt dar ne visi pamiršo chronometrą su atgaliniu skaičiavimu, skaičiuojantį sekundes iki to momento, kai iš rusų „atims laisvę“, o niūrus balsas už kadro aiškino, kad dar ne viskas prarasta, kad „laiko dar turime“.

APELIACIJA Į PAŽANGĄ

Šis metodas tapo Jelcino kampanijos šerdimi. Tai, kad Jelcinas „veda mus į priekį“, o Ziuganovas – „atgal“, buvo kartojama be paliovos.

SĄVOKŲ SUKEITIMAS

Per TV buvo nuolat rodomos kažkokios komunistinės ekstremistinės organizacijos, kurių nariai buvo pabrėžtinai panašūs į psichiškai nesveikus marginalus. O po to buvo daug kalbama apie tai, kad Ziuganovas yra komunistas, o jeigu taip, tai jis turi kažką bendro su visais tais nesveikais žmonėmis, o realiai – samdytais aktoriais. Tuo tarpu reikia pažymėti, kad nė viena iš paminėtų „raudonųjų“ sektų į Ziuganovo rinkiminį bloką neįėjo, o ir apskritai, iš visko sprendžiant, neegzistavo realybėje.

PRANAŠUMO KOMPLEKSAS

„Prisijunkite prie mūsų – sėkmingų ir respektabilių žmonių, balsuojančių už Jelciną!“ „Ziuganovą palaiko bedantės neišsilavinusios bobutės!“ Šitas štampas buvo įkaltas į galvas milijonams.

MOKSLO AUTORITETAS

Palaikyti Jelcinui buvo pasamdyta ištisa minia ekspertų su moksliniais laipsniais. Ir reikia pripažinti, kad savo pinigus jie atidirbo sąžiningai.

ĮŽYMYBIŲ NUOMONĖS

Aktorių, jaunimo dievaičių, muzikos žvaigždžių ir panašių subjektų minia visose sankryžose šūkavo, kad būtina paremti „demokratiją“, kurią simbolizavo senas komunistas Jelcinas. Kalbama, kad kai kurie iš tų įžymybių darė tai netgi nemokamai. Ko tik nenutinka Rusijoje!

TAUTOS BALSAS

Netgi rinkimų dieną Jelcino PR’o specialistai nesusilaikė ir demonstravo per TV žmones, kurie „renkasi laisvę“.

SIAUBAS

Nenubalsuosi už Jelciną – ateis Ziuganovas, suvarys visus į Gulagą ir dar moteris suvisuomenins. Kvailystė? Žinoma. Bet juk suveikė.

NEBŪK ATSKALŪNAS

„Visi balsuoja už Jelciną ir tik tu vienas, kaip kvailys, vis dar palaikai nevykėlį Ziuganovą“. Šita idėja buvo platinama pačiais įvairiausiais variantais per visas žiniasklaidos priemones.

APELIACIJA Į GERUS JAUSMUS

Pamenate reklaminius paveikslėlius? Jelcinas – chrestomatiškas autoritetingas šeimos galva, jo žmona – švelni namų šeimininkė, kepanti virtuvėje kotletus. Klasikinė patriarchalinė atmosfera, tokia miela daugelio širdims. Įdomu, kiek buvo padaryta dublių, prieš išgaunant reikalingą efektą?

Galima būtų ir toliau tęsti šį nagrinėjimą, bet nėra prasmės, ir taip viskas aišku.

Bet kokia save gerbianti prekė turi turėti atitinkamą įpakavimą. Turi jį ir politikai. Kostiumas, akiniai, kaklaraištis, marškiniai ir visa kita parenkama itin kruopščiai. Čia daug priklauso nuo to, kam būtent šiuo konkrečiu momentu brukama prekė. Kaip ir atvejyje su skalbimo milteliais, įpakavimas čia svarbesnis už turinį. Anaiptol ne visiems rinkėjams išties įdomios kandidato pažiūros apie ekonomiką. Dar mažiau žmonių perskaitė jo priešrinkiminę programą. Rinkėjui karpa ant kandidato nosies neretai yra svarbesnė už bet kokius nuobodžius matematinius apskaičiavimus ir grafikus. Programos pavirto ritualu, kuris prideda kandidatams respektabilumo. „Teisingas politikas“ turi turėti programą lygiai taip pat, kaip teisingas katinas turi turėti letenas, uodegą ir ausis.

Politinis reklamuotojas, kaip ir jo kolega, užsiimantis komercine reklama, be paliovos apeliuoja į elektorato pasąmonę. Per rinkimines kampanijas būna labai mažai racionalumo, užtat visu pajėgumu naudojamos technologijos, pasiskolintos iš psichoanalizės. Politikų leksika, jų tekstai ir pareiškimai mirga užslėptais signalais, kurių nereikia apmąstyti, bet kurie užvaldo pasąmonę.

Pavyzdžių čionai tiek daug, kad į juos nebegalima numoti ranka, jų negalima pavadinti atsitiktinumais. Pasąmonė – rimtas faktorius ne tik pasaulio politikoje, bet ir pasaulio istorijoje. Kaip rodo tyrimai, jeigu pasąmoninga psichozė jau pradėjo plėtotis, tai ją labai sunku sustabdyti netgi naudojant pačius protingiausius argumentus, pagrįstus racionaliu protu, logika ir analitika.

Suprantama, elitas negalėjo nepasinaudoti tokiu galingu manipuliavimo svertu kaip pasąmonės įsiūbavimas. Techninė pažanga leido sukurti poveikio pasąmonei darymo technologijas, pagrįstas griežtais moksliniais duomenimis. Proveržiai medicinoje, fizikoje, psichologijoje, chemijoje ir kituose moksluose leido algoritmizuoti daugelį dar senovėje naudotų poveikio metodų.

Tyrimai melo diagnostikos srityje leido išsiaiškinti visą eilę akivaizdžiai meluojančio žmogaus elgesio ypatumų. Buvo nustatyta, kad melagio pasąmonė siunčia impulsus kūnui, kas pasireiškia būdingais gestais, pagal kuriuos galima atlikti diagnostiką. Egzistuoja ištisas kompleksas gestų, kurie iš esmės susiveda į pasąmoningą siekį užsidengti burną. Melagis refleksiškai priglaudžia kelis pirštus ar kumštį prie burnos, kartais imituoja kosėjimą. Apgavikas apsimeta, kad jam panižo nosis ir jis ją liečia bei trina.

Noras paslėpti savo akių išraišką pasireiškia vokų trynimu. Be to, fiziologai atkreipė dėmesį į tai, kad melas sukelia nemalonius pojūčius veido, kaklo raumenyse, kelia norą pasikasyti. Tai štai – politikus specialiai apmoko paslėpti tokius gestus. Jeigu jau pasąmonės niekaip nesiseka visiškai išjungti ir ji kartas nuo karto išduoda melagį, tai atliekamos specialios treniruotės, kurių tikslas – išmokyti žmogų taip mikliai užmaskuoti nepatogų gestą, kad niekas nieko neįtartų.

Trumpiau tariant, manipuliacijos ir kontrmanipuliacijos smelkte persmelkė mūsų šiuolaikinės visuomenės gyvenimą. Tai, kad to dauguma mūsų net nepastebi, byloja tiktai apie aukštą manipuliatorių meistriškumą. Galima, žinoma, pamėginti paslėpti galvą smėlyje kaip stručiui, galima guostis laiminga nežinia, tačiau visa tai tiktai padarys manipuliatorių darbą dar sėkmingesniu.