Žymės Posts tagged with "lietuviai"

lietuviai

0 800

Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikus rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Pirmos dalies video:

Antros dalies video:

0 19562

Aptikau puikią Lietuvos istorijos apžvalgą. Pateikta gražia forma ji neblogai tiktų jaunąją kartą supažindinti su mūsų praeitimi. O ir patiems nepakenktų pasikartoti kai kuriuos faktus bei hipotezes.
Čia sudėjau istorinį periodą nuo pirmųjų Lietuvoje aptinkamų mūsų protėvių iki Mindaugo atėjimo į valdžią.

Papildomai išskyriau dar tris video kurie papildo svarbius bet kurios visuomenės formavimosi etapus.

1. Visuomenės išsisluoksniavimas į klases.

2. Teisė (paprotinė teisė).

3. Tikėjimas.

Daugiau video galite rasti youtube kanale „Lithuania The greater power of the Eastern Europe“

Paruošė: Marius Jonaitis.

0 3017

Netiesa, kad baltai pradėjo formuotis III tūkst. prieš Kristų. Mitas, kad indoeuropiečių indėlis buvo toks didelis, jog nustelbė vietinę kultūrą. Naujausi archeologijos, istorinės kalbotyros, archeogenetikos duomenys leidžia manyti, jog baltų formavimosi procesas prasidėjo daug anksčiau, o gyvulininkystė ir žemdirbystė čia buvo žinoma iki įsiliejant indoeuropiečiams. Prabaltas yra autochtonas (vietinės kilmės) – poledynmečio žmogus, ilgais amžiais formuotas vietinių kultūrų – nuo Svidrų-Madleno iki Narvos ir brūkšninės keramikos. Taip tvirtina archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Algirdas Girininkas.

Gegužės 5-6 dienomis Klaipėdos universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija apie „Baltų kalbos ir kultūros-3“, kurioje dalyvavo baltistikos specialistai, archeologai, archeogenetikai, kalbininkai, literatūrologai.

Konferencija prasidėjo nuo prof. dr. A. Girininko pranešimo, paneigiančio iki šiol vyravusius mitus apie baltų kilmę.

Mitai

– Savo pranešime „Mitai apie baltų kilmę ir jų paneigimas“ kalbėjote problematiką, susijusią su indoeuropiečiais. Išskirkite klasikinius su ja susijusius klaidingus teiginius.

Pirmas mitas yra susijęs su baltų formavimosi laikotarpiu. Iki šiol buvo minimas 3 amžius prieš Kristų – siejama su indoeuropiečiais ir virvelinės keramikos paplitimu Europoje ir Rytų Pabaltijyje. Nieko panašaus. Iš tiesų tai prasidėjo daug anksčiau. Baltų ištakos siekia mezolito laikus.

– Patikslinkite…

Maždaug nuo 8 tūkst. prieš Kristų.

– Kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje? Kaip gyveno žmonės?

Klimato atšilimas. Miškų augimas. Žmonės užsiėmė medžiokle, gyvenimo būdas buvo susijęs su klajojančiais šiauriniais elniais. Mezgėsi sąlygos gyvulininkystei, žemdirbystei.

– Tai ne indoeuropiečiai čia atnešė pažangą – žemdirbystę ir gyvulininkystę?

Nieko panašaus. Tai dar vienas mitas. Vietiniams tai buvo žinoma 1,5 tūkstančio metų anksčiau.

Poledyniniu laikotarpiu Svidrų kultūros žmonės – šiaurinių elnių medžiotojai, pamažu formavo sėslų gyvenimo būdą, žemdirbystę ir gyvulininkystę.

– Kada ėmė formuotis atskira indoeuropiečių kalbų grupė? Kaip žmonės kalbėjo iki tol?

Kai žmonės klajojo bendroje teritorijoje, kalbėjo bendra kalba. Šiuos dalykus tyrinėja kalbotyrininkai toponimikos (vietovardžiai, vandenvardžiai) pagrindu. Kai keitėsi klimatas, atšilo, užaugo miškai – žmonės ėmė skaidytis, skirstytis. Bendruomenės tapo uždaresnės. Pradėjo skilti ir kalba.

Baltų, slavų, germanų ir kt. kalbų grupės formavosi vėlyvojo paleolito laikotarpiu (9-10 tūkst. pr. Kr., ledynmečio pabaiga). Bronzos amžiuje šie skirtumai jau buvo ryškūs: 1-2 tūkst. prieš Kristų jau turime baltų kalbos bendrumus, skirtingus nuo germanų, slavų etc.

Tačiau procesas prasidėjo ne nuo 3, o nuo 8 amžiaus prieš Kristų.

– Taigi mūsų protėviai – vietiniai poledynmečio gyventojai.

Formavosi kartu su šiaurės indoeuropiečiais. Kaip žinote, indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai, ir pietiniai Europos gyventojai.

Žaidimai

– Apie indoeuropiečių protėvynę. Iš kur jie čia atsikraustė, yra kelios dešimtys versijų. Uralo stepės, Turkija. O kaip manote jūs?

Marija Gimbutienė indoeuropiečių protėvyne laikė pietų Prieuralės stepes. Kolinas Renfriu (Colin Renfrew), anglų archeologas, teigė, kad indoeuropiečiai atėjo iš Anatolijos. Ten esą su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu išplito indoeuropiečiai. Nesueina galai: kas, kada ir su kuo išplito.

– Archeogenetikai sako, kad iš Anatolijos į Europą atkeliavo tik apie 10-25 proc. persikėlėlių.

Protėvynės ieškojimas – tai, galima sakyti, savotiškas žaidimas. Iš niekur niekas neatsiranda. Procesas vyko ilgai ir palaipsniui. Indoeuropietišką kalbinį bendrumą suformavo ne ateiviai į neolito medžioklių ir žvejų bendruomenes ir jų teritorijas…

– Taigi didelė klaida manyti, jog ankstyvoji baltų kultūra susiformavo iš čia atėjusių indoeuropiečių.

Persikėlėlių įtaka buvo ribota. Šiaurės rytų kultūra – miškų, medžiotojų, buvo autochtoninė (vietinė), ji ir liko labiau nepriklausoma. Pietvakariuose Narvos kultūros raida buvo labiau paveikta kitų įtakų – ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.

– Kokius dar neigiate klasikinius mitus apie baltų kilmę?

Kad baltų ir finougrų kilmė ta pati. Nieko panašaus.

Finougrų kalbose yra baltiškų žodžių, susijusių su žvejyba, medžiokle, šiaurės elniais…

Baltizmai į finų kalbas galėjo patekti vykstant finų protėvių medžiotojų bei žvejų ir sėslių protobaltų metizacijai. Archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad ji intensyviausia buvo 5-8 tūkstantmetį prieš Kristų.

– Taigi jokie „ateiviai“ neužgožė vietinės klajoklių kultūros.

Nebuvo čia jokio „genocido“. Tobulėjant archeogenetikai, vis sunkiau įrodyti tradicines teorijas, neva indoeuropiečiai – ateiviai į neolite medžiojusių ir žvejojusių bendruomenių teritorijas. Vietinės miškų neolito – Narvos kultūros patyrė sudėtingą įtaką – ji tebetyrinėjama iki šiol.

Neandertalietis… nuo Gargždų

– Kur dabar tas padargas, apie kurį neseniai papasakojote „Istorijos detektyvuose“?

Šiaurės elnio ragas? Saugomas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Vėliau paklius į Mažosios Lietuvos muziejų. O kur jam daugiau būti? Juk rastas prie Gargždų, Šniaukštų karjere.

Ar sužinojote apie jį ką nors naujo?

Kol kas yra analizuojami mėginiai. Jie išsiųsti į Vokietiją, į Leipcigą. Tai ilgas procesas, užtruks gal metus, gal daugiau.

– Kad šiam radiniui 43 tūkstančiai metų – čia hipotezė ar faktas?

Tai jau patvirtinta. Buvo atlikti radiokarboniniai tyrimai trijose užsienio laboratorijose. Tai yra minėto laikotarpio dirbinys. Dabar klausimas – kas jį padirbino, kas laikė savo rankose. Gali būti, jog neandertalietis.

– Išnykusi žmonių genties rūšis.

Tuo metu, kuriuo datuojamas rastas dirbinys, neandartaliečiai dar nebuvo išnykę.

Įspūdinga. Lietuva prieš 43 tūkst. metų… Jokių miškų, tik tundra, amžinasis įšalas.

Tundra, mamutai, gauruotieji raganosiai… Žmonių gyvenimas buvo susijęs su klajojančiomis šiaurės elnių bandomis.

Iki šiol buvo sakoma, kad žmonės Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 14 tūkst. metų prieš Kristų, kai ėmė trauktis ledynai.

Radinys prie Gargždų gerokai pasendina mūsų istoriją.

„O kas tu esi?“

– Kodėl Jūs tapote archeologu?

O, tai buvo seniai… Telšiuose, kur gimiau ir užaugau, yra „Alkos“ muziejus. Aš ten lankydavausi nuo mažumės. Jame – archeologų sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių, kapinynų… Įvairių laikotarpių kuršių, žemaičių ir žiemgalių įkapės. Medžiaga rinkta nuo 1955 m. rengtose ekspedicijose. Vien archeologas Vitas Valatka 1956-1976 m. surengė 17 ekspedicijų. Jis mane ir pakreipė į archeologiją. Kartą paklausė: „O kas tu esi – kuršis ar žemaitis?“ Nuo to klausimo viskas ir prasidėjo… Pradėjau ieškoti, kas esu.

– Ar radote atsakymą į šį klausimą?

Tiesą sakant, ne, – juokiasi.  Sudėtingas klausimas. Mano tėvai  nuo Mažeikių. O toliau? Domėjausi protėvių genealogija, tačiau pavyko prisikasti tik iki 18 amžiaus vidurio.

– O vis dėlto – į kurią pusę labiau linkstate?

Manyčiau, vis dėlto esu kuršis…

TRUMPAI
* 2,5 mln.- 5 tūkst. m. prieš Kristų: akmens amžius (paleolitas, mezolitas, neolitas).
* 200 tūkst.-28 tūkst. m. pr. Kr.: gyvena neandertaliečiai.
* 43 tūkst. m. pr. Kr.: datuojamas seniausias Lietuvoje rastas dirbinys iš šiaurės elnio rago.
* 40 tūkst. m. pr. Kr.: atsiranda mūsų tiesioginis protėvis  europidinės kilmės kromanjonietis.
* 14-11 tūkst. m. pr. Kr.: ledynai traukiasi iš Lietuvos.
* 8-9 tūkst. m. pr. Kr.: Svidrų kultūra, baltų formavimosi pradžia.
* 4-1 tūkst. m. pr. Kr.: Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritorijoje formuojasi Vakarų baltų pilkapių kultūra, archeologų siejama su kuršių, žemgalių (vakarinių „žemaičių“), sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais. (Ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios Rytų baltų archeologinės kultūros).
* Nuo 3 tūkst. m. pr. Kr.: virvelinės keramikos kultūra, siejama su indoeuropiečiais.
* 2-1 tūkst. m. pr. Kr.: ryškūs baltų kalbų bendrumai, skirtingi nuo germanų, slavų etc.
* Nuo 2 tūkst. pr. Kr.: esminiai pokyčiai ekonomikos ir visuomenės struktūros raidoje: tarp gyvulių augintojų ir žemdirbių atsiranda atgimimo samprata: tikėjimas, kad mirtis nėra visko pabaiga.
(A. Girininkas, „Kada prasidėjo bronzos amžius Lietuvos teritorijoje?“).