Tags Posts tagged with "Lietuva"

Lietuva

0 3686
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1429
The lobby of the CIA Headquarters Building in Langley, Virginia, U.S. on August 14, 2008.

Pagal mirčių skaičių 1 000 gyventojų, pasaulyje užimame 2-ą vietą – 14.60. Pirmoje Lesotas – 15.00, trečioje Afganistanas – 14.50. Beje, 33-a Lenkija – 10.40 , o  36 –a Zimbabvė – 10.20. Keista, bet Sirija ir Irakas užima 211 ir 212 vietas atitinkamai.

Tarp Europos tautų, tik moldavai smarkiau palieka savo valstybę, nei broliai latviai ir lietuviai.

2017 m. Lietuvos gyventojų struktūra pagal amžių:

Amžius metais 0 – 14 15 – 24 25 – 54 55 – 64 Virš 65
Gyventojų sk. 423 971 313 162 1 130 868 400 267 555 591

Viso: 2,823,859 (July 2017 est.)

Rinkėjų skaičius sąrašuose rinkimams į Seimą 2016 m. toks – 2 514 657.

Jei artimiausiu metu Lietuvos VRK paskelbs didesnį rinkėjų skaičių, nei 2 399 888, galima drąsiai tvirtinti, kad CŽV faktų knyga meluoja. Arba meluoja VRK. Arba meluoja Lietuvos statistikos departamentas, pateikęs skaičius, pagal kuriuos sudaroma CŽV faktų knyga. Nes, atmetus gyventojų amžiaus grupę 0 – 14, lieka toks potencialių rinkėjų skaičius –  2 399 888 . Įvertinus tai, kad gyventojų skaičiaus didėjimas – ‚minus‘ 1,08 proc., rinkėjų skaičius niekaip negali būti didesnis, nei 2 399 888. O jei dar atmetus tuos 15 – 16 metų jaunuolius iš 15-24 amžiaus grupės, skaičius mažės dar keliolika tūkstančių.

Vykdant reikalavimą skelbti tik geras naujienas, tai čia jų net dvi.

Pirmoji gera žinia – referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyks, jei ateis 1 199 944 rinkėjai. O tai gerokai mažiau nei 2016 m. rinkimuose dalyvavusių 1 273 427. Greičiausiai neprireiks nė to + 1-o!

Antroji – sumažėjus apygardų skaičiui, kris ir rinkimų išlaidos. Valstybės biudžetas sutaupys gal net iki milijono eurų.

“Kūlgrindos” red.

0 745

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 1207

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 1227

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 2067

Pirmojo lietuviško elektrinio autobuso „Dancer“ gamintojai jau pasirašė kontraktą su Palangoje keleivius vežančios įmonės „Vlasava“ vadovais. Iš pradžių pajūryje įsikūrusi įmonė žada nupirkti vieną elektrinį autobusą.

„Sutartį su „Vlasavos“ vadovais derinome keletą mėnesių. Ją pasirašėme paskutinę birželio dieną.

Autobusą žadame pristatyti Palangos vežėjams kitų metų balandį“, – sako bendrovės „Vėjo projektai“ projektų vadovas Tadas Kubilius.

Pasak jo, elektrinio autobuso eksploatavimo išlaidos daugiau nei du kartus mažesnės nei dyzelinio ar varomo suspaustomis gamtinėmis dujomis, o sąnaudos degalams – net aštuonis kartus mažesnės.

Be to, transporto priemonė visai neteršia aplinkos.

Planuojama, kad lietuviškas elektrinis autobusas jau kitą sezoną veš keleivius maršrutu Klaipėda-Palanga bei kitais pajūrio maršrutais.

„Džiaugiamės, kad pirmieji mūsų autobusą pasirinko palangiškiai. Ekologija, švaresnis oras pajūryje ypač svarbu. Be to, vežėjams nereikės rūpintis autobuso priežiūra – jo techninę būklę nuolat stebėsime nuotoliniu būdu, galėsime prevenciškai užtikrinti sklandžią autobuso techninę būklę“, – kalba T. Kubilius.

Vieną kartą įkrautomis baterijomis lietuviški elektriniai autobusai galės nuvažiuoti apie 80 kilometrų. Galinėse stotelėse „Dancer“ baterijas bus galima įkrauti vadinamuoju greituoju būdu maždaug per šešias minutes.

„Autobuso surinkimo procesas jau eina į pabaigą. Baigę darbus, jį sertifikuosime ir išbandysime. Tada pradėsime serijinę transporto priemonių gamybą. Planuojame jau kitais metais pagaminti apie 40 modernių, ekologiškų autobusų“, – žada „Vėjo projektų“ projektų vadovas.

Jo teigimu, pirmiausia klientų bus ieškoma Lietuvoje, vėliau kontaktai bus mezgami ir su užsienio šalių vežėjais: „Planuojame dalyvauti didžiausiose keleivinio transporto gamintojų parodose, kad užsienio šalių vežėjai galėtų susipažinti su mūsų gaminiu. Be to, suteiksime galimybę jį išbandyti ir įvairių miestų vežėjams“.

Lietuviškas elektrinis autobusas už užsienio analogus pranašesnis tuo, kad jį galima eksploatuoti ir šaltuoju metų laiku, jam nebaisūs temperatūros svyravimai: „Dancer“ gali važinėti ir esant 40 laipsnių šalčio, ir 40 laipsnių karščio.

Pirmajame „Vėjo projektų“ pristatomame „Dancer“ autobuse bus 32 sėdimos ir 60 stovimų vietų. „Dancer“ kėbulas gaminamas iš lietuvių patentuotos medžiagos – stiklo audinio ir struktūrinės putos. Tokiu būdu transporto priemonė yra lengvesnė nei įprastas autobusas, ji sveria tik apie šešias tonas. Be to, iš modernių medžiagų pagamintas kėbulas saugesnis, atsparesnis smūgiams.

Technologijos.lt

0 2107

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

3 2649

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 1036

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 1595

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė.

Bet apie ekonomiką   viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis,  o  iš esmės antrinėmis, specifinėmis  ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa,  infliacija  ir panašiai.  Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina  ją. Ir čia atsiranda  kitas  viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius  reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.

Deja, ekonomika tai per daug rimtas dalykas kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.

Viešpataujanti santvarka – kapitalizmas

Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą  sudaro  socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai  kaip  mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.

Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairus ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos  ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.

Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos  yra savininko – kapitalisto nuosavybė.

Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės  ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu.  Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės   dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti  internetinę informaciją  arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.

Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų  kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu,  jis turi tapti verslu.

Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!

Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti  prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį  pasisamdyti  kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.

Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios  jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.

Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.

Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį pagyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti , o darbas gali išsiversti ir be  kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo,   technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.

Trečia. Pats kapitalas  gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.

Kapitalo koncentracija didėja

Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“   nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas.  Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikelia kapitalą iš „mirusiųjų“.  Darbas kurdamas kapitalistui pelną tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija  ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą  samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.

Nobelio premijos laureatas , žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Pagal naujausia banko „Credit Suisse“ ataskaita  vos 0,5 proc. pasaulio gyventojų turi sukaupę  38,5 proc. viso pasaulio turto. Tuo pačiu skurdžiausiai gyvenantiems dviem trečdaliams visų pasaulio gyventojų priklauso vos 3,3 proc. viso pasaulio turto. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis  pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.

Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:

1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies  socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui  skiriamo pelno.

2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio  sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.

3. Finansinių spekuliacijų sfera.  Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.

Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai  svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas  perka valdžią būtent šiam tikslui.

Nacionalinis globalinis  kapitalizmas

Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.

Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau  linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį,  valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.

Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.

Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams  tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės  ir švogerystės ryšiais.  Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“  užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?  Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos  sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius  ir jau apipynė savo interesais visas  biurokratijos grupuotes.

Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai  neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai,  o kapitalistai  už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino.  Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai  turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira  bei paslėpta visuotina korupcija.

Nors panašaus nerašytinio  „sandorio“  detalės kaip „yla iš maišo‘  karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu  koks nors „nusipelnęs“   valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro   esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas –  štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Dėl akių dūmimo  dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos),  o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad  A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.

Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?

Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuva. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę  pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai,  „ofisų proletarai“ bei  mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo  interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.

Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su  nacionalistinių  ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.

Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti   egzistencinio pasirinkimo situacija.

Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.

Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios  nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.

Šaltinis: Michailo Bugakovo tinklaraštis.