Žymės Posts tagged with "Lietuva"

Lietuva

0 1043

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 1081

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1946

Pirmojo lietuviško elektrinio autobuso „Dancer“ gamintojai jau pasirašė kontraktą su Palangoje keleivius vežančios įmonės „Vlasava“ vadovais. Iš pradžių pajūryje įsikūrusi įmonė žada nupirkti vieną elektrinį autobusą.

„Sutartį su „Vlasavos“ vadovais derinome keletą mėnesių. Ją pasirašėme paskutinę birželio dieną.

Autobusą žadame pristatyti Palangos vežėjams kitų metų balandį“, – sako bendrovės „Vėjo projektai“ projektų vadovas Tadas Kubilius.

Pasak jo, elektrinio autobuso eksploatavimo išlaidos daugiau nei du kartus mažesnės nei dyzelinio ar varomo suspaustomis gamtinėmis dujomis, o sąnaudos degalams – net aštuonis kartus mažesnės.

Be to, transporto priemonė visai neteršia aplinkos.

Planuojama, kad lietuviškas elektrinis autobusas jau kitą sezoną veš keleivius maršrutu Klaipėda-Palanga bei kitais pajūrio maršrutais.

„Džiaugiamės, kad pirmieji mūsų autobusą pasirinko palangiškiai. Ekologija, švaresnis oras pajūryje ypač svarbu. Be to, vežėjams nereikės rūpintis autobuso priežiūra – jo techninę būklę nuolat stebėsime nuotoliniu būdu, galėsime prevenciškai užtikrinti sklandžią autobuso techninę būklę“, – kalba T. Kubilius.

Vieną kartą įkrautomis baterijomis lietuviški elektriniai autobusai galės nuvažiuoti apie 80 kilometrų. Galinėse stotelėse „Dancer“ baterijas bus galima įkrauti vadinamuoju greituoju būdu maždaug per šešias minutes.

„Autobuso surinkimo procesas jau eina į pabaigą. Baigę darbus, jį sertifikuosime ir išbandysime. Tada pradėsime serijinę transporto priemonių gamybą. Planuojame jau kitais metais pagaminti apie 40 modernių, ekologiškų autobusų“, – žada „Vėjo projektų“ projektų vadovas.

Jo teigimu, pirmiausia klientų bus ieškoma Lietuvoje, vėliau kontaktai bus mezgami ir su užsienio šalių vežėjais: „Planuojame dalyvauti didžiausiose keleivinio transporto gamintojų parodose, kad užsienio šalių vežėjai galėtų susipažinti su mūsų gaminiu. Be to, suteiksime galimybę jį išbandyti ir įvairių miestų vežėjams“.

Lietuviškas elektrinis autobusas už užsienio analogus pranašesnis tuo, kad jį galima eksploatuoti ir šaltuoju metų laiku, jam nebaisūs temperatūros svyravimai: „Dancer“ gali važinėti ir esant 40 laipsnių šalčio, ir 40 laipsnių karščio.

Pirmajame „Vėjo projektų“ pristatomame „Dancer“ autobuse bus 32 sėdimos ir 60 stovimų vietų. „Dancer“ kėbulas gaminamas iš lietuvių patentuotos medžiagos – stiklo audinio ir struktūrinės putos. Tokiu būdu transporto priemonė yra lengvesnė nei įprastas autobusas, ji sveria tik apie šešias tonas. Be to, iš modernių medžiagų pagamintas kėbulas saugesnis, atsparesnis smūgiams.

Technologijos.lt

0 1769

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

3 2525

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 950

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 1448

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė.

Bet apie ekonomiką   viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis,  o  iš esmės antrinėmis, specifinėmis  ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa,  infliacija  ir panašiai.  Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina  ją. Ir čia atsiranda  kitas  viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius  reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.

Deja, ekonomika tai per daug rimtas dalykas kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.

Viešpataujanti santvarka – kapitalizmas

Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą  sudaro  socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai  kaip  mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.

Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairus ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos  ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.

Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos  yra savininko – kapitalisto nuosavybė.

Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės  ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu.  Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės   dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti  internetinę informaciją  arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.

Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų  kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu,  jis turi tapti verslu.

Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!

Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti  prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį  pasisamdyti  kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.

Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios  jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.

Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.

Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį pagyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti , o darbas gali išsiversti ir be  kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo,   technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.

Trečia. Pats kapitalas  gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.

Kapitalo koncentracija didėja

Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“   nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas.  Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikelia kapitalą iš „mirusiųjų“.  Darbas kurdamas kapitalistui pelną tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija  ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą  samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.

Nobelio premijos laureatas , žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Pagal naujausia banko „Credit Suisse“ ataskaita  vos 0,5 proc. pasaulio gyventojų turi sukaupę  38,5 proc. viso pasaulio turto. Tuo pačiu skurdžiausiai gyvenantiems dviem trečdaliams visų pasaulio gyventojų priklauso vos 3,3 proc. viso pasaulio turto. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis  pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.

Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:

1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies  socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui  skiriamo pelno.

2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio  sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.

3. Finansinių spekuliacijų sfera.  Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.

Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai  svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas  perka valdžią būtent šiam tikslui.

Nacionalinis globalinis  kapitalizmas

Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.

Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau  linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį,  valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.

Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.

Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams  tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės  ir švogerystės ryšiais.  Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“  užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?  Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos  sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius  ir jau apipynė savo interesais visas  biurokratijos grupuotes.

Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai  neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai,  o kapitalistai  už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino.  Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai  turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira  bei paslėpta visuotina korupcija.

Nors panašaus nerašytinio  „sandorio“  detalės kaip „yla iš maišo‘  karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu  koks nors „nusipelnęs“   valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro   esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas –  štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Dėl akių dūmimo  dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos),  o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad  A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.

Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?

Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuva. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę  pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai,  „ofisų proletarai“ bei  mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo  interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.

Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su  nacionalistinių  ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.

Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti   egzistencinio pasirinkimo situacija.

Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.

Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios  nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.

Šaltinis: Michailo Bugakovo tinklaraštis.

5 29363

Paklaustas, ką numano apie Lietuvos ir visos Europos ateitį, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius Arvydas Šliogeris atsakė, jog be agresyvumo negali egzistuoti apskritai jokia visuomenė, o nūdienos Europos galios, deja, apsiriboja vien žvakutės uždegimu.

Kaži koks sunkus, keistas, sveiku protu nepaaiškinamas metas atėjo į Lietuvą ir visą Europą. Tokiu metu be autoritetų ir proto šviesulių yra dar sunkiau, todėl ir išdrįsau pas jus apsilankyti, net ir žinodamas, kad jau seniai viešai nebereiškiate nuomonės ir kategoriškai nebendraujate su žiniasklaida. Mat aš myliu Lietuvą ir man nenusispjauti, kas su ja bus.

Myli Lietuvą? Tikrai? Ir aš myliu Lietuvą, tik turbūt niekad garsiai to nesu sakęs. Sau tyliai išpažįstu, nes garsiai ištarti žodžiai kartais praranda savąsias prasmes. Be to, kaip ir nėra kam viso to šiandien sakyti…

O metas – išties sunkus… Lapkritis, ligos, tamsa… Manasis kūrybingumas jau treji metai lygus nuliui, todėl nieko kito neveikiu, tik skaitau – gyvenu su senomis, jau daugsyk skaitytomis knygomis. Visą gyvenimą skaičiau vien geras knygas, tad gerą ir dar neskaitytą šiandien surasti jau darosi sunku, be to, geros knygos išlepina, po jų jau nebesinori imtis prastesnių. Todėl vėl ir vėl skaitau Vincą Mykolaitį-Putiną, Marių Katiliškį… Šiuo metu septintą kartą skaitau Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“.

Beje, į rankas imu tik grožinę literatūrą, dažniausiai – lietuvių literatūros klasiką. Mokslinių, filosofinių veikalų net neatsiverčiu – jie prie manęs jau nebelimpa. Tokie autoriai kaip Platonas, Kantas, Heidegeris, Kierkegoras – jau perskaityti, o naujų aukšto rango autorių – paprasčiausiai nėra. Deja, XX amžiuje filosofija mūsų pasaulyje numirė. Drauge su Heidegeriu.

Pats paskutinį kartą filosofinėmis temomis kalbėjausi su Olandijoje studijuojančia anūke. Ji klausė manęs, kas kaip mąstytoją paveikė Aristotelį. Įsivaizduojat? Dar vaikas visai, o kokių klausimų jai kyla. Atsakiau jai tik todėl, kad dvejeto negautų, – štai ir visa mano sąsaja su filosofija.

Galbūt šiandien visi ir valgome tos filosofijos mirties vaisius? Žmonių gyvenimui ima trūkti bendro vardiklio, vertikalės, siekių, filosofinės krypties…

Gyvename globalioje situacijoje, kokios žmonijos istorijoje dar niekur niekada nebuvo. Todėl ilgėtis vienos filosofinės krypties šiuo metu – ne tik neišmintinga, bet, sakyčiau, net labai pavojinga. Vienos krypties žmonijai nori tie vaikinukai, kurie sprogdina lėktuvus ir šaudo žmones. Įsivaizduojate, kaip atrodytų panašia kryptimi žengiantis visas pasaulis?.. Todėl reikėtų sakyti: ačiū Dievui, kad dominuojančios krypties šiuo metu dar nėra.

Bet vakarietiškasis bestuburiškumas, abejingumas ir bevališkumas mane gąsdina ne ką mažiau nei tie lėktuvus sprogdinantys vaikinai. Juoba kad būtent tokią laikyseną demonstruoja ir mūsų Lietuva.

Labai jums pritariu. Tas vakarietiškas išglebimas tiesiog kelia šleikštulį. Štai jūs apie filosofiją klausiate, o jos šiandieniam pasauliui paprasčiausiai nereikia – šiandien Vakarų protams svarbūs tik techniniai mokslai, kaip fizika, chemija, kibernetika, biologija… Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų pasaulis virsta totaline pragmatizmo karalyste.

Ar tokioje karalystėje įmanoma žmogui jaustis laimingam?

Nežinau. Paklauskite JAV, vien į vartojimą orientuotoje visuomenėje, gyvenančių žmonių. Deja, spėju, kad daugeliui toks būvis bus priimtinas. Gauni algelę, galimybę tyliai lindėti jaukiame savo kamputyje, kur turi duonos, sviesto, televizorių, žiupsnelį asmeninių interesų… Ir dėl nieko daugiau neprivalai kvaršinti sau galvos. Koks tau neva skirtumas, kieno vėliava virš tavęs plevėsuoja?..

Visi po vieną – asmeninių interesų salelėse? Na, o tokie dariniai kaip tautos bei valstybės – sunyks?

Manau, taip. Valstybės sąvoka jau ir dabar yra gana butaforinė – valstybės ES viduje šiandien jau tėra sąlyginiai vienetai su bendrais siekiais, bendra valiuta, bendra politika, bendromis sienomis, bendra gynybos sistema, valdžios aparatu ir su iki beprotybės intensyvia komunikacija. Internetas, lėktuvai, visuomenės išsivietinimas, klajokliškas gyvenimo būdas… Ar tautos negrįžtamai susilydys ES katile, aš nežinau – nesu pranašas, bet akivaizdžiai matau, kad šiandien jos lydosi.

ES erdvė kuriama taip, kad svarbiausias joje taptų vidutinis Europos žmogus. O vidutinis Europos žmogus, negana to, kad yra vidutinybė, bet dar ir nesvietiškai ištvirkinta vidutinybė, kuri ne kaži ką temoka dirbti, įpratusi viską paruošta gauti tiesiai į stalą, laiko save genijumi, kuriam nei mokytis, nei tobulėti nereikia, su visuotinėmis tiesomis, su aksiomomis ir net su pasaulio dėsniais jis pasirengęs ginčytis, nes viskas jam atrodo tik nuomonių reikalas… Jokia hierarchija, išskyrus banditiškąją, pasaulyje, anot jų, apskritai neegzistuoja, todėl darželinuko ir profesoriaus nuomonės – lygiavertės… Svarbiausia – tolerancija visam kam be atrankos, net savisaugos instinktą paminantis nekonfliktiškumas…

Matėte Europos reakciją į tragiškus įvykius Prancūzijoje? Graudu, tačiau šitai akivaizdžiai rodo, jog tai viskas, ką mes apskritai begalime. Padejuoti ir žvakelę uždegti – daugiau nieko. Net ir pykčio – to vadinamojo gero, teisingo pykčio žmonių akyse nepastebėjau. Deja, žvakelės uždegimą Europos visuomenė suvokia kaip visavertę pilietiškumo išraišką. Žvakele tas Europos pilietiškumas prasideda – žvakele ir baigiasi.

Visam kam tolerantiškas tegali būti žmogus, neturintis nieko šventa. Matydamas, kad ES nuostatose tikėti Dievą, mylėti Tėvynę ir net savąją šeimą palengva tampa neetiška, suprantu, jog kaip tik toks ir yra geidžiamas statistinio ES piliečio modelis. Tik kaip tokiam piliečiui reikėtų rasti motyvą ginti Europą, jei, pavyzdžiui, kas nors kėsintųsi ją užgrobti? Juk didelė tikimybė, kad jis ir okupantams išliks tolerantiškas.

Džinas iš butelio paleistas ir ne tik niekas negali, bet niekas net ir nemėgina jo sustabdyti. Akivaizdu, kad šiandienė Europos visuomenė – netikinti. Krikščioniška ji jau seniai yra vadinama tik tradiciškai, tik formaliai. Visi žinome, kad niekuo didesniu ir amžinesniu už save patį netikintis žmogus yra silpnas, – tikėjimo vienijamos visuomenės tokius labai lengvai praryja.

Na, o dabar pažvelkime į mus ir į tuos ateinančiuosius, kuriuos vadiname pabėgėliais, – akivaizdžiai suprasime, kuriems iš jų priklausys Europos ateitis. Arabai – visi it vienas tikintys, siejami stiprių religinių, kultūrinių, moralinių tradicijų, išsaugoję stiprią šeimos instituciją, turintys galingą energijos potencialą ir svarbiausia – agresyvumo. Juk be agresyvumo, tiesą sakant, apskritai negali egzistuoti jokia visuomenė.

Toks modelis tiktų nebent tuomet, jei ES vadovybė išties nuoširdžiai būtų įsitikinusi, jog gyvename rojuje, kur agresija apskritai neegzistuoja, kur liūtas pievoje gulinėja šalia ėriuko, savo naivia kaktyte besitrinančio į liūto karčius ir nė trupučio nerizikuojančio būti suėstas. Todėl, nors ne kaži ką teišmanau apie politiką, ES vykdomos politikos negaliu įvardinti kaip nors kitaip nei kapituliacijos – iškeltų rankų politika.

Na, kurgi tai matyta? Eina okupantai užgrobti tavo namų, o tu pakvieti juos į vidų, atiduodi raktus ir imi jiems patarnauti prie stalo?.. Tikrai būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Kai kalbama apie vienu metu į Europą pajudančius 700 tūkst. žmonių, vargu ar tikslinga vadinti juos pabėgėliais, juolab kad tik maža tos žmonių lavinos dalis plūsta iš šalių, išties siaubiamų karo. Man regis, labiau čia tiktų biblinis terminas – tautų kraustymasis, kuris reiškia žemių pasisavinimą, o ne norą iš kažkur pabėgti ir norą kur nors integruotis. Romą kitados nusiaubusius barbarus irgi galima buvo pavadinti pabėgėliais, bet ar būtų jų veiksmai nuo to pasikeitę? Vargu.

Taigi Europos ateitis – daugiau negu aiški. Ar yrant Europai turi galimybių išlikti nesuirusi Lietuva? Vėlgi – vargu. Galima nebent svarstyti, ar nebūdama ES ji suirtų lėčiau. Na, arba prisiminti Kazimiero Pakšto siūlytą sprendimą ir drauge su visais žmonėmis perkelti Lietuvos valstybę kur nors į Madagaskarą ar Naujosios Gvinėjos džiungles.

Tačiau man net ne tai yra liūdniausia. Liūdniausia, kad Lietuva ją pačią naikinančioms ES idėjoms pritaria ir puola jų įgyvendinti su džiaugsmu ir entuziazmu, to sveiku protu tiesiog neįmanoma paaiškinti.

Na, jei dėl globalių veiksnių Lietuvai vis dėlto bus lemta išnykti, bent patarkite, kaip mums elgtis, kaip gyventi, idant po mirties nereikėtų degti gėdos ugnyje vietoj pragaro ugnies?

Sąžiningai ir nesidairydami į šalis dirbkim savo darbus. Ir pernelyg nesvarstykim, kaip darbai bus vertinami, kaip panaudojami. Juk nei tu, nei aš nei turime, nei privalome turėti antgamtinių galių valdyti imperijas. Tačiau turime galimybę visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti. Priešintis jam pačiu savo kasdieniu gyvenimu, orientuotu į aukštesnes vertybes, gyvenamu moraliai atsakingai.

Ir nemanykim, kad tokie esame vieni. Žmonių, kuriems visa tai, kas vyksta, lygiai taip nepriimtina, kaip ir mums, yra ne taip jau mažai, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau reikia, kad jų daugėtų, kad tokių susidarytų kritinė masė. Belieka viltis ir laukti, kad tai nutiks. Juk kaip be kritinės plutonio masės neįmanomas branduolinis sprogimas, taip be kritinės masės neįmanomas tiek medžių pumpurų pavasarį, tiek mūsų gyvenimo sprogimas.

0 799

 Pokalbis „Iš savo varpinės“ video kanalo:

Vitalijaus Balkaus įvadas: Lietuvos-Lenkijos santykių istorija tęsiasi ilgiau nei septynis šimtmečius. Visų svarbesnių istorinių vingių neįmanoma aptarti per šios laidos skirtą trumpą laiką. Geriau pažvelkime į paskutinį abiejų šalių santykių šimtmetį – nuo maždaug tada, kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip apibūdintum svarbiausias tendencijas ir ko galima pasimokyti iš tos sukauptos patirties?

 

Algis Avižienis: Lietuva ir Lenkija abi yra susidūrimo tarp dviejų didžiulių galybių zonoje. Turiu omeny Vokietiją ir Rusiją. Istorijoje abi mūsų šalys smarkiai nukentėjo nuo imperinio veržimosi iš šių dviejų galybių į mūsų regioną – iš Vakarų ir iš Rytų. Net jei lietuviai bei lenkai sutelktų bendras jėgas prieš vieną iš šių dviejų galingų kaimynų, vis tiek būtų sunku užtikrinti galimybę laimėti karinį konfliktą. Todėl praeityje lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir jungėsi į įvairias sąjungas ir galiausiai sukūrė bendrą valstybę prieš germanus ir prieš vis stiprėjančią Rusiją jau nuo Jogailos laikų. O jeigu Lietuva ir Lenkija nesutartų arba vyrautų stipri įtampa tarp jų – kaip ir buvo nuo mūsų Nepriklausomybės pradžios iki Sovietų okupacijos,  tai mūsų abi šalys atsidurtų ir, istorija parodo, kad jos atsidūrė ypatingai nesaugioje padėtyje.

 

Lenkijos nepriklausomybės tėvas, Maršalas Pilsudskis, puikiai suvokė šią pavojingą Lenkijos padėtį platesniame strateginiame lygmenyje. Todėl jis siekė atkurti senąją Žečpospolitą, apimančią plačias lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kas leistų kažkiek rimčiau atsverti milžinišką Rusijos ir Vokietijos galią. XX-ojo amžiaus pradžioje lenkai nemanė, kad lietuvių tautinė savimonė būtų pakankamai stipri, kad Lietuvos teritorijoje būtų įmanoma įsivaizduoti modernią, nepriklausomą valstybę. Bandydamas karine jėga įtraukti Lietuvą į savo atkuriamą Žečpospolitą ir atplėšdamas Vilniaus kraštą nuo naujai besikuriančios valstybės, jis apnuodijo abiejų šalių santykius visam tarpukario periodui. Mes, lietuviai, lenkams atrodėme per silpni, kad atsisakytumėm Lenkijos siūlomų saugumo garantijų. Tai buvo lenkų vadovų lemtinga klaida.

 

Žlugus Pilsudskio Žečpospolitos atkūrimo vizijai, tarpukario Lenkija turėjo tenkintis saugumo garantijomis iš, pirmiausia, Prancūzijos, o kartu ir Anglijos – dvi šalys, kurios su JAV pagalba nugalėjo Kaizerinę Vokietiją per Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiame tarpukario saugumo bloke Lenkijai – be savo išsvajotų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių – aiškiai teko atlikti silpnesniojo partnerio vaidmenį. Mano žiniomis, Pilsudskis nebuvo optimistiškai nusiteikęs dėl Lenkijos saugumo padėties, turint tik, kaip jis įsivaizdavo, kuklią, apkarpytą Lenkijos teritoriją.

 

Man tarnavus JAV konsulate Krokuvoje teko ne vieną kartą asmeniškai išgirsti iš inteligentų ir tautiškai nusiteikusių politinių veikėjų svarstymus apie „Miedzymorze“ arba tarpjūrio (nuo Baltijos iki Juodosios Jūros teritorijos bloko) sukūrimą kaip būsimą saugumo garantą visoms tautoms, gyvenančioms tarp vokiečių ir rusų. Tai – žinoma senoji Pilsudskio koncepcija, kuri, tačiau, atsisakytų Maršalo ankstesnių ketinimų jėga dominuoti silpnesnes kaimynines tautas. Įdomu tai, kad „Miedzymorze“ koncepcija dabar kartais yra aptarinėjama baltųjų nacionalistų leidiniuose JAV ir Vakarų Europoje. Aš tokį vakariečių giriamą Intermarium projekto svarstymą išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių. Mūsų žiūrovai galėtų jį rasti interneto puslapyje Kulgrinda.lt (spausti čia)

 

V. Balkus: Tokia koncepcija XXI-me amžiuje gali atrodyti pasenusi, nes mūsų regiono saugumui turi milžinišką įtaką dar ir JAV supervalstybė, kurios teritorijos net ir nerasi Europos žemyne.

 

A. Avižienis: Be abejo, visos šio regiono šalys yra nepaprastai priklausomos nuo JAV ir NATO saugumo garantijų. Nuo Antrojo Pasaulinio karo JAV įsiterpimas į Europos politinius procesus tarsi užšaldė seną priešpriešą tarp lietuvių ir lenkų bei lenkų ir vokiečių. Manau, kad Vašingtonui nebūtų paranku, kad lenkai vėl pradėtų aktyviai kelti abejones dėl Vilniaus dabartinio statuso kaip Lietuvos sostinės. Toks ginčas aiškiai susilpnintų bendrą NATO frontą prieš menamą Rusijos spaudimą mūsų regionui.

 

Bet mes gyvename dinamiškame laikotarpyje. Niekas prieš 10, 20, 30 metų nebūtų tikėjęs, kad naujai išrinktas JAV Prezidentas pavadintų NATO „pasenusia“ organizacija. JAV vyriausybės skola greitai pasieks astronominę 20 trilijonų JAV dol. sumą. Praeitais metais JAV prekybos deficitas viršijo 500 milijardų JAV dol. Todėl daug kam atrodo, kad Prezidento Trumpo prioritetai bus Amerikos vidaus politika, pramonės atgaivinimas, užsienio prekybos deficito mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Jei šiuo metu neatrodo realu, kad JAV pradės radikaliai gerinti santykius su Maskva, lieka tikimybė, kad tai gali įvykti po metų ar kitų. JAV tarpukaryje kaip tik ir atsitraukė nuo savo europiečiams duotų Tautų Lygos įsipareigojimų, kurias iškėlė Prezidentas Vilsonas. Amerikiečių, norinčių atsiriboti nuo Europos reikalų, taip vadinamų izoliacionistų, tuomet buvo ryški dauguma, ir tik japonų netikėta ataka prieš JAV laivyną Pearl Harbor stumtelėjo amerikiečius į II Pasaulinį karą.

 

Jei NATO vaidmuo nusilptų, reikia manyti, kad Rusijos ir Vokietijos lyginamasis svoris mūsų regione vėl akivaizdžiai padidėtų. Vokietijos-Rusijos suartėjimas dar daugiau paryškintų šių galios centrų įtaką Lenkijai ir kitoms mažesnėms mūsų regiono valstybėms. Tokiais hipotetiniais atvejais, manau, kad Pilsudskio tarpjūrio koncepcija taptų aktualesnė, bent jau Lenkijoje. Apie tai kartas nuo karto diskutuojama Lenkijoje. Kai kas mano, kad Prezidentas Duda ir jo Teisės ir teisingumo partija atsargiai pritaria tokiam regioninio bloko formavimui.

 

V. Balkus: Jei mes atidžiau stebėtume aktualius įvykius, tai matytumėm, kad jau formuojasi aktyvus Višegrado šalių bendradarbiavimas pabėgėlių klausimais. Kitaip sakant, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija (tai pusė Intermarium šalių) jau sukūrė gana stiprų bendrą frontą prieš Briuselio bandymus įpiršti šioms šalims didelius kiekius taip vadinamų pabėgėlių. Šis Višegrado blokas drąsiai gina savo šalių kultūrinį savitumą ir pasisako prieš multikultūrinės visuomenės kūrimo idėją. Tai ne šiaip sau vienos dienos klausimas, bet esminis nacionalinės tapatybės išbandymas. Sėkmingai veikdamos kartu prieš ES diktatą, minėtos šalys įsigys vertingos patirties ir pasitikėjimo savimi ateities iššūkiams priimti.

 

A. Avižienis: Taip, labai gaila, kad mūsų konformistinė valdžia praranda progą sėkmingai apsiginti nuo brangiai kainuojančio eksperimento pakeisti europiečių kultūrinį identitetą. Be to, jei tarptautinė padėtis dar daugiau paaštrėtų, neišnaudotos galimybės bendradarbiauti su Višegrado šalimis galėtų ir neigiamai atsiliepti mūsų saugumui.

 

V. Balkus: Na gerai, tarkime, kad toks mūsų suartėjimas prie Višegrado grupės ir Lenkijos būtų reikalingas. Bet mes visi žinome, kad lietuvių-lenkų santykiai nesiklosto idealiai dėl Vilniaus krašto mažumos ir jos keliamų reikalavimų. Be to, pasitaiko ir tarp lenkų nacionalistų šūkiai dėl Vilniaus ir Lvovo sričių grąžinimo, net ir panaudojus ginklą.

 

A. Avižienis: Manau, kad tokių šovinistinių nuotaikų galima rasti tik nedidelėje dalyje Lenkijos politinio spektro. Žinoma, jei tokius šūkius Lenkijos valdžia kada nors aprobuotų, tai reikėtų kalbėti apie visai kitokius saugumo blokus ir koncepcijas nei tarpjūrio ašis. Bet netikiu, kad iki tokio kraštutiniškumo rimti Lenkijos politikai leistų įvykiams klostytis. Jau seniai Vilniaus krašto kai kurių politinių jėgų reikalavimai lieka pagrindinė kliūtis keliant lietuvių-lenkų santykius iki visai patenkinamo lygio. Beje, tie santykiai gynybos srityje, dėka bendradarbiavimo NATO rėmuose, vystosi be rimtesnių problemų. Žinoma, kol NATO aktyviai reiškiasi mūsų regione.

 

Nežinau ar geriau spręsti šią problemą daug ir dažnai apie tai kalbant tarpusavyje, ar geriau kelti skaudulius į viešumą rečiau. Aš matau dvi pasitikėjimo vienas kitu problemas, ir būtent jomis reikėtų mums intensyviau užsiiminėti. Pirma problema yra lietuvių nerimas, kad palankūs sprendimai lenkų mažumos atžvilgiu tik paskatins pastarąją kelti naujus reikalavimus iki regioninės autonomijos. Iš lenkų mažumos pusės, aš spėju, jog egzistuoja nerimas, kad lietuviai nori tyliai ir palaipsniui nutautinti lenkų mažumą ir ją lyg ištirpinti lietuviškame katile.

 

Nemanau, kad šiuo metu naudingos būtų viešos diskusijos, nes jos leistų patiems radikaliausiems elementams garsiai kelti savo reikalavimus. Pradžiai geriau būtų neformaliai susitikti visuomeninių organizacijų, politinių partijų viršūnių lygyje ir pabandyti susitarti dėl kelių aštriausių klausimų. Abi pusės padarytų nuolaidų ir – labai svarbu – tuo pačiu iškilmingai prižadėtų neperžengti kai kurių raudonųjų linijų, tų pačių jautriausių, nerimą keliančių klausimų, kurie pakerta abipusį pasitikėjimą.

 

Sprendimai įmanomi, jei abiejų šalių elitai pirmiausia suvoks susitarimo reikšmę mūsų saugumui tuo metu, kai pasaulis darosi vis mažiau stabilus. Net dvi tokios kraštutinai nacionalistinės valstybės kaip Musolinio Italija ir Trečias Reichas, siekdamos diplomatinio bei militarinio bendradarbiavimo, sutarė nekeisti iš esmės Pietinio Tirolio statuso, kuriame iki šios dienos kompaktiškai gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Trečias Reichas, būdamas stipresnis, atsižvelgė į Italijos nuogąstavimus, kad gali atsiskirti Pietinis Tirolis, ir sutiko nekeisti sienų.

 

Kai gyvenau Krokuvoje, teko susitikti su lenkų nacionalistais, kurie jau prieš 27 metus nerimavo dėl galimo vokiečių-rusų suartėjimo ateityje ir kalbėjo, kad vardan Lenkijos-Lietuvos glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkija, būdama stipresnė šalis, privalėtų atsižvelgti į Lietuvos rūpesčius dėl Vilniaus krašto mažumos klausimo.

 

Taip pat aš manau, kad išmintingesni lenkų politikai suprastų, kad, jei Lenkija primygtinai keltų lenkų mažumos klausimą mūsų šalyje, tą patį galėtų daryti ir vokiškai kalbantieji gyventojai Lenkijoje, gyvenantys pietvakarinėje teritorijoje tarp Opolės ir Katovicų miestų. Nacionalinės pakraipos spaudoje Lenkijoje tenka pastebėti pačių lenkų nerimą, kad vokiečių mažuma vis aktyviau ir drąsiau gina savo mažumos teises. Pagal įvairius apskaičiavimus vokiečių mažumai gali priklausyti nuo 50 000 iki 180 000 gyventojų.

 

V. Balkus: Kadangi norėjome, kad ši diskusija apimtų paskutinio šimtmečio istorijos kontekstą, tai grįžkime prie II-ojo Pasaulinio karo pradžios, tiksliau į 1939 metų mėnesius prieš karo pradžią, kai konfliktuojančios pusės nujautė didelio konflikto neišvengiamumą ir siekė pritraukti kuo daugiau sąjungininkų į savo pusę. Žinau, kad pats esi išvertęs ir surinkęs atsiminimų dokumentus, studijas, kuriose matyti, kad Trečias Reichas gana aktyviai bandė įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkių gretas. Toje pačioje interneto svetainėje (Kūlgrinda.lt) yra paskelbti tie įvykiai ir diplomatiniai pokalbiai. Trumpai tariant, vokiečiai labai norėjo, kad lietuviai prisijungtų prie jų ir pultų Vilnių tuo pačiu metu, kai vokiečiai puolė likusią Lenkiją. Dėl lietuvių nenoro kirsti Lenkijai, Lietuva buvo perduota į Sovietų Sąjungos interesų zoną, nors pirminė Molotovo-Ribentropo sutartis numatė Lietuvą esančią Vokietijos interesų zonoje.

 

A. Avižienis: Taip, manau, kad Lietuva brangiai sumokėjo už tai, kad ji iš karto atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. Bet tuomet, kiek anksčiau 1938 m., pradėjo ryškėti nauja – galima beveik tai pavadinti prolenkiška – užsienio politika. Žinant, kad Lenkija buvo glaudžiai susijusi su Prancūzija ir Anglija, kitaip sakant su Vakarais, mūsų užsienio ir saugumo politika de facto orientavosi į Vakarų sąjungininkus.

 

Tad netolimos praeities precedentą jau turime. Lietuva kritiniu Lenkijai momentu jau parodė gerą valią ir nepuolė žlungančios kaimynės. Šį faktą verta atsiminti ir priminti mūsų draugams lenkams, siekiant glaudesnių saugumo santykių ateityje.

 

0 754
Marius Jonaitis

Taip, sutinku, pavadinimas labai žiaurus ir grubus. Labai nenorėčiau tokių rašyti, bet tiesos ir realybės ignoravimas problemų spręsti nepadeda. O jas laikas pradėti mažinti, nes abejingumas arba komercinės spaudos sukeltas isteriškas fonas – ne išeitis iš įsisenėjusių bėdų.

Tyčia nieko nerašiau iki vaikelio laidotuvių. Gal čia tik man taip atrodo, bet skubėjimas komentuoti atrodo kažkaip… lyg iš viešųjų ryšių srities. Nusprendžiau patylėti, tyliai pergyventi eilinę (pabrėžiu, jog tai jau ne pirmas tokio masto incidentas, tai jau tapę pasikartojančiu reiškiniu) baisią istoriją bei stebėti visuomenės reakciją. Tačiau pasigedau platesnio požiūrio, gilesnės analizės ir esminių klausimų: Kodėl taip įvyksta? Ką daryti, jog taip vyktų kiek įmanoma rečiau (o dar geriau – niekada)?

Tauta reagavo su pykčiu ir liūdesiu. Visiškai suprantama. Tik užplūdę su grasinimais į nužudyto vaikelio mamos (sunku man tai moteriai suteikti šį skambų vardą) facebook, bėdos neišspręsi. Linčo teismai nuramintų užslėptos kaltės pajautimą miniai, bet neapsaugotų nuo tolimesnių įvykių. Žvakutės yra gražu bei simboliška, bet ar pamenat situaciją, kada nuo to buvo geriau (nebent po žvakučių uždegimo visi susirinktų ir spręstų kaip organizuotis, jog jų aplinkoje sumažėtų tokių atvejų)?

Gan aiškiai išsiskyrė ir tam tikros ideologinės grupės inicijuota mintis apie įstatymo pataisą. Buvo ir yra peršama mintis, kad dabartiniai įstatymai neapsaugo vaikų nuo smurto. Galiu drąsiai teigti, jog tai netiesa. Cituoju šiuo metu galiojantį įstatymą:

„56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė:
3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.“

Akivaizdu, jog reikiamos institucijos turi visas priemones reaguoti, jeigu tik pajuntama grėsmė vaiko sveikatai arba gyvybei. To neinicijavo vietinis vaiko teisių apsaugos skyrius, jokios reakcijos nebuvo ir iš vietinės policijos, bendruomenės, seniūnijos. Tik iš vaiko darželio buvo kažkoks judesys, tačiau nepakankamas.

Ką galima daryti artimiausiu metu? Pradžiai turi būti inicijuotas labai kruopštus ir skaidrus vietinio (Kėdainių) vaikų teisių apsaugos skyriaus auditas. Išsiaiškinti kas turėjo prižiūrėti to regiono problemines šeimas (o ta šeima turėjo būti įtraukta į tokį registrą, nes abu tėvai buvo teisti, jeigu nebuvo įtraukta – reikia aiškintis kodėl). Na o išsiaiškinus pritaikyti šį straipsnį:

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

KEISTA:

2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05)

(Žin., 2011, Nr. 81-3959)

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ką tai keistų? Taip būtų sudarytas precedentas (dėl to rekomenduočiau skirti laisvės atėmimo bausmę), jog dirbantis šioje srityje, savo kailiu, atsakytų už neveiksnumo padarinius. Be abejo, visoms valstybinėms Vaiko teisių apsaugos institucijoms taip pat turi būti atliktas nuodugnus patikrinimas, o tai, jog jų vadovybė, savo noru, nesitraukia iš užimamų pareigų, rodo, kad tie asmenys nesugeba prisiimti atsakomybės už savo neatliktas pareigas.

Na o siūlomas kažkoks naujas įstatymas ne tik problemos neišspręstų, bet ir sukurtų naujų. Kadangi siūlomose pataisose smurto sąvoka išplečiama iki to ar bus sugebėta vaikui įpirkti jam reikiamų arba jo pageidaujamų paslaugų/daiktų. Akivaizdu, jog tada į institucijų akiratį gali pakliūti ir padorūs, tačiau neturtingi, tėvai. Daugiau apie tai mano kolegos vaizdo įraše:

Kokios gilesnės tokių tragiškų įvykių priežastys? Kai ką mes galime išspręsti labiau spausdami, jog savo darbą atliktų reikiamos institucijos, tačiau jos irgi tik gydytų žaizdas, o ne spręstų jų atsiradimo priežastis.

Pirmoji priežastis (rikiuojama ne pagal svarbumą) – ekonominė.

Į ją įeina begalės faktorių. Gan nemažas nedarbas, ypač provincijoje, turint omenyje, jog nužudyto vaikelio „mama“ jo sumušimo dieną išėjo į darbo biržą, šį faktorių būtina pastebėti. Stabilūs darbai, užimtumas, normalios pajamos keičia gyvenimo būdą. Masinis pramonės sunaikinimas perėjus nuo planinės prie kapitalistinės ekonomikos tūkstančius žmonių nušlavė į užribį. Tai, jog praėjo dvidešimt metų – nieko nesako. Auga jau antra ir trečia karta, kuri yra palikta savieigai, vadinamajai laisvajai rinkai, o kurioje išgyventi sugeba ne visi. Nėra ko stebėtis, jog mirštančiuose kaimuose ir miesteliuose vegetuoja ištisos žmonių grupės, kenčia jų vaikai – kentėsim ir mes visi, kadangi tie žmonės yra mūsų visuomenės ir genofondo dalis.

Deklaratyvūs, „ a la“ pritrauksim investicijų, sprendimai nepadės. Pati kapitalistinė sistema yra piramidinė, kapitalas ir geresnis gyvenimas koncentruojasi siaurose rankose, likusieji – paliekami savieigai.

Antroji priežastis. Socialinė ir moralinė.

Socialinė siejasi su ekonomika. Sunaikinus pramonę ir vystant absoliučiai neteisingą ekonominę ir socialinę šalies politiką jau beveik milijonas tautiečių turėjo emigruoti į kitas šalis (tikrasis vaiko tėvas gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje). Kai kurie jų pasiima su savimi vaikus, kai kurios šeimos palieka vaikus giminėms. Ką tai reiškia? Net ir labai puikios močiutės niekada neatstos Mamos ir Tėvo bei jų perteikiamos normalios šeimos supratimo. Viso to pasekoje turime tūkstančius jau paaugusių jaunuolių, kurie kuria savo šeimas patys augę be tėvų dėmesio ir meilės (nemanau, jog pinigai ar daiktai, kurie buvo siunčiami iš užsienio kažko naudingo juos išmokė). Natūralu, jog jiems stinga suvokimo kaip ta šeima turi atrodyti. Ne visiems yra natūralus instinktas, kitus reikia nuolat mokyti ir ugdyti. O ar yra šeimos planavimo bei elementarių įgūdžių diegimo pamokos mokyklose? Ar yra kažkoks bendras valstybinis požiūris į tai? Manau, jog ne, nes vis dar sunkiai skinasi kelią šeimos sąvokos įtvirtinimas įstatymiškai.

Kalbant apie moralę, pasisakysiu absoliučiai nepopuliariai. Kaip galime jaunoms šeimoms diegti pagarbą jų vaikų sveikatai ir gyvybei, jeigu legaliai galima įvykdyti vaiko nužudymą aborto pavidale? Nekalbu apie išskirtinius atvejus, tokius kaip grėsmė gimdyvės gyvybei, sveikatai arba būsimo vaiko neišsivystymas, kas sąlygotų jo trumpą gyvenimą po gimimo. Deja, bet labai gajus visuomenėje požiūris į vaiką kaip kažką nepatogaus, trukdančio karjerai ar linksmam gyvenimo būdui, todėl po nekalta sąvoka „šeimos planavimas“ slepiasi elementarus vaiko atsikratymas.

Todėl drąsiai teigiu, jog būtina svarstyti gyvybės apsaugos užtikrinimą nuo pat jos pradėjimo. Žinau, jog būsiu apšauktas radikalu, tačiau šio žodžio nebijau. O kaip padaryti esminius pokyčius požiūryje į gyvybę ir vaiką? Jeigu manot, jog tą įmanoma padaryti uždegus žvakutę ir pakeitus facebook paveiksliuką, tai labai klystate.

Trečioji priežastis. Bendruomeninė/visuomeninė.

Kaip jau ir minėjau straipsnio pradžioje, jog be minėtos Kėdainių vaiko teisių apsaugos tarnybos signalo niekas nesugebėjo imti iniciatyvą į savo rankas. Ką veikė policija? Darželis? Seniūnija? Seniūnaitis? Vietinės bendruomenės? Ką mąstė kaimynai, kurie pripažino visada žinoję apie žiauriai mušamą vaiką (ir jo „mamą“), tačiau nepasivarginę imtis bent kokio veiksmo? Kam reikalingos visos tos institucijos, jeigu jos neveikia? Ir kam reikalinga tokia visuomenė ir tauta, kuri nesugeba apginti savo ateities – vaikų? Bedegiojant žvakutes ir besipiktinant socialiniuose tinkluose derėtų mums visiems labai susimąstyti. Kodėl be valdžios nurodymo negali susiburti atsakingų mamų draugijos, kurios ne tik stebėtų jų aplinkoje esančias problemines šeimas, bet ir stengtųsi joms padėti, paauklėti, pamokyti, o reikalui esant – kviesti reikiamas institucijas. Kodėl vietinės seniūnijos ir bendruomenės negali bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnybomis? Kodėl policijos komisariatuose, pirmiausia turiu omenyje Dainavos policijos komisariatą, naikinami su nepilnamečiais dirbančių pareigūnų etatai?

Taip pat noriu, jog visi susimąstytume kodėl mes nesugebėjome apginti Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ iš Lietuvos piliečių šeimos paimto jų vaiko Gabrielio Bumbulio? Šis vaikas turėjo būti grąžintas į Lietuvą ir jo ateitį (kaip LR piliečio) turėjo spręsti Lietuvos institucijos. Tačiau tiek jos, tiek ir politikai pademonstravo visišką savo neįgalumą. Kai tuo tarpu kitos valstybės (Čekija, Indija, net ir ta pati Rusija) tokius klausimus sprendžia aukščiausiu lygiu. Ir kodėl visuomenės spaudimas mūsų valdžios institucijoms buvo toks menkas? Kai tuo tarpu kitų šalių visuomenės buvo aktyvesnės, protestuodamos dėl mūsų mažojo piliečio. Ką, vis laukiame malonės iš valdžios? Jos nebus, ne tie asmenys, tad ką patys susikursime – tą ir turėsime.

Beje, tikrai nemoralizuoju tik jums, ne, pirmiausiai visa tai taikau ir sau pačiam, nes aš irgi buvau per daug abejingas tam, kas vyksta šalia manęs, todėl prisiimu atsakomybę ir stengsiuosi, jog bent mano laiptinėje būtų reaguojama į tokias situacijas.

Tikiuosi, jog man kuklus straipsnis įneš bent dalelę link pozityvių permainų, nes tikrai nenoriu sulaukti eilinės kraupios žinios apie dar vieną nužudytą vaiką. Gana.

Marius Jonaitis
Vienas iš tūkstančių Lietuvos tėčių.