Žymės Posts tagged with "Lietuva lietuviams"

Lietuva lietuviams

3 1681

Vytautas Radžvilas

Turėjusios išnykti pasaulinėje ,,ineternacionalinėje komunistinėje visuomenėje” lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje ,,pilietinėje visuomenėje” – kosmopolitinėje ,,visuotinės žmonijos” bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę. Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta – atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai ,,padedama” išsivaikščioti po platųjį pasaulį pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą. Troškimas ir siekis išnykti – toks dabar yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis ,,globalios Lietuvos” projektas yra ne kas kita, o šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios ,,savanoriškai” pasitraukti tautos ir valstybės vizija. Toji vizija yra absoliuti principo ,,Lietuva – lietuviams” priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai – tautos ir valstybės išsibūtinimo – savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.
Panašiai kaip XIX šimtmečio bajorai ir XX a. vedliai į ,,šviesų komunizmo rytojų”, šios vizijos įgyvendintojai – XXI a. Lietuvos ,,vesternizatoriai” ir ,,europeizatoriai” — savęs taip pat nelaiko tikrais ,,tamsios ir atsilikusios”, todėl vertos tik išnykti, lietuvių tautos nariais. Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių – tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus – tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių ,,eurointegratorių” – pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui. Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus ,,vesti į šviesią europinę ateitį” — ,,integruoti” ir ,,europeizuoti” dabartines Europos tautas tol, kol šitaip ,,vedamos” tautos ,,subręs” tiek, kad virs tik ,,naujaisiais europiečiais” ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiaus tapti ,,federalizuotos” imperijos valstijomis.
Mat globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik ,,globali pasaulinė laisvoji rinka”, kurioje ,,laisvai” juda darbo jėga. Ne žmonės, o tik pagal ,,globalios darbo rinkos poreikius” paskirstomi ir jos ,,nematomos rankos” verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą ,,žmogiškieji ištekliai”, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis. Šioje pasaulio vizijoje valstybių kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra, politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir pastovių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų. Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos – potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti ,,investuotojų” veiklos geografiniai taškai. Tokioje ,,ekonomizuotoje” globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos – prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios ,,žmogiškųjų išteklių” nepabaigiamos klajonės. Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priiminėja ne politinės valdžios viršūnės, nes ,,darbo jėgos” išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos. Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais. Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės ,,savanoriškai”, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių. Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kuriame pasaulio taške tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius. Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis ,,komunizmo statybos” aikštelėmis.
Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynės turi tapti ,,globalios rinkos” segmentais – nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis ,,investavimo zonomis” ir ,,žmogiškųjų išteklių” laikino postovio aikštelėmis – jų surinkimo ir paskirstymo punktais. Nacionalinės valstybės kaip politiškai savarankiški dariniai čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes ,,valstybės” paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką – teisines, ekonomines ir socialines sąlygas – į šias ,,zonas” ateiti ir jose nevaržomai veikti ,,investuotojams” bei palaikyti viešąją tvarką ,,žmogiškų išteklių” sankaupos taškuose. Kaip ir sovietmečiu, tokių ,,valstybių-zonų” valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį. Toji ,,valdžia” iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį ,,valstybės” pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti ,,investuotojų” interesus – sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčianti ir todėl ja nepatenkintų ,,čiabuvių” pasipriešinimą.
Ši ,,ekonominė” tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai ,,nepriklausomoje” Lietuvoje veikia visa jėga. Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis – daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas ,,Lietuva – lietuviams”. Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tapti tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą. Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika – tikra valstybe. Gerai suvokiama, kad iš tiesų atkūrusi savo valstybę toji tauta ir jos žemė nebūtų bet kam lengvai prieinamas pigių ,,žmogiškų” ir kitokių ,,išteklių” šaltinis, nes ją gintų sava valstybė – apsauginis skydas, leidžiantis sutramdyti minėtais ,,ištekliais” trokštančių pasinaudoti ,,inverstuotojų” nežabotus apetitus. Kitaip sakant, didžiausias ,,vesterizatorių” ir ,,europeizatorių” baubas šiandien yra mėginanti atgimti lietuvių tauta, vėl galinti tapti savos valstybės steigėja ir suverenu bei tikra savosios žemės šeimininke. Kaip ir tarpukariu, atvira pasauliui ir svetinga tauta, bet nesutinkanti ir neleidžianti paversti savo šalies visų to pasaulio klajūnų ir laimės ieškotojų ,,mažąja Amerika” ir jų pereinamuoju kiemu, kuriame galiausiai ji – kaip ir sovietmečiu — pasijustų esanti nekviestų ,,svečių” asimiliuojama ir jų masėje tirpstanti ujamų ir užguitų ,,čiabuvių” bendruomenė. Jie supranta, kad sugebėję politiškai susiorganizuoti ir susikurti tikrą, o ne butaforinę valstybę lietuviai nesileis paverčiami tik ,,žmogiškaisiais ištekliais” ir pasieks, kad jų žemė nebūtų tik ,,ekonominė zona” bei lengvo pasipelnymo vieta, ir sutrukdys trumparegiams ir godiems saviems ,,verslininkams” bei į tuštėjantį kraštą su iš svetur atsivežtais pigiais vergais plūstantiems ,,investuotojams” paversti tikrove liūdnai pagarsėjusio M. Suslovo svajonės, kad ,,Lietuva bus – tik be lietuvių”.
Todėl užkirsti kelią tokiai įvykių raidai – tikram tautos atgimimui ir valstybės atsistojimui ant kojų – mestos didžiulės pajėgos ir pasitelktos visos įmanomos ideologinio, moralinio ir psichologinio poveikio priemonės. Vos atkūrus nepriklausomybę buvo įjungta milžiniška propagandinė ,,smegenų plovimo” mašina, kurią pasitelkus siekiama žūtbūt įrodyti, kad XX a. pradžioje tautinio Atgimimo šauklių išskleistos bei nepriklausomos Lietuvos valstybės pavidalu įtvirtintos, sunkiausiais okupacijos metais sąmoningos ir patriotiškos tautos dalies atkakliai gintos lietuviškumo ir valstybingumo sampratos esančios pasenusios ir niekam nereikalingos atgyvenos, o jų laikymasis – atsilikimo ir tamsumo požymis bei įrodymas. Neigiant ir griaunant principą ,,Lietuva – lietuviams” ypatingas dėmesys skiriamas tautinį atgimimą materializavusiam politiniam kūnui – 1918 m. Vasario 16 d. gimusiai moderniajai tautinei Lietuvos valstybei. Tęsiant tarybinės marksistinės istoriografijos tradiciją ir atkurtoje Lietuvos Respublikoje drąsiai ir atvirai ginamas ir skleidžiamas pagrindinis prosovietinių istorikų teiginys, kad ,,etninė”, ,,uždara”, ,,atsilikusi” tarpukario valstybė buvusi ,,istorinė klaida” ir geopolitinis nesusipratimas. Pabrėžtina, kad tokia ,,išmintis”, kurią dera pavadinti tikru vardu – antitautine ir antivalstybine ideologine propaganda – jau beveik ketvirtį amžiaus masiškai brukama neregėtai spartaus tautos nykimo sąlygomis. Būdinga, kad kaip ir tautai merdint komunistinėje imperijoje, dabartinis spartus jos nykimas propagandiškai taip pat garbstomas kaip neregėto klestėjimo tarpsniu ir nesidrovima aiškinti, jog per visą savo istoriją Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir taip gerai negyveno.
Sovietmečiu tauta buvo ,,auklėjama” komunistine ,,proletarinio internacionalizmo” dvasia. Dabar vykstantis ištautinimas grindžiamas jau ne viena ideologija, bet dviejų antilietuviškų ideologijų samplaika. Pagrindinis neoliberalistinės ideologijos peršamas teiginys – tokių kolektyvinių žmonių bendrijų kaip tautos esą apskritai ,,nėra”, mat iš tikrųjų galima kalbėti tik apie individus. Neomarksistinės ideologijos skeidėjai tautas griauna arba, kaip įprasta sakyti, ,,dekonstruoja” kitaip: įrodinėjama, kad jos esančios tik ,,laisvai” kuriami ,,socialiniai konstruktai”, tad pati tautos sąvoka esanti reliatyvi ir lanksti, jai galima suteikti bet kokį pageidaujamą turinį ir prasmę. Apskritai skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės ištautinimo strategijų yra tik tas, kad sovietmečiu lietuvių tauta turėjo virsti ,,socialistinės tarybų Lietuvos liaudies” segmentu – savo valstybės ir Tėvynės neturinčia ir nesiekiančia turėti šios susovietintos ,,liaudies” lietuviakalbe etnine grupe. Dabar jai siūloma tenkintis tokiu pat ikipolitinės ir ikiistorinės tautos statusu ir toliau būti savo žemėje atsitiktiniais prašalaičiais – nuo jos dvasiškai, moraliai ir politiškai atsaistytais ,,globaliais lietuviais”, suvokiančiais save tik kaip kosmopolitinės ,,Lietuvos pilietinės tautos” margaspalvės etninės mozaikos laikiną segmentą. Pertvarkyto į homo sovieticus lietuvio ,,tautinės” savimonės ašis buvo proletarinio internacionalizmo ideologija, turėjusi ,,sutaikyti” jį su visiško ir negrįžtamo lietuvių tautos ir valstybės išnykimo perspektyva. Kryptingai formuojamos ,,Lietuvos tautos” nariams laikinai – iki ištirpstant betautėje ,,pasaulinėje pilietinėje visuomenėje – taip pat paliekama teisė išlaikyti ,,tautinę sąmonę”, kurios ideologinis pagrindas būtų etnokosmopolitizmas. Juo besivadovaujantis ,,globalus” lietuvis taip pat turėtų ramiai susitaikyti su savosios tautos išnykimo perspektyva.
Tačiau pereinamuoju tautos nueidinėjimo nuo istorijos arenos laikotarpiu jam būtų leista pasimėgauti, pasidžiaugti ir net pasididžiuoti politiškai nereikšmingais ,,tautinio tapatumo” atributais – nunyksiančia, bet dar ne visai pamiršta ir retkarčiais prisimenama bei buityje pavartojama kalba, kai kuriais buitinio gyvenimo papročiais ir tradicijomis, lietuviškos virtuvės patiekalais, ,,pasirgti už savuosius” per sporto varžybas ir kitais ,,etninį savitumą” liudijančiais ,,tautiškumo” blizgučiais. Tačiau galutinė ,,globalizuojamo”, ,,vesternizuojamo” ir ,,europizuojamo” lietuvio perspektyva yra aiški. Jis privalo virsti ištautintų ir išvalstybintų ,,naujųjų europiečių” bendrijos nariu, arba euromankurtu — tautinės ir valstybinės sąmonės bei istorinės atminties neturėjusio tarybinio mankurto broliu dvyniu ir tobulu antrininku. Todėl iki valstybės atkūrimo spėjusios išryškėti grėsmingos tautos savigriovos ir jos irimo tendencijos ne tik nebuvo sustabdytos, bet toliau stiprėja. Jau imperijos valdžios iš esmės ištautintas ir nulietuvintas – dar lietuviškai kalbantis, bet istorinės atminties ir valstybinės sąmonės jau neturintis ,,pereinamasis” į tikrą ,,tarybinį žmogų” homo sovieticus lituanus nesipriešindamas ir lengvai priėmė naują jam peršamą pavidalą.
Dabar jis yra aistringai skubantis ,,europizuotis” homo europaeus lituanus, kuris dažniausiai net nenutuokia, kad, trokšdamas atsikratyti ,,pasenusio” ir ,,ribojančio” savojo lietuviškojo tapatumo ir kuo greičiau tapti ,,tikru europiečiu” ir ,,moderniu XXI a. žmogumi”, iš tiesų strimgalviais veržiasi į praeitį. Pats šito nesuvokdamas savanoriškai grįžta ten, iš kur ištrūkti ragino tautinio Atgimimo tėvai. Į siaurą ir ankštą ikipolitinį ir ikiistorinį savo protėvių, XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių etnoso pasaulėlį. Ne pasaulį, o tik pasaulėlį, kuriame iki tautinio atgimimo nebuvo istorinės praeities ir ateities, kurio horizonto ribą užsklendė jame įkalinto tautinės ir politinės sąmonės neturinčio lietuvio valstiečio kasdieniai buitiniai rūpesčiai bei asmeninės medžiaginės gerovės lūkesčiai.
Tad trečią kartą per paskutiniuosius du šimtmečius tauta vėl stovi savo būties bei istorijos kryžkelėje ir privalo sąmoningai ir atsakingai apsipręsti dėl savo likimo. Pagrindinis klausimas – ar ji dar nori ir turi valios būti? Jeigu stovėdama nebūties akivaizdoje ji vis dėlto apsispręs neišeiti iš savo žemės ir savosios istorijos, panorės toliau būti ir išlikti, ji privalės vėl nieko nebodama ištarti vienintelius prisikėlimo viltį galinčius įžiebiančius žodžius: ,,Lietuva – lietuviams!”

0 1376

Vytautas Radžvilas

Valstybinė tauta privalo turėti politinę savimonę. Ji neatsiranda savaime ir gali išlikti tik esant dviem būtinoms sąlygoms – turi būti nuolatos ir kryptingai formuojama bei ugdoma ir sutikrovinama kasdienio gyvenimo praktikoje politinės bendruomenės nariams vykdant piliečio pareigas savo valstybei. Sunaikinus tarpukario Lietuvos Respubliką šių sąlygų nebebuvo, tad tautos politinė ir valstybinė savimonė neišvengiamai turėjo siklpti ir nykti. Ji buvo ne palaikoma ir ugdoma, bet įnirtingai naikinama, o ją įveiksminantys ir stiprinantys pilietiško mąstymo ir elgesio įpročiai nebebuvo praktikuojami ir savaime sunyko. Slenkant nelaisvės dešimtmečiams Lietuvoje natūraliai mažėjo žmonių, turėjusių gyvenimo savoje valstybėje patirtį. Juos keitė naujos gyventojų kartos, kurių sąmonėje nepriklausoma valstybė šmėžavo tik kaip miglotas ir abstraktus, nuo egzistencinės patirties atsietas prisiminimas, o daugeliui jaunųjų lietuvių pati savos nepriklausomos valstybės idėja spėjo tapti visiškai svetima. Ši slinktis reiškė tai, kad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse lietuviai kaip politinė tauta jau buvo smarkiai apnykę. Tarpukariu išugdytą jų politinę ir valstybinę sąmonę jau gožė ir buvo bestelbianti pradedanti vyrauti imperijos provincijos gyventojo savimonė.
Tad ne tik nebūtų pernelyg drąsu teigti, o pagaliau būtina tiesiai pripažinti ir atvirai kalbėti apie tai, kad atkurti savąją valstybę sąmoningai troško ir Nepriklausomybės valingai siekė tik menki prieškariu spėjusios susiformuoti brandžios ir gausios politinės tautos likučiai. Dėl kaip reta palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių šių menkų pajėgų pakako pasiekti ppirmajam tikslui – formaliai atkurti ir tarptautinėje arenoje įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jų visiškai nepakako įgyvendinti antrąjį ir ilguoju laikotarpiu kur kas svarbesnį tikslą – sukurti tikrą Lietuvos Respubliką, paverčiant tą formaliai atkurtą politinį darinį modernia, dinamiška ir gyvybinga valstybe, gebančia išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.
Į klausimą, kodėl prie šio tikslo ne tik neartėjama, bet nuo tolstama, galima atsakyti trumpai ir aiškiai: nėra atkurtą Lietuvos valstybę struktūrinančio politinio branduolio ir jos buvimą įprasminančios istorinės atskaitos bendrijos. Ja turėjo ir privalėjo būti ne kas kitas, o tie patys lietuviakalbiai tarybinės imperijos administracinio vieneto gyventojai, vėl tapdami politine tauta. Tačiau jie tokia tauta netapo ir ja nėra po šiai dienai. Tai reiškia, kad tarsi atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki šiol neturi ją steigiančio politinio ir istorinio pagrindo, kuris bent jau teoriškai leistų pastatyti tikrą ir visavertę valstybę. Tokiu pagrindu ir šiandien gali būti tik istoriškai patikrintas ir pasiteisinęs principas ,,Lietuva – lietuviams”, tačiau jis ir toliau neveikia. Todėl šių dienų Lietuvos Respublika iš esmės egzistuoja tik fasadiškai – kaip palaidas ir amorfiškas išorinius valstybingumo atributus turintis teritorinis darinys, kurio išlikimo perspektyvos niaukiantis geopolitiniam horizontui atrodo vis problemiškesnės ir miglotesnės.
Sugrįžti prie minėto principo ir remiantis juo atstatinėti okupantų sugriautos valstybės rūmą nepavyko — nesugebėta ir/ar nenorėta – dėl vidinių ir išorinių priežasčių. Dėl kelis dešimtmečius vykdytos ištautinimo politikos daugybė atkurtosios valstybės piliečių, ypač jaunų, jau išmokyti mąstyti taip ,,plačiai”, kad net nebesuvokia šio principo tikrosios prasmės ir svarbos. Jų gausa yra akivaizdus komunistinio ,,internacionalinio auklėjimo” efektyvumo ir sėkmės įrodymas. Tačiau minėtas principas buvo didžiai nepriimtinas ir išorės žaidėjams – būsimiesiems Lietuvos sąjungininkams ir partneriams, pasiruošusiems vos atgavusį nepriklausomybę kraštą įtraukti į savo geopolitinę orbitą ir visapusiškai ,,integruoti” į savąsias struktūras. Tačiau tokiai ,,integracijai” tinka tik ,,demokratinė”, tačiau jokiu būdu ne tautinė valstybė.
Tad nors atrodytų, kad vienas skubiausiai spręstinų uždavinių atkūrus valstybę turėjo būti pastangos gaivinti ir ugdyti ir taip merdėjančią jos piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją praktiškai įkūnijančias bei liudijančias patriotizmo nuostatas ir idealus, dėsningai nutiko kaip tik priešingai. Komunistinį ,,internacionalinį auklėjimą” pakeitė anaiptol ne tautinis ir patriotinis, kaip tarsi buvo galima laukti, bet abstraktus – atsietas nuo tautos ir valstybės – vadinamasis pilietinis ugdymas. Toks ugdymas, užuot skiepijęs ištikimybės savajai politinei tautai nuostatą ir pareigos savo valstybei jausmą, skirtas visai kitam tikslui, nes juo diegiamo ,,pilietiškumo” turinys apskritai neturi nieko bendro su įprasta valstybinio patriotizmo samprata. Lietuvoje pradėta formuoti ,,pilietinė visuomenė” – iki tol kurtos ,,komunistinės visuomenės pakaitalas – yra tiesiog mainų mechanizmas, arba vadinamosios rinkos visuomenės atmaina. Tad skiepijami ,,pilietiškumo įgūdžiai” iš esmės yra tik mąstymo ir elgesio įpročiai, leidžiantys asmeniui ,,teisingai” žaisti mainų žaidimą pagal tos rinkos visuomenės taisykles ir šitaip siekti ,,teisėtai” – nuo šių taisyklių nenukrypstant ir jų nelaužant – patenkinti savo privačius interesus.
Dėl to buvo savaip natūralu ir neišvengiama, kad, vos nuslūgus trumpalaikio sąjūdinio atsikvošėjimo ir pakilimo bangai, tautinį ir patriotinį ugdymą akimirksniu pakeitė tai, ko siekta atsikratyti visiems laikams – arši kova su leisgyvio ir vos kvėpuojančio, nepajėgiančio atkurti net minimaliai būtino tautinio orumo ir savigarbos, ,,lietuviškojo nacionalizmo” šmėklomis ir baubais. Pirmąja šios kovos auka tapo Atgimimo laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja. Ji buvo iškirsta iš pašaknų jos net nepradėjus įgyvendinti, nes, kaip ir okupacijos metu, siekta apsaugoti jaunąją atkurtos šalies piliečių kartą nuo pavojingų ,,nacionalizmo prietarų” užkrato. Tarsi pradėtas primiršti ir į praeitį turėjęs galutinai nugrimzti ,,internacionalinis auklėjimas” ir kova su ,,pasenusio nacionalizmo prietarais” staiga atgimė dar didesniu mastu ir reiškiasi dar agresyvesnėmis formomis negu okupacijos tarpsniu. Principas ,,Lietuva – lietuviams” tapo pirmuoju ir svarbiausiu masinio, nuolatinio ir aršaus puolimo taikiniu. Politinis ir ideologinis šio puolimo tikslas ir prasmė aiškūs ir nekelia nė mažiausių abejonių: siekiama paneigti ir sugriauti pamatinį Lietuvos valstybės egzistavimą laiduojantį principą. Pragaištingi kovos su ,,lietuviškuoju nacionalizmu” padariniai taip pat akivaizdūs. Išsigandusi ir išsižadėjusi principo ,,Lietuva – lietuviams” atkurtoji valstybė neturi ją telkiančios ir įkvepiančios nacionalinės idėjos ir nepajėgia tvirtai atsistoti ant kojų, nes nėra ją steigiančio politinio subjekto, o pats jos egzistavimas neturi ilgalaikio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl tokia ,,valstybė” negali – nes nepajėgia — būti niekuo kitu, o tik kokio nors didesnio ,,integracinio” darinio dalimi, dabartinėmis geopolitinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis – politiškai nesavivaldžiu ES teritoriniu-administraciniu vienetu. Net jeigu lietuviai dar kurį laiką sudarytų tokio teritorinio vieneto gyventojų daugumą, jie, kaip ir sovietmečiu, ir toliau gyvuotų tik kaip politiškai neorganizuota ir dėl savo kolektyvinio likimo nesprendžianti, juo labiau jo nevaldanti, etnokultūrinė bendrija — ikipolitinė ir ikiistorinė tauta.
Toks tautos statusas ir tokia jos lemtis buvo numatyti iš anksto. Todėl kova su ,,atavistinio lietuviškojo nacionalizmo” apraiškomis ir žūbūtinės pastangos moraliai ir ideologiškai diskredituoti ir pakirsti valstybę grindžiantį principą ,,Lietuva – lietuviams” yra būtina kryptingai ir nuosekliai įgyvendinamos šalies ,,vesternizavimo” ir ,,europeizavimo” strategijos dalis. Toji ankstesniąją Lietuvos ,,sovietizavimo” strategiją pakeitusi ištautinimo ir išvalstybinimo strategija savo prigimtimi ir tikslais stebėtinai panaši į savo pirmtakę ir skiriasi nuo jos tik techninėmis detalėmis ir ją turinčiu pagrįsti ir pateisinti politiniu bei ideologiniu žodynu.

0 1790

Vytautas Radžvilas

Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją – atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule.

Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius – valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties. Toji lemtis – būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje. O jų savikūros žaliava virtusios tautos pralaimėtojos anksčiau ar vėliau dingsta nuo tos scenos visiems laikams.
XIX a. ir lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie istorinės bedugnės krašto. Taip, Lietuva vadinamame Žemės lopinėlyje daug amžių gyveno lietuviškai kalbantys, savitą kultūrą ir papročius turintys žmonės. Kadaise jie sugebėjo sukurti net galingą valstybę. Net ir ją praradę, jie tam tikra prasme toliau gyvavo savo protėvių žemėje. Tačiau tik tam tikra prasme. Matuojant kasdienio gyvenimo masteliu, jie čia dar buvo: gimė ir mirė, dirbo ir augino vaikus, šventė savo šventes ir dainavo savo dainas. Tačiau XIX a. jie jau seniai nebuvo tauta. Mat jiems nepriklausė žemė, kurioje gyveno. Čia jie buvo tik atsitiktiniai prašalaičiai. Visais atžvilgiais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu – žemiausia, labiausiai engiama ir užguita, mažiausiai teisių turinti Lietuvoje gyvenusi bendruomenė. Tiesa, šalia jų gyveno kiti žmonės, taip pat vadinę save lietuviais. Tačiau šias iš bendro kamieno išaugusias dvi lietuvių bendrijas jau mažai kas siejo. Jos priklausė skirtingiems ir vienas kitam susvetimėjusiems socialiniams ir kultūriniams pasauliams. Skirtinga kalba tik dar labiau išryškino tarp jų tvyrojusią prarają. Ji tarsi liudijo, kad ši praraja buvo ne tik socialinė ir kultūrinė, bet kone antropologinė – dvi nelygiavertes ir nelygiateises žmogiškų būtybių rūšis skirianti bedugnė.
Tapti visaverčiu žmogumi – pakilti ant aukštesnio visuomenės hierarchijos laiptelio – žemakilmis lietuvis galėjo tik prarasdamas savastį ir tapatumą. Savanoriškai arba priverstinai išsižadėti savo kalbos ir kultūros, nutraukti dvasinius ir moralinius saitus su prigimtine bendruomene – tokia buvo lietuvio virsmo visaverčiu ir visateisiu žmogumi kaina. Tai buvo grynai individualus gelbėjimosi kelias – galimybė tik pavieniams asmenims, o ne visai lietuviškai kalbančių žmonių bendrijai pakilti iš socialinės hierarchijos dugno. Tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai tirpo. Kaip kolektyvinė bendrija jie buvo iškritę iš istorijos, nes šitoks jų buvimas neturėjo jokio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl iki XIX a. Atgimimo lietuvių tautos nebuvo ta prasme, kad ji neegzistavo kaip atskira ir savarankiška politinė ir istorinė bendrija. Lietuviai buvo tik kitų – jau sąmoningų ir istorinių – tautų savikūros „žaliava“, arba „žmogiškų išteklių“ šaltinis, kuriuo tos tautos, daugiausia rusai, lenkai ir vokiečiai, nevaržomai naudojosi statydamos savosios galios ir šlovės rūmą. Ir šie „ištekliai“ sparčiai seko: vėluojanti virsti tikra modernia tauta lietuviakalbių žmonių bendrija tirpo kaip pavasarinis sniegas.
Ir staiga viskas pasikeitė. Kai net optimistams atrodė, kad viskas baigta ir nebėra jokios vilties, buvo suvokta gelbstinti tiesa ir ištarti lemtingi žodžiai. „Lietuva – lietuviams!“ Šie žodžiai iš tiesų gelbstintys ir šventi, nes jie paskutinę akimirką išplėšė jau merdinčią lietuviakalbių žmonių bendriją iš nebūties nasrų. Teiginys „Lietuva – lietuviams“ įprasmino šių žmonių sąmoningą ir valingą apsisprendimą bei ryžtą būti – išlikti savimi. Šie žodžiai – tautos politinės ir istorinės būties formulė.
Tik politiškai susiorganizavusi ir sukūrusi savo valstybę etnokultūrinė ir kalbinė žmonių bendrija virsta tikra istorine tauta. Taigi šiais žodžiais buvo pasakyta: nuo šiol mes esame laisvų ir lygių žmonių politinė bendruomenė, sugebanti valdyti savo istorinį likimą ir solidariai prisiimti atsakomybę už nuo amžių mūsų protėvių gyventą, jų puoselėtą ir gintą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Būtina akcentuoti: jais nebuvo pasakyta, kad Lietuva yra tik lietuviams. Šie žodžiai turi aiškią ir nedviprasmišką politinę prasmę: lietuviai nuo šiol yra savo protėvių žemėje modernią ir demokratinę valstybę steigianti tauta. Kalbant dar aiškiau – šią valstybę steigiantis kolektyvinės politinės valios subjektas. Jeigu lietuviams nebūtų pavykę tapti politine ir istorine tauta, jų likimas būtų pakrypęs visiškai kitokia vaga. Pačios „Lietuva“ vadinamos šalies (jei tokia apskritai būtų) vaizdas greičiausiai neatpažįstamai skirtųsi nuo dabartinio, nes 1918 m. Vasario 16-osios modernioji Lietuvos valstybė paprasčiausiai niekada nebūtų gimusi. Tokia yra politinė ir istorinė žodžių „Lietuva – lietuviams“ prasmė. Ir jie niekada nereiškė ko nors kito. Tuo neleidžia abejoti pirmojo tautos nepriklausomo gyvenimo tarpsnio patirtis.
Tarpukario Lietuvos Respublika sėkmingai atliko savo politinę ir istorinę misiją. Ji ne tik tapo tvirtu gynybiniu skydu, sustabdžiusiu tautos garmėjimą į istorinės nebūties bedugnę, bet ir leido iki tol neregėtomis spalvomis sužėrėti visoms jos kūrybinėms galioms. Tapę politine tauta, lietuviai virto ir tikra europine tauta. Kartu tautinė Lietuvos valstybė buvo atvira pasauliui šalis ir tikrai moderni politinė bendrija, nes visi jos nariai, ne tik lietuviai, bet visų tautybių gyventojai, turėjo lygias pilietines ir politines teises.
Tačiau stebuklingai atgimusiai tautai atsivėrusį atvirą ir šviesų politinės ir istorinės būties horizontą ilgiems dešimtmečiams užtemdė valstybės okupacija ir aneksija. Ji išplėšė lietuvius iš jiems priklausančių ir jų pačių valdomų erdvės ir laiko – atsaistė nuo jų žemės ir atėmė jų kolektyvinio buvimo istorijoje tikslą ir prasmę. Netekę savo valstybės, žemės ir Tėvynės bei iškritę iš savos istorijos lietuviai buvo atblokšti į praeitį ir vėl tapo ikipolitine ir ikiistorine tauta – viena iš daugelio komunistinės imperijos etnokultūrinių ir kalbinių grupių. Erdviniais ir laikiškais jų buvimo atskaitos taškais tapo okupantų primestos vietos ir laiko būtiškosios perspektyvos sampratos. Modernioji valstybinė lietuvių tauta buvo verčiama „daugianacionalinės socialistinės Tarybų Lietuvos liaudies“ dalimi. Nuosekliai įgyvendinant komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ principą – proletarai neturi tėvynės, – Lietuva liovėsi buvusi lietuvių tautos Tėvynė.
Ji, geriausiu atveju, galėjo būti tik „gimtinė“ arba „tėviškė“, jokių politinių ir valstybinių siekių neturinti priminti ir įkvėpti imperijos dalis. Teoriškai lietuviams priklausė „visa plačioji tarybinė tėvynė“, o Lietuva – tik geografinis ir teritorinis-administracinis šios „tėvynės“ vienetas – savo ruožtu tapo pereinamuoju kiemu arba potencialiais kiekvieno panorusio joje įsikurti „tarybinio žmogaus“ namais. Žinoma, pavergta tauta kiek įstengdama laikėsi įsikibusi savo žemės ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo joje sudarė gyventojų daugumą. Tačiau šis faktas neturi klaidinti. Politiškai ir ideologiškai lietuviai buvo atsaistyti nuo „Lietuva“ vadinamos teritorijos ir vėl, kaip ankstesniais amžiais, tapo atsitiktiniais prašalaičiais savo protėvių žemėje. Nes ji vėl nebebuvo Lietuva lietuviams. Tarybų Sąjungoje kryptingai vykdomas tautų išvietinimas reiškė, kad jokia tauta negali turėti nuolatinės gimtosios žemės ir tikros Tėvynės – tai buvo universalus komunistinės imperijos erdvinės organizacijos principas. Jis ne kartą buvo patvirtintas ir praktiškai. Tik palyginti laimingai susiklosčius aplinkybėms lietuvių tauta, nors ir patyrusi didžiules tremtis, vis dėlto nebuvo iškeldinta iš savo žemės visa ir neatsidūrė nuo jos už tūkstančių kilometrų, kaip kad nutiko dar nelaimingesnėms imperijos tautoms.
Pasikeitė ir lietuvių buvimo laikinė perspektyva. XIX a. pabaigoje sugebėjusios prabusti ir subręsti iki politinės tautos lietuviakalbių žmonių bendrijos buvimo pasaulyje ir istorijoje tikslas ir prasmė buvo aiškiai apibrėžti – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir įsitvirtinti pasaulyje tarp kitų moderniųjų tautų, šitaip užsitikrinant ilgaamžę tautos istorinės būties perspektyvą. Praradusios valstybę tautos iškritimas iš istorijos reiškė tai, kad ši perspektyva buvo paneigta ir iš jos jėga atimta. Išnykti be pėdsako ištirpstant būsimojoje betautėje žmonijoje, arba „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ – toks dabar turėjo būti galutinis ir aukščiausias tautos buvimo istorinis tikslas. Buvo neslepiama, kad tauta turi išnykti dar anksčiau, jau pakeliui į šį galutinį tikslą asimiliuodamasi „naujoje istorinėje žmonių bendrijoje“ – rusakalbėje „tarybinėje liaudyje“. Šis tautos slinkimo nebūtin – lietuvio dvasinio virsmo ištautintu homo sovieticus – tarpsnis buvo vadinamas „didžiausio istorijoje lietuvių tautos klestėjimo“ laikotarpiu. Būtent šiuo „klestėjimo“ laikotarpiu lietuviai grįžo į XIX a. ir kitu atžvilgiu: liovėsi būti savarankiška ir tikrai moderni tauta, suvokianti save kaip lygių, laisvų ir solidarių žmonių bei piliečių bendruomenę. Ankstesnę bedugnę tarp „žemesnių“ ir „aukštesnių“ lietuvių – nekilmingos prastuomenės ir bajorų – pakeitė nauja praraja. Radosi milžiniškas atotrūkis tarp „atsilikusių“ ir „tamsių“ lietuvių tautos, troškusios išsaugoti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūros tradicijas bei svajojusios atkurti valstybę, ir „pažangių“, „apsišvietusių“ lietuvių, pretendavusių į tos tautos vedlių ir „avangardo“ vaidmenį, raginusių ir vertusių kuo greičiau atsikratyti visų tų „pasenusių atgyvenų“ ir išmesti jas į „istorinių atliekų“ sąvartyną. Kaip ir daugelis XIX a. bajorų, jie savęs nelaikė lygiais tautos nariais, bet manė esą pakilę virš jos kaip aukštesnės rūšies būtybės, arba „antžmogiai“, vykdantys tik jiems skirtą misiją vesti „istorinės pažangos dialektikos“ nesuvokiančių „tamsuolių tautą“ į šviesią komunistinę ateitį. Kadangi atsaistyti nuo savosios žemės ir išbraukti iš savosios istorijos lietuviai nebuvo politinė tauta, „LTSR“ vadinto imperijos administracinio vieneto valdytojai niekaip nebuvo atsakingi už lietuvių tautos likimą ir ateitį. Tautos išlikimas ne tik nebuvo jų rūpestis, priešingai – jiems buvo patikėtas uždavinys visomis išgalėmis priartinti jos istorinio buvimo pabaigą. Šie uolūs administratoriai buvo atsakingi tik už jų tvarkomos teritorijos „ekonominės ir socialinės plėtros“ rodiklius, o kokių tautybių žmonės gyvens šioje teritorijoje, sprendė ne jie ir jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Trūko tik nurodymo iš imperijos centro, ir jie klusniai ir nedvejodami būtų iškėlę visus savo tautiečius į bet kurią „plačiosios tėvynės“ vietą.
Tad išvietinti ir išlaikinti lietuviai tapo tuo, kuo buvo ir kitos Tarybų Sąjungos tautos: imperijos centrinės valdžios nuožiūra laisvai kilnojama ir bet kur siunčiama pigia darbo jėga, o prireikus – ir patrankų mėsa. Nebeveikiant valstybę leidusiam įsteigti principui „Lietuva – lietuviams“, turėjo iš esmės keistis ir demografinis šalies vaizdas. Jo idealas, arba pageidautinas modelis, buvo „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštelė. Vieta, į kurią suplūsta – savanoriškai arba su partijos įteiktais kelialapiais – internacionaliniai „tarybinių darbo žmonių“ kolektyvai. Taip buvo pompastiškai vadinamos visoje imperijoje besiblaškančios arba joje perkėlinėjamos klajūnų minios. Šie ištautinti, išrauti iš savo žemės ir atsaistyti nuo tėvynės, užmiršę savo kultūros tradicijas ir praradę istorinę atmintį žmonės buvo vadinami „mankurtais“ – savo tikrosios padėties nesuvokiančiais ir todėl pavyzdingai klusniais vergais.
Lietuva taip pat tapo imperijoje vykdytos „internacionalinės tautų draugystės“ politikos taikiniu ir auka: jos žemė turėjo tapti tokia pat „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštele ir tokių pat mankurtų – „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ – surinkimo ir paskirstymo punktu. Šį „tautų draugystės“ idealą buvo tvirtai ir nuosekliai siekiama įgyvendinti. Tik dėl įvairių palankių aplinkybių prie jo nebuvo priartėta taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, Kazachstane ar Latvijoje, kur tautos tapo mažumomis savo pačių žemėje.
Virtusi tik etnokultūrine ir kalbine bendrija, lietuvių tauta merdėjo ir nyko. Tautos branduolys – tvirčiausią politinę, valstybinę ir istorinę sąmonę turėję ir todėl atkakliausiai pavergėjams pasipriešinę Lietuvos Respublikos piliečiai – buvo sunaikintas, atsidūrė išeivijoje arba buvo nutildytas. Natūraliai keičiantis krašto gyventojų kartoms ir nesant palankių sąlygų bent jau palaikyti šią sąmonę – o ką jau kalbėti apie puoselėjimą ir stiprinimą, – toji sąmonė tolydžio dilo. Tiesa, pasibaigus atviro naikinimo tarpsniui, galėjo atrodyti, kad tauta išliko ir net turi ateitį. Tačiau tai buvo apgaulinga regimybė.
Mat fiziškai toji lietuviakalbių žmonių bendrija gyvavo toliau ir net pamažu gausėjo. Lietuviai, kaip ir jų seneliai ir proseneliai – XIX a. baudžiauninkai, o vėliau laisvieji valstiečiai, – iki XIX a. tautinio prabudimo gyveno tarsi normalų, įprastinių darbų ir rūpesčių kupiną gyvenimą. Daugelis vis dar stengėsi išsaugoti ir puoselėti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūrines tradicijas. Tačiau taip darė anaiptol ne visi. Tautos nykimo požymiai darėsi vis akivaizdesni. Lėtai, bet nenumaldomai gausėjo tokių, kuriems lietuvių kalba darėsi tik iš įpročio dar vartojama priemonė susišnekėti kasdieniais buitiniais reikalais, o ne tautos dvasios išraiška ir jos aukštesnius kultūrinius siekius įkūnijanti bei įprasminanti kalba. Kaip aukštosios kultūros kalba jiems lietuvių kalba atrodė „neperspektyvi“. Netrūko ir besipiktinančių, kodėl visose viešojo gyvenimo srityse delsiama pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. Tokiems „lietuviams“ savosios kultūros tradicija atrodė tik juokinga ir išnykti pasmerkta atgyvena, o pastangos ją išsaugoti ir puoselėti – tik varginanti ir beprasmė našta.
Tautos namus – nepriklausomą tarpukario Lietuvą – sunaikinusi svetima valstybė pamažu darėsi sava, nes vis daugiau lietuvių aną Respubliką pamiršo arba, paveikti okupantų ir jų talkininkų ilgai ir sistemingai skleisto propagandinio melo, pradėjo laikyti ją istoriniu nesusipratimu ir klaida, tad galiausiai ėmė apskritai nesusivokti esą pavergti ir gyvenantys ne savoje šalyje. Arši okupantų kova su „lietuviškuoju nacionalizmu“ didele dalimi buvo sėkminga ir davė apčiuopiamų rezultatų. Nepriklausomą valstybę grindusį ir leidusį sukurti principą „Lietuva – lietuviams“ vieni lietuviai apskritai pamiršo arba nebesuvokė jo tikrosios politinės ir istorinės prasmės; kiti miglotai dar suvokė jo prasmę, tačiau bendroji tendencija buvo akivaizdi ir nekėlė jokių abejonių.
Nenumaldomai artėjo dvasinė, politinė ir istorinė katastrofa – visiško ir negrįžtamo lietuvių ištautinimo, nupolitinimo ir nuistorinimo stadija, kai absoliučiai daugumai nykstančios tautos narių principas „Lietuva – lietuviams“ darėsi tik niekam nereikalinga ir net žalinga archajiška „atgyvena“. Pradėta nuoširdžiai tikėti, kad vadovavimasis šiuo principu esąs tik dvasinio, moralinio ir intelektualinio „uždarumo“, „ribotumo“ ir „tamsumo“ požymis. Taigi buvo prieita riba, kai didėjo ir net darėsi dauguma ta tautos dalis, kuri savanoriškai troško grįžti į tėvų ir senelių – ikipolitinę ir ikiistorinę XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių – visuomenės būklę, negana to, tokį grįžimą ir nuosmukį laikė šuoliu į naują pažangos pakopą. Nenumaldomai artėjančią tautos baigtį pristabdė Sąjūdžio banga. Tačiau tik trumpam – vos keleriems metams.