Tags Posts tagged with "Lenkija"

Lenkija

0 894

 Pokalbis „Iš savo varpinės“ video kanalo:

Vitalijaus Balkaus įvadas: Lietuvos-Lenkijos santykių istorija tęsiasi ilgiau nei septynis šimtmečius. Visų svarbesnių istorinių vingių neįmanoma aptarti per šios laidos skirtą trumpą laiką. Geriau pažvelkime į paskutinį abiejų šalių santykių šimtmetį – nuo maždaug tada, kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip apibūdintum svarbiausias tendencijas ir ko galima pasimokyti iš tos sukauptos patirties?

 

Algis Avižienis: Lietuva ir Lenkija abi yra susidūrimo tarp dviejų didžiulių galybių zonoje. Turiu omeny Vokietiją ir Rusiją. Istorijoje abi mūsų šalys smarkiai nukentėjo nuo imperinio veržimosi iš šių dviejų galybių į mūsų regioną – iš Vakarų ir iš Rytų. Net jei lietuviai bei lenkai sutelktų bendras jėgas prieš vieną iš šių dviejų galingų kaimynų, vis tiek būtų sunku užtikrinti galimybę laimėti karinį konfliktą. Todėl praeityje lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir jungėsi į įvairias sąjungas ir galiausiai sukūrė bendrą valstybę prieš germanus ir prieš vis stiprėjančią Rusiją jau nuo Jogailos laikų. O jeigu Lietuva ir Lenkija nesutartų arba vyrautų stipri įtampa tarp jų – kaip ir buvo nuo mūsų Nepriklausomybės pradžios iki Sovietų okupacijos,  tai mūsų abi šalys atsidurtų ir, istorija parodo, kad jos atsidūrė ypatingai nesaugioje padėtyje.

 

Lenkijos nepriklausomybės tėvas, Maršalas Pilsudskis, puikiai suvokė šią pavojingą Lenkijos padėtį platesniame strateginiame lygmenyje. Todėl jis siekė atkurti senąją Žečpospolitą, apimančią plačias lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kas leistų kažkiek rimčiau atsverti milžinišką Rusijos ir Vokietijos galią. XX-ojo amžiaus pradžioje lenkai nemanė, kad lietuvių tautinė savimonė būtų pakankamai stipri, kad Lietuvos teritorijoje būtų įmanoma įsivaizduoti modernią, nepriklausomą valstybę. Bandydamas karine jėga įtraukti Lietuvą į savo atkuriamą Žečpospolitą ir atplėšdamas Vilniaus kraštą nuo naujai besikuriančios valstybės, jis apnuodijo abiejų šalių santykius visam tarpukario periodui. Mes, lietuviai, lenkams atrodėme per silpni, kad atsisakytumėm Lenkijos siūlomų saugumo garantijų. Tai buvo lenkų vadovų lemtinga klaida.

 

Žlugus Pilsudskio Žečpospolitos atkūrimo vizijai, tarpukario Lenkija turėjo tenkintis saugumo garantijomis iš, pirmiausia, Prancūzijos, o kartu ir Anglijos – dvi šalys, kurios su JAV pagalba nugalėjo Kaizerinę Vokietiją per Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiame tarpukario saugumo bloke Lenkijai – be savo išsvajotų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių – aiškiai teko atlikti silpnesniojo partnerio vaidmenį. Mano žiniomis, Pilsudskis nebuvo optimistiškai nusiteikęs dėl Lenkijos saugumo padėties, turint tik, kaip jis įsivaizdavo, kuklią, apkarpytą Lenkijos teritoriją.

 

Man tarnavus JAV konsulate Krokuvoje teko ne vieną kartą asmeniškai išgirsti iš inteligentų ir tautiškai nusiteikusių politinių veikėjų svarstymus apie „Miedzymorze“ arba tarpjūrio (nuo Baltijos iki Juodosios Jūros teritorijos bloko) sukūrimą kaip būsimą saugumo garantą visoms tautoms, gyvenančioms tarp vokiečių ir rusų. Tai – žinoma senoji Pilsudskio koncepcija, kuri, tačiau, atsisakytų Maršalo ankstesnių ketinimų jėga dominuoti silpnesnes kaimynines tautas. Įdomu tai, kad „Miedzymorze“ koncepcija dabar kartais yra aptarinėjama baltųjų nacionalistų leidiniuose JAV ir Vakarų Europoje. Aš tokį vakariečių giriamą Intermarium projekto svarstymą išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių. Mūsų žiūrovai galėtų jį rasti interneto puslapyje Kulgrinda.lt (spausti čia)

 

V. Balkus: Tokia koncepcija XXI-me amžiuje gali atrodyti pasenusi, nes mūsų regiono saugumui turi milžinišką įtaką dar ir JAV supervalstybė, kurios teritorijos net ir nerasi Europos žemyne.

 

A. Avižienis: Be abejo, visos šio regiono šalys yra nepaprastai priklausomos nuo JAV ir NATO saugumo garantijų. Nuo Antrojo Pasaulinio karo JAV įsiterpimas į Europos politinius procesus tarsi užšaldė seną priešpriešą tarp lietuvių ir lenkų bei lenkų ir vokiečių. Manau, kad Vašingtonui nebūtų paranku, kad lenkai vėl pradėtų aktyviai kelti abejones dėl Vilniaus dabartinio statuso kaip Lietuvos sostinės. Toks ginčas aiškiai susilpnintų bendrą NATO frontą prieš menamą Rusijos spaudimą mūsų regionui.

 

Bet mes gyvename dinamiškame laikotarpyje. Niekas prieš 10, 20, 30 metų nebūtų tikėjęs, kad naujai išrinktas JAV Prezidentas pavadintų NATO „pasenusia“ organizacija. JAV vyriausybės skola greitai pasieks astronominę 20 trilijonų JAV dol. sumą. Praeitais metais JAV prekybos deficitas viršijo 500 milijardų JAV dol. Todėl daug kam atrodo, kad Prezidento Trumpo prioritetai bus Amerikos vidaus politika, pramonės atgaivinimas, užsienio prekybos deficito mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Jei šiuo metu neatrodo realu, kad JAV pradės radikaliai gerinti santykius su Maskva, lieka tikimybė, kad tai gali įvykti po metų ar kitų. JAV tarpukaryje kaip tik ir atsitraukė nuo savo europiečiams duotų Tautų Lygos įsipareigojimų, kurias iškėlė Prezidentas Vilsonas. Amerikiečių, norinčių atsiriboti nuo Europos reikalų, taip vadinamų izoliacionistų, tuomet buvo ryški dauguma, ir tik japonų netikėta ataka prieš JAV laivyną Pearl Harbor stumtelėjo amerikiečius į II Pasaulinį karą.

 

Jei NATO vaidmuo nusilptų, reikia manyti, kad Rusijos ir Vokietijos lyginamasis svoris mūsų regione vėl akivaizdžiai padidėtų. Vokietijos-Rusijos suartėjimas dar daugiau paryškintų šių galios centrų įtaką Lenkijai ir kitoms mažesnėms mūsų regiono valstybėms. Tokiais hipotetiniais atvejais, manau, kad Pilsudskio tarpjūrio koncepcija taptų aktualesnė, bent jau Lenkijoje. Apie tai kartas nuo karto diskutuojama Lenkijoje. Kai kas mano, kad Prezidentas Duda ir jo Teisės ir teisingumo partija atsargiai pritaria tokiam regioninio bloko formavimui.

 

V. Balkus: Jei mes atidžiau stebėtume aktualius įvykius, tai matytumėm, kad jau formuojasi aktyvus Višegrado šalių bendradarbiavimas pabėgėlių klausimais. Kitaip sakant, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija (tai pusė Intermarium šalių) jau sukūrė gana stiprų bendrą frontą prieš Briuselio bandymus įpiršti šioms šalims didelius kiekius taip vadinamų pabėgėlių. Šis Višegrado blokas drąsiai gina savo šalių kultūrinį savitumą ir pasisako prieš multikultūrinės visuomenės kūrimo idėją. Tai ne šiaip sau vienos dienos klausimas, bet esminis nacionalinės tapatybės išbandymas. Sėkmingai veikdamos kartu prieš ES diktatą, minėtos šalys įsigys vertingos patirties ir pasitikėjimo savimi ateities iššūkiams priimti.

 

A. Avižienis: Taip, labai gaila, kad mūsų konformistinė valdžia praranda progą sėkmingai apsiginti nuo brangiai kainuojančio eksperimento pakeisti europiečių kultūrinį identitetą. Be to, jei tarptautinė padėtis dar daugiau paaštrėtų, neišnaudotos galimybės bendradarbiauti su Višegrado šalimis galėtų ir neigiamai atsiliepti mūsų saugumui.

 

V. Balkus: Na gerai, tarkime, kad toks mūsų suartėjimas prie Višegrado grupės ir Lenkijos būtų reikalingas. Bet mes visi žinome, kad lietuvių-lenkų santykiai nesiklosto idealiai dėl Vilniaus krašto mažumos ir jos keliamų reikalavimų. Be to, pasitaiko ir tarp lenkų nacionalistų šūkiai dėl Vilniaus ir Lvovo sričių grąžinimo, net ir panaudojus ginklą.

 

A. Avižienis: Manau, kad tokių šovinistinių nuotaikų galima rasti tik nedidelėje dalyje Lenkijos politinio spektro. Žinoma, jei tokius šūkius Lenkijos valdžia kada nors aprobuotų, tai reikėtų kalbėti apie visai kitokius saugumo blokus ir koncepcijas nei tarpjūrio ašis. Bet netikiu, kad iki tokio kraštutiniškumo rimti Lenkijos politikai leistų įvykiams klostytis. Jau seniai Vilniaus krašto kai kurių politinių jėgų reikalavimai lieka pagrindinė kliūtis keliant lietuvių-lenkų santykius iki visai patenkinamo lygio. Beje, tie santykiai gynybos srityje, dėka bendradarbiavimo NATO rėmuose, vystosi be rimtesnių problemų. Žinoma, kol NATO aktyviai reiškiasi mūsų regione.

 

Nežinau ar geriau spręsti šią problemą daug ir dažnai apie tai kalbant tarpusavyje, ar geriau kelti skaudulius į viešumą rečiau. Aš matau dvi pasitikėjimo vienas kitu problemas, ir būtent jomis reikėtų mums intensyviau užsiiminėti. Pirma problema yra lietuvių nerimas, kad palankūs sprendimai lenkų mažumos atžvilgiu tik paskatins pastarąją kelti naujus reikalavimus iki regioninės autonomijos. Iš lenkų mažumos pusės, aš spėju, jog egzistuoja nerimas, kad lietuviai nori tyliai ir palaipsniui nutautinti lenkų mažumą ir ją lyg ištirpinti lietuviškame katile.

 

Nemanau, kad šiuo metu naudingos būtų viešos diskusijos, nes jos leistų patiems radikaliausiems elementams garsiai kelti savo reikalavimus. Pradžiai geriau būtų neformaliai susitikti visuomeninių organizacijų, politinių partijų viršūnių lygyje ir pabandyti susitarti dėl kelių aštriausių klausimų. Abi pusės padarytų nuolaidų ir – labai svarbu – tuo pačiu iškilmingai prižadėtų neperžengti kai kurių raudonųjų linijų, tų pačių jautriausių, nerimą keliančių klausimų, kurie pakerta abipusį pasitikėjimą.

 

Sprendimai įmanomi, jei abiejų šalių elitai pirmiausia suvoks susitarimo reikšmę mūsų saugumui tuo metu, kai pasaulis darosi vis mažiau stabilus. Net dvi tokios kraštutinai nacionalistinės valstybės kaip Musolinio Italija ir Trečias Reichas, siekdamos diplomatinio bei militarinio bendradarbiavimo, sutarė nekeisti iš esmės Pietinio Tirolio statuso, kuriame iki šios dienos kompaktiškai gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Trečias Reichas, būdamas stipresnis, atsižvelgė į Italijos nuogąstavimus, kad gali atsiskirti Pietinis Tirolis, ir sutiko nekeisti sienų.

 

Kai gyvenau Krokuvoje, teko susitikti su lenkų nacionalistais, kurie jau prieš 27 metus nerimavo dėl galimo vokiečių-rusų suartėjimo ateityje ir kalbėjo, kad vardan Lenkijos-Lietuvos glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkija, būdama stipresnė šalis, privalėtų atsižvelgti į Lietuvos rūpesčius dėl Vilniaus krašto mažumos klausimo.

 

Taip pat aš manau, kad išmintingesni lenkų politikai suprastų, kad, jei Lenkija primygtinai keltų lenkų mažumos klausimą mūsų šalyje, tą patį galėtų daryti ir vokiškai kalbantieji gyventojai Lenkijoje, gyvenantys pietvakarinėje teritorijoje tarp Opolės ir Katovicų miestų. Nacionalinės pakraipos spaudoje Lenkijoje tenka pastebėti pačių lenkų nerimą, kad vokiečių mažuma vis aktyviau ir drąsiau gina savo mažumos teises. Pagal įvairius apskaičiavimus vokiečių mažumai gali priklausyti nuo 50 000 iki 180 000 gyventojų.

 

V. Balkus: Kadangi norėjome, kad ši diskusija apimtų paskutinio šimtmečio istorijos kontekstą, tai grįžkime prie II-ojo Pasaulinio karo pradžios, tiksliau į 1939 metų mėnesius prieš karo pradžią, kai konfliktuojančios pusės nujautė didelio konflikto neišvengiamumą ir siekė pritraukti kuo daugiau sąjungininkų į savo pusę. Žinau, kad pats esi išvertęs ir surinkęs atsiminimų dokumentus, studijas, kuriose matyti, kad Trečias Reichas gana aktyviai bandė įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkių gretas. Toje pačioje interneto svetainėje (Kūlgrinda.lt) yra paskelbti tie įvykiai ir diplomatiniai pokalbiai. Trumpai tariant, vokiečiai labai norėjo, kad lietuviai prisijungtų prie jų ir pultų Vilnių tuo pačiu metu, kai vokiečiai puolė likusią Lenkiją. Dėl lietuvių nenoro kirsti Lenkijai, Lietuva buvo perduota į Sovietų Sąjungos interesų zoną, nors pirminė Molotovo-Ribentropo sutartis numatė Lietuvą esančią Vokietijos interesų zonoje.

 

A. Avižienis: Taip, manau, kad Lietuva brangiai sumokėjo už tai, kad ji iš karto atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. Bet tuomet, kiek anksčiau 1938 m., pradėjo ryškėti nauja – galima beveik tai pavadinti prolenkiška – užsienio politika. Žinant, kad Lenkija buvo glaudžiai susijusi su Prancūzija ir Anglija, kitaip sakant su Vakarais, mūsų užsienio ir saugumo politika de facto orientavosi į Vakarų sąjungininkus.

 

Tad netolimos praeities precedentą jau turime. Lietuva kritiniu Lenkijai momentu jau parodė gerą valią ir nepuolė žlungančios kaimynės. Šį faktą verta atsiminti ir priminti mūsų draugams lenkams, siekiant glaudesnių saugumo santykių ateityje.

 

0 1285

Kaip praneša Lenkijos Statistikos departamentas, praėjus vos 10 mėnesių po vyriausybės pristatytų naujųjų išmokų šeimoms, 2016 metais Lenkijoje gimė maždaug 16 000 daugiau naujagimių, lyginant su 2015 metų duomenimis.

Pasak Mazovijos srities valdytojas Zdzisław Sipieros, daugybė tėvų nusprendė pagausinti savo šeimas, kai vyriausybė pristatė 500+ programą.

Pagal šią programą, vyriausybė kas mėnesį duoda po 500 zlotų (115.86 eurų) už kiekvieną vaiką nepasiturinčioje šeimoje ir už antrą bei visus sekančius vaikus visose šeimose, nepaisant jų pajamų.

„2016 metais pastebėtas spartus gimstamumo didėjimas, kuris išties džiugina“, – sako Sipiera.

2016 metais iš viso gimė apie 385 000 naujagimių. Pasak Šeimos ministrės Elżbietos Rafalskos, 2017 metais tikimasi maždaug 410 000-420 000 kūdikių.

Kaip teigia Rafalska, lapkritį gimė daugiausiai vaikų per mėnesį – tokio gimstamumo nebuvo nuo pat 2011 metų. Vėlesniais mėnesiais gimstamumas irgi turėtų didėti.

Be to Rafalska sako, jog sausio mėnesio statistika patvirtina šią teigiamą tendenciją ir panašu, jog 500+ programa daro didesnę įtaką gimstamumui nei tikėjosi vyriausybė.

Vertė: Raimonda Jonaitienė

Šaltinis

0 1521
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

1 1138

Andrius Martinkus
2014 m. kovo 28 d.

„Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą projektą galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.“, – sako Andrius Martinkus, knygos „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“ autorius, nuo 2000-ųjų metų Šiaurės Atėnų savaitraštyje paskelbęs apie šimtą politinių ir kultūrinių esė apie Europos tapatybę. Šiuo metu A. Martinkus dėsto Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Filosofijos ir kultūros studijų katedroje.

„Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. (…) Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje“, – priduria jis. Su A. Martinkumi kalbasi Tomas Kavaliauskas, JAV publikuotos knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo autorius.

– Parašėte knygą „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“, išleistą rusų kalba.* Ar nemanote, kad XXI a. „rusų idėja“ ir dvasia galėtų skleistis tik per dvasinį ir politinį pačios Rusijos atsinaujinimą? Kalbant apie santykius su Baltijos šalimis, ar neatrodo, kad Rusija įgytų moralinį pranašumą, jeigu ne tik pripažintų Sovietų Sąjungos vykdytas represijas, tikinčiųjų persekiojimus, istorijos falsifikavimą, bet ir atlygintų už patirtas kančias? Taip pasielgusi, „prisijaukintų“ politiškai rusofobiškus estus, latvius ir lietuvius, kurie nebelaikytų jos geopolitiniu priešu. Suprantu, kad tokia mintis yra grynai hipotetinė, nes pasaulyje, kur klesti sistema, Putino su jo valdomais oligarchais užmaišyta ant „Gazprom“ beribio gobšumo mielių, apie dvasinį atsivertimą kalbėti naivu. Bet tegul tai bus teorinis pasvarstymas, kas būtų, jeigu būtų.
– Deja, turime pripažinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių postkomunistinė istorija labai nepalanki tam, kad istorinės atminties konfliktas taptų mažiau aštrus. Reikalas tas, kad šitas konfliktas daug kam yra naudingas tiek Baltijos šalyse, tiek Rusijoje. Naudingas jis pirmiausia tiems abiejų pusių politikams, kurie nori į „paprastų“ savo šalies piliečių sąmonę įskiepyti labai banalų, bet politinės vadybos požiūriu veiksmingą dalyką – „priešo“ įvaizdį. Turėkime omenyje, koks valstybės tipas visoje postkomunistinėje erdvėje susiformavo po drastiškų neoliberalių reformų. Davidas Harvey’s „Trumpoje neoliberalizmo istorijoje“, turėdamas omenyje ne vien postkomunistinėje erdvėje, bet ir pasaulyje įsigalinčią tendenciją, siūlo labai paprastą, bet, mano manymu, talpų ir tikslų apibrėžimą – šiandien vyrauja neoliberali valstybė. Absoliuti dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra daugiau arba mažiau neoliberalios. Jeigu prisimintume klasikinę Aristotelio valstybinių santvarkų klasifikaciją (monarchija, aristokratija, demokratija, tironija, oligarchija, ochlokratija) ir surizikuotume pritaikyti ją šiuolaikiniam pasauliui, tai ne tik Rusija, bet ir Kinija, Indija, Lietuva, Brazilija, JAV, didžioji dalis kitų pasaulio šalių turėtų būti priskirtos daugiau oligarchijos negu kokiam nors kitam tipui. (Pavyzdžiui, JAV, Rusija, Lietuva būtų oligarchijos su didesniu arba mažesniu demokratijos elementų skaičiumi. Didžioji Britanija – oligarchija su demokratijos ir monarchijos elementais. Uzbekistanas – oligarchija su tironijos elementais ir t. t.) Istorinės atminties konfliktas (kaip ir daugybė kitų dalykų) yra naudingas valdantiesiems tiek Baltijos šalių, tiek Rusijos oligarchams, nes, suaktyvindami išorinio priešo įvaizdį, jie nukreipia išnaudojamų sluoksnių dėmesį nuo šalies viduje klestinčios socialinės neteisybės. Aišku, nežinome, kas būtų, jeigu būtų, bet man atrodo, jeigu Rusijoje susikurtų socialiai teisingesnė visuomenė, tada nei sovietinės praeities nostalgija, nei Stalino kultas nebūtų tokie gajūs – juos palaiko ne tik (gal net ne tiek) meilė komunistinei praeičiai ir diktatoriui, bet ir neapykanta neoliberaliai dabarčiai, nes ji yra socialiai neteisinga.

Beje, kalbant apie postkomunistinės Rusijos istorijos etapus, manau, neteisinga Putino periodą išskirti kaip kažkokį išskirtinį. Dabartinės Rusijos oligarchijos „tėvas“ buvo Borisas Jelcinas. Šiuolaikinė neoliberali Rusijos valstybė yra Jelcino–Putino Rusija. (Šiuolaikinę neoliberalią Lietuvos valstybę pagal analogiją būtų galima vadinti Landsbergio–Brazausko Lietuva.) Rusų ir lietuvių, latvių ir estų nacionalizmas yra vienas iš instrumentų, kurie padeda Rusijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos oligarchijoms įteisinti save (aišku, neteigiu, kad šios šalys yra vienodai oligarchiškos, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Estijos oligarchijoje demokratijos elementų yra daugiau negu Rusijos oligarchijoje).

Apskritai kiekvienos neoliberalios valstybės elitas gali manipuliuoti nacionaliniais jausmais ir istorine atmintimi, nors pats iš esmės yra antinacionalinis. Tą liudija banalūs, bet kartu tragiški demografiniai faktai. Po komunizmo žlugimo Rusijos gyventojų skaičius sumažėjo dešimtadaliu, o milijardierių Maskvoje gyvena daugiau negu Niujorke. Net penktadalio gyventojų netekusioje Lietuvoje neseniai buvo paskelbta, kad reikia laukti Rusijos informacinių atakų prieš svarbius valstybės asmenis. Tai buvo padaryta iškart po to, kai Konstitucinis Teismas pareikalavo į ikikrizinį lygį atstatyti teisėjų, politikų, kitų gerai apmokamų pareigūnų algas. Dešinieji ir kairieji politikai viešumoje piktinosi vieni kitais, bet sutarė, kad teismo sprendimą reikia vykdyti. Rezultatas – bibliotekininkų ir kitų mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų atlyginimai liko elgetiški. Tauta mobilizuojama prieš išorinę grėsmę ir tuo pat metu apiplėšinėjama. Tai tik viena iliustracija, kaip smarkiai neoliberalios Lietuvos elitas susvetimėjęs su tauta.

Tai, kad politinis neoliberalių oligarchijų elitas piktnaudžiauja istorinės atminties skirtingumais, savaime suprantama, nė kiek nesumenkina fakto, kad tautų istorinė atmintis iš tikrųjų radikaliai skiriasi. Rusams Antrasis pasaulinis karas dar ilgai (o gal ir visada) reikš pirmiausia Rusijos valstybingumo triumfą. Mums šis karas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos valstybingumo netektimi, kurio pagrindinė, bet ne vienintelė (nes buvo dar ir Vokietija, ir Jaltos konferencijos dalyvės) kaltininkė – šalis, kurios pergalę Antrajame pasauliniame kare savinasi dabartinė Rusija. Man patinka Boriso Kapustino mintis: „Istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, panašus į tokį, koks atsirado tarp Prancūzijos ir Vokietijos arba tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį ateityje tęstų abi pusės.“* Koks tas projektas galėtų būti? Man atrodo, viena puikia proga jau nepasinaudota. Juk jeigu lietuviai, latviai, estai ir rusai komunizmo žlugimą bendrai išgyventų kaip išsivadavimą iš ideologinio blogio, rusams būtų daug lengviau pripažinti ir pasmerkti komunistinės SSRS (net ne Rusijos) įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Deja, neoliberali postkomunistinės Rusijos socioekonominė tikrovė labai greitai nuslopino šitą pakilų išsivadavimo jausmą.

Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium nevaržomą kapitalizmą pavadino tironija. Gal postneoliberali epocha – su sąlyga, kad neoliberalizmo tironija bus suvokta kaip komunistinės tironijos tęsinys – sukurs naujas prielaidas, kaip spręsti istorinės atminties konfliktą? Bet šios, apeliuojant į Karlo Polanyi’o garsaus veikalo pavadinimą, „didžiosios transformacijos“, kurios vienas iš ženklų yra, be abejo, niekaip nesibaigianti pasaulio ekonominė krizė, kontūrai dar labai neaiškūs.

– Nesutinku, kad neoliberalizmas yra tironija, tęsianti komunizmo tironiją. Maža to, socialinės neteisybės ir oligarchijos laipsnis įvairiose šalyse yra labai skirtingas. Net ne visoms postkomunistinėms šalims reikia dar vienos „didžiosios transformacijos“. Manau, skirtumai tarp Lenkijos ir Rumunijos, Estijos ir Bulgarijos akivaizdūs, o socioekonominiai kontrastai tarp Čekijos ir Ukrainos, Lietuvos ir Moldovos labai ryškūs.
Bet padiskutuokime apie Rusijos tapatybę, kaip itin susijusią su jos istorijos reinterpretacijos tradicija. Praeityje intelektualai eurazininkai irgi stengėsi perrašyti istoriją…

– Istorija perrašoma nuolatos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje eurazininkai radikaliai perrašė Rusijos istoriją, tuo labai papiktindami didžiąją rusų porevoliucinės politinės emigracijos dalį. Pavyzdžiui, jie tvirtino, kad vadinamasis totorių-mongolų jungas iš tikrųjų išėjęs Rusijai į naudą. Būtent totorių-mongolų valdomose rusų gyvenamose teritorijose, o ne Kijevo Rusioje, kaip teigė tradicinė istoriografija, pasak eurazininkų, prasidėjusi dabartinė Rusijos valstybė. Eurazininkų plėtotos interpretacijos atspalvių galima įžvelgti ir naujausiame vidurinėms mokykloms skirtame Rusijos istorijos vadovėlyje, kuriame vietoj sąvokos totorių-mongolų jungas, vartojama nutautinta šios sąvokos versija – ordos jungas. (Būta pastangų apskritai atsisakyti žodžio jungas.) Tai suprantama – totoriai yra antra pagal dydį Rusijos Federacijos tauta po rusų. Tačiau motyvuotas siekis politiškai korektiškai vertinti vienų kitiems padarytas istorines skriaudas dažnai peržengia sveikos nacionalinės savimonės ribas.

– Aptarkime ir Lietuvos tapatybės, transkultūrinės atminties klausimus. Lietuvos tapatybę istorikai tendencingai konstruoja arba per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę, būtinai įtraukdami lenkišką Vilniaus praeitį, arba pabrėžia baltų genčių ištakas, tarsi pamiršdami, kad tarp šiandieninės lietuvybės ir baltų genčių prado įsiterpia keleto šimtmečių slaviškoji LDK. Tačiau turime ir trečią galimybę – tai Klaipėdos kraštas ir Mažosios Lietuvos istorija. Juk modernios lietuvių kalbos kelias nebuvo vien tik filologinis išsilenkinimas, bet dar ir išsigermaninimas. Ką pasakytumėte apie šias konkuruojančias LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybes? Kokie privalumai ar ideologiniai pavojai, pramaišiui su kitų šalių interesais, čia slypi?

– Vargu ar galima kalbėti apie rimtą, kaip čia suformulavote, LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybės konkurenciją, nors Mažosios Lietuvos įnašas į visos Lietuvos kultūrą neabejotinai milžiniškas, sakyčiau, neproporcingai didelis (turint omenyje istorinių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus santykį). Pakanka prisiminti tik kelis – pačius iškiliausius – vardus: Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos indėlio į politinę XX a. Lietuvos istoriją. Turiu omenyje pirmiausia 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą, kuriuo buvo deklaruota politinė valia susijungti su atsikuriančia Lietuvos valstybe. (Vienas iš žymiausių šio akto signatarų – Martynas Jankus, beje, buvo ir tarp pagrindinių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų.) Šiemet sausio 1-ąją sukako 300 metų nuo Donelaičio gimimo.

Šiemet sukaks ir 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Po šio karo pavyko atkurti Lietuvos valstybę ir pirmą kartą istorijoje bent iš dalies (Klaipėdos kraštas) suvienyti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Deja, ateinančiais metais (sausio–balandžio mėnesiais) minėsime 70-ąsias Mažosios Lietuvos žūties per Antrąjį pasaulinį karą metines. Tas baisus karas pasiglemžė daug gyvybių ir daug vertybių, sukurtų per šimtmečius. Kalbant apie Lietuvos valstybę (kuri irgi buvo prarasta, bet, kaip parodė istorija, ši prarastis nebuvo negrįžtama), pirmiausia tenka apgailestauti, kad dvi bendruomenes – žydų ir lietuvininkų – praradome, deja, visiems laikams. Būtent todėl Mažosios Lietuvos tapatybė nesudaro konkurencijos LDK paveldui, į kurį be Lietuvos pretenduoja dar ir tokie politiniai subjektai kaip Lenkija, Baltarusija, iš dalies net Ukraina. Jeigu Mažoji Lietuva nebūtų žuvusi Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, manau, situacija galėtų būti kitokia jau vien todėl, kad turėtume istorikų, atstovaujančių mažlietuvių bendruomenei. O dabar vyksta konkurencija (beje, visiškai nesveika) tik tarp LDK ir 1918–1940 m. nacionalinės valstybės paradigmų.

Nesusipratimai kyla iš to, kad Atgimimo metais lietuviai (bent jau dauguma iš jų) siekė atkurti būtent nacionalinę valstybę. Per dainuojančią revoliuciją skambėjo Maironio, o ne Motiejaus Sarbievijaus eilės. Į ES stojome, atrodo, irgi kaip į nacionalinių valstybių sąjungą. Tačiau dabar labai ryški tendencija, kad iš suverenių nacionalinių valstybių konfederacijos ES gali virsti neoimperiniu federaciniu dariniu.

Pačioje LDK paradigmoje išskirčiau dvi kryptis – nuosaikią ir beveik atvirai polonofilišką. Pirmoji visiškai dera ir nekonfliktuoja su nacionalinės Lietuvos valstybės paradigma. Man sunku pasakyti, kokių motyvų yra vedami mūsų polonofilai. Abiejų Tautų Respublikos (kuri iš Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos vis labiau krypo federacijos link) istorinė patirtis lyg ir koreliuoja su dabartine neoimperine federalistine ES tendencija. Bet, kaip žinome, Abiejų Tautų Respublikos baigtis buvo labai liūdna…

– Bet kai kurie Lietuvos intelektualai, reikia pripažinti, patys atkakliai triūsia, kad ištrintų istorinę atmintį, reikalingą tautiniam sąmoningumui palaikyti…

– Ant Laisvės paminklo Kaune yra įrašas: „1920 m. žuvusiems kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių atminti“. Visada maniau (ir taip buvo manoma tiek nepriklausomoje tarpukario, tiek okupuotoje sovietinėje Lietuvoje), kad šis įrašas skirtas priminti Lietuvos pasipriešinimą Lenkijos agresijai. Tačiau štai girdime aiškinimus, iš kurių išplaukia, esą anuomet įsiplieskė ne Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, bet vyko kone pilietinis karas, kuriame lietuviai kariavo tarpusavyje, nes skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį.

Ant Laisvės paminklo yra ir kitas įrašas, skirtas 1923 m. sausio 10–15 dienomis vykusiai Klaipėdos krašto prijungimo akcijai atminti. Tai vienas iš pačių drąsiausių žingsnių per visą 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją – juk buvo mestas iššūkis Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai Prancūzijai ir jos sąjungininkei Lenkijai. Tai leido ne tik laimėti Klaipėdos uostą, bet ir nuo tolesnės germanizacijos išgelbėti Mažosios Lietuvos dalį, gaila, labai nedidelę. Užsiminėte apie „išsigermaninimą“. Tačiau išsigermaninimas suponuoja, kad buvo germanizacija. Bet gal klystate? Juk viena lietuvių filosofė pareiškė, esą jokios germanizacijos nebuvo – tai grynas sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Vėliau ši filosofė, Joną Basanavičių pavadinusi „psichiniu ligoniu“, o Vincą Kudirką – „nevykėliu gydytoju“, tapo Lietuvos prezidento patarėja, po to – švietimo ir mokslo viceministre.

Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis sako, kad net sovietinės okupacijos laikais toks kalbėjimas apie Basanavičių ir Kudirką buvo sunkiai įsivaizduojamas. Man atrodo, čia turime akivaizdų įrodymą senos tiesos, skelbiančios, kad istoriją rašo nugalėtojai. Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. Tikrai laisvos ir save gerbiančios politinės tautos viešajame diskurse tokie absurdiški samprotavimai apie savo tautos sąmonės žadintojus visiškai neįsivaizduojami. Tačiau jie yra įmanomi ir priimtini, esant antinacionaliniam neoliberaliam oligarchiniam režimui. Šį režimą ideologiškai aptarnaujantys viešieji asmenys ciniškai tvirtina, esą į NATO ir ES įstojusi Lietuva dar niekada istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar. Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje.

– Pastaruosius dešimt metų „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje daug rašėte apie krikščionišką Europą ir jos privalumus. Daug kritiškų žodžių skyrėte liberaliai ir sekuliariai Vakarų Europai. Tačiau neseniai paskelbėte tekstą, kuriame giriate islamą. Turint omenyje, kad „sekuliarioji“ Vakarų Europa nebe tokia jau ir sekuliari, nes ji vis labiau darosi islamiška, atsiranda tokie kandūs terminai kaip Euroarabija. Ar Jūsų išdėstyta pozicija nėra kerštingas džiūgavimas, kad religingumas grįžta į Europą bent jau islamo invazijos pavidalu?

Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, Berlynas – itin islamiški. Ar manote, kad islamiška Europa vis tiek geriau negu sekuliari, jeigu jau ji negali būti krikščioniška? Kitaip tariant, ar sekuliariai Vakarų Europai už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą turi atkeršyti islamas? Jei taip, tada logiška būtų teigti, kad Jūs nepageidautumėte islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, nes šios šalys nenusisuko nuo krikščionybės, bet veikiausiai rekomenduotumėte islamo skiepus Čekijai, kuri Vidurio Rytų Europoje išsiskiria ateizmu. Tad ar sveikinate Mahometo atėjimą į Europą apskritai, ar tik į konkrečias šalis?

– Aišku, kad nepageidauju islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekijai nerekomenduočiau „islamo skiepų“. Apskritai Vakarų ir Vidurio Europos santykis su islamo problema šiandien yra skirtingas, nepaisant to, kad istoriškai tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos krikščioniškos tautos aršiai konfliktavo su islamo šalininkais. Galima prisiminti kryžiaus žygius, kuriuose dalyvavo daugiausia Vakarų Europos riteriai, ilgus amžius trukusią priešpriešą su Osmanų imperija (svarbus vaidmuo čia teko ir jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei).

Jūsų minėtame tekste islamą ne tiek gyriau, kiek bandžiau parodyti, kad tam tikrais atžvilgiais ši religija yra geriau pritaikyta egzistuoti dabarties pasaulyje, tačiau tai jokiu būdu ne(į)rodo metafizinio jos pranašumo, – galų gale krikščionybė kalba juk ne apie šiapusinį Bažnyčios triumfą, o apie pergalę amžinybėje. Kalbant apie Jūsų minėtą „kerštingą džiūgavimą“, gal širdies gilumoje kartais ir pajuntu trumpalaikes jo apraiškas, regėdamas, kaip Vakarų oligarchijos vykdo eilinę veidmainišką demokratijos eksporto į musulmoniškas šalis akciją. Po tokių akcijų pasaulyje atsiranda geriausiu atveju dar viena oligarchija su demokratiniu fasadu. Blogiausiu atveju įsitvirtina oligarchija su ochlokratijos (minios valdžia) elementais. Ryškiausi pastarojo dešimtmečio tokios politikos pavyzdžiai, be abejonės, būtų Irakas ir Libija, kur nuo „tironų“ išvaduoti barzdoti vyrai įgyvendina savitas laisvės sampratas – pranešimai iš Irako, kad teroro aktas ir vėl nusinešė kelias dešimtis gyvybių, jau seniai nieko nebestebina, o Tripolio valdžia nesugeba įvesti tvarkos net sostinėje.

Tačiau piktdžiuga yra blogas jausmas, nederantis prie mūsų akyse vykstančių dramatiškų pokyčių masto. Vakarų Europos visuomenė sparčiai keičiasi, o iš politinio elito laikysenos susidaro keistas įspūdis, kad jį apėmęs visiškas sutrikimas, akis badantis nesusigaudymas, abejingumas, kartais netgi pikta valia. Europos dešinieji nuolatos kalba apie islamo grėsmę. Europos kairieji islamo, regis, nebijo. Jie labiau nerimauja, kad dešinieji gali radikalizuotis ir iškils fašizmo grėsmė. Prancūzijos ir Nyderlandų ultradešinieji – Marine Le Pen ir Geertas Wildersas – neseniai sutarė bendradarbiauti antiislamiškame fronte. Tačiau bendradarbiauti šeimos vertybių gynimo fronte, atrodo, bus daug sunkiau – Wildersas yra stipriai įsipareigojęs galingai Nyderlandų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) bendruomenei. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui ir kairiajai Norvegijos vyriausybei, šių šalių oro pajėgos bombardavo Libiją, o dešinysis ekstremistas Breivikas, keršydamas Norvegijos kairiesiems už imigracinę politiką, palankią (jo nuomone) musulmonams, įvykdė kraupiausią šalies istorijoje teroro aktą. Bombarduoti – šį kartą jau Siriją – labai norėjo ir dešinysis Cameronas, ir dešinįjį Sarkozy pakeitęs kairysis Hollande’as, skubiai įteisinęs vienos lyties asmenų „santuokas“.

Kalbant apie Vakarų Europos tautų ir nacionalinės jų kultūros išlikimą, kaip vertinti tradicinės šeimos instituto ardymą, kuo pateisinti Viduržemio jūros regiono musulmoniškų valstybių griovimą, kurio neabejotina pasekmė yra išaugęs pabėgėlių (paprastai, beje, tradicinės seksualinės orientacijos), plūstančių į Europą, skaičius? Mano požiūriu, atsakymas aiškus. Neoliberalių Europos valstybių tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio elito vykdoma politika yra antinacionalinė vietinių gyventojų atžvilgiu. Galima prisiminti ir sparnuotą Lietuvos ekspremjero Andriaus Kubiliaus frazę, kad „teisę emigruoti išsikovojome“. Kaip ir kitose nuo komunizmo išsivadavusiose Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje išsilaisvinimas daug kam reiškė tiesiog laisvę parduoti save kaip pigius, kalbant neoliberaliu žargonu, „žmogiškuosius išteklius“ naujoje metropolijoje (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) sukoncentruotam, o į Lietuvą kažkodėl niekaip nenorinčiam ateiti kapitalui.

Vidurio Europa iš tikrųjų didele dalimi tapo Vakarų Europos priedėliu, turinčiu kolonijos bruožų, teikiančiu pigius „žmogiškuosius išteklius“ labiau išsivysčiusiai (be viso kito, ir dėl užjūrio kolonijų išnaudojimo) žemyno daliai. Susidaro įspūdis, kad senosios imperinės Vakarų Europos metropolijos šiandien yra traukos centras, kuriame „žmogiškieji ištekliai“ iš Vidurio Europos, artimesni rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu, savaip amortizuoja (aišku, tik iš dalies ir tik laikinai) didžiulį srautą rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu tolimesnių „žmogiškųjų išteklių“ iš prarastų kolonijinių užjūrio šalių.

Jeigu grįžtume prie klausimo apie islamą, man atrodo, kad problemą galima nagrinėti iš dviejų istorinių perspektyvų – trumpalaikės ir ilgalaikės. Į sparčiai kintančios Europos fenomeną žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, reikėtų nepamiršti, kad joks kitas žemynas, tiksliau tariant, išeiviai iš to žemyno, nepakeitė pasaulio veido taip labai, kaip tą padarė Europa ir europiečiai. Kadangi islamas yra viena iš pasaulinėmis vadinamų didžiųjų religijų, o aš esu praktikuojantis katalikas, neabejoju, kad kalbėdami apie islamo problemą Europoje tikrai negalėsime išsiversti be sąvokų gėris ir blogis.

XX a. pasaulis buvo didžiųjų europinių ideologijų – liberalizmo, marksizmo, nacionalizmo – tarpusavio konkurencijos arena. XXI a. pradžios pasaulį kol kas irgi valdo europinė ideologinė paradigma (nors militariškai ją palaiko pirmiausia JAV) – neoliberalizmas. (Islamo fundamentalizmą laikau išvestiniu fenomenu, atsiradusiu kaip reakcija į neoliberalizmą (rinkos fundamentalizmą).

Žvelgiant iš tos pačios ilgalaikės istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad Europa, skleidusi pasaulyje ne tik krikščionybę, bet ir eksportavusi destruktyvias, antikrikščioniškas ir antireligines ideologijas (tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas turi kvazireligijos bruožų), nukreiptas prieš didžiąsias religines tradicijas, šiandien vis labiau primena Rusiją, kaip ją apibūdina garsusis (kartais klaidingai priskiriamas Levui Trockiui) teiginys: „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže.“

Senosios Europos tautos su jų papročiais, religija, tradicijomis ir dorovės normomis turės kaip tie žabai sudegti pačių Vakarų užkurtame neoliberalios globalizacijos lauže. Ir visiškai neaišku, ar Vakarų Europa bus musulmoniška, – islamas, kaip viena iš trijų tradicinių abraomiškųjų religijų, tikrai nėra neoliberalaus Europos elito karštos meilės objektas. Neaišku, kokia bus Europa apskritai. Tačiau tokia miglota ateities vizija dabartiniam politiniam Europos elitui, regis, yra priimtina.

Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, padėtis neatrodo tokia dramatiška. Juk dar 7-ą ir 8-ą praėjusio amžiaus dešimtmečiais niekas nė nekalbėjo apie Europos islamizaciją. Situacija pradėjo dramatiškai keistis per pastaruosius tris dešimtmečius – o tai ir yra neoliberalizmo era. Jo įdiegtas judėjimo ir kaitos kultas „išjudino“ aplink Viduržemio jūrą įsikūrusio senojo pasaulio dalis – krikščioniškąją ir islamiškąją. Turint omenyje, kad neoliberalizmas – kaip ir žlugęs komunizmas – nėra pasaulio lemtis, o tik valingas politinis apsisprendimas, jis gali būti įveiktas, priėmus kitą valingą politinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu būtų ankstoka laidoti tiek senąsias Europos tautas, tiek ir krikščionybę, kuri Europoje šalia islamo, tikėtina, egzistuos ir ateityje. Protestai prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą 2013 m. gegužę Paryžiuje buvo didžiausi nuo 1968-ųjų.

Mano paties požiūris į ateitį yra tarp šių dviejų perspektyvų. Norėčiau būti optimistas, bet akivaizdu, kad pasaulis yra labai smarkiai sužalotas ir toliau žalojamas neoliberalizmo. 300 turtingiausių planetos žmonių valdo didesnę turto dalį, negu jo tenka 3 milijardams neturtingiausių gyventojų. Toks pasaulis negali būti stabilus.

– Levas Karsavinas, vienas iš įtakingiausių eurazininkų, nenorėjo tapti Vakarų europiečiu, todėl vietoj Oksfordo pasirinko Kauną, nes šis arčiau Rusijos. O koks Jūsų pasirinkimas: ar manote, kad slaviškoji civilizacija yra atsvara neoliberaliai Europos ir JAV ideologijai? Tačiau ar tai gali būti išeitis, turint omenyje dvasinį Rusijos pasiligojimą? Turbūt pritarsite, kad šiandieninis gazprominis Kremlius irgi yra globaliai neoliberalus, purtomas kapitalistinio gobšumo priepuolių.

– Tikrai nesu Rusijos ar slaviškosios civilizacijos apologetas, nors neabejoju, kad neoliberalizmui, kurio pagrindinis lokomotyvas, deja, buvo ir tebėra mūsų strateginė sąjungininkė – JAV ir Europos Sąjunga dabartiniu jos pavidalu, reikia priešintis, nes tai blogis, žmogiškumą deformuojantis ne mažiau už komunizmo blogį. Civilizaciniu atžvilgiu priskiriu save krikščioniškajai civilizacijai, todėl kaip katalikas esu Vakarų atstovas, gyvenantis istorinėje krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, lotyniškosios ir graikiškosios, romėniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijų sandūroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad Vakarai, su kuriais save tapatinu, mažai ką bendro turi su tais „Vakarais“, kurie 1917 m. atėjo į Rusiją komunizmo pavidalu, o šiam žlugus, neoliberalizmo pavidalu užgriuvo visus postkomunistinius kraštus. Tragiška demografinė lietuvių tautos situacija man yra įrodymas, kad vieną blogį pakeitė kitas blogis.

Nesileisdamas į svarstymus, ar pagrįsta pagrindinė Oswaldo Spenglerio tezė apie Europos saulėlydį, save priskirčiau Vakarų kultūrai, bet ne civilizacijai, kurios atsiradimo viena iš kertinių datų yra 1789-ieji, kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija.

Visiškai sutinku, kad šiandieninis gazprominis Kremlius lygiai toks pat globaliai neoliberalus, o komunistinį eksperimentą iškentėjusi ir neoliberalizmo draskoma dabartinė Rusija yra dvasiškai pasiligojusi. Apie tai iš dalies jau kalbėjau, aptardamas, kaip postkomunistinė neoliberali oligarchija manipuliuoja istorine atmintimi. Šiame kontekste galima prisiminti ir Rusijoje priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą. Nesiimu spręsti, ar įstatymo rengėjai ir asmeniškai Putinas, kuris jį pasirašė, buvo vedami nuoširdžių moralinių paskatų. Tačiau šiuo atveju išorinio „priešo“ konstravimas, regis, ne tik davė politinės naudos šalies viduje, bet ir objektyviai atspindėjo politinę liniją, dominuojančią Vakaruose.

Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių iš esmės atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigia dorovinius pradmenis ir bet kokią tradicinę tapatybę: nacionalinę, kultūrinę, religinę, netgi lytinę. Vykdo politiką, kuri sulygina daugiavaikę šeimą ir vienalytę partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą šėtonu. […] Ir šį modelį bandoma agresyviai brukti visiems, visam pasauliui. Esu įsitikinęs, kad tai yra tiesus kelias į degradaciją ir primityvizaciją, į gilią demografinę ir dorovinę krizę.“ Tai ištrauka iš Putino kalbos, pasakytos 2013 m. rugsėjo 19 d. vadinamajame Valdajaus forume.

Pažymėjęs, kad po 1991 m. šalis išgyveno „audringą ir dramatišką laikmetį“, Putinas savo kalbą baigė taip: „Rusija, kaip tai jau ne kartą buvo istorijoje, perėjusi per kančias, išbandymus, sugrįžta prie pačios savęs, sugrįžta prie savo pačios istorijos.“

Norėčiau išgirsti ką nors panašaus iš ES lyderių, kai kalbama apie Europos istoriją. Kadaise Milanas Kundera už Geležinės uždangos atsidūrusią Vidurio Europą pavadino „pagrobtaisiais Vakarais“. Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą (pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, nacionalinės valstybės yra ãtgyvena, ES turinti tapti naujo tipo „neimperine imperija“) projektą irgi galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.

– Parašėte disertaciją apie eurazininkų judėjimą. Kaip, Jūsų manymu, „rusų mintis“ pasireiškia šiandien, bent jau žvelgiant iš lietuvių perspektyvos? Ar galima kalbėti apie kokį nors neoeurazijizmą?

– Yra keletas intelektualinių srovių, kurios skelbiasi vienaip arba kitaip tęsiančios, plėtojančios klasikinio (XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių) eurazijizmo tradiciją. Geriausiai žinomi (ir ne vien Rusijoje) vardai, be abejo, yra Levas Gumiliovas ir Aleksandras Duginas. 1992 m. miręs istorikas, etnologas Gumiliovas – pagarsėjusių, prieštaringai vertinamų etnogenezės ir pasionariškumo teorijų kūrėjas – buvo „genetiškai“ susijęs su klasikiniu eurazijizmu. Asmeniškai pažinojo vieną iš jo pradininkų Piotrą Savickį (1895–1968), kurį Duginas vadina „Rusijos geopolitikos tėvu“. Gumiliovo, laikiusio save „paskutiniuoju eurazininku“, idėjos turi nemažai šalininkų. Galima kalbėti net apie Gumiliovo mokyklą su šiuolaikine infrastruktūra (interneto svetainė ir t. t.). Tačiau plačioji visuomenė neoeurazijizmą paprastai sieja su Duginu. Būtent jis parašė pratarmes naujai išleistiems pagrindinių eurazijizmo klasikų (jau minėto Savickio, Nikolajaus Trubeckojaus, Nikolajaus Aleksejevo) veikalams. Tačiau Duginas iš eurazijizmo perima tik labai specifinius aspektus, pavyzdžiui, kraštutinį (ne vien politinį, bet ir giliausia prasme metafizinį) antivakarietiškumą. Bet ir šiuo atžvilgiu labai nutolsta nuo „klasikos“. Dugino doktrinos esmę geriausiai perteikia tokie jo žodžiai: „Anapus dešiniųjų ir kairiųjų, vienintelė ir nedaloma Revoliucija dialektinėje triadoje: Trečioji Roma – Trečiasis Reichas – Trečiasis Internacionalas.“

Savaime suprantama, eurazininkams klasikams, kurie vis dėlto tęsė krikščioniškąją rusų minties tradiciją, Šventosios Rusijos (Trečiosios Romos), nacionalsocialistinės Vokietijos (Trečiojo Reicho) ir komunistinės SSRS (Trečiojo Internacionalo) „dialektinė triada“ būtų absoliučiai nepriimtina tiek logiškai, tiek ir morališkai. Tačiau Duginui ši triada įkūnija bekompromisį metafizinį pasipriešinimą pagrindinėms istorinėms Vakarų atramoms: Trečioji Roma (Maskvos valstybė) yra opozicija katalikiškajai Romai, Trečiasis Reichas – liberaliai demokratijai, Trečiasis Internacionalas – kapitalizmui.

Dažnai sakoma, kad Duginas yra fašistas. Ir tai tiesa. Tačiau fašisto etiketė liberaliame demokratiniame diskurse dažnai išduoda norą intelektualiai pažeminti taip įvardijamą asmenį, jį marginalizuoti. Intelektinių Dugino gebėjimų vertinimo skalė Rusijoje plati kaip ruso siela. Vieni jį laiko paprasčiausiu šarlatanu. Kiti – talentingu rašytoju, bet jokiu būdu ne filosofu. Dar kiti – didžiausiu dabartiniu Rusijos filosofu, gal net antru po Dostojevskio. Bet prisiminkime, kad Hegelį „šarlatanu“ vadino Schopenhaueris, o iš man žinomų asmenų, Duginą vadinančių „šarlatanu“, nė vienas pagal intelektą toli gražu neprilygsta Schopenhaueriui. Duginas yra Maskvos universiteto profesorius ir daugiau kaip 40 knygų (tiek monografijų, tiek įvairių disciplinų – daugiausia geopolitikos – vadovėlių aukštosioms mokykloms) autorius. Kai kurios iš jų išverstos į pagrindines Europos kalbas. Duginas nėra vien lokalinis Rusijos fenomenas. Jis identifikuotinas kaip vienas iš Europos naujosios dešinės atstovų Rusijoje. Šiuo atžvilgiu jis yra vakarietis ir europietis. Didžiausiu XX a. mąstytoju jis laiko prancūzų tradicionalizmo filosofijos kūrėją René Guénoną. Tarp didžiausių jo autoritetų – italų tradicionalistas Julius Evola ir vokiečių geopolitikos klasikas Carlas Schmittas. Dugino geopolitinis idealas kitoks negu Rusijos „geopolitikos tėvo“ Savickio, kuriam Rusija–SSRS atrodė savipakankama geopolitinė erdvė. Kaip ir daugeliui Europos, ypač Vakarų, naujųjų dešiniųjų, jam siektinas idealas – kontinentinės Europos glaudi sąjunga su Rusija prieš anglosaksiškąjį pasaulį, vadovaujamą JAV.

Nesu naujosios dešinės, kurios vienas iš atstovų, žinomas prancūzų istorikas Dominique’as Venner, protestuodamas prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, šalininkas. Man nepriimtinas jos nekrikščioniškumas (o kartais ir atvira neopagonybė). Pritariu tokiam stačiatikiškai krikščioniškam Dugino apibūdinimui: „Gnostikas, pagonis, postmodernistas“. Tačiau Dugino – kaip ir visos europinės naujosios dešinės (kartu su tokiomis partijomis kaip Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinė aušra“ ir daugeliu kitų) – fenomenas yra tik viena iš gilios dvasinės krizės, kuri dabar apėmusi erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apraiškų. Daug svarbesnis negu tai, kokiai geopolitinei erdvei – Lisabonos sutarties ES ar Rusijos kuriamos Eurazijos muitų sąjungai – priklausys Ukraina, yra niūrus demografinis kolapsas, naikinantis tiek ES, tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Pataisant garsųjį Vladimiro Putino teiginį, reikėtų konstatuoti, kad didžiausia geopolitinė XX a. tragedija yra ne tai, kad subyrėjo SSRS, o tai, kad SSRS subyrėjimas komunizmo engtoms tautoms neatnešė tikrojo išsivadavimo. Nežinau, ar Dugino nuopelnas, kad Rusijos valdžios retorikoje atsirado sąvoka Eurazija, vartojama politine prasme. Valdajaus forume Putinas sakė: „Eurazijos Sąjunga – tai istorinės Eurazijos erdvės tautų tapatybės išsaugojimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje.“

Bet kol kas šitas projektas yra vykdomas neoliberalios vergijos sąlygomis.

– Dėkoju už pokalbį.
Šis pokalbis vyko 2013-ųjų metų gruodyje

* „Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Директ-Медиа, 2013.

„Kultūros barai“

1 1436
Žinomo lenkų režisieriaus Grzegorz Braun esė, paskelbta „Polska Niepodlegla“ [Nepriklausoma Lenkija] interneto svetainėje š.m. birželio 6 d.
Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais
Didvyris Popiežius Pijus XII, kuris tiek daug stengėsi, kad neįvyktų artėjanti katastrofa, kalbėdamas per radiją 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d., taip argumentavo: „Dėl taikos niekas neprarandama. Viską galima prarasti dėl karo.“ Šiandien, stebint eilinę globalią „transformaciją,“ kuri bet kokiu metu gali peraugti į kritinį karinių sprendimų etapą, verta pabrėžtinai pakartoti šiuos žodžius, nes tai yra geriausia diagnozė ir geriausias patarimas dabar. Melsdamiesi už taiką pasaulyje, pirmiausia turime imtis veiksmų, kad išsaugotume taiką mūsų tėvynėje Lenkijoje.
 
Katalikų gailestingumo pamokymai siūlo mums rūpintis pirmiausia tais, kurie yra su mumis susiję bendruomenėje, šeimoje, tautoje, tarnyboje arba tikėjime. Šis puikus pamokymas visai nesikerta su siekiu, kad Lenkija jokiu būdu neatsirastų pirminėse fronto linijose globalinio karinio konflikto metu, net jei mums trūktų jėgų užkirsti kelią karui. Nėra tai nei klaida, nei nuodėmė, jei mes išmintingai susilaikysime, pavyzdžiui, nuo atvykėlių priėmimo – ar tai būtų civiliai, kurie prisistato mums kaip pabėgėliai ar tai būtų uniformuoti, kurie prisistato kaip sąjungininkai.
Artėjančiame kare, kurio apimtys ir pasekmės be jokios abejonės nebus menkesnės, nei praeito šimtmečio du pasauliniai karai, Lenkija privalo bet kokia kaina išlaikyti ginkluotą neutralumą. Ji turi kuo skubiau tai deklaruoti. Varšuva turėtų nedelsdama pateikti taikių ketinimų pareiškimą. Jis skelbtų, kad Lenkija neturi jokių reikalavimų, pretenzijų, nuoskaudų, kurias reikėtų spręsti kitu nei diplomatiniu keliu. Žinoma reikėtų tikėtis, kad mūsų artimiausi kaimynai padarytų tą patį ir, kad mes, kreipdamiesi į tarptautinę bendriją, prašytume, kad pastaroji gerbtų lenkų tautos suverenumą savo teritorijoje.
Aukščiausiems valstybės vadams tenka pareiga imtis tokių ryžtingų žingsnių ir atsakomybė už galimą šios būtinybės nepaisymą. Neturėdami šiuo metu įtakos valdžios veiksmams, lenkų valstybininkai, t.y. visi tie, kurių išmintingas patriotizmas nėra redukuojamas į kenksmingus atavizmus ir revoliucinį mesianizmą, privalo atvirai išreikšti savo įsitikinimus bei politinę valią šiuo klausimu. Dabartinę padėtį galima interpretuoti dvejopai. Arba supergalybių žaidimas yra tikras ir karinės įtampos eskalavimas nėra simuliuojamas, tada mums gresia mirtinas pavojus. Arba dalyvaujame sutartame konflikte, kuriame vaidinimo rolės (gero ir blogo policininko) ir būsimas grobis (įtakos sferų pasidalinimas) yra nutarta be mūsų.  

Kad tai nebūtų eilinis istorijos pasikartojimas

Viešasis diskursas šiandien yra dominuojamas propagandos, kurią skleidžia žmonės, iš tikrųjų daugiau nekenčiantys Rusijos, nei mylintys Lenkiją. Tuo tarpu postsovietinis imperializmas, kurio neįmanoma neigti arba sumenkinti, juo labiau traktuoti sentimentaliai, jokiu būdu nėra vienintelis grėsmių šaltinis. Mums tenka susidoroti su aiškiu mūsų suverenumo kvestionavimu iš daugelio kitų pusių. Užtenka paminėti paskutinių mėnesių stiprėjantį kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus demokratijos gynimo pretekstu; užtenka paminėti Vakarų Europos ir Amerikos politikų, publicistų ir kitų naudingų idiotų balsus, kurie paprasčiausiai griauna lenkų teisę spręsti savo likimą. Tai primena ankstesnes Kominterno „kovos su fašizmu“ tradicijas. Bandymai priversti mus priimti teisinius ir ekonominius sprendimus, prieštaraujančius mūsų interesams ateina ne tik iš virš-nacionalinių organizacijų (tokių kaip Europos Sąjunga) atstovų, bet ir iš nacionalistinių žydų išeivių arba Izraelio valstybės.
Tuo tarpu masinės šalies bei užsienio dezinformacijos priemonės, kurios smarkiai užsiėmusios lenkų mąstymo „strateginiu valdymu,“ pristato Rusiją, kaip pagrindinę ir išskirtinę priešininkę. Taip pat jos pristato pro-amerikietiškus politinius tikslus, kaip neginčijamai naudingus Lenkijai. Tuo tarpu, jei norime išsaugoti Lenkijos valstybinius interesus, negalime juos artimai ir pastoviai kabinti prie bet kokios kitos valstybės nacionalinių interesų. Būtina ryžtingai atmesti besąlygiško Lenkijos politikos subordinavimo kokios nors kitos imperijos direktyvoms logiką, nesvarbu ar tas direktyvas mums primestų Rytų ar Vakarų imperializmas.
Klientalizmas, Lenkijos politikos košmaras, taip pat turi būti ryžtingai atmestas ir pasmerktas, nepriklausomai nuo to ar durys, kurias mūsų valstybės vyrai varstys, bus Kremliuje ar Baltuosiuose Rūmuose. Mūsų istorinė patirtis byloja apie skausmingus ir iki šiol nepadengtus nuostolius, kraupią žalą padarytą biologinei, kultūrinei ir materialinei tautos substancijai, žudynes, naikinimą bei grobimą, finansinį bei moralinį žlugdymą, dvasinio, intelektualinio ir politinio elito išžudymą bei degradaciją, masinę emigraciją ir pagaliau tikrojo elito pakeitimą pseudo-elitu. Visą tai lenkų valstybininkai turi ryžtingai išbraukti iš politinio repertuaro, bet kokias koncepcijas, kurios sukelia tiesioginį pavojų lenkų gyvybei, turtui bei valstybės integralumui. Reikia ypač saugotis tų koncepcijų, kurias paruošė svetimuose kariniuose štabuose, diplomatiniuose kabinetuose ir bankų kontorose.
Svarbu ne tik atsiminti agresiją ir nusikaltimus, kuriuos įvykdė mūsų šalį pasidalinusios galybės ir okupantai, bet taip pat būtina prisiminti klastą, išdavystę bei abejingumą, kurį parodė mūsų nelojalūs sąjungininkai. Tai turėtų kelti skepticizmą, vertinant atnaujintus raginimus politiškai ir kariškai angažuotis. Lenkų valstybininkams nedera už gryną pinigą priimti neparemtas saugumo garantijas bei svetimas direktyvas, nesvarbu iš kur jos būtų kilusios.
Reikia tvirtai atmesti neteisingą manymą, kad dabartinė padėtis tiesiog verčia mus skubiai, demonstratyviai ir nuolat užimti vietą vienoje ar kitoje globalinio konflikto pusėje. O tuo tarpu laikas dirba mūsų naudai. Kiekviena taikos diena, kiekviena savaitė be karo, be Lenkijos karinių pajėgų angažavimo kariniuose veiksmuose savo ar svetimoje teritorijoje padidina viltį, kad valstybė ir tauta išliks; kad atgausime kadaise istorijoje turėtą tinkamiausią formą, kad išsaugosime Vakarų civilizacijos turtus savo ir kitų tautų naudai.
Lenkijos politiniame gyvenime jokiu būdu negalima užleisti lauko šiuolaikinei Targovicos konfederacijai [kalbama apie Žečpospolitos didikų kvietimą carinei Rusijai įsikišti į valstybės vidaus konfliktus 18-tame amžiuje], t.y. išdavystės ir valstybingumo neigimo šalininkams, kurie aiškiai kviečiasi intervencijas iš užsienio. Tai yra asmenys, siekiantys atidaryti kelią buvusiai Brežnevo Europos intervencijos doktrinai t.y, europinio solidarumo klauzulei. Neleistina užsieniui eilinį kartą keisti mūsų valdžią. Bet taip pat nevalia leisti neparankiems „sukilėliams“ arba „legionistams“ užvaldyti lenkų politiką. Mums nereikia tokių revoliucinių, bet iš tikrųjų klaidinančių šūkių, kaip pavyzdžiui: „Už jūsų ir mūsų laisvę“ arba „Napoleonas davė mums pavyzdį,“ jokių propagandinių pasakojimų, žadinančių mūsų ambicijas ir garbę bei išnaudojančių jaunimo patriotinius jausmus. Mums nereikia jokių miražų dėl atkurtos, daugianacionalinės, daugiareliginės Žečpospolitos. Nereikia šūkių „Nuo Baltijos iki Juodosios Jūros.“
Kiekvienas mėnuo ir metai, leidžiantys mums išlikti, išvengti šalies išstūmimo į priekines III-iojo pasaulinio karo fronto linijas – tai laimėjimas Lenkijai. Nes už kiekvieną laimėtą kampaniją ir net už kiekvieną taktinę sėkmę reikia mokėti. Visiems žinoma, kad Lenkijos valstybė yra nuolatinėje atidėliojamo bankroto padėtyje. Todėl net ir „pergalinga“ kampanija dėl skolų gali lengvai baigtis suverenumo praradimu arba realios valdžios perėmimu užsieniečių.

Provokacijų motyvai ir kariniai scenarijai

Atsižvelgus į toli pažengusį Lenkijos valstybės „išlikimo problematiškumą,“ aiškų žymios dalies administracinio aparato, tarnybų bei teisingumo sistemos lojalumo trūkumą, lemiantis vaidmuo išsaugojant savo teritorijos kontrolę atiteks karininkams, kareiviams, atsargos savanoriams, jų potencialui ir ryžtui. Jokiu būdu negalima juos išsiųsti kur nors kaip samdomus karius, tarnaujančius svetimiems tikslams, nes kritiniu atveju gali pritrūkti jėgų ir priemonių taikant lenkų jurisdikciją visoje Žečpospolitos teritorijoje. Pretekstų provokacijoms netrūksta. Jų sąraše gali būti jau minėta kampanija ginanti demokratiją, kurios iniciatoriai tiktai ieško progos pademonstruoti bent jau žiniasklaidoje, kad vyksta kažkas panašaus į pilietinį karą…Jau kelias savaites iš eilės spausdinami pranešimai ir ekspertų prognozės, numatančias Islamo terorizmo bangą. Skelbiamos labai konkrečios prognozės dėl „nešvarių“ branduolinių bombų naudojimo arba cheminių atakų…
Tuo pat metu jau daugelį mėnesių turime reikalų su organizuotu migraciniu karu, kurį skatina ir dosniai finansuoja „filantropai.“ Masinis gyventojų perkėlimas puikiai tinka fono sukūrimui, kuriame gali vykti provokacijos ir sukuriamos patikimos „legendos“ galimoms atakoms bei kitoms operacijomis po netikra vėliava.
Pagaliau visai šalia matome jau tris metus besitęsiantį Ukrainos karą. Jei kas pagalvotų, kad XXI-ame amžiuje nėra įmanomas stambios Europos valstybės išmontavimas, tai tegul pasižiūri būtent į Ukrainą. Lenkai turėtų pasiruošti tam momentui, kai ten susikaupusios emocijos ir frustracijos (susijusios su platesniu fakto suvokimu, kad vyksta valstybės išdalinimas) ieškos išsiliejimo ir galbūt pagal tradicijas bus „nukreiptos“ tiesiai į artimiausią kaimyną.
Lyg ir padėtis nebūtų pakankamai bloga, neseniai Lenkijos valstybės vadovų pareiškimuose atsirado spėliojimų apie planus dėl karo su Baltarusija. Kalbama tarp kitko ir apie taip vadinamos Suvalkų sąsmaukos [kalbama apie siaurą Lietuvos-Lenkijos sienos ruožą] geostrateginę reikšmę. Beje, neįmanoma tos sąsmaukos racionaliai ginti, jei Lenkijos karinės pajėgos neperžengtų rytinės sienos. Vis dėlto lenkų skatinimas kariauti su baltarusiais būtų didžiausias nusikaltimas Lenkijos nacionaliniams interesams, nes tai reikštų paskutinio pusiau atidaryto „galimybių lango“ uždarymą suvereniai Lenkijos geopolitikai. Reikia suvokti, kad būtent toks lenkų-baltarusių karas gali būti vedamas kaip karas per tarpininkus. Jis iš imperijų perspektyvos būtų tik „mažas“ karas Vidurio Europoje. Tokių galimybių neatmeta Maskvos ir Vašingtono kariniai štabai, kurie per paskutinius metus ir mėnesius veda tokius karinius žaidimus.
Papildymui šiai grėsmių panoramai reikėtų paminėti, kad prieš Lenkiją jau seniai vedamas žydų diasporos organizacijų ir žydų valstybės karas, kai keliami reikalavimai, neturintys jokių teisinių, istorinių arba logiškų pagrindų. Iš tos pusės esame negailestingo įžūlaus propagandinio karo taikiniu. Kalbant modernia tarnybų kalba, vyksta strateginis mąstymo valdymas, kurio nemenkos apimtys ir biudžetai parodo, kad tikimasi labai reikšmingų pokyčių. Tarp kitko, lenkų valstybininkai, atmesdami kokius nors užsienio bandymus diktuoti mums, neturi leisti, kad dabartinė valdžia atliktų notarų biuro funkcijas, pateisindama užsienietiškus reikalavimus.
Tokioje sunkioje padėtyje, kuri tinka visokio pobūdžio „Glivicų provokacijoms“ [kalbama apie neva vokiečių surengtą karinę provokaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse], nevalia dar daugiau padidinti rizikos faktorių. Pakartojame dar kartą – negalima angažuoti karinių pajėgų ir tarnybų jokiose operacijose, neturinčiose aiškaus tikslo užtikrinant mūsų teritorijos kontrolę, santvarką bei saugumą. Lenkijos nacionaliniai interesai negali būti rizikuojami kariniu kataklizmu, kurio pasekmės šiandien yra nenumatytos ir galėtų būti nepakeliamos, jei tikimės išsaugoti 1050 metų mūsų krikščioniško valstybingumo.

Nekviesti lapės į vištidę

Ypatingai atidžiai turime apgalvoti visas prielaidas, susijusias su mūsų dabartinių sąjungininkų tikslais. Toks apmąstymas tikriausiai privestų prie išvadų, kad jų tikslai nėra sąžiningi, o kiekvienu atveju nėra aiškūs tolimoje perspektyvoje. Konkrečiai paklausti apie ketinimus investuoti į mūsų gynybą, jie atsako nieko neįsipareigojančiomis frazėmis: pvz., „Tai klausimas diskusijoms“ (Sekretoriaus Carter atsakymas, užduotas Ministro Macierewicz 2016 m. vasario mėn.). Padėties nekeičia tokie propagandiniai reiškiniai kaip „Barsuko diena“ Redzikow miestelyje [kalbama apie oficialią priešraketinės bazės statybos pradžią]. Ten juk dar praeitame dešimtmetyje turėjo pajudėti garsusis priešraketinio skydo projektas. Kas mums prižadės, kad mūsų nepriklausomybė nebus dar sykį „perkrauta“ kokiame naujame Miunchene arba Jaltoje?
„Bloga istorija yra blogos politikos mokytoja“, teisingai pareiškė XIX amžiaus istoriografas. Lenkų valstybininkams negali būti kelrodis nei Potocki su Kossakowski, kurie buvo Peterburgo klientai, nei Kosciuszko su Kollataj, kurie buvo Paryžiaus jakobinų partneriai. Sąjungininkų įsipareigojimus šiandien neturėtų diktuoti nelaimingasis Jozef Beck [kalbama apie prieškarinį Lenkijos Užsienio reikalų ministrą, kuris 1944 m. mirė internuotas Rumunijoje], kuris priėmė anglosaksų nepadengtą garantiją [kalbama apie Anglijos garantiją ginti Lenkiją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją]. Nereikėtų klausyti Rzecki patarimų [kalbama apie žinomą romano herojų, naiviai tikintį Napoleono parama nepriklausomai Lenkijai]. Kol dar yra laiko, turime atsistoti nuo šio stalo su sukčiais ir bent išdrįsti pasakyti žodį „patikrinsiu.“ Šiame kortų žaidime nevalia daugiau rizikuoti – juk ant kortų statomas šalies turtas ir tautos substancija.
Ateinančiame imperijų kare Lenkija jokiu būdu negali atsirasti pirmose fronto linijose. Iš šito karo, į kurį mus veda, mes galime negrįžti kaip integrali valstybė, kaip tauta, sugebanti išsaugoti suverenumą savo teritorijoje. Atsiminkime, kad net jei aplinkybėms nulėmus, mes su kuo nors turėsime žengti į III-iąjį pasaulinį karą, tai visai nereiškia, kad jį baigsime tokioje pat sudėtyje. Svarbu, kad Lenkijos valstybė išliktų, kad Lenkija būtų atstovaujama derybose būsimoje Vienoje arba Versalyje. Galbūt jau po kelių metų galėtume siekti dar mūsų neišbandytos, bet apvaizdos pažadėtos nepriklausomybės.
Kad tai būtų įmanoma, šiandien reikia ryžtingai pasisakyti prieš valdžios ruošiamą teisinį pagrindą, legalizuojantį užsienio intervenciją. Tai būtų įstatymas, leidžiantis svetimų valstybių karinių jėgų buvimą Žečpospolitos teritorijoje, o galbūt ir svetimų tarnybų pareigūnų bei karių ginklų naudojimą mūsų šalyje. Tokios teisinės padėties kūrimas Lenkijos atžvilgiu yra žaidimas su ugnimi ir lapės kvietimas į vištidę.
Neutralumas – ne pacifizmas. Neutralumas nėra nei kapituliacijos žingsnis, nei nusiginklavimas. Priešingai, negali būti kalbos apie neutralumo išlaikymą ne padidinant savo ginkluotų pajėgų svorio. Tiktai stipri Lenkijos armija gali būti tikru mūsų saugumo garantu. Kas nuoširdžiai ir sąžiningai nori taikos Vidurio Europoje, tas paprastu ir savaime suprantamu būdu gali užtikrinti taiką ir saugumą visame regione – stiprindamas Lenkijos gynybos potencialą, stiprindamas Lenkijos karines pajėgas.
Vertė Algis Avižienis

0 1767
Istorijoje kartais galima rasti įdomių paralelių ir pamokymų. Štai V m.e. amžiuje britų karalius Vortigernas pasikvietė į pagalbą anglus, saksus ir jutus su jų karo vadais Hengistu ir Horsa priešakyje. Germanai turėjo padėti britams kovoje su piktais, skotais ir romėnais, o britai savo ruožtu įsipareigojo aprūpinti germanus viskuo ko šiems reikės ir sumokėti tam tikrą užmokestį. Sumušę piktus ir skotus, anglosaksų vadai atsuko ginklus prieš pačius britus.