Tags Posts tagged with "lenkai"

lenkai

0 1103

Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikus rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Pirmos dalies video:

Antros dalies video:

0 1045

Rimvydas Stankevičius

„Tuteišių rajonai“, „lenkynas“, „liūdnoji Lietuva“, „nutautėjęs kraštas“… Esame susigalvoję gausybę vertinančių, jausmingų, šmaikščių, netgi įžeidžiamų pavadinimų rytų Lietuvai apibūdinti. Tačiau, pasak jau dvi dešimtis metų lietuvišką kultūrą po rytų Lietuvą skleidžiančio nūdienos „knygnešio“ Juozo Žitkausko, dažnas mūsų iš tikrųjų ne tik neturime jokio supratimo apie tikrovę, kurioje tų kraštų žmonės gyvena, bet net ir nesiruošiame į jų problemas gilintis, tarsi šie kraštai būtų ne visai savi… Tarsi – ne visai Lietuva.
– Esate vienas tų nedaugelio žmonių, kurie, užuot kvietę burtis po kokia madinga politine ar pilietine vėliava, užuot šūkavę apie patriotizmą ir lietuvybę, tyliai, be lozungų dirba Lietuvos labui. Ypač gerbiu ilgalaikį jūsų triūsą, siekiant į lietuvišką kultūrą ir Lietuvos kontekstą sugrąžinti kitados atplėšto ir brutaliai lenkinto Vilniaus krašto žmones, lig šiolei neįstengiančius atpažinti, atrasti savųjų šaknų.
– Galima sakyti, dabar kaip tik ir kalbamės mano veiklos rytų Lietuvos regione sukakties proga. Mat lygiai prieš dvi dešimtis metų man, jaunam darbo ieškančiam studentui, kolegė pasiūlė dirbti rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centre. Tuo metu jokių patriotinių idėjų dar nepuoselėjau – aktualiau atrodė pinigų pragyvenimui užsidirbti, tačiau jau po pirmųjų kelionių viskas pasikeitė. Savo paties akimis pamačius anų kraštų realybę, turbūt bet kuriam žmogui būtų sunku išlikti ramiam – man širdis sprogdavo nuo skaudžių klausimų ir apstulbimo: „Tai juk kone gražiausia mūsų šalies dalis, kone pati Lietuvos širdis – kodėl tad esame ją atstūmę, nuo jos atsiriboję, moję ranka į viso šio krašto ir jo žmonių likimą?“…
Visa tai išgyvenau ypač jautriai, nes esu dzūkas, o šis visas kraštas, jei tik nebūtų sąmoningai ir brutaliai sulenkintas, po teisybei, juk ir turėtų būti Dzūkija. Apie tai aiškiai byloja Dainava, Dieveniškės, kiti Šalčininkų rajono Eišiškių apylinkių kaimeliai, išsaugoję tautinį identitetą, istorinę atmintį, gražią tarmę…
Žodžiu, grįžęs iš kelionių po rytų Lietuvą, dažniausiai norėdavau verkti, o tos tramdomos ašaros ilgainiui ir virto pagrindiniu manojo darbo motyvu – akstinu kautis su tamsuma, neapykanta, abejingumu, baime bei susipriešinimu, juosiančiu  ir atskiriančiu ją nuo Lietuvos.
– Ką gi tokio ten išvydote, kad net verkti norėdavosi?
– Žmonių tarpusavio nesusikalbėjimą, priešiškumą viens kito atžvilgiu, politines intrigas…
Na, kad ir tas opusis lietuviškų mokyklų klausimas… Nepamačiusiam savomis akimis normaliam žmogui iš tikrųjų sunku patikėti, kad lietuviškos mokyklos tuose kraštuose uždaromos ir jų „nereikalingumas“ kurpiamas tyčia, spauste spaudžiant bendruomenę ekonominėmis, kitomis valdžios turimomis priemonėmis, kunigams šaukiant bažnyčiose per pamokslus: „Tikinčiųjų kalba – tai lenkų kalba, leisdami vaikus į lietuviškas mokyklas tampate pagonimis, kuriems bažnyčioje ir tikinčiųjų bendruomenėje – ne vieta“… Deja, tai ne Vinco Kudirkos Lietuvos laikų, o mūsų dienų citata…
Verkti taip pat norėdavosi ir iš apmaudo dėl Lietuvos politikų bei kultūrininkų abejingumo, dėl nemotyvuotos, nedovanotinos visos valstybės nemeilės šiam nuskriaustam kraštui – lenkų kitados atplėštai istorinei Lietuvos žemei, kurios, nors ir absurdiškai skamba, net ir susigrąžintos Lietuva po šiai dienai nenori į savo glėbį priimti.
Nieko nėra apmaudžiau, nei matyti tų kraštų lietuvių bendruomenes, aršiai susipriešinusias tarpusavyje, krašto reikalams, kultūrinei jo aplinkai ir tautų santykiams abejingą vietos inteligentiją, mokytojus, visiškai neketinančius vykdyti savo misijos – šviesti… Štai prieš kelias dienas grįžau iš Vilniaus rajono miestelio, kur į kultūros renginį, skirtą lietuvių bendruomenei, susirinko keturi žmonės. Nė vieno mokytojo, nė vieno moksleivio… Paklausę, kodėl taip yra, sulaukėme atsakymo, kad į lietuvių bendruomenės renginius iš lietuvių mokyklos sąmoningai niekas niekada neateina – neva tai konkurencijos dėl kaži kokių įtakos zonų ar finansavimo šaltinių padarinys. Man niekaip galva neišneša – kada ir kodėl nustojome dirbti Lietuvai, gimtajam miesteliui, bendrai gerovei ir bendriems tikslams? Nejaugi tarp mūsų išties jau nebeliko nieko bendra, kad sugebame dirbti tik kiekvienas sau?
Kraupi paralelė, bet pasirinktas Lietuvos valstybės santykis su savuoju rytų regionu man labai primena ilgai trukusį atsainų Ukrainos santykį su šiandien visame pasaulyje taip liūdnai pagarsėjusia Donecko sritimi, kurios gyventojams per ketvirtį amžiaus po sovietų imperijos griuvimo, pasirodo, taip ir nebuvo padėta suvokti, kuo vardu valstybė, kurioje jie gyvena.
– Ir didelė toji „Lietuvos Donecko“ sritis?
– Vilniaus bei Šalčininkų rajonai, taip pat arčiau Vilniaus esančios Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų dalys.
– Taigi, prieš dvidešimt metų pradėjote ir lig šiolei organizuojate to krašto miesteliuose kultūrinius renginius, kviečiatės į juos lietuvių rašytojus, muzikantus, vežiojate juos po mokyklas, kuriose ne kiekvienas moksleivis net ir lietuviškai supranta… Sunki pradžia buvo? Už lietuvišką žodį į kailį nė karto negavote?
– Kiekviename miestelyje situacija yra kitokia. Yra vietovių, kur tarp lietuviakalbių ir lenkakalbių vietos gyventojų vyrauja jeigu ir ne broliški, tai bent jau kaimyniški santykiai, tačiau esama ir tokių, kur konfrontacija – atvira ir nuožmi. Teko lankytis ir tokiose mokyklose, kuriose lietuviškai skaitomų posmų nesuprato nė vienas moksleivis, teko sutikti tokių, kurie atsisako parodyti kelią arba tyčia rodo neteisingą, vien todėl, kad jų klausiama lietuviškai… Antai prieš kelias dienas viešėjau lietuviškoje mokykloje, kuri įsikūrusi po tuo pačiu stogu, kaip ir lenkiškoji. Nežinau, ar čia pykt, ar juoktis, bet lenkiškos mokyklos valytoja man, „litvinui“, net per savosios mokyklos teritoriją pereiti neleido – liepė eiti per lauką aplinkui…
O liūdniausia, kad viskas čia palikta savieigai – valstybė visiškai niekaip neketina šių procesų reguliuoti. Jei norite sužinoti visuotinį Lietuvos visuomenės požiūrį į Vilnijos kraštą, bet kurios profesijos žmogaus tiesiog paklauskite, ką mano apie galimybę likti gyventi ar bent ilgalaikei komandiruotei atsikraustyti į vieną iš šių rajonų? Kiekvienas atsakys, kad tokia perspektyva jiems prilygsta bausmei. Štai ir jūs dabar klausiate, ar nebijome, ar į kailį negauname?.. Tarsi tuose rajonuose mes – ne savo namuose, ne savo Tėvynėje, o kažkokioje nesvetingoje žmogėdrų žemėje viešėtume… Manau, kol savo sąmonėje brėšime ribą tarp Vilnijos ir likusios Lietuvos, tol į bendrą kontekstą jos ir socialinėje plotmėje nesusijungs.
– Tad ką patartumėte daryti valstybei, lietuvybę ir lietuvių kultūrą puoselėjantiems žmonėms, kad Vilnija nuoširdžiai pasijustų Lietuvos dalimi?
– Reikalingas geranoriškas ilgas ir kantrus darbas. Suprantama, kultūrą reikia vežti, renginius organizuoti ir į bendrą kultūrinį kontekstą jungti visas Lietuvos provincijas, tačiau rytų Lietuvai dėmesio turėtume skirti dešimtį kartų daugiau. Ypač svarbu vežti jaunimą – dainuojančius, kuriančius žmones, kurie užkrėstų savuoju pavyzdžiu. Pats pastebiu, kad po tokių renginių moksleiviai ima ieškoti galimybių, žmonių, galinčių mokyti groti gitara, iš bibliotekų, ieškodami tekstų dainoms, pradeda namo neštis poezijos knygas… Argi tai –ne puikūs rezultatai? O pagalvokit, kokie rezultatai būtų, jeigu toks rytų Lietuvos kultūrinimo darbas būtų vykdomas nuosekliai, planingai ir ne vieno kito pasiaukojusio, o pačios valstybės?
Beje, ne apie priverstinį tų rajonų lietuvinimą kalbu, o apie dialogą, apie nuoseklų švietimą, suteikiantį galimybę sąmoningai apsispręsti, kuo save laikyti ir kokiai valstybei atstovauti. Ir ne pati kalba čia yra esminis, tą pasirinkimą nulemiantis veiksnys. Štai jau kitą savaitę po Vilnijos krašto mokyklas važiuosime su Adomo Mickevičiaus ir Vladislovo Sirokomlės programa. Tai lenkakalbiai rašytojai, kuriems kalba nebuvo kliūtis laikyti save lietuviais bei Lietuvai lojaliais piliečiais. Sirokomlei kalbos barjeras nesutrukdė su pasididžiavimu rašyti apie Margirį, A.Mickevičiui – Lietuvą vadinti savąja Tėvyne… O juk anų kraštų visuomenei yra labai svarbu pasakyti, kad tai, jog mes kalbame lietuviškai, o jie – lenkiškai, nepadaro mūsų priešais, kad turime galimybę kurti bendrą kultūrą tarnaudami tai pačiai valstybei.
Kai poetai, kultūros žmonės pakankamai išpurens bičiuliško bendravimo dirvą, ketinu į tuos kraštus imti vežiotis ir guvesnius istorikus, kad rytų Lietuvos gyventojai su jais diskutuodami pagaliau išsiaiškintų tiesą apie savojo krašto, savosios bendruomenės prigimtį bei istorinius veiksnius, esamą situaciją suformavusius. Juk nereikia būti išminčiumi, kad suprastumei – tamsybė ir prietarais grįstas supratimas apie aplinką visada yra didžioji žmonijos baimių ir susipriešinimo priežastis, o atviras, geranoriškas bendravimas tveria taiką.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
2014 m.