Tags Posts tagged with "krizė"

krizė

0 1302

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.

0 1752

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

2 2649

Užrašai iš asmeninės patirties. Veiksmas vyko 2009 metų vasario – gegužės mėnesiais.

2008 metų pradžioje, ekonominio pakilimo laikais, įsidarbinu knygų leidyklos sandėliuose. Įmonei skubiai reikia darbuotojų, tad pavyksta suderėti didesnį nei vidutinį atlyginimą, kas kai kuriuos firmos senbūvius labai nustebina. Iki pat 2008 metų vėlyvo rudens buvo darbų pikas, atsiskaitymai nevėlavo, o darbo santykiai – dalykiški.
Atėjus kriziniam periodui prasidėjo nemalonumai. Krizė į įmonę įslinkusi netyčiomis ir labiau išryškėjo 2009 metų pradžioje, kai pradėjo vėluoti atlyginimai (tiesa, ne ilgiau nei 5 – 7 dienas). Bet prasidėjo taupymas, kuris vietomis buvo absurdiškas: net iki pirštinių ir palečių apklijavimo plėvelės. Įmonės vadovai, kai tik iškildavo darbinių nesusipratimų, pradėjo naudoti garsiąją frazę „Nepatinka – galite išeiti, už vartų laukia šimtai į jūsų darbo vietą“ bei nuolat reikalaudavo daugiau ir sparčiau dirbti, net jei ir darbo nebūdavo, tada prasidėdavo komedija su absurdiškais darbais. Knygų lentynų lyginimas, dulkių valymai ir t.t.
Knygų mugė, kuri vyko vasario pabaigoje, buvo svarbiausias metų renginys, per kurį firma sugeneruodavo didelį pelną bei puikiai pasireklamuodavo, tad siųsdavo ten geriausius „darbinius arklius“, į tą tarpą patekau ir aš. Tos keturios mugės dienos buvo kupinos juodo darbo, tekdavo keltis 5 ryto ir 7 ryto būti Vilniuje (iš Kauno), mugė vykdavo iki 19 arba 21 valandos, apsitvarkius dar tekdavo grįžti į Kauną. Savaime suprantama, nei žadėtų priedų prie algos, nei laisvų darbo dienų nebuvo suteikta.
Iškart po knygų mugės prasidėjo kvietimai į direktoriaus kabinetą ir apdorojimai žmonių, jog nutrauktų darbo sutartį savo noru. Pirmi septyni darbuotojai trumpai pasispyrioję sutiko nutraukti darbo sutartį, be jokių išeitinių kompensacijų ir tą pačią dieną palikti darbo vietą. Praktiškai eiti į darbo rinką tuo metu, kai kasdien buvo atleidžiama šimtai žmonių visoje Lietuvoje.
Atėjo kvietimas ir man bei mano pusbroliui (mes dirbome kartu) apsilankyti direktoriaus kabinete. Pokalbio scenarijus tapo aiškus nuo pat pradžių, bet nustebino argumentacija: teks atsisveikinti, nes jūs labai blogi darbuotojai, viską darote blogai, nebegalima kentėti ir pakęsti jūsų blogo darbo. Nors dar kelios dienos prieš tai, ypač knygų mugės metu, buvo visai kitokia kalba. Apie jokius įspėjimus apie atleidimą, jog būtų laiko pasieškoti kitos darbo vietos, o tuo labiau išeitines kompensacijas nebuvo jokios kalbos. Buvo reikalaujama, jog išeitume tuoj pat. Mes atsisakėme tai padaryti ir išėjome iš kabineto.
Buvo aišku, jog reikia ruoštis karui, nes tai buvo beprecedentinis atvejis, kadangi kiti darbuotojai nesipriešindavo, nes visus slėgė didelės įmonės statusas, neva, „ką mes maži žmogeliai galim prieš juos padaryti – vis tiek mus sudoros“. Man toks mąstymas buvo nepriimtinas, tad kova tapo principo reikalu. Pusbrolis jau kitą dieną apsirgo ir „pasirgęs“ savaitėlę sutiko išeiti iš darbo, tad kariauti teko vienam.
Grįžus namo visą naktį studijavau darbo kodeksą ir supratau, jog mano reikalavimai yra absoliučiai teisėti, netgi per kuklūs su tuo, ką galiu išsikovoti vadovaudamasis darbo kodeksu, t.y. įspėti apie atleidimą iš darbo turi pranešti likus mėnesiui iki atleidimo bei (man, kaip pradirbusiam metus laiko) sumokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę kompensaciją.
Kitą dieną teko darbdaviui pacituoti DK 129 ir 130 straipsnius, kai buvo bandoma vėl neadekvačiai prikibti ir paspausti greičiau išeiti iš darbo. Vadovas net išraudo iš netikėtumo. Prasidėjo raštiški įspėjimai dėl to, jog 3 minutėm per ilgai, pertraukėlės metu, gėriau arbatą. Taktika paprasta: įspėjimas – papeikimas – atleidimas iš darbo. Pamatęs, jog prasideda teisiniai reikalai, įstojau į profesinę sąjungą ir konsultavausi su jų teisininku. Jis patarė į kiekvieną jų raštą rašyti kontrraštą, kuriame paneigti kaltinimus. Taip savaitę laiko bendravome raštais.
Buvo įjungti ir kiti darbuotojai, nors didžioji dauguma palaikė mano pusę šiame konflikte, bet buvo keli darbdavių patikėtiniai, kurių tikslas buvo stebėti mano daromas klaidas ir pranešti, o prireikus ir paliudyti. Tai atsiskleidė, kai reikėjo mano parašo, jog susipažinau su papeikimu, o jie pasišaukė liūdininkus, jei aš spyriočiausi ir nepasirašyčiau. Teko pasirašyti, nors tas papeikimas ir buvo niekinis.
Bandė keisti mano darbines pareigas, idant aš nesusitvarkyčiau su jomis ir būtų priežastis mane atleisti. Nepavyko, nes su naujomis pareigomis susitvarkiau. Tada bandė įvesti laiko limitą, per kurį turėčiau įvykdyti darbinę užduotį, bet tas bandymas nieko naudingo jiems neatnešė, kadangi jis buvo diskriminuojantis, t.y. man buvo nustatyti išskirtiniai, pasunkinti darbo standartai, kurie kitiems nebuvo taikomi.
Darbdavių kantrybė pradėjo sekti, nesusitvardydami keldavo balsą, grasindavo, jog vis tiek „išės“ iš darbo, krypdavo į asmeniškumus, tuo tik parodydami savo silpnumą ir beviltiškumą. O kolegos, pradžioje žiūrėję skeptiškai ir netikėję kovos tikslingumu, vėliau pradėjo gerbti ir visapusiškai padėti: pataisydavo mano klaidas, informuodavo, morališkai palaikydavo ir pastoviai drąsino.
Vadovybės reakcija vėl pakito: prasidėjo ignoravimas, ėjo mėnesiai ir konfliktas perėjo į štilio būseną. Aš dirbau sau, manęs nekontroliavo ir stengėsi nematyti, o aš ir nelindau į akis, tiesiog dirbau tą, ką reikia, bet nė minutės ilgiau ar trumpiau. Jautėsi, jog administracija pasimetusi, nes išsėmė visas savo puolimo galimybes ir laukia, kol man pabos būti nepageidaujamu darbe. Bet aš nejaučiau jokio diskomforto, kadangi kolektyvas buvo draugiškas, darbas nesunkus, o ir alga nebevėluodavo.
Gegužės pradžioje, po beveik trijų mėnesių konflikto, vadovybė, pagaliau, sutiko eiti į kompromisą. Sutiko sumokėti išeitinę kompensaciją, visą priklausančią algą ir nepanaudotus atostoginius (visą darbo laikotarpį nėjau atostogų), kas bendroje sumoje sudarė pusės metų algą, bet turėjau išeiti jau nuo kitos dienos. Savaime suprantama, nes savo maištu rodžiau „blogą“ pavyzdį kitiems darbuotojams ir silpninau vadovybės autoritetą. Aš sutikau ir taip konfliktas buvo nutrauktas.
Ši konfliktinė situacija tikrai nebuvo maloni ir pradžioje buvo psichologiškai sunku ir reikėjo nemažai valios pastangų, jog nesirinkčiau lengviausio kelio – bėgti viską metant. Esmė buvo ne vien pinigai, kurie man priklausė pagal LR Darbo kodeksą, bet ir principinis reikalas – elementarios pagarbos stoka įmonės darbuotojams. Pinigų įmonei tikrai nestigo, nes per patį darbuotojų atleidinėjimo piką sugebėjo įsigyti vieną knygynų tinklą už 50 milijonų litų, tad pataupyti sumanė ant tų, kurie yra finansiškai silpniausi, bet kurie ir sukuria jiems didesnius pelnus. Mane sumanė atleisti, nes mano alga buvo keliais šimtais litų didesnė nei mano kolegų.
Kas buvo pasiekta:
– 3 mėnesius dar turėjau darbą bei išsikovojau finansinį pagrindą, todėl galėjau ramiai ieškoti kito darbo.
– Konflikto metu (beveik 3 mėnesius) buvo sustabdytas darbuotojų atleidinėjimas. Nenorėjo plėsti konflikto masto, nes kiti atleidžiamieji galėjo konsultuotis su manimi, steigti savo profesinę sąjungą arba prieiti iki streiko.
– Po mano išėjimo, visiems atleidžiamiems darbuotojams buvo išmokamos išeitinės kompensacijos. T.y. sukuriamas precedentas, kurio laikomąsi.
– Laimėta psichologinė pergalė, kuri įkvepia, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties bei tavo sugebėjimo valdyti konfliktines situacijas.

Marius Jonaitis

0 2901
Marius Jonaitis

Prasidės tos pačios jau girdėtos, tačiau daugumai mielai skambančios dainos. „Apie sutramdytą korupciją“, „Pagarbą žmogui“, „Kelsim atlyginimus ir pensijas!“ ir taip toliau, ir taip toliau. Bet tik pavieniai kandidatai kalbės apie realius dalykus. Aišku, kartais sakyti tiesą yra nepatogu, nes ji dažniausiai nėra tokia graži kaip abstrakčios tikrovės pažadai, todėl tą gali sau leisti tik radikalai ir marginalai. Aš sau tą leisiu pasakyti, nes vienas iš prioritetų, bent jau man, yra visuomenės politinis švietimas ir jos kritinis mąstymas.

Kai alkoholikai mėto į šulinius savo vaikus, visi atkreipia dėmesį į alkoholizmo problemą Lietuvoje. Vieni siūlo riboti alkoholio pasiekiamumą ir jo reklamą (tai yra gerai), kiti – diegti panašias vaikų teisių sistemas, kokios yra Norvegijoje „Barnevernet“ pavidalu (tai yra labai blogai ir to neturime leisti). Bet kalbama apie pasekmes, o ne priežastis. Priežastys yra ekonominėje doktrinoje, kurios nepaneigs nė viena rinkimuose dalyvaujanti jėga, kad ir kaip save demonstruotų kaip antisisteminę. Kodėl taip teigiu? Mes gyvename neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, kada net Konstitucijoje (46 straipsnis) yra įrašyta, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“, kažkaip pamirštant, jog dar gali egzistuoti kooperacija ir valstybinė nuosavybė. Neturiu nieko prieš asmeninę nuosavybę, tačiau… kaip turbūt jau daug kas žino, mūsiškio kapitalo likę mažokai. Alkoholikams už prieinamą kainą svaigalus gamina ir parduoda užsieniečių valdomos kompanijos. Jį reklamuoja (kaip ir kitas abejotinas vertybes) kitataučių valdomos žiniasklaidos grupės. Dauguma kapitalo ir gamybos yra vienos ar kitos šalies užsieniečių rankose. Pavyzdžiui, Lietuvoje dominuoja skandinaviški bankai, kuriuos galima stipriai kaltinti dėl 2008 metais Lietuvoje pradėjusios siautėti finansinės krizės.

Todėl nieko nuostabaus, kad tauta nusigeria, žudosi ir žudo savo kraują – vaikus ir tėvus. Nes gyvename svetimųjų kuriamame kapitalizme, kur svarbiausia – pelnas. O jis iškeliauja iš Lietuvos, palaikyti aukštą gerovės standartą, kad ir skandinavams. Jiems nesvarbu kas bus mūsų Lietuvoje, nes jų tikslas – iš čia dar likusių „čiabuvių“ spausti jų dar turimą pinigą. „Pirk – vartok, na, o po to – mirk“, tokiu principu dabar vadovaujasi Lietuvos socialinė politika, tad, kol nesustabdysim šio neoliberalus kipšo šokio, apie kitas permainas šnekėti yra kiek nepadoru. Bent jau man, nes mulkinti žmones neįpratęs – dar nesugadintas.

Laikas į viešumą ištraukti tokius žodžius kaip nacionalizacija ir tezę, jog „atskirų asmenų interesai negali būti aukščiau visuomeninių“. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad negali saujelė „apsukriųjų“ spekuliuoti ir lobti likusios visuomenės sąskaita. Negali bankai (dar ne vietiniai) kontroliuoti begales nekilnojamo turto, kai vietiniai, ypač jaunimas, nepajėgia jo įsigyti nesulįsdami tam pačiam bankui į skolas. Apie tai jums nešnekės kandidatai į Seimą 2016 metų rinkimuose. Didžioji jų dalis ir toliau švaistysis nepamatuotais pažadais, net nesukdami galvos kaip juos reikės įgyvendinti.

Iš kur prie šios ekonominės sistemos gali atsirasti pinigai pensijų kilimui, jeigu dirbančių žmonių kiekis mažėja? Jauni žmonės negali gauti darbo ir įgyti būsto, tad emigruoja. Dirbdami užsienyje moka mokesčius kitai šaliai, tad nesurenkamas mūsų šalies biudžetas. Tiksliau jis surenkamas deficitinis (reikia skolintis). Skolina tie patys užsienio bankai, kurie skolas susigrąžina su palūkanomis, o jos mokamos… iš to pačio biudžeto, kuris sunkiai surenkamas ir vėl… tenka skolintis. Taip ir sukamasi ratu. Po 2020 m. ateis dar viena naujiena – baigsis europinės išmokos ir Lietuva liks tik šalis mokėtoja, bet ne gavėja, kaip kad buvo iki tol. Ar apie tai bus šnekama? Vargu. Partijos ir jų kandidatai toliau minės kažkokį mistinį augimą bei žadės pluoštą pinigų – svarbu tik juos išrinkit. Tai melas, to nebus.

Kyla garsusis klausimas: ką daryti? O čia jau priklauso nuo pačių žmonių noro suvokti realią situaciją. Išmokti ignoruoti skambius pažadus, bet įsiklausyti į siūlomas alternatyvas. Ką siūlome? Gan radikalią kryptį, tačiau, jeigu jos nesiimsime artimiausiu metu, vėliau kentėsime daug skaudžiau. Siūlome:

Valstybinio komercinio banko steigimą, kaip alternatyvą užsienio kapitalo valdomiems bankams. Visos valstybinės įstaigos turės savo pinigus laikyti tik tame banke.

Ruoštis išėjimui iš euro zonos. Susigrąžinti savą valiutą. Susigrąžinti savo aukso atsargas, kurios nusėdo Europos centriniame banke. Atlikti išsamų auditą kur dingo mūsų lito atsargos.

   Blokuoti ES sankcijas Rusijai, užmegzti prekybinius ryšius su ta šalimi. Mūsų žmonės neturi tapti ekonominiais įkaitais globaliuose finansiniuose karuose.

Naikinti senaties terminą finansiniams nusikaltimams. Už valstybinių lėšų švaistymą skirti aukščiausią bausmę.

   Susigrąžinti Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Europos sąjungos, muitus (taip ginant savo dar likusį kapitalą).

   Griežtai blokuoti naująjį Darbo kodeksą, kuris yra nepalankus Lietuvos dirbančiam žmogui.

Ir kiti punktai, kuriuos galite rasti mūsų internetiniame puslapyje interesas.lt

 

Ar mūsų tautiečiai pasiruošę tokiems pokyčiams? Labai tikiuosi, jog taip, nes kitu atveju vėl stebėsime melagių-pažadukų polkutes, o artimiausius ketverius metus (iki naujų Seimo rinkimų) skųsimės, jog turime prastą valdžią. Turime tokią, kokią išsirenkame. Norime kitokios? Dirbkime kartu.

Marius Jonaitis
Nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

1 1981

Pasaulio finansų sistema – pasaulinės ekonomikos skeletas. Jeigu anksčiau, Karlo Markso laikais, jo žymioji formulė skelbė „prekės-pinigai-prekės“. Tai dabartiniame pasaulyje ji atrodo jau kitaip: „pinigai-prekės-pinigai“. Pinigai, kurie kažkada buvo sugalvoti kaip instrumentas, aptarnaujantis prekių apyvartą, iš pradžių patys pavirto preke, o paskui iš pagalbinio instrumento pavirto svarbiausia gamybos priemone, kalbant to paties Markso terminais. Rezultatas: jeigu anksčiau pasaulio pinigai atspindėjo pasaulio prekių apyvartos situaciją, tai šiandien pasaulio ekonomika tampa finansinio pasaulio atspindžiu.

Ir štai šita finansinė sistema, dar neseniai demonstravusi visus stabilumo požymius, pradėjo aktyviai demontuotis ir destabilizuotis. Kas svarbiausia – tai daro patys jos kūrėjai ir šeimininkai.

Kodėl Šveicarija atsisakė indėlių paslapties principo, kodėl Kipras atsisakė savo gerovės pagrindų pagrindo ir apšvarino Kipro bankų indėlininkus?

Kodėl „nepriklausomi“ žurnalistai pradėjo demaskuoti ofšorų paslaptis ir traukti į dienos šviesą tų pačių Vakarų politikams nemalonius reikaliukus? Juk visa tai griauna pasaulio finansų sistemos pagrindus.

Kodėl tie, kurie valdo pasaulį ir lemia pasaulio finansų situaciją, pradeda griauti savo pačių sukurtą sistemą?

Išsiaiškinkim.

Kiekvienas architektas žino, kad statinys turi tvirtumo ribą. Ir geriausiai tą ribą žino būtent statinio kūrėjas. Dėl to nėra ko stebėtis, kad dabartinės finansinės sistemos kūrėjai ir beneficiarai pradėjo ardyti savo statinį plytą po plytos. Statinys ardomas nelaukiant, kol jis pats sugrius. Šis demontažas jau akivaizdžiai pastebimas, atgarsiai, tokie kaip neigiamos kreditų ir indėlių palūkanos, jau skverbiasi į žiniasklaidą.

Dabartinė pasaulio ekonomika, kurios pagrindą sudaro pinigai iš oro, nesusieti su niekuo, išskyrus biudžeto poreikius, traška per visas siūles. Ir geriausiai apie tai žino patys bankininkai. Dėl to, tuo metu kai įvairaus plauko liberalūs „ekonomistai“ saldžiai suokia per TV apie tai, kad „viskas puiku“, pasaulio bankininkai ruošiasi naujam pasaulio vystymosi etapui. Pamėginkime suprasti – kokiam.

Pagrindinis postulatas, kurio laikosi Vakarai – nelygybė. Nelygybė įvairiuose lygmenyse – tautoje, kur sena aristokratija vis tiek išliko aristokratais, o nauji „išsišokėliai“ gali turėti daug pinigų, tačiau nebus prileisti prie valdžios. (Ryškiausias tokios nelygybės tautos viduje pavyzdys – britų Lordų Rūmai. Tai parlamentas, kurio vietas nariai paveldi iš savo tėvų). Nelygybė viešpatauja ir tarp tautų, ji leidžia sumažinti gyvenimo lygį vienose šalyse, kad jis pakiltų kitose.

Sistema, kurią Vakarai puoselėja jau ne vieną šimtmetį, pagrįsta plėšimais. Be plėšikavimo ji paprasčiausiai negali egzistuoti. Iš pradžių antikos vergai, paskui negrai, airiai, indėnai vergai. Be vergų ir plėšimo „puikioji ekonomika“ pradeda buksuoti it kosėti. Net dabartiniame ekonomikos modelyje be kinų ir azijiečių prekių, kurias pagamino centus uždirbantys pusiau vergai, prekių gausa vakarietiškame vartojimo rojuje nebūtų tokia didžiulė.

Plėšti šiandien nebeliko ko. Rusija ir Kinija, kaipo ir daug kitų šalių, atsisako duoti Vakarams tą dalį savo klestėjimo, kurios jiems reikia, kad galėtų padoriai maitinti savo „auksinį milijardą“. O be plėšimo sistema egzistuoti negali. Dėl to pasaulio bankininkai pradeda ruoštis pasaulinės ekonomikos paradigmos pokyčiams.

Pokyčių, kuriuos jie įgyvendina, esmė yra paprasta. Visos planetos gyventojų laukia atsisakymas nuo aukšto gyvenimo lygio, žmogaus teisių ir visų kitų „išradimų“, kurie padėjo Amerikai kovoti su komunizmu.

Bankininkai turi tris scenarijus kaip išeiti iš aklavietės. Pirmas – globalinis karas, kurio liepsnose sudegs kreditoriai, o skolininkai taps dar skurdesniais. Visiškas didžiosios dalies pasaulio pramonės ir infrastruktūros sugriovimas, didžiulių žmonių masių žūtis, kas suteiks galimybę iš naujo užkurti kredito mašiną ir pradėti atkūrimą, kontroliuojant pasaulį karine jėga. Antras scenarijus – beveik visų pasaulio regionų paskandinimas chaose. Išskyrus kelis „savus“ regionus.

Rezultatas – tamsa ir viduramžiai didžiojoje planetos dalyje, pramonės bei infrastruktūros sunaikinimas ne per globalinį karą, o per seriją „Sirijų-Libijų“. Valdžia galiausiai vėlgi lieka tų pačių bankininkų rankose. Trečias scenarijus – visuomenės demontažas, Žmogaus teisių jų dabartiniu pavidalu panaikinimas, smarkus vartojimo lygio sumažinimas Vakaruose, perėjimas prie naujos liberalaus totalitarizmo formos. Šis scenarijus mažiausiai naudingas bankininkams ir gresia didžiausiais sukrėtimais Vakarų visuomenei, kuri tokiu atveju pergyvens itin rimtą kataklizmą. Kuris ir taps pateisinimu įvesti totalitarizmui, vartojimo sumažinimui ir perėjimui į naują „šviesų pasaulį“.

Norint keliais žodžiais ir labai paprastai paaiškinti prasmę kelių iš aklavietės, į kurią pasaulio bankininkai taip greitai įvedė žmoniją, tai pasakyti reikėtų štai ką. Kadangi nei globalinis karas, nei pasaulinio masto chaosas jiems nesigauna, tai jiems teks ruoštis dirbtiniams kataklizmams savo pačių parapijoje. Kad jų pagalba smarkiai apkarpytų laisves ir žmonių pajamas.

Šis momentas pakankamai įdomus, ties juo verta stabtelėti atskirai. Prieš 100-200 metų politinė kova vyko dėl visuotinių turtų paskirstymo, kadangi būtent tai suteikė laisvę. Fabrikanto ir dvarininko laisvės buvo visiškai kitokios, nei darbininko laisvė, būtent dėl to, kad pastarasis nedarė jokios įtakos visuomeninio produkto paskirstymui. Šiandien, kai eilinio vakariečio pajamas reikia smarkiai apkarpyti, tai daroma pradėjus nuo puolimo prieš teises ir laisves – t.y. atbuline tvarka. Akivaizdu, kad po teroro aktų ir pabėgėlių, prie kurių prisidėjo Vakarų valdžia (pasaulio bankininkai jai už nugaros), paprastų europiečių ir amerikiečių laisvės tapo jau pakankamai smarkia apkarpytos. O juk tai tiktai pati pradžia.

Norisi atskirai atkreipti dėmesį į tai, kad būsimas ekonomikos kataklizmas yra rūpestingai rengiamas būtent Europoje. Nulinis procentas kreditams jau sukėlė ir dar sukels galingą paklausą nekilnojamam turtui ir viskam kitam. O toliau viskas vyks kaip visada, kai suorganizuojamos krizės. Išpūs burbulą, pridalins begalę kreditų, o paskui staigiai „uždarys krautuvėlę“, kaip tai buvo padaryta 2011 metais Amerikoje. Pamenate, kai atseit vienas nemokus subipotekos vartotojas sugriovė pasaulio rinkas? Europoje kredito procentų apskritai nebus, o Danijoje bankai jau patys moka tiems, kurie paėmė ipoteką. Baigsis visa tai neregėto masto krize. Tai akivaizdu. Kam to reikia – klausimas retorinis, mes į jį jau atsakėme.

Susumuokime. Pasaulis įžengė į nestabilumo zoną visose sferose. Tiksliau pasakius – jį ten įnirtingai stumia. Su retomis išimtimis blogai bus visur. Priklausomai nuo trijų scenarijų realizavimo – blogai bus įvairiu laipsniu, įvairia seka ir ne tuo pačiu metu. Viena galima pasakyti tiksliai – vartotojiška visuomenė suvaidino savo vaidmenį ir bet kokiu atveju bus išmontuota. Žlungant dabartinei sistemai, niekam jau neberūpės gyvenimo lygio atkūrimas, atsiras svarbesnių problemų. Nugalėjus bankininkams, o ši pergalė turi būti visuotinė ir totali, dekoracijos jiems bus daugiau nebereikalingos. Kam jiems tos „žmogaus teisės“, tasai „aukštas gyvenimo lygis“ ir kitos kvailystės, jeigu dabar jie gali daryti viską, ką tik nori ir niekas visoje planetoje nedrįs netgi cyptelėti?

0 3883

Situacija su pabėgėliais Europoje pasiekė virimo tašką, garas jau ėmė veržtis iš užvožto katilo. Kol kas tiktai Graikijoje, tačiau netrukus driokstelės visoje Europoje. Maža niekam nepasirodys.

Šimtai žmonių, apsiginklavusių šaltaisiais ginklais, reikalauja paleisti juos iš pabėgėlių centro Samoso saloje. Palikti centrą jiems draudžiama dėl to, kad jie dar nepraėjo registracijos procedūros. Protesto akciją suorganizavo kažkokie „įtartini asmenys“ pačioje stovykloje.

Realiai gi pati situacija, o ne kažkokie piktadariai provokuoja neramumus.

Įsivaizduokite, kad tuose punktuose maždaug trečdalis migrantų apskritai neturi jokių dokumentų. Paleisti tokių žmonių neįmanoma, o nustatyti jų asmenybes – nepaprastai ilga procedūra. Ir netgi ji gali baigtis niekuo: arba visi policijos archyvai išties sudegė kokiame nors Sirijos miestelyje, arba konkretus „bedarbis, benamis, neturintis paso“ pabėgėlis iš tikrųjų yra agentas, pasiųstas, kad legalizuotųsi Europoje su nežinia kokiais (o greičiausiai – visiškai konkrečiais) tikslais.

Tokia legalaus teroristų, o gal ir „gyvų bombų“ pristatymo schema buvo aprašyta gerokai prieš atsirandant šiam fenomenui – brolių Strugackių fantastiniame romane „Vabalas skruzdėlyne“.

„Patys įvairiausi kataklizmai – ar tai globalinė epidemija, ar pasaulinis karas, ar netgi geologinė katastrofa – išmeta į paviršių tuos pačius „nešvarumus“: neapykantą, žvėrišką egoizmą, žiaurumą, kuris atrodo pateisinamas, tačiau realiai neturi jokio pateisinimo“ – rašė jie šiame romane, išleistame 1979 metais, gerokai prieš Jugoslaviją ir Siriją.

Rašytojai fantastai buvo ne tokie jau fantazuotojai, kaip paaiškėjo po kelių dešimtmečių.

Dar vieną bombą po Europa pakišo tas faktas, kad asmenybės patikrinimo programa, dokumentų išdavimas ir kitos procedūros atliekamos ne visos Europos, bet nacionaliniame lygmenyje. Kitaip sakant, pabėgėliais Graikijoje užsiima tik Graikijos valdžia.

Graikija šia prasme tapo silpnąja ES grandimi. Tegu iš 1000-io pasiųstų agentų legalizuosis tiktai 10, tačiau ir šitas dešimtukas gaus galimybę judėti su bombomis glaudėse po visą Šengeno erdvę.

Anksčiau Turkijos prezidentas atvirai pagrasino ES paleisti nuo grandinės nei daugiau, nei mažiau kaip 3 milijonus terori… Pardon, pabėgėlių.

Jeigu bombos jų glaudėse driokstelės eilinėje Europos sostinėje – ačiū už tai europiečiai galės pasakyti tiek Atėnams, tiek Ankarai.

0 3961

Savo straipsnyje danų laikraštyje Jyllands-Posten profesorius Helmutas Niborgas, tarpusavio ryšių tarp hormonų ir intelekto srities specialistas, bando paaiškinti savo atlikto tyrimo rezultatus. Tyrimo esmė – „žemas vietinių gyventojų gimstamumas ir imigrantų su žemu IQ antplūdis veda į tai, kad europiečiai taps mažuma kontinente ir kad vidutinis IQ kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“.

Anksčiau Niborgas tvirtino, kad migrantų su žemu IQ skaičiaus didėjimas sumažins vidutinį Vakarų visuomenės intelekto lygį, vadinasi, kris gyvenimo lygis ir didės nusikalstamumas.

Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 metais tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas. – rašo Niborgas.

Profesorius taip pat įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 metais.

Etniškai vienalytė, civilizuota ir demokratinė Europos visuomenė nueis į praeitį, jei nebus atlikta migrantų repatriacija. Daugelis Europoje skambina pavojaus varpais dėl grėsmės, kad migrantų krizė peraugs į piliečių neramumus ar netgi karą.

Praėjusią savaitę parlamento narys nuo Šveicarijos liaudies partijos Rodžeris Kopelis tvirtino, kad „Europa nutarė panaikinti pati save“ savo maniakiška sienų atvirumo politika, kurią varo tokie politikai kaip Vokietijos kanclerė.

Praėjusiais metais Šveicarijos armijos vadas Andre Blatmanas įspėjo, kad socialinių neramumų rizika Europoje stiprėja, dėl to piliečiai turi ginkluotis.

0 1570

Sausio 28 dieną 19 valandą Lietuvos laiku vyko neeilinis įvykis Milane – Nacionalinių partijų ir draugijų suvažiavimas iš visos Europos. „Kitokia Europa – įmanoma“ („Un altra Europa e possibile“ itališkai) – taip vadinosi ši konvencija, kurios moto buvo „laisvesni ir stipresni“. O Italijos nacionalinės partijos „La Lega Nord“ lyderis ir Matteo Renzi vyriausybės priešininkas, Matteo Salvini, konvenciją pradėjo uždegančiais žodžiais teigdamas, kad šis Nacionalistų susibūrimas iš visos Europos yra pirmas ir įeis į istorijos puslapius, taip pat visus komunistų, nacių ir rasistų klijuojamas etiketes nuplėšė, sakydamas, kad tikri komunistai ir nacistai dabar naikina visą Europą, o, svarbiausia, naikina mūsų skirtingas, bet kartu giminingas kultūras, tradicijas, etnines tapatybes, bandydami suvienodinti multikultūras, ateistiškumo pagalba. „Tikrieji komunistai ir nacistai dabar skanduoja prieš mus už šios salės sienų“, – sakė Matteo Salvini ir mikrofoną perdavė kitos šalies nacionalinio judėjimo atstovui.
La Lega nord facebook ir twitter paskyrose buvo naudojami haštagai #piuliberipiuforti (laisvesnistipresni) su vadovų pavardėmis #salvini, #lepen, #starche bei nuolat atnaujinama informacija su geriausiomis ir įsimintiniausiomis citatomis, taip pat nacionalistai dėkojo žurnalistams už dėmesį, nes šia konvencija norėta atkreipti dėmesį į Europos ekonominį, kultūrinį ir politinį nusilpimą. Europa jau senokai nėra laisva ir demokratinė. Ją valdo bankai, politinių ir ekonominių kaprizų interesai, o paprasti piliečiai jau senokai nustumti į prioritetų galą. Šiais laikais labiau rūpinamasi gėjų teisėmis įsivaikinti nei vaikų teise turėti mamą ir tėtį. Šiais laikais pabėgėlis ir mums svetima kultūra yra gerbiama labiau nei Europos pilietis, kuris dažnai bijo būti pavadintu rasistu, nacistu, komunistu, homofobu ar islamofobu. Made in Italy, made in France, made in UK nyksta ir juos keičia made in China, made in Turkey, made in PRC.
Konvencijoje svarbiausiomis temomis kalbėjo Rumunijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos, Belgijos nacionalinių partijų ir judėjimų lyderiai. Belgijai atstovavęs Tom Van Grieken sakė, kad „esame vieninteliai Europoje, kurie turi drąsos šiandien kautis dėl savo tapatybės“, kuris toliau kalbėjo apie „pabėgėlius“, kurie naudojasi susidariusia situacija lyg tramplynu į Europą. Jam antrino ir kiti kalbėtojai, kurie smerkė tokią Angelos Merkel migracijos politiką, Šengeno zoną bei visą Europos Sąjungos silpnumą pabėgėlių ir terorizmo atžvilgiu. Ponas Strache visų vardu garsiai pareiškė: „ Nenorime nusikaltimuose paskendusios Europos be sienų, Europos terore su žmonėmis, kurie labai dažnai nenori net bandyti integruotis“. Didžiosios Britanijos atstovė Janice Atkinson savo kalboje pabrėžė referendumo svarbą, kurio dabar kratosi daugelio šalių vyriausybės, kurios siekdamos jo išvengti padidina reikalingų parašų skaičių. Ji taip pat kalbėjo apie Didžiosios Britanijos galimybę išeiti iš Europos Sąjungos, virtusios greičiau narvu nei laisvę propaguojančia bendryste. Jei per referendumą Didžioji Britanija nutartų palikti Europos Sąjungą, jos nuomone, tai galėtų sukelti domino efektą ir ES ryžtųsi palikti ir daugiau valstybių. Šiuo metu apklausų duomenimis vis daugiau italų pasisako už euro zonos palikimą ir pasitraukimą iš ES. Kam reikalinga Europa, kurioje tave gali prievartauti, apvogti ir nužudyti, tačiau likti nenubaustas? Kam reikalinga tokia Europa, kuri išlaiko daugybę pabėgėlių, tačiau užmiršta savo pačių piliečius ir juos užkrauna dar didesne mokesčių našta? Na ir kas, kad mes negalime priimti visų karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų, tačiau būtent tą ir bando padaryti Merkel ir Briuselio vyriausybė. Ponas Strache sakė, kad nauja ir geresnė Europa gali būti tik tuomet, jei Europos valstybės bendradarbiautų viena su kita, tačiau remtųsi tautinių skirtumų ir etninių tapatybių išsaugojimu bei pagarba viena kitai.
Šio susirinkimo atstovai nepasakė nieko naujo. Dauguma europiečių žino ir diskutuoja apie tokią nevykusią ir silpną ES, tačiau bijo klijuojamų etikečių ir galimų sprendimo būdų. Marine Le Pen teigė, kad ateinantys keli mėnesiai parodys ar ES galutinai subyrės, ar ne. ES subyrėjimas gąsdina kiekvieną, ypač lietuvius. Juk iš Europos Sąjungos skiriamų lėšų bandome atstatyti tėvynę ir pavyti turtingas Europos šalis bei užsitikriname pagalbą prieš Putiną ir rusus, su kuriais kariaujame žiniasklaidoje. Mano draugas iš Paryžiaus, kurio šaknys yra iš Senegalo, sakė, kad, kai tauta pati negerbia savęs, savo kultūros, tradicijų, kalbos ir vaikosi kažkokio multikultūriškumo, tai pagarbos iš atvykėlio tuo labiau nesulauks. O dabar telieka toliau sekti Europos skaldymąsi, politikų verdamą ir srėbiamą košę, Matteo Salvinį bandymą tapti Italijos premjeru, o Marine Le Pen kandidatūrą į prezidento postą Prancūzijoje (buvo užsiminta ją pristatant) ir kitų nacionalinio judėjimo lyderių bandymus įveikti kvailą dabar vykdomą Briuselio politiką. Kas bus toliau? Belieka tik stebėti ir remti tuos, kurie kovoja dėl savo piliečių gerovės. Tokių turėti linkiu ir Lietuvai.

Jeanne-Ruta Mazunaityte

0 1257

Šiuolaikiniame pasaulyje daug prieštaravimų ir vienas iš jų yra tas, kad socialinis neteisingumas sparčiai didėja, o reakcija į jį iš šio neteisingumo objekto pusės praktiškai nulinė. Pavyzdžiui, per paskutinį dešimtmetį Anglijoje turtingieji tapo turtingesniais 67-iais procentais, o vargingieji vargingesniais 54-iais procentais. Dar daugiau – Anglijoje išleidžiama daugybė knygų, kuriose aprašomas socialinis karas, kurį viršūnės kariauja prieš apačias.

Šis karas yra visų pirma ekonominio pobūdžio. Pakanka pasižiūrėti į naujausią knygą Breadline Britain apie tai, kaip pagrindinė britų dirbančiųjų masė ir didžioji dalis vidurinės klasės nusirita į lygmenį, kuris pavadintas „breadline“ – duonos lygmeniu.

Tačiau šis karas yra ir idėjinio, psichoistorinio pobūdžio, kas pasireiškia nuosekliu žemutinių sluoksnių demonizavimu.

Ir vis dėlto jokios pastebimos reakcijos, jokio atsako į tai nesimato. Tai byloja apie tai, kad socialinė sistema funkcionuoja kažkaip ne taip, kaip ją įprato matyti savo laiku marksistai ir apskritai kairieji.

Pas mus, deja, nuo šeštojo dešimtmečio vidurio nustojo tyrinėti kapitalizmą, mes pradėjome perrašinėti iš pradžių komunistus, paskui socialistus, paskui kairiuosius liberalus, galiausiai nusiritome iki tokių neoliberalių vaikėzų kaip Hajekas ir Poperis, kuriais ir vadovavosi žmonės, kurie dešimtame dešimtmetyje išgrobstė valstybę.

Tuo tarpu septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje Vakaruose įvyko labai svarbūs pokyčiai: kairiųjų politinių jėgų socialinė bazė pradėjo nykti. Šį procesą paskatino rimti socialiniai pokyčiai Vakarų visuomenėje, kuriuos savo ruožtu sukėlė nauji techninio ekonominio vystymosi etapai. Ir, pagaliau, toji neoliberali revoliucija, o tiksliau – kontrrevoliucija, kuri atėjo su Tečer ir Reiganu ir kuri baigėsi pirmaisiais XXI amžiaus metais, rimtai pakirto kairiųjų politinių jėgų bazę.

Aš jau kalbėjau apie futuroarchaiką, kelią kuriai nutiesė liberalizmas. Tačiau pats liberalizmas matomai taps viena iš pirmųjų šios futuroarchaikos aukų.

Kai ji vadinama „naujaisiais viduramžiais“ ir „naujais tamsiaisiais laikais“ – tai metafora, nes iš tikrųjų ši futuroarchaika vystosi ant labai galingo aukštų technologijų pagrindo ir tame slypi mūsų dar nesuvoktas jos ypatumas.

Susiformavusi šiandien visuomenė – tai ne šiaip viduramžių bendruomenė, o kažkas dar neregėto istorijoje, be to, jos analizei reikia pasitelkti klasių nagrinėjimo metodus, nors dabar ji vystosi pagal klasinio sociumo irimo logiką.

Kai kalbame apie ateities strategiją, ji lyg ir nukreipta prieš kapitalizmą, tačiau esmė yra ta, kad šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio viršūnės pačios savo rankomis demontuoja kapitalistinę sistemą. Ir šia prasme tie demontuotojai atsiduria vienoje kompanijoje su jų griaunamos kapitalistinės sistemos kapitonais.

Kurti strategiją situacijoje, kai sistema žlunga, labai sudėtinga ir aš neturiu atsakymo į klausimą apie tai, kokia bus toji strategija. Tačiau tai, kad ji bus kairiosios pakraipos, man yra visiškai akivaizdus dalykas.

1 1581
Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.
Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.
Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė –  investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.
Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.
Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.
XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.
Besibaigiant amunicijai
Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.
Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas.  Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.
Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.
Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.
Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.
Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.
Ekonominė atskirtis auga
Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.
Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.
Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.
Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.
Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.
Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.
Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O’Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn.
M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.
Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“
M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.
Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“
Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.
M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.
Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.
Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas… vis dar egzistuoja“.
Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.