Tags Posts tagged with "krikščionybė"

krikščionybė

0 1979

„Pramonės augimas sustojo“, „įmonių pelningumas mažėja“… Šiomis frazėmis paprastus žmones gąsdina kaip vaikystėje baubais ar raganomis. Nes nepriklausomai nuo to, supranta žmogus visą tą ekonomistų abrakadabrą su visais tais jų „likvidumais“ ir „fjučersais“ bei „derivatyvais“, ar nesupranta, patys žodžiai „sustojo“, „mažėja“, „gresia“ skamba labai niūriai ir grėsmingai. O jeigu jau skamba, reiškia kažkas atsitiko. Visiškai neaišku, kas būtent – priešas už vartų, tvartas dega – tačiau atsitiko garantuotai.

Viskas dėl to, kad mes esame persmelkti piktybiška nesiliaujančio progreso idėja. Ji mus persmelkė visiškai nepastebimai. Gėrėme arbatą, žiūrėjome televizorių, žiaumojome sumuštinį, skaitinėjome mokyklinį vadovėlį, kvėpavome oru, klausėmės radijo. O tuo pat metu ir arbata, ir sumuštinis, or ortas buvo persmelkti kliedesių apie nesiliaujančią begalinę pažangą – visa tai skambėjo iš TV, radijo, varvėjo iš knygų ir laikraščių. Taip drauge su oru ir maistu mes įsiurbėme į kraują įsitikinimą, kad pasaulis vystosi nuo prastesnio link geresnio pagal griežtai tiesią liniją ir niekaip kitaip. Ir kad ankstesnės žmonių kartos buvo kvailesnės ir nelaimingesnės. Automatiškai. Ir kad žmonija turi vystytis be pabaigos, be nuosmukių ir sustojimų. Mokslas, technika, rinka, blaškymasis be atokvėpio, svaigstanti nuo pasisekimų ir gaunamo pelno galva, likvidumo augimas… Viskas mūsų kraujyje ir pasąmonėje.

Atsitiko taip, kad priešai pavogė iš krikščionybės idėją apie nesiliaujantį asmenybės tobulėjimą, ir nutrenkė ją iš filosofinių aukštumų tiesiai į dundantį automobilių gamybos fabriką. Arba į bet kokio didmiesčio centrą su visais jo ofisais. Kaip jums labiau patinka.

Krikščionys iš tiesų kalba apie amžiną meilę, apie begalinį dvasinį augimą, apie beribes žmogaus gerąsias savybes, tokias kaip kantrybė ar gailestingumas. Tačiau krikščionys niekada nieko nekalbėjo apie nesiliaujantį vartojimo augimą, beribius turtus, kurie pagimdo ribų neturintį godumą, apie būtinybę iki begalybės gerinti komfortą, nusigerinant iki visiško absurdo. Ir jau tikrai nelaiko to norma. O iš mūsų pavogė idėją apie dvasinio tobulėjimo begalybę ir pakeitę ją mintimi apie begalinį ekonomikos ir pelno augimą. Gavosi visiškai naujas stabas. Prieš jį klūpima ant kelių, bumbsima būgnais ir deginami aukojimo laužai. Šių laužų dūmai apnuodijo jau nebe vieną žmonių kartą.

Gerbiamieji ponai, kurie taip trokšta nesibaigiančio ekonomikos augimo – paklausykite. Jeigu jūsų vaikas vis auga ir auga ir jūs džiugiai brėžiate pieštuku ant durų staktos brūkšnelius, žyminčius jo ūgį, tai šitas jūsų džiaugsmas visiškai natūralus ir suprantamas. Tačiau štai vaikas auga toliau, perauga jus pačius, įsiremia viršugalviu į lubas ir augti nenustoja. Kas toliau? Bėgsite pas daktarus, apie jūsų atvejį susuks TV laidą, teisingai? Šiuo atveju akivaizdu, kad norma – tai ne nesibaigiantis augimas, o jo sulėtėjimas ir sustojimas, kai ateina laikas. Fizinis augimas baigiasi, prasideda moralinis ir protinis augimas.

Arba sportininkas. Štai jis, prakaituodamas ir kankindamasi bėga vis greičiau, šokinėja aukščiau ir irkluoja stipriau. Ar tai reiškia, kad jis tobulės iki begalybės, kol nepradės lakstyti šviesos greičiu, šokinėti aukščiau debesų ir ims vartyti visą Žemės rutulį kaip svarmenį? Akivaizdu, kad ne. Fiziniai resursai turi ribas. Jų nepaisymas mirtinai pavojingas žmogui. Ir bet kuris sporto genijus tai supranta, kai pakabina sportbačius ant vinies ir eina toliau darbuotis į verslą, į trenerio darbą ar dar kur nors.

Toks yra visas gyvenimas. Begalinis augimas jame įmanomas tiktai gilyn, o ne aukštyn. Augimas turi daugybę apribojimų – ne vien gamtinių ribų ir resursų išsekimo, bet ir aukštesnės valios. Gyvenime visada esama kelių turtingų metų, kai apaugama riebalais, ir kelių sunkmečio metų, kai maitinamasi iš atsargų. Protingi žmonės turtingais metais neatsipalaiduoja ir kaupia atsargas, o sunkiais metais nepuola į beviltį ir naudojasi atsargomis. Taip mes ir gyvename, turėdami galvoje, kad pavasarį ir vasarą gerai padirbėję, turėsime ką valgyti rudenį ir žiemą.

Vadinasi, nėra prasmės kelti aliarmo dėl įvairiausių nuosmukių ir krizių. Visa planeta gyvena ritmu diena-naktis. Ir netgi ten, kur diena labai ilga (už Poliarinio rato), ten ir naktis atitinkama. O amžina diena be nakties mūsų tik aname pasaulyje laukia. Ne anksčiau.

Bandymų pergudrauti visatos dėsnius ir degraduoti juos iki primityvių žemiškų formų pasitaiko kiekviename žingsnyje. Ir visi rezultatai gaunasi kažkokie kreivi, bjaurūs, karikatūriniai. Kartais – mirtini. Nesibaigs geruoju ir amžinų dorovinių vertybių pakeitimas amžinu pelno ir augimo troškimu.

Išorinės galios plėtimas be atsvaros vidiniame pasaulyje veda į narcisizmą, satanizmą, ir nesvarbu, apie ką eina kalba – Tamerlaną, Aleksandrą Makedonietį ar bankininkų šeimą iš Volstrito. Svarbu, kad tai neatitinka gamtos dėsnių, apie ką, beje, įspėja ir šventieji raštai. Babilono bokštas liko nebaigtas statyti, o žmonės išsisklaidė iš to neramaus statytojų skruzdėlyno, nes buvo pernelyg išpuikę ir per daug apžiojo.

Jeigu civilizacijos tikslas – begalinis valdžios ir turtų, įgyjamų bet kokiais būdais, troškimas, tai kita šio reiškinio medalio pusė – nesibaigianti kova su visata ir jos dėsniais. O tai ir yra satanizmas. Kelias į pražūtį.

Kaip jau sakėme, yra turtingų metų ir yra vargingų. Ir tai normalu. Ir trokštantis be pabaigos augti be jokių ribų ir protingų tikslų, o vien tik dėl paties augimo proceso primena vieną tokią varlę iš pasakos. Toji panoro tapti žirgu, ir pūtėsi, pūtėsi, kol nesusprogo. Europietiška begalinio augimo idėja visu gražumu, taip sakant.

0 1308

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 2239

Kaip žinia, Prancūzijoje aktyviai griaunamos krikščioniškos bažnyčios. „Prancūzų ekspertai skambina pavojaus varpais. Kaip liudija neseniai atliktas tyrimas, šalyje per pastaruosius 15 metų buvo nugriauta 30 bažnyčių. Keliems šimtams kulto pastatų gresia nugriovimas. Be to, jų vietoje, kaip taisyklė, statomi prekybos ir verslo centrai“ – rašo šią temą nagrinėjantys žurnalistai. Jų nuomone, krikščioniškų bažnyčių griovimas daro šią Europos šalį bejėge prieš islamizacija.

Turbūt viena iš svarbiausių Europos lyderių klaidų, sprendžiant migrantų problemą, yra principinio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo nesupratimas. ES šalių vadovybė, atsitolindama nuo krikščioniškos tradicijos, toliau tebežvelgia į islamą krikščionių akimis. Atsiskyrusi nuo religijos Europa naiviai mano, kad ir milijonai migrantų iš musulmoniškų šalių, paragavę jos vaisių, atiduos pirmenybę pasaulietiškoms vertybėms.

Tačiau gyvenimas rodo, kad taip, deja, nėra. Musulmonai statosi mečetes Europos miestuose ir neleidžia jų griauti. Ne tam jos statomos. Netgi tie atvykėliai, kurie jau pakankamai seniai tapo europiečiais, neskuba atsisakyti savo įsitikinimų. Yra visa eilė rimtų priežasčių, kodėl tai vyksta, ir vienas iš jų slypi musulmonų suvokimo apie savo vaidmenį, savo misiją šiame pasaulyje ypatumuose.

Italija ir Ispanija bažnyčių kol kas negriauna. Tačiau ir tose šalyse, kurios kitados buvo katalikybės bastionais, bažnyčias neretai paverčia restoranais ar viešbučiais. Vadinasi, problema ne tik Švietimo ideologijoje, vietoje Dievo pradėjusioje garbinti žmogų. Manoma, kad religijos vystosi nuo kolektyvinio tarnavimo Dievui link individualaus. Pagal šią versiją, ritualai pasižymi masiniu pobūdžiu, tačiau laikui bėgant pradeda imti viršų religiniai papročiai, skatinantys labiau asmeniškus santykius su Dievu. Galbūt tai ir yra toji priežastis, dėl kurios Europoje nebeliko poreikio stambiems kulto pastatams, skirtiems masiniams ritualams.

Europoje stiprios pasaulietiškos tradicijos, tačiau yra ir daug giliai tikinčių žmonių, ir jie, jei panorėtų, galėtų sustabdyti šventyklų likvidavimo procesą. Juk tam nereikia turėti daugumos. Tačiau protestų nesigirdi, vadinasi, nepritariančių nėra. Dėl to vargu ar verta kalbėti apie prancūzų valstybės antiklerikalizmą. Valdžia ten labai jautriai pagauna visuomenės nuotaikas. Svarbų vaidmenį vaidina čia ir asmeniški ypatumai. Europoje viešpatauja individualizmo dvasia, ir tikintys ispanai, italai, prancūzai atsisako kolektyvinių bendravimo su Dievu formų, atiduodami pirmenybę individualiam. Laikoma, kad masiniai ritualai riboja asmeninio bendravimo su Dievu laisvę.

Europos musulmonų bendruomenės, įgaunančios vis labiau radikalų pobūdį – tai kažkas visiškai kito: jose kaip ir anksčiau vyrauja kolektyviniai ritualai ir kalba eina apie gretų sutelkimą. Liberali Europa migrantams – svetimas ir priešiškas pasaulis, kurį reikia įsisavinti perkeliant čia savo kultūrą, kuri bazuojasi ant klaninių-kolektyvinių santykių. Šiuolaikiniai islamizmo ideologai visa tai supranta ir tobulina bendratikių gretų disciplinavimą, sutelkimą į vieningą visumą. Užkariaujant naujas teritorijas svarbios būtent vienijančios ir organizuojančios žmones ideologijos galimybės. Solidarios visuomenės vertybė Europos gyventojams jau nebeaktuali, Europos visuomenė susiskaldžiusi ir atomizuota. Gali gautis netgi taip, kad kokios nors islamistinės partijos atstovai pateks kurios nors Europos šalies vyriausybėn: migrantai vieningai nubalsuos už juos, o vietinių gyventojų balsai išsisklaidys tarp kelių vietinių partijų.

Problemos, kurią kelia migracija, negalima suvesti tik į šventyklų statymą ar griovimą. Religinė tema čia, be abejo, svarbi. Tačiau didėjanti Europos islamizacija – tai tik migracinės politikos klaidų pasekmė.

1 1463

Andrius Martinkus
2014 m. kovo 28 d.

„Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą projektą galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.“, – sako Andrius Martinkus, knygos „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“ autorius, nuo 2000-ųjų metų Šiaurės Atėnų savaitraštyje paskelbęs apie šimtą politinių ir kultūrinių esė apie Europos tapatybę. Šiuo metu A. Martinkus dėsto Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Filosofijos ir kultūros studijų katedroje.

„Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. (…) Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje“, – priduria jis. Su A. Martinkumi kalbasi Tomas Kavaliauskas, JAV publikuotos knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo autorius.

– Parašėte knygą „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“, išleistą rusų kalba.* Ar nemanote, kad XXI a. „rusų idėja“ ir dvasia galėtų skleistis tik per dvasinį ir politinį pačios Rusijos atsinaujinimą? Kalbant apie santykius su Baltijos šalimis, ar neatrodo, kad Rusija įgytų moralinį pranašumą, jeigu ne tik pripažintų Sovietų Sąjungos vykdytas represijas, tikinčiųjų persekiojimus, istorijos falsifikavimą, bet ir atlygintų už patirtas kančias? Taip pasielgusi, „prisijaukintų“ politiškai rusofobiškus estus, latvius ir lietuvius, kurie nebelaikytų jos geopolitiniu priešu. Suprantu, kad tokia mintis yra grynai hipotetinė, nes pasaulyje, kur klesti sistema, Putino su jo valdomais oligarchais užmaišyta ant „Gazprom“ beribio gobšumo mielių, apie dvasinį atsivertimą kalbėti naivu. Bet tegul tai bus teorinis pasvarstymas, kas būtų, jeigu būtų.
– Deja, turime pripažinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių postkomunistinė istorija labai nepalanki tam, kad istorinės atminties konfliktas taptų mažiau aštrus. Reikalas tas, kad šitas konfliktas daug kam yra naudingas tiek Baltijos šalyse, tiek Rusijoje. Naudingas jis pirmiausia tiems abiejų pusių politikams, kurie nori į „paprastų“ savo šalies piliečių sąmonę įskiepyti labai banalų, bet politinės vadybos požiūriu veiksmingą dalyką – „priešo“ įvaizdį. Turėkime omenyje, koks valstybės tipas visoje postkomunistinėje erdvėje susiformavo po drastiškų neoliberalių reformų. Davidas Harvey’s „Trumpoje neoliberalizmo istorijoje“, turėdamas omenyje ne vien postkomunistinėje erdvėje, bet ir pasaulyje įsigalinčią tendenciją, siūlo labai paprastą, bet, mano manymu, talpų ir tikslų apibrėžimą – šiandien vyrauja neoliberali valstybė. Absoliuti dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra daugiau arba mažiau neoliberalios. Jeigu prisimintume klasikinę Aristotelio valstybinių santvarkų klasifikaciją (monarchija, aristokratija, demokratija, tironija, oligarchija, ochlokratija) ir surizikuotume pritaikyti ją šiuolaikiniam pasauliui, tai ne tik Rusija, bet ir Kinija, Indija, Lietuva, Brazilija, JAV, didžioji dalis kitų pasaulio šalių turėtų būti priskirtos daugiau oligarchijos negu kokiam nors kitam tipui. (Pavyzdžiui, JAV, Rusija, Lietuva būtų oligarchijos su didesniu arba mažesniu demokratijos elementų skaičiumi. Didžioji Britanija – oligarchija su demokratijos ir monarchijos elementais. Uzbekistanas – oligarchija su tironijos elementais ir t. t.) Istorinės atminties konfliktas (kaip ir daugybė kitų dalykų) yra naudingas valdantiesiems tiek Baltijos šalių, tiek Rusijos oligarchams, nes, suaktyvindami išorinio priešo įvaizdį, jie nukreipia išnaudojamų sluoksnių dėmesį nuo šalies viduje klestinčios socialinės neteisybės. Aišku, nežinome, kas būtų, jeigu būtų, bet man atrodo, jeigu Rusijoje susikurtų socialiai teisingesnė visuomenė, tada nei sovietinės praeities nostalgija, nei Stalino kultas nebūtų tokie gajūs – juos palaiko ne tik (gal net ne tiek) meilė komunistinei praeičiai ir diktatoriui, bet ir neapykanta neoliberaliai dabarčiai, nes ji yra socialiai neteisinga.

Beje, kalbant apie postkomunistinės Rusijos istorijos etapus, manau, neteisinga Putino periodą išskirti kaip kažkokį išskirtinį. Dabartinės Rusijos oligarchijos „tėvas“ buvo Borisas Jelcinas. Šiuolaikinė neoliberali Rusijos valstybė yra Jelcino–Putino Rusija. (Šiuolaikinę neoliberalią Lietuvos valstybę pagal analogiją būtų galima vadinti Landsbergio–Brazausko Lietuva.) Rusų ir lietuvių, latvių ir estų nacionalizmas yra vienas iš instrumentų, kurie padeda Rusijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos oligarchijoms įteisinti save (aišku, neteigiu, kad šios šalys yra vienodai oligarchiškos, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Estijos oligarchijoje demokratijos elementų yra daugiau negu Rusijos oligarchijoje).

Apskritai kiekvienos neoliberalios valstybės elitas gali manipuliuoti nacionaliniais jausmais ir istorine atmintimi, nors pats iš esmės yra antinacionalinis. Tą liudija banalūs, bet kartu tragiški demografiniai faktai. Po komunizmo žlugimo Rusijos gyventojų skaičius sumažėjo dešimtadaliu, o milijardierių Maskvoje gyvena daugiau negu Niujorke. Net penktadalio gyventojų netekusioje Lietuvoje neseniai buvo paskelbta, kad reikia laukti Rusijos informacinių atakų prieš svarbius valstybės asmenis. Tai buvo padaryta iškart po to, kai Konstitucinis Teismas pareikalavo į ikikrizinį lygį atstatyti teisėjų, politikų, kitų gerai apmokamų pareigūnų algas. Dešinieji ir kairieji politikai viešumoje piktinosi vieni kitais, bet sutarė, kad teismo sprendimą reikia vykdyti. Rezultatas – bibliotekininkų ir kitų mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų atlyginimai liko elgetiški. Tauta mobilizuojama prieš išorinę grėsmę ir tuo pat metu apiplėšinėjama. Tai tik viena iliustracija, kaip smarkiai neoliberalios Lietuvos elitas susvetimėjęs su tauta.

Tai, kad politinis neoliberalių oligarchijų elitas piktnaudžiauja istorinės atminties skirtingumais, savaime suprantama, nė kiek nesumenkina fakto, kad tautų istorinė atmintis iš tikrųjų radikaliai skiriasi. Rusams Antrasis pasaulinis karas dar ilgai (o gal ir visada) reikš pirmiausia Rusijos valstybingumo triumfą. Mums šis karas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos valstybingumo netektimi, kurio pagrindinė, bet ne vienintelė (nes buvo dar ir Vokietija, ir Jaltos konferencijos dalyvės) kaltininkė – šalis, kurios pergalę Antrajame pasauliniame kare savinasi dabartinė Rusija. Man patinka Boriso Kapustino mintis: „Istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, panašus į tokį, koks atsirado tarp Prancūzijos ir Vokietijos arba tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį ateityje tęstų abi pusės.“* Koks tas projektas galėtų būti? Man atrodo, viena puikia proga jau nepasinaudota. Juk jeigu lietuviai, latviai, estai ir rusai komunizmo žlugimą bendrai išgyventų kaip išsivadavimą iš ideologinio blogio, rusams būtų daug lengviau pripažinti ir pasmerkti komunistinės SSRS (net ne Rusijos) įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Deja, neoliberali postkomunistinės Rusijos socioekonominė tikrovė labai greitai nuslopino šitą pakilų išsivadavimo jausmą.

Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium nevaržomą kapitalizmą pavadino tironija. Gal postneoliberali epocha – su sąlyga, kad neoliberalizmo tironija bus suvokta kaip komunistinės tironijos tęsinys – sukurs naujas prielaidas, kaip spręsti istorinės atminties konfliktą? Bet šios, apeliuojant į Karlo Polanyi’o garsaus veikalo pavadinimą, „didžiosios transformacijos“, kurios vienas iš ženklų yra, be abejo, niekaip nesibaigianti pasaulio ekonominė krizė, kontūrai dar labai neaiškūs.

– Nesutinku, kad neoliberalizmas yra tironija, tęsianti komunizmo tironiją. Maža to, socialinės neteisybės ir oligarchijos laipsnis įvairiose šalyse yra labai skirtingas. Net ne visoms postkomunistinėms šalims reikia dar vienos „didžiosios transformacijos“. Manau, skirtumai tarp Lenkijos ir Rumunijos, Estijos ir Bulgarijos akivaizdūs, o socioekonominiai kontrastai tarp Čekijos ir Ukrainos, Lietuvos ir Moldovos labai ryškūs.
Bet padiskutuokime apie Rusijos tapatybę, kaip itin susijusią su jos istorijos reinterpretacijos tradicija. Praeityje intelektualai eurazininkai irgi stengėsi perrašyti istoriją…

– Istorija perrašoma nuolatos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje eurazininkai radikaliai perrašė Rusijos istoriją, tuo labai papiktindami didžiąją rusų porevoliucinės politinės emigracijos dalį. Pavyzdžiui, jie tvirtino, kad vadinamasis totorių-mongolų jungas iš tikrųjų išėjęs Rusijai į naudą. Būtent totorių-mongolų valdomose rusų gyvenamose teritorijose, o ne Kijevo Rusioje, kaip teigė tradicinė istoriografija, pasak eurazininkų, prasidėjusi dabartinė Rusijos valstybė. Eurazininkų plėtotos interpretacijos atspalvių galima įžvelgti ir naujausiame vidurinėms mokykloms skirtame Rusijos istorijos vadovėlyje, kuriame vietoj sąvokos totorių-mongolų jungas, vartojama nutautinta šios sąvokos versija – ordos jungas. (Būta pastangų apskritai atsisakyti žodžio jungas.) Tai suprantama – totoriai yra antra pagal dydį Rusijos Federacijos tauta po rusų. Tačiau motyvuotas siekis politiškai korektiškai vertinti vienų kitiems padarytas istorines skriaudas dažnai peržengia sveikos nacionalinės savimonės ribas.

– Aptarkime ir Lietuvos tapatybės, transkultūrinės atminties klausimus. Lietuvos tapatybę istorikai tendencingai konstruoja arba per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę, būtinai įtraukdami lenkišką Vilniaus praeitį, arba pabrėžia baltų genčių ištakas, tarsi pamiršdami, kad tarp šiandieninės lietuvybės ir baltų genčių prado įsiterpia keleto šimtmečių slaviškoji LDK. Tačiau turime ir trečią galimybę – tai Klaipėdos kraštas ir Mažosios Lietuvos istorija. Juk modernios lietuvių kalbos kelias nebuvo vien tik filologinis išsilenkinimas, bet dar ir išsigermaninimas. Ką pasakytumėte apie šias konkuruojančias LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybes? Kokie privalumai ar ideologiniai pavojai, pramaišiui su kitų šalių interesais, čia slypi?

– Vargu ar galima kalbėti apie rimtą, kaip čia suformulavote, LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybės konkurenciją, nors Mažosios Lietuvos įnašas į visos Lietuvos kultūrą neabejotinai milžiniškas, sakyčiau, neproporcingai didelis (turint omenyje istorinių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus santykį). Pakanka prisiminti tik kelis – pačius iškiliausius – vardus: Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos indėlio į politinę XX a. Lietuvos istoriją. Turiu omenyje pirmiausia 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą, kuriuo buvo deklaruota politinė valia susijungti su atsikuriančia Lietuvos valstybe. (Vienas iš žymiausių šio akto signatarų – Martynas Jankus, beje, buvo ir tarp pagrindinių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų.) Šiemet sausio 1-ąją sukako 300 metų nuo Donelaičio gimimo.

Šiemet sukaks ir 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Po šio karo pavyko atkurti Lietuvos valstybę ir pirmą kartą istorijoje bent iš dalies (Klaipėdos kraštas) suvienyti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Deja, ateinančiais metais (sausio–balandžio mėnesiais) minėsime 70-ąsias Mažosios Lietuvos žūties per Antrąjį pasaulinį karą metines. Tas baisus karas pasiglemžė daug gyvybių ir daug vertybių, sukurtų per šimtmečius. Kalbant apie Lietuvos valstybę (kuri irgi buvo prarasta, bet, kaip parodė istorija, ši prarastis nebuvo negrįžtama), pirmiausia tenka apgailestauti, kad dvi bendruomenes – žydų ir lietuvininkų – praradome, deja, visiems laikams. Būtent todėl Mažosios Lietuvos tapatybė nesudaro konkurencijos LDK paveldui, į kurį be Lietuvos pretenduoja dar ir tokie politiniai subjektai kaip Lenkija, Baltarusija, iš dalies net Ukraina. Jeigu Mažoji Lietuva nebūtų žuvusi Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, manau, situacija galėtų būti kitokia jau vien todėl, kad turėtume istorikų, atstovaujančių mažlietuvių bendruomenei. O dabar vyksta konkurencija (beje, visiškai nesveika) tik tarp LDK ir 1918–1940 m. nacionalinės valstybės paradigmų.

Nesusipratimai kyla iš to, kad Atgimimo metais lietuviai (bent jau dauguma iš jų) siekė atkurti būtent nacionalinę valstybę. Per dainuojančią revoliuciją skambėjo Maironio, o ne Motiejaus Sarbievijaus eilės. Į ES stojome, atrodo, irgi kaip į nacionalinių valstybių sąjungą. Tačiau dabar labai ryški tendencija, kad iš suverenių nacionalinių valstybių konfederacijos ES gali virsti neoimperiniu federaciniu dariniu.

Pačioje LDK paradigmoje išskirčiau dvi kryptis – nuosaikią ir beveik atvirai polonofilišką. Pirmoji visiškai dera ir nekonfliktuoja su nacionalinės Lietuvos valstybės paradigma. Man sunku pasakyti, kokių motyvų yra vedami mūsų polonofilai. Abiejų Tautų Respublikos (kuri iš Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos vis labiau krypo federacijos link) istorinė patirtis lyg ir koreliuoja su dabartine neoimperine federalistine ES tendencija. Bet, kaip žinome, Abiejų Tautų Respublikos baigtis buvo labai liūdna…

– Bet kai kurie Lietuvos intelektualai, reikia pripažinti, patys atkakliai triūsia, kad ištrintų istorinę atmintį, reikalingą tautiniam sąmoningumui palaikyti…

– Ant Laisvės paminklo Kaune yra įrašas: „1920 m. žuvusiems kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių atminti“. Visada maniau (ir taip buvo manoma tiek nepriklausomoje tarpukario, tiek okupuotoje sovietinėje Lietuvoje), kad šis įrašas skirtas priminti Lietuvos pasipriešinimą Lenkijos agresijai. Tačiau štai girdime aiškinimus, iš kurių išplaukia, esą anuomet įsiplieskė ne Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, bet vyko kone pilietinis karas, kuriame lietuviai kariavo tarpusavyje, nes skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį.

Ant Laisvės paminklo yra ir kitas įrašas, skirtas 1923 m. sausio 10–15 dienomis vykusiai Klaipėdos krašto prijungimo akcijai atminti. Tai vienas iš pačių drąsiausių žingsnių per visą 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją – juk buvo mestas iššūkis Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai Prancūzijai ir jos sąjungininkei Lenkijai. Tai leido ne tik laimėti Klaipėdos uostą, bet ir nuo tolesnės germanizacijos išgelbėti Mažosios Lietuvos dalį, gaila, labai nedidelę. Užsiminėte apie „išsigermaninimą“. Tačiau išsigermaninimas suponuoja, kad buvo germanizacija. Bet gal klystate? Juk viena lietuvių filosofė pareiškė, esą jokios germanizacijos nebuvo – tai grynas sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Vėliau ši filosofė, Joną Basanavičių pavadinusi „psichiniu ligoniu“, o Vincą Kudirką – „nevykėliu gydytoju“, tapo Lietuvos prezidento patarėja, po to – švietimo ir mokslo viceministre.

Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis sako, kad net sovietinės okupacijos laikais toks kalbėjimas apie Basanavičių ir Kudirką buvo sunkiai įsivaizduojamas. Man atrodo, čia turime akivaizdų įrodymą senos tiesos, skelbiančios, kad istoriją rašo nugalėtojai. Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. Tikrai laisvos ir save gerbiančios politinės tautos viešajame diskurse tokie absurdiški samprotavimai apie savo tautos sąmonės žadintojus visiškai neįsivaizduojami. Tačiau jie yra įmanomi ir priimtini, esant antinacionaliniam neoliberaliam oligarchiniam režimui. Šį režimą ideologiškai aptarnaujantys viešieji asmenys ciniškai tvirtina, esą į NATO ir ES įstojusi Lietuva dar niekada istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar. Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje.

– Pastaruosius dešimt metų „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje daug rašėte apie krikščionišką Europą ir jos privalumus. Daug kritiškų žodžių skyrėte liberaliai ir sekuliariai Vakarų Europai. Tačiau neseniai paskelbėte tekstą, kuriame giriate islamą. Turint omenyje, kad „sekuliarioji“ Vakarų Europa nebe tokia jau ir sekuliari, nes ji vis labiau darosi islamiška, atsiranda tokie kandūs terminai kaip Euroarabija. Ar Jūsų išdėstyta pozicija nėra kerštingas džiūgavimas, kad religingumas grįžta į Europą bent jau islamo invazijos pavidalu?

Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, Berlynas – itin islamiški. Ar manote, kad islamiška Europa vis tiek geriau negu sekuliari, jeigu jau ji negali būti krikščioniška? Kitaip tariant, ar sekuliariai Vakarų Europai už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą turi atkeršyti islamas? Jei taip, tada logiška būtų teigti, kad Jūs nepageidautumėte islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, nes šios šalys nenusisuko nuo krikščionybės, bet veikiausiai rekomenduotumėte islamo skiepus Čekijai, kuri Vidurio Rytų Europoje išsiskiria ateizmu. Tad ar sveikinate Mahometo atėjimą į Europą apskritai, ar tik į konkrečias šalis?

– Aišku, kad nepageidauju islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekijai nerekomenduočiau „islamo skiepų“. Apskritai Vakarų ir Vidurio Europos santykis su islamo problema šiandien yra skirtingas, nepaisant to, kad istoriškai tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos krikščioniškos tautos aršiai konfliktavo su islamo šalininkais. Galima prisiminti kryžiaus žygius, kuriuose dalyvavo daugiausia Vakarų Europos riteriai, ilgus amžius trukusią priešpriešą su Osmanų imperija (svarbus vaidmuo čia teko ir jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei).

Jūsų minėtame tekste islamą ne tiek gyriau, kiek bandžiau parodyti, kad tam tikrais atžvilgiais ši religija yra geriau pritaikyta egzistuoti dabarties pasaulyje, tačiau tai jokiu būdu ne(į)rodo metafizinio jos pranašumo, – galų gale krikščionybė kalba juk ne apie šiapusinį Bažnyčios triumfą, o apie pergalę amžinybėje. Kalbant apie Jūsų minėtą „kerštingą džiūgavimą“, gal širdies gilumoje kartais ir pajuntu trumpalaikes jo apraiškas, regėdamas, kaip Vakarų oligarchijos vykdo eilinę veidmainišką demokratijos eksporto į musulmoniškas šalis akciją. Po tokių akcijų pasaulyje atsiranda geriausiu atveju dar viena oligarchija su demokratiniu fasadu. Blogiausiu atveju įsitvirtina oligarchija su ochlokratijos (minios valdžia) elementais. Ryškiausi pastarojo dešimtmečio tokios politikos pavyzdžiai, be abejonės, būtų Irakas ir Libija, kur nuo „tironų“ išvaduoti barzdoti vyrai įgyvendina savitas laisvės sampratas – pranešimai iš Irako, kad teroro aktas ir vėl nusinešė kelias dešimtis gyvybių, jau seniai nieko nebestebina, o Tripolio valdžia nesugeba įvesti tvarkos net sostinėje.

Tačiau piktdžiuga yra blogas jausmas, nederantis prie mūsų akyse vykstančių dramatiškų pokyčių masto. Vakarų Europos visuomenė sparčiai keičiasi, o iš politinio elito laikysenos susidaro keistas įspūdis, kad jį apėmęs visiškas sutrikimas, akis badantis nesusigaudymas, abejingumas, kartais netgi pikta valia. Europos dešinieji nuolatos kalba apie islamo grėsmę. Europos kairieji islamo, regis, nebijo. Jie labiau nerimauja, kad dešinieji gali radikalizuotis ir iškils fašizmo grėsmė. Prancūzijos ir Nyderlandų ultradešinieji – Marine Le Pen ir Geertas Wildersas – neseniai sutarė bendradarbiauti antiislamiškame fronte. Tačiau bendradarbiauti šeimos vertybių gynimo fronte, atrodo, bus daug sunkiau – Wildersas yra stipriai įsipareigojęs galingai Nyderlandų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) bendruomenei. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui ir kairiajai Norvegijos vyriausybei, šių šalių oro pajėgos bombardavo Libiją, o dešinysis ekstremistas Breivikas, keršydamas Norvegijos kairiesiems už imigracinę politiką, palankią (jo nuomone) musulmonams, įvykdė kraupiausią šalies istorijoje teroro aktą. Bombarduoti – šį kartą jau Siriją – labai norėjo ir dešinysis Cameronas, ir dešinįjį Sarkozy pakeitęs kairysis Hollande’as, skubiai įteisinęs vienos lyties asmenų „santuokas“.

Kalbant apie Vakarų Europos tautų ir nacionalinės jų kultūros išlikimą, kaip vertinti tradicinės šeimos instituto ardymą, kuo pateisinti Viduržemio jūros regiono musulmoniškų valstybių griovimą, kurio neabejotina pasekmė yra išaugęs pabėgėlių (paprastai, beje, tradicinės seksualinės orientacijos), plūstančių į Europą, skaičius? Mano požiūriu, atsakymas aiškus. Neoliberalių Europos valstybių tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio elito vykdoma politika yra antinacionalinė vietinių gyventojų atžvilgiu. Galima prisiminti ir sparnuotą Lietuvos ekspremjero Andriaus Kubiliaus frazę, kad „teisę emigruoti išsikovojome“. Kaip ir kitose nuo komunizmo išsivadavusiose Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje išsilaisvinimas daug kam reiškė tiesiog laisvę parduoti save kaip pigius, kalbant neoliberaliu žargonu, „žmogiškuosius išteklius“ naujoje metropolijoje (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) sukoncentruotam, o į Lietuvą kažkodėl niekaip nenorinčiam ateiti kapitalui.

Vidurio Europa iš tikrųjų didele dalimi tapo Vakarų Europos priedėliu, turinčiu kolonijos bruožų, teikiančiu pigius „žmogiškuosius išteklius“ labiau išsivysčiusiai (be viso kito, ir dėl užjūrio kolonijų išnaudojimo) žemyno daliai. Susidaro įspūdis, kad senosios imperinės Vakarų Europos metropolijos šiandien yra traukos centras, kuriame „žmogiškieji ištekliai“ iš Vidurio Europos, artimesni rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu, savaip amortizuoja (aišku, tik iš dalies ir tik laikinai) didžiulį srautą rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu tolimesnių „žmogiškųjų išteklių“ iš prarastų kolonijinių užjūrio šalių.

Jeigu grįžtume prie klausimo apie islamą, man atrodo, kad problemą galima nagrinėti iš dviejų istorinių perspektyvų – trumpalaikės ir ilgalaikės. Į sparčiai kintančios Europos fenomeną žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, reikėtų nepamiršti, kad joks kitas žemynas, tiksliau tariant, išeiviai iš to žemyno, nepakeitė pasaulio veido taip labai, kaip tą padarė Europa ir europiečiai. Kadangi islamas yra viena iš pasaulinėmis vadinamų didžiųjų religijų, o aš esu praktikuojantis katalikas, neabejoju, kad kalbėdami apie islamo problemą Europoje tikrai negalėsime išsiversti be sąvokų gėris ir blogis.

XX a. pasaulis buvo didžiųjų europinių ideologijų – liberalizmo, marksizmo, nacionalizmo – tarpusavio konkurencijos arena. XXI a. pradžios pasaulį kol kas irgi valdo europinė ideologinė paradigma (nors militariškai ją palaiko pirmiausia JAV) – neoliberalizmas. (Islamo fundamentalizmą laikau išvestiniu fenomenu, atsiradusiu kaip reakcija į neoliberalizmą (rinkos fundamentalizmą).

Žvelgiant iš tos pačios ilgalaikės istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad Europa, skleidusi pasaulyje ne tik krikščionybę, bet ir eksportavusi destruktyvias, antikrikščioniškas ir antireligines ideologijas (tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas turi kvazireligijos bruožų), nukreiptas prieš didžiąsias religines tradicijas, šiandien vis labiau primena Rusiją, kaip ją apibūdina garsusis (kartais klaidingai priskiriamas Levui Trockiui) teiginys: „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže.“

Senosios Europos tautos su jų papročiais, religija, tradicijomis ir dorovės normomis turės kaip tie žabai sudegti pačių Vakarų užkurtame neoliberalios globalizacijos lauže. Ir visiškai neaišku, ar Vakarų Europa bus musulmoniška, – islamas, kaip viena iš trijų tradicinių abraomiškųjų religijų, tikrai nėra neoliberalaus Europos elito karštos meilės objektas. Neaišku, kokia bus Europa apskritai. Tačiau tokia miglota ateities vizija dabartiniam politiniam Europos elitui, regis, yra priimtina.

Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, padėtis neatrodo tokia dramatiška. Juk dar 7-ą ir 8-ą praėjusio amžiaus dešimtmečiais niekas nė nekalbėjo apie Europos islamizaciją. Situacija pradėjo dramatiškai keistis per pastaruosius tris dešimtmečius – o tai ir yra neoliberalizmo era. Jo įdiegtas judėjimo ir kaitos kultas „išjudino“ aplink Viduržemio jūrą įsikūrusio senojo pasaulio dalis – krikščioniškąją ir islamiškąją. Turint omenyje, kad neoliberalizmas – kaip ir žlugęs komunizmas – nėra pasaulio lemtis, o tik valingas politinis apsisprendimas, jis gali būti įveiktas, priėmus kitą valingą politinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu būtų ankstoka laidoti tiek senąsias Europos tautas, tiek ir krikščionybę, kuri Europoje šalia islamo, tikėtina, egzistuos ir ateityje. Protestai prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą 2013 m. gegužę Paryžiuje buvo didžiausi nuo 1968-ųjų.

Mano paties požiūris į ateitį yra tarp šių dviejų perspektyvų. Norėčiau būti optimistas, bet akivaizdu, kad pasaulis yra labai smarkiai sužalotas ir toliau žalojamas neoliberalizmo. 300 turtingiausių planetos žmonių valdo didesnę turto dalį, negu jo tenka 3 milijardams neturtingiausių gyventojų. Toks pasaulis negali būti stabilus.

– Levas Karsavinas, vienas iš įtakingiausių eurazininkų, nenorėjo tapti Vakarų europiečiu, todėl vietoj Oksfordo pasirinko Kauną, nes šis arčiau Rusijos. O koks Jūsų pasirinkimas: ar manote, kad slaviškoji civilizacija yra atsvara neoliberaliai Europos ir JAV ideologijai? Tačiau ar tai gali būti išeitis, turint omenyje dvasinį Rusijos pasiligojimą? Turbūt pritarsite, kad šiandieninis gazprominis Kremlius irgi yra globaliai neoliberalus, purtomas kapitalistinio gobšumo priepuolių.

– Tikrai nesu Rusijos ar slaviškosios civilizacijos apologetas, nors neabejoju, kad neoliberalizmui, kurio pagrindinis lokomotyvas, deja, buvo ir tebėra mūsų strateginė sąjungininkė – JAV ir Europos Sąjunga dabartiniu jos pavidalu, reikia priešintis, nes tai blogis, žmogiškumą deformuojantis ne mažiau už komunizmo blogį. Civilizaciniu atžvilgiu priskiriu save krikščioniškajai civilizacijai, todėl kaip katalikas esu Vakarų atstovas, gyvenantis istorinėje krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, lotyniškosios ir graikiškosios, romėniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijų sandūroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad Vakarai, su kuriais save tapatinu, mažai ką bendro turi su tais „Vakarais“, kurie 1917 m. atėjo į Rusiją komunizmo pavidalu, o šiam žlugus, neoliberalizmo pavidalu užgriuvo visus postkomunistinius kraštus. Tragiška demografinė lietuvių tautos situacija man yra įrodymas, kad vieną blogį pakeitė kitas blogis.

Nesileisdamas į svarstymus, ar pagrįsta pagrindinė Oswaldo Spenglerio tezė apie Europos saulėlydį, save priskirčiau Vakarų kultūrai, bet ne civilizacijai, kurios atsiradimo viena iš kertinių datų yra 1789-ieji, kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija.

Visiškai sutinku, kad šiandieninis gazprominis Kremlius lygiai toks pat globaliai neoliberalus, o komunistinį eksperimentą iškentėjusi ir neoliberalizmo draskoma dabartinė Rusija yra dvasiškai pasiligojusi. Apie tai iš dalies jau kalbėjau, aptardamas, kaip postkomunistinė neoliberali oligarchija manipuliuoja istorine atmintimi. Šiame kontekste galima prisiminti ir Rusijoje priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą. Nesiimu spręsti, ar įstatymo rengėjai ir asmeniškai Putinas, kuris jį pasirašė, buvo vedami nuoširdžių moralinių paskatų. Tačiau šiuo atveju išorinio „priešo“ konstravimas, regis, ne tik davė politinės naudos šalies viduje, bet ir objektyviai atspindėjo politinę liniją, dominuojančią Vakaruose.

Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių iš esmės atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigia dorovinius pradmenis ir bet kokią tradicinę tapatybę: nacionalinę, kultūrinę, religinę, netgi lytinę. Vykdo politiką, kuri sulygina daugiavaikę šeimą ir vienalytę partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą šėtonu. […] Ir šį modelį bandoma agresyviai brukti visiems, visam pasauliui. Esu įsitikinęs, kad tai yra tiesus kelias į degradaciją ir primityvizaciją, į gilią demografinę ir dorovinę krizę.“ Tai ištrauka iš Putino kalbos, pasakytos 2013 m. rugsėjo 19 d. vadinamajame Valdajaus forume.

Pažymėjęs, kad po 1991 m. šalis išgyveno „audringą ir dramatišką laikmetį“, Putinas savo kalbą baigė taip: „Rusija, kaip tai jau ne kartą buvo istorijoje, perėjusi per kančias, išbandymus, sugrįžta prie pačios savęs, sugrįžta prie savo pačios istorijos.“

Norėčiau išgirsti ką nors panašaus iš ES lyderių, kai kalbama apie Europos istoriją. Kadaise Milanas Kundera už Geležinės uždangos atsidūrusią Vidurio Europą pavadino „pagrobtaisiais Vakarais“. Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą (pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, nacionalinės valstybės yra ãtgyvena, ES turinti tapti naujo tipo „neimperine imperija“) projektą irgi galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.

– Parašėte disertaciją apie eurazininkų judėjimą. Kaip, Jūsų manymu, „rusų mintis“ pasireiškia šiandien, bent jau žvelgiant iš lietuvių perspektyvos? Ar galima kalbėti apie kokį nors neoeurazijizmą?

– Yra keletas intelektualinių srovių, kurios skelbiasi vienaip arba kitaip tęsiančios, plėtojančios klasikinio (XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių) eurazijizmo tradiciją. Geriausiai žinomi (ir ne vien Rusijoje) vardai, be abejo, yra Levas Gumiliovas ir Aleksandras Duginas. 1992 m. miręs istorikas, etnologas Gumiliovas – pagarsėjusių, prieštaringai vertinamų etnogenezės ir pasionariškumo teorijų kūrėjas – buvo „genetiškai“ susijęs su klasikiniu eurazijizmu. Asmeniškai pažinojo vieną iš jo pradininkų Piotrą Savickį (1895–1968), kurį Duginas vadina „Rusijos geopolitikos tėvu“. Gumiliovo, laikiusio save „paskutiniuoju eurazininku“, idėjos turi nemažai šalininkų. Galima kalbėti net apie Gumiliovo mokyklą su šiuolaikine infrastruktūra (interneto svetainė ir t. t.). Tačiau plačioji visuomenė neoeurazijizmą paprastai sieja su Duginu. Būtent jis parašė pratarmes naujai išleistiems pagrindinių eurazijizmo klasikų (jau minėto Savickio, Nikolajaus Trubeckojaus, Nikolajaus Aleksejevo) veikalams. Tačiau Duginas iš eurazijizmo perima tik labai specifinius aspektus, pavyzdžiui, kraštutinį (ne vien politinį, bet ir giliausia prasme metafizinį) antivakarietiškumą. Bet ir šiuo atžvilgiu labai nutolsta nuo „klasikos“. Dugino doktrinos esmę geriausiai perteikia tokie jo žodžiai: „Anapus dešiniųjų ir kairiųjų, vienintelė ir nedaloma Revoliucija dialektinėje triadoje: Trečioji Roma – Trečiasis Reichas – Trečiasis Internacionalas.“

Savaime suprantama, eurazininkams klasikams, kurie vis dėlto tęsė krikščioniškąją rusų minties tradiciją, Šventosios Rusijos (Trečiosios Romos), nacionalsocialistinės Vokietijos (Trečiojo Reicho) ir komunistinės SSRS (Trečiojo Internacionalo) „dialektinė triada“ būtų absoliučiai nepriimtina tiek logiškai, tiek ir morališkai. Tačiau Duginui ši triada įkūnija bekompromisį metafizinį pasipriešinimą pagrindinėms istorinėms Vakarų atramoms: Trečioji Roma (Maskvos valstybė) yra opozicija katalikiškajai Romai, Trečiasis Reichas – liberaliai demokratijai, Trečiasis Internacionalas – kapitalizmui.

Dažnai sakoma, kad Duginas yra fašistas. Ir tai tiesa. Tačiau fašisto etiketė liberaliame demokratiniame diskurse dažnai išduoda norą intelektualiai pažeminti taip įvardijamą asmenį, jį marginalizuoti. Intelektinių Dugino gebėjimų vertinimo skalė Rusijoje plati kaip ruso siela. Vieni jį laiko paprasčiausiu šarlatanu. Kiti – talentingu rašytoju, bet jokiu būdu ne filosofu. Dar kiti – didžiausiu dabartiniu Rusijos filosofu, gal net antru po Dostojevskio. Bet prisiminkime, kad Hegelį „šarlatanu“ vadino Schopenhaueris, o iš man žinomų asmenų, Duginą vadinančių „šarlatanu“, nė vienas pagal intelektą toli gražu neprilygsta Schopenhaueriui. Duginas yra Maskvos universiteto profesorius ir daugiau kaip 40 knygų (tiek monografijų, tiek įvairių disciplinų – daugiausia geopolitikos – vadovėlių aukštosioms mokykloms) autorius. Kai kurios iš jų išverstos į pagrindines Europos kalbas. Duginas nėra vien lokalinis Rusijos fenomenas. Jis identifikuotinas kaip vienas iš Europos naujosios dešinės atstovų Rusijoje. Šiuo atžvilgiu jis yra vakarietis ir europietis. Didžiausiu XX a. mąstytoju jis laiko prancūzų tradicionalizmo filosofijos kūrėją René Guénoną. Tarp didžiausių jo autoritetų – italų tradicionalistas Julius Evola ir vokiečių geopolitikos klasikas Carlas Schmittas. Dugino geopolitinis idealas kitoks negu Rusijos „geopolitikos tėvo“ Savickio, kuriam Rusija–SSRS atrodė savipakankama geopolitinė erdvė. Kaip ir daugeliui Europos, ypač Vakarų, naujųjų dešiniųjų, jam siektinas idealas – kontinentinės Europos glaudi sąjunga su Rusija prieš anglosaksiškąjį pasaulį, vadovaujamą JAV.

Nesu naujosios dešinės, kurios vienas iš atstovų, žinomas prancūzų istorikas Dominique’as Venner, protestuodamas prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, šalininkas. Man nepriimtinas jos nekrikščioniškumas (o kartais ir atvira neopagonybė). Pritariu tokiam stačiatikiškai krikščioniškam Dugino apibūdinimui: „Gnostikas, pagonis, postmodernistas“. Tačiau Dugino – kaip ir visos europinės naujosios dešinės (kartu su tokiomis partijomis kaip Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinė aušra“ ir daugeliu kitų) – fenomenas yra tik viena iš gilios dvasinės krizės, kuri dabar apėmusi erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apraiškų. Daug svarbesnis negu tai, kokiai geopolitinei erdvei – Lisabonos sutarties ES ar Rusijos kuriamos Eurazijos muitų sąjungai – priklausys Ukraina, yra niūrus demografinis kolapsas, naikinantis tiek ES, tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Pataisant garsųjį Vladimiro Putino teiginį, reikėtų konstatuoti, kad didžiausia geopolitinė XX a. tragedija yra ne tai, kad subyrėjo SSRS, o tai, kad SSRS subyrėjimas komunizmo engtoms tautoms neatnešė tikrojo išsivadavimo. Nežinau, ar Dugino nuopelnas, kad Rusijos valdžios retorikoje atsirado sąvoka Eurazija, vartojama politine prasme. Valdajaus forume Putinas sakė: „Eurazijos Sąjunga – tai istorinės Eurazijos erdvės tautų tapatybės išsaugojimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje.“

Bet kol kas šitas projektas yra vykdomas neoliberalios vergijos sąlygomis.

– Dėkoju už pokalbį.
Šis pokalbis vyko 2013-ųjų metų gruodyje

* „Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Директ-Медиа, 2013.

„Kultūros barai“

0 2631

Prof. Alfredo Bumblausko pokalbis su dr. Gintaru Beresnevičiumi (iš LRT laidos „Būtovės slėpiniai. Sesės ir broliai“, 2004 m.)

Alfredas Bumblauskas: Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad prieš keletą metų parašydamas knygą „Šventaragio religinė reforma“, turbūt,  apstulbinai bent jau dalį kritikų, kurie, netikėjo Šventaragio mito mitine verte, galvodami, kad tai yra XV-XVI a. pramanas, tai ar dabar archeologų duomenys tave verčia koreguoti, ar leidžia kaip nors konkrečiau kontrargumentuoti skeptikams ir kritikams?

Gintaras Beresnevičius: Žinau, kad daug kam kliūna mano siūlomas datavimas. Galbūt kliūtų jis ir man. Bet vis dėlto, pamėginkim suvesti kai kuriuos galus. Prasideda deginimas maždaug Rytų Lietuvos tame kampe, sakykim labai grubiai, pirmo tūkstantmečio po Kristaus viduryje. Jis prasideda ir po to palengva eina link žemaičių, link kuršių ir įsivyrauja visoje Lietuvoje mirusiųjų deginimo paprotys,visoje busimoje Mindauginėje Lietuvoje. Nenoriu griežtai datuoti, bet tarkime X – XI a. – visur jau yra deginama. Procesas pasibaigė ir mes matome Mindaugą iškylant. Tada kyla klausimas, kas dedasi šitose teritorijose, kuriose vėliau atsiranda Lietuva mums įprastine prasme, na ir žinoma šiek tiek platesnėse. Kas tą deginimą skleidžia? Ar jis pasidaro tiesiog madingas ir jį tiesiog perima vienas kaimas iš kito? Ar taip yra įmanoma? Ar tai yra Rytų Lietuvos įtakos plėtra? O kaip galima įtakos plėtra, nevykstant tuo pačiu metu ir religinėms, ir politinėms, ir socialinėms pertvarkoms? Vienu žodžiu, jeigu eina deginimas, reiškia kažkas tą deginimą neša. Jeigu mes pasakysime, kad tą deginimą stumia žyniai, tai pasakysime, kad Lietuvoje turime teokratiją – labai įdomus variantas. Jeigu sakysime, kad Lietuva plečiasi, tokiu atveju sakysime, kad  šitą deginimą plečia būtent Lietuvos kunigaikščiai, vis labiau įsivyraujantys į vakarus. Ir kad tai yra politinio proceso sudedamoji dalis ar palydimoji dalis. Ir kaip į šitą klausimą atsakyti aš nelabai žinau, bet X-XII amžiuje jau yra galutinė unifikacija, mes turime būtent tą lygmenį, kada mirę Lietuvos kunigaikščiai jau yra deginami vienoje vietoje, pagal vieną ritualą, laidojami vienoje vietoje. Lygiai taip pat elgiasi ir elitas, ir būtent to, sakykime, religinio vyksmo pasėkoje, nes aš deginimą vadinu ritualu, nes jis yra ritualas – atsiranda valstybinė stadija. Reiškia mes kažko nebesuprantam, arba religiniai dalykai lemia politinius, arba čia mes nepripažįstame kai kurių politinių veiksmų.

A.B: Na gerai, o gal galimas dar kažkoks politinio kelio nerišimas su konfederacija? Tai yra įtakinga gentis, kad ir tie patys lietuviai, kurie kažkokiu būdu, pajungdami giminingas gentis, o juo labiau filingines žemes, tokias kaip Nalšią, Deltuvą ar būsimuosius žemaičius ir t.t. Dar nereikia žemių konfederacijos, yra genties politinė įtaka.

G.B: Didelės genties politinė įtaka yra galima, ir mes pavyzdžiui žinome tokius panašius atvejus, kaip Pamario slavus, ten obodritų federacijos buvo stipri gentis. Ir ji valdė pagrindinę šventvietę, ji diktavo pagrindines piligrimystės kryptis, ji kontroliavo didžiausią aukų srautą ir karo atveju, būtent jie, šita gentis, vadovaudavo karo žygiui. Arba tą patį mes galime matyti ir Prūsijoje. Tik ten teokratija yra labai stipri arba žynių įtaka yra labai stipri. O Lietuvoje, atrodo, kad šitas dalykas yra supusiausvyrintas ir šitie dalykai religiškai vadinasi amfiktionijos, t.y. kelių genčių sąjunga religiniu pagrindu. Jos įsipareigoja, na maždaug kaip ir NATO, tarpusavyje gintis, jeigu jas užkliudo, arba kartu eiti į karo žygius, pagrinde – nekariauti viena prieš kitą. Tokių centrų būta pakankamai daug ir šiaurės Europoje. Tacitas mini germanų gentis, kurios buvo apsivienijusios apie deivės Minervos šventyklą. Adomas Bremenietis mini šiaurės slavų lygiai taip pat susivienijusias gentis ir Prūsija tokiu atveju yra būtent tokia amfiktionija. Ir matyt tokią pačią amfiktioniją mes galime matyti ir Lietuvoje ikiistoriniais laikais.

A.B: Čia ta anfektionija turėtų būti silpnoje gentyje arba net tarpgentinėje teritorijoje ar ne? Pavyzdžiui Nadruvos atvejis neprieštarautų tam. Nadruvoje yra tokia… lygtai nestipri žemė. Ir tas tiktai paaiškintų. O kaip galima paaiškinti amfiktioniją Lietuvoje, jei Lietuvoje yra stipri gentis?

G.B: Matyt yra iš tikrųjų stipri gentis.

A.B: Ir gali kaip tik pas save turėt amfiktioniją.

G.B: Nes slavų … obodritų atveju, taip ir buvo – jie buvo stipriausi. Čia būna įvairių atvejų.

A.B: Prof. Gudavičius, žinomas  pagoniškų realijų kritikas, yra lyg pritaręs tam, kad Šventaragio mito struktūrinio elementai gali ateiti. Bet kad visų pirma daugybė dalykų, kuriuos mes užfiksuojame XVI a., nėra tirti klausimai, pvz., o ar jie nėra periimti iš renesanso Europoje pasklidusios literatūros? Kaip religijotyrininkas atsako į šį klausimą?

G.B: Na, religijotyrininkui nėra taip jau labai svarbu kada šitas mitas arba šita legenda yra užrašyta. Kyla klausimas ar ji sutampa su kitais duomenimis. Pavyzdžiui su kalbotyros duomenimis, su archeologijos duomenimis ir pan. Aš noriu pasakyt, kad su archeologijos duomenimis tai koreliuoja, o su kalbotyros duomenimis irgi koreliuoja, nes kalbininkai, kaip man žinoma, lietuvių kalbos atsiskyrimo nuo latvių kalbos, jos pačią pradžią, kaip tik ir datuoja VI a. Ką mums tai duoda religijotyroje? Religijotyroje vėlgi tai yra aksioma. Kada atsiranda nauja religija, naujas religinis teiginys, tada ima formuotis ir kalba. Kada vyksta reforma – kinta kalba. Liuterio laikais vokiečių kalba pakito. Graikų koinė irgi susiformavo tokiais religinio bendravimo principais.

A.B: Tai tada Šventaragio reforma, tai ir būtų V-VI amžius?

G.B: Aš sakyčiau tai yra procesas. Nuo V-VI a. iki XII a. Ir dėl to Šventaragio vardas yra mums toks neaiškus, nes matyt juo teko šifruoti daugelį valdovų, daugelį kunigaikščių, daugelį inovacijų. Ir tų inovacijų gal buvo viena reforma, bet sakau tai yra tęstina … aš nemanau, kad tai yra vienkartinis vyksmas, tai galėjo būti procesas nusitęsęs ir šimtmetį, ir per kelių kartų gyvenimą.

A.B: Iki XIIa. Na gerai, bet kažkas… O kaip tada aiškinam, kad archeologai lygtai XIII-XIV amžiuje mato permainas, kad kūnai deginami galbūt tik elito, atsiranda griautinis deginimas vėl, kad tik dabar vėlyvuose palaidojimuose atsiranda Šventaragio mito tarsi motyvas – šitie kaustyti nagai ir t.t. Man vienu momentu buvo susidaręs įspūdis, kad galbūt tą Šventaragio reformą reikėtų, na tavo suformuluotą idėją, perkelti į XIIa. Kad kaip tik surišti su tuo ką mes turime jau iš didžiųjų kunigaikščių laikų.

G.B: Gal tada galėtume sakyti, kad maždaug V-VI a. turime steiginį, o apie XII-XIII a. turime reformą to steiginio.

A.B: Netgi šitaip galima būtų teigti?

G.B: Žinoma galima taip sakyti. Kada kažkas atsiranda, įsteigiama, galbūt tai susiję ir su daugelio genčių, ar svetimų ar savų grįžimu-atėjimu iš tautų kraustymosi, ir tai kad grįžta ar nuo Padunojės, ar nuo kokių nors kitų teritorijų, tai yra akivaizdu. Ir matome, kad atsiranda nauja politinė situacija, naujos gentys ir nesvarbu kaip jos organizuoja savo socialinį gyvenimą, akivaizdu, kad religinį gyvenimą jos turi organizuoti iš naujo, kažkokiu nauju principu.

A.B: Bet sutik, tada juk mes gauname dar vieną formulę, kad kūnų deginimo papročio sklaida nuo V- VI a. į kitas erdves – lietuviškas ar baltiškas –  gali būti politinė valia, o religinis apibendrinimas yra vėlyvas.

G.B: Žinoma galima.

A.B: Tai pradžioje tavo formuluotoje dilemoje gal galim surasti kompromisinę formulę tada.

G.B: Aš sakyčiau, kad nei vienas kelias nėra teisingas, mes tik bandome dabar paėjėti kiek galima  vienu, kiek galima paeiti kitu. Bet Lietuvos atveju, mes tikrai galime, netgi metraščiuose matyti, kad patys iniciatoriai arba reformatoriai, kažkodėl yra ne žyniai. Tų žynių mes beveik nematome. Ką tik vienas vardas yra Lizdeika? Viskas. Daugiau mes jokių žynių…

A.B: …mes tik matome, kaip Kęstutis aukoja jautį.

G.B: Taip, net legendinėje tradicijoje nematome. Pvz., pas prūsus yra 27 kriviai krivaičiai. Gerai, sakykime tai legendinė tradicija, bet ji vis tiek simptomatiška. Ten tokia tradicija yra. Pas mus net legendos XVI amžiuje žino vieną žynį ir jį pastato praktiškai į labai gražią poziciją, bet praktiškai jis atrodo, kaip derinantis savo poziciją su Gediminu. Jeigu ne paklūstantis jai.

A.B: Prof. Gudavičius visur sako: ne religija – tikėjimai. Nemato panteono dalykų, jo manymu, perfragmentiška apie tai kalbėti. Tu vartoji visą laiką – religija. Tau atrodo, kad nėra kito varianto. Tikėjimus, kiek žinau, taikai tik šamanizmui ir t.t.

G.B: Na, religija yra tam tikros žmonių bendruomenės santykis su šventybe ir atsakomieji tos bendruomenės veiksmai. Tai yra religijos apibrėžimas. Kas yra tikėjimai, man sunku pasakyti. O praktiškai prof. Gudavičius čia kartoja lenkų istoriografijos tradiciją, kuri lietuviams išviso nepripažįsta net antropomorfinių dievybių ir laiko juos gamtameldžiais. Kokie jie ten bebūtų, bet aš tik noriu pasakyti, kad vien tas plitimas šito papročio rodo, kad susitinkame ne su kažkokiais abstrakčiais tikėjimais, o su religija, kuri turi stiprią ašį. Kada iškyla Mindaugas, jis iškyla religiniu požiūriu mums, pagonišku religiniu požiūriu, jis iškyla su keturiais Dievais, su visa tobula sistema. Ten yra …skirtinguose šaltiniuose…  yra Andajas/Nūnadievis, Perkūnas/Diveriksas, yra Televelis arba Kalvelis, ir yra Žvorūna arba Medeina. Tai yra 3 Dievai ir Deivė – tai sistema, kurią turėjo ir keltai, ją turėjo germanai. Jeigu norime – ją turi ir šumerai, ir babiloniečiai. Tai yra geriausiai veikianti sistema. Pas šumerus ir babiloniečius irgi yra tas pats Anu, t.y. atitinka dangaus dievą, Enlilis atitinka atmosferos dievą, Enki, t.y. deus auctor facultatum , t.y. dievas-darytojas, t.y. dievas-kūrėjas ir yra deivė Ninhursag. Trys Dievai ir Deivė – tai yra klasikinis modelis. Tai iš kur dabar, iš kažkokių tai pasklidų tikėjimų, Mindaugas galėjo rekonstruoti šitą universalią sistemą? Ta sistema buvo. Tiktai jis ją galbūt suvaldė.

A.B: Gal net ne Mindaugas sukūrė, ta prasme, kalbam apie frazę, nes su krikščionybe tas žaismas, reiškia kad keturių Dievų panteonas pas mus galėjo atsirast su ta religine reforma.

G.B: Taip, matyt reikėjo perskaityti labai daug Dievų, religiškai sakau – reikėjo perskaityt – labai daug dievų ir iš jų atrinkti galingiausius ir pajėgiausius valstybės valdymui padedančius, jeigu taip tartume.

A.B: Na bet sutik, Gintarai, kad vis dėlto tas mūsų  panteonas, na užtenka pavartyt bet kokį mokyklinį vadovėlį, kuriuo dabar kankina net vidurinę mokyklą bebaigiančius, ten sakykim romėnų ar graikų Dievai, su galingiausiais literatūriniais siužetais ir t.t. ir t.t. Nu mūsų skurdokas.

G.B: Klausykit, ar žinot, čia dar vienas elementarus dalykas – graikai neturėjo žynių. Graikai neturėjo jokios mitologijos. Graikų mitologijos šaltinį raskit kokį – nėra. Visi literatūriniai, visi išmislai. Viskas yra poetiniai išmislai, ir tas buvo žinoma ir patiems graikams. Tą dabar tvirtina ir religijotyra. Lygiai tas pats. Ir romėnų, t.y. italikų pradinė mitologija, buvo labai primityvi, su keliais Dievais, tik vėliau jie, po to … praktiškai jie viską perėmė iš graikų, iš literatūros. Ir ta mitologija yra literatūros kūrinys, o ne kažkoks tai tobulas religijos distiliatas.

A.B: O pas mus šiuo atveju tobulesnis religijos distiliatas?

G.B: Būtent, kaip ir pas keltus, pas germanus, pas mus. Taip, t.y. klasika, t.y. klasikinės religijos.

A.B: Aš visuomet įsivaizdavau, kad jau ką ką, bet jau siužetų gausa ar dar kas nors, iš tikrųjų reiškia tam tikrą pažangą ar didesnį pasiekimą?

G.B: Religijoje tai yra destrukcija.

A.B: Na gerai, tai jei mes turime, gražų arba net grynesnį distiliatą, tai kodėl tie mūsų keturi Dievai neturi antropomorfinio paliudijimo?

G.B: Na čia vėl, tie antikiniai reikalavimai keliami kiekvienai religijai, kad ji būtų atpažinta kaip religija. Visų pirma, indoeuropiečiai, kiek žinoma, pradinėje stadijoje stabų neturėjo, stabų nestatė. Stabų statymas yra atsiradęs iš artimųjų rytų. Kaip ir šventyklų statymas. Dievai buvo garbinami visiškai antropomorfiniu pavidalu, bet buvo tiesiog draudžiama juos vaizduoti. Žydai nevaizduoja savo Dievo, musulmonai nevaizduoja. Ta tradicija yra labai archajiška ir labai gryna. Ir aš nemanau, kad mums reikia žūt būt ieškoti stabų, nes stabai jau vėl yra nuosmukis, kaip ir šventyklos yra tam tikras nuosmukis. Pvz., pas hetitus buvo galima melstis dievybei kokiu nori pavidalu. Žynys sakydavo, jeigu nori tu melskis Dievui kaip Diskui, nori kaip Puodynei, nori eik prie stabo. Jokio skirtumo čia nėra. Įvaizdinimo noras rodo abstraktaus mąstymo trūkumą.

A.B: Na gerai, bet mes turime Velnio akmenį, mes turime Perkūno ąžuolus, mes turime Laumės upelius. Ar tai yra abstrakcijos, kaip čia sakyt, viršūnė?

G.B: Folklore Laumė yra antropomorfiška, Perkūnas – antropomorfiškas Dievas, ir visų jų išvaizda yra žinoma, puikiai žinoma. Kiekvieno.

A.B: Tai šiuo atveju akmenys Perkūno ir Velnio būtų jų teofonijos?

G.B: Na taip, daiktai per kuriuos dievai pasireiškia. Per kuriuos galima su jais kontaktuoti, bet aišku ne patys Dievai.

A.B: Taip kalbi lygtai būtum labai didelis pagonybės gerbėjas. Ar taip ir yra?

G.B: Senosios lietuvių religijos – taip.

A.B: Esi gerbėjas?

G.B: Žinoma.

A.B: Kaip tada vertini Lietuvos krikštą?

G.B: Kaip politinį aktą.

A.B: Kaip politinį aktą? Civilizacinės pažangos nematai?

G.B: Nebuvo kur dingti.

A.B: Nebuvo kur dingti?

G.B: Mes ne Japonija, kad galėtume su savo šintoizmu gyventi… Tie Dievai, kontaktuojantį su juo žmogų galėdavo išlaisvinti į labai skirtingas erdves, teritorijas, mąstymo ir veikimo būdus. Ir kad kažkas gavosi iš tos religijos, mes matome, kad ji sukūrė praktiškai fenomeną – Lietuvą.

A.B: Ir kaip ji mus veikia dabar? Netgi tuos, kurie tuo netiki?

G.B: Na mes dabar beveik šventoriuje, o aplink gal 15-16 stovi jų visokių ženklų, keistų formų kryžių, simboliškai susodintų medžių, galų gale čia ir kokių nors žirgelių galime surasti. Ir šitas pagoniškumas niekur nedingęs, jo atkūrinėti nereikia specialiai, jis yra ir mūsų mentalitete, tiktai gerokai primigęs. Ir lietuvis visą laiką gyveno tokioje dvisklaidoje. Visą laiką tas susiskaldymas jam yra tarsi būtina gyvenimo sąlyga. Ta bipolirizacija. Tas pasirinkimas atrodo taip iki galo ir neįvyko tarp krikščionybės ir pagonybės. Ir dabar mes praktiškai pusiau normaliai jaučiamės tada kada turime opoziciją. Baigiasi vienos opozicijos laikas, prasideda kitos. Ta prasme mentaliteto skilimas yra likęs – nepralaimėjo pagonybė, nenugalėjo krikščionybė.

A.B: Ir nenori kad pagonybė pralaimėtų?

G.B: Kad turbūt jos seserys.

Iš video juostos perrašė Daiva Vaiškūnienė

šaltinis

3 2451
In this handout picture released by the Vatican Press Office, Pope Francis performs the foot-washing ritual at the Castelnuovo di Porto refugees center near Rome on March 24, 2016. Pope Francis washed the feet of 11 young asylum seekers and a worker at their reception centre to highlight the need for the international community to provide shelter to refugees.

„Il Primato Nazionale“ žurnalisto Adriano Scianca straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. balandžio 19 d.

Roma, balandžio mėn. 19 d. Tuo metu, kai Viduržemio jūra pasiglemžė dar 200 atvykėlių kūnus, kuriuos viliojo beprotiška atvirų durų politika bei tokie šūkiai kaip „pabėgėliai – tai ne problema“ arba „visi esame pabėgėliai,“ Popiežius Bergoglio siunčia tokio pobūdžio video pranešimą pabėgėliams. Ši žinutė paskelbta minint Astalli Centro 35 metų sukaktį (tai jėzuitų centras, aptarnaujantis pasaulio pabėgėlius). Popiežius tiesiai šviesiai pareiškė: „Per dažnai mes jūsų nepriėmėm! Atleiskite mums dėl mūsų visuomenių uždarumo ir abejingumo. Jos bijo pakeisti gyvenimą ir mąstymo būdą, kuriuos reikia pakeisti dėl jūsų atvykimo. Į jus žiūri kaip į naštą, problemą, finansines išlaidas, bet jūs esate dovana.”

 

Taip, iš tikrųjų, atleiskite mums. Atleiskite už nesibaigiantį pinigų srautą, nugarmėjusį į dugną, kuris praturtina grupelę susijusią su priėmimo bizniu, bet nuskurdina pasaulį. Atleiskite, kad užleidome ištisus miestų kvartalus bei miestus naujai atvykusiems. Atleiskite, kad nustojome ginti savo žemę ir savo šeimas. Atleiskite, kad mes siūlome ne tik materialinį išlaikymą, bet ir pilietybę. Atleiskite už filmus, knygas, konferencijas, vedamuosius, kurie šlovina imigrantus ir žemina vietinius žmones. Viso to Popiežiui dar negana, nors istorijoje nėra kitų tautų, kurios būtų tiek daug padariusios, skatinant savo šalių invaziją.

 

Pranciškui imigrantas tampa tikru mesijumi: „Jūs esate paliudijimas, kaip mūsų gailestingasis Dievas paverčia blogį ir neteisingumą gėriu visiems. Nes kiekvienas iš jūsų galite būti tiltu, jungiančiu tolimas tautas. Jūs suteikiate galimybę skirtingų kultūrų bei religijų susitikimui. Jūs esate kelias, leidžiantis atrasti mūsų bendrą žmoniją. Jūsų skausmo ir vilties patirtis (kalba Popiežius pabėgėliams) mums primena, kad visi esame svetimi ir piligrimai šioje žemėje, kuriuos kai kurie asmenys sutinka dosniai ir be naudos sau. Tas, kuris bėga iš savo žemės dėl priespaudos, dėl karo, dėl užterštos aplinkos, dėl žemės virtimo dykuma arba dėl neteisingo pasaulio resursų paskirstymo, yra mūsų brolis, su kuriuo mes pasidalinsime duona, namu, gyvenimu.“

 

Paskui kartojasi įprastinė litanija: visi esame pabėgėliai. Niekas nėra savo namuose. Niekas nėra vietinis žmogus (autochtonas). Iš tikrųjų, dėka tokių „autoritetingų“ balsų, labai greitai niekas daugiau nebebus autochtonu. Kol mes belaukdami stebime kaip patys einame išnykimo link, leiskime sau pateikti tingų klausimą, kad laikas greičiau praeitų: Popiežiau Pranciškau, nenorėdami vertinti jūsų religijos pliusų ar minusų, klausiame, ar jūs esate Europos priešas numeris vienas?

 

Vertė: Algis Avižienis

0 1550

Vilius Bernotas

Jau kurį laiką žiniasklaida visą dėmesį yra nukreipusi į dar vieną Europos Sąjungos (ES) bėdas atskleidusį klausimą – migrantų problemą. Lietuvoje daugiausiai dėmesio buvo skirta keliems dalykams: kiek žmonių Lietuva pajėgi priimti ir kiek tam reikės lėšų. Į europietiško ir musulmoniško pasaulių skirtumus bei galimas iš to kylančias problemas atsižvelgta tik tarp kitko. Panašu, jog vieną iš sudėtingiausių pastarojo meto klausimų bandoma spręsti nepaisant galimų pasekmių ES ir jos narėms.
Šalims nustatytos privalomos kvotos, kurių pagrindu po ES bus išskirstyti 140 tūkst. imigrantų (Lietuvai teko nedaug, vos 1105 pabėgėliai). Tačiau tai nėra galutinis kiekis – pabėgėlių ir jais apsimetančių ekonominių migrantų srautai ne tik nemažės, o ir augs, kai savo šalyse likę piliečiai pamatys, kaip svetingai jų tautiečiai priimami Europoje. Taigi ir Lietuvoje šis skaičius gali pakisti kelis ar net keliolika kartų.
Tokiame kontekste šiurpokai skamba pozityvaus naivumo kupini pasisakymai, jog, atvykus imigrantams, ateityje Lietuvoje viskas bus gerai, tik kitaip. Išliks Lietuva, kurioje gyvens šiek tiek tamsesnio gymio lietuviai, tačiau, nepaisant to, viskas bus lietuviška – suprask, kultūriniai skirtumai nėra tokie dideli ir prisitaikymas prie vietinio gyvenimo būdo didelių problemų nesudarys, o susidariusios bus nesunkiai išspręstos.
Skirtingos kultūros
Kultūra yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes gimstame kultūroje, mes formuojamės kultūroje ir tuo pačiu formuojame ją. Nėra tokios žmonių bendruomenės, kuri būtų įsivaizduojama be kultūros. Ji kaip vienijantis veiksnys apjungia žmones, suteikia jiems bendrą pamatą, ugdantį piliečių tarpusavio bendrumo jausmą. Kultūros vieta tuščia niekuomet nebūna – vieną kultūrą žmonių bendruomenėje visada keičia kita. Su tuo susijusi ir Vakarų visuomenių didžioji bėda bei nuosmukio priežastis: išnykus klasikinei kultūros sampratai, ją pakeitė vartotojiškoji. Tokioje kultūroje šiandien gyvenantys europiečiai yra įtikinami, jog laisvė, suprantama kaip nevaržomas ir nekontroliuojamas vartojimas troškimams patenkinti, yra pagrindinis jų gyvenimų principas. Taip iškreiptai ir siaurai supratus laisvę, tampa sudėtinga suprasti bendrų, žmones vienijančių kultūrinių ryšių reikšmę.
Būdami vartojimo visuomenės nariais, Europos šalių gyventojai savo bendruomenes skiriančius bruožus supaprastino iki prekinių ženklų (Lietuvoje – krepšinis, cepelinai, gintaras ir geltonkasės tautiniais rūbais), todėl, su siaubą keliančiu abejingumu suvokdami save ir savo aplinką, jie tikisi, jog atvykėliai bus lengvai integruoti į vietines bendruomenes ir paversti vakarietišką mąstymo būdą gerbiančiais žmonėmis. Pamirštama, jog imigrantai nori išsaugoti savo tikėjimą, jo nulemtą kultūrą, ir todėl nesistengia supanašėti su priimančios šalies gyventojais.
Norint kovoti su Europoje įsigalėjusiu iškreiptu kultūros supratimu, o juolab turėti ką prieš pastatyti gyvybingam ir stiprų tapatumą teikiančiam islamui, tenka ieškoti būdų Europoje gaivinti autentišką jos kultūrą. Tačiau šiandieninė Europa yra viešai paneigusi savo ryšius su ja pagimdžiusia religija ir kultūra. Vartotojų Europai nereikia tvirto tapatumo, priešingai, ji savo kolektyvinį tapatumą nuosekliai naikino bent pusę amžiaus. Todėl neišvengiama tampa autentiškos europietiškos kultūros ir vartojimo visuomenės, suprastinančios viską iki prekės ženklų, priešprieša. Šių priešybių dvikovoje Europoje kol kas aiškiai dominuoja vartotojiška logika, silpninanti Europą.
Religijos reikšmė
Bet kurios tautos ar civilizacijos kultūroje itin didelę reikšmę turi religija, telkianti žmones ir formuojanti jų pasaulio suvokimą. Tikėjimas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių kultūriškai vienijančių veiksnių. Tačiau pagrindinis klausimas – kas atlieka religijos vaidmenį? Juk akivaizdu, jog, kaip ir kultūra, tikėjimas yra būtinas žmonėms, todėl niekuomet neišnyksta ir egzistuoja vienokia ar kitokia forma. Nesunku pastebėti, jog vartojimo visuomenėms Bažnyčias pakeitė postmoderniais maldos namais tapę prekybos centrai. Tuo tarpu į religijos vietą stojo ir dabar savotišką trejybę sudaro trys tarpusavyje labai susijusios idėjos – mokslas, teigiantis, jog išspręs visas žmonių problemas ir paaiškins pasaulyje veikiančius dėsnius, laisva rinka, reguliuojama tikėjimu paremtų nematomos rankos principų, ir liberalizmas, pabrėžiantis laisvę žmonijos, kuri savo tikslu laiko nežabojamą poreikių tenkinimą. Kuomet žmogaus gyvenime nebeliko Dievo, jo vietą užėmė pats žmogus, o kai kiekvienas pats sau yra dievas ir buvimo tikslas, kolektyvinis tapatumas neišvengiamai skilinėja vienišų žmonių visuomenėje.
Priešingai nei mes, musulmonai puikiai žino, kas yra jų Dievas, jie supranta Islamo dogmas ir gyvena remdamiesi jomis. Šie principai yra taip įaugę į jų sąmonę, jog daro įtaką ne tik jų kultūrinei erdvei, bet ir teisinei bei politinei tvarkai. Europoje į tikėjimo vietą stojęs liberalizmas nėra vienijantis veiksnys, nes remiasi abstrakčiomis (!) laisvės ir lygybės idėjomis, greičiau skaldančiomis visuomenę į individus, o ne jungiančiomis ją į kultūrinę ir politinę bendriją. „Laisvė“ ir „lygybė“ yra tokios plačios sąvokos, jog jų turinys gali talpinti dvi viena kitą paneigiančias idėjas. Būtent dėl to Vakarų pasaulis ir tapo vieta, kur išnyko skirtumai tarp visų priešybių, arba, kaip pasakytų J. Baudrillardas, įvyko opozicijų „implozija“. Tai, kas buvo skirtinga ar net visiškai priešinga, mūsų laikais taip supanašėjo, jog viskam duodama vienoda reikšmė ir vertė (geriausiai tai įkūnijantis pavyzdys – „vertybės“ sąvoka, kurios turinį gali užpildyti pačios priešingiausios idėjos).
Mums kovojant su šiomis problemomis, musulmonai išlieka vieningi dėl juos jungiančio tikėjimo. Nors ir kamuojami nesutarimų, tačiau bendrą kultūrinį tapatumą turintys Islamo išpažinėjai, yra itin homogeniški ir todėl sunkiai pasiduodantys integracijai. Arabų pasaulyje retas kuris nėra musulmonas, o Vakaruose krikščionybės reikšmė ir išpažinėjų gretos nuolatos nyksta. Maža to, europiečiams  nebesuvokiant autentiškos kultūros ir religijos reikšmės, krikščionybė ateizmu susirgusiuose Vakaruose pateikiama nebe kaip idėja, o kaip ženklų ir ritualų rinkinys, kultūros paveldas, kurį galima karikatūrinti kiekvienam pagal savo sekuliarias pažiūras. Piliečiai, išsirinkę vieną patinkantį religijos elementą (pakrikštiję vaiką ar po kaklu pasikabinę kryžiaus simbolį), jau skuba vadintis tikinčiaisiais, nors iš tiesų nesivadovauja krikščioniškuoju mokymu. Tuo sėkmingai pasinaudoja su krikščionybe nieko bendro neturintys žmonės, kurie siekia atstovauti katalikišką poziciją viešojoje erdvėje įvairių politinių ginčų metu. Tai yra didžiulė problema ne tik krikščionims, bet ir visai Europos visuomenei.
Pabaigai
Vykstant tarpcivilizaciniam susidūrimui, yra būtini keli esminiai elementai: klasikinės kultūros sąlygojama vienybė ir šios vienybės lemiamas vieningas svarbiausių klausimų interpretavimas. Musulmonams puikiai tai suvokiant, išaiškėja skirtumas tarp europietiškos (deja, jau nebe krikščioniškos) ir musulmoniškos kultūrų: antroji turi itin stiprią, žmones vienijančią bazę, o europiečiai, remdamiesi abstrakčiais laisvės ir lygybės idealais, yra skaldomi abejotinų, po šiomis sąvokomis pasislėpusių, interpretacijų. Paveikti giliai įsišaknijusios liberalios ideologijos, nebenorime pripažinti K. Šmito skelbto pagrindinio politiškumo principo – draugo ir priešo perskyros – ir todėl, vadovaudamiesi naiviu geranoriškumu ir norėdami padėti visiems, galiausiai galime būti priversti patys ieškoti pagalbos.
propatrija