Tags Posts tagged with "korporacijos"

korporacijos

0 4517
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 2374

Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau.

Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis, deja, nustojo augti ir ėmė „trauktis“, o socialinė atskirtis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų bent jau Vakarų pasaulyje tik didėja.

Aš sakyčiau, kad Vakarų Europoje ir galbūt netgi JAV nebelieka aukštesniojo, viduriniojo ir žemesniojo sluoksnių.

Ir juolab manęs neįtikina skirstymai į visokius smulkesnius sluoksnius, kuriuose neva matuojamas „socialinis kapitalas“.

Nes tokio dalyko kaip „socialinis kapitalas“ objektyviai nėra – sąskaitų juo neapmokėsi, be to, jis dažniausiai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamomis pajamomis.

Ta prasme, jei neturi pinigų brangiai suknelei, tai tavo „socialinis kapitalas“ sužlugs sulig pirmu nuėjimu į renginį.

Mano manymu, iš trijų sluoksnių formuojasi du, visai kitokio tipo sluoksniai, o būtent – korporacijų savininkai ir jų darbuotojai.

Šių sluoksnių sąsajos su feodalizmu akivaizdžios – korporacijų savininkai turi didelį kapitalą ir reikšmingą politinę įtaką, jų darbuotojai neturi nieko, išskyrus save. Tų žmonių gyvenimas iš esmės priklauso nuo korporacijų savininkų – neturėdami nuosavo pajamų šaltinio, jie bet kada gali tapti visiškais beturčiais, kas ypač rizikinga visuomenėje, kuri laikosi ant finansinių įsipareigojimų, o konkrečiai – skolų. Ilgalaikių.

Visgi, toks modelis yra skatinamas ir vertinamas nekritiškai. Juk absoliuti dauguma linkę manyti, kad darbas didelėje kompanijoje yra saugesnė alternatyva – neva žinomas vardas ir didelis kapitalas sudarys sąlygas tobulėti, geriau uždirbti, kilti karjeros laiptais.

Negaliu sakyti, kad tai yra visiška netiesa, nes kai kuriais atvejais darbas didelėse kompanijose išties geriau apmokamas ir suteikia daugiau galimybių. Apskritai tame nebūtų rizikos, jei didelėse kompanijose dirbtų mažesnė visuomenės dalis. Tačiau, kai dauguma visuomenės narių „sukišamos“ į kelias dideles kišenes, nepriklausomybės nebelieka.

Ypač laikais, kai dardaviai stebi darbuotojus ir ne darbo aplinkoje – tikrina jų pašto dėžutes, seka Fecebook’o profilius, na, o jei jie patys nesužiūri, tai apie „socialiai netinkamas“ pažiūras noriai informuoja koks nors prasisisiekėlis.

Esant tokiai situacijai, asmuo yra priverstas ne tik lojaliai ir daug dirbti, bet taip pat taikyti savo socialines, politines ir ekonomines pažiūras prie darbdavio preferencijų.

O stambieji darbdaviai, kitaip nei smulkieji bėdžiai, yra pakankamai vieningi ir, užsitraukus vieno iš jų nemalonę, gali užsitrenkti išsyk labai daug durų. Beveik visos durys.

Nors garsiai apie tai nekalbama, bet jau dabar vien pagal pasisakymus internete galima gana tiksliai atspėti, kam tam tikras žmogus dirba.

Apskritai kalbėti apie kokią nors lygybę visuomenėje, kurioje yra tik tie, kurie turi labai daug ir tie, kurie įklimpę skolose, yra švelniai tariant naivu. Tai kažkas tokio kaip kalbėti apie ožkų ir vilkų lygybę.

Kur kas sveikesnė visuomenė yra tokia, kurioje kapitalu dalinasi didesnis kiekis žmonių ir kur nemaža dalis visuomenės gali save išlaikyti vien iš savo kapitalo. Tai iš esmės visuomenė, kurioje vyrauja smulkusis arba vidutinis verslas.

Tačiau tokiam verslui atlaikyti nelygią konkurencinę kovą su gigantais tampa vis sunkiau, nes ir darbuotojai mieliau renkasi didesniuosius, ir pirkėjai labiau pasitiki žinomais prekių ženklais, galų gale, net ir masto ekonomija nėra jų naudai.

Tarkim, prekybos centrai Maxima. Jų daug, jie arti namų, kainos gana palankios (lyginant su kitais panašių prekių tiekėjais) ir pirkėjas visados žino, kad ras tai, ko jam reikia. Taigi, eiti į Maximą yra patogu.

Kur kas patogiau nei eiti į turgų ir ten ilgai klaidžioti po atskirus prekeivius, kol prisipildysi prekių krepšelį.

Tačiau antras variantas, nors ir mažiau patogus, yra kur kas socialiai atsakingesnis – taip ne tik sudaroma galimybė išsilaikyti smulkiąjam prekeiviui, bet ir formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).

Apskritai socialiai atsakingas žmogus turėtų teikti prioritetą būtent smulkiojo ir vidutinio verslo siūlomoms prekėms, nes  smulkusis ir vidutinis verslas yra tai ant ko iš esmės laikėsi vidurinioji klasė ir tai, kas užtikrina santykinę laisvę.

Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. Šia prasme juos galima laikyti sveikiausia visuomenės dalimi. Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.

Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą. Visų pirma todėl, kad neturi tiek lėšų, jog aktyviai „sekti“ savo darbuotojus, o taip pat ir todėl, kad patys nėra labai politiškai įtakingi ir darbuotojo pasisakymai ar veiksmai nekelia pavojaus jų dominavimui.

Pati visuomenė, vaikydamąsi žinomų prekių ženklų, ėmė naikinti vidurinįjį sluoksnį, o tam, kad tą eroziją sustabdyti, tereikia pradėti pirkti iš smulkesniųjų. Net jei tai ne visados patogu ir kartais brangiau kainuoja.

Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.

Lidžita Kolosauskaitė
Šaltinis

0 1361

Friedmano išpuoselėtos Čikagos mokyklos judėjimas dėl naujų teritorijų visame pasaulyje ėmė kovoti nuo aštuntojo dešimtmečio, tačiau jo vizijos iki pat pastarojo meto visu mastu dar niekad nebuvo imtos taikyti savo kilmės šalyje. Žinoma, Reiganui šioje srityje pavyko nemažai pasistūmėti į priekį, tačiau JAV išsaugojo socialinio aprūpinimo sistemą, socialinę apsaugą ir valstybines mokyklas, kurių tėvai tebesilaiko tvirtai įsitvėrę iki šiol tuo demonstruodami, Friedmano žodžiais tariant, savo „neracionalų prieraišumą socialistinei sistemai“.(25)

1995 m. respublikonams įgijus persvarą Kongrese, Davidas Frumas, persikėlėlis iš Kanados ir būsimasis George’o W. Busho kalbų rašytojas, buvo vienas vadinamųjų neokonservatorių, raginusių Jungtinėse Valstijose imtis šoko terapija grįstos ekonominės revoliucijos. „Mano manymu, štai kaip mes turėtume elgtis. Užuot laipsniškai mažinus išlaidas, – šiek tiek šen, šiek tiek ten, – aš siūlau jau šią vasarą per vieną dieną atšaukti tris šimtus programų, kurių kiekviena atsieina milijardą dolerių ar mažiau. Gal dėl šių apkarpymų didelio skirtumo ir nebus, bet, varge, ar tos išlaidos būtinos? Tai atlikti turėtume tučtuojau.“(26)

Frumo savo šaliai geidautos šoko terapijos tuo metu nepavyko pritaikyti. Didžia dalimi taip atsitiko dėl to, kad valstybėje nekilo rimtesnių krizių, galinčių išpurenti tam dirvą. Tačiau 2001 m. situacija pasikeitė. Užgriuvus rugsėjo 11-osios išpuoliams, Baltieji rūmai buvo sausakimši Friedmano mokytinių, tarp jų atsidūrė ir artimas jo draugas Donaldas Rumsfeldas. Kolektyvinio apsvaigimo akimirkomis Busho komanda suskato naudotis šiurpą keliančiu greičiu – ir ne todėl, kad, kaip kai kas teigia, administracija esą pati suktai suplanavusi krizę, tačiau todėl, kad pagrindinės administracijos figūros, ankstesnių katastrofų kapitalizmo eksperimentų Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje veteranai, priklausė judėjimui, meldžiančiam krizių taip pat, kaip sausros nukamuoti žemdirbiai meldžia lietaus ar kaip apokaliptinių krikščioniškų grupių nariai meldžia Kristaus antrojo atėjimo. Užgriuvus ilgai lauktai katastrofai, jie akimirksniu susigaudo, kad pagaliau atėjo jų valanda.

Ištisus tris dešimtmečius Friedmanas ir jo sekėjai metodiškai išnaudodavo šoko momentais pasitaikančias progas – rugsėjo 11-osios užsienietiškus atitikmenis (pradedant Pinocheto perversmu 1973 m. rugsėjo 11 d.) – kitose šalyse. 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikos universitetuose išperėtai ir Vašingtono institucijose įsitvirtinusiai ideologijai pagaliau suteikė progą sugrįžti namo.

Busho administracija tuojau pat puolė naudotis išpuolių sukelta baime ne tik, kad pradėtų „karą su teroru“, bet ir, kad užtikrintų, jog ši avantiūra kone absoliučiai bus orientuota į pelno siekimą – sukurta nauja galinga industrija, suteikusi silpnėjančiam JAV ūkiui naują kvėpavimą. Perpratus šį „katastrofų kapitalizmo kompleksą“ gerai matyti, kad jis turi kur kas toliau nutįsusius čiuptuvus nei karinis-pramoninis kompleksas, apie kurį Dwightas Eisenhoweris įspėjo savo prezidentavimo pabaigoje. Tai globalinis karas, kurį visuose lygmenyse, finansuojamos visuomenės pinigais, kariauja privačios bendrovės, visam laikui gavusios neribotą mandatą ginti tėvynę – Jungtines Valstijas – ir šalinti visą „blogį“ užsienyje. Vos per kelerius metus šis kompleksas išplėtė savo rinkos ribas nuo kovos su terorizmu iki tarptautinio taikos bei municipalinio teisėtvarkos palaikymo ir veiklos, susijusios su vis dažnėjančiomis stichinėmis nelaimėmis. Komplekso smaigalyje atsidūrusių korporacijų pagrindinis tikslas – pasiekti, kad kasdienis valstybės funkcionavimas taptų paremtas pelnui keliaklupsčiaujančios vyriausybės modeliu (susiklosčius nepaprastajai padėčiai jis pritaikomas itin sparčiai), o atvirai sakant – privatizuoti vyriausybę.

Norėdama išjudinti katastrofų kapitalizmo kompleksą, Busho administracija be jokių viešų diskusijų į privačių bendrovių rankas perdavė daugelį delikačių ir svarbių vyriausybės funkcijų – nuo medicininės kareivių priežiūros iki kalinių kvotos ar su gyventojais susijusių duomenų rinkimo ir apdorojimo. Vyriausybė šiame nesibaigiančiame kare atlieka ne tiek rangovų tinklui vadovaujančio administratoriaus, kiek dėl pelno rizikuojančio kapitalisto vaidmenį. Šiam kompleksui sukurti ji skiria pirmines investicijas ir tuo pat metu tampa naujų jo paslaugų didžiausiu užsakovu. Čia pakaks paminėti vos tris šią transformacijos apimtį iliustruojančius rodiklius. 2003 m. JAV vyriausybė su privačiomis bendrovėmis pasirašė 3512 sutarčių dėl su apsauga susijusių funkcijų vykdymo; per dvidešimt dviejų mėnesių laikotarpį, pasibaigusį 2006 m. rugpjūtį, Krašto saugumo departamentas (Department of Homeland Security) jau buvo sudaręs daugiau nei 115 tūkst. tokių sutarčių.(27) Pasaulinė „krašto saugumo industrija“, iki 2001 m. ekonomiškai buvusi palyginti visai menka, šiuo metu jau valdo 200 milijardų dolerių vertės sektorių.(28) 2006 m. JAV vyriausybės krašto saugumui skirtų išlaidų dalis vienam namų ūkiui vidutiniškai sudaro 545 dolerius.(29)

Ir tai tik karo su teroru namų frontas, didžiausi pinigai sukasi vykdant karinius veiksmus užsienyje. Be ginkluotės gamintojų, kurių pelnai tiesiog šaute šovė aukštyn pradėjus karą Irake (2007 m. pradžioje jo kaina jau artėjo prie dviejų trilijonų dolerių sumos), JAV kariuomenė šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių ūkio sričių pasaulyje.(30) „Dar niekad nebuvo atsitikę, kad dvi šalys, kuriose abejose yra „McDonald’s“ užkandinių, būtų pradėjusios viena su kita kariauti“, – 1996 m. gruodį įžūliai paskelbė „The New York Times“ skiltininkas Thomas Frydmenas.(31) Vos po dvejų metų jis ne tik galėjo įsitikinti klydęs, bet ir dėl pelno siekiančio karo modelio stebėti, kaip į mūšius einančiai JAV kariuomenei įkandin seka „Burger King“ ir „Pizza Hut“ bendrovės, gavusios teisę teikti savo paslaugas kareiviams, pradedant karinėmis bazėmis Irake ir baigiant „mini miesteliu“ Gvantanamo įlankoje.

O kur dar humanitarinė pagalba ir atstatymo darbai. Pirmą kartą Irake išmėgintas į pelną orientuotos pagalbos ir atstatymo modelis jau tapo nauja globaline paradigma, ir visiškai nesvarbu, ar pirminė destrukcija kilo dėl prevencinio karo, kaip 2006 m. Izraelio atakos prieš Libaną atveju, ar uragano. Turint ribotus išteklius ir dėl klimato kaitos nuolat didėjantį naujų katastrofų antplūdį, atkuriamieji darbai ima sudaryti tiesiog pernelyg masinančiai augančią rinką, kad ją būtų galima palikti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Tarkim, kodėl mokyklų atstatymu turėtų rūpintis Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), kai tai gali atlikti „Bechtel“ – viena didžiausių statybos bendrovių JAV? Kodėl perkeltuosius asmenis (displaced people) iš Misisipės reikėtų įkurdinti subsidijuojamuose tuščiuose butuose, jei juos galima apgyvendinti „Carnival Corporation & plc“ kruiziniuose laivuose? Kodėl JT taikdarius reikėtų dislokuoti Darfūre, jei tokios privačios saugumo bendrovės kaip „Blackwater“ ieško naujų klientų? Štai kur glūdi po rugsėjo 11-osios atsiskleidęs skirtumas: anksčiau karai ir stichinės nelaimės suteikdavo progų siaurai ūkio šakai, pavyzdžiui, reaktyvinių naikintuvų gamintojams ar statybų bendrovėms, atstatančioms subombarduotus tiltus. Svarbiausia ekonominė karų paskirtis būdavo atverti naujas, iki tol uždaras rinkas ir sudaryti prielaidas pokariniam taikos meto bumui. Tačiau dabar su atsaku į karus ir katastrofas susiję darbai yra privatizuoti tokiu mastu, kad net patys tapo nauja rinka. Nebereikia laukti po karo pabaigos prasidėsiančio bumo – tai, ko reikia, glūdi jau pačiose pasitelktose priemonėse.

Vienas ryškus šio postmodernaus metodo privalumas yra tas, kad rinkos sąlygomis jis negali prašauti. Kaip, kalbėdamas apie energetikos bendrovei „Halliburton“ ypač pelningą ketvirtį, pastebėjo vienas rinkos analitikų, „Irako veiksnys pasiteisino labiau nei tikėtasi.“(32) Tai buvo pasakyta 2006 m. spalio mėnesį – patį smurtingiausią per visą ligtolinę karo kampaniją, kai, oficialiais duomenimis, žuvo 3709 civiliai irakiečiai.(33) Vis dėlto vargu ar daug akcininkų galėjo būti nusivylę šiuo, 20 milijardų dolerių pelną generavusiu karu.(34)

Be ginklų prekybos, karo samdinių praktikos, komercinių atstatymo darbų ir krašto saugumo industrijos suklestėjimo, Busho administracijos po rugsėjo vienuoliktosios pradėta taikyti savita šoko terapijos forma lėmė ir naujos ūkio šakos atsiradimą. Ji sukurta valdant Bushui, tačiau dabar egzistuoja visiškai atskirai nuo bet kokios administracijos ir neužleis savo pozicijų tol, kol ją palaikanti korporacinė, į dominavimą orientuota ideologija bus identifikuota, izoliuota ir nurungta. Šiame komplekse dominuoja JAV firmos, tačiau jis yra globalus: čia rasime britų bendrovių, besispecializuojančių visur esančių vaizdo stebėjimo kamerų srityje, Izraelio firmų, statančių modernias užtvaras, kanadiečių medienos pramonės atstovų, parduodančių surenkamuosius namus, kurie keletą kartų brangesni nei vietos gamintojų, ir taip toliau. „Vargu ar seniau į katastrofų nuniokotų vietovių atstatymą kas nors buvo mėginęs pažvelgti kaip į realią gyvenamųjų namų statybos rinką, – pastebėjo Kenas Ken Bakeris, Kanados prekiautojų mediena asociacijos vadovas. – Tai ilgalaikės diversifikacijos strategija.“(35)

Katastrofų kapitalizmo komplekso iškilimo mastas gali būti drąsiai prilygintas „besivystančių rinkų“ ir informacinių technologijų bumui dešimtajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, jam atstovaujantys žmonės pripažįsta, kad jų sandoriai dabar net pelningesni nei elektroninio verslo suklestėjimo laikotarpiu ir kad „saugumo burbulas“ išjudino sąstingį, susidariusį sprogus ankstesniems burbulams. Kartu su šokusiais aukštyn draudimo industrijos pelnais (tikimasi, kad vien JAV per 2006 m. jis bus pasiekęs 60 milijardų dolerių ribą) ir milžiniškais naftos industrijos viršpelniais (augančiais su kiekviena nauja krize) katastrofų pramonė padėjo išgelbėti pasaulio rinką nuo didžiulės ekonominės recesijos, su kuria ji buvo susidūrusi rugsėjo vienuoliktosios išvakarėse.(36)

Mėginant susekti šio ideologinio kryžiaus žygio, savo kulminaciją pasiekusio įgyvendinus radikalią karo ir katastrofų privatizaciją, istoriją, prieš akis nuolat iškyla vienas keblumas: nagrinėjama ideologija yra įvairiaformė, ji nuolat keitė savo pavadinimą ir mainė tapatybes. Friedmanas vadino save „liberalu“, tačiau JAV jo sekėjai, liberalus sieję su aukštais mokesčiais ir hipiais, labiau linko identifikuotis kaip „konservatoriai“, „klasikiniai ekonomistai“, „laisvosios rinkos šalininkai“, o vėliau – „reiganomikos“ (Reaganomics) ar „laissez faire“(37) apologetai. Daugelyje pasaulio šalių jų ortodoksiškumas žinomesnis kaip „neoliberalizmas“, tačiau dažnai vadinamas ir „laisvąja prekyba“ ar tiesiog „globalizacija“. Ir tik nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio šis intelektualinis judėjimas, vadovaujamas ilgo bendradarbiavimo su Friedmanu patirtį turinčių dešiniosios pakraipos smegenų centrų („Heritage Foundation“, „Cato Institute“ ir „American Enterprise Institute“), pasivadino „neokonservatyviuoju“. Tai pasaulėžiūra, korporacinei darbotvarkei aptarnauti pasikinkiusi visą JAV karo mašinos galią.

Visas šias inkarnacijas sieja atsidavimas politikos trejybei – viešosios sferos naikinimui, absoliučiai korporacijų laisvei ir socialinių išlaidų skeletiškumui, – tačiau nė vienas iš daugybės šiai ideologijai įvardyti skirtų pavadinimų nėra visiškai adekvatus. Friedmanas savo judėjimą laikė pastanga išlaisvinti rinką nuo valstybės. Vis dėlto realūs duomenys apie tai, kas atsitinka įgyvendinus šią puristinę viziją, liudija veikiau ką kita. Kiekvienoje šalyje, kurioje per pastaruosius tris dešimtmečius buvo įgyvendinta Čikagos mokyklos politika, susiformavo galingas valdantysis kelių ypač stambių korporacijų ir labiausiai pasiturinčių politikų klasės aljansas, o šias dvi grupes skirianti linija tapo miglota ir visiškai nepastovi. Rusijoje tokį aljansą sudarę privatūs milijardus žarstantys žaidėjai vadinami „oligarchais“, Kinijoje – „kunigaikštukais“, Čilėje – „piranijomis“, o Jungtinėse Valstijose – Busho ir Cheney kampanijos „pionieriais“. Šis politikos ir korporacijų elitas susijungė toli gražu ne tam, kad išlaisvintų rinką nuo valstybės, o paprasčiausiai iš prekybinių paskatų – kad užsitikrintų teisę į ypač vertingus, anksčiau visuomenine nuosavybe laikytus išteklius: nuo Rusijos naftos gręžinių iki Kinijos kolektyvinės žemės ar be konkurso pasirašytų sutarčių dėl atkuriamųjų darbų Irake.

 

Sistemą, kuri panaikina ribą tarp valdžios aparato ir stambiojo verslo, būtų tiksliau vadinti ne liberalia, konservatyvia ar kapitalistine, bet korporatistine. Svarbiausia jos ypatybė – didžiosios dalies viešųjų sričių perdavimas į privačias rankas, kurį dažnai lydi smaugiančios skolos, nuolat besiplečianti bedugnė tarp akinamai turtingų ir ujamų vargšų bei agresyvus, begalines saugumui skiriamas išlaidas pateisinantis nacionalizmas. Tie, kurie yra atsidūrę tokiais susitarimais susikurto didžiausios prabangos burbulo viduje, nė nemato kito, pelningesnio visuomenės sąrangos būdo. Vis dėlto šio burbulo nuošalyje yra palikta akivaizdi gyventojų dauguma, tad kitomis korporatistinio būvio savybėmis gali tapti agresyvus sekimas (kuris, kaip jau sakyta, valstybės aparato gali būti patikėtas atlikti stambiesiems privatininkams), masiniai įkalinimai, pilietinių laisvių varžymas, o dažnai, nors ne visada, ir kankinimai.

 

_________________

(25) Bob Sipchen, “Are Public Schools Worth the Effort?” Los Angeles Times, July 3, 2006.

(26) Paul Tough, David Frum, William Kristol et al., “A Revolution or Business as Usual?: A Harper’s Forum,” Harper’s, March 1995.

(27) Rachel Monahan and Elena Herrero Beaumont, “Big Time Security,” Forbes, August 3, 2006; Gary Stoller, “Homeland Security Generates Multibillion Dollar Business,” USA Today, September 10, 2006.

(28) Evan Ratliff, “Fear, Inc.,” Wired, December 2005.

(29) Veronique de Rugy, American Enterprise Institute, “Facts and Figures about Homeland Security Spending,” December 14, 2006, www.aei.org.

(30) Bryan Bender, “Economists Say Cost of War Could Top $2 Trillion,” Boston Globe, January 8, 2006.

(31) Thomas L. Friedman, “Big Mac I,” New York Times, December 8, 1996.

(32) Steve Quinn, “Halliburton’s 3Q Earnings Hit $611 M,” The Associated Press, October 22, 2006.

(33) Steven R. Hurst, “October Deadliest Month Ever in Iraq,” The Associated Press, November 22, 2006.

(34) James Glanz and Floyd Norris, “Report Says Iraq Contractor Is Hiding Data from U.S.,” New York Times, October 28, 2006.

(35) Wency Leung, “Success Through Disaster: B.C.-Made Wood Houses Hold Great Potential for Disaster Relief,” Vancouver Sun, May 15, 2006.

(36) Joseph B. Treaster, “Earnings for Insurers Are Soaring,” New York Times, October 14, 2006.

(37) Leiskite veikti (pranc.) – ekonominio liberalizmo, reikalaujančio, kad valstybė nesikištų į ūkio reikalus, šūkis (vert. past.).

 

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.

0 1582

Žiniasklaidoje neretai galima aptikti nuomonių apie taip vadinamą islandų revoliuciją kaip sėkmingos kovos su pasauline finansine oligarchija precedentą. Tuose samprotavimuose būtina išmokti atskirti pelus nuo grūdų.

Gaila, bet „islandiškas precedentas“ priklauso pelų kategorijai. O įvykiai nedidelėje saloje, kuriuos Nobelio laureatas Polas Krugmanas pavadino revoliucija, susivedė į tai, kad energingai spaudžiant vietiniams gyventojams, Islandijos valdžia atsisakė atiduoti 2008 metais bankrutavusių islandiškų bankų skolas. Konkrečiai kalba eina apie skolas užsienio indėlininkams. Ši akcija buvo pavadinta drąsiu mažytės laisvę mylinčios tautos iššūkiu pasaulinei finansinei oligarchijai. Susižavėję „islandiškos revoliucijos“ šalininkai prakalbo apie tai, kad pasaulio žiniasklaida sąmoningai nutyli įvykius „vikingų šalyje“, kad „revoliucijos užkratas“ nepaplistų po pasaulį. Ir iš tiesų žiniasklaida iki šiol labai šykšti, nušviesdama tuos įvykius.

Istorija prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai Islandija liberalizavo visas savo ekonomikos sferas. Buvo privatizuoti islandų bankai, visiškai liberalizuotas tarptautinis kapitalų judėjimas, užsienio investitoriams buvo suteiktos mokesčių lengvatos. Pasauliniai spekuliantai netgi pavadino „vikingų salą“ didžiuliu „hedž fondu“. Islandijos ekonomikos branduoliu labai greitai tapo bankai, kurie užsiėmė spekuliacinėmis operacijomis pasaulinėje finansų rinkoje ir pritraukė į savo depozitus ne tiek vietinių gyventojų, kiek užsienio klientų pinigus, daugiausiai tai buvo fiziniai asmenys iš Anglijos, Vokietijos ir Vokietijos. Buvo siūlomos labai patrauklios palūkanos. Susiformavo pastoviai auganti skolų piramidė, kuri sukūrė „ekonominio stebuklo“ nedidelėje saloje efektą. Jeigu 2003 metais Islandijos bankų sektoriaus aktyvai siekė 200% BNP, tai 2007 metais jie išaugo jau iki 900% BNP. Nuo „ponų stalo“ negausiems salos gyventojams (320 000 žmonių) atitekdavo netgi ne trupiniai, o ganėtinai riebūs kąsneliai. Finansinės krizės išvakarėse Islandiją reklamavo kaip sėkmingiausią Vakarų šalį. 20067 metais JTO pripažino Islandiją geriausiai tinkama gyventi valstybe. Profesoriai universitetuose skaitė lekcijas apie islandišką „ekonomikos stebuklą“.

FINANSINĖ KRIZĖ. „VIKINGŲ SALA“ ATSIBUDO

Tačiau sulig pirmaisiais pasaulinės finansų krizės požymiais, „islandiškas stebuklas“ pasibaigė. Bankų skolų piramidė nustojo augti ir islandų bankai 2008 metais paskelbė defoltus 85 milijardų dolerių sumai. Iškilo klausimas apie stambių sumų išmokėjimus užsienio indėlininkams. Valstybės valdžia iš pradžių ėmė veikti pagal schemą, kurią rekomenduoja ekonominio liberalizmo adeptai: a) prisiimti sau bankų įsipareigojimus užsienio klientams, b) paskelbti suverenų defoltą, c) kreiptis į Tarptautinį Valiutos Fondą pagalbos, d) prisiimti sau visus būtinus įsipareigojimus, kuriuos padiktuos TVF ir visi kiti „gelbėtojai“.

Reikjaviko iniciatyva 2009 metų pabaigoje parlamente buvo netgi parengtas įstatymo projektas dėl žalos kompensavimo užsienio indėlininkams, o su britų ir olandų valdžia buvo vestos derybos dėl skolų padengimo grafikų ir sąlygų. Tačiau netrukus islandų valdžia ėmėsi nestandartinių veiksmų. Formaliai juos padiktavo „tauta“, kuri staiga netikėtai „atsibudo“, išėjo į gatves ir ėmė reikalauti atsisakyti padengti skolas, kurių prisidarė bankininkai. O pačius bankininkus reikalauta teisti ir pasodinti už grotų. 2010 metų kovo mėnesį buvo surengtas referendumas, kuriame 93% salos gyventojų nubalsavo prieš tai, kad valstybė atsakytų už bankininkų klaidas. Taigi, valdžios veiksmų algoritmas buvo toks: a) atsisakymas išmokėti islandų bankų skolas užsienio indėlininkams, b) bankų nacionalizavimas, c) atsisakymas skelbti suverenų defoltą.

KAS VYKO IŠ TIKRŲJŲ

Valdžia iš tikrųjų atsisakė išmokėti bankų skolas – iš viso 5,3 mlrd$ 340 tūkstančiams indėlininkų iš Anglijos ir Olandijos. Tačiau egzistavusi bankroto išvakarėse indėlių draudimo sistema buvo taikoma tiktai rezidentams, t.y. islandams. Reikia turėti galvoje, kad islandų bankai turėjo ofšorų požymių, o ofšoriniai bankai, kaip taisyklę, jokių indėlių draudimo sistemų užsienio indėlininkų atžvilgiu neturi. Kaip tik neteisėtos buvo islandų valdžios pastangos užkrauti skolų naštą ant savo mokesčių mokėtojų pečių. Jeigu tai būtų įvykę, smarkiai padidėtų suvereni (valstybinė) Islandijos skola. Padidėtų iki tokio lygio, kad vyriausybė būtų nepajėgi padengti einamųjų išlaidų, skirtų išmokėti palūkanoms. Tada būtų tekę skelbti suverenų defoltą. O štai šito finansiniai oligarchai nenorėjo. Tai iš tiesų taptų „islandišku precedentu“, kuris galėjo baigtis tuo, kad Europa subyrėtų kaip kortų namelis dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Iš dviejų blogybių bankininkai pasirinko mažesnę.

Jokios Islandijos „blokados“ TVF ir kitos tarptautinės bei finansinės organizacijos nevykdė. 2008 metų spalio 24 dieną Islandija paprašė kredito iš TVF. Lapkričio 17 dieną šalis gavo 5,1 milijardą dolerių (30% BNP) biudžeto deficito finansavimui. Mainais valstybė įsipareigojo apkarpyti biudžetą ir atkurti finansinio sektoriaus funkcionavimą. 2009 metų liepą Islandijos vyriausybė paskelbė trijų naujų bankų, sukurtų iš senų bankų liekanų, rekapitalizaciją 2,1 milijardams dolerių (12% BNP) išleidžiant į apyvartą valstybines obligacijas. Kai dėl taip vadinamo bankų nacionalizavimo, tai jo buvo imtasi krizės metu ne tik Islandijoje, bet ir Amerikoje, Anglijoje ir kitose ES šalyse. Tai grynai techninės nacionalizacijos, skirtos išgelbėti bankams valstybės iždo sąskaita. Paskui valstybė ramiai pasitraukia iš bankų kapitalų, bankai vėl tampa privačiais. Beje, užsienio indėlininkai islandų bankuose nenukentėjo, kadangi gavo kompensacijas iš savo vyriausybių.

MITAS APIE ISLANDIJOS „SUVERENŲ DEFOLTĄ“

Be to, Islandijos vyriausybė turėjo absoliučiai neginčytinus įsipareigojimus dėl valstybės skolos. Skola buvo didelė, bet ne rekordinė. 2007 metais ji siekė 29,1% BNP, o 2008 metais išaugo 70,3%, 2009 metais – 88,2%. Šitie rodikliai nedaug skyrėsi nuo tų, kurių tais laikais būta Airijoje ar Graikijoje. Ir jokio suverenaus defolto Islandijos vyriausybė nepaskelbė. O pasaulinė žiniasklaida staiga pranešė (tarsi didelę paslaptį), kad esama kažkokio „islandiško precedento“, kurio esmė ta, kad salos valdžia paskelbė suverenų defoltą. Tačiau nieko tokio nebuvo. Taip, išties būta nemalonaus momento santykiuose tarp Islandijos ir TVF 2009 metais. „Vikingai“ užsiminė, kad neaptarnaus TVF kredito, bet ne dėl to, kad šito nenori, o dėl to, kad nebuvo kuo aptarnauti. Štai tada TVF ir pareiškė, kad jis priklauso „privilegijuotiems“ kreditoriams, o kiti indėlininkai gali ir palaukti.

Kam prireikė pasakos apie suverenų Islandijos defoltą? Galbūt tam, kad tokiam žingsniui būtų „įkvėptos“ Graikija, Ispanija, Portugalija, kitos ES šalys. Dar 2012 metų sausį S. Golubickis išspausdino straipsnį su iškalbingu pavadinimu „Kodėl Ispanijoje nėra revoliucijos. Islandijos „antį“ pagamino JAV bankininkai?“, kuriame parodė: a) jokios „revoliucijos Islandijoje nebuvo, b) tie įvykiai, kurie per klaidą vadinami revoliucija, buvo organizuoti Volstrito, savais interesais. O visos aistros šioje temoje kunkuliavo dėl to, kad Volstrito ir Londono Sičio bankai (Goldmas Sachs, J P Morgan, Morgan Stanley, Barclay) išleido į rinką didžiulius kiekius antrinių finansinių instrumentų, kurie vadinami kreditiniais defolto svopais (KDS). Tokie svopai – tai savotiški apsidraudimai nuo įvairaus pobūdžio defoltų, kuriuos gali paskelbti bankai, kompanijos, valstybės. Bankai kreditoriai ir Europos valstybių obligacijų savininkai prisipirko defolto svopų už šimtus milijardų dolerių. Tarp jų buvo ir Islandijos suverenaus defolto svopai. Ir tie bankai išsigando, kad Islandija, kaip Europos ekonomikos silpnoji grandis, gali sukurti suverenaus defolto precedentą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis Volstrito palūkininkams. Jeigu Islandijos vyriausybė įsipareigotų padengti užsienio indėlininkams islandų bankų skolas, tai jos jau niekas neišgelbėtų nuo pilnaverčio defolto. Kita gi bankų ir kompanijų grupė, prisipirkusi žaisliukų, pavadintų KDS vardu, akivaizdžiai svajoja apie suverenius defoltus. Golubickio straipsnis apie Islandiją baigėsi taip: „Šitų svopų prikurta šimtams milijardų eurų, dėl to, kad būtų sukurta defolto situacija, šiandien tiks bet kokia nesąmonė – netgi tokia profanacija, kaip mažos, bet išdidžios saloje gyvenančios tautelės revoliucija“.

LĖTAS GRIMZDIMAS Į KRIZĖS PELKĘ, VADOVAUJANT PASAULINIAMS PALŪKININKAMS

Šiuo metu Islandija niekuo ypatingai neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Ji, kaip ir kaimynės, lėtai grimzta į skolas. Pasižiūrėkime bendros suverenios euro zonos šalių skolos dinamiką (procentai nuo BNP): 2007 metai – 66, 2011 metai – 88, 2012 metai – 93. šiais metais (2013, red. pastaba). Eurokomisijos vertinimais, ši skola bus didesnė nei 95% nuo BNP. Prieš tai mes minėjome, kad Islandijos suvereni skola 2009 metais buvo lygi 88,2% BNP, o 2012 metais išaugo iki 118,9%. Jokia kova tarp Islandijos ir TVF, kaip kad rašo žiniasklaida, nevyksta. Ta mažytė ir „nepaklusni“ šalis praėjusiais metais netgi susilaukė TVF pagyrimo už sėkmingą kredito padengimą ir „teisingą“ politiką kovojant su skolų krize.

Labai sunku vaduotis nuo iliuzijų. Islandija yra greičiau pavyzdys to, kaip pasauliniai bankininkai įsigudrina nukreipti visuomenės protestų energiją į jiems reikalingą vagą. Jie išties yra patyrę organizuoti spektaklius, pavadintus „revoliucijomis“, „opozicijos protestais“, „liaudies sukilimais“. Sunku net įsivaizduoti, kokių veiksmų galėjo imtis Vakarai, jeigu Islandija iš tiesų būtų stojusi prieš Finansinio Internacionalo interesus. O ir šalies premjerės figūra kelia didelių abejonių. Šita moteris, Johana Sigurdardotir, vadovavusi vyriausybei nuo 2009 metų pradžios iki 2013 metų, pagarsėjo anaiptol ne savo kova su Fininternu, o tuo, kad tapo pirma istorijoje viešai pasiskelbusia homoseksualiste, kuri tapo vyriausybės galva. Ji taip pat tapo pirmąja vyriausybės vadove istorijoje, oficialiai susituokusi su kita homoseksualiste. Juokinga netgi kalbėti, kad nedidukė salelė, kuri visiškai atitinka šiuolaikinius liberal-sodomistiškus standartus, galėtų pradėti realią nacionalinę išsivadavimo kovą ir revoliuciją prieš finansų oligarchiją.

Tuo pat metu pasaulyje esama nemažai precedentų tokių akcijų, kurios yra realiai nukreiptos prieš Fininterno neribotą valdžią. Tik apie tai pasaulinė žiniasklaida nieko nekalba.