Tags Posts tagged with "kontroliuojamas chaosas"

kontroliuojamas chaosas

0 1733

Tačiau grįžkime į 2001 rugsėjo 11. Įvykiai iškart po teroro akto klostėsi pašėlusiu tempu. Jau sekančią dieną paskelbiama Kongreso rezoliucija 1368 „Amerikos teisė savigynai“, kuri faktiškai legalizavo teisę į agresiją. Rugsėjo 13-ą dieną, kad visuomenė būtų dar labiau įkaitinta, evakuojami Baltieji rūmai – neva sprogimų tikimybė vis dar egzistuoja. Rugsėjo 14 dieną Kongresas leidžia Bušui panaudoti bet kokią jėgą prieš bet kokią valstybę, organizaciją ar asmenį, kurie parengė, atliko ar palengvino atlikti rugsėjo 11-osios teroro aktą. Spalio 7 dieną Bušas paskelbė, kad įsakė atakuoti teroristų ir talibų stovyklas Afganistane. Taip prasidėjo amerikiečių karinė operacija „Nepalaužiama laisvė“.

Įdomu, kad aukšto rango amerikiečių analitiko Vongo rašte, skirtame JAV armijos Strateginių tyrimų institutui, sakoma: „Dabartinis karinių veiksmų palaikymas visuomenėje savo lygiu panašus į tą, kurio būta po Perl Harboro antpuolio. Amerikiečiai šiandien tvirtina, kad laiko karinius veiksmus leistinais, kad jie yra už ilgalaikį karą ir kad jiems užteks valios iškęsti visas neigiamas karo pasekmes“.

Dar anksčiau, rugsėjo 11 dieną, Henris Kisindžeris rašė: „Vyriausybei turi būti patikėta misija užtikrinti sistemingas atsakomąsias priemones, kurios, kaip mes tikimės, pasiektų tą patį rezultatą, kurį pasiekėme po Perl Harboro – sugriautų tą sistemą, kuri atsakingą už užpuolimą. Ši sistema – tai teroristinių organizacijų, kurios slepiasi konkrečiose valstybėse, sistema“.

Labai simboliška, kad ir Kisindžeris, ir Vongas prisimena Perl Harborą. Kas jau kas, o Kisindžeris tikrai negali nežinoti, kad Perl Harboras – tai provokacija. Jis sulygina Perl Harborą su Rugsėjo 11 ir tokiu būdu netiesiogiai prasiplepa. Argi ne keista, kad jau rugsėjo 11 dieną jis žino, kokie teroristai tai padarė ir susieja juos su Bagdadu ir Kabulu?

2000 metų rugsėjį JAV vyriausybė paviešino projektą „Naujajam amerikietiškam amžiui“ – „Amerikos gynybos pertvarką“. Tarp jo autorių – Dikas Čeinis, Džebas Bušas, Donaldas Ramsfeldas. Projekte sakoma: „Pertvarkymo (pasaulio) procesas, net jeigu jis sukels revoliucinius pokyčius, greičiausiai bus ilgas, jeigu nenutiks kokio nors katastrofiško ir viską pagreitinančio įvykio, panašaus į naują Perl Harborą“. Ir vėl Perl Harboras – kaip modelis, kaip sprendimo būdas. Žmonės, kurie puikiausiai žino, kas ten nutiko, kalba apie tai, kad jiems reikalingas naujas Perl Harboras.

2003 metais prasideda britų ir amerikiečių agresija Irake. Ir jeigu Afganistanas – tai geopolitika ir narkotikai, tai Irakas – geopolitika, nafta ir kelias į arabų pasaulio pertvarkymą, į Amerikos transnacionalinėms korporacijoms naudingo chaoso, pavadinto „Didžiaisiais Artimaisiais Rytais“ sukūrimą. Reikia pasakyti, kad narkotikų srautas ir klanų, kurie kontroliuoja narkotikus, interesai vaidina labai didelį vaidmenį visuose pokyčiuose, kurie įvyko Artimuosiuose Rytuose, pradedant amerikiečių agresija prieš Afganistaną ir baigiant taip vadinamu „arabų pavasariu“. Iki Amerikos įsiveržimo talibai sumažino heroino gamybą Afganistane, o po invazijos gamyba staigiai pakilo. Amerikos įsiveržimas į Iraką užtikrino JAV kariniam elitui labai nemenką pajamų šaltinį. Ir ne tik amerikiečių, bet ir anglų elitui, kadangi heroino gamybos zona Afganistane, kaip prasiplepėjo vienas amerikiečių generolas – tai britų MI6 atsakomybės zona. Apskritai analitikų, kurie užsiima narkotikų srautų tyrimais, nuomone, 90% narkotikų gamybos kontroliuoja trys spectarnybos – MI6, CŽV ir Mosadas. Likusius 10% savo rankose laiko įvairios mafijinės struktūros. Labai lengva šiandien Bleirui atgailauti ir aiškinti, kad karas Irake buvo klaida. Darbas jau padarytas ir niekas už jį neatsakė.

Dar apie prasiplepėjimus. 2002 metų rugsėjį Bušo administracija paskelbė dokumentą, pavadinimu „Nacionalinės JAV saugumo strategijos“. Jame yra tiesiog puiki frazė: „Rugsėjo 11 įvykiai atvėrė mums gigantiškas perspektyvas“. Nuostabus dalykas: Amerika atvirai kalba apie savo planus ir perspektyvas, o pasaulio žiniasklaida tyli.

Kai TSRS numušė įsibrovusį į jos teritoriją Pietų Korėjos „Boingą“, pasaulio žiniasklaida išsikraustė iš proto, kaltindama TSRS visomis nuodėmėmis. Neaptarinėsiu čia klausimo apie tai, ar išties tada buvo numuštas keleivinis lėktuvas, ar kažkoks kitas „Boingas“, o keleivinį nutupdė Okinavoje, paėmę iš keleivių pasižadėjimą 25 metus neviešinti įvykio. Šio pasižadėjimo terminas baigėsi 2008 metais. Priminsiu geriau kitą dalyką: po penkių metų, 1988-aisiais, virš Persų įlankos (ne virš Amerikos!) amerikiečių lėktuvnešis numušė Irano „Boingą“. Žuvo 300 žmonių. Ronaldas Reiganas pareiškė, kad gaila, jog žuvo žmonės, tačiau lėktuvnešio kapitonas, tegu ir suklydo, bet veikė visiškai teisingai, kadangi nutarė, kad lėktuvas kelia grėsmę. Pasaulio žiniasklaida nepuolė kritikuoti nei Reigano, nei Amerikos. Taigi – kai kažką numuša TSRS, tai yra neleistina, visai kas kita, kai tą patį padaro „laisva ir demokratiška“ Amerika – tai normalu.

Tai, kad rugsėjo 11-oji leido amerikiečiams išspręsti visą eilę užsienio politikos uždavinių – yra viena šio reikalo pusė, išorinė. Ne mažiau svarbi vidinė pusė. Negalima nesutikti su tais žurnalistais ir analitikais, kurie daro prielaidą, kad sprogimai dangoraižiuose tapo prologu kardinaliems pokyčiams šalies viduje. Fasadas, žinoma, liko senas, tačiau ėmė keistis politinis režimas. Vykdomoji valdžia sukūrė naujas struktūras, leidžiančias naudoti vidaus politikoje metodus, kuriuos XX amžiuje CŽV ir armija naudojo užsienyje.

Amerika de facto pavirto karine imperija. Apie tai labai gerai papasakota Čalmerso Džonsono trilogijoje „Blowback“, „The sorrows of empire“ ir „Nemesis“. Tai žinomas analitikas, CŽV žmogus. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jis, susirūpinęs dėl to, kas vyksta Amerikoje, parašė šią trilogiją, kurioje parodė, kad prezidentaujant Klintonui įvyko labai rimti pokyčiai. Čalmerso nuomone, kariškiai de facto paėmė šalį savo kontrolėn. O rugsėjo 11 įvykiai leido tą de facto paversti de jure. Kokiu būdu?

2001 spalio 8 Amerikoje buvo sukurtas Tėvynės saugumo biuras (Office of Homeland security), jo vadovu tapo Timas Ridžas. Šis įvykis padarė pradžią dar gilesnei Amerikos valstybinio aparato reformai. Šis Biuras tapo lygiavertis Nacionalinio saugumo tarybai ir iš esmės pavirto kažkuo panašaus į II Pasaulinio karo laikų Karinės mobilizacijos biurą. 2001 spalio 26 priimtas „Patriotic act“ smarkiai išplėtė tyrimo organų įgaliojimus, sugriežtino Amerikos gyventojų kontrolę, palaimino policijos savivalę. Taip, prisidengdamos teroru, JAV institucionalizavo ir juridiškai įteisino policinę valstybę.

2002 lapkritį, gynybos nuo terorizmo pretekstu, Bušas aktyvizavo programą „Total information awareness“. Ji leidžia vyriausybei be jokių apribojimų rinkti bet kokią informaciją apie visus, kas tą vyriausybę domina, visose pasaulio duomenų bazėse. Atsakingu už šią programą buvo paskirtas admirolas Džonas Poindeksteris. Šis žmogus buvo įsipainiojęs į Irangeito skandalą, įsiplieskusį per Irako-Irano karą ir susijęs su slaptu Irano ginklavimu, kuriuo užsiėmė JAV ir Izraelis. Tyrimas tęsėsi labai ilgai ir tik 1999 metais jis gavo 18 mėnesių kalėjimo už sunaikinimą dokumentų, kurie bylojo apie jo kaltę.

Be šito „Totalinio informuotumo“ amerikiečiai paleido dar vieną informacinės kontrolės programą – „Matricą“ (koks pavadinimas!). Prisidengus antiteroristinės informacijos rinkimu, šita programa renka duomenis apie visus JAV piliečius ir jų polinkius. Ne veltui nemažai analitikų kalba, kad jeigu 10-ame dešimtmetyje Amerika iš respublikos pavirto karine imperija, tai po rugsėjo 11-osios ji sparčiai virsta naujuoju Reichu, fašistine valstybe. Straipsnyje „Fašistinės Amerikos teokratinės valstybės atsiradimas“, kuris pasirodė 2002 metų vasarį, žurnalistai Džonas Stentonas ir Veinas Medsenas rašo: „Istorikai prisimins, kad tarp 2001 lapkričio ir 2002 vasario, demokratija tokia, kokią ją įsivaizdavo JAV nepriklausomybės ir konstitucijos kūrėjai, mirė. Ir kol demokratija mirė, pasaulį išvydo nauja fašistinė ir teokratinė Amerikos valstybė“.

Kaip sako anglai: „Every acquisition is loss and every loss is an acquisition“ – „Kiekvienas įgijimas yra praradimas ir kiekvienas praradimas yra įgijimas“. Amerikos neokonai prezidentaujant Bušui pažadino Artimuosiuose Rytuose tokias jėgas, kurių dabar nepajėgia suvaldyti. Amerika persitempė. Amerikiečiams reikia trauktis iš regiono dabartiniu pavidalu ir sugrįžti, įgavusi kažkokį kitą.

O kol Amerika keis pavidalą, jai reikalingas kontroliuojamas chaosas, kurį dabar ir kuria islamistai, kuriuos R. Labevjeras pavadino „amerikietiškos globalizacijos šunimis ant grandinės“. Kaip dažnai nutinka istorijoje, sprendžiant trumpalaikes problemas, prisikuriama problemų, kurios atsilieps tolimesnėje ateityje. Šiandien jau aišku: situacijos Artimuosiuose Rytuose amerikiečiai nebekontroliuoja, chaosas darosi nebevaldomas ir atsisuko prieš pačius jo kūrėjus, kurie suklupo Sirijoje, susidūrę su Rusijos, Kinijos, Irano ir kai kurių kitų jėgų pozicijomis. Tokioje situacijoje negalima atmesti, kad besitraukiantis hegemonas patirs nervų priepuolį, ypač jei prezidente taps moteris, kurią Amerikoje praminė Killary Klinton. Amerikos žurnalistai Klintonų šeimos aplinkoje priskaičiavo apie 400 keistų mirčių. Jeigu tai tiesa, turime reikalą su nauja Boni ir Klaido pora, tik ne iš Holivudo filmų, o realia.

Reikia turėti galvoje, kad žmonės, nesugebantys sutramdyti nervų priepuolių, ar tai būtų kasdieninis gyvenimas, ar politika, puikiai išmano jėgos kalbą. Tada jie laikosi savo pažadų. Kadafis, neturėdamas realios galios – patikėjo ir žuvo. Apie tokius personažus, kuriuos šiandien neretais vadina „partneriais“, Šekspyro Hamletas savo laiku pasakė: „…kuriais aš kaip dviem gyvatėmis tikiu“ (whom I will trust as I will adders’ fanged). Štai taip mes ir turime tikėti pasiūlymais gerinti santykius ir daug kuo kitu.

Kai dėl rugsėjo 11 įvykių, tai visos tiesos mes tikriausiai nesužinosime niekada. Tačiau šiandien visos detalės ir nereikalingos. Praktiškai viskas buvo aišku nuo pat pradžios – yra puikus klausimas: kam tai naudinga? Manau, dabar, kai Amerika atsidūrė gerokai prastesnėje situacijoje nei XX amžiaus pabaigoje, mums vėl tenka laukti karo. CŽV pasirengusi.

Skirtingai nei Mosadas ar Mi6, CŽV dirba labai grubiai, su klaidomis, jų operacijos siūtos baltais siūlais. Tačiau tam ir reikalinga žiniasklaida, kuri tuos baltus siūlus paskui užmaskuoja. Žurnalistai Amerikoje taip įsimiklino, kad net žymi dalis profesūros, intelektualinis elitas, tiki, kad bokštus rugsėjo 11 susprogdino ben Ladenas. Aš tokiais atvejais jiems atsakau: „O Kenedį nušovė Li Harvis Osvaldas. Ir veikė, jis, žinoma, vienas – kaip anksčiau Butas, nušovęs Linkolną ir Sirhanas Sirhanas, nušovęs Robertą Kenedį“. Tyrimas baigtas – pamirškite. Bet mes vargu ar pamiršime rugsėjo 11, kadangi būtent nuo šios provokacijos prasidėjo, iš viso sprendžiant, paskutinis beviltiškas agresyviausio anglosaksų viršūnių segmento puolimas, kurio tikslas – išsigelbėti, paaukojus didžiumą žmonijos.

0 900

Arvydas Daunys

Praėjus porai dienų po tragiškų įvykių Paryžiuje, kurių metu, įvairių šaltinių duomenimis buvo užmušti 128 žmonės, o apie 180 buvo sužeista, kyla įvairiausių minčių.

Kalbu apie pačią, iš esmės vienodų, žmogiškuoju supratimu, įvykių pateikimo interpretaciją, kur vienos žmogžudystės pateikiamos kaip nuobodi statistika, o kitos, kaip neeilinės svarbos įvykis.

Prisiminkime, kad tos pačios, ISIL smogikų vykdomos žmogžudystės Sirijoje, kurias patys smogikai reklamuoja kaip tik sugeba visais prieinamais jiems informacijos kanalais, vyksta jau apie penkerius metus. Ten kasdien žūsta dešimtys, o kartais ir šimtai žmonių. Ir dauguma ten vykstančių prievartos aktų bei žudynių jau seniai aprašoma vos pora eilučių MIP pranešimuose. Apie bandymą pažadinti kažkokią užuojautą nužudytiesiems nėra jokios kalbos. O kalbant apie situacijos analizę, kuri bandytų bent paviršutiniškai paaiškinti to, kas vyksta gilumines priežastis – mirtina tyla.

Kodėl vieni įvykiai, iš esmės tokie patys, tik vykstantys skirtinguose pasaulio taškuose yra rezonansiniai, o kiti ne? Kodėl apie vienus rašoma nuo ryto iki vakaro keletą dienų, stengiantis išlaikyti žmonių dėmesį tam tikro klausimo ribose, o kiti užmirštami iškart vos tik paskelbus ir perskaičius?

Atsakymas čia kaip ir visai paprastas: kiekvienas rezonansinis įvykis, paverčiamas rezonansiniu MIP pagalba, yra tam tikrų valdžios sprendimų, seksiančių po to, priežastimi. Tai yra, jei įvykis mažareikšmis, ir žmonių reakcija į jį nežymi – jis negali įtakoti svarbių pakitimų visuomenėje, nes nebus pakankamai palaikančių tuos galimus pakitimus. Jei įvykis iššaukė platų atgarsį visuomenėje – valdžia į jį reaguoja priimdama tam tikrus sprendimus.

Apie kokius čia pakitimus kalbu? Prisiminkime, pavyzdžiui, rugsėjo 11 įvykius JAV, ir po to sekusius pakitimus, kada buvo žymiai apribotos JAV gyventojų pilietinės teisės. Įteisintas totalus elektroninis gyventojų sekimas. Rugsėjo 11 įvykiai pagrindė JAV valdžios prastumtų įstatymų priėmimo būtinybę. Jų nesant (įvykių) valdžia negalėtų paaiškinti, kuo remiantis ji teikia tokius įstatymų pakeitimus, ribojančius savo žmonių pilietines teises.

Tai štai, kiekvienas rezonansinis įvykis yra būtent tokių pakitimų inspiruotų valdžios ir ribojančių gyventojų teises, pretekstas. Pretekstas ir oficiali priežastis.

Kam tas daroma?

Valdžia susiaurindama pilietinių teisių ratą, tuo suteikia daugiau teisių sau pačiai tam tikriems sprendimams. Kitaip tariant – atima iš piliečių dalį jų valdžios sau. Ir iki tos ribos, kai piliečiai teisėtai jau nebegali pasipriešinti neteisėtiems valdžios sprendimams, nes jie yra įteisinami, pilietinių laisvių sąskaita.

Kaip tas pasireiškia praktiškai?

Pavyzdžiui, Lietuvos atveju, valdžia remdamasi infekcinių epidemijų grėsme (niekur neįrodyta), ir rezonansine naujiena apie afrikinių kiaulių marą, naikina šernus ir individualių ūkių kiaules, tuo griaudama, kaip gamtos resursus ir jos balansą (iššaudyta virš 62 000 šernų), taip ir žemės ūkį, papildomai atimdama galimybę patiems lietuviams augintis sau maistą.

Kitas pavyzdys: valdžia remdamasi tų pačių infekcinių epidemijų grėsme (irgi niekur neįrodyta), spaudžia Lietuvos gyventojus privalomai skiepytis. Ką galima pavadinti valstybės prievarta piliečiui, nes anksčiau jis pats spręsdavo – ar jam ir jo šeimos nariams reikia skiepytis ar ne. O šiandien jam grasinama, jog nepaskiepijus jo vaiko nepriims į vaikų darželį, o jį patį apdės baudomis.

Šernų šaudymo ir ūkininkų kiaulių naikinimo atveju, priežastis – atrandamas vienas kitas, esą afrikiniu kiaulių maru užsikrėtęs ir kritęs ar nušautas šernas, ir tame rajone skelbiama kiaulių naikinimo akcija. Kai randamas, esą užkrėstas šernas – MIP trimituoja visu balsu. Kai naikinamos ūkininkų kiaulės (verčiant tuo užsiimti juos pačius) MIP tyli. Nors, pastebėsiu, jokių maro židinių niekur nė su žiburiu nerasta. Kaip ir kažkada plačiai nuskambėjusio paukščių gripo atveju, jei kas dar atsimena.

Grįžkime prie rezonansinės naujienos ir jos atsiradimo priežasties. Valdžioje kylant poreikiui priimti tam tikrą sprendimą ar įstatymą, sukelsiantį įtampą visuomenėje – jį reikia kažkaip pagrįsti visuomenės ir pasaulio bendrijos akyse. Štai tam ir pasitarnauja rezonansiniai įvykiai, kartais nieku ypatingu neišsiskiriantys, bet išpūsti iki didžiulio burbulo, o kartais pakankamai didelio masto konkrečiame regione, kad sukeltų audringą visuomenės reakciją. Su MIP pagalba.

Prisiminkime „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimą sausio mėnesį. Tai rezonansinis įvykis? Be abejo. Prisiminkime kiek lietuvaičių pasidavę šio įvykio pateikčiai ant savo socialinių tinklų profilių užsidėjo logotipą „Je suis Charlie”. O to įvykio pasekmė? Stumiamas naujas įstatymas Prancūzijoje, kuriuo valdžiai suteikiami neriboti įgaliojimai šnipinėti savo piliečius, be jokio teisminio ribojimo, remiantis terorizmo grėsmėmis.

Nuo to toli neatsiliko ir Lietuva, kai VRM ministras S. Skvernelis užregistravo panašų įstatymo projektą, kuriam nepraėjus pateikė kitą, panašų.

Po Paryžiaus penktadienio įvykių matome tą pačią įvykių pateikimo manierą pasaulinėse MIP ir tokią pačią pasaulio reakciją, kaip ir po „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimo. Visuomenės reakcija šįkart pasireiškė Prancūzijos vėliavos ant savo socialinių tinklų profilių nuotraukos uždėjimu, simbolizuojant paramą prancūzams ir užuojautą žuvusiems. Dalies visuomenės.

Ir matome pirmuosius to rezonansinio įvykio interpretavimo ir pritaikymo atvejus sau reikalinga linkme pasaulio šalyse. Vakar Lenkija jau pareiškė, jog šių įvykių fone nebepriims pabėgėlių priskirtų jai pagal kvotas, nes laiko tai nebepriimtinu dalyku.

Kalbant apie Lenkiją – ji pasinaudojo įvykiu savo naudai, Prancūzija irgi – uždarė savo sienas pabėgėliams ir paskelbė nepaprastąją padėtį, tačiau galima garantuoti, jog tai tik pradžia, kurios seką pamatysime neužilgo per jos valdžios priimamus sprendimus.

Europos šalys neberanda būdų gražiai atsisakyti Vokietijos primetamo pabėgėlių pasidalijimo tarp šalių kvotų metodo, todėl tokie rezonansiniai įvykiai joms (bent jau kai kurioms iš jų) yra kaip dangaus dovana.

Ir žinoma ne tiek patys įvykiai, kiek visuomenių, pasidavusių tų įvykių informacinei eskalacijai reakcija. Todėl MIP čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Kaip ir socialiniai tinklai. Todėl reikalingas įvykis ir tam tikras jo pateikimas paverčiantis jį rezonansiniu, sugraudinantis-sujaudinantis visuomenę ir nuteikiantis ją reikalinga linkme.

Prisiminkime, kokiu būdu buvo bandoma teigiamai nuteikti pasaulio visuomenę į pabėgėlių priėmimo Europoje procesą-faktą? Ir ne tik bandoma, bet ir pavyko.

Pradžiai buvo pateikta gailestį kelianti nuskendusio berniuko iš Sirijos, gulinčio ant jūros kranto Turkijoje, nuotrauka. MIP pagalba ji apskriejo visą pasaulį ir kuriam laikui išliko pasaulio dėmesio centre. Tada net valstybių vadovai tvirtino, jog negalima leisti, kad tokie dalykai pasikartotų, kad reikia priimti vargšus, karo nuskriaustus pabėgėlius iš karo nualintų šalių, tame tarpe tą tvirtino ir pats Fransua Holandas, Prancūzijos prezidentas, kuris šiandien jau įsakė uždaryti šalies sienas tiems pabėgėliams prieš nosį…

Kas gi vyksta?

Vyksta logiškai dėsningi dalykai. Yra sugriauta nusistovėjusi pasaulio tvarka. Visi Artimieji Rytai skęsta chaose, prie kurio atsiradimo ženkliai prisidėjo kaip Europos šalys, taip ir Jungtinės Valstijos.

Iš to chaoso bėga žmonės – pabėgėliai, kurių visa kaltė tik tame, kad jie gimė tose šalyse, kuriose, kol į jas neįkišo savo letenos demokratija, – viskas buvo stabilu. Dabar gi, pasinaudodami pabėgėliais į Europos šalis prasismelkia ir mums jau gerai žinomų teroristinių organizacijų smogikai, šiandien pradedantys kelti sumaištį pačiose pabėgėlių stovyklose ir šalyse tiesiogiai.

Iš kur atsiranda tie teroristai ir kodėl prie jų jungiasi net europiečiai musulmonai?

Atsakymas irgi ko gero pakankamai paprastas: europiečiai ir amerikiečiai Rytuose pateikiami, kaip vieni pagrindinių agresorių, privedę tas šalis prie dabartinės padėties (kas iš dalies yra tiesa), ypač prisiminus Egiptą, Afganistaną, Iraką, Libiją, o dabar dar ir Siriją, kur Europos atstovai su JAV priešakyje atkakliai nori nuversti eilinį Rytų „diktatorių“ Assadą. Tačiau, kažkodėl lygiai taip pat atkakliai nenori pastebėti kitų diktatorių tame pačiame regione, mat tie yra jų pačių koalicijoje. Kalbu apie Saudų Arabiją. Ir pastebėkime – tą puikiai mato musulmonai-europiečiai savo šalyse.

Džihadistai iš esmės yra nestruktūrinė kariuomenė, kurios statutas – tai Koranas ir Šariato teisė. Būtent Korano pagrindu yra pagrindžiami-pateisinami visi tos „kariuomenės“ veiksmai ir tikslai. Jei, islamistų nuomone, yra pažeidžiamos Korano-šariato nuostatos – tikras musulmonas privalo jas ginti. Šventikai skelbia šventąjį karą-džihadą ir renka jam tikinčiuosius.

Žmonės bei spec-tarnybų struktūros tai suvokiančios, gali nesunkiai manipuliuoti islamo kovotojais bei numatyti jų reakciją į tam tikrus dalykus, ir sukurti situaciją, galinčią išprovokuoti jiems taip reikalingus rezonansinius įvykius. Tokius kaip „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimas, kurį iš esmės pati redakcija ir išprovokavo, publikuodama pranašo Mahometo karikatūras, kas bet kuriam musulmonui yra gryniausias jo religijos įžeidimas ir jo gyvenimo pamatų griovimas.

Ir dabar tik klausimas – ar ta provokacija gavosi atsitiktinai, ar buvo sąmoningai suplanuota? Sprendžiant pagal tai, kad tos karikatūros ir toliau ten piešiamos, kiršinant musulmonus, – antrasis variantas man atrodo esantis arčiau tiesos.

Rezonansiniais įvykiais galima pasinaudoti, galima juos išprovokuoti, o galima juos ir organizuoti, siekiant tam tikrų pasikeitimų konkrečios šalies įstatymuose ar tam tikrų sprendimų tose šalyse priėmimo.

Grįžtant prie penktadienio (lapkričio 13d) užpuolimų, kuriuose žuvo 128 žmonės, mes galime užduoti tą patį klausimą, nes ISIL teroristų pasisakyme, kurie jie perdavė po užpuolimų prisiimdami sau atsakomybę už šią akciją, kaip vieną iš to užpuolimo priežasčių jie nurodė jų pranašo įžeidimus.

Dar vienas keistas dalykas minimoje penktadienio istorijoje – beveik nėra filmuotos medžiagos (čia ne mano mintis), lyg visur užpuolimo metu buvo išjungtos apsaugos kameros, o juk gyvename technikos amžiuje, kur kiekvienas žmogus turi filmuojantį telefoną, o visur mieste apsaugos kamerų yra prismaigstyta kaip grybų.

Sprendžiant iš to, kaip ISIL smogikai mėgsta filmuoti savo vykdomas mirties bausmes – tai mirtininkų susisprogdinimas Paryžiuje neturėtų būti išimtis, o juk užpuolimai buvo vykdomi vienu metu šešiose vietose, tad filmuotos medžiagos turėtų būti begalė. Deja taip nėra, kas kelia tam tikrų klausimų ir asociacijų, kurių čia nenorėčiau minėti…

Kaip bebūtų, tačiau visi šie įvykiai padeda puikius tvirtus pagrindus ir suteikia pretekstą valdžiai riboti mūsų pilietines teises (kiek jų dar tėra likę), esą siekiant mūsų pačių saugumo nuo terorizmo grėsmės. Mūsų pačių jau nebeklausiant. Čia jau net nekalbu apie visuomenių tarpusavio kiršinimą, galintį išsilieti į vidinį karą kai kuriose valstybėse, kuriose musulmonų skaičius yra pakankamai didelis. Priminsiu, jog po išpuolių Paryžiuje, Kalė pabėgėlių stovykloje buvo sudeginta apie 40 laikinų būstų. Ką jau galima laikyti tokio karo pradžia.

Pabaigai noriu pasakyti, kad visus valdžios sprendimus mūsų pilietinių teisių mažinimo atžvilgiu mes nesąmoningai padedame priimti patys, savo reakcija į tuos minimus rezonansinius įvykius, kai darome būtent tai, ko iš mūsų yra laukiama. Pasivadindami savo profilius „Charlie Hebdo“, padabindami juos visokiausiomis „neužmirštuolėmis“, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, JAV ar dar kokiomis vėliavomis.

Ir tik vienetai, pastebėkime, suvokia, kad šiandien mums labiausiai reikia gailėti lietuvių, kaip nykstančios rūšies ir, kad tą išreikšti pažyminčių savo profilius Lietuvos vėliava.

www.sarmatas.lt