Tags Posts tagged with "komunizmas"

komunizmas

0 973

Lapkričio 7-ąją visame pasaulyje buvo minima Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Ne išimtis ir Rusija, kurios miestuose vyko mitingai, susirinkimai, kiti minėjimai. Maskvoje, tuo tarpu, surengtas protestinis mitingas „Raudonasis maršas 2017“, kuriame vienu pagrindinių kalbėtojų buvo ROT FRONTO (Российский Объединённый Трудовой Фронт – ROT FRONT – Rusijos Vieningasis Darbo Frontas) Maskvos vadovas, rusų komunistinio judėjimo veikėjas A. Batovas. Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos teksto lietuvišką vertimą – pagrinde liečiamos Rusijos aktualijos ne tik įdomios, bet daug kuo panašios ir į mūsiškę situaciją (žemiau žr. video iš mitingo; 01:03:24-01:14:15).

PASISAKYMAS MITINGE MASKVOJE SPALIO REVOLIUCIJOS ŠIMTMEČIO PROGA

 

Draugai, šiandien mes minime Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtmečio jubiliejų. Jau 90-aisiais, sunkios ir atkaklios kovos metais, komunistai su viltimi prisimindavo 2017-uosius metus. Komunistai tikėjo, kovojo ir vylėsi, kad didžiosios Revoliucijos šimtmetį pasitiksime socializme. Atrodė, kad iki šios šviesios datos Rusijos kapitalizmas neišgyvens.

 

Tačiau skaičių magija neegzistuoja. Šią dieną, 2017-ųjų lapkričio 7-ąją, mums švęsti nėra ko. Pasirodo, kad Rusija yra nublokšta į carizmo epochą… kažkada, kai Tarybų šalis atvėrė kosmoso amžių, tarybiniai fantastai drąsiai svajojo apie ateitį. Jie buvo tikri, kad 21-asis amžius taps susijungusios komunistinės žmonijos amžiumi. Dar daugiau, tuo tikėjo visi tarybiniai žmonės. Ir taip manyti jie turėjo objektyvų pagrindą: jie už tai pirmūniškai dirbo ir kovojo… Šiais metais daugumoje buvusių TSRS miestų atidaromos kapsulės su palinkėjimais tarybinių piliečių ainiams. Pasiųsdami šiuos linkėjimus 50 metų į priekį, jie buvo tikri, kad mes su jumis jau gyvensime komunizme, kad pasaulis nežinos karų, bado ir skurdo. Skaitai jų žodžius – ir pasidaro gėda. Gėda už mus pačius, už mūsų šalį ir liaudį. Mes neišsaugojome socializmo. Mes vėl atsidūrėme viduramžiuose. Mūsų žemėje vėl įsiveisė gubernatoriai, bajorai, žandarai, šventikai. Ir mes dabar – baudžiauninkai.

 

Kuomet komunistai demaskuoja šį režimą, įprasta kalbėti apie pašalpas, atlyginimus ir pensijas. Tai, be abejo, teisinga. Pažiūrėkit į šių metų Rusijos Federacijos biudžeto struktūrą. Jame suplanuota daugiau nei 5 trilijonai rublių pelno, kuris bus gautas, pardavus naftą ir dujas. Mūsų naftą ir mūsų dujas, privatizuotas oligarchų. Jūs savo kišenėse matėte šio pelno dalį? Aplamai, jūs kur nors šį pelną matėte? Jei ne, tuomet galite nueiti į sostinės Tverės gatvę, nuo tratuaro pažiūrėti į elitinius butikus, kur už 92000 rublių parduodami „Iphone“. Prabangos prekės solidiems ponams, šampanas „Našlė Kliko“, užsieninės vilos ir pilys – tai ir yra pelnas, gautas pumpuojant iš mūsų šalies naftą ir dujas.

 

Tačiau kalba net ne apie pinigus. Ko vertas mūsų gyvenimas?

 

Ne taip senai, šalia Tomsko, pensininkė kelias valandas laukė greitosios, bet taip ir nesulaukė. Mirė. Kai kas padūsaus: taip, pensininkų ir senimo problemos senai žinomos, tai bėda. O pats pagalvos: bet aš tai sveikas ir jaunas, su manimi taip neatsitiks.

 

Galvojate, jūsų tai nepalies? Tuomet štai jums. Maskvoje kelių policininkas buvo suvažinėtas kažkokios tai vyriausybinės mašinos su spec. numeriais. Praėjo šiek tiek laiko ir žuvusiojo motina pareiškia, kad „niekam pretenzijų neturi“. Jos sūnaus gyvybės vertė – apvali sumelė, plius naujas trijų kambarių butas Maskvoje. Ponai atsipirko. Bylą numarins, žudikas ir toliau važinės Rusijos keliais.

 

Štai taip. Kiekvieną iš mūsų gali užmušti tiesiog gatvėje ir tuo pačiu likti nenubaustu. Ir tokių atsitikimų dešimtys. Kiek jų, tokių žudikų, važinėja pro mus? Kiek jų sėdi jaukiuose, šiltuose kabinetuose ir savo „darbu“ pasirašinėja mirties nuosprendžius mūsų piliečiams?.. galvojate, juos kas nors sustabdys? Galvojate, galime šauktis jų jausmų? Galvojate, jie turi sąžinę? Kaip gi. Jie gali  jums netgi šypsotis, o vėliau nesvyruodami sunaikins. Neturi jie sąžinės. Neturi gėdos. Kapitalistai ir jų tarnai – tai žvėrys. Jų maldomis nesustabdysi. Juos sustabdys tik kova.

 

Kuo gi pasitikėti? Galbūt Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP)?.. „oficialieji komunistai“ švenčia labai brangiame viešbutyje „Renesans Maskva Monarcho centras“. Šiame režime pas juos viskas aukščiausia klase. Žmonės, kurie save vadina „Spalio paveldėtojais“,  šimtmečio proga, ruošia priėmimus  Tauridės rūmuose, rengia prašmatnius koncertus. Ir prisiekinėja ištikimybe buržuazinei Rusijai. Jiems Spalio šimtmetis – tikrai šventė. Šią dieną jie laidoja savo idėjas. Triukšmingais koncertais, garsiais šūkavimais jie maskuoja savo baimę. Baimę prieš atpildą už liaudies interesų išdavystę, visų tų, kurie tikėjo „komunistų“ žodžiu.

 

O valdžia ir toliau varo baltagvardiečių liniją. Ruošdamasi Revoliucijos jubiliejui, jie statė paminklus savo didvyriams – Kolčiakui, Vrangeliui, Manerheimui. Jie kuria ir kuria naujus filmus, prifarširuotus antikomunistiniu melu. Jie įkyriai lenda su savo monarchizmu, skiepija liaudžiai lojalumą tėveliui-carui, Šventąjam Nikolajui Kruvinajam. Plepėdami apie „susitaikymą ir susitarimą“, jie tuo pačiu atvirai duoda suprasti – jokio susitaikymo. Tai yra atvira vlasovininkų ir baltagvardiečių valdžia!

Tačiau tuo viskas nesibaigia. Kiekvieną mėnesį demokratinės Rusijos piliečiai gauna vis naujus suvaržymus. Susirinkimų laisvei, judėjimo laisvei, laisvei internete. Rusijos miestų gatvėse vis daugiau policininkų. Atsiranda padėjėjai-kazokai ir pravoslavų fundamentalistų banditai. Prieš savo liaudį vidaus kariuomenė ginkluojama naujo pavyzdžio ginklais… Kapitalistai senai išmoko Spalio pamoką. Jie gerai žino, kas nutinka, kuomet liaudis prabunda. Jie bijo ir nekenčia mūsų. Jie labai bijo, kad mes pamatysime:  saugoma banditų,  Rusijos valdžioje sėdi apgailėtina krūvelė sukčių.

 

Draugai, praėjus šimtui metų nuo Revoliucijos, mes nublokšti atgal. Pasikliauti nėra kuo. Viską reikia pradėti iš naujo. Niekas mums neduos išsilaisvinimo. Viską reikia pradėti nuo pradžių. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų! Imkite klasikų knygeles. Skaitykite, galvokite. Savo darbo vietose kovokite už savo teises. Atminkite, kad kova už socializmą prasideda nuo elementarių ir žemiškų dalykų: nuo atlyginimo, stipendijos, darbo sąlygų. Nuo savo orumo suvokimo.

 

Tieskite kelią solidarumui. Žinokite, kad jų jėga – mūsų silpnume, mūsų neorganizuotume. Atminkite, kad jie mūsų bijo!  Todėl netikėkite stebuklais – tikėkite savimi.

 

Ateitį reikia užkariauti. Duoti naują Spalį!

Šaltinis: РОТ ФРОНТ

Vertė: Senas Komunistas
Kibirkštis

0 1092

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 1014

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

0 1481

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 2149
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

0 1216

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 1848
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1720

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1903

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

0 2451

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27