Tags Posts tagged with "Kinija"

Kinija

0 2633

Vidutinės kiniečių pajamos nuolat auga, nepriklausomai ar jie gyvena mieste ar kaime. Ir nors maisto produktų kainos per pastarąjį dešimtmetį ženkliai sumažėjo, vis didesnė išlaidų skiriama transportui, drabužiams ir sveikatos priežiūrai. Ir, žinoma, “smartfonams“. Praktiškai kiekvienas turi nuosavą išmanųjį, be kurio, kaip be rankų. Visuotinai paplitusi WeChat komunikacijos programėlė, kuria kiekvieną mėnesį naudojasi virš 900 000 000 vartotojų (90 proc. – kiniečiai), leidžia mokėti komunalinius mokesčius, apsipirkti parduotuvėse, išsinuomoti dviratį ar pervesti pinigus. Na ir žinoma, bendrauti. – WeChat patikimumas kaip šveicarų kariuomenės peilio, teigia technologijų analitikas Duncan Clark, dirbantis ABI Research Pekino filiale.

Augančios pajamos leidžia daugiau pinigų skirti vaiko lavinimui, todėl nepaliaujamai didėja ir Kinijos studentų skaičius užsienyje. Nuo 2010 m. iki 2016 studijuojančiųjų užsienio universitetuose kiekis beveik padvigubėjo ir pasiekė 540 tūkstančių. Dauguma jų, baigę studijas grįžta atgal į tėvynę. 2016 m. tokių buvo 433 tūkstančiai.

Nedarbo problema tebėra aštri, nedarbo lygis visuose Kinijos miestuose siekia 3,95 proc., o 31 didžiausiame –  net 4,83 proc. Laukiama, kad per ateinančius tris metus į darbo paieškas įsitrauks apie 15 milj. asmenų, o kitais metais aukštąsias mokyklas baigs apie 8 milj. absolventų.

Tačiau viso likusio pasaulio jaunų žmonių pavydą kelia tai, kad  1981 m. – 2000 m. gimusių kiniečių dauguma – 70 proc., turi nuosavą būstą. Tai tikrai įstabus rodiklis, jei palyginsime su tokiomis šalimis, kaip JAV – 35 proc., JK – 31 proc., Kanada – 34 proc., Prancūzija – 41, Australija – 28 proc.

Kūlgrindos red.

0 1344

– Mūsų indėlis  – 30 proc.pasaulinio ekonominio augimo, – pasakė Xi Jinping Pekine prasidėjusiame Kinijos Komunistų Partijos, KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) XIX suvažiavime. Partijos vadovas pabrėžė, jog išlaikydama aukštesnį, nei vidutinis, ekonomikos augimo tempą, Kinija pirmauja ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių tarpe. Per pastaruosius penkerius metus Kinijos ekonomika, mokslas, pramonė ir gynyba ženkliai sustiprėjo. O BVP nuo paskutinio suvažiavimo 2012 m. išaugo nuo 54 iki 80 trilijonų juanių (apie 12,1 trilijonų JAV $).

Greičiausi pasaulyje traukiniai, serijinė V kartos naikintuvų gamyba (tik dvi šalys įstengia tai – JAV ir Kinija), greičiausios ir toliausiai skrendančios balistinės raketos, Kinijos mokslas pagal nuorodų skaičių į jų darbus – antras pasaulyje (I-oje vietoje – JAV; III-oje – Didžioji Britanija)…

BBC analitikai ypatingai pabrėžia užtikrintą įžanginės KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) pirmininko kalbos ideologinį toną.  Xi Jinping pareiškė, kad Kinija nekopijuos užsienio politinių sistemų  ir kad komunistų partija (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) privalo priešintis bet kam, kas trukdys jai vadovauti Kinijai.

KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) lyderis pranešė, kad dėl korupcijos jau nubausta virš milijono valdininkų. Savo kalboje Xi Jinping pažymėjo, kad išskirtinius Kinijos pasiekimus lėmė naujausi laimėjimai, taikant marksizmą Kinijos sąlygomis ir atskleidžiant naujas marksizmo galimybes.

Socializmas su Kinijos ypatybėmis leido Kinijai atlikti istorinį šuolį ir tapti turtingesne bei stipresne, leidžia teikti paramą tebesivystančių šalių modernizacijai ir pasiūlyti Kinijos patirtį pasauliui.

P.S. Kinijoje moterys išeina pensijon, sulaukusios 50 m., o vyrai – 60 m.

“Kūlgrindos” red.

0 1662

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

1 1753

2013 m. Kinijos LR Prezidentas Si Dzinpingas (angl. Xi Jinping) vienu iš vidaus politikos prioritetų paskelbė kovą su korupcija. Tai tik dalis visaapimančio tikslo išvalyti partiją ir valdžios institucijas nuo piktnaudžiaujančių tarnybine padėtimi asmenų ir sustiprinti partijos vienybę.

Šiai antikorupcijos kampanijai vadovauja KKP (Kinijos komunistų partija) Politinio biuro narys, Centrinės disciplinarinės komisijos (CDK) pirmininkas Wang Quishan. 2013 m. gegužės 17 d. jis pareiškė, kad pagrindiniai nūdienos iššūkiai KKP yra vidinė partinė korupcija ir ydingas partijos narių elgesys. Apskaičiuota ir paskelbta, kad dėl kyšininkavimo valstybė vidutiniškai praranda 86 milijardus JAV $ per metus.

Antikorupcinės kampanijos tikslas – susidoroti su „tigrais“ ir „musėmis“, t.y. su aukščiausio ir menkesnio lygmens kyšininkais. Centrinėje spaudoje aprašoma kova su „tigrais“, o vietinėje – su „musėmis“.   KKP centrinis laikraštis „Ženmin Žibao“ antikorupcinės kampanijos esmę pateikė taip: „nekuklus žmogus neišsilaikys ant kojų; nekukli šeima  nesuklestės; nekukli partija pralaimės; nekukli valstybė pasmerkta žlugti!“

Kinijoje 2017 m. pradėtas rodyti TV serialas „Liaudies vardu“ (angl. In the Name of People, kin. 人民的名义 ). Jis siekia išaiškinti visuomenei antikorupcinės kampanijos prasmę ir tikslus. Serialas tapo labai populiariu, nes yra menkai cenzūruojamas ir primena nuo 2013 m. rodomą JAV sukurtą „Kortų namelį“.

Nuo 2016m. balandžio mėn. mirties bausmė Kinijoje taikoma visiems, kurie paėmė kyšį, pavogė ar dėl kitų savanaudiškų paskatų padarė nuostolių valstybei už didesnę, nei 460 tūkst. JAV $ sumą. Tačiau aukščiausia bausmė nėra masiškai taikoma. Dažniausiai kyšininkas nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Ir net nuteisus sušaudyti, nuosprendis neretai atidedamas 2 metams. Kinijos teisėsauga mano, jog 2 metų pakanka tam, kad būtų atskleistas korupcijos tinklas – kas, kiek, kam ir kada. Per pastaruosius 30 metų mažai pasitaikė tokių, kurie visko smulkiai neišduotų. Nes tokiu atveju tikimybė, jog sušaudymas bus pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos labai didelė. O jei prisipažinimas išduoda ypač užmaskuotą tinklą, galima gauti vos 20 ar net 15 metų kalėjimo. 2016 m. spalio mėn. CDK pranešė, kad paskelbti nuosprendžiai 1 mlj. valdininkų.

Iki 2016 metų virš 120 aukščiausių šalies pareigūnų, tame tarpe Politbiuro nariai ir kariuomenės generolai, buvo nuteisti dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo valdžia ir valstybės paslapčių atskleidimo.

Tarp jų pats svarbiausias ir žinomiausias Zhou Yongkangas, KKP politbiuro ir CK (centrinio komiteto) narys (2002 – 2007 m. visuomenės saugumo ministras; 2007 – 2012 m. vadovavo Centrinei politinei-teisinei komisijai, kuri kuravo įstatymų kūrimą, administracijos ir teisėsaugos organus, policiją, saugumą, spec. tarnybas, teismus, kalėjimų sistemą, vidaus kariuomenę). Nuteistas iki gyvos galvos. Jis ir jo šeimos nariai paėmė kyšių, kurių bendra suma viršijo 20 milijonų JAV $. Viskas konfiskuota. Sušaudyti nuteistas, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, buvęs geležinkelių ministras Liu Zhijunas. Kyšių suma siekė 200 milijonų JAV $. Nesulaukęs teismo sprendimo, mirė generolas Xu Caihou, Centrinės karo komisijos vicepirmininkas (aukščiausias karinis postas), kuris prisipažino už kyšius dalinęs karinius laipsnius ir postus savo pavaldiniams (paskelbtas atvejis, kuomet karininkas už aukštesnį laipsnį jam sumokėjo apie 3,2 mlrd. JAV $), o atsargos generolas  Guo Boxiong prieš jį užėmęs tas pačias pareigas, nuteistas iki gyvos galvos už tuos pačius nusikaltimus.

Beje, dar visai neseniai, patys nuteistieji sušaudyti ar jų šeimos nariai privalėjo  apmokėti sušaudymo išlaidas. Jei giminių nebuvo, nuteistasis privalėjo kulkai užsidirbti pats. Po nuosprendžio įvykdymo, gilzė buvo siunčiama šeimai. Nuo 2014m. yra paimamas raštiškas sutikimas, kad jo organai bus išimti ir panaudoti donorystei.

Ar ši antikorupcinė kampanija yra veiksminga, kol kas sunku spręsti. JAV medija skelbė, kad iki 70 proc. Kinijos aukščiausio lygmens valdininkų vaikų turi JAV pilietybę arba nuolatinį leidimą gyventi. Beje, buvęs Prezidentas B. Obama grasinosi paskelbti 2 milijonų valdininkų vaikų sąrašą, bet to nepadarė.

Visgi, Kinijos ekonomikoje tam tikri pokyčiai akivaizdūs. Per 2013 metus iškilmingų banketų rinka susitraukė trečdaliu, 25 proc. sumažėjo prabangos prekių pardavimai, 10 proc. mažiau parduota I klasės bilietų. Tų metų ataskaitose skelbiama, kad antikorupcinė kampanija tiek valstybės, tiek atskirų regionų lygmenyje sutaupė šalies biudžetui iki 200 milijardų JAV $.

Dabar Kinijos valdininkai mokosi veikti tykiai, neišsišokti, gyventi kukliai. Kariškiams ir valstybinių bankų tarnautojams uždrausta pirkti brangius automobilius ar dalyvauti prabangiuose banketuose. Taip pat atnaujintas partijos nario elgesio kodeksas. Partijos nariams uždrausta apsiryti, žaisti golfą (manoma, kad tuo metu sudaromi šešėliniai sandoriai) ir  būti neištikimiems  šeimose.

Visumoje, Kinijoje kova su korupcija grindžiama ne bausmės griežtumu, o jos neišvengiamumu. Kyšininkai įvairiausiais keliais bėga į užsienį. Tačiau valdžia, vis labiau intensyvindama antikorupcinius veiksmus, imasi visų priemonių, kad susigrąžintų pabėgusius valdininkus. 2015 m. visuomenės saugumo ministerija pradėjo operaciją „Lapių medžioklė“. Viešai paskelbta, kad per pastaruosius 20 metų į užsienį pabėgo daugiau, nei 18 tūkst. valdininkų, o pagrobta pinigų suma siekia iki 150 milijardų JAV $. Kinijos agentai skrido į Peru, Ekvadorą, Tailandą, Filipinus, Kambodžą, Europą, asmeniškai dalyvavo sulaikymo operacijose ir sugrąžino nusikaltėlius atgal. Nuo „Lapių medžioklės“ pradžios sugauta virš 1 000 kyšininkų.

Ekonominiams nusikaltimams Kinijoje senaties termino nėra. Kyšininkai ir iždo vagys gali pabėgti į užsienį, tačiau Kinijos spec. tarnybos nepaliaujamai ieško, „kasa“, „knisa“, kol sučiumpa ir sugrąžina bėglį atgal.

Taigi, Kinijos kyšininkų ir iždo grobstytojų svajonėms apie aprūpintą ir malonų gyvenimą ant jūros kranto ar jaukioje kalnų viloje išsipildyti nelemta.

Algirdas Pilkauskas

Tekstas sudarytas iš atviruose interneto šaltiniuose pateiktų pranešimų

0 1429

Mes gyvename mitų pasaulyje. Ir mitų pasaulis gyvena mumyse. Jie mus lydi kiekviename žingsnyje. Mes jais mintame ir juos dauginame.

Vieni mitus tvarkingai sudėlioja į lentynėles ir stalčiukus. Ir tai vadinama Pasaulėžiūra.

Kiti, žiū, viską netvarkingai išmėto. Ir čia jau gresia Šizofrenijos diagnoze. Na, geriausiu atveju, turime Menininką.

Retas, itin retas neturi jokių mitų. Bet ir žmogumi jo pavadinti negalima.

Vadinasi, vadovautis mitais arba idėjomis yra žmogiška. O viskas, kas žmogiškas, mums nesvetima, kaip pasakė romėnų klasikas.

Tik čia yra viena nedidelė problemėlė. Mitai mums neleidžia matyti realybės. Bet būna ir taip, kad mitų dėka sukuriama nauja realybė.

Štai Ričardas Brensonas (RichardBranson) turi mitą, kad verslą galima ,,daryti“ linksmai ir laisvai. Ir jis tapo vienu turtingiausių žmonių pasaulyje.

ElonasMuskas (ElonMusk) puoselėja mitą pasiekti žvaigždes. Ir jo raketos jau skrenda į kosmosą.

Vieniems mitas padeda sukurti naują realybę, kiti, deja, tampa savo mitų vergais ir nemato toliau nuosavos nosies galiuko.

Ir štai kas įdomiausia! Mitas nėra kažkas neapčiuopiama, efemeriška ir netikra. Mitas yra naujos realybės užuomazga, pumpuras ir įsčios.

Mitai maitinasi kitais mitais ir nuo to darosi dar stipresni.

Mitas „naudingas“. Jis nepatogius dalykus paverčia komfortiškais. Jei turi galingą mitų arsenalą, tai Dievo gali nebijoti!

Štai kodėl aš bijau visokiausių mitų ekonomikoje ir kapitalo rinkose. Jų paskleista šimtai, skleidžiami nauji.

O jie turi galimybę materializuotis!

piranhas

Mums daug kalbama, kad dėl pasaulinės ekonomikos stagnacijos kalta Kinija. Tiksliau, jos bendrojo vidaus produkto augimo (būtent augimo!) lėtėjimas.

Mitas!

Mums aiškina, kad infliacijai pasiekti „tikslinį“ lygį trukdo naftos kainos.

Mitas!

Mums dar daug ką aiškina. Nieko bendra neturintis su realybe informacijos srautas virsta kaskadomis.

Nuosavi mitai turi vieną gerą (o gal blogą?) privalumą. Jie apsaugo mus nuo chaoso. Gerai tai, ar blogai – jau kitas klausimas.

Būtent šita savybė tampa priežastimi, kodėl šimtai „papūgų“ pradeda kartoti: „Kinijai blogai, Kinijai blogai!”

O juk tikrai man saugiau, kai blogai Kinijai, o ne man.

Ir man sunku patikėti, kad auganti Kinijos ekonomika staiga tapo stabdžiu visam pasauliui.

Kai tau kartą pasakė, kad Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimas yra grėsmė, tu pagalvojai: „OK, Didysis vartotojas pavargo, jam reikia pailsėti, jam negalima perdegti.“

Tačiau kai šitą pranešimą pradėjo kartoti visi, kas netingi, kaišioti, kur reikia ir kur nereikia, tavo reakcija turi būti vienareikšmiška: „Stop! Jūs daug metų kartojat vieną ir tą pačią mantrą. Čia kažkas ne taip!“

Susidaro įspūdis, kad atkartotojai net nesupranta, ką atkartoja.

Tai mitas, kuriuo pakankamai sėkmingai slepiamasi nuo aktualių problemų. Paprasčiausiai jau nebegalima tikėti tokiomis kalbomis.

Kaip ir nebegalima tikėti, kad pigi nafta sudaro defliacinį spaudimą vartotojų kainoms.

Užtenka žinoti, kad FED, ECB, politikų, verslininkų pranešimai yra viešųjų ryšių akcija. O viešieji ryšiai yra didžiausia mitų kalvė. Hefaistas nervingai kampe rūko…

Nekyla tavo šalies ekonomika? Tai nežiūrėk į Kiniją, krapštydamas nosį!

Pirk pigią naftą – pridaryk daug pigių žaislų!

Pirk pigų plieną ir nusikalk raketą skrydžiui į žvaigždes!

Ekonomikoje viskas labai paprasta: kol vienas verslininkas nepadarys vinies, kitas – plaktuko, lentpjūvė neišpjaus lentos, tol nieko ir neįvyks. Tol nebus sukurta jokia vertė.

Jei paimtume Kinijos BVP, tai jis yra antras pagal metinį augimą po Indijos tarp „orą darančių“ šalių BVP augimo.

JAV yra tik dešimtoje su 2% metiniu BVP augimu.

Tačiau tarp visų pasaulio valstybių Kinijos 6,7% metinis BVP augimas yra 21-as. Kurioje vietoje yra JAV – net nežinau. Jau labai daug skaičiuoti reikėtų. Patingėjau.

Žodžiu, labai toli. Nežiūrint to, kad turi prisispausdinusi everestus dolerių. Dar BenBernanke pasakė: Štai jums beveik nemokami pinigai. Imkit ir darykit ekonomiką, kurkit vidaus ir nacionalinį produktą.

Ir ką? Ir nieko. Kalta Kinija…

Kinija-Pekinas
                          Nuotrauka: Luana Mas / Kinija, Pekinas

O gal nereikia dūmų į akis pūsti? Ką mums skelbia kalbančios galvos? „Kinijos ekonomikos augimas lėtėja …“

Dabar atsijokime grūdus nuo pelų. Kas čia yra faktas?

Faktas yra – Kinijos ekonomikos augimas.

„Lėtėjimas“ – yra bendras susitarimas, kad skaičiuojam procentą nuo kažkokio bazinio dydžio. Tai nuomonė.

Jei mąstantis žmogus dirba su faktais, tai jis tik džiaugiasi, kad Kinijos ekonomika auga.

Be to, jis džiaugiasi dar labiau, kad Kinijos ekonomikos augimas pereina iš perkaitinimo augimo į vėstantį ir palaipsniui į normalų.

Bet kažkam kažkodėl tai atrodo negerai! O gal norima mus „apsaugoti“ nuo kitų problemų.

Kas būtų, jei išaiškėtų, kad blogai su JAV ekonomika, o ne su Kinijos? Dar viena pasaulinė depresija?

Kodėl „kiekybinis palengvinimas“ ir 2% BVP augimas su baime dėl Kinijos bei skolomis, didesnėmis už projektinį Babelio bokšto aukštį, yra geriau už 6,7% BVP augimo su tuo pačiu „palengvinimu“ ir tomis pačiomis skolomis.

Tik Kinijoje pinigai į rinką tiekiami, kad patenkintų jų paklausą, o JAV – kad ją sukurtų. Jaučiate skirtumą?

O kad valstybė daug skolinasi, tai dar visai nereiškia, kad blogai.

Daug makroekonominių rodiklių yra ne JAV ekonomikos naudai.

Ir nepamirškime, kad Kinija yra ne tik vienas didžiausių vartotojų, bet ir Didžiausias Pasaulio Fabrikas.

Ir jis taip pat susirūpinęs pasaulinės ekonomikos stagnacija. Galiu įtarti, kad ten pirštais badomas smarkiai krentantis eksportas į JAV. Jie sako, mums blogai, nes Valstijų ekonomika atsigauna ne taip greitai.

Ir netgi, jei aš per daug sutirštinau spalvas šiame straipsnyje, yra dar vienas svarbus, o gal ir pats svarbiausias niuansas.

Negalima Kinijos ekonomikos matuoti per vakarietiško kapitalizmo mitų prizmę.

Tai du skirtingi pasauliai, o vertinimo kriterijai pasirinkti vienodi.

Be abejo, statistika yra vienas geriausių būdų kažką palyginti, kažką suskaičiuoti. Tik sausi skaičiai retai kada, o dažniausiai niekada, neatskleidžia realios situacijos.

O ir mums, vakariečiams, sunku jau suvokti planinės ekonomikos niuansus. Ir tai dar ne viskas. Orientalistinis mentalitetas mums apskritai yra „tiesa kažkur anapus“. O būtent jis ir daro Kinijos ekonomiką.

Ar yra koks filtras, padedantis išsijoti grūdus nuo mitų pelų? O taip! Ir išrastas jis beveik prieš 90 metų.

Ir jo vardas yra mis Jane Marple!

O „filtras“ veikia paprastai:„Tai jums taip sakė!..“

Guilinas-Kinija
           Nuotrauka: Luana Mas / Kinija, Guilinas


Nauris Treigys

Šaltinis

 

0 2687

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 1977
Žemės ūkio paskirties žemė pasaulyje vėl tampa strategiškai svarbi. Turtingosios šalys, siekdamos apsirūpinti maistu, perima šimtus tūkstančių hektarų žemės vargingose šalyse. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) perspėja, kad tai gali būti agrokolonializmo eros pradžia.

Anksčiau svetimos žemės būdavo užkariaujamos. Nugalėtojai užgrobtas užjūrio žemes paversdavo kolonijomis. Dabar pageidaujamas teritorijas galima nusipirkti. Rezultatas tas pats – pasikeičia teritorijos savininkas ir jos kontrolė. Tuo naudojasi tankiai apgyvendintos šalys, turinčios mažai žemės ūkio naudmenų.
Jungtinių Tautų ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė, kad maisto kainos toliau kils ir iki 2017 metų pabrangs vidutiniškai 50 proc. Per artimiausius 10 metų augalinio aliejaus kainos išaugs 80 proc., sviesto – 60, grūdų, kukurūzų ir pieno miltelių – 40–60, cukraus – 30, mėsos – 20 proc. Atitinkamai brangs ir žemė. Žemės pirkimo procesus paprastai stengiamasi nutylėti, nes ji įsigyjama pagal šešėlines schemas, apeinant įstatymus, kadangi daugelyje šalių užsieniečiams draudžiama pirkti žemę.
Indijos vyriausybė patvirtino programą, pagal kurią numato pirkti žemę užsienio šalyse. Apie tokį ketinimą anksčiau yra pareiškusi Kinija. Šių šalių vyriausybes nuolat persekioja maisto krizės baimė. Neužtekdamos žemės išmaitinti šimtus milijonų savo gyventojų, jos kreipia žvilgsnius į tuos žemynus, kuriuose daug žemės ūkio naudmenų, t. y. į Lotynų Ameriką, Australiją, Afriką, planuodamos kurti naujas latifundijas. Tarp valstybių, aktyviai perkančių žemes, yra Pietų Korėja, Japonija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai. Žemės ūkio produkcijos auginimui pasirenkamos šalys, kuriose pigi žemė ir darbo jėga. Išauginta produkcija patenka ne į rinką, o keliauja tiesiai savininkui, todėl išvengiama tarpininkų, užtikrinama žema jos kaina.

Atsisako dalies suvereniteto
Pernai plačiai nuskambėjo žemių pardavimo Madagaskaro saloje sandėris. Pietų Korėjos pramonės milžinė „Daewoo“ susitarė su Madagaskaro vyriausybe dėl 1,3 mln. ha žemės ūkio naudmenų perleidimo. Šiame plote, kuris sudaro pusę visų Madagaskaro žemės ūkio naudmenų, korėjiečiai numato auginti kukurūzus. Planuojama, kad 2023 metais korėjietiškas kukurūzų derlius Madagaskare sudarys 5 mln. tonų (pusė viso Pietų Korėjos importuojamų kukurūzų kiekio), o 120 tūkst. ha bus auginamos aliejinės palmės. Pagal planą kukurūzų sėklos į Madagaskarą būtų gabenamos iš Kosta Rikos, Indonezijos ir JAV, o derlius keliautų tiesiai į Pietų Korėją. Pietų Korėja dairosi žemių ir Mongolijoje. Skurstančių šalių nacionalinės vyriausybės yra pasirengusios atsisakyti dalies suvereniteto mainais į finansinę naudą, kurią siūlo turtingesnės šalys, todėl parduoda savo žemes. Sudanas, kuriame badauja 5,6 mln. gyventojų, nori parduoti ar išnuomoti 900 tūkst. ha žemės, o Etio­pija ieško investuotojų Saudo Arabijoje. Uganda, ieškodama būdų įveikti badą šalyje, pernai perleido 2 proc. savo žemės ūkio naudmenų Egiptui, o Egipto valdžia dalį savo žemės išnuomojo japonams. Dėl tokių sandėrių abiejų šalių sostinėse vyko protestai.

Indonezija pernai siūlė išnuomoti dalį savo žemių užsienio kompanijoms cuk­ranendrių auginimui ir pasirašė sutartį, leidžiančią vienai užsienio kompanijai auginti ryžius 500 tūkst. ha. Bahreinas ir Saudo Arabija irgi domisi galimybe auginti šioje šalyje ryžius.

Laosas atidavė užsienio investuotojams 2–3 mln. ha, t. y. 15 proc. šalies žemės ūkio naudmenų. Filipinų vyriausybė buvo pasirašiusi sutartį su Kinija, leidžiančia kinų firmoms naudotis 1,24 mln. ha, tačiau vėliau sutartis atšaukta. Jungtiniai Arabų Emiratai kontroliuoja 900 tūkst. ha Pakistane. Pakistano valdžia, sudarydama palankesnes nuomos sąlygas, priverstinai iškeldino gyventojus iš 25 tūkst. kaimų. Britų grupė „Lonrho“ nuomoja 20 tūkst. ha Angoloje. Didžiausia pasaulyje bananų augintoja – JAV bend­rovė „Chiquita brands“ irgi norėtų plėstis Angoloje – taip ji išvengtų kliūčių tiekti produkciją į ES, jei ši uždraustų bananų importą iš Lotynų Amerikos.

Indija 2008 rugsėjį inicijavo susitarimą dėl žemės pirkimo su Mianmaru (Birma). Mianmaro karinė valdžia tikisi, kad Indija užtikrins jai ginklų tiekimą ir padės plėtoti infrastruktūrą. Įsigytose žemėse bus auginami ankštiniai augalai eksportui į Indiją. Ši šalis taip pat pareiškė, kad ketina pirkti žemių Brazilijoje ir Paragvajuje, kur jos yra palyginti pigios.

                           Apeina įstatymus ir draudimus

Kinija pernai išsipirko nuomos teisę į žemes Afrikoje (mainais į šiuolaikines technologijas), ketina pirkti žemes Cent­rinėje ir Pietryčių Azijoje, Kuboje. Žemės ūkio produkcijos gamybą kinai pradėjo perkelti į Australiją. Kazachstane Kinija naudoja 7 tūkst. hektarų.

Rusijoje kinai oficialiai nupirko ir įsisavino daugiau kaip 80 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Kinija taip pat pateikė pasiūlymą Rusijai išnuomoti 1 mln. ha Sibiro miškų. Rusija iš kitų valstybių išsiskiria milžiniškais apleistų ir nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotais, kurie sudaro beveik trečdalį kadaise dirbtos žemės. Neišnaudodama turimų išteklių, ši šalis neapsirūpina maistu, jos priklausomybė nuo importo vis auga.

Nėra žinoma, kiek žemių Rusijoje kontroliuoja užsieniečiai. Agrarinės rinkos konjunktūros instituto duomenimis, užsieniečiai šalies europinėje dalyje valdo apie 1 mln. ha žemės ūkio naudmenų. Azijinėje šalies dalyje didžiulius plotus kontroliuoja kinai, kurie Rusijos pasienio rajonus neoficialiai vadina Šiaurine provincija.

Stambiausias rusiškos žemės valdytojas yra Švedijos investicinis fondas „Black Earth Farming“, kuris per antrinę įmonę „Agro-invest“ kontroliuoja daugiau kaip 300 tūkst. ha, o „Alpcot-Agro“ – apie 130 tūkst. hektarų. Danijos kompanija „Trigon Agri“ kontroliuoja Rusijoje apie 100 tūkst. ha. ir planuoja didinti plotus. Kitas svarbus žemių pirkėjas – Lietuvos kompanija „Agrowill Group“.

Užsieniečiams žemę pirkti Rusijoje draudžiama, leidžiama tik ilgalaikė nuoma. Todėl užsieniečiai perka žemę pasinaudodami antrinėmis rusiškomis kompanijomis arba investiciniais nekilnojamojo turto fondais.

Mažina priklausomybę nuo importo

Nedidelės, bet iš naftos gavybos gyvenančios turtingos Artimųjų Rytų valstybės aktyviai ieško galimybių pirkti ar nuomotis žemių ir taip užsitikrinti maisto produktų tiekimą. Saudo Arabija planuoja per tarpininkų firmą šiemet įsigyti 400 tūkst. ha Australijoje, Kroatijoje, Egipte, Eritrėjoje, Indijoje, Maroke, Pakistane, Filipinuose, Sudane, Sirijoje, Tailande, Ukrainoje ar Vietname.

Kataras norėtų mainais į naujo uosto statybą perimti 40 tūkst. ha Kenijoje, kur augintų vaisius ir daržoves. Ši turtinga Persų įlankos valstybė beveik neturi žemės ūkio naudmenų ir visiškai priklauso nuo importo. Ji taip pat pasirašė žemės nuomos sutartis dėl ryžių auginimo Kambodžoje, kukurūzų ir kviečių – Sudane, daržovių – Vietname. Praėjusiais metais ryžiai tarptautinėje rinkoje pabrango dvigubai, o Kataras importuoja 80 proc. maisto produktų, iš kurių pagrindinis yra ryžiai. Įsigijusi ryžių aukštomis kainomis, šalis pradėjo ieškoti galimybių užsiauginti maisto pigiau. Libijos vyriausybė mainais į dujas ir naftą gavo iš Ukrainos vyriausybės 250 tūkst. ha žemės, kurioje augina augalininkystės produkciją ir veža ją į savo šalį. Didžiosios Britanijos kompanija „Landkom“ augina Ukrainoje 100 tūkst. ha kviečių ir rapsų. Amerikos bankas „Morgan Stanley“ šioje šalyje valdo 40 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, Rusijos investicinė bendrovė „Renaissance Capital“ – 300 tūkst. ha. Ukrainos žemėmis domisi Saudo Arabija, Kinija. „Morgan Stanley“ atstovai įsitikinę, kad investicijų į žemės ūkį rentabilumas Europoje kils ir pasieks 40 proc., o Afrikoje – net 400 procentų.

JAV, Prancūzijos ir Olandijos bankai perka dešimtis tūkstančių ha žemės Brazilijoje. Japonijos grupė „Mitsui“ šioje Lotynų Amerikos šalyje valdo 100 tūkst. ha, kuriuose augina sojas.

Istorijos pamokos
Kompanijos, perkančios ar ilgam laikui nuomojančios žemę užsienio šalyse, tikina, kad tai nekelia jokios grėsmės: laukai yra dirbami, derlius užauginamas, vietos gyventojai gauna darbo, derlius išvežamas tikriesiems savininkams. Kritikai teigia, kad grėsmė yra ne teo­rinė, o reali, ir pateikia pavyzdžių iš istorijos. Nuomininkams rūpi vien gausesnis derlius, todėl po jų šeimininkavimo žemė lieka nualinta dėl besaikio trąšų naudojimo. Užaugintos produkcijos išvežimas irgi sukelia neigiamų pasekmių. Viena, kai išauginta produkcija realizuojama šalies viduje, o perteklius eksportuojamas, tačiau visai kas kita, kai derlius iš karto išgabenamas, nepaisant šalies aprūpinimo maistu. Užsienio kompanijų šeimininkavimas sukuria ir politinį nestabilumą. Taip atsitinka retai, bet yra pavyzdžių. Agrokompanijos „United Fruit“ veiklos Gvatemaloje rezultatas – 40 metų trunkantis pilietinis karas ir daugiau kaip 100 tūkst. žuvusiųjų.

Superkant žemės ūkio paskirties žemes, smulkieji savininkai išstumiami, o žemė koncentruojasi stambiųjų žemvaldžių rankose.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos vadovas Žakas Diufas perspėja, kad vėl bręsta neokolonializmas, kai vargingosios šalys augina maistą turtingosioms. Tačiau ir jis pripažįsta, kad nėra sugalvota būdo, kaip sulaikyti vargingųjų šalių valdžią nuo tokių sandėrių.

Šaltinis

0 31755

Žinomo politiko Džiuljeto Kjezos nuomone pasaulis išgyvena civilizacinės paradigmos kaitos epochą. Vartotojų visuomenė daugiau nebegali egzistuoti: baigiasi planetos resursai, o finansinė politika, kuri užtikrina vartotojų visuomenės funkcionavimą, pateko į aklavietę. Naujo pasaulio gimimo scenarijus gali būti bauginantis, turint galvoje, kad realiai pinigų civilizaciją, Kjezos nuomone, kontroliuoja 9 žmonės, stambiausių bankų korporacijų savininkai. Rusija gi atsidūrė palankioje situacijoje, kadangi turi pakankamai resursų, tačiau rusų elitas dar nesuvokė, kad pasaulis, į kurį jie veržiasi, žūsta,

PASTARŲJŲ TRIJŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ, PINIGŲ CIVILIZACIJA PASITRAUKS

-Mes gyvename pereinamojo laikotarpio pradžioje ir šis laikotarpis neturi precedento istorijoje. Jis galėjo prasidėti dar prieš 10 metų, tačiau Amerika 2001 metais rugsėjo 11 įvykiais atidėjo krizę septyneriems metams. Atidėjo, bet neatšaukė. Ir 2008 metais ji atėjo. Kam ši epocha bus naudinga – sunku pasakyti, bet jau aišku, kad pastarųjų trijų šimtmečių istorija eina į pabaigą. Šiandien akivaizdu, kad neįmanoma pažanga uždaroje resursų sistemoje, pasaulis pasiekė vystymosi ribą. Visi, kas teigia, kad ankstesnė sistema išliks – meluoja. Anglis, nafta, netgi uranas – visi planetos resursai beveik išsemti ir tik laiko klausimas, kada jie galutinai pasibaigs. Visos mūsų realijos, viskas, prie ko mes pripratę – pasikeis. Pinigų civilizacija pasitrauks.

-Ar ne per anksti jūs ją laidojate, pone Kjeza? Šiuolaikinės visuomenės kritikai šiek tiek perdeda krizės mastą, jums taip neatrodo?

-Ne, tai iš tiesų globalinė krizė. Tame tarpe energetinė krizė. Netgi vandens mes šiandien vartojame daugiau, nei gamta gali mums duoti. Ir kas bus kai 300 milijonų žmonių per sekančius 10 metų pajus šio resurso trūkumą? Mes gaminame atliekas, kurios negali būti perdirbtos net teoriškai. Mes pakeitėme pačios gamtos kursą.

-Apie ekologiją kalba daug kas. Vyriausybės jai išleidžia didžiules sumas, gyventojai balsuoja už ekologines vienų ar kitų partijų programas…

-Reikia suprasti, kad ankstesnė demokratija jau miršta. Europoje pusė gyventojų nebevaikšto į rinkimus, ir anaiptol ne dėl savo apolitiškumo. Daugybei žmonių nepakanka jų interesų atstovavimo valdžioje. Aš anaiptol nesu nusistatęs prieš parlamentus, vietines tarybas ir panašiai. Tiesiog reikia kurti naują atstovavimo sistemą, naujas partijas ir judėjimus. Ir tas sąjūdis turi eiti iš apačios.

-Su kokiais lozungais?

-Su savęs apribojimo lozungais. Šiandien reikia pradėti save apriboti, keisti save ir savo gyvenimo būdą. Reikalinga kultūrinė, organizacinė, politinė revoliucija, reikia mažinti energijos vartojimą.

GYVENAME RINKAI

-Manote, kad pasaulyje atsiras pakankamai žmonių, kurie gera valia pasirengę save apriboti? Pasaulyje, kurio didžioji dalis neprivalgo?

-Kalbu ne apie badaujančius. Bet netgi tie, kurie galėtų save apriboti, negalvoja apie tai. Nes mumis manipuliuoja ir mus kvailina. Žmonės buvo paversti įrankiais, skirtais prekėms pirkti. Didžiosios daugumos protai kontroliuojami. Mes gyvename rinkos labui, kai dirbame ir kai ilsimės. Būtent rinka diktuoja mūsų veiksmus. Mes nesame laisvi žmonės. Žurnalistai turi paaiškinti tai žmonėms. Tačiau žiniasklaida apie tai tyli. Televizija 24 valandas per parą kala mums, kad reikia pirkti daiktus, kad mūsų vertybių skalė – tai perkamoji galia. Realiai šiuolaikinėje televizijoje informacijos tėra ne daugiau kaip 8%. Visa kita – reklama ir pramogos. Ir žmogų formuoja būtent tie 92 procentai.

-Tai natūralu, juk TV gyvena iš reklamos. Kas išlaikys TV, jeigu ji liausis pardavinėti? Ką jūs siūlote?

-Pradžiai aš nacionalizuočiau žiniasklaidą. Prieš 50 metų žmogaus asmenybė formavosi šeimoje, mokykloje, kartais – bažnyčioje. Šiandien 90% jaunų žmonių mąstymo formuoja TV. Televizija tapo svarbiausia kultūrine struktūra visame pasaulyje nuo JAV iki Indijos ir Kinijos. Žiniasklaidos sistema – tai fundamentalios žmonių teisės, o jos negali būti privatizuotos. Jas reikia sugrąžinti valstybei ir žmonėms. Papasakoti apie situaciją planetoje be TV kanalų neįmanoma. O vietoje to televizorius įkalbinėja mus nusipirkti dar vieną automobilį. Lygiai taip pat esu tikras, kad reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie spausdina pinigus. Mes prarandame pinigų kontrolę.

-O kas tokie „mes“?

-Valstybės, valstybių piliečiai. Gruodžio viduryje New York Times paskelbė pirmame puslapyje straipsnį – apie tai, kad kiekvieną mėnesį kokiame nors Volstrito restorane susirenka 9 pasaulinių bankų vadovai: Goldman Sachs, UBS, Bank of America, Deutsche Bank ir pan. Kiekvieną mėnesį tie devyni žmonės priima sprendimus, kurie daro įtaką 7 milijardams žmonių: koks bus bedarbių procentas pasaulyje, kiek žmonių mirs iš bado, kiek vyriausybių bus nuversta, kiek ministrų bus nupirkta ir t.t. Tai respektabilūs nusikaltėliai, tačiau jie įtakingesni už bet kurį pasaulio politinį lyderį. Jie turi realią valdžią – pinigų valdžią.

AMERIKA – TAI GERAI APSIGINKLAVĘS BANKROTAS

-Ir visgi šiandien nėra pagrindo manyti, kad gamybos ir vartojimo augimas artimiausioje ateityje bus apribotas.

-Žinoma. Dar daugiau – jeigu milijardas kinų pradės valgyti mėsą ir gerti pieną taip, kaip tai darome mes – po 10 metų mums visiems nebeliks vietos šioje planetoje. O kai nebebus vietos – ką tai reikš? Dar 1998 metais JAV buvo paskelbtas dokumentas „Project for the new American century“. Jame pranašiškai rašoma, kad 2017 metais Kinija taps didžiausia grėsme JAV saugumui. Viskas pildosi.

-Jūs pritariate tezei, kad pagrindinę grėsmę planetoje kelia Kinija?

-Ne, patį didžiausią pavojų dabar kelia Niujorkas, Volstritas ir JAV. Doleris šiandien jau miręs, Amerika – bankrotas. Tačiau labai gerai ginkluotas bankrotas. Beje, ekonominės atakos prieš Graikiją ir Airiją suorganizuotos tik tam, kad būtų sumažintas ES valiutos ir Europos apskritai suverinitetas. Juk realiai euras šiandien stipresnis už dolerį, bent jau dėl tos priežasties, kad ES skolos mažesnės nei Amerikos. Dėl to, beje, ir manau, kad euras nedings.

EUROPA KAIP POLITINIS IR KULTŪRINIS FENOMENAS EGZISTUOS IR TOLIAU

-Tačiau Europa irgi turi daug silpnų vietų. Gyventojai sensta, valdžia priversta įsivežti imigrantus, o šie – ypač musulmonai – nenori asimiliuotis, įtampa didėja. Merkel ir Sarkozy jau pripažino, kad multikultūralizmo politika žlugo.

-Aš netikiu multikultūralizmo žlugimu. Islamo fundamentalizmo pavojus – tai Amerikos projektas, kuris startavo 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Mes patys sukūrėme demokratijos eksporto idėją. Irakas ir Afganistanas pademonstravo šios sistemos negyvybingumą. Kaip ir klaidingą Vakarų nuomonę, kad visos tautos ir šalys turi nueiti tą patį kelią, kaip ir patys Vakarai.

-Islamo pasaulis gyvena viename laikmetyje, mes – kitame. Ar tai jų kaltė? Ne, tiesiog laiko ir situacijos pojūčiai visiškai kitokie. Be to, būtent mes sukūrėme globalizaciją, mes grobiame resursus.

-Šiandien akivaizdu, kad Europai objektyviai reikalingi 20 milijonų imigrantų, o mes nesugebėsime jų priimti. Dėl to jie ateina neturėdami jokios galimybės gyventi normaliai. Supraskite, globalizacija – tai žmonių, vadinasi, ir kultūrų judėjimas.

-Ar pritariate nuogąstavimams, kad Europa ištirps imigrantų sraute?

-Aš manau, kad Europa kaip politinis ir kultūrinis fenomenas egzistuos ir toliau. Žinoma, kontinente vykstantys procesai labai sudėtingi. Juk iki šiol pasaulyje dar nebuvo precedento, kad 27 valstybės susijungtų taikiu būdu. Be to, pusė dabartinės ES šiandien yra „europietiška“, o kita pusė – „amerikietiška“ (kalba eina apie Vakarų ir Rytų Europą). Dabartinė regiono krizė tai pats sudėtingiausias momentas jo istorijoje.

Beje, aš manau, kad Rusija galėtų suvaidinti didelį vaidmenį Europoje. Dar daugiau – būtina suvienyti šių dviejų galybių jėgas, integruoti interesus. Europa šiandien niekam nekelia grėsmės. Rusija irgi neims niekam grasinti, kai prasidės resursų deficitas, bent jau dėl to, kad visus reikalingus resursus ji turi pas save šalyje. Ir drauge Europa su Rusija gali vaidinti didelė raminantį vaidmenį visame pasaulyje. Kol kas gi visus „nuramina“ Amerika.

BEPRASMIŠKA PIRKTI BILIETĄ Į SKĘSTANTĮ LAIVĄ

-Jūs apie 20 metų dirbote Maskvoje laikraščių l’Unita ir La Stampa reporteriu. Rusija šiandien išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus savo istorijoje. Kur link ji, jūsų nuomone, dreifuoja?

-Sunku pasakyti. Aš pats nepakankamai gerai suprantu, kas ten vyksta. Iš vienos pusės matau, kad Rusija turi milžiniškas galimybes daryti įtaką tarptautiniams reikalams. Iš kitos pusės su apgailestavimu stebiu, kad Rusija kol kas veikia po senovei – gina tiktai pati save. Taip ji, beje, ir suvokiama Vakarų visuomenėje. Niekada paskutiniu laiku negirdėjau iš Rusijos pusės stambaus masto idėjų apie tai, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis. Aš pateiksiu pavyzdį – Amerikos imperija buvo sukurta dėl to, kad amerikiečiai sugebėjo paskelbti pasauliui žinią: viskas, kas atitinka jų ,amerikiečių. interesus – atitinka viso pasaulio interesus. Jie labai gerai padirbėjo ties idėja šalies, kuri kalba visų vardu. Taip kad jeigu Rusija ir toliau duos signalus apie savo galią, bet ir toliau gins tik pati save – tai mažai ką sudomins. Tai nesudomins kad ir tos pačios Europos ir tai – silpniausias Rusijos momentas. Jei rusai nori pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą gerąja šio žodžio prasme, jie turi norėti daryti įtaką toje pereinamoje situacijoje, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis. Reikia siųsti pasauliui žinias apie vienijimąsi, apie resursų vartojimo apribojimus – kad jų užtektų visiems. Ant šitų pamatų galima kurti didžiąją pasaulinę politiką.

-Kaip Rusija gali propaguoti savęs apribojimą, jei ten valdantieji demonstruoja pasauliui tiesiog pašėlusį vartotojiškumą? Argi jūs nematote, kad tą šalį valdo tos pasaulėžiūros, su kuria jūs raginate pabaigti, adeptai?

-Man rodos, kad Rusijos vadovai šios naujos situacijos dar nesuvokė. Rusijos vadovybė šiandien daug laiko skiria Amerikai ir labai mažai – tai pačiai Kinijai. Tačiau XXI amžius nebus Amerikos amžiumi. Ir beprasmiška Rusijai šiandien pirkti bilietą į skęstantį laivą. Lošti reikia kitomis kryptimis.

0 1458

„Egzistuoja kelios labai rimtos problemos, susijusios su Breton Vudo finansiniais pančiais ant viso pasaulio kaklo, kurie dabar veržiasi vis smarkiau ir smarkiau. Šiandien vis daugėja įvykių, kurie veda prie teisingesnio pasaulinių resursų naudojimo“ – mano amerikiečių rašytojas ir tinklapio China Rising autorius Džefas Braunas, gyvenantis Pekine jau keletą metų.

Kinija jau pakankamai ilgą laiką agresyviai kaupia fizinio aukso atsargas. Eilinis žmogus, minimaliai išmanantis pasaulinę brangiųjų metalų rinką, paprastai nekreipia dėmesio į pranešimus apie 1778 tonas sudarančias Kinijos aukso atsargas ir daro taip lengvai, kaip numoja ranka į oficialius pareiškimus apie JAV aukso atsargas.

Turbūt patikimiausias Kinijos aukso atsargų vertinimas pagrįstas Alasderio Makleodo tyrimo duomenimis. Jis padarė išvadą, kad Kinija kaupia auksą savo Centriniame Banke gerokai ilgesnį laiką, nei priimta manyti. Be to, jis daro prielaidą, kad Kinijos aukso atsargos siekia ne mažiau kaip 25 000 tonų.

Visai neseniai Kinija pradėjo vertinti savo auksą Šanchajaus biržoje juaniais. Kol kas niekas nežino, ar padarys tai tiesioginę įtaką Vakarų bankų galimybei tęsti savo negailestingas manipuliacijas aukso rinkoje, tačiau greičiausiai tai bus dar vienas metodiškas Kinijos žingsnis link pakartotinio aukso įvedimo į pasaulinę valiutų sistemą.

Vakarai susidūrė su globaline pertvarka, kurią sumanė Kinija kartu su Rusija, kurios ruošiasi sunaikinti Breton Vude įvestą Vakarų valdomą globalinės finansinės sistemos kontrolę.

Keli galingi statybiniai blokai šioje statyboje jau pakloti į vietas ar netrukus bus pakloti. Sukurtas naujas BRIKS vystymo bankas, kuris atveria savo duris verslui šį mėnesį. Tai bus savotiška alternatyva Tarptautiniam Valiutos Fondui. Azijos infrastruktūros investicijų bankas neseniai išleido 750 milijardų dolerių vertės obligacijas juaniais. Jis laikomas finansine Pasaulio Banko alternatyva.

Svarbiausias numatomas įvykis – tai Kinijos ir Rusijos įvedama prekybos atsiskaitymų sistema, kuri leis dalyviams apeiti SWIFT sistemą ir atsiskaityti prekybiniuose sandėriuose nesinaudojant doleriu.

0 2478

Anotacija

Dabar jau akivaizdu, kad vienapolė sistema su JAV priešakyje – ypatingai nestabili sistema. Po 2001.09.11. įvykių tai suprato ir galingojoje Amerikoje. Ši šalis, vadovaudamasi senais įpročiais, vis dar stengiasi savo valią diktuoti šalims-vergėms, daro tai kažkaip nerangiai, tarytum kankinama traukulių, nors šiandien jau visą savo galią kelia Didžioji Kinija, su kuria negalima nesiskaityti.

Kas iš tikrųjų yra mūsų didysis kaimynas, vis aiškiau visų akyse užimantis antrojo centro vietą, pasakojama kadrinio GRU žvalgybininko, išdirbusio Kinijoje 30 metų, knygoje.

Biografija

DeviatovAndrejus Petrovičius Deviatovas – nuolatinis IRKSV direktoriaus pavaduotojas. Mokslinio tyrinėjimo interesai – santykiai politiniame trikampyje – Rusija-JAV-Kinija. Rusijoje A. Deviatovas, GRU pulkininkas atsargoje, laikomas vienu geriausių ekspertų Kinijos klausimais. Andrejus Petrovičius Deviatovas baigė Karinį užsienio kalbų institutą Maskvoje. 1973 metais dalyvavo Arabų-Izraelio kare. Po to buvo pakviestas tarnauti į GRU Generalinį Štabą TSRS Gynybos ministerijoje. Prisidengiant diplomatine priedanga 1976 metais pirmą kartą buvo išsiųstas į Kiniją. Per ketvirtį amžiaus tokių komandiruočių buvo trys – bendra jų trukmė 11 metų – vėliau autorius kaip privatus asmuo gyveno Kinijoje dar 6 metus. Vykdydamas rezultatyvią žvalgybinę veiklą atominėje kosminių raketų sferoje, Deviatovas išėjo į pensiją pagal ištarnautus metus, turėdamas pulkininko laipsnį.

90-taisiais turėjo savo verslą Kinijoje – kartu su kiniečiais Baidahe, provincijoje ant Geltonosios jūros kranto, atidarė viešbutį, kurio metinė apyvarta per trumpą laiką pasiekė milijoną dolerių. Septynis metus Kinijoje buvo paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu).

Grįžęs į Rusiją Andrejus Deviatovas užsiima, kaip kad jis pats sako – strateginio Rusijos-Kinijos sąveikavimo klausimais: vadovauja daugeliui mokslinių centrų, leidžia knygas ir reguliariai publikuoja straipsnius apie Kiniją. Jo darbus galima vadinti netikėtais, ginčytinais, šokiruojančiais, tačiau tik ne paviršutiniškais. Bet kokius klausimus, susijusius su Kinija, Deviatovas pajėgus apsvarstyti iš karto daugybe pjūvių. Vienok jo arkliukas – subtilus kinietiškos etikos, psichologijos, pasaulėžiūros ir ypač – simbolikos, kurios paslėpta prasmė praktiškai neprieinama niekam iš europiečių – supratimas.

Andrejus Deviatovas –Tarptautinės ateities tyrinėjimų akademijos (Briuselis) Rusijos skyriaus tikrasis narys, Rusijos-Kinijos strateginio sąveikavimo instituto direktoriaus pavaduotojas, Rusijos rašytojų sąjungos narys.

Ko Rusijai ir pasauliui laukti iš Kinijos? Kuo gyvena, ką žada ir kuo grasina likusiai žmonijai pati didžiausia nacija – apie tai kalba vienas pagrindinių sinologų, tarybinės karinės žvalgybos pulkininkas Andrejus Deviatovas, Tarptautinės ateities tyrinėjimų akademijos (Briuselis) Rusijos skyriaus tikrasis narys, Rusijos-Kinijos strateginio sąveikavimo instituto direktoriaus pavaduotojas, knygos “Praktinė sinologija” autorius pasakoja specialiai “Laikraščio” korespondentei Nadeždai Kevorkovai.

Deviatovo knyga

Andrejau Petrovičiau, ar Rusijai gresia pavojai iš Kinijos pusės?

Galima sakyti, kad Kinija visada buvo pavojinga. Galima sakyti, kad niekada. Visada – todėl, kad tai milžiniška šalis su milžinišku gyventojų skaičiumi, su svetima civilizacija, kuri miegojo 300 metų. O dabar pabudo ir demonstruoja savo galią, su kuria Rusija nežino kaip susitvarkyti.

Tais laikais, kai Kinija nemiegojo, tai yra iki 18 amžiaus, 1689 metais pagal Nerčino sutartį Rusija neteko visos Albazino vaivadijos tame Amūro krante, kuris tuo metu priklausė Kinijai. Tuo pat metu Olandija neteko Taivanio. Šiuo metu rusiškame Amūro krante nuo tos (Albazino) vaivadijos liko tik Skvorošino, iš kur dabar tiesiamas naftos vamzdis į Kiniją. Tuo pat metu, 17 amžiuje, ėjo ir Kinijos ekspansija į Centrinę Aziją.

Kol Kinija miegojo, Rusija atsikovojo Paamūrę ir Primorę, ką Kinija laiko neteisėtu.

Ar Kinija turi kokią nors strategiją dėl Paamūrės ir Primorės susigrąžinimo?

Ne, Kinija, šiuo metu ir gana tolimoje perspektyvoje turi taikaus tų resursų, kurie reikalingi Kinijos valstybės gerovei, įsisavinimo strategiją.

Geografinės ribos nustatytos Rusijos diplomatų pastangomis prezidento Putino valdymo laikotarpiu. Globalizacijos laikotarpiu geografinės ribos praktiškai nebereiškia nieko, tačiau atsirado toks terminas kaip strateginės sienos.

Strategija – tai ateities užkariavimas. Kinija ją turi. Pačia aukščiausia karinio meno viršūne Kinijoje laikomas strateginių užduočių sprendimas netaikant karinės jėgos. Todėl kiniška strategija – tai priešininko atitraukimas į draugystės glėbį, netaikant jėgos, taikos metu. Kinija taip elgiasi su visomis šalimis – ir su Rusija, ir su JAV.

Ar Kinija turi strateginius partnerius?

Kinai neturi tokio termino kaip strateginis partneris – tai europietiškas terminas. Vakarų sąmonė dalina pasaulį į baltus ir juodus, o politiką pristato, kaip partijos lošimą didžiojoje šachmatų lentoje. Čia veikia principas – “kas ne su mumis, tas prieš mus”.

Kinijos politika – tai istorijos kortų stalas. Kinai mąsto taip: mes patys, mūsų priešai ir mūsų sąjungininkai. Ir priešo statusas yra aukščiau nei sąjungininko.

O kas yra Kinijos priešas?

Pagrindinis priešas – JAV. JAV statusas yra aukščiausias. Todėl G2 – tai dviejų priešų grupė. Žodžių lygmenyje kinai atsisakė joje dalyvauti, tačiau iš tikrųjų ši grupė veikia jau nuo 1972 metų. Šios grupės reikalai yra susiję su Kinijos ir JAV reikšmės supratimu ekonominės globalizacijos procesuose.

Slapti Kinijos ir JAV bendradarbiavimo susitarimai, pasirašyti Vašingtone 1979 metais, kai Denas Siaopinas nuvyko į JAV ir užsidėjo kaubojišką skrybėlę, – tai susitarimas apie tai, kad karo tarp šių valstybių nebus. Šios sutarties dėka Kinija įgyvendino tai, kas oficialiai vadinama socializmo su kiniška specifika sukūrimas. O neoficialiai tai reiškia strateginių sienų perkėlimą už nacionalinės teritorijos ribų.

Slaptas 1979 metų susitarimas buvo pasirašytas dvidešimčiai metų, 1999 metais jis buvo pratęstas dar 20 metų. Tai susitarimas dėl konstruktyvaus bendradarbiavimo.

Šiuo metu Kinijos ir JAV tarpusavio sąveikavimas perėjo į priešų priklausomybės vienas nuo kito stadiją. Priešų, kurie savo uždavinius sprendžia nenaudodami karinės jėgos, tiesiog lengvai vienas kitą prismaugdami draugystės glėbyje. Tokie Kinijos ir JAV santykiai yra daug veiksmingesni nei susitarimai dėl gerų kaimynystės santykių tarp Rusijos ir Kinijos.

Kuo pavojinga tokia situacija Rusijai?

Tuo, kad tokie santykiai yra antraeiliai. Rusija ir Kinija – tai kaimynai flange. Frontas gi nukreiptas į Ramųjį Vandenyną.

Kuo buvo laikomi susidūrimai su tarybiniais pasieniečiais Damansko saloje 1969 metais kiniško pasaulio supratimo požiūriu?

Konfliktas Damanske – tai instrumentas, kuriuo Mao Dzedunas pasinaudojo tam, kad grąžintų Kiniją, kuri TSRS socialistinio lagerio rėmuose buvo jaunesnio brolio vaidmenyje, į įprastą Kinijai būseną “mes patys”.

Nuo to laiko mus gąsdina, kad Kinija apgyvendins Sibirą. Ar šis pavojus realus?

Nerčino susitarimas nustato sieną per Stano kalnagūbrį. Kinų sąmonėje viskas, kas į pietus nuo jo: BAM’as, Udokanas, Čara ir jų gamtiniai turtai nuo naftos ir dujų iki miškų, – visa tai yra kinų interesų strateginių sienų ribose. Kinijos strategija teigia, kad šiuos resursus reikia laikyti patikimais Kinijos gamybos resursais 21 amžiuje. Bet tik tokiu būdu, kad būtų išvengta tokios situacijos, kad Rusija šiandien nori tiekti, o rytoj – jau ne.

Negi yra kiti būdai pasiekti patikimą priėjimą prie resursų nei okupacija?

Yra. Tai vadinama strategine gudrybe. Deja Rusijoje niekas neužsiima atsakomųjų strategijų kūrimu. Pavyzdžiui Kinijoje tekstilės ir avalynės karų, karų dėl juanio – dolerio kurso planavimu užsiima Generalinis Štabas. Karas Kinijai – kartoju, tai – „begalinio gudravimo kelias“, o ne atominio susilaikymo strategija, kaip Rusijoje.

Kiek Kinijoje gyventojų?

O kas skaičiavo? Kinai skelbia 1,3 milijardo plius diaspora emigracijoje apie 200 milijonų, įskaitant ramiojo vandenyno zoną – Singapūrą, Čainataunus Australijoje ir JAV. San Francisko 60 procentų gyventojų yra kinai.

Pilietiniame kare buvo kalbama apie milijoną kinų Raudonojoje Armijoje – ar tai tiesa?

Jų buvo apie 200-300 000 darbo armijos gretose. Šachtose, rūdynuose, statybose – tiek kinų dirbo Rusijoje Pirmo pasaulinio karo metu. Baltieji naudojo karo belaisvius iš Čekijos, o raudonieji – kinus. Raudonajame terore kinai dalyvavo. Po to Stalinas nusiuntė juos atgal į Tėvynę.

Kiek kinų Rusijoje? Pagal surašymą 35.000 – ar tiek yra iš tikrųjų?

Maskvoje kinų nematyti, jie viešumoje labai nesirodo. Bet kinų verslą aš matau. Iš Maskvos jį išstūminėjo netikėtos Čerkizono likvidavimo operacijos metodu. Kinai vien šios operacijos pasekoje prarado 15 mlrd. JAV dolerių.

Ar Rusijoje tęsiamas bendradarbiavimas su Kinija karinėje srityje?

Karinis technologinis bendradarbiavimas jau baigiasi. Ką norėjo – tą jie gavo: kosminę programą, pilotuojamą kosminį laivą už 80 mln. JAV dol., kuris kainuoja mažiausiai 80 milijardų JAV dol. Po to jie paleido dar tris kosmonautus, kinai jau susiruošė į Mėnulį. Visa tai už grašius atiduotos tarybinės technologijos.

Ar JAV turi anti kinišką strategiją?

Žinoma. Grupė G2 rėmuose JAV įžaidinėja šachmatų partiją, kur jie žaidžia baltaisiais, kaip jiems atrodo, išsaugodami iniciatyvą, ir laimi. Bet kinai pakeis žaidimą.

Koks Kinijos ateities modelis?

Jis vadinasi pasaulio harmonija.

Perkrauti gyventojų skaičiumi miestai, technologijų vagystės, apnuodyta gamta, iškirsti miškai… Kur čia harmonija?

Tai baltoji beždžionė taip mąsto, todėl, kad jinai net nesupranta, kas iš tikrųjų yra pasaulio harmonija. Kiniška harmonija – tai koncentruoti kiniškos įtakos ratai visiems pasaulio pakraščiams. Kinija – tai žinių centras, žemės bamba, kultūros sankaupa, Dangaus valios supratimas, vyresnių ir jaunuomenės, vadovaujančių ir pavaldinių etika, hierarchija. Žodis Kinija išvertus reiškia Vidurinė valstybė. Ten nėra vietos demokratijai.

Komunistas Hu Czintao tiki į pasaulio trejybę ir pasaulio harmoniją?

Jūsų ir kino supratimas apie komunizmą iš esmės skiriasi. Didžiausią indėlį į marksizmo turtų saugyklą – dialektinį materializmą, kino požiūriu padarė Mao Dzedunas, o būtent – jis sukūrė teoriją apie pasaulio dalijimą ne į dvi dalis, o į tris. Neužmirštant tradicijos – dangus, žemė ir žmogus tarp jųjų.

Kaip kiniečiai žiūri į likusį pasaulį?

Tai yra „išsivysčiusio laukiniškumo“ zona. Šie žmonės daug ką sugalvojo – garinę mašiną, elektrą, mikro – elektroniką, bet kino požiūriu ne tai svarbiausia. Gyvenimo prasmė – pačiame žmoguje. Žmogus gyvena šeimoje. Santykiai šeimoje kur kas svarbiau nei technologiniai „išmislai“.

Kam gi harmoningam pasauliui su šeimos tradicijomis vogti paslaptis žmonių iš „išvystyto laukiniškumo“ zonos?

Kiniška etika – tai ne dualistinė gėrio ir blogio etika, kartoju – tai trejybinė, dangaus, žemės ir žmogaus tarp jų, etika. Kinai gyvena žemėje, o ne skraido padangėse. Maitinti ir laikyti švaroje savo kūną – tai svarbu. Svarbu laikyti jį komforte, maitinti. Į tai nukreipti visi kinių veiksmai. Tame tarpe ir technologijų vagystės su tolimesniu prekių pardavimu.

Amūro užnuodijimas, atliekos, šiukšlių kalnai, smogas – kaip tai susiję su harmonija?

Kiniška etika kur kas labiau pritaikyta šių problemų sureguliavimui. Juk pagal jų pasaulėžiūrą, žmogus turi atitikti dangui ir žemei. Žmogus laukia dangaus valios pasireiškimo. Neseniai įvykę žemės drebėjimai, užtemimai – visa tai davė kinams pretekstą apmąstymams, kad toliau taip daryti nebegalima. Jie koreguos visa tai, ką jie daro Žemėje. Kol nebuvo ženklų, jie manė, kad galima taip elgtis, kaip kad viskas ir buvo. Dabar jie imsis priemonių.

Į ką susiveda kiniečių etika dabar?

Partija ir Vyriausybė išviešino principą „žmogus – pagrindų pagrindas“, tuo pačiu sugrąžindama liaudį nuo marksizmo prie tradicinių konfucianizmo moralės normų.

Tai yra keturios gerovės. Ilgaamžiškumas šeimos rate. Kasdieninio sotaus gyvenimo turtingumas ir santaupos juodai dienai. Harmonija santykiuose su kaimynais ir giminėmis. Plius dorybės.

Dorybių yra penkios: žmoniškumas (paklusnumas ir pagarba aukštesniųjų ir žemesniųjų hierarchijoje, rūpinimasis ir pagalba šeimai), teisingumas (valdžios), išmintis (tėvo), ištikimybė (motinos), pareiga (sūnaus). Nei meilės, nei gėdos, nei sąžinės, nei susilaikymo nuo nuodėmių šiame kinų dvasinės civilizacijos moralės kodekse nėra.

Kaip su dvasine civilizacija suderinamas pusę amžiaus trunkantis Tibeto kankinimas?

Ateina tokios rūšies laisvė, kurios įgyvendinimu taip rūpinasi vakarų pasaulis. Pažiūrėkime į šią problemą iš šios pusės. Kinai maitina Tibetą: ten gi niekas neauga. Ten nėra nei naftos, nei dujų, nei miškų, nei rūdos. 3.600 metrų aukštyje, kur yra Lhasa, išvis niekas neauga, išskyrus žemos žolės ir avižos. Yra akmeninė dykuma, sniegas ir smėlis.

Kinai išgelbėjo tibetiečius iš vergvaldystės – tiesiogine šio žodžio prasme. Ten laidotuvės vis dar vyksta sukapojant lavoną ir sumaitinant jį ereliams. Ten išsilaikė daugvyrystė, todėl, kad vieną moterį su palikuoniais gali išlaikyti tik keletas vyrų. Kinai tiekia į Tibetą viską. Pravedė geležinkelį, pastatė ligonines, infrastruktūrą…

Nejaugi Dalai lama, Nobelio Taikos premijos laureatas kovoja už tai, kad tibetiečiai grįžtų ir vergovinę santvarką?

Pažiūrėkite, jo rūmuose Lhasoje, iš kur jis bėgo pas anglus, stovi radiola. Kam „Išminties Vandenynui“ „užsienietiški balsai“? Taip va ir buvo įvykdyta Dalai Lamos demokratizacija. Anglai sugundė berniuką – užkariavo Dalai Lamos protą. Kur jis gyvena dabar? Šilumoje, 800 metrų virš vandenyno.

Kinijoje yra tokių, kurie užsiiminėja gimnastika falungun. Kodėl jie yra persekiojami?

Tai yra sekta. Vakarų spectarnybos pritaikė begalinio gudrumo kelią, kad įeiti į kinų sąmonę panaudodami raktus, kurie yra kinų civilizacijos kodas. Ir įkišti į kiniškus protus nekinišką turinį. Šios sektos pagalba Vakarai nori susidoroti su kinais įdiegdami daosų individualizmą.

Ir dėl tos pačios priežasties spaudžia uigūrus?

Dėl to, kad Kinija jau lenkia amerikiečius, sulaikyti Kiniją galima tik naudojant separatizmo, ekstremizmo, terorizmo ir narkotikų platinimo metodus – tai yra keturi blogiai. Kinai savo didybės klausimus sprendė nuosekliai. Svarbiausia jiems buvo sugrąžinti Taivanį į savąją tėvynę. Ir šią užduotį jie išsprendė. Amerikiečiai buvo priversti palikti šį frontą, o kinai mūšį dėl Taivanio laimėjo, padarydami „pjūvį“ demokratijai, žmogaus teisėms, liberalizmui.

De fakto Taivanis sugrįžo. Dejure tai užims dar kurį tai laiką – tai atsitiks iki 2019 metų.

Kai amerikiečiai neteko Taivanio faktoriaus, jiems teliko spausti ant kitų svertų – tai uigūrai, falungunas. Tibetas. Uigūrų pasaulyje yra apie 20 mln., o pačioje Kinijoje iš viso – 7 mln.

Ar gali taip atsitikti, kad kiniečiai-musulmonai irgi taps vakarų spaudimo faktoriumi?

Vargu. Tai dunganai. Jų pasaulyje apie 20 milijonų, kalba jų labai panaši į kinų. Valgo jie irgi pagaliukais. Jei surinktume visas Kinijos tautines mažumas, susidarytų ne daugiau nei 501 milijonų. Tautinės mažumos gyvena nacionaliniuose rajonuose. Valstybė pas kinus tik viena, skirtingai nei Rusijoje, kur yra respublikos ir kraštai.

Uigūrus įsuka kaip atskirą tautą, nes daugiau nėra ko įsukinėti. Ką gi dar? Na tibetiečius – dalis jų gyvena Indijoje. Tačiau, žinant , kad kinų yra 1,5 milijardo tai perspektyvų neturi.

Kinai emigrantai tampa Amerikos piliečiais, vien tik JAV yra 30.000 kinų sinologų, dirbančių įvairiuose centruose.

Ar jie dirba prieš komunistinę Kiniją?

Emigracija Kinijoje niekada nebuvo laikoma tėvynės išdavimu – perėjimu priešo pusėn. Emigracija visada buvo skatinama ir dabar skatinama Kinijos Vyriausybės. Jei šeima išvyksta į Afriką, jiems skiriama dotacija – 7000 JAV dolerių.

Jei iš 40 šeimų kinai susiorganizavo „kinų miestelį“ – tai jiems dotacija– 70.000 JAV dol. Kai jie įsitvirtina, jie gauna prekinių ir finansinių kreditų už šimtus tūkstančių dolerių.

Pas kinus yra patriotinė, susivienijusi, dirbanti tik tarp savų nematomoji mafija, kuri vadinama „triadomis“. Ji yra kiniškojo prasiskverbimo jėgos priedanga. Ir Rusijoje ji irgi veikia. Šiai mafijai vadovauja kompetentingi valdžios atstovai – ir taip buvo visada, todėl, kad mafija Kinijoje yra patriotinė. Kinų milijonieriai, kai 80-ies išeina poilsio, nesvarbu, kad jie gimę JAV, jie grįžta į savo protėvių žemę. Giminė privalo jausti ryšį su tėvyne.

Emigracijos pavadinimas kiniškai – “huaciao” taip ir verčiamas – “tiltas į Kinijos krantą“.

O jeigu atsiranda kokie nors išdavikai, kurie nemyli tėvynės ir prisiekia baltosioms beždžionėms, tai patriotiškai nusiteikusi mafija greit nutraukia jiems rankas bei kojas, ir pirmieji greitai pasitaiso.

Kas vyksta Kinijoje su narkotikais?

Narkotikai – tai opiumo karas šiuolaikinėmis sąlygomis, tai yra atitinkamų finansinių operacijų vykdymas. Panašiai kaip Ost – Indijos kompanija 19 amžiuje sprendė Didžiosios Britanijos užduotis, taip ir šiais laikais – pradėtas naujas opiumo karas su Kinija. 19 a. Kinija atlaikė du opiumo karus, tačiau prarado savo vertybių veidą ir tai buvo nacionalinio pažeminimo periodas.

Kinijoje glūdi pačios didžiausios sidabro atsargos. Monetos buvo kaldinamos iš sidabro. Anglai, norėdami išvežti sidabrą iš Kinijos, veždavo iš Indijos opiumą, o išveždavo sidabrą. Čingų imperija pabandė išvyti anglus, bet pastarieji laimėjo ir ginkluotos jėgos pagalba įtvirtino savo teisę įvežti opiumą į Kiniją. Gubernatoriai, kurie kovojo su baltosiomis beždžionėmis, laikomi nacionaliniais didvyriais. Tarp kitko, Kinijoje baltas veidas – trūkumo ženklas.

O dabar kinai keršija Vakarams už opiumo karų paliktą nacionalinę gėdą tuo pačiu būdu. Iš pradžių kinai paėmė savo valdžion „auksinį opiumo trikampį“ – tarp Mianmaro, Tailando ir Laoso. Po to triadų dėka, pradėjo kontroliuoti visus gabenimo kelius. Kur važiuoja šie narkotikai? Į Ameriką ir Europą.

Ar tai reiškia, kad pačioje Kinijoje narkotikų problemos nėra?

Narkotikų yra, tačiau jie nesudaro problemų, nes valstybė neleidžia jų beribio platinimo. Savo tautą valstybė saugo nuo šio užkrato. Šį užkratą valstybė paleido tiems, kas nuodijo jų šalį narkotikais. Patys kinai savo rankomis to nedaro, tačiau jiems naudingu santykiu, stengiasi taip kontroliuoti.

„Auksinis trikampis“ iš informacinių srautų dingo, tačiau jo produktas niekur nedingo, ir dėl to dėmesio centre dabar kitos šalys – Afganistanas, Kolumbija, tai yra tos zonos, kuriose narkotizuotą užkratą išplatino amerikiečiai ir anglai. Kinai atkeršys visiems, kurie kada nors veikė prieš juos.

Nemažiau svarbu tai, kad narkotikai pačiuose pirmuose sandoriuose niekada nebuvo pardavinėjami už popierėlius ar virtualius pinigus,- jie buvo parduodami už aukso ir sidabro vienetus – tai buvo tikrų verčių mainai.

Kaip atrodo pagrindinių pasaulio žaidėjų perspektyvos globaliame plane?

Kinijoje šiuo metu pastebimas jėgų antplūdis, o pas jų pagrindinius priešus – jėgų atoslūgis, jų kova vyksta sąjungininkų, draugų ir kaimynų jėgų alinimo dėka. Skirtumas tas, kad Kinija neturi sąjungininkų, ji kitoms šalims yra partneris, kuris eina begalinio gudravimo strategijos keliais.

Ar Kinija suinteresuota santykių Afganistane ir Irake stabilizavimu, kaip tai planuoja JAV?

Ne. Visų pirma, todėl, kad amerikiečiai ten būtinai pralaimės. Kiek jie bedidintų kariuomenės skaitlingumą tose šalyse, savo tvarkos jie ten įvesti nesugebės ir partizaninio karo nelaimės.

Visų antra, kinai suinteresuoti, kad amerikiečiai iš ten pasitrauktų. Kai tik jie paliks šį regioną, jie iškart praras galimybę įtakoti separatizmą Sindziange ir Tibete. Amerikiečiai pasistengs suorganizuoti Kinijos ir Indijos susidūrimus, bet tarpe jų yra Himalajai ir pilnai kovoti šiame fronte jiems nepavyks. O va situacija Kašmyre po amerikiečių pasitraukimo iš karto sprogs – tai naudinga Kinijai.

Iš kur Kinija gauna energijos išteklių?

Iš Saudo Arabijos, Nigerijos, Angolos, Irano. Dujos iš Irano, Australijos. Todėl Kinijai svarbu išsaugoti užnugarį Kazachstano asmenyje – kaip naftos sandėlį ir Turkmėnistaną – kaip dujų sandėlį. Jie puikiai supranta, kad JAV su savo karinio laivyno galia gali užblokuoti visus sąsiaurius. Kinija gauna kurą per jūrą, nes tai yra pigu.

Tiesa, dabar vakarų valstybių specialiosios tarnybos sukūrė Somalio piratų faktorių, bet tai kol kas nelabai trukdo kinams. Vienok tai tapo geru pretekstu užblokuoti sąsiaurius. Tokiu atveju Kinijai liktų pasikliauti tik Kazachstanu bei Turkmėnija. Vamzdynai jau paruošti. Lėktuvnešių Kinija neturi. O štai užnugario gynybos kariuomenės pas Kiniją daugiau nei reikia. Tad jei „21 amžiaus fabrikui“ iškils nors mažiausias separatizmo ar terorizmo   pavojus, Kinija turės resursų vamzdyno apsaugai.

„Vesternizacija“ Kinijoje vyksta pilnu tempu. Ar tai nesukels tokių pat griaunančių pasekmių kaip ir Tarybų Sąjungoje.

Ne, nesukels. „Vesternizacija“ Kinijai buvo reikalinga tam, kad palikti užsienyje visą inteligentiją, užaugintą ant žmogaus teisių idėjos ir įvykių Tianenmenio aikštėje. Oskarus laimėjusieji filmai iki kinų visuomenės gelmių neateina. Ir skirtingai negu TSRS, kaimo vietovių kinų visuomenė apsprendžia Kinijos istorijos eigą, o ne didieji miestai.

Kai Kinija privertė Vakarus atverti duris kiniškai emigracijai, – tai ir buvo būtinosios „vesternizacijos“ tikslas. Šiaip kinai nebuvo įleidžiami į Vakarus. O po 1989 metų juos pradėjo noriai įsileisti. Ir štai kinai apmokė šimtus tūkstančių savo studentų geriausiuose vakarų universitetuose, šimtai tūkstančių jų dirba vakaruose.

Kai pas mus tai prasidėjo, buvo pradėta kalbėti apie tai, kad nuteka protai.

Kinai gi specialiai juos ten nutekino. Jie ten pasinėrė tartum nelaimingi emigrantai, pabėgę nuo totalitarinio režimo, sulindo į įvairius tyrinėjimų centrus, į vedančiąsias pasaulines kompanijas, kurios dirba su pačiomis naujausiomis inovacijomis. Jie integravosi į biotechnologijas, informatiką, Intel, kitas kompanijas. Prie viso to jie labai myli Tėvynę, grįžta į ten, ir su savimi atsiveža tas paslaptis, kurias sužinojo, žinias ir kapitalą. Apie visa tai jie pasakoja kompetentingiems organams, kurie tikrai sumaniai elgiasi su gauta informacija.

Reikėjo atpalaiduoti sąmonę, patraukti komunistines dogmas, suteikti galimybę pauostyti laisvės, tačiau prie viso to kinas taip ir liko kinu, jis neatsisakė valgyti lazdelėmis, nesiliovė mėgęs kiniškos virtuvės patiekalų, neatsisakė tėvynės ir neperstojo mąstyti kinietiškai.

Kodėl Kinijai pavyksta tai padaryti, o Rusijai – ne visai?

Todėl, kad mes žaidžiame šachmatais, kuriuos mums primetė. O kinai žaidžia šaškėmis, kurios vadinamos „go” ir rusišką bridžą, kuris gimė Rusijoje, o jie jį perėmė. Visa kinų politika tai „go” žaidimas, tai ne priešo sunaikinimo taktika, tai ne jūsų žirgo suvalgymo taktika, o taktika, kai iš priešininko atimama manevravimo galimybė.

Kinijos įvaizdis Vakaruose – tai nedaugelio turtai paslėpti už kartoninio fasado, tai Olimpiados fejerverkai, dubenėlis ryžių visai dienai ant visų, neturtingi valstiečiai, neturintys žemės, valstiečių maištai, miesto lūšnynai, milijonai jaunuolių, kuriems neužtenka nuotakų. Kas iš viso šito yra teisybė?

Veda ruses. Pažiūrėkite į Tolimuosius Rytus. Ten jau tai vyksta. Kinas negeria, nerūko, dirba, myli šeimą, neša pinigus namo. O vaikai tampa kinais – taip buvo Singapūre, Malaizijoje. Asimiliacija – amžinas kinų problemų sprendimo kelias.

Jokių lūšnynų, vargšų, bado Kinijoje nėra. Partija visus apavė, aprengė ir pamaitino visą šalį. 80% Kinijos – tai kalnai; ten kaip ir Tibete, nieko nėra. Ten liko skurdas. O lygumų kaimo pagrindinė problema – triaukščių namų statymo mada. Kokie dar lūšnynai?

Kinų valstiečiai įtraukiami į kelių tiesimo darbus – ši programa jau praktiškai yra įgyvendinta. Dabar vyksta geležinkelio tiesimo darbai, aerodromų statyba, gerinama infrastruktūra.

Kaip Kinijai atsiliepė pasaulinė finansinė krizė?

Visi tie valstiečiai, kurie buvo užpildę gamyklas, gaminančias įvairias šlepetes ir skudurėlius su vakarietiškų kompanijų emblemomis, prasidėjus krizei gatvėje nepasiliko, kaip tai bando vaizduoti vakarietiška sąmonė. Jie grįžo į kaimą.

80% kinų gyvena kaime – tai daugiau nei visa baltoji rasė kartu paėmus – ją sudaro tik 600 mln. žmonių. Partija ir Vyriausybė pastoviai sugalvoja kaip užimti savo žmones, ir tarp kitko, tose srityse, kurios labiausiai reikalingos liaudžiai. Jie kredituoja kaimą, praktiškai užvertė jį pinigais. Ir tuo pačiu, gelbėdami savo kaimą, išgelbėjo ir visą amerikietišką ekonomiką, tuo tarpu įvykdydama visus savo įsipareigojimus.

Jei jie nebūtų to padarę, pasaulinės valiutinės ir fondų platformos būtų patyrusios galingą sukrėtimą. Jie pinigus tiesiog dalino, kad padidėtų perkamoji galia.

Kinijoje parduodamos tik kiniškos prekės. Mercedes irgi pagamintas Kinijoje. Kinijos automobilių pramonė dirba šaliai. Keliai jau nutiesti visoje šalyje – atokiuose šalies rajonuose jais kol kas dar niekas nevažinėja – kol kas neužtenka automobilių.

Kaip Rusija turėtų kurti savo santykius su Kinija, kad istorinėje perspektyvoje nepralaimėtų?

Rusija turi pakilti iš geros valstybinės kaimynystės santykių į tarpcivilizacinius santykius, priesaika paremtus santykius su sau artimomis civilizacijomis. Mūsų giminingų civilizacijų sąjunga duoda šansą būti ne provincija, į kurią pernešami strateginiai interesai, ne gerais kaimynais, kur pagrindine tampa Kinija, o tapti lygiais.

TSRS jau buvo vyresniuoju broliu. Kodėl nustojo ir kuo gali tapti Rusija dabar?

Mao Dzedunas pats suteikė Tarybų Sąjungai vyresniojo brolio titulą, todėl, kad TSRS buvo komunistinis tautų internacionalas, kuris atvedė kiniečių komunistus į valdžią. Dabar Rusija Kinijos akimis šio statuso neteko, tapo tarnaite. Tačiau jei Rusija pasistengs, ji gali tapti vyresniąja seserimi – tai geras statusas. Kinų pasaulyje motina – tai žemė, tėvas – dangus, viską sprendžia vyrai, broliai, tačiau vyresnioji sesuo įprasmina išmintį. Net jei jinai girta ir pasileidusi, ja reikia rūpintis, jos daržą reikia suarti, jos negalima mesti. Ji turi intuiciją ir išmintį – ir Rusija gali šią išmintį parodyti. Rusiją stumia į nano informacines technologijas, dirbtinį intelektą, bet tenai mes jau pavėlavom. O va parodyti natūralų kūrybiškumą, aukštas humanitarines technologijas, kognityvinius prasmių atpažinimo mechanizmus, kurie savaime slypi mūsų kalboje, Rusijai jau atėjo laikas. Anglų kalba tinkama analizavimui. Tačiau būties prasmių atpažinimui tinka tiktai rusų kalba.

Kodėl Kinija taip vadinasi?

Nuo senosios slavų kalbos „kit“, tai yra siena. Iš čia gimęs pavadinimas „Kitaj gorod“, esantis aplinkui Kremlių. Kinija rusams – šalis už Didžiosios Kinijos sienos. O angliškai China – tai šalis, kurioje gaminamas krištolas.

Nuoroda į šaltinį.

Nuoroda į šaltinį.