Tags Posts tagged with "Karlas Marksas"

Karlas Marksas

0 1165

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.

0 1613

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1440

Straipsnis buvo publikuotas 2010 metų Kovo mėnesį.

Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

K. Markso draugas ir bendražygis F. Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

Ką tai reiškia?

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

Kas gi vyksta toliau?

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

Ko griebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

Kas atsitinka?

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis.

 

Kas turima omenyje?

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

Ką tai reiškia?

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“.

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

Michailas Bugakovas
Šaltinis

0 2493

straipsnis rašytas: 2012-03-11

Kodėl 2012-2015 metais mūsų laukia antra krizės banga ir kada prasidės išėjimas iš jos

Nepriklausomas ekonomistas, per paskutinius trejus krizės metus išgarsėjęs Maskvos ekspertų sluoksniuose, Aleksandras Aivazovas „Business Online“ laikraščio kvietimu apsilankė Kazanėje ir surengė įdomų seminarą apie situaciją pasaulio ir Rusijos ekonomikoje. Čia spausdinamas jo atsiųstas tekstas, kuriame pasakojama, kaip 2008 metais pasaulis įėjo į „didžiųjų sukrėtimų“ fazę, kodėl šiandien reikia atsisakyti karjeros Volstryte, ir kodėl JAV tapo „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu“ pasaulyje ir artėja prie savo terminalinės (pabaigos) krizės.

Atsisakyti karjeros Volstryte arba Londono Sityje

       2007 metų gruodyje milijardierius ir „investavimo guru“ (kaip jį vadina Vakarų spaudoje) Džimas Rodžersas pardavė savo namus Niujorke ir persikėlė į Singapūrą, sakydamas, kad atėjo laikas, kai pagrindinis pasaulio ekonomikos investicijų potencialas juda į Azijos rinkas: „Jeigu jūs būtumėte buvęs protingas 1807 metais, tai jūs būtumėte važiavęs į Londoną, jeigu būtumėte protingas 1907 metais – jūs būtumėte važiavęs į Niujorką, bet jeigu jūs protingas 2007 metais, tai jūs persikeliate į Aziją”. O 2010 lapkričio 4 d. kalbėdamas Oksfordo universitete, Džimas Rodžesas ragino studentus atsisakyti karjeros planų Volstryte arba Londono Sityje, kadangi artimiausiais metais gyvenimas fermoje duos daugiau pajamų nei prekyba Volstryte.

       Bet tai ne iš proto išėjusio seno milijardieriaus keistenybės, o gerai situaciją jaučiančio, išmintingo ir sėkmingo investavimo į pasaulines rinkas specialisto genialus numatymas. Ir nepaisant to, kad per pastaruosius 30 metų būtent rinkos spekuliantai iš Volstryto ir Sičio gaudavo didžiausias pajamas pasaulyje, vienas iš jų, Džimas Rodžersas perspėja, kad jų laikas pasibaigė: “Istorijoje buvo ilgi laikotarpiai, kai finansų centrai turėjo realią valdžią. Tačiau buvo ir laikai, kai ją turėjo tie, kurie gamina realias prekes – ūkininkai ir kalnakasybos pramonininkai”.

       Gerai jausdamas pasaulinius struktūrinius pokyčius pasaulio rinkose, “investicijų guru” mums rodo, kad pasaulio ekonomika vystosi ne tiesiai, o diskretiškai, cikliškai arba banguojančiai. Ir todėl tie, kurie investuoja pinigus į pasaulio rinkas, turi suprasti pasaulio ekonomikos vystymosi periodiškumo dėsnius. Tačiau šių dėsnių nesupranta daugelis šiuolaikinių ekonomistų, kurie į pasaulio ekonomikos vystymąsi žiūri, kaip į linijinį procesą, ir nenori matyti jo ciklinio, diskretinio pobūdžio. Siekiant užpildyti šią spragą, ir buvo sukurta “Pasaulio kapitalizmo raidos periodinė sistema”, kurią puikiai iliustruoja taiklūs “investicijų guru” Džimo Rodžerso pastebėjimai.

                    2008 metais pasaulis įžengė į „didžiųjų sukrėtimų“ fazę

       “Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos” pagrindą sudaro keletas tyrimų ir teorijų, kurias skirtingu metu sukūrė įvairūs autoriai, turintys didžiulį autoritetą pasaulio ekonomikos moksle. Tai Nikolajaus Kodratjevo didžiųjų ekonomikos ciklų teorija, ir ja grindžiama Vladimiro Pantino evoliucinių ciklų teorija, išsamūs Kondratjevo ciklų tyrimai, kuriuos atliko S.M.Menšikovas. O taip pat L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninių ir ekonominių cenozių formavimosi teorija, ir S.Glazjevo, K.Pereso ir M.Hirooko technologinių sąlygų (TS) teorija. Tačiau ypač didelę reikšmę turi kapitalo sukaupimo sisteminių ciklų teorija, kurią sukūrė Dž.Arigis remdamasis tyrimais, kuriuos atliko F.Brodelis, o taip pat J.Šumpetero „kūriamojo griovimo“ teorija, ir, žinoma, Karlo Markso funtamentalūs „Kapitalo“ studijavimai.

periodine-kapitalizmo-vystymosi-sistema1

Pagal tą „Periodinę sistemą“ pasaulis 2008 metais įėjo į kapitalizmo pramoninės stadijos trečio evoliucinio ciklo „Didžiųjų sukrėtimų“ fazę, kurios procese įvyks sukaupimo sisteminių ciklų pasikeitimas, o taip pat pasaulio ekonomikos vystymosi lyderio pasikeitimas. Dž.Arigis tvirtina, kad pasaulis įeina į Azijos (būtent todėl Džimas Rodžersas ir persikėlė į Aziją) kapitalo kaupimo sisteminį ciklą, kuriame pagrindinis vaidmuo ekonomikos augime priklauso valstybei. Ir į iki šiol viešpatavusio neoliberalaus „rinkos jėgų laisvo žaidimo“ vietą ateis didesnis valstybės kišimasis į ekonomikos gyvenimą, valstybinis indikatyvus planavimas ir griežtas ekonomikos reguliavimas valstybinėmis ir viršvalstybinėmis institucijomis, kuris buvo pradėtas dar 9- ame dešimtmetyje Japonijoje, tada gavęs pavadinimą „Japan Corporation“.

       Tačiau Japonijos audringą vystymąsi 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje JAV pavyko pristabdyti, pasinaudojus savo hegemonija pasaulio ekonomikoje, ir pagal Arigio apibūdinimą, tuo laikotarpiu esant „puikių laikų“ fazėje. O štai pristabdyti Kinijos vystymosi amerikiečiams nepavyks, kadangi 2008 m. ekonomika, pagal Dž.Arigio apibrėžimą, įėjo į JAV kaupimo ciklo terminalinių, t.y. pabaigos krizių fazę. Ir į vieningo pasaulio vystymosi centrą, kurį atstovauja JAV, viešpataujantį po Antrojo pasaulinio karo ir paskutinius 20 metų savo hegemoniją įgyvendinusį pagal „Vašingtono konsensuso“ doktriną, artimiausiu metus ateis nauja pasaulio bendruomenės organizacijos forma, kurią suformulavo Dž.Ramas „Pekino konsensuso“ doktrinoje. Šios doktrinos pagrindą sudaro pripažinimas, kad reikia sukurti naują pasaulio tvarką, kuri remtųsi visų pasaulio valstybių bendrais ekonominiais tarpusavio ryšiais, tačiau turi būti atsižvelgta į jų politinius ir kultūrinius skirtumus, o tai iš esmės skiriasi nuo vienašališkos JAV „Vašingtono konsensuso“ politikos.

 Kapitalo savininkai sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui

       Be to, „Pekino konsensusas“ numato reikalingumą pripažinti atskirų valstybių vystymosi suderinimą su tam tikro regiono poreikiais, o tai akivaizdu, jog prieštarauja „Vašingtono konsensuso“ nuostatoms, kurios buvo taikomos visoms valstybėms, nepriklausomai nuo socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio, o taip pat nuo jų kultūros ir civilizacijos skirtumų. JAV ir „Vašingtono konsensuso“ istorinio laikotarpio hegemonija priėjo prie savo loginės pabaigos. Ir terminalinės krizės, kurios neturi išsprendimo šiame ekonominio vystymosi modelyje, prasidėjo jau nuo 2008-2009 m. perprodukcijos krizės, po kurios seks 2012-15 m. ir 2017-18 m. perprodukcijos krizės. Šios terminalinės krizės ir padės galutinį tašką neoliberalaus modelio, kuris viešpatauja pasaulio ekonomikoje nuo 9 –ojo dešimtmečio, vystymesi.

       „PERPRODUKCIJOS krizės“, – pagal Dž. Arigio apibrėžimą, – vyksta tada, kai kapitalo savininkai sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui, jog realus darbo užmokestis negali kilti taip pat greitai, kaip auga darbo našumas, todėl paklausa neauga kartu su pasiūla“. Tačiau DŽ.Arigio nuomone, reikia skirti PERPRODUKCIJOS krizes ir PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizės, kurios vyksta todėl, kad esant sparčiam ekonominiam augimui susidaro toks kapitalo perteklius, kuris siekia būti investuotas į esamus prekybos ir gamybos kanalus, jog to kapitalo savininkų konkurencija sukelia pastovų pelno normos kritimą, t.y. tą gamybą padaro nerentabilia. Ir kapitalistai priversti mažinti savo gamybą, kad išvengtų nuostolių, o daugelis bankrutuoja. Ieškodamas išeities iš PERTEKLINIO SUKAUPIMO, kapitalas iš gamybos išeina į finansų sferą ir prasideda finansinės ekspansijos laikotarpis.

       7-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir kitos išsivysčiusios valstybės atsidūrė būtent tokioje PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizėje. „PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizės sukelia ilgus finansinės ekspansijos laikotarpius, – teigia Dž.Arigis, – kuri, perfrazavus Šumpeterą, duoda lėšas mokėjimams, kurie reikalingi ekonominės sistemos nukreipimui nauja kryptimi…  XIX amžiaus pabaigos Didžiojoje Britanijoje arba ХХ amžiaus pabaigos JAV, „po augimo laikotarpio… ir didelio kiekio kapitalo sukaupimo, kurį galima pelningai reinvestuoti įprastuose kanaluose, finansinis kapitalizmas atsidūrė tokioje padėtyje, kai buvo pasirengęs dominuoti, bent jau tam tikrą laiką, virš visų pasaulio verslo veiklų rūšių“ (F.Brodelis).

 JAV kaip „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo“ pasaulyje šaltinis

       Dėl Tečer ir Reigano neoliberalios revoliucijos 1979-80 m. JAV pavyko įveikti PERTEKLINIO SUKAUPIMO krizę ir ne tik išsaugoti, bet ir sustiprinti savo viešpatavimą pasaulio ekonomikoje. Ir iš pradžių šis viešpatavimas, atrodė, kad palaiko jau susiformavusius kapitalizmo centrus, ir net vyko žymus augimas ir susiklosčiusių kaupimo centrų stiprėjimas. „Laikui bėgant vis tik jis tampa politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu, kai griūna esminės kaupimo socialinės struktūros; „kapitalistinės sistemos būstinės“, kaip sakė Šumpeteris, persikelia į naujus centrus ir susikuria daug talpesnės kaupimo socialinės struktūros, kurioms vadovauja galingesnės valstybės“ (Dž.Arigis).

       Šiuo metu JAV tapo būtent tokiu „politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo šaltiniu“ pasaulyje, apie tai liudija ne tik 2008 metais prasidėjusi finansų krizė, tačiau ir tas socialinis bei politinis chaosas, kurį amerikiečiai sukuria pačiame sprogstamiausiame pasaulio regione – Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Panašiai, kaip tai darė Didžioji Britanija prieš 100 metų, kuri siekdama išsaugoti savo viešpatavimą, pasaulio bendruomenę tikslingai vedė į Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau palaipsniui Azijoje pradeda formuotis nauja visaapimanti kaupimo socialinė struktūra, kurios vadovaujantis kaupimo centras – Kinija ir kitos valstybės, kurių pagrindinė ideologija yra „Pekino konsensusas“. Todėl mūsų pasaulio laukia sunkūs visos pasaulio tvarkos pertvarkymo laikai trečiojo evoliucinio ciklo „Didžiųjų sukrėtimų“ fazėje.

             Viskas tegul vyksta, kaip vyksta – arba suteik veikimo laisvę

       „Savyje įkūnydamas bendrą turto formą -… kapitalas yra begalinė ir beribė energija, įveikianti visus barjerus… Bet kokie apribojimai yra įveikiamas barjeras“, – tvirtino K.Marksas. „Su ta savo tendencija kapitalas įveikia nacionalinį ribotumą ir nacionalinius prietarus, gamtos sudievinimą, tradicinį, gana uždarą apribotą tam tikrose sienose poreikių patenkinimą ir seno gyvenimo būdo atgaminimą. Kapitalas visam tam yra destruktyvus, jis pastoviai visą tai revoliucionizuoja, griauna visas kliūtis, kurios stabdo gamybinių jėgų vystymąsi, kliudo poreikių augimui, gamybos įvairovei, gamtinių išteklių ir kultūrinių jėgų eksploatavimui ir jų mainams“ (Karlas Marksas).

  Tas begalinis ir beribis judėjimas dėl begalinio, ir beribio kapitalo kaupimo neišvengiamai atveda prie gilių ekonominių krizių. Kapitalizmo vystymosi neišsprendžiami prieštaravimai yra tame, jog kapitalo sukūrimas vyksta materialinės gamybos srityje, o kaupimas ir sukurto naujo kapitalo pasisavinimas vyksta finansų srityje. Tačiau materialinės gamybos sferoje, kurioje formuojasi kapitalas, turi savo augimo ribas, kurios sąlygojamos, iš vienos pusės, jo technologinio vystymosi lygiu, o iš kitos – gyventojų paklausos mokumo dydžiais kiekviename duotame istoriniame laikotarpyje. Nors tuo pačiu metu kapitalo kaupimas finansų sferoje neturi jokių natūralių ribų, išskyrus finansų krizes, kurių metu sprogsta daug finansinių burbulų ir žlunga finansinės piramidės.

       Kapitalizmo vystymosi liberalus modelis, kuris pagrįstas „Sėjaus dėsniu“, tvirtina, kad įmanomas visiškas pagaminto bendrojo nacionalinio produkto realizavimas ir visuomenės ekonomikos vystymasis be krizių. Reikia tik pasitikėti „rinkos jėgų laisvu žaidimu“, o rinkos „nematoma ranka“ pati viską sustatys į savo vietas. Principas, kurį iškėlė dar fiziokratai, „laissez faire, laissez passer“ (tegul viskas vyksta, kaip vyksta arba leisk veikti laisvai) yra visų laikų liberalų šūkis. Tačiau K.Marksas nurodė: „Tiesa, įvairios gamybos sritys pastoviai siekia pusiausvyros… Tačiau ta pastovi įvairių gamybos sričių pausiausvyros tendencija yra tik reakcija į pastovius tos pusiausvyros pažeidimus“. Tą pastovų pusiausvyros pažeidimą K.Marksas laikė fundamentalios kapitalistinės reorganizacijos laiku, o J.Šumpeteris vadino „kuriamuoju griovimu“.

      Pasaulio ekonomiką laikas nuo laiko sukrečia perprodukcijos krizės

       Visas reikalas yra tame, kad pagal pagrindinį kapitalizmo kaupimo dėsnį, kapitalas pastoviai siekia gaminti iki ribų, kurias nustato gamybos pajėgumai, t.y. ribų, kurias sąlygoja duotos techninės sąlygos (TS) gamybinės galimybės, nekreipdamas dėmesio į rinkos ir poreikių, kurie priklauso nuo mokumo galimybių, ribas. Atskirais ekonominio vystymosi laikotarpiais kapitalo savininkai taip sėkmingai didina konkurencinį spaudimą darbui, kad realūs darbo užmokesčiai nespėja paskui darbo našumo augimą, todėl paklausa auga lėčiau už pasiūlą. Kaip to rezultatas, pasaulio ekonomiką laikas nuo laiko krečia perprodukcijos krizės, kai didžioji dalis pagamintų prekių, paneigdamos „Sėjaus dėsnio“ aksiomas, neranda mokios paklausos.

       Kita vertus, esant kylančioms Kondratjevo bangoms, ypač liberaliais pasaulio ekonomikos vystymosi laikotarpiais, kapitalo savininkų konkurencija pardavimo rinkose per tam tikrą laiką sumažina pelno normą, padaro ją neigiamos reikšmės. „Kol viskas vyksta gerai, – rašė Marksas, – konkurencija veikia, kaip praktikoje įgyvendinta kapitalistų klasės broliška sąjunga, todėl jie tarpusavyje dalijasi bendrą grobį proporcingai pagal dalį, kurią kiekvienas įdėjo. Tačiau, kai tik pradedama kalbėti ne apie pelno, o apie nuostolių pasidalijimą, kiekvienas stengiasi kiek tik gali sumažinti savo nuostolių dalį ir ją suversti kitam“. Todėl be perprodukcijos krizių kapitalistinėje ekonomikoje vyksta ir krizės, kurias sąlygoja perteklinis kapitalo sukaupimas ir pelno normos kritimas, kai atsiranda perteklinis kapitalas, kuris negali būti pelnu (o gauti nuostolius niekas nenori), įdėjus į materialią gamybą, tai sukelia masinį kapitalo išėjimą į finansų sferą.

Tačiau paradoksas yra tame, kad kapitalas, investuotas į finansų sferą, ne tik negamina materialinių gėrybių, tačiau ir nesukelia visuomenės paklausos padidėjimo. Jis dar daugiau padidina perteklinio kapitalo dydžius, kadangi jeigu darbuotojas, praktiškai visas savo pajamas nukreipia vartojimui, tai finansininkas didelę savo pajamų dalį nukreipia į kapitalo kaupimą. Taigi, pelno normos kritimas (o reiškia ir prekių kainų) po konkurencinės kovos sustiprėjimo, kurią apdainuoja visų rūšių liberalai, ne tik neveda į ekonomikos stabilizavimą, bet ir neišvengiamai sukelia perprodukcijos krizes. O tai, savo ruožtu, atveda į socialinių ir ekonominių struktūrų griuvimą, kuriose vyko kapitalo kaupimas, ir naujų struktūrų susikūrimą. Tai ir yra Šumpetero „kuriamasis griovimas“, kuris įgauna tris pagrindines formas:

       1.Kapitalų dydžių išaugimas, esant koncentracijai arba centralizacijai, o taip pat naujos verslo organizavimo formos susikūrimas.

       2. Gyventojų pertekliaus ir naujo tarptautinio darbo pasidalinimo formavimasis.

       3. Naujų, stambesnių kapitalo kaupimo centrų atsiradimas.

                                                      Rotšildo epocha

       XVIII amžiuje pagrindine kapitalistinės gamybos organizavimo forma buvo manufaktūros, kapitalas buvo kaupiamas daugiausia prekybos kompanijose, o dominuojančia prekybos ir pramonės valstybe buvo Olandija. Tačiau nuo XVIII amžiaus vidurio Olandijos finansinis kapitalas išėjo iš gamybos ir prekybos, ir perėjo į finansinę ekspansiją. Kaip to rezultatas, XIX amžiaus pradžioje prekybos ir pramonės sferos lyderystė iš Olandijos perėjo į Didžiąją Britaniją, kuri dėl pramoninės revoliucijos pasaulio bendrijai pasiūlė naują verslo organizavimo formą – fabriką, kuris rėmėsi garo varikliu, mechaninėmis staklėmis ir vaikų bei moterų darbo panaudojimu.

       Be to, Didžiosios Britanijos kolonijiniai užgrobimai sukūrė didžiulį gyventojų perteklių ir atvedė į naują tarptautinį darbo pasidalinimą. Pasaulio galios seni centrai nuėjo į antrą planą: Kinija ir Indija, XIX amžiaus pradžioje gaminusios 40% pasaulio BVP, tapo faktinėmis Didžiosios Britanijos kolonijomis, o Olandija Anglijos buvo išstumta į finansų sferą. Ir Didžioji Britanija tapo kapitalo kaupimo nauju pasaulio centru, sukūrusiu naują, efektyvesnę gamybos organizavimo formą, fabrikų forma ir jų koncentracija atskirų privačių savininkų rankose, o po Napaleono karų Didžioji Britanija tapo ir pasaulio ekonomikos vystymosi nauju lyderiu. Taigi, beveik du amžius pasaulio ekonomikos vystymosi kryptį nustačiusį Olandijos kaupimo sisteminį ciklą pakeitė Didžiosios Britanijos kaupimo ciklas.

Po to atsirado geležinkeliai ir į kapitalo didinimo, jį koncentruojant atskirų privačių savininkų rankose, formos vietą atėjo kita kapitalo kaupimo forma – jo centralizavimas. „Pasaulis iki šiol būtų be geležinkelių, jeigu reikėtų laukti, kol kaupimas atskirus kapitalus nesuformuos iki tokių dydžių, kad jie galėtų susidoroti su geležinkelių statyba. Priešingai, centralizavimas akcinių bendrovių pagalba tai įgyvendinimo akimirksniu“ (K.Marksas). Būtent kapitalo centralizavimas akcinėmis bendrovėmis tapo nauja, efektyvesne kapitalo kaupimo forma nei XIX amžiaus pirmosios pusės fabrikai.

      Tačiau XIX amžiuje akcinės bendrovės labiausiai vystėsi ne Anglijoje – pasaulio ekonomikos vystymosi lyderėje tuo metu, o JAV ir Vokietijoje vertikaliai organizuotose akcinėse kompanijose. Be to, santykinai nedidelis pačios Didžiosios Britanijos dydis nesukūrė palankių sąlygų akcinių bendrovių vystymuisi, įskaitant ir geležinkelių statybai, kai tuo metu didžiulės ir neįsisavintos JAV platybės tapo palankia dirva vertikaliai valdomų akcinių bendrovių galingai plėtrai. Kai tuo tarpu, Didžiojoje Britanijoje net ХХ amžiaus pradžioje fabrikai buvo pagrindine pramonės gamybos organizacijos forma.

       Geležinkelių plėtra plius neįsisavintų Amerikos žemių kolonizavimas pagal „Homestead aktą“, pagal kurį bet kuriam persikėlusiam iš gyventojų perteklį turinčios Europos praktiškai nemokamai buvo suteikiamas 160 akrų (65 ha) derlingos žemės sklypas, sukūrė prielaidas naujo stambaus kapitalo kaupimo centro formavimuisi. Po JAV Šiaurės ir Pietų pilietinio karo susiformavo labai talpi vidaus rinka ant naujo, daug efektyviau organizuoto, vertikaliai valdomų akcinių bendrovių pagrindo, kuris kaip siurblys iš viso pasaulio pradėjo į save traukti laisvus kapitalus. Tuo pačiu metu Didžiosios Britanijos kapitalas perėjo į finansinės ekspansijos fazę ir, pradedant nuo ХIХ amžiaus septintojo dešimtmečio, šalies viduje sumažino investicijas ir smarkiai padidino kapitalo eksportą į užsienį: JAV ir daugelį Didžiosios Britanijos imperijos kolonijų (žiūr. schemoje kapitalo eksporto grafiką esant Didžiosios Britanijos kaupimo ciklui). Tas istorinis laikotarpis (1866-1931 m.) net gavo „Rotšildo epochos“ pavadinimą.

   Didžioji Britanija stengėsi išlaikyti lyderystę pasaulio ekonomikoje, tačiau…

       Tačiau jau 1900 metais JAV ir Vokietija savo pramonės galia aplenkė Didžiąją Britaniją. Jausdamas, kad Didžiosios Britanijos lyderystė ateina į savo natūralų galą, britų finansinis kapitalas, vadovaujamas Rotšildo, iš vienos pusės, Europoje organizavo „Antantę“ („trijų susitarimą“, Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija), nukreiptą prieš Vokietiją. O iš kitos pusės, iš trečio bandymo, nužudę tris JAV prezidentus, 1913 metais JAV sukūrė privatų Centrinį banką – Federalinę rezervų sistemą, kurią kontroliavo Londono Sitis. Pasiekusi savo priešininko Europoje – Vokietijos pralaimėjimo Pirmame pasauliniame kare ir pradėjusi kontroliuoti JAV pinigų sistemą, Didžioji Britanija pasistengė savo rankose išlaikyti pasaulio ekonomikos vystymosi lyderystę. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio krizė galutinai sužlugdė jos ekonomikos potencialą, ir Didžiosios Britanijos kapitalo kaupimo sisteminis ciklas buvo pakeistas į JAV, ir JAV pakeitė Didžiąją Britaniją pasaulio ekonomikos vystymosi lyderio poste.

gold-ratio_011

Aukščiau pateiktas „Dow Jones indekso“ grafikas aukso ekvivalentu labai tiksliai parodo Amerikos kaupimo ciklo vystymąsi. Iki trečiojo dešimtmečio „Dow Jones indeksas“ svyravo nedidelėse ribose ir reagavo išimtinai į vidaus įvykius, vykstančius JAV (pavyzdžiui, pilietinį karą tarp Šiaurės ir Pietų), kadangi Amerikos ciklas buvo, kaip „gimdos“ būsenoje. Tačiau kai tik po Pirmojo pasaulinio karo JAV išėjo į pasaulio ekonomikos vystymosi lyderius, tai „Dow Jones indeksas“ pradėjo labai tiksliai atspindėti didelių Kondratjevo ciklų (K- ciklų) krentančias žemyn ir kylančias aukštyn bangas. 4-as dešimtmetis – „Didžioji depresija“ arba ketvirto K- ciklo krentanti žemyn banga, penktas –septintas dešimtmečiai – audringas ekonomikos pakilimas esant kylančiai bangai, aštuntas – devintas dešimtmečiai – penkto K– ciklo krentanti banga, o nuo 9-ojo dešimtmečio iki XXI amžiaus1-ojo dešimtmečio jo kylanti banga. XXI amžiaus 1-ame dešimtmetyje prasidėjo šešto K –ciklo krentanti banga, kuriai esant ir pasibaigs JAV kaupimo sisteminis ciklas.

                   Pirmą žąsį -Japoniją amerikiečiams pavyko „pašauti“, tačiau…

       Kaip rašė F.Brodelis, prasidėjus vieno kaupimo ciklo „rudeniui“, prasideda formuotis kito kaupimo ciklo „pavasaris“. Ir kada 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje pasaulio ekonomiką apėmė perteklinio sukaupimo krizė, kuri buvo signaline krize Amerikos kaupimo ciklui, tai buvo „pirmas skambutis“, perspėjantis apie jo „rudens“ pradžią.

Bet lygiagrečiai tuo metu prasidėjo spartus Japonijos ekonomikos vystymasis, po kurio sekė ne mažiau spartus „Azijos tigrų“ (Taivanio, Pietų Korėjos, Honkongo ir Singapūro) vystymasis. Japonijos vystymąsi smarkiai pristabdė JAV 1985-90 m., kai Japonijos asmenyje pamatė grėsmę savo absoliučiai hegemonijai pasaulyje. Po to sekė Azijos finansų krizė 1997-98 m., kurią organizavo JAV ir TVF Dž.Sorošo rankomis (už kurio nugaros šmėkščioja Rotšildai), kuri sulėtino „Azijos tigrų“ vystymąsi.

       Tačiau JAV taip ir nepavyko sustabdyti objektyvaus Azijos kaupimo ciklo formavimosi, kuris vyko pagal Kaname Akamatso „skrendančių žąsų“ modelį. „Pirmą žąsį“ – Japoniją – amerikiečiams pavyko „pašauti“ sutartimi viešbutyje „Plaza“ 1985 metais, „antrą žąsį“ – „Azijos tigrus“ – taip pat pavyko „pašauti“ Dž.Sorošo rankomis. O štai „trečiai žąsiai“ – Kinijai – pavyko iššokti už pirmųjų dviejų nugarų ir nepadaryti tų klaidų (finansų rinkų atvirumas Vakarų spekuliaciniam kapitalui, t.y. Sorošui ir Co.), kurias padarė pirmos dvi „žąsys“.

Ir dabar JAV, kurios artėja prie savo terminalinės (pabaigos) krizės, pažymėtos schemoje T3, jau nebeturi pakankamai jėgų, kad sustabdytų galingą Kinijos ekonomikos augimą, nors jos ir bando su didžiausia turima jėga prispausti Kiniją. Tačiau visi jų bandymai veltui: Azijos kapitalo kaupimo ciklas per šį dešimtmetį galutinai išstums Amerikos, o pasaulio ekonomikos vystymosi „lyderio marškinėlius“ užsivilks Kinija.

                                       Ankstesnio ciklo šešėlyje

       Kiekvienas Dž.Arigio sisteminis kaupimo ciklas savo raidoje praeina tris stadijas. Pirma duoto ciklo stadija arba „pavasaris“ dar yra po ankstesnio kapitalo kaupimo ciklo „stogu“, kuris tuo laikotarpiu išgyvena savo „rudenį“. Antrą stadiją Dž.Arigis pavadino materialinės ekspansijos stadija, kai laisvas finansinis kapitalas nukreipiamas į materialinę gamybą, kuri jam garantuoja aukštą pelningumo lygį. Tą etapą Marksas išreiškė savo garsia kapitalo formule P-P-P‘ ((P-P) išreiškia prekės pirkimą, jos pardavimui (P-P‘), turint tikslą padidinti kapitalą), kai pinigai, investuoti į gamybą, duoda žymų kapitalo prieaugį, kuris tenkina kapitalo savininką.

       Tačiau padidėjusi konkurencija pamažu atveda į pelno normos kritimą ir perteklinio sukaupimo krizes, kai kapitalai neranda pelningo pritaikymo materialinėje gamyboje ir išeina į finansų sferą, kur pinigai „daro“ pinigus pagal Markso formulę P-P‘. Ir prasideda kaupimo ciklo trečia stadija arba „ruduo“, pagal Dž.Arigio terminologiją „finansinė ekspansija“, kuri apibūdinama ekonominių procesų dideliu turbulentiškumu, ir kuri pasibaigia terminalinėmis krizėmis, kurios turi perprodukcijos krizių pobūdį, kada kapitalo spaudimas darbui sukelia realaus darbo užmokesčio augimo ribojimą ir pagaminta prekė neranda mokios paklausos. JAV realus darbo užmokestis XXI amžiaus 1-ame dešimtmetyje liko 1968 metų lygyje po to, kai 9-ame dešimtmetyje Reiganas ir Tečer susidorojo su savo profsąjungomis.

Gamybos grafikas

          L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninės-ekonominės cenozės

       Dž.Arigio kapitalo kaupimo sisteminių ciklų teorija nuostabiai tiksliai papildoma L.Badaliano ir V.Krivorotovo techninių – ekonominių cenozių teorija. Duotoje „Periodinėje sistemoje“ mes nenagrinėsime keturių cenozių, kurios buvo epochoje prieš industrializaciją, ir pradėsime nuo penktos Didžiosios Britanijos cenozės, susiformavusios jau industrinėje kapitalizmo epochoje. Pagrindinis tos cenozės išteklis – anglis, kuri naudojama ir transportui, ir kaip energijos šaltinis. Nauja „žemės naudojimo sistema“ – tai pramoninė gamyba, fabrikas ir garo variklis, anksčiau nepasiekiamų teritorijų naudojimas gamybai tampa įmanomas dėl atsiradusio garo transporto.

       Cenozės gimimas vyksta kartu su kapitalo kaupimo naujo sisteminio ciklo, esančio po ankstesnio ciklo šešėliu, įėjusio į finansinės ekspansijos būklę, gimimu. Tuo metu, kai pačios naujos cenozės formavimasis vyksta pradiniame materialinės ekspansijos etape, kai formuojasi nauja TS, kuri ir yra pagrindas galingai materialinei ekspansijai naujos cenozės formavimosi procese. Naujos TS bazėje, atitinkamos cenozės formavimosi procese ir vyksta tolesnis kapitalo kaupimas materialinėje gamyboje pagal formulę P-P-P‘ iki perteklinio sukaupimo signalinės krizės atsiradimo. Taigi, naujos techninės – ekonominės cenozės formavimasis atitinkamam kapitalo kaupimo ciklui turi tą patį vaidmenį, kaip kosminė raketa kosminiam laivui – ji išveda jį į nustatytą orbitą.

zeme

1848 metų revoliucija nušlavė senos socialinės sanklodos likučius

       „Rikardo pigios gamybos masinėms rinkoms lyginamasis pranašumas, – tvirtina L. Badalianas ir V. Krivorotovas, – buvo pasiektas pakeitus audėjų ir verpėjų kvalifikuotą rankų darbą į pigų mechanizuotą žmonių, išmestų iš tradicinių buveinių į miestus, įskaitant našlaičius, darbą. Kaip ir ankstesniais atvejais, produktyvus „nereikalingų“ žmonių panaudojimas tapo galimas dėl naujų technologijų ir darbo organizavimo metodų. Nauja fabrikų sistema pakeitė seną manufaktūrų sistemą, kurios pagrindas buvo hidroenergija, o todėl turėjo ribotą tinkamų vietų skaičių – manufaktūros turėjo stovėti ant sraunių upių kranto, kaip taisyklė, už miesto su jo gausia darbo jėga. Garo mašina padėjo panaudoti spartaus miestų, kuriuose rinkosi žmonės išstumti kaimo gyventojų pertekliaus, augimo potencialą“.

       Augant garo fabrikams, kuriuos buvo galima statyti toli nuo upių, žmonės masiškai persikėlė į miestus – masinį perėjimą prie garo galima matyti eksponentiniame miestų augime. 1750 metais Didžioji Britanija turėjo tik 2 miestus su 50 000 gyventojų – Londoną ir Edinburgą. 1801m. jau buvo 8, 1851 m. – 29, įskaitant devynis su daugiau kaip 100 000 gyventojų. Tuo metų britų gyveno daugiau mieste nei kaime, ir beveik trečdalis gyveno miestuose, kuriuose gyventojų daugiau kaip 50 000. 1815-1840m. įvyko sprogstamas pačių įvairiausių anglies ir garo pritaikymų išplitimas. Ši logistika ant seklumos užėjo esant, taip vadinamai, Didžiajai depresijai XIX amžiaus 4-ame dešimtmetyje ir su ja susijusiai defliacijos recesijai. XIX amžiaus ketvirtojo –penktojo dešimtmečių krizės metu siauros vietos infrastruktūroje buvo praplatintos vykdant masines naujoves – geležinkelių statybas, kurios smarkiai padidino teritorijų našumą, sumažinus transporto kainą ir pagerinus prekių išvežimo galimybes, t.y. įvyko „netinkamų plotų įsisavinimas (tas pats procesas vyko po 100, išeinant iš Didžiosios depresijos 4-ame dešimtmetyje, tik vietoj geležinkelių tada statė automobilių kelius). Nuo to momento pramonės amžiaus kultūrinis ir technologinis paketas buvo visiškai suformuotas, todėl Didžiojoje Britanijoje gerokai padidintos gamybos ir vartojimo apimtys.

       Vietoj upių su jų atsitiktiniu išsidėstymu, nauja žemės naudojimo sistema rėmėsi geležinkeliais, kurie bet kokią teritoriją padarė prieinamą. Iš pradžių tai įvyko šalies viduje, o paskui ir kolonijose. Iš paskos, paskui 1848 metų Europos revoliucijas, kurios nušlavė senos socialinės sanklodos likučius, XIX amžiaus penktajame –septintajame dešimtmečiais technologinis garo paketas išplito po Europą. Didžiosios Britanijos, kaip „pasaulio dirbtuvės“ savo technologinio pakilimo laikotarpyje, padėtis dabar buvo nusistovėjusi, net pasiektas infliacijos pikas (7-ame dešimtmetyje), kai aukštos kainos už jos pagrindinį išteklį – anglį, jos produktus padarė nekonkurencingus lyginant su Vokietijos ir JAV, o Didžiosios Britanijos kapitalas perėjo į finansinę ekspansiją. Maždaug po 100 metų tas pats pasikartos ir JAV, kai infliacijos pikas 8-ame dešimtmetyje JAV produkciją padarys nekonkurencinga lyginant su Vokietijos ir Japonijos produkcijomis, o JAV kapitalas pereis į finansinę ekspansiją.

Buvo įsisavinti „netinkami Didžiųjų prerijų plotai“ 

       Tačiau iš pradžių jau JAV susiformuos kita, šešta cenozė, kurios pagrindas masinė konvejerinė gamyba ir vidaus degimo varikliai. Pagrindinis išteklis – nafta, kuri naudojama transporte ir, kaip energijos šaltinis. Nauja žemės naudojimo rūšis buvo grindžiama masine gamyba ir mašinomis, kurios turi vidaus degimo variklį: pramonėje, žemės ūkyje ir namų ūkiuose.

zeme 2

  „Epochos augimo pagrindas buvo masinio automobilio ir konvejerio technologijos. Jis susiformavo nuo 1908 iki 1929 m., palaipsniui pereinant nuo Henrio Fordo garsaus „T“ modelio prie pigaus traktoriaus, kuris leido vykdyti masinį Didžiųjų prerijų arimą. Pigių prekių masinė gamyba leido įsisavinti didžiulę JAV teritoriją, daugiausia ekstremalaus klimato zonoje. Gamybos nuostolių lygis buvo žymiai sumažintas dėl plataus masinio automobilio išplitimo, o tai leido laiku pristatyti prekes į rinką. Nauja technika atvedė į žemės naudojimo naujos sistemos susiformavimą ir priėmimą. Iki to egzistavo žymus atotrūkis tarp mechanizuoto miesto ir kaimo rankų darbo, tačiau dabar mašina pradėjo užkariauti taip pat ir kaimą“ (Badalianas ir Krivorotovas).

       „Vidaus degimo variklis ir jo pritaikymas įvairiems tikslams, tokiems kaip automobilis, traktorius, buldozeris, ekskavatorius ir kita stambi žemės ūkio technika, pajudino žemės naudojimo naujos sistemos centrą, kuris leido „praplėsti“ išeikvotus turimus žemės resursus dėka į apyvartą įtrauktų ekstremalaus klimato teritorijų (Didžiosios prerijos, Kalifornija, Florida ir pan.), dėl stambių mechanizuotų fermų išplitimo, žemės ūkyje panaudojant  naftos chemiją. Žemės ūkio ir transporto mechanizavimas sumažino darbinių gyvulių poreikį. Tai atlaisvino maisto gamybai milijonus akrų žemės, kurie iki to buvo naudojami ganykloms ir šieno gamybai. Dyzelinis variklis vaidino ypač svarbią reikšmę galingoje žemės ūkio technikoje ir transporte. Laivas, veikiantis dyzelio pagalba, palaipsniui keitė brangiai kainuojančią, anglimi veikiančią jūrų transportavimo infrastruktūrą, reikalaujančią išlaikyti pasaulinį anglies stočių tinklą“ (Badalianas ir Krivorotovas).

       Didžiuliai žemės ūkio projektai pagal Ruzvelto „Naują kursą“ (the Tennessee Valley Administration, kaimo kelių pradinė sistema, pigi kaimo elektra tokiems tikslams, kaip irigacija iš artezinių gręžinių ir pan.) leido „įsisavinti Didžiųjų prerijų plotus“ ir sukurti pradinę naftos infrastruktūrą naujai žemės panaudojimo rūšiai. Antrasis pasaulinis karas, kaip ir bet kuris kitas reikšmingas karas, Maltuso problemų lygį pakėlė iki naujų aukštumų. Tačiau kultūrinis technologijų paketas, kurio pagrindas buvo nafta, buvo jau suformuotas ir iš JAV paplito į Europą ir Japoniją, kurios pagal savo išsivystymo lygį buvo jau pasirengusios įsisavinti šį paketą. Jo platinimo forma buvo skatinimas naftos infrastruktūros, apimančios greitkelių sistemą, priemiesčius, užstatytus kotedžo tipo namais vienai šeimai ir kitų „visuotinės gerovės“ vartotojiškai visuomenei būdingų bruožų.

                        Fordas sau sukūrė praktiškai begalinę rinką

       Detroito konvejeris susijęs su Fordo technologinio stiliaus atsiradimu, kuris JAV atnešė klestėjimą, panaudojant „nereikalingų“ žmonių darbą, kurių dauguma buvo imigrantai, išstumti iš įvairių istorinių tėvynių. Tačiau Henris Fordas, be savo konvejerio, „išrado“ dar vieną labai svarbų dalyką. Kada padedant konvejeriui automobilių gamyba jo įmonėse galėjo didėti praktiškai iki begalybės, stabdančiu momentu tapo vartotojų paklausos mokumas, kadangi iki Pirmojo pasaulinio karo automobilis iš esmės buvo prabangos daiktu, o ne transporto priemone. Beje, Didžiojoje Britanijoje automobilis dar ilgai buvo prabangos daiktu. Ir Fordas sugalvojo, kaip išspręsti šią dilemą: jis savo darbininkams padarė keletą kartų didesnį atlyginimą ir įpareigojo juos pirkti automobilį „Ford T“. Taigi, jis sau sukūrė praktiškai begalinę pardavimo rinką. Po Antrojo pasaulinio karo tokiu pačiu keliu pradėjo eiti visos išsivysčiusios pasaulio valstybės, stimuliuodamos paklausą ir formuodamos „visuotinės gerovės valstybes“.

       Savo analizėje Badalianas ir Krivorotovas sustojo ties šešta cenoze, kuri buvo sukurta masinės konvejerių gamybos, tačiau pagal Dž.Arigio analizę ir iš „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ aiškiai matoma, kad dabartiniu metu Azijoje formuojasi nauja septinta cenozė, kuri reikalauja atidaus išnagrinėjimo. Pirmu postūmiu naujos cenozės formavimuisi tapo penktos TS susiformavimas, kurios pagrindas mikroprocesorių technika, IT technologijos, interneto ir mobilaus ryšio plėtra. Kol kas mes ją tik paminėsime, tačiau artimiausiu metu reikės atidžiai ją išnagrinėti, kadangi pagrindiniai jos parametrai jau šiandien yra pakankamai akivaizdūs.

       Naujos cenozės pagrindu taps informacinės ir ryšių technologijos, pagrindiniu energijos šaltiniu taps elektra, kurios artimiausiais metais dideles galias pavyks akumuliuoti nedideliuose tūriuose, panaudojant nanotechnologijas. Vertikaliai organizuotas korporacijas pakeis horizontaliai organizuotos, plačiai naudojančios tinklų struktūras, o didelio masto konvejerinę gamybą pakeis greitai pertvarkoma smulki automatizuota gamyba. Materialios gamybos pagrindinis tikslas bus ne materialių gėrybių masinė gamyba, o pats žmogus, jo sveikata, jo švietimas, ilgas ir patogus gyvenimas.

Kai tik buvo nutrauktas ryšys tarp pinigų ir aukso, pinigai iškart „nutrūko nuo inkaro“

       Apatinėje „Periodinės sistemos“ dalyje yra aukso kainų svyravimo grafikas, kurį padarė vienas iš geriausių Rusijos analitikų Sergejus Egišiancas. Tas grafikas geriausiai parodo, kad visus paskutinius 300 metų, kaip ir keletą tūkstančių metų prieš tai, auksas yra ir bus visuotiniu ekvivalentu ir visų prekių vertės matu, kad ir ką Benas Bernankė ir kiti neišmanėliai monetaristai tvirtintų. Pirmiausia, aukso svyravimai yra labai nedideli, nepaisant to, kad prekių ir finansų rinkos pasižymi labai ryškiais svyravimais. Antra, aukso kainų svyravimas tiksliai atitinka Kondratjevo ciklus: krentančioje žemyn bangoje vyksta prekių masės sumažėjimas ir aukso kainų augimas; kylančioje aukštyn bangoje prekių masė smarkiai išauga, o aukso kainos sumažėja.

        Bet labiausiai pastebima, kad visos Badaliano ir Krivorotovo cenozės formuojasi išimtinai „aukso duobėse“, kai cenozės pradžioje auksas pinga, o formuojantis cenozei jis pradeda brangti. Tačiau, kai tik 8-ame dešimtmetyje buvo nutrauktas ryšys tarp pinigų ir aukso, pinigai iškart „nutrūko nuo inkaro“, ir jie pradėjo tai kilti vertikaliai aukštyn, tai kristi vertikaliai žemyn. Aukso didžiausios kainos doleriais, pradedant nuo 1972 metų, patvirtina, kad dolerio ir kitų valiutų atrišimas nuo aukso, pagimdo ne aukso kainų augimą, nors tai atrodo iš pirmo žvilgsnio, o tų valiutų nuvertėjimą, o tuo tarpu pačio aukso svyravimai (schemoje pažymėta raudona spalva) vyksta, kaip ir anksčiau, nedidelėse ribose.

                         2009 metais pasaulio prekybos apimtys krito 12%

       „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ pagrindą sudaro didieji Kondratjevo ciklai (K- ciklai), pagal N. D. Kondratjevo apibrėžimą susidedantys iš dviejų bangų: krentančios žemyn ir kylančios aukštyn. Esant krentančiai žemyn bangai pasaulio ekonomika išgyvena sunkias ir ilgalaikes krizes, o esant kylančiai aukštyn bangai krizės, kaip taisyklė, būna nelabai ilgos ir negilios. Kad ekonomika pereitų iš krentančios žemyn bangos į kylančią aukštyn, reikalinga, kad susiformuotų naujos daug aukštesnės TS bazinės technologijos arba, kaip pats N.D.Kondratjevas rašė, atsirastų „pagrindinių kapitalinių gėrybių atsargų“ pasikeitimai. Nesant tokių naujų TS bazinių technologijų formavimosi, pasaulio ekonomika bus stagnacijoje ir nepereis į kylančią aukštyn vystymosi bangą.

       Aukščiau jau kalbėjome apie „Sėjaus dėsnio“ išvadų apie be krizių ir pusiausvyrą kapitalizmo ekonomikos vystymosi neteisingumą. N.D.Kondratjevas pagrindė tris pusiausvyros rūšis, kurios pastoviai pažeidžiamos ir atsistato pasaulio kapitalizmo raidos procese – tai pirmos, antros ir trečios tvarkos pusiausvyra. Šių pusiausvyrų atsistatymas vyksta Kitčino, Žiugliaro ir Kondratjevo cikluose. Vėliau Nobelio premijos laureatas Saimonas Kuznecas ištyrė dar vieną pastoviai pažeidžiamą pusiausvyrą, kuri gavo pavadinimą – Kuzneco ciklas.

Maždaug kartą per penkiasdešimt metų visi keturi ekonomikos ciklai tuo pačiu metu praeina savo vystymosi viršutinius pikus ir įeina į kritimo fazę – atsiranda rezonanso efektas, apie kurį rašė S.M.Menšikovas. Tai vyko po Napaleono karų, tai įvyko XIX amžiaus 8-ame dešimtmetyje, po to tas pats įvyko XX amžiaus 3-ame dešimtmetyje, ir vėliau 8-ame dešimtmetyje. Ir štai dabar 2007-2008 m. vėl visi keturi ekonomikos ciklai įėjo į kritimo fazę ir atsirado rezonanso efektas, kai cikluose: Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo praktiškai vienu metu pasiekti vystymosi aukščiausi piko taškai, ir prasidėjo nuosmukio fazė.

       Kitčino ciklai – tai trumpalaikiai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 3-5 metų laikotarpis, atrasti 3-ame dešimtmetyje anglų ekonomisto Džozefo Kitčino. Šiame cikle vyksta prekių paklausos ir pasiūlos rinkoje, kurią atitinka tam tikras rinkos kainų lygis ir santykis, pusiausvyros sutrikimas ir atsistatymas. Pirmos tvarkos pusiausvyra N. D. Kondratjevas vadino pusiausvyrą rinkoje, kuri pasiekiama Kitčino cikle. Dabartinis to ciklo nuosmukis atsirado smarkiai krentant pasaulio paklausai daugumai prekių, kaip to rezultatas, 2009 metais apatiniame jo taške pasaulio prekybos apimtys, pagal PPO, nukrito 12%.

       Žiugliaro ciklai – tai trumpalaikiai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas 7-11 metų laikotarpis. Pavadinti prancūzų ekonomisto Klemano Žiugliaro pavarde, kuris vienas iš pirmųjų aprašė tuos ciklus. Priešingai nei Kitčino cikluose, Žiugliaro cikluose mes stebime ne paprasčiausiai prekių ir medžiagų atsargų pardavėjų bei gamintojų sandėliuose apimčių svyravimus, tačiau ir esamų gamybos pajėgumų apkrovimo lygių, nedarbo augimo svyravimus, o taip pat investicijų dydžių sumažinimą į pagrindinio kapitalo aktyvios dalies atnaujinimą. Žiugliaro ciklus savo „Kapitale“ išsamiai analizavo K. Marksas, o N. Kondratjevas pusiausvyrą, pasiekiamą šiuose cikluose, vadino antros tvarkos pusiausvyra. Įėjimas į Žiugliaro ciklo recesiją 2008-2009 m. pasižymėjo žymiu gamybinių pajėgumų išnaudojimo sumažėjimu, smarkiu nedarbo išaugimu ir žymiu pagrindinio kapitalo atnaujinimo tempų kritimu.

       Kuzneco ciklai – tai ekonominiai ciklai, kuriems būdingas maždaug 20-22 metų laikotarpis. Buvo atrasti 1930 metais Nobelio premijos laureato Saimono Kuzneco, kuris šiuos ciklus siejo su demografiniais procesais ir atitinkamais statybos apimčių pasikeitimais, todėl jis juos vadino „statybos“ ciklais. Šiuo metu Kuzneco ciklai nagrinėjami platesniu aspektu, kaip infrastruktūros ciklai. Be to, su Kuzneco ciklu gerai sutampa nekilnojamo turto kainų didieji ciklai. Nuosmukis Kuzneco cikle 2007-2008 m. pasireiškė hipotekos krize ir smarkiu statybos apimčių sumažėjimu būsto, pramonės ir infrastruktūros sektoriuose išsivysčiusiose šalyse, o taip pat būsto kainų kritimu.

2008 metais pasaulio ekonomika įėjo į krentančią žemyn bangą

       Kondratjevo didieji ekonomikos ciklai trunka 40-50 metų ir susideda iš dviejų bangų – krentančios žemyn ir kylančios aukštyn. 2008 metais pasaulio ekonomika įėjo į K –ciklo krentančią žemyn bangą, kurios procese įvyks formavimasis naujos šeštos TS, kuri remiasi nano, bio ir informacijos bei komunikacijų technologijomis, be kurių vystymosi tolesnis pasaulio ekonomikos augimas bus neįmanomas. Tačiau Kondratjevas perspėjo, kad „viduriniai ciklai (Kitčino, Žiugliaro, Kuzneco – A.A.), esantys didžiojo ciklo krentančiame periode, turi būti apibūdinami ypatingu ilgumu ir gilia recesija, trumpais ir silpnais pakilimais“. Todėl pasaulio lyderių perteklinis optimizmas dėl trumpalaikio pakilimo Kitčino cikle, kuriame buvo pasaulio ekonomika 2010-11m., yra per ankstyvas, kadangi po pakilimo neišvengiamai prasidės naujas kritimas 3-5 metų Kitčino cikle.

Pasaulio BVP

Visi tie ciklai turi įvairią trukmę ir savo žemiausius kritimo taškus pasiekia skirtingais laiko intervalais, todėl po pirminio rezonansinio kritimo jie pradeda dirbti priešinga faze ir po sinchroninio kritimo mes turime ne kažkokį vienarūšį procesą, o įvairių dažnių, amplitudės ir krypčių svyravimų sumą. Iki 2008 metų pasaulio BVP svyravo aplink punktyrinę liniją, pažymėtą grafike Y(o), tačiau finansų krizė ir JAV kreditų rinkos griuvimas, sukėlė masinės paklausos kritimą ir vartojimo JAV, ir kitose pasaulio išsivysčiusiose valstybėse sumažėjimą. Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad duotas grafikas buvo sudarytas 2009 metų rudenį, kai pasaulio ekonomikos dar krito, tačiau autoriai tada jau numatė jos nedidelį augimą 2010-11 m., tai praktikoje ir pasitvirtino.

       Dėl valstybių paklausos finansavimo programų išsivysčiusiose šalyse pasaulio ekonomikos kritimas Kitčino cikle buvo pristabdytas jau 2009 metų pabaigoje. Tokios valstybės paklausos finansavimo programos, kaip „automobiliai už „dranduletus“, išvalė sandėliuose susikaupusias prekių ir medžiagų atsargas, ir sukėlė paklausą jų papildymui. Didelį vaidmenį suvaidino papildoma paklausa iš Kinijos, kuri smarkiai padidino centralizuotas investicijas į savo ekonomiką, siekdama ją perorientuoti iš eksporto į vidaus paklausos padidinimą. Prasidėjo lėtas gamybos atsigavimas dėl atsargų sandėliuose papildymo ir patenkinimo smarkiai augančios Kinijos paklausos žaliavoms ir šiuolaikinei technologinei įrangai, kurią į KLR tiekė Japonija ir Vokietija, kurios dėl Kinijos paklausos pirmos iš išsivysčiusių valstybių ir įveikė savo ekonomikų kritimą.

                         Antra krizės banga mūsų laukia 2012-2015 metais

      Tačiau didžiulės likvidumo injekcijos į išsivysčiusių valstybių ekonomiką smarkiai padidino ir taip nemažus valstybių biudžetų deficitus ir sukėlė nekontroliuojamą valstybių skolų augimą, o tai pareikalavo griežto valstybių išlaidų mažinimo. Didžiulis valstybės investicijų augimas jau sukėlė nekontroliuojamą infliacijos augimą Kinijoje, ir privertė KLR vyriausybę sugriežtinti savo finansų politiką, o tai artimiausiu metu pasaulio rinkose neišvengiamai sukels Kinijos paklausos sumažėjimą. Paklausos kreditavimo kritimas, gyventojų santaupų „juodai dienai“ augimas, didelis nedarbo lygis ir žymus valstybės išlaidų sumažinimas neišvengiamai sukels dar didesnį paklausos susitraukimą ir artimiausiais metais iššauks naują kritimą pasaulio prekių rinkose Kitčino ciklo ribose.

  Didelis nedarbo lygis, gamybinių pajėgumų išnaudojimo žemas lygis, realaus ekonomikos sektoriaus pakankamo kreditavimo trūkumas išsivysčiusiose valstybėse ir smarkus investicijų į pagrindinio kapitalo atnaujinimą sumažinimas liudija apie tai, kad Žiugliaro ciklo ribose pasaulio ekonomika bus depresijoje mažiausiai iki 2013-14 m. Gi Kuzneco cikle pasaulio ekonomika savo kritimo žemiausią tašką pasieks ne anksčiau kaip 2017-2018 m., apie tai liudija augimo statybos pramonėje nebuvimas, maža paklausa ir būsto kainų kritimas. Kuzneco cikle depresija tęsis iki 2018-19 m., kai Žiugliaro cikle jau prasidės nauja krizės fazė. K –cikle žemyn einanti banga pasibaigs ne anksčiau kaip 2018-20 m., kai susiformuos nauja TS.

       Taigi, antra krizės banga arba antra šešto K- ciklo žemyn krentančios bangos krizė mūsų laukia 2012-2015 m., kai Žiugliaro, Kuzneco ir Kondratjevo ciklai dar bus depresijos būsenoje, o Kitčino ciklas vėl įeis į recesijos fazę. Būtent tos krizės laikotarpyje galima laukti naftos kainų smarkaus kritimo iki jų rinkos pusiausvyros lygio, 35-40 USD už barelį. Tuo pačiu metu įvyks žlugimas dabartinės finansų sistemos, kuri remiasi JAV doleriu, kaip virtualia valiuta. Kainos už auksą pašoks iki debesų (visiškai įmanomas pasiekimas tokių aukštumų, kaip 2,5-3 tūkst. USD už unciją), kadangi didžiulė spekuliacinio kapitalo masė pabandys „ekonominę audrą“ pralaukti „tyliame auksiniame uoste“. Ir tik tada susiformuos prielaidos naujai finansų sistemai, kurios pagrindas „Pekino konsensusas“, be kurio pasaulio ekonomika vystytis paprasčiausiai negalės.

                                     Nuo 2020 prasidės ekonomikos kilimas

       Po 2015 metų dėl pakilimo Kitčino ir Žiugliaro cikluose, tačiau tebesitęsiant depresijai Kuzneco ir Kondratjevo cikluose, prasidės pasaulio ekonomikos atsigavimas. Tačiau 2017-19 m. mūsų laukia nauja rimta krizė, susijusi su Kitčino ir Žiugliaro ciklų perėjimu į naują nuosmukį, nors Kuzneco ir Kondratjevo cikluose lėtai prasidės atsigavimas. Ir tik nuo 2020 metų, kai Kuzneco ir Kitčino cikluose prasidės kilimas ir susiformuos bazinių inovacijų šeštosios TS klasteris, pasaulio ekonomika pereis į K- ciklo kylančią aukštyn bangą. O po 2025 metų, kai kilimas bus ir Žiugliaro cikle, pasaulio ekonomika pereis į stabilų augimą Azijos kaupimo sisteminiame cikle, kurio pagrindas galutinis TS susiformavimas ir nauja cenozė.

     Evoliucinių ciklų teorijos autorius V. I. Pantinas apjungė du didelius N. D. Kondratjevo ciklus į vieną evoliucinį, padalinęs jį į keturias fazes:

      – struktūrinė krizė;

      – technologinė revoliucija;

      – didieji sukrėtimai;

      – pasaulio rinkų revoliucija.

       Be to, V. Pantinas įtikinamai įrodė, kad kiekviename naujame evoliucijos cikle vyksta Kondratjevo ciklo krentančių žemyn bangų susispaudimas, kai tuo tarpu kylančių aukštyn bangų trukmė išlieka nepakitusi. Pats „Pasaulio kapitalizmo raidos periodinės sistemos“ mechanizmas atrodo taip. Kai duotame techniniame ir ekonominiame vystymosi lygyje pasiekiama tolesnio augimo riba ir atsiranda išteklių stoka augančio gyventojų skaičiaus poreikių patenkinimui (Badalianas su Krivorotovu tai vadina Maltuso disbalansu), pasaulio ekonomika patenka į „struktūrinės krizės“ fazę. „Struktūrinėje krizėje“ formuojasi nauja technologinė sąlyga (TS), kurios pagrindu pradeda formuotis nauja techninė ir ekonominė cenozė.

                  Įvyks senojo pasaulio vystymosi lyderio pakeitimas nauju

      Nauja cenozė visada pradeda formuotis esant „technologinės revoliucijos“ fazei ir būtinai naujame pasaulio regione. Naujos cenozės formavimasis pagimdo didžiulį mobiliojo kapitalo antplūdį į materialinės gamybos sferą ir prasideda materialinė ekspansija, t.y. laisvo kapitalo investavimas į naujų prekių gamybą, turint tikslą gauti maksimalius pelnus. Po to įsisuka naujas kapitalo kaupimo sistemos ciklas „didžiųjų sukrėtimų“ fazėje, kadangi toje fazėje vyksta senojo pasaulio vystymosi lyderio pakeitimas nauju: po Napaleono karų Olandiją pakeitė Didžioji Britanija, o laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų JAV pakeitė Didžiąją Britaniją, o artimiausiais dešimtmečiais Kinija iš pasaulio lyderio pozicijos neišvengiamai išstums JAV.

  Šis išstūmimas vyksta todėl, kad materialinės ekspansijos fazė sudaro sąlygas staigiam naujai susiformavusios cenozės lyderio ekonominės galios stiprėjimui ir visų pasaulio ryšių ir tarpusavio santykių pertvarkai, esant „pasaulio rinkų revoliucijų“ fazei. Šios fazės vykstančiame procese pasaulio ekonomikos vystymosi lyderis taip išvysto viso išsivysčiusio pasaulio gamybos galias, kad konkurencija veda prie pelnų sumažėjimo, o gamybos pajamos duotoje cenozėje krenta faktiškai iki nulio. Laisvas mobilus kapitalas išeina į finansų sferą, kur pinigai daromi iš pinigų, aplenkiant gamybą, ir prasideda finansinės ekspansijos fazė, kuri apibūdinama staigiu turbulentiškumo sustiprėjimu struktūrinės krizės fazėje. Pasaulis vėl sugrįžta prie Maltuso disbalansų, ir viskas kartojasi naujoje susisukusioje spiralėje, tačiau jau kitame pasaulio regione ir esant naujam technologiniam lygiui.

Aleksandras Aivazovas, 2012-03-11

Šaltinis