Tags Posts tagged with "karas"

karas

0 1844
Neišbrendamas purvas, slegiantis lavonų tvaikas, juodas fatalizmas ir išprotėjimo atvejai. Tokiu vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas jo dalyvių atsiminimuose. 1919 m. birželį Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią Didžiųjų skerdynių pasikartojimui, tačiau tapo tik trumpomis paliaubomis prieš dar baisesnę katastrofą.
 006
Pirmasis pasaulinis buvo visai kitokio tipo karas, nei prieš tai vykę kariniai susidūrimai. Masinis kulkosvaidžių, sunkiosios artilerijos ir tankų panaudojimas, dujų atakos ir pirmieji oro antskrydžiai slegiamai veikė daugelio fronte ne savo valia atsidūrusių, anksčiau nieko panašaus nemačiusių žmonių psichiką. Būtent šiuos klausimus savo mokslinėje apybraižoje pasistengė nušviesti rusų istorikė Jelena Seniavskaja.
Motyvacija
Karo pradžią daugelio didžiųjų Europos valstybių sostinių gyventojai pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Londone, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje šventai tikėta, kad karas padės išspręsti visas politinės bei ekonominės trinties problemas ir, kad būtent jų šalis taps nugalėtoja. Propaganda skelbė, esą kovos veiksmai netruksią ilgai, daugiausia porą mėnesių, o po to visi sugrįšią namo apgaubti nemirtingos šlovės.
Miestuose propaganda iš pradžių veikė, tačiau kariai, pašaukti iš Rusijos kaimo vietovių, visiškai nesuvokė, kas per nelaimė užgriuvo ant jų galvų. Generolas Aleksejus Brusilovas rašė, kad karo priežastis bei tikslus mažai kas galėjo dorai paaiškinti. Iš milžiniškos šalies gelmių į fronto apkasus suvaryti valstiečiai gūžčiojo pečiais: esą kažkas kažką kažkur nušovė, todėl Rusija priversta kariauti. Kas tokie „broliai serbai“, už kuriuos rusai užsistojo, kas yra nuolat deklaruojama slavų vienybė – niekam nebuvo aišku. Pasak Brusilovo, dažnas karys ne tik nieko nenutuokė apie savo priešus – Vokietiją ir Austriją, bet sunkiai įsivaizdavo kas vyksta kaimyninėje imperijos gubernijoje. „Ar buvo galima su tokiu moralinių pasirengimu tikėtis didžiulio patriotinio įkarščio?“ – retoriškai klausė generolas – „Ką galima pasakyti apie tokią panieką savo tautai?“.
Požiūris į priešą
 
Karys F. Stepunas laiške savo motinai rašė: „Atrodytų keista, tačiau priešakinėse fronto pozicijose nėra tos nuožmios neapykantos priešui. Žinoma, nekalbu apie atakų momentus ar durtuvų kautynes. Tikra neapykanta justi tik užnugaryje“.
Vienas žvalgyboje tarnavęs puskarininkis prisiminė, kad priešo žudymas suvoktas daugiau kaip darbas, savo paties išgyvenimo sąlyga. Ir netgi sėkmingai įvykdyta užduotis nekėlė ypatingo džiaugsmo: „Šiandien nugalėjome mes, o juk galėjome ir patys žūti. Bet nėra to pasitenkinimo, tik begalinis nuovargis“.
Priešas anapus „niekieno žemės“ įsivaizduotas kaip kažkoks beformis, beveidis Jis. Tačiau purve mirštantys, sviedinių ištaškyti priešo kariai dažnam kėlė vidinę užuojautą. Galbūt juose būdavo įžvelgiamas galimas savo pačių likimas? Šaudyti į toli esančią masę kur kas lengviau, nei į arti esančius veidus. Panašią psichologinę būseną savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašo ir vokiečių rašytojas, Pirmojo pasaulinio dalyvis Erichas Marija Remarkas.
Ura!
Šūksnis „Ura!“ psichologijos požiūriu labai svarbus. Kas, kad eilinis kareivis nežinojo nei jo kilmės, nei prasmės. Skardus ir bendras „Ura!“ veikė tarytum narkotikas, kaip nuskausminamieji prieš operaciją. V. Aramilevas rašė, kad fronte „Ura!“ skambėdavo lyg įaudrinto žvėries riaumojimas.
Atakos metu šūksnis mobilizuodavo išsekinto kūno jėgas paskutiniam šuoliui, padėdavo įveikti baimę, vienatvės pojūtį, teikdavo bendrumo jausmo. Visi laukė to „Ura!“ tarytum išganymo ir užsimiršimo. „Ura!“ gebėdavo akimirksniu pakelti ištisus batalionus net į savižudiškas atakas prieš viską šluojančių kulkosvaidžių ugnį.
Vienatvės pojūtis
Nors tiek Remarko, tiek kito Pirmojo pasaulinio karo veterano, Ernsto Jüngerio, knygose šiltai aprašoma fronto brolybė, ji buvo neatsiejama nuo visiškos vienatvės pojūčio. Kiekvienas čia gyveno savais atsiminimais iš praeities ir dažnai mintimis būdavo kažkur toli, kartu su savo artimaisiais. Karo dalyviai mini, kad šis vienišumo jausmas neapleisdavo ne tik apkasuose, bet ir žygiuose, nepaisant to, kad „šalia sunkiai žingsniavo tūkstančiai“.
 
 
Psichikos sutrikimai
Pirmojo pasaulinio pradžioje visos kariaujančios pusės susidūrė su iki tol nežinomais psichikos sutrikimais: isterišku blaškymusi, neprognozuojamu kai kurių karių elgesiu arba visiška apatija, nereagavimu į nieką tyliai tūnant ar verkiant kampe. Karinė rusų vadovybė iš pradžių šiuos atvejus nurašė simuliavimui ir bailumui. Kai kurie „simuliantai“ buvo perduoti karo tribunolui ir dažnas netgi atsisveikino su gyvybe. Ir tik vėliau, po medikų įsikišimo, pripažinta, kad šiuos karius derėtų gydyti užuot baudus ar smerkus.
Silpnesnė psichika neištverdavo kiauras dienas trunkančio sunkiosios priešo artilerijos apšaudymo kaukiančiais sviediniais, kuomet dangus maišėsi su žeme, sumaitotų draugų lavonų vaizdo, klastingų dusinančių dujų atakų, kai gretas retino baisi, nematoma mirtis.
Lavonai gulėjo kairėje ir dešinėje, mūsiškių ir priešo, „švieži“ ir daugiadieniai, neretai – subjauroti. Kai kur iš žemės styrojo negiliai palaidotos kojos. Dieve, kaip galima visą tai matyti ir neišsikraustyti iš proto?“ – rašė F. Stepunas.
Iš kitos pusės pripažįstama, kad visur tykanti mirtis užgrūdindavo karius, ir net didžiausios baisybės įspūdžio jau nebedarė. Patyrusiu kareiviu priešakinėse pozicijose buvo tampama labai greitai. Kartais užtekdavo kelių savaičių. Psichinės traumas dažniausiai patirdavo nespėję aklimatizuotis naujokai. Jie ir žūdavo dažniau dėl savo neatsargumo.
Kariškas fatalizmas
Kaip nulemta, taip ir bus“ – įprasta frazė fronte. Taikos metu niūrus fatalizmas sutinkamas kur kas rečiau, nei karo sąlygomis.
Tikėjimą lemties neišvengiamumu skatino tik ką buvusių šalia draugų mirtys, atvejai, kai kruvinoje mėsmalėje kažkas stebuklingai išgyvendavo, arba kai nežinia iš kur atskriejęs sviedinys ištaškydavo gerai įtvirtintą, visiškai saugia laikomą slėptuvė.
Pataikys ar nepataikys?“ – dažnai spėliodavo veidu į žemę įsikniaubę kariai, aplinkui aidint galingiems sprogimams. Vieni prietaringai tikėjo neišvengiamai žūsią jei ne šiandien, tai rytoj, kiti – priešingai, įsikalbėdavo sau, kad jiems nieko negresia.
Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais kariai gana tiksliai nuspėdavo savo mirtį, prašydami „laimingųjų“ perduoti laišką artimiesiems. „Tu liksi gyvas“ – kreipėsi karininkas į eilinį kareivį ištiesdamas atsisveikinimo raštelį motinai. Ir iš tiesų, pirmasis krito, o antrasis grįžo sveikas namo.
Ar dažnai tokios pranašystės išsipildydavo – nežinia, tačiau pasakojimai apie jas keliavo iš lūpų į lūpas. Kariškas folkloras buvo kupinas prietarų, simbolių, paslapčių.
Ramybės periodai
Trumpos ramybės periodai tarp mūšių įtampos nemažino. Veikiau atvirkščiai. Baisu, kai viskas staiga nutyla ir nuo priešo apkasų nesklinda joks garsas. Ką jie rengia – niekas nežinojo. Nervingo laukimo įtampa galėjusi trukti ištisas valandas. Daugelis veteranų prisiminė labiau už viską nekęsdavę tokių akimirkų. Geriau jau pavieniai susišaudymai ar netgi atviros kautynės.
E. Jüngeris rašė, kad priešo pasirodymas horizonte suteikdavo išsivadavimą nuo sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Mūšis atnešdavo, kad ir laikiną, užsimiršimą, o slegianti nežinomybė gniuždė.
 
 
Mirties baimė
Sakoma, kad negeras tas karys, kuris nebijo mirti. Didvyriai dažnai bijojo mirti ir visomis išgalėmis priešinosi mirčiai, todėl, nepriklausomai nuo to, liko jie gyvi ar ne, visuomenė žavisi jų žygdarbiais. Mirties baimės nebūvimas dažnai reiškė, kad karys tapo apatišku, ar atvirkščiai – per daug įsijautė į supermeno vaidmenį, o tai buvo pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos bičiuliams.
Mūšio lauke „ieškančių savo mirties“ nemėgo ir šalinosi lygiai taip pat, kaip nemėgo už kitų nugarų besislepiančių bailių. Bereikalinga rizika ir šlovės troškimas be kokia kaina fronte laikytas daugiau kvailumo, o ne šaunumo požymiu.
Parengė Vitalijus Michalovskis

0 1312
Po to kai lapkričio 24 d. Turkija numušė Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvą pasaulis apmirė laukdamas tolimesnių įvykių. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, abi pusės pradėjo kaltinti viena kitą neteisėtais veiksmais bei visų įmanomų tarptautinių susitarimų laužymu.
Didžiausi politiniai Rusijos isterikai plyšavo kviesdami leistis į kryžiaus žygi prieš „suįžūlėjusius osmanus“ (beprotis Žirinovskis net pasiūlė panaudoti atominį ginklą), buvo atsimintos visos istorinės amžių senumo „skriaudos“, o turkai, norėdami užsitikrinti sąjungininkų paramą, kreipėsi į kolegas iš NATO šalių.
Abipusiai rusų – turkų santykiai visuomet buvo be galo sudėtingi. Vien jau ko vertas faktas, kad nuo antrosios XVII a. pusės iki XX a. pradžios šios šalys tarpusavyje kariavo daugiau nei dešimt kartų. Vidutinė taikos periodų trukmė tarp ginkluotų konfliktų tetrukdavo kelis dešimtmečius.
Tiek savo metu pietryčių Europoje įsigalėjusi turkiška ir musulmoniška Osmanų imperija, tiek Moskovija (o po to ir Rusijos imperija) kaimynų atžvilgiu vykdė gana agresyvią politiką. Abiems buvo nesvetima religinio bei kultūrinio mesianizmo persunkta ideologija, tad jų susidūrimas buvo tiesiog užprogramuotas. Anuometinių interesų sferų bei konfliktų geografija buvo gana plati: Juodosios jūros pakrantės, Krymas, Kaukazas, Besarabija, visas Balkanų pusiasalis. Tiek rusai, tiek turkai manė čia turį gyvybinių interesų, kuriuos suderinti tarpusavyje nebuvo įmanoma.
Trintis tarp rusų ir turkų prasidėjo jau XV a. pabaigoje, pastariesiems nukariavus Krymą ir vietos totorių chaną padarius savo vasalu. 1541 m. jungtinė totorių ir turkų kariuomenė pajuda grobti Maskvos, bet netrukus buvo sustabdyta. Vėliau seka Ivano Rūsčiojo užgrobtos Astrachanės puolimas, tačiau ir vėl nesėkmė.
Aštuntajame XVII a. dešimtmetyje kovos dėl įtakos lauku tampa Ukraina – teritorinių nesutarimų tarp Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos, ir staiga panūdusios savo gabalą atsiplėšti Osmanų imperijos, objektas. Šiose susirėmimuose tiek su lenkų – lietuvių valstybe, tiek su maskvėnais, turkai ir jų sąjungininkai mažai ko pasiekė. Kovose aktyviai dalyvavo ir įvairios Ukrainos kazokų grupės, kurios, priklausomai nuo aplinkybių, dažnai jungėsi tai prie vienos, tai prie kitos kariaujančios pusės.
Vėliau seka 1686 – 1700 m. ir 1710-1713 m. turkų karai su rusais. Beje, pastarajame į žygį išsirengusi rusų kariuomenė buvo apsupta kartu su caru Petru I-uoju. Pasak šaltinių, nevilties apimtas Petras „lakstė po stovyklą mušdamasis kumščiu į krūtinę ir negalėjo pratarti nė žodžio“. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusias rusų pajėgas išgelbėjo tik tai, kad taip pat nemažų nuostolių patyrę turkai sutiko derėtis dėl taikos sudarymo. Atsisakiusiai dalies užgrobtų teritorijų ir gėdingai nuleidusiai vėliavas Petro I-ojo kariuomenei buvo leista saugiai pasitraukti iš apsupties.
1735 m. – vėl karas! Šįkart rusai, pasinaudoję kova dėl valdžios Osmanų imperijos viduje, ryžtasi ginklu prasibrauti prie Juodosios jūros. Bet išprovokuotas konfliktas apčiuopiamesnės naudos neatneša: dalį nukariautų miestų rusai patys palieka dėl karių gyvybes šienavusio maro bei kitų baisių epidemijų.
Antroji XVIII a. pusė ir XIX a. pradžia turkams buvo neitin sėkminga. Iš pradžių jie prarado Krymo kontrolę, o po to ir išvis buvo priversti pripažinti pusiasalį Rusijai. Vėliau iš jų rankų išsprūdo Besarabija (dab. Moldavija) ir visa rytinė Juodosios jūros pakrantė. Tačiau šiuos Osmanų pralaimėjimus sąlygojo ne tiek rusų kariuomenės pranašumas, kiek bendras valstybės nuosmukis.
Įdomų tai, kad abi imperijos nuolat skelbėsi kovojančios ne šiaip ekonominį ar politinį, bet religinį, netgi ideologinį karą. Visi Osmanų nukariavimai buvo lydimi kovos su netikėlis bei pasaulinės islamo sklaidos šūksnių. Jų valdžioje atsidūrę krikščionys vertinti kaip antrarūšiai gyventojai, skatinta religinė asimiliaciją, „netikėlių“ šeimų jaunuoliai grobti ir siųsti į turkų miestus kur buvo auklėjami nepakančiais fanatikais bei ištikimais sultono tarnais.
Ekspansyviai Rusijos politikai panašios idėjos taip pat buvo nesvetimos, tik čia Europos gelbėtojos nuo „nekrikštų jungo“ vaidmuo teko karingajai stačiatikybei. Moskovija, o vėliau ir Rusijos imperija, nuo seno save laikė tiesiogine bizantiškos tradicijos paveldėtoja. Tačiau Bizantijos sostinė – Konstantinopolis buvo turkų valdžioje, todėl rusofilų tarpe nuolat girdėjosi raginimai atsiimti tai, kas „dievo valia turėtų priklausyti Rusijos karūnai“.
Planai visiems laikams išvaryti Mahometo garbintojus iš Europos bei išlaisvinti šventą Konstantino miestą nuo „bedievių“ buvo sudarinėjami dar Jekaterinos II laikais. Kiek vėliau, Europoje kylant tautinių judėjimų bangai, Rusijoje pasigirdo raginimų leistis vaduoti stačiatikių graikų, serbų, kitų Balkanų tautų. Kur tai matyta, kad musulmonai persekiotų Kristaus tarnus jų pačių žemėje? „Išlaisvintos“ stačiatikių tautos, žinoma, turėjo gyventi jei ne Rusijos imperijos sudėtyje, tai bent „amžinoje jos globoje“.
1853 – 1856 m. vykęs Krymo karas įsiliepsnojo taip pat dėl religinės priežasties, nors ji, tiesą sakant, buvo tik pretekstas (beje, tiesiogiai nelabai susijęs su kova prieš islamą). Reikalas tas, kad turkai valdė Betliejų Palestinoje, o Betliejuje yra Kristaus Gimimo bazilika, raktų nuo kurios reikalavo tiek Rusijos remiami vietos stačiatikiai, tiek Prancūzijos palaikomi katalikai. Ganėtinai nusilpę turkai nenorėjo veltis į naują karą, ir, nežinodami kaip geriau pasielgti, neapdairiai pažadėjo raktus tiek vieniems, tiek kitiems. Prancūzai suskubo grasinti karu, todėl pirmieji išsireikalavo išskirtinių teisių. Rusai baisiausiai įsižeidė ir išprovokavo karą su „klastingąją“ Turkija, kurią bematant palaikė Rusijos įsigalėjimo pietryčių Europoje nenorintys anglai su prancūzais.
Krymo karą, kuris vyko Juodosios jūros baseine, Rusija pralaimėjo. To meto jos kariuomenės ginkluotė nedaug pranoko turkų ginkluotę, tačiau Osmanų sąjungininkai anglai ir prancūzai turėjo kur kas daugiau graižtvinių šautuvų. Vakariečių kariai tolimais šūviais išguldydavo ištisus rusų pulkus; rusų paleistos kulkos iš lygiavamzdžių šautuvų iki priešo tiesiog nenuskriedavo! Taikos sąlygos ganėtinai suvaržė Rusijos veiklą visame regione, bet 1877 – 1878 m. kovose rusai vėl atsikovojo daugelį prarastų pozicijų.
Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinis didelis ginkluotas konfliktas, kuriame susigrūmė dvi senos varžovės – carinės Rusija ir Osmanų imperija. Šįsyk mažai ką pakeitę susirėmimai vyko Kaukaze ir Persijoje, o netrukus sugriuvo ir abi imperijos.
Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui Rusijoje valdžią užgrobė bolševikai, o Turkijos lyderiu tapo sultono valdžią panaikinęs ir šalį pasaulietiniu keliu nukreipęs Mustafa Kemalis Atatiurkas. 1921 m. tarp sovietų ir Turkijos pasirašyta taikos sutartis. Antrojo pasaulinio karo metais neutralumą paskelbę turkai į konfliktą nesikišo, ir tik 1945 m. pradžioje, spaudžiami sąjungininkų, paskelbia karą Trečiajam reichui ir Japonijai.
Į NATO Turkija įstojo 1952 m. Tai padaryti ją paskatino nuolatinės teritorinės sovietų pretenzijos, šantažas iš Stalino pusės bei didelių karinių mokymų rengimas Turkijos pasienyje.
1962 m. Turkijoje JAV dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas „Jupiter“, galinčias pasiekti bet kurį europinės SSSR dalies miestą. Tai sužinoję sovietai perkėlė savo raketas į JAV pašonėje esančią Kubą. Įtampa pagimdė vadinamąją Karibų krizę, nustūmusią pasaulį prie branduolinio karo bedugnės. Laimei, tuomet viskas išsisprendė taikiai.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Turkijos ir Rusijos santykiai buvo bene ramiausi per visą dvišalę istoriją. Tačiau labai gali būti, kad nuolat agresyvėjančios Rusijos karo lėktuvo numušimas virš Turkijos teritorijos atvers visiškai naują šių santykių puslapį.
Vitalijus Michalovskis

1 1173

Kai Murros yra žmogus, kuris, priešingai nei daugelis nacionalistų, supranta, kad europiečiai šiuo metu kariauja ir tas karas jau tęsiasi dešimtmečius.

Joks karas nebuvo paskelbtas, nes jis yra neįprastas. Šis karas savo esme yra tiek psichologinis, tiek fizinis.

Psichologiškai mūsų priešai siekia demoralizacijos. Jų ginklai – tai kaltė, gėda ir savęs nekentimas, kurie yra atsargiai kultivuojami per žiniasklaidą, pramogas ir revizionistinę istoriją. Europiečiai yra pateikiami kaip viso blogio pagrindas, maniakiški kolonialistai ir imperialistai, skleidžiantys smurtą, neapykantą ir kančias visam pasauliui. Ši kaltė, gėda ir savęs nekentimas buvo priimti silpnesnio proto mūsiškių, kurie, patys nebūdami kalti, buvo sumanipuliuoti taip, kad patikėtų melais ir pasakomis, kuriuos mūsų priešai jiems sušėrė.

Fizinį karą prieš europiečius padarė įmanomu sėkmė psichologiniame kare. Įdiegus kaltę, gėdą ir savęs nekentimą masėms, europiečiai noriai priėmė dešimtis milijonų priešiškų įsibrovėlių į jų teritorijas. Jie nesipriešino šiam fiziniam karui, šitai tyliai invazijai, nes buvo išmokyti, kad priešintis būtų „rasistiška“. Jie buvo užprogramuoti, kad tikėtų, jog natūrali pasaulio tvarka yra nemorali ir kad grupių konfliktas, etninė įtampa ir Darvininis varžymasis dėl resursų negalioja postmoderniai multikultūrinei Europos visuomenei.

Net kai europiečių masės pamatė savo akimis multietninių, multikultūrinių valstybių rezultatus, jos įtikino save, kad jiems patiems taip atsitikti negali. Išties, kruvinas „multikultūrinių“ valstybių, tokių kaip Irakas, Jugoslavija ir Ukraina, likimas visai neapšvietė postmoderniojo europiečio. Jie neišmoko pamokos, kad be stipraus lyderio, valdančio geležiniu kumščiu, multikultūrinės valstybės ilgainiui balkanizuojasi palei etninius ar religinius skirtumus. Be to, kritinio mąstymo trūkumas, kurį sukėlė tai, jog „švietimo“ sistema tarnauja mūsų priešams, neleidžia matyti fakto, kad Prancūzija, Britanija, Vokietija, Švedija ir kitos vakarų Europos valstybės balkanizuosis netolimoje ateityje. Ultraliberali, politiškai korektiška sistema mato „užrašą ant sienos“, bet pripažinti, kad jos masinės imigracijos, multikultūralizmo ir radikalios lygybės politika sukūrė sąlygas pilietiniams karams, būtų politinė savižudybė.

Be to, sistemos politikai supranta, kad jėgos, besitelkiančios juos pakeisti, laikys juos atsakingus už išdavystę. Klaidų pripažinimas ir politinės savižudybės įvykdymas, atveriant kelią nacionalistiniam cunamiui, reikštų kartuves ar giljotinas politiniam elitui, sukūrusiam Europoje multikultūrinį košmarą.

Europos politinė klasė negali pripažinti, kad Europa kariauja, priešingai nei nacionalistai, kurie suvokė, kad karas vyksta ir atpažino priešus. Pripažinimas, kad Europa kariauja su importuotomis islamo atėjūnų masėmis būtų paskutinis vinis į kairuolių karstą. Tačiau šis karas tęsis, nors ir nepripažintas politinio elito, tačiau kasdien paveikdamas europiečius.

Didėjančioms atsibudusių europiečių gretoms šis karas negali būti ir nebus pralaimėtas. Šis karas bus karas pabaigti karams, susitaikymo karas, kuriame Europos tautos pirmą kartą susivienys, kad pašalintų iš Europos islamą ir marksizmą. Kai Murros pilnai supranta kas ateityje laukia Europos. Toliau aptarsiu jo mintis apie artėjančią nacionalistų revoliuciją, kuri išvalys žemyną nuo mūsų priešų.

Murros apie nacionalistinę revoliuciją

Savo youtube vaizdo įraše, pavadintame „National Revolution – Turn on, Tune In, Take Over“, Murros analizuoja dabartinę situaciją Europoje, numatydamas neišvengiamą konfliktą, kuris sudrebins Europos pamatus. Čia bus aptarta pirma jo paskaitos dalis, o antra pusė bus aptarta vėliau.

Kalbant apie nepaskelbtą karą, siaučiantį Europoje, Murros teigia:
„Šis karas yra kariaujamas kasdien ir jis paveikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Šis karas yra kariaujamas žiniasklaidoje, kai mūsų elitas teršia mūsų smegenis begėdiškais melais, tam, kad priverstų mus besąlygiškai pasiduoti šėlstančioms masėms plūstant į Europą. Šis karas yra kariaujamas akademiniame pasaulyje, kai kenkėjiški, iškrypę intelektualai vilioja mus sveikinti mirtį ir išnykimą, tam, kad atlaisvintume vietą vis didėjančioms masėms priešiškų atėjūnų. Šis karas yra kariaujamas kruvinuose susirėmimuose gatvėse, kai mūsų žmonės yra užpuldinėjami gaujų grobuoniškų imigrantų, atvirai vykdančių prieš mus rasinį karą.“

„Šis karas galbūt praslydo pro liberalų dėmesį. Kairuoliai gali neigti, kad apskritai vyksta koks nors karas. Tačiau šis karas yra žiauri realybė, kuri paveikia mus visus, nesvarbu, mes tai pripažįstame ar ne. Tie, kurie mano, jog gali nesikišti, kad gali atsukti nugaras ir apsimesti, jog niekas nevyksta ir likti neutraliais, jau patys yra šitoj betvarkėj tiek pat giliai kaip ir visi kiti.“

Murros yra teisus, teigdamas, kad liberalai yra taip pat giliai įklimpę kaip ir visi kiti, tačiau verta paminėti, jog jie pasislėpė išskirtiniuose enklavuose, toli nuo kančių ir chaoso, kuriuos importavo į dirbančiosios klasės bendruomenes. Dauguma vidurinės ir aukštesnės klasės liberalų gyvena burbule, nesuvokdami, kad Europa patiria priešišką invaziją. Tai paaiškina jų neskubėjimą ir atvirą fakto, kad civilizacijų susikirtimas neišvengiamas, neigimą. Tą pasakius, patriotai neturi tikėtis, kad tie minkšti, išlepę beta kairuoliai kada nors pabus ir prisijungs prie pasipriešinimo. Iš tiesų galima įtarti, kad jie greičiau prisijungs prie atėjūnų, nei prie vietinių europiečių kai konfliktas prasidės. Dirbančioji klasė negyvena burbule, jie patys pirmi patiria islamo barbariškumą. Jie nebegali sau leisti vaizduoti moralinės viršenybės ir pritarti leftistų dogmoms. Jie buvo priversti susidurti su realybe. Tuo tarpu jų leftistiški valdovai smerkia juos vadindami „rasistais“ už tokius dalykus, kaip paminėjimą, jog jų rajonai tampa betoninėmis trečiojo pasaulio džiunglėmis.

Murros apie Pan-Europinį atsaką į šį karą

Po Europoje vykstančio karo pripažinimo, Murros eina prie karo pasekmių apibūdinimo:

„Kai išmoksime sukaupti resursus, sinchronizuoti veiksmus, išaštrinti protus – susiorganizuosime iki tokio lygio, kad, kai galiausiai žengsime lemiamą žingsnį šiame didžiuliame žaidime, veiksime kaip vienas ir smogsime su tokia jėga, su tokiu greičiu, kad visam pasauliui užgniauš kvapą. Evoliucinė kova tarp civilizacijų toli gražu nepasibaigusi ir jei yra bent vienas visiškai aiškus dalykas, tai yra tai, jog Europa nemirs.“

„Žvilgsnis mirčiai ir sunaikinimui į akis mus suvienys taip, kaip mūsų ilga istorija dar nėra mačiusi. Kaip gali kas nors nugalėti Europą, kai pirmą kartą istorijoje mes stovėsime kartu? Iš naujo surasdami jėgas, pažvelgsime į priešus ir suvoksime, kada iš tiesų yra didesnių bėdų, nei mūsų praeities nesutarimai.“

„Ironiška, kad kai mes pagaliau priversime europiečius kovoti, jau būsime laimėję. Todėl, kad mūsų didžiausias priešas vis dėlto yra ne atėjūnų gaujos siaučiančios gatvėse, o mūsų nenoras kažką dėl to daryti.“

Tikiu, kad Murros teisus. Pirmą kartą Europos istorijoje nacionalistai ir patriotai visoje Europoje, kaip ir europiečiai kituose žemynuose, susivienija apginti mūsų gimtąjį žemyną ir mūsų žmonių išlikimą. Tie, kas iš tikrųjų suvokia kas vyksta Europoje, supranta kas pastatyta ant kortos.

Anglija miršta lėta mirtimi, kai naujųjų leiboristų imigrantų armija veda į demografinę žiemą. Londonas buvo pirma nugriuvusi domino kaladėlė, mat anglai dabar jau yra mažuma savo pačių sostinėje. Birmingamas bus kitas, o Bradfordas nedaug nuo jo atsilieka.

Prancūzija taip pat miršta lėta mirtimi, kai islamo ekstremistai kolonizuoja Paryžiaus priemiesčius. Prancūzijos antrame pagal dydį mieste, senoviniame Marselyje, musulmonai sudaro 30-40% ir prancūzai ten greitai bus mažuma.

Vokietijos, Italijos, Airijos, Švedijos ir t.t. laukia toks pat likimas. Europos kairiųjų begalinis „įvairovės bombų“ arsenalas paliko daugybę vietų neatpažįstamas ir atvėrė pandoros dėžę etniniam nacionalizmui – kairės baisiausiam košmarui.

Išvada

Tiems europiečiams, kuriems užtenka suvokimo pripažinti, kad vyksta karas, yra būtina ruoštis dabar, jog būtų pasiruošę, jei (ir kai) prasidės mūšiai dėl Europos išlikimo. Rekomenduotina, kad visi Europos nacionalistai išstudijuotų Sun Tzu „Karo meną“, nes tai yra vadovas, kurį galima panaudoti tiek politinėje, tiek karinėje sferose. Taip pat yra svarbu sukurti tarptautinius ryšius tiek Europoje, tiek už jos ribų, kad būtų galima dalintis informacija, strategijomis, resursais ir patirtimi. Ir nors politinis sprendimas yra priimtinesnis, jis kiekvieną dieną darosi vis mažiau ir mažiau įmanomas, kai EUSSR bando paspartinti invaziją, tam kad pastatytų jėgas artėjantiems rinkimams (ir mūšiams). Reikia atminti: kai tik islamas įleidžia šaknis, pradeda ieškoti užkariavimo. Kaip britų kontradmirolas Chris Parry pastebėjo:
„Jei pažvelgsite į Islamo valstybės skelbiamus žemėlapius, bus visai aišku ko jie nori. Italijos, Ispanijos. Jie nori atgauti tai, ką kažkada turėjo. Islamas yra labai teritorinė religija.“

Jau yra pasiekta tai, kad Italijos ir Graikijos imigracijos sistemos yra ties griuvimo riba. Barbariškos šiaurės Afrikos ir subsacharinės Afrikos masės leidžiasi ant viduržemio kraštų. Dar daugiau, Bulgarijos ministras pirmininkas pažymėjo, kad masinė musulmonų imigracija kelia grėsmę demografiniam Bulgarijos slavų, stačiatikių krikščionių tautos balansui, kai nelegalūs islamo imigrantai iš Turkijos tvindo Bulgarijos sieną. Europiečiams, kurie negyvena burbule, nebegalima būti reaktyviems. Laikas būti proaktyviems. Demografinė žiema artėja ir, kai kritinė įsibrovėlių masė bus pasiekta, nustosime būti savo likimų šeimininkais.

Pabaigoje verta priminti, kad įsibrovėliai atėjūnai, okupuojantys mūsų teritoriją, neatsirado iš niekur. Ne imigrantai tvarko imigracijos politiką. Jie yra tik daug didesnės problemos simptomas. Tai yra nevaržomas liberalizmas ir išdavikai, primetę šią destruktyvią ideologiją visoms Europos valstybėms.

Dešimčių milijonų atėjūnų buvimas mūsų žemyne turėtų būti kaip priminimas apie išdavikišką elitą, kuris pakvietė juos į mūsų žemes net neatsiklausęs leidimo.

Jų tikslas yra sunaikinti tautinį identitetą ir patriotizmą. Jie nori abejingų paklusnių žmonių masės, kurie prisiekinės ištikimybę korporacijų brandams, vietoj to, kad būtų ištikimi savo gentims, kultūroms ir civilizacijai.

Nepaisant nelygių pajėgumų ir aplinkybių, privalai niekada neleisti tam įvykti. Visada prisimink aukas, padarytas protėvių, kovojant su mongolais, hunais, osmanais ir komunistais. Kiekviena Europiečių karta kovojo dėl savo teritorijos išlikimo, išskyrus išdavikišką 68-ukų kartą. Pareiga dabar krenta ant naujosios Europos kartos, išsilaisvinančios iš marksizmo ir politinio korektiškumo grandinių, tam, kad apgintų savo teritoriją nuo 68-ukų ir jų importuotos barbarų armijos.

A.J. Vašingtonas

Vertė J. D.

Nuoroda į šaltinį.

0 1174

Graikija išgyvena politinę, ekonominę ir egzistencinę krizę. Graikijos Vyriausybė nevykdė savo prievolės, pažadėtos korumpuotam tarptautiniam bankų sindikatui, kurie paskatino kalbas apie „Grexit“ karinį perversmą ir net pilietinio karo galimybes bankrutavusiose Balkanų tautose.

Tikėtina, kad netolimoje ateityje Graikija patirs didelį politinį nestabilumą, Syriza vyriausybė šiuo metu kovoja už savo išlikimą.

Iš tiesų, dabartinė situacija yra gana subtili, ji ne tik susijusi su Graikijos vyriausybe, bet taip pat ir su tarptautinės politikos ir finansinės sistemos išlikimu.

Matote, valdančiosios Syriza maoistų/trotskistų alternatyva yra nacionalistinė „neo-nacių“ Auksinė aušra, kuri yra nusiteikusi prieš tarptautines įmones, finansinius ir politinius interesus, ir kurios šūkis – „vagys kalėjime ir kas pavogta turi grįžti atgal Graikijos žmonėms“.

Tiesą sakant, Graikijos užsienio reikalų ministras Nikos Kotzias viešai pareiškė, kad „jei Syrizai nepavyks, ateis Auksinė aušra“. Dabar yra bandoma išgąsdinti Graikijos kreditorius, priimant Syrizos sąlygas jų skolos derybose.

Užtenka pasakyti, kad komunistų/socialistų elitas Europos Sąjungoje bus išnaudotas visomis įmanomomis galimybėmis atitolinant graikų vyriausybės žlugimą ir siekiant išvengti didėjančios Auksinės aušros valdžios galios Graikijoje.

Man šis faktas tapo akivaizdus, kai išstudijavau ir įsisavinau populiariosios žiniasklaidos informaciją apie politinę krizę. Kaip Graikijos dabartinė ekonominė/politinė krizė gali atvesti į politinę valdžią tokią „neo-nacių“ Auksinės aušros partiją bei suteikti jai daugiau galios.

Kadangi aš atkakliai pasišventęs Veritui (Veritas – Romos tiesos Dievas), o ne pasyviai priimamam „neo-nacių“ pasakojimui, stumiamam kontroliuojamos žiniasklaidos, aš nusprendžiau ištirti Auksinės aušros politinę platformą, kad pats galėčiau nuspręsti ar jie iš tikrųjų yra nacių partija. Kas man atrodė nepatikima, atsižvelgiant į tai, kad Axis įgaliojimai, vadovaujami nacistinės Vokietijos, buvo priežastis, kodėl Graikija buvo užkariauta prievarta II pasaulinio karo metu.

Man atrodė labai mažai tikėtina, kad kieti Graikijos tautininkai garbintų ir siektų atkartoti politinę ideologiją, kuria buvo pažeistas Graikijos nacionalinis suverenitetas ir teritorinis vientisumas. Tai būtų panašu į Graikijos nacionalistų simpatiją musulmonų ideologijai, nors musulmonai Osmanų imperijos pavidalu laikė Graikiją okupuotą beveik keturis šimtmečius.

Be to, man pasirodė keista, kad tokie kaltinimai kaip „radikalizmas“ ir „ekstremizmas“ buvo išsakyti tokių žmonių kaip Alexis Tsipras – valdančiosios Syriza partijos lyderio, buvusio Graikijos komunistų partijos nario, kuris pasirinko suvienodinti save su mirtį nešančiais komunistinių maniakų pavyzdžiais – Mao Dzedunu ir Leon Trockiu – ir kuris davė savo sūnui vidurinį vardą „Ernesto“, pagerbdamas komunistų maniaką Ernesto Che „Guevara“.

Taigi, prieš pradedant plačiai tirti Auksinės aušros politinę programą, atradau, kad jie nebuvo „neo-nacių“ partija, kaip teigia „presstitutes“ (presstitutes – žiniasklaida, reporteriai), kurie kontroliuoja „lugenpresse“ (lugenpresse – melaginga žiniasklaida). Jie yra blogiausias globalizacijos košmaras.

Auksinė aušra: grėsmė naujajai pasaulio tvarkai

Naujausia Auksinės aušros politinė programa, iš anksto suformuluota Graikijos nacionaliniams rinkimams vasario mėnesį, aiškiai iliustruoja platformą, kuri kelia didelę grėsmę.

EUSSR – susivieniję kleptokratai, kurie išplėšė Graikijos nacionalinę gerovę, taip pat tarptautiniai agentai, nesąžiningi lupikautojai ir grėsmingi kairieji, kurie siekia išstumti graikų iš jų tėvynės.

Pagrindiniai aspektai, apimantys Auksinės aušros politinę platformą:

* Vagių (kleptokratų) pasodinimas į kalėjimą.
* Politikų specialių privilegijų panaikinimas.
* Nulis tolerancijos bankininkams.
* Memorandumo nutraukimas.
* Auditas ir išbrauktos neteisėtos skolos.
* Nuosavybės mokesčių ir per didelės naštos mokesčių nutraukimas.
* Geostrateginis perėjimas prie Rusijos ir Kinijos.
* Nulis tolerancijos nusikalstamumui.
* Visų nelegalių imigrantų išsiuntimas.
* Graikų pirmenybė kiekviename visuomenės gyvenimo sektoriuje.
* Nacionalinis planavimas dėl demografinių problemų. Graikai neturi tapti mažuma savo šalyje, kadangi Graikija priklauso graikams.

Trys paryškinti dalykai yra tie, kurie, manau, būtų grėsmingiausi aspektai Auksinės aušros programoje, nes jie susiję su tarptautiniais finansais ir verslo subjektais, kurie kontroliuoja kiekvieną svarbų Vakarų tautos interesą.

Netoleruojami bankininkai

Imantis nulinės tolerancijos pozicijos santykiuose su bankininkais, kurie transformavo Graikiją į bankininkų koloniją, Auksinės aušros vyriausybė veiksmingai priimtų tą pačią poziciją, kaip Islandijos vyriausybė padarė po 2008 m. finansų krizės – įkalintų visus korumpuotus bankininkus.

Be to, tikėtina, kad Auksinės aušros partija patrauktų Graikiją nuo tarptautinės finansų sistemos, šitaip užkertant kelią parazitiniams bankininkams, kurie tiek viduje, tiek tarptautiniame kontekste pelnosi iš skurdinimo ir kenčiančio vidutinio graikų piliečio.

Tokia situacija būtų nepriimtina toms „galioms“, kurios bando statyti pasaulinio valdymo sistemą, naudojantis absoliučia visų pagrindinių nepriklausomų tautinių valstybių finansų ir ekonomikos priklausomybe.

Geostrategiškai pereiti prie Rusijos ir Kinijos

Auksinės aušros geostrateginis tikslas pereiti prie Rusijos ir Kinijos taip pat kelia rimtų problemų tarptautinės politikos elitui.

Matote, didžiausias anglo-amerikiečių bankų imperijos interesas (kuri dirba iš Wall Street‘o ir Londono) – išlaikyti stabilią pusiausvyrą valdžioje, Eurazijos širdyje, kuri, žinoma, yra Rusijos ir Kinijos įtakos sferos regionas.

Kaip minėjo Halford John Mackinder Geografinės istorijos ašyje:
„Kas valdo Rytų Europą, tas vadovauja centrinei pasaulio daliai; kas valdo centrinę pasaulio dalį, tas vadovauja pasaulio salai; kas valdo pasaulio salą, vadovauja pasauliui.“

Kitaip tariant Mackinder teorija yra tokia, kad galia, kuri valdo Eurazijos centrinį pasaulį, turės prieigą prie pakankamai gamtos išteklių, kad iš esmės galėtų kontroliuoti visą pasaulį.

Šis argumentas paveikė JAV Šaltojo karo izoliavimo politiką bandant išvengti Sovietų Sąjungos ekspansinių ambicijų, kurios lyderiai suprato Mackinder teoriją ir taip pat siekė pasaulinio dominavimo.

Tas faktas, kad Graikija gali potencialiai susijungti su Rusija ir Kinija, turint galvoje, kad Rusija finansuoja ir stiprina ryšius su nacionalistiniais judėjimais, kurie tam tikru momentu gali paimti valdžią Europoje, gali visiškai pakenkti Amerikos dominuojančiai padėčiai Vakarų Europoje ir didžiojoje dalyje Rytų Europos (per NATO).

Tai gali perkelti pasaulio jėgų pusiausvyrą Rusijos naudai, efektyviai sumažinant Amerikos, kaip vienintelės supervalstybės, statusą, kuri gali stumti JAV vyriausybę į priešišką konfrontaciją su Rusija ir jos naujausiu draugu Kinija.

Tokio susitarimo pasekmės, ypač pasaulinio karo tarp stipriai ginkluotų branduolinių jėgų galimybė, informuoja apie globalinės valdžios priešišką poziciją link Auksinės aušros, kaip ir kitų nacionalistinių judėjimų, kurie įgauna paramą visoje Europoje.

Graikija priklauso graikams

Auksinės aušros teiginys, kad Graikija priklauso graikams yra labai problemiškas pasaulio elitui, kuris nori išnaikinti visas nacionalinio suvereniteto ir etninio homogeniškumo sąvokas, siekiant sukurti homogenizuotą masę iš kelių etninių kultūrų. Įvairiose teritorijose trūksta etninio ir kultūrinio solidarumo, būtina kovoti su tarptautinių draugų kapitalistinių/komunistinių interesų įtaka.

Taigi, „internacionalistai“ skatina „multikultūriškumą“, „įvairovę“ ir kitas schemas, kurios būtų palankios skaldyk ir valdyk taktikai.

Tokiu būdu masės liks amžinai išsiblaškiusios dėl etninių grupių, sektantų ir kultūrinių konfliktų, nes jų politinė klasė, pagal tarptautinius interesus (Jungtinių Tautų, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, tarptautinių korporacijų), palaipsniui priims teisės aktus, kenkiančius nacionaliniam suverenitetui ir stiprins globalinį centralizuotą valdymą.

JAV yra puikus pavyzdys to, ką tarptautinis elitas jau suplanavo Graikijoje (ir visoms Europos tautoms): tauta per daug išblaškyta Trayvon, Konfederatų vėliavos, ir kitų kultūrinių/etninių klausimų, kad pastebėtų, jog jų vyriausybė pasisako už slaptus „laisvosios prekybos“ susitarimus, užsiima vidaus šnipinėjimo programomis, kenkia Konstitucijai, naikina nacionalines sienas ir nukreipia turtus “vienam procentui“, kol darbo ir vidutinę klasę spaudžia biurokratiniais reguliavimais ir mokesčiais.

Socialinės inžinerijos dėka, pasaulio elitas galės sunaikinti daugiatautės, daugiakultūrės, nuolat blaškomos Graikijos nacionalinį suverenitetą ir integruoti Graikiją į naują „vieno pasaulio valdžią“.

Stebėtina, kad teiginys „Graikija yra graikams“ arba „Prancūzija yra prancūzams“ yra laikomas amoralus, ereziškas ir „rasistiškas“ šiandienos susipynusioje visuomenėje, o tie, kurie siekia etninio ir kultūrinio irimo Europos tautinėse valstybėse, kalba apie „daugiakultūriškumą“ ir masinę imigraciją, yra giriami kaip pamokantys, teisėti, ir naudingi.

Faktas, kad Auksinės aušros partija atmeta Graikijos transformaciją į daugiatautę valstybę, šiuolaikinį Babelį, ir tai supriešina juos su opozicija bei jos globalia darbotvarke.

Išvados

Tie, kurie studijavo istoriją, galite aiškiai įžvelgti sąlygas, kurias pagimdė Antrasis pasaulinis karas šiandieninėje Europoje:

* Geopolitinę įtampą tarp didžiųjų valstybių
* Etninius ir religinius konfliktus
* Politinių kraštutinumų kilimą
* Ekonomikos neapibrėžtumą
*Pagrindinės Europos valstybės aneksuoja teritorijas kaip nacių Vokietija (Rusija Kryme ir Pietų Osetijoje)
* Silpną Vakarų lyderystę
* Plačiai paplitusį anti-kapitalistinį ir anti-sisteminį požiūrį
* Augančią „ksenofobiją“ ir ekonominį protekcionizmą

Kiekvienam mąstančiam asmeniui paprasta pamatyti, kad pasaulis eina link stipraus konflikto. Vienintelis klausimas – kas taps šio konflikto kibirkštimi.

Tikiu, kad politinis nestabilumas Graikijoje, tarp komunistinės kairės ir nacionalistinės dešinės, gali tapti kibirkštimi, kuri uždegs tokį karo konfliktą.

Manau, kad Graikijos pilietinis karas tarp komunistų ir nacionalistų gali tapti tarpiniu karu, tokiu kaip ir Ispanijos pilietinis karas, kuriame kryptingos užsienio valstybių, ypač Jungtinių Valstijų ir Rusijos, pajėgos, pasirinkdamos puses, teikė pagalbą iš šono, kad būtų atstovaujami vieni ar kiti interesai.

Žinoma, tai tik spėjimas, bet tokio scenarijaus tikimybė yra tikrai tikėtina, jei Graikija nugrims į politinį chaosą.

Be to, svarbu pažymėti, kad mažos ir palyginti silpnos tautos visada buvo valdomos regioninių/pasaulinių imperijų.

Dabartinėje istorijoje Graikija yra tik Amerikos imperijos marionetė, veiksmingai valdoma Amerikos lėlės Europos Sąjungos (dar žinomos kaip Bolševikų Sąjungos).

Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad „ekstremalių“ nacionalistiškų organizacijų, tokių kaip Auksinė aušra, atsirastų dar daugiau, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad graikai yra išdidūs, nepriklausomi žmonės, kurie mato save, kaip tradicinės Vakarų civilizacijos kultūros epicentrą.

Deja, graikai turi suprasti, kad šiuo istorijos momentu yra labai svarbu, jog jie prisijungtų prie galingos imperijos, siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir teritorinį vientisumą nuo didžiojo Graikijos žmonių priešo – Turkijos.

Graikija turi tik du variantus:

1) Toliau sietis su Vakarais (EUSSR ir jos lėlininku, Amerikos imperija).

Palaikydami tokią sąjungą, Graikijos žmonės būtų pavaldūs sociokultūriniams įsakymams, kurie būtų stumiami marksistinio elito ir intelektualų, užgrobusių Vakarų civilizaciją.

Į šiuos sociokultūrinius reikalavimus įeina:

* Daugiakultūriškumas (kuris nulems graikų tautos kultūrinį ir etninį žlugimą)
* Nesuvaržyta globalizacija (kuri nulems Graikijos pramonės žlugimą ir pigios darbo jėgos iš užsienio įvežimą, kas sukels graikų nedarbą ir toliau mažins jų darbo užmokestį)
* Atviros sienos (sukels šalies fragmentišką suskirstymą, kur etninei grupei bus nesunku įgyti politinę galią, vietinių graikų sąskaita)

2) Vienytis su Rusijos imperija (kaip siūlo Auksinė aušra)

Sąjungos su Rusija formavimas būtų rizikingas žingsnis, tačiau, renkantis šį variantą, bent būtų užtikrintas graikų kultūros ir Graikijos žmonių, auginusių šią kultūrą tūkstantmečius, išlikimas.

Graikų sąjunga su rusais reikštų:

* Padidėjusį dėmesį stačiatikių krikščionybei, kartu atmetant  nihilistinę sekuliarizaciją, kurią įamžino Amerikos imperija ir jos draugai.
* Grįžimą prie tradicinių Europos vertybių, taip atmetant menkavertę, ištvirkusią, vartotojišką kultūrą, kuri yra propaguojama korumpuotų, grobuoniškų kapitalistų, kontroliuojančių visas Vakarų vyriausybes.

Pasirinkdami pirmą galimybę, Graikijos žmonės iš esmės atliktų tautinę ir etninę savižudybę.

Matote, marksistinis/kapitalistinis elitas Vakaruose diktuoja, kad Graikija turėtų atverti savo sienas ir ramiai priimti didžiules užsieniečių bangas į savo šalį.

Jie nori, kad Graikijos žmonės išskėstomis rankomis pasveikintų savo „pakaitalus“ – „daugiakultūriškumo“, „tolerancijos“, „įtraukimo“ ir kitų mirtinų ideologijų vardu, kurios tik atstovauja globalinės kairės ir tarptautinių kapitalistinių sąjungininkų interesus.

Kita vertus, pasirenkant antrą variantą, Graikija liktų vietinių žmonių tėvyne.

Bet, renkantis Rusiją kaip sąjungininkę, yra didelis trūkumas:

Graikijos vyrai ir moterys nebebūtų pradžiuginti Artimųjų Rytų ir Afrikos imigrantais, kurie tiek daug „praturtina“ tautas!

Šie taikūs, aukštos kvalifikacijos ir verslumo „migrantai“ iš trečiojo pasaulio yra tokie svarbūs Graikijai, jog aš nesu tikras, ar Graikija galės išgyventi be jų!

Tai tikrai būtų sunkus kelias, bet, manau, kad graikai visgi kažkaip galėtų išsiversti be tokio „praturtėjimo“.

Nacionalistų vyriausybė Graikijoje, vadovaujama Auksinės aušros partijos, tikrai rinktųsi antrąjį variantą, geopolitiškai priartėjant prie Rusijos. Tai leistų Rusijai, norinčiai turėti priėjimą prie vandens uostų, įgyti Viduržemio jūros plotą, žinoma, Amerikos interesų sąskaita.

Šiuo atveju, tikėtina, kad Amerika ir EUSSR darys viską, ką gali, kad paremtų marksistinę Syriza vyriausybę Graikijoje. Kad ir kiek tai kainuotų.

Jei Syriza grius, o karinis perversmas neįvyks, tai tikėtina, kad Auksinė aušra užpildys politinį vakuumą Graikijoje.

Kaip jau minėta anksčiau, tai būtų blogiausias valdžios košmaras.

Baigdamas paliksiu jus apmąstyti Auksinės aušros lyderio, Nikos Michaloliakos žodžius, kurie paimti iš jo pergalingos kalbos po 2012 metų rinkimų. Jo žodžiai turėtų padėti Jums suprasti už ką iš tikro kovoja ši partija:

„Tiek parlamento viduje, tiek išorėje, Auksinė aušra toliau kovos dėl Graikijos išsilaisvinimo iš pasaulinių spekuliantų gniaužtų. Už Graikijos nepriklausomybę ir garbę. Už Graikiją be vergavimo dėl finansinės pagalbos sutarties ir mūsų nacionalinio suvereniteto pardavimo.“

„Auksinė aušra ir toliau kovos už Graikiją, kad ji netaptų socialinėmis džiunglėmis dėl nelegalių imigrantų, kurie atvyko milijonais į mūsų tėvynę, mūsų neatsiklausę.“

„Turiu pasakyti frazę. Ir tiems, kurie nesupranta, aš būsiu tikslesnis. Veni Vidi, Vici. Tai reiškia: Jūs apkaltinote mane, Jūs šmeižėte mane, Jūs nutildėte mane, bet aš Jus nugalėjau. Auksinės aušros pergalė prieš žiniasklaidą ir prieš geltonos spaudos tironus įvyko“.

„Naujasis Auksinės aušros helenizmas auga. Tiems, kurie išduoda šią tėvynę, atėjo laikas bijoti. Mes ateiname.“

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.

0 1436
(Straipsnis pasirodė „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje ir puslapyje.)
Šis rašinys gali būti vertinamas prieštaringai, tačiau jis palies karo simbolikos ir netgi karo metafizikos temą.
Mūsų dienomis karo klausimas yra ne tiek tabu, kiek nuspėjamas – karas vertinamas visuomet neigiamai, jis vadinamas pačiu kraštutiniu problemų tarp atskirų visuomenių sprendimo būdu, o bet kokio karo aprašymus dažniausiai lydi ir su juo susijusių žiaurumų liudijimai.

0 1656

Egidijus Papečkys

1941 m. birželį Sovietų Sąjungos – Vokietijos pasienyje sklandė artėjančio karo nuojauta. Kaip niekada anksčiau, Lietuva, užgniaužusi kvapą, laukė šio karo. Nugriaudėjus pirmiesiems karo aidams lietuviai stojo į kovą su raudonuoju okupantu. Birželio sukilimas parodė pasauliui Lietuvos valią kovoti dėl Tėvynės laisvės, o Laikinosios vyriausybės paskelbimas sukėlė įsiūtį ir komunistiniams, ir nacistiniams okupantams.

1 1510

Matyt turiu iš anksto atsiprašyti savo facebook draugų, bet aš mėgstu tyčia įdėti kokią sunkesnę temą ir stebėti žmonių reakciją į paskelbtą naujieną bei jos komentarus. Tikrai to nedarau vien dėl to, jog stebėčiau pykčius, bet man įdomu matyti kokią reakciją žmonių tarpusavio santykiams daro tam tikri reiškiniai. O reakciją, ypač istorijos vertinime, iššaukia milžinišką. Galbūt tame nėra nieko nuostabaus, nes per praeities įvykius žmonės supranta dabartį ir bando prognozuoti ateitį, susikuria tam tikrą pasaulio matymą, savą realybę ir aršiai ją gina. Todėl natūralu, kad jei valstybė nori turėti stabilią visuomenę, jai reikia, jog ta visuomenė kuo vieningiau vertintų tos šalies istorinius reiškinius. Be abejo, be kryptingos socialinės inžinerijos tą pasiekti yra labai sunku.